Valdžios elitas 1: Atskirumo, savanaudiškumo ir šventumo supratimas
PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.
Ištraukos iš Rakto 4: Šios visatos tikslas
Kaip sakiau, materiali visata yra sudaryta iš tos pačios bazinės substancijos kaip ir dvasinė karalija. Tačiau šviesa materijos karalijoje buvo nužeminta iki kito vibracijų spektro. Taip pat galėtume sakyti, kad žemesnė vibracija reiškia, jog šviesa nėra pasiekusi aukšto intensyvumo, ir todėl ji – kol kas dar – nesugeba užpildyti visos materialios visatos šviesa. Būtent dėl to erdvė tarp saulių sistemų ir galaktikų atrodo tuščia. Atrodo, lyg egzistuotų didžiuliai plotai be šviesos, ir tiktai tam tikros lokalizuotos vietos – ir jūsų saulė čia yra vienas iš pavyzdžių – spinduliuoja šviesą iš vidaus. Galėtume sakyti, kad materialioje visatoje vis dar tebėra daugiau tamsos negu šviesos. To pasekoje negalite matyti energijų, vibruojančių aukščiau tam tikro vibracijų lygmens, ir todėl negalite matyti, kad fizinė materija iš tiesų yra sukurta iš subtilesnių energijų, atitekančių į materialią visatą iš aukštesnių vibracijų spektro. Galėtume sakyti, kad egzistuoja matymo horizontas, už kurio dauguma žmonių nesugeba nieko matyti savo dabartiniame sąmonės lygmenyje.
Dėl dabartinio materijos tankumo žmonėms yra įmanoma susikurti ir išlaikyti iliuziją, kad Dievo nėra arba kad jie yra atskirti nuo Dievo neperžengiamu barjeru. Šis atskirties nuo Dievo jausmas neišvengiamai paskatina žmones laikyti save atskirai egzistuojančiais, nepriklausomais individais. Žmonės gali manyti, jog yra atskirti nuo kitų žmonių, kas pagimdo iliuziją, kad galite kenkti kitiems žmonėms, kitoms gyvybės formoms ir net fizinei planetai, tuo pat metu nepakenkdami sau. Tai, žinoma, yra esminė visų žmogiškų konfliktų ir žiaurumų priežastis, nes, jeigu žmonės žinotų, kad jie žeidžia save, žeisdami kitus, dauguma jų atitinkamai pakeistų savo elgesį. Tik nedidelis skaičius labai stipriai pakrikusio proto žmonių specialiai save žeistų, tačiau iš tiesų net ir jie pilnai nesuprastų, ką daro. Galime sakyti, kad gyvenimo materialioje karalijoje tikslas yra įveikti ribotą realybės suvokimą, idant galėtumėte tiesiogiai patirti, jog nesate atskira būtybė, bet esate savojo šaltinio, savo Kūrėjo tąsa.
***
Dabar noriu paprašyti jūsų įsivaizduoti, kad keliaujate per įvairius dvasinės karalijos lygmenis, kol pasiekiate aukščiausią lygmenį. Šis lygmuo Biblijoje yra aprašytas kaip Dievas, sakantis: „Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga“ (Apreiškimo 21,6). Tai yra aukščiausias formų pasaulio lygmuo, kadangi tai yra pirmasis lygmuo, kuriame Kūrėjas išreiškė save formoje. Kūrėjas kūrimo procesą pradeda, išreikšdamas save dviem poliariškumais – Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, plėtimosi ir traukimosi jėga, iškvėpimu ir įkvėpimu, Jin ir Jan. Žmogiškame lygmenyje, šios jėgos dažnai yra suvokiamos kaip Tėvas ir Motina, arba vyriškumas ir moteriškumas, nors jos toli išeina už žmogiškojo lytiškumo ribų.
