Autokratiški lyderiai Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje
Klausimas: Matome, kad vis daugiau ir daugiau pasaulio lyderių mėgina pamėgdžioti Trampą. Indijos ministras pirmininkas, lankydamasis Amerikoje, atskleidė savo viziją, kad norėtų padaryti Indiją vėl didžia. Naujoje Zelandijoje vienas iš koalicijos partijos lyderių, 80-metis Winston Peters, neseniai pasakytoje kalboje savo partiją pavadino tikrųjų nacionalistų partija, kuri paskelbs karą vienam iš didžiausią nerimą keliančių ir klastingiausių mūsų visuomenėje šiandien įsigalėjusių vėžio formų, vis labiau savo čiuptuvus įleidžiančiam socialinės inžinerijos „voukizmo“ judėjimui. Naujoji Zelandija bus vėl svarbiausia ir mes susigrąžinsime savo šalį. Australijoje, pirmaujanti kraštutinės dešinės aktyvistų politikė, Jacinta Price, per dabartinę rinkimų kampaniją paskelbė, kad jos partija taip pat mėgins padaryti Australiją vėl didžia.
Kodėl demokratinės šalys, tokios kaip Australija ir Naujoji Zelandija, renkasi balsuoti už narcisistinius, psichopatinius, egoistinius, korumpuotus lyderius, kurie gali nuvesti jų šalį desktruktyviu, skaldančiu, disfunkciniu keliu, atsisakant laisvės ir klestėjimo?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2025 m. Ukrainai skirtame vebinare.
Na, jeigu norėtumėte šiek tiek nuo to atsitraukti ir pažvelgti į bendrą paveikslą, jūs tai galėsite suprasti tik tuomet, kai suprasite tai, ką mes paaiškinome apie dualistinę sąmonę. Visada egzistuoja du diametrialiai priešingi poliai, ir žmonės yra traukiami prie vieno arba kito. Kadangi visos visuomenės Žemėje, net ir demokratinės šalys, vis dar tebėra labai stipriai veikiamos dualistinės sąmonės, nutinka taip, kad visuomenės iš pradžių nueina į vieną kraštutinumą, o tuomet, kai pamato, kad to jau yra per daug, kad tai yra pernelyg ekstremalu, jos pradeda eiti į kitą kraštutinumą.
Demokratiniame pasaulyje matėte Antrąjį Pasaulinį Karą, nacizmą, fašizmą, matėte Šaltąjį Karą, komunizmą, ir matėte, kad Vakarų pasaulis pamatė fašizmo paklydimą, fašizmo limitus, ir todėl jis pradėjo eiti į priešingą dualistinį kraštutinumą, kurį galėtume pavadinti „voukizmo“ (angl. wokeism – nubudusieji) kultūra, kurioje galvojate, kad viskas yra leidžiama, ir viskas turėtų būti priimama arba toleruojama. Galite turėti ekstremalią fašizmo netoleranciją, ir galite turėti ekstremalią toleranciją, ar kad ir kaip norėtumėte tai vadinti. Daugelis šiuolaikinių demokratijų jau kurį laiką judėjo ta kryptimi, ir kai kurios dabar pradeda patirti reakciją tarp žmonių į tai, o tai reiškia, kad švytuoklė pradeda judėti atgal, ir būtent dėl to matote šiuos lyderius, kurie priima konservatyvesnį, autokratiškesnį požiūrį. Vienintelis būdas iš to išeiti yra, žinoma, Kristaus įžvalgumas, kuris nepriima netolerancijos ir taip pat nepriima ekstremalios tolerancijos, bet ieško vidurio kelio, kuriame galite atskirti tarp individo ir visumos. Tai galime susieti su tuo, apie ką kalbėjo Motina Marija ir Portija, apie šią įtampą tarp individo interesų, individo teisių, ir visumos interesų.
Ir jūs tai galite matyti pasireiškiant įvairiais skirtingais būdais, įskaitant ir tuo, kad fašistinėje, autokratinėje šalyje, valstybės interesai yra iškeliami aukščiau ir laikomi svarbesniais už individo interesus. Tačiau kai kuriose demokratijose individo interesai ir jų teisė būti kitokiais buvo išaukštinti iki tokio lygmens, kad jie iš tiesų nustumia arba pamina visumos interesus, ar bent jau tam tikrų visuomenės grupių. Yra viena sakyti, kad žmonės turėtų toleruoti tuos, kurie yra kitokie. Ir yra visai kas kita reikalauti, kad dauguma žmonių taikytųsi prie nedidelės mažumos. Turi būti atrasta pusiausvyra, ir būtent to iki šiol dar neatrado nė viena demokratija idealiu laipsniu, nors kai kurios iš jų, žinoma, yra toliau pasistūmėjusios už kitas. Tačiau Australija ir Naujoji Zelandija nėra taip arti šios pusiausvyros radimo kaip tam tikros kitos demokratijos, ir būtent dėl to jūs matote šiuos siūbavimus. Jungtinės Valstijos yra dar vienas akivaizdus pavyzdys šalies, kuri nėra taip arti šios pusiausvyros radimo. Tačiau, kaip sakiau, nė viena šalis dar nėra atradusi idealios pusiausvyros, ir visada galima ginčytis, ar ši ideali pusiausvyra iš viso egzistuoja.
Na, statiška pusiausvyra iš tiesų neegzistuoja, kadangi mums judant į aukso amžių, šalys turės evoliucionuoti ir prisitaikyti, ir tai reikalaus nuolatinio įvertinimo: „Ar mes nuėjome per toli į šitą pusę? Ar nuėjome pernelyg toli į aną pusę?“ Vėlgi, kaip mes daug kartų anksčiau sakėme, neturiu fiksuoto modelio, kokia turėtų būti visuomenė aukso amžiuje. Vyks nuolatinis augimas, nuolatinė transcendencija, nuolatinė evoliucija, ir nėra taip, kad šią įtampą tarp individo ir visumos išspręs vienas konkretus modelis, ir kad viskas taip ir bus tūkstantį metų. Ši problema visada egzistuos, nes tai yra dalis gyvenimo, kad egzistuoja kūrybinė įtampa, net ir įtampa tarp Tėvo plėtimosi jėgos ir Motinos sutraukiančios jėgos, ir tai yra dinamiška įtampa, kuri stumia gyvenimą į priekį.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com