Japonijos žmonės pasisiūlė pademonstruoti pasauliui atominės technologijos pavojus
TEMOS: Permąstykite savo santykį su planeta – Japonija yra linkusi izoliuotis – Japonijos ekonominės problemos – ritualizuota visuomenė slopina individualumą ir kūrybiškumą – ritualai negali nuslopinti gamtos – Japonijos žmonės prieš daugybę amžių panaudojo atominius ginklus – Mu žemyno nuskendimas – pagalba gyvybės srautams judėti pirmyn, pasinaudojant jais pasauliui mokyti – Japonijos žmonės pasisiūlė pademonstruoti pasauliui atominės technologijos pavojus – jeigu atominiai ginklai nebūtų panaudoti Japonijoje, jie būtų buvę panaudoti vėliau su dar baisesnėmis pasekmėmis – globalinis atšilimas atomines jėgaines regimai padarė patrauklesniu variantu – atominės atliekos yra daug pavojingesnės už CO2 – mokytojai negali perspėti žmonių, kurie nėra jiems atviri – jie leidžia žmonėms mokytis savo pamokas sunkiuoju būdu, jeigu būtent to jie nori – geriau susinaikinti fiziškai nei dvasiškai
Klausimas: Gal taip pat norėtumėte pakomentuoti dabartinę situaciją Japonijoje – žemės drebėjimus ir kitus kataklizmus, kurie čia šiandien įvyko?
Klausimas: Ar galėtų Jėzus duoti savo įžvalgas apie milžinišką žemės drebėjimą, cunamį ir atominės jėgainės problemas Japonijoje?
Klausimas: Prašau pakomentuoti tragedijas Japonijoje, kurias sukėlė neseniai įvykęs žemės drebėjimas. Prašau padėti Japonijai, kad jie ir visi kiti galėtų pamatyti tiesą ir iš to pasimokyti.
Klausimas: Ar galėtumėte pakomentuoti neseniai įvykusį kataklizmą Japonijoje? Šis įvykis padarė labai stiprų psichologinį poveikį, su kuriuo išorinis protas kažkaip nėra pajėgus susidoroti, net ir gyvenant kitoje pasaulio pusėje.
Klausimas: Kodėl nebuvo perduota jokio perspėjimo apie Japonijos katastrofą? Atrodė, tarsi iš aukščiau būtų absoliuti tyla. Esu absoliučiai tikras, kad tam buvo gera priežastis, tačiau asmeniškai negaliu atrasti šios priežasties.
Klausimas: Man įdomu, ar Jėzus, o gal Sen Žermenas, nenorėtų kartais su mumis pasidalinti mintimis apie žemės drebėjimą ir cunamį Japonijoje, o taip pat apie neseniai įvykusius įvykius Libijoje ir Jemene. Žinau, jog kažkas turėtų įvykti, kad žmonės būtų pažadinti aukštesniam potencialui šiais Motinos metais, tačiau meldžiamės, kad pokyčiai įvyktų su kaip įmanoma mažesniu aukų skaičiumi.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2011m. Gegužės 5 d.)
Šiais Motinos Metais įvyks įvykiai, kurie privers žmones permąstyti savo santykį su planeta, kurioje jie gyvena, net ir su pačia materija. Tad, kai matote šiuos taip vadinamus gamtos kataklizmus, kaip matėte juos Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje, geriausias būdas pasimokyti iš šių įvykių yra iš arčiau pažvelgti į daugumos šių kataklizmų paveiktų žmonių pasaulėžiūrą ir gilesnius įsitikinimus. Aš čia nekalbu apie jų išorinę religiją ar politines ideologijas; kalbu apie gilesnius įsitikinimus ir apie požiūrį į gyvenimą apskritai, ir ypač apie tuos įsitikinimus, kurie yra susiję su žmonių santykiu su materijos karalija.