Esmė ta, kad pirmajame pasireiškimo lygmenyje, Vienas Kūrėjas išreiškia save dviem poliariškumais. Šie poliariškumai nėra priešingybės, ir jie vienas kito nepanaikina. Jie yra vienas kitą papildančios ir pakylėjančios jėgos. Susitikusios subalansuotoje išraiškoje, jos viena kitą padaugina ir tampa daugiau. Visuma yra daugiau už jos dėmenų sumą, ir šitaip yra sukuriamas naujas gyvybės pasireiškimas. Būtent taip buvo sukurti visi tolimesni formų pasaulio lygmenys, kaip vėliau tai ištirsime. Tad aš čia tiesiog noriu jums parodyti, kad Vienas Kūrėjas išreiškia save dviem poliariškumais, tačiau už aukščiausio formų pasaulio lygmens Kūrėjas išlieka Vienas. Kitaip tariant, yra tik Vienas Dievas, ir nors „be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta,“ šis Vienas Dievas niekada nenustoja būti Vienas, nenustoja būti nedaloma visuma.
Daugelis religijų Žemėje kalba apie šį Vieną Dievą, tiesiog naudodamos skirtingus vardus ir šiek tiek kitokius tos pačios realybės aprašymus. Tačiau, kad galėtume eiti toliau, mums reikia ištaisyti kelias klaidingas koncepcijas, kurios įslinko į keletą religijų. Šis klaidingas supratimas teigia, kad už šio Vieno Dievo daugiau nieko nėra, kad šis aukščiausias ir viršiausias Dievas ir yra visas Dievas. Ši klaida įslinko iš dalies dėl riboto supratimo apie anapusinius dalykus. Tačiau dėl šios klaidos taip pat yra kaltas ego poreikis jaustis pranašesniu. Daugelis religingų žmonių turi poreikį jausti, kad jų religija yra vienintelė teisinga ir kad ji yra pranašesnė už visas kitas religijas. Ir jeigu jūsų religija yra vienintelė tikra ir ji vienintelė garbina aukščiausią Dievą, tai tuomet tai privalo būti geriausia religija Žemėje – ar bent jau šitaip samprotauja ego. Šis religijų karas neleido pakylėtiesiems mokytojams perduoti aukštesnio supratimo apie Dievą šioje planetoje. Tačiau dabar buvo pasiekta kritinė masė, ir mes nusprendėme perduoti šį aukštesnį supratimą tiems, kurie turi akis matyti.
***
Vėlgi, realybė nėra linijiška, tačiau aš jums duosiu linijišką įvaizdį. Įsivaizduokite aštuoniukės figūrą. Joje egzistuoja aukštesnė dalis, žemesnė dalis ir centras – susikirtimo taškas. Susikirtimo taškas tarp aukštesnės ir žemesnės aštuoniukės dalių reprezentuoja jūsų Kūrėją. Žemesnioji dalis reprezentuoja formų pasaulį, kurį sukūrė jūsų Kūrėjas ir kuriame jūs gyvenate. Aukštesnioji dalis reprezentuoja – labai neadekvačiai – tą Dievo lygmenį, tą Dievo realybę, kuri išeina už jūsų Kūrėjo ribų. Šį Dievo lygmenį norėčiau vadinti Grynuoju Dievo Buvimu arba Dievo Esaties Visetu.
Kas yra šis Visetas? Tai yra kažkas, ko neįmanoma tiksliai aprašyti ir atvaizduoti jokiais linijiškais žodžiais ir įvaizdžiais, kuriuos gali suvokti žmogaus protas. Jis egzistuoja už formų pasaulio ribų ir formų pasaulyje niekas negali jo reprezentuoti. Šiame pasaulyje randate atskiras formas, kurios yra atskirtos viena nuo kitos, ir todėl jas charakterizuoja jų skirtumai. Šie skirtumai taip pat yra ir apribojimai, kurie nustato ribas kiekvienai formai, išskirdami ją iš visumos. Ir, žinoma, tai skatina žmones koncentruotis į skirtumus ir neleidžia matyti šio pasaulio kaip vienos koherentiškos visumos. Jie mato medžius, bet ne mišką. Visete, nėra atskirų formų, nėra prieštaravimų ir apribojimų. Tačiau žmogaus protui sunku suvokti pasaulį, kuriame nėra atskirumo, ir todėl išmintingiau būtų iš viso nieko apie tai nesakyti. Tačiau jums reikia suvokti tam tikrus dalykus, kad galėtumėte suprasti, kodėl buvo sukurta jūsų visata.
Šioje visatoje esate įpratę jausti, jog jūsų egzistavimas yra atskiras. Save aiškiai laikote individualia būtybe, kuri yra atskirta nuo kitų žmonių. Esate atskirti nuo gamtos ir likusios milžiniškos visatos, kurioje gyvenate. Patiriate turintys atskirą valią, ir todėl galite susikurti – naudodamiesi proto gebėjimu įsivaizduoti ir konceptualizuoti – iliuziją, kad galite žeisti kitus, nežeisdami savęs. Galite konceptualizuoti, kad yra Dievas, tačiau turite tendenciją laikyti save atskirtą nuo Dievo. Todėl esate linkę į jo valią žiūrėti kaip į egzistuojančią jūsų išorėje, galimai netgi laikydami ją priešingą jūsų pačių valiai. Galite konceptualizuoti, kad Dievas turi įstatymus, tačiau turite tendenciją žiūrėti į juos kaip primestus jums išorinės valdžios ir galite galvoti, kad jie varžo jūsų – atskiros būtybės – laisvę daryti ką norite. Eidami dvasiniu keliu, galite susikurti stipresnį ryšį su šiuo išoriniu Dievu. Galiausiai galite susikurti vienovės jausmą su savo Dievu, kaip Jėzus tai išreiškė žodžiais: „Aš ir mano Tėvas esame viena“ (Jono 10,30). Tačiau jūs vis dar tebežiūrite į save kaip į „aš“, kuris tapo viena su „Tuo“ arba su didesniuoju „AŠ.“
Visete, toks atskirties jausmas yra neįmanomas. Visete egzistuoja individualios Esybės – esu linkęs jas vadinti Esatimis. Jos iš tiesų turi individualų sąmoningumą, tačiau jos savo sąmonėje taip pat jaučia ne tik tai, kad yra viena su Visetu, jos jaučia, kad ir yra Visetas. Jos gali sukoncentruoti savo sąmonę į tam tikrą „tašką“ – nors nėra prasmės kalbėti apie laiką ir erdvę Visete – ir jos gali susikoncentruoti į tam tikrą savybę Visete. Tačiau jos niekada negalėtų prarasti gebėjimo būti viena su Visetu ir būti visur tuo pačiu metu Visete. Jos gali priiminėti sprendimus, tad jos iš tiesų turi pasirinkimo laisvę. Tačiau jos negali priiminėti atskirų sprendimų, ta prasme, kad jos niekada negalėtų sakyti, jog nori daryti kažką, kas būtų naudinga joms pačioms, bet žeistų kitus. Ir jos taip pat negali išaukštinti savęs ir būti geresnėmis arba svarbesnėmis už kitas Būtybes. Tokios koncepcijos neturi jokios prasmės Visete. Esatys Visete neturi vienovės jausmo su Dievu – jos yra Dievas. Joms būtų neįmanoma galvoti, kad Dievo įstatymai joms buvo primesti išorinės valdžios. Ir todėl joms būtų neįmanoma galvoti, kad galėtų sukilti prieš šiuos įstatymus ar prieš sukūrimo tikslą. Jos yra įstatymas ir jos nustato šį tikslą.
Suprantu, kad tai yra sunku suvokti linijišku protu, tačiau vaizdas, kurį noriu jums perduoti, yra tai, kad Visete, atskira egzistencija paprasčiausiai yra neįmanoma. Galite pagalvoti: „Bet man labiau patinka būti atskiru individu.“ Ir būtent dėl to jūs – vis dar – tebesate šioje visatoje. Leiskite man paaiškinti.
***
Esatys Visete sumanė iš Viseto išskirti sferą. Esatis tuomet galėtų perkelti save į šią sferą, sukoncentruodama save atskiroje Būtybėje. Ji tuomet galėtų sukurti atskirą pasaulį toje sferoje, ir tai galėtų būti vertinga mokymosi patirtimi šiai Būtybei. Tačiau jums sukūrus sferą, kurioje atskiras egzistavimas tampa, atsiveria ir kita galimybė. Būtybė, kuri save perkelia į sferą, vis dar tebeprisimena savo egzistavimą Visete. Tačiau ši būtybė dabar gali kurti savimonę turinčias savo pačios tąsas, būtybes, kurios bus sukurtos be jokių atsiminimų apie Visetą, ir todėl – nuo pat pradžių – save laikys atskiromis būtybėmis. Kadangi jos bus sukurtos iš savo Kūrėjo sąmonės, Kūrėjas vis dar galės patirti pasaulį per jų individualius protus. Todėl Kūrėjas galės patirti, ką reiškia būti atskira būtybe.