Tai padaryti, žinoma, ne visada yra lengva, kadangi populiacijoje gali egzistuoti didelė įvairovė. Pavyzdžiui, Australijos ir Naujosios Zelandijos visuomenėse egzistuoja daug didesnė įvairovė nei Japonijos visuomenėje. Egzistuoja bendras panašumas tame, kad visos trys šalys yra linkusios izoliuotis, nors dėl skirtingų priežasčių. Tačiau žmonėms, kurie yra užaugę specifinėje kultūroje, nėra taip sunku pradėti suvokti įsitikinimus, kurių laikosi dauguma jų šalies žmonių. Ypač pasinaudojant paskutine išėjusia knyga Motinos Žemės gydymas.
Prieš keletą metų Motina Marija perdavė sąrašą, kuriame buvo išdėstyta, kokius dvasinius nuodus atitinka gamtos kataklizmai:
Neišmanymas – žemės drebėjimai.
Pyktis ir neapykanta – vulkanų išsiveržimai.
Puikybė – vėtros ir audros.
Godumas – ugnis.
Pavydas ir pavyduliavimas – potvyniai.
Valios nebuvimas, nenorėjimas gyventi ir netikėjimas – šaltis arba ledas.
Ir nors šis sąrašas gali būti naudingas kaip išeities taškas, jis, žinoma, yra ganėtinai bendras. Tad jeigu iš tiesų norite išmokti aukščiausią įmanomą pamoką, jums reikia iš arčiau pažvelgti į visuomenę ir nustatyti šiuos labai subtilius įsitikinimus ir požiūrį į gyvenimą materialioje karalijoje. Šio požiūrio ir įsitikinimų neįmanoma aprašyti vienu žodžiu ar vienu dvasiniu nuodu.
Pavyzdžiui, pažvelkime į Japonijos visuomenę, kadangi ji yra ganėtinai homogeniška. Japonija ištisus šimtmečius turėjo tradiciją izoliuotis, susikurdama atskirą kultūrą ir tuomet laikydama šią kultūrą pranašesne už visas kitas; žiūrėdama į kitas kultūras su įtarumu ir netgi priešiškumu. Žmonės jaučia grėsmę iš to, kas netelpa į jų kultūros sukurtą proto dėžutę, ir todėl yra linkę reaguoti pykčiu į tai, kas atrodo kaip grėsmė. Ir tokiai kultūrai yra labai lengva viską, kas nuo jos skiriasi, laikyti grėsme.
Tad Japonijos žmonės susikūrė labai siaurai apibrėžtą ir labai uždarą proto dėžutę. Tai, pavyzdžiui, paaiškina, kodėl Japonija nesugebėjo prisitaikyti ir išlipti iš ekonominių krizių, kurių gniaužtuose ši šalis yra jau daugiau kaip dešimtmetį. Ar manote, kad problema čia yra ta, jog Japonijos lyderiai nėra pakankamai protingi, kad sugebėtų pertvarkyti ekonomiką? Ne, atsakymas čia yra toks, kad Japonijos žmonės bendrai nemėgsta pokyčių – ypač psichologinių pokyčių – kurie yra būtini. Ekonominis modelis, kuris padarė Japoniją klestinčia šalimi – tiesiog nebeveikia – kadangi laikai pasikeitė – ir visgi pernelyg daug žmonių laikosi įsikibę savo svajonės, kurioje tariasi susikūrę ekonominę imperiją, kuri gyvuos „amžinai.“
Tai, žinoma, yra viena iš seniausių žmonijos svajonių – susikurti imperiją, kuri gyvuotų „amžinai.“ Tai taip pat yra viena iš svajonių, kuriai egzistuoja didelė tikimybė būti sudaužytai į šipulius „Motinos Gamtos,“ kaip antrojo termodinamikos dėsnio, sugriaunančio visas struktūras, kurios savęs nuolatos netranscenduoja.
Kitas dalykas, kurį matote Japonijos kultūroje yra tendencija susikurti labai ritualizuotą visuomenę. Buda mėgino padaryti tai, ką mėginau padaryti ir aš – duoti dvasinį mokymą, kurį būtų sunku paversti formalia ir ritualizuota religija. Tačiau japonai sugebėjo paimti šią laisvai susietą filosofiją ir pasinaudoti ja, sustiprindami savo polinkį paversti kiekvieną gyvenimo aspektą ritualu, kuriuo privalu aklai sekti. Šiuo atžvilgiu, juos pranoksta tik tibetiečiai, kurių sukurta budizmo forma yra dar labiau ritualizuota.
Tokios ritualizuotos visuomenės pasekmė yra ta, kad ji siekia užgniaužti įvairovę arba variacijas. Viena iš pasekmių yra ta, kad tokia visuomenė slopina individualumą. Tačiau individualumas yra bet kokio kūrybiškumo šaltinis, tad kai individualumas yra užslopinamas, visuomenė tampa mažiau kūrybiška ir akivaizdžiai nesugeba prisitaikyti prie neišvengiamų laiko diktuojamų pokyčių.
Kita pasekmė yra ta, kad ritualizuota visuomenė nori pavergti gamtą ir priversti net ir gamtą įtilpti į savo proto dėžutę. Ir būtent dėl to Japonijos žmonės jau seniai pasirinko apsigyventi vietovėje, kurioje dažnai siautėja galingos audros ir žemės drebėjimai. Jiems reikia išmokti, kad jų ritualai negali nuslopinti gamtos, ir, deja, jie šios pamokos kol kas nenorėjo mokytis lengvuoju būdu. Tiesą sakant, jeigu Japonijos kultūra nebūtų ritualizavusi budizmo, ji jau prieš daug šimtmečių būtų galėjusi išmokti šią pamoką. Na o dabar žmonėms reikia išmokti šią pamoką sunkiuoju būdu, ir jeigu pamoka nebus išmokta, taip vadinamų gamtos kataklizmų, kurie užgrius Japoniją ateityje, intensyvumas tik didės.
Vienas iš būdų, kuriuo tam tikra gyvybės srautų grupė gali įveikti savo susikurtą proto dėžutę, yra būti sumaišytai su labai skirtingoms grupėms priklausančiais gyvybės srautais. Tačiau Japonijos žmonės – kaip sielos grupė – tam labai ilgą laiką priešinosi, ir būtent dėl to jie tebėra labai homogeniška grupė, turinti labai uždarą proto dėžutę.
Labai labai seniai, ši sielos grupė buvo sukūrusi kitą labai ritualizuotą kultūrą, kurioje patikėjo savo pranašumu ir teise pavergti bei sunaikinti kitas kultūras, kurias jie laikė barbariškomis kultūromis. Jie taip pat buvo išvystę atominių ginklų technologiją, ir šių ginklų pagalba sunaikino kitą kultūrą. Tai buvo viena iš priežasčių, sukėlusių taip vadinamo Motinos krašto arba Mu žemyno nuskendimą. Atkreipkite dėmesį, kad būtent individualumo slopinimas priverčia kultūrą kitų kultūrų žmones laikyti ne individais ar netgi ne žmonėmis, kuomet yra pradedama galvoti, kad yra priimtina juos išnaikinti. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Motinos krašto nuskendimą sukėlė mėginimas įsprausti Motiną Gamtą į ritualizuotą žmogaus sukurtą visuomenę, užuot leidus gamtai ir visuomenei tekėti kartu su Dvasia.
Na ir dabar jums reikia suvokti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nežiūrime į žmones taip, kaip žiūri dauguma įsikūnijime esančių žmonių. Mes neturime vertybinių vertinimų ir neturime jokio priešiškumo ar troškimo nubausti tam tikrą grupę žmonių, kad ir ką jie būtų padarę praeityje. Vienintelis mūsų rūpestis yra padėti tam tikrai gyvybės srautų grupei transcenduoti savo proto dėžutę ir pakilti aukščiau sąmonėje.
Troškimas padėti sielos grupei judėti pirmyn turi du aspektus:
-
Alfa aspektas yra tai, kad, norint judėti pirmyn, tai sielos grupei yra geriausia išmokyti kitus žmones nedaryti to, ką ši konkreti grupė padarė praeityje.
-
Omega aspektas yra tai, kad, jeigu žmonės nenori mokytis lengvuoju būdu, jie privalo patys patirti tai, ką padarė kitiems.
Atsižvelgiant į tai, kad Japonijos sielos grupė piktam panaudojo atominius ginklus praeityje, jiems buvo suteikta galimybė judėti pirmyn, priverčiant du kartus susidurti su atominės technologijos pavojais. Tačiau tai taip pat buvo galimybė ir visam pasauliui išmokti pamoką.
Jeigu pažvelgsite į žmoniją, pamatysite, kad praktiškai bet kokia kada nors išvystyta technologija visada būdavo naudojama. Tad buvo galima nuspėti, jog atominiai ginklai turės būti panaudoti, kad žmonės galėtų pamatyti jų siaubingą griaunamąją galią. Dėl to, kad piktnaudžiavo tuo praeityje, Japonijos žmonės buvo puikiausi kandidatai, galintys išmokyti likusį pasaulį apie atominių ginklų poveikį. Tuo nenoriu pasakyti, kad Japonijos sielos grupė yra vieninteliai kada nors atominiais ginklais piktnaudžiavę žmonės.
Aš tiesiog sakau, kad Japonijos sielos grupė – bendradarbiaudama su pakylėtaisiais mokytojais, prižiūrinčiais jų augimą – nusprendė pasisiūlyti išmokyti pasaulį šią pamoką. Tai leido jiems sumokėti senovinę karmą ir suteikė jiems galimybę sudaužyti į šipulius savo proto dėžutę. Tačiau, kadangi pamoka iš antrojo pasaulinio karo nebuvo iki galo išmokta, ši grupė ir jos lyderiai pasisiūlė išmokyti pasaulį dar vieną pamoką per žemės drebėjimą/cunamį ir jų sukeltus padarinius Fukušimos atominėje jėgainėje.
Mes, pakylėtieji mokytojai, abu šiuos poelgius laikome labai drąsiu šios sielos grupės žingsniu. Tai yra labai gera galimybė sumokėti karmą, išmokant pasaulį esminę pamoką. Pamąstykite, kas galėjo nutikti, jeigu amerikiečiai nebūtų nusprendę panaudoti atominių ginklų Hirošimoje ir Nagasakyje. Tuo metu amerikiečiai turėjo tik dvi bombas, tad nebuvo pavojaus, kad ši situacija galėtų eskaluotis.
Jeigu bombos nebūtų buvusios panaudotos, žmonės nebūtų turėję aiškios vizijos apie jų griaunamąjį poveikį. Tačiau, kadangi jos buvo panaudotos, kolektyvinėje sąmonėje dabar atsirado naujesnis įrašas apie tai, kokią didžiulę griaunamąją galią turi ši technologija. O kadangi tai susisiejo su senesniais įrašais, to užteko, kad šaltasis karas nesibaigtų atominių ginklų panaudojimu.
Jeigu atominiai ginklai nebūtų buvę panaudoti prieš Japoniją, labai tikėtina, kad jie būtų buvę panaudoti konflikte tarp SSRS ir JAV, ir tai būtų įvykę, kai atominių ginklų arsenalas būtų buvęs sukauptas iki daug didesnio dydžio. Tad matote, kad potencialiai galėjo įvykti atominis karas, kurio pasekmės būtų buvusios daug baisesnės.
Paimkime dabartinę situaciją. Per pastaruosius keletą metų, debatai apie globalinį atšilimą darėsi vis intensyvesni, ir to pasekoje atominių elektrinių generuojama elektra daugeliui šalių pradėjo darytis vis patrauklesnė. Daugelis šalių jau buvo nusprendusios pereiti prie atominių elektrinių generuojamos elektros, kadangi jos negeneruoja CO2. Staiga buvo pradėta manyti, kad CO2 yra didesnė grėsmė planetai nei atominės atliekos.
Tačiau kaip paaiškinau savo mokyme apie globalinį atšilimą, šie debatai yra atitrūkę nuo realybės. Tad leisti, kad šie iš esmės manipuliacijomis paremti debatai nulemtų daugelio šalių sprendimą statytis atomines jėgaines, būtų didelė klaida. Problema su atomine elektros gamyba yra ta, jog tai yra labai brangus dalykas, tad kai šalis jau yra į tai investavusi pinigus, nėra tikėtina, kad ji šią technologiją apleis. Tai reiškia, kad, pastačius atominę jėgainę, yra tikėtina, jog ši jėgainė generuos atomines atliekas visą savo gyvavimo laikotarpį. Ir, žinoma, atominės atliekos yra daug pavojingesnės aplinkai – ypač vibraciškai – už CO2.
Tikroji problema čia yra ta, kad, jeigu didelis skaičius atominių jėgainių būtų pastatyta ateinančiais metais, tikėtina, kad Sen Žermenas galės perduoti naujas energetinės technologijos formas dar nespėjus šioms jėgainėms per daug pasenti. Ir todėl žmonija būtų investavusi didžiulius pinigus be jokios apčiuopiamos naudos. Nedidelis valdžios elitas per tą laiką dar labiau praturtėtų, netgi galimai sustabdydamas naujos technologijos įdiegimą.
Kaip matote, ši atominė avarija Japonijoje jau paskatino daugelį šalių persvarstyti atominės energijos patikimumą ar netgi paskatino jas nebestatyti naujų atominių jėgainių. Tad, vėlgi, Japonijos sielos grupė suteikė pasauliui galimybę išmokti svarbią pamoką. Dar reikės pamatyti, ar šioje sielos grupėje esantys žmonės išmoks jiems patiems skirtą pamoką, pradėdami iš tiesų ardyti proto dėžutę, kurioje jie buvo dešimtis tūkstančių metų.
Ir galiausiai leiskite man atsakyti į klausimą, kodėl nebuvo jokio perspėjimo. Mūsų Naujųjų Metų išvakarėse perduoti diktavimai iš tiesų buvo perspėjimas šiems metams. Mes neduodame perspėjimų toms žmonių grupėms, kurios nėra atviros mūsų mokymams. Ir istoriškai nebuvo labai didelio susidomėjimo pakylėtųjų mokytojų mokymais tarp Japonijos žmonių. Didele dalimi priežastis yra tendencija viską ritualizuoti. Yra labai sunku ritualizuoti per Šventąją Dvasią perduotą mokymą (nors kai kurie iš tiesų mėgino tai padaryti), ir todėl toks mokymas neatrodys patrauklus žmonėms, kurie yra susikoncentravę į ritualus.
Tad net jeigu būtume perdavę specifinį perspėjimą per kurį nors pasiuntinį, kokia būtų buvusi tikimybė, kad pakankamas skaičius Japonijos žmonių būtų atkreipę dėmesį į šį perspėjimą? Be to, koks būtų tikslas perduoti perspėjimą, jeigu nėra pakankamai žmonių, kurie kalbėtų invokacijas arba šaukinius, arba stengtųsi pakeisti savo sąmonę? Tokiais atvejais kaip šis, nėra konstruktyvu, kad žmonės visame likusiame pasaulyje sušvelnintų kataklizmą, kurio paskirtis yra mokyti Japonijos žmones ir leisti jiems subalansuoti senovinę karmą.
Turi būti leista tam tikriems įvykiams įvykti, kadangi žmonės tiesiog nenori kitais būdais išmokti savo pamokų ir kvestionuoti savo proto dėžučių. Paprastas faktas yra toks, kad žmonėms, kurie pradeda įgyti tam tikrą dvasinį supratimą, yra būtina pakylėti savo užuojautą į aukštesnį lygmenį. Jeigu leisite savo užuojautai pasilikti asmeniniame lygmenyje, jausite, jog tai yra neteisinga arba bloga, kad kataklizmas sužeidžia regimai „nekaltus“ žmones ar kad nieko nebuvo daroma juos perspėti.
Tačiau kai suvokiate, kad esminis gyvenimo tikslas yra augimas sąmonėje, imate suvokti, kad aukštesnė užuojauta iš tiesų yra leisti žmonėms mokytis savo pamokas iš savo laisva valia daromų pasirinkimų. Taip pat matote, kad nei Dievas nei pakylėtieji mokytojai nebaudžia žmonių. Tačiau, jeigu žmonės nėra atviri mokymui iš aukščiau, turi būti leista jiems mokytis savo pamokas, pamatant savo sąmonės daromą poveikį materijos karalijai.
Ir nors tai gali sukurti ir istoriškai sukūrė dideles kančias, būdami pakylėtuoju mokytoju matote amžinąją perspektyvą, kad niekas, kas vyksta Žemėje, neturi amžinų pasekmių. Kai išmokstate pamoką, kančios, kurias patyrėte mokydamiesi šią pamoką, nebus jums padariusios išliekančio poveikio. Poveikį gyvybės srautui padarys pokytis sąmonėje.
Puikiai žinau, kad amžių bėgyje daugelis žmonių į gamtos kataklizmus žiūrėjo kaip į Dievo bausmę. Tačiau šio tikėjimo priežastis yra ta, kad žmonės neturėjo noro prisiimti atsakomybės už save ir pripažinti, kad Motina Gamta tiesiog atspindi tai, kas egzistuoja kolektyvinėje sąmonėje.
Šio dvasinio aklumo arba neišmanymo pasekmė yra ta, kad ištisos kultūros gali tapti uždaromis sistemomis. Jeigu tokiai sistemai būtų leista likti uždarai, žmonės joje įstrigtų labai ilgam laikui, kol susikurtų tokią mažą proto dėžutę, kad jų gyvenimas taptų labai panašus į pragaro vizijas, kurias jautrūs žmonės matė amžių bėgyje. Kaip jau paaiškinome, pragaras nėra fizinė vieta, kuri būtų sukurta Dievo; tai yra „vieta“ sąmonėje, sukurta žmonių laisva valia daromų pasirinkimų. Ši „vieta“ nėra Žemėje, bet žemesnėje karalijoje.
Rūsti realybė yra tokia, kad, kai gyvybės srautai nusileidžia į tą žemesnį lygmenį, juos pasidaro daug sunkiau pasiekti bet kokiu dvasiniu mokymu. Todėl tai nebūtų užuojauta palikti žmones žemyn traukiančiame sūkuryje, kuris neišvengiamai privers juos nusileisti taip žemai savo sąmonėje, kad jie nebegalės įsikūnyti Žemėje. Būtent dėl to planeta yra prisiekusi atspindėti žmonėms gamtos kataklizmus, mėgindama pažadinti juos ir sudaužyti į šipulius jų proto dėžutes.
Ar suvokiate, kodėl tai yra aukštesnė užuojautos forma? Pakylėtiesiems mokytojams būtų labai lengva pasitraukti į šalį ir leisti grupei gyvybės srautų nugrimzti į žemesniąją sąmonės būseną, kurioje atsidūrę jie prarastų teisę įsikūnyti Žemėje. Jie tuomet nusileistų į žemesnį lygmenį, kuriame egzistuoja daug didesnės kančios, tačiau Žemei tai leistų išlikti daug tyresnėje būsenoje.
Tačiau savo didelėje pakylėtųjų mokytojų užuojautoje, mes leidome „Motinai Žemei“ būti namais daugeliui sielų, kurios yra žemoje sąmonės būsenoje. „Kaina,“ kurią Motina Žemė privalo už tai sumokėti, yra leisti taip vadinamiems gamtos kataklizmams niokoti jos kūną. Tačiau tai, žinoma, deri su Žemės egzistavimo tikslu, kuris yra tarnauti augimo platforma labai didelei gyvybės srautų įvairovei.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com