Tačiau būtent dėl to, kad šios būtybės bus Kūrėjo sąmonės tąsos, jos turės potencialą plėsti savo individualų tapatumo jausmą, kol pasieks vienovę su savo Kūrėju. Tuomet jos galės įgyti galimybę prisiimti Kūrėjo rolę, ir galės eiti netgi dar toliau ir įžengti į Visetą kaip individualios Esatys. Kadangi savo gyvenimą pradėjo būdamos atskiromis būtybėmis, jos galės įžengti į Visetą prisimindamos, ką reiškia būti atskirtoms nuo Viseto, ir tai joms leis ypatingai branginti Visetą. Jos tuomet galės pasidalinti šiuo jausmu su Esatimis, kurios bus pasilikusios Visete, ir šitaip visi paaugs iš sąveikos tarp Viseto ir to, kas yra mažiau už Visetą.
Trumpai tariant, Esatys Visete suvokė, jog būtų vertinga sukurti procesą, per kurį būtybė galėtų pradėti savo gyvenimą su tapatumo jausmu, kuriame save laikytų atskira ir ribota būtybe, susikoncentravusia į pasaulį, kuris yra atskirtas nuo Viseto. Ši būtybė tuomet galėtų pamažu augti savimonėje, kol išplėstų savo savasties jausmą tiek, kad šis apimtų visą Visetą. Būtybė tuomet galėtų įžengti į Visetą, prisimindama, ką reiškia kopti link Viseto, ir todėl ji tai vertintų daug labiau už būtybę, kuri be Viseto nieko daugiau nėra patyrusi. Šį procesą aš vadinsiu Vienovės Keliu, tuo būdu pažymėdamas, kad juo eidami, pereinate iš atskirties jausmo į vienovės su Visetu jausmą, vienovės su visa gyvybe jausmą.
***
Kaip buvo sukurta jūsų konkreti visata? Esatis Visete nusprendė, jog norėtų patirti, koks būtų jausmas egzistuoti atskirtyje nuo Viseto, kuriant formas, kurios būtų atskirtos nuo Viseto. Šį procesą ji pradėjo, suprojektuodama sferišką ribą aplink save, sukurdama padalijimo iliuziją Visete.
Šios sferos viduje, Esatis dabar sutraukė savo sąmonę – Visete viskas yra sąmonė – į vieną tašką, į singuliariumą, sferos centre. Tai sukūrė sferą, kuri nebuvo užpildyta Visetu, ir todėl sudarė galimybę kurti atskiras formas šioje sferoje. Tačiau pradžioje nebuvo jokių atskirų formų sferoje, ir joje taip pat nebuvo Viseto pilnatvės. Todėl sferoje egzistavo tuštuma, ir tai yra koncepcija, kurią galite atrasti ne vienoje religijoje.
Singuliariumas tuštumos centre tapo Esybės, kuri yra jūsų visatos Kūrėjas, židinio centru. Galėjote pastebėti, kad singuliariumo, egzistuojančio tuštumos centre, koncepcija yra panaši į Didžiojo Sprogimo teoriją, kurią išvystė šiuolaikinis mokslas. Mokslas sako, kad prieš Didįjį Sprogimą, visa materija ir energija materialioje visatoje buvo suspausta į singuliariumą. Iš čia, ji plėtėsi į išorę, pastūmėta milžiniško ir nekontroliuojamo sprogimo, kuris palaipsniui pagimdė nepaprastai sudėtingą galaktikų ir saulių sistemų sistemą – tačiau šis sudėtingumas tariamai atsirado spontaniškai iš atsitiktinio proceso. Realybėje, vaizdas yra visiškai kitoks, kaip vėliau pamatysime.
Kūrėjo singuliariume nebuvo materijos, tokios, kokią ją pažįstate materialioje visatoje, kurioje gyvenate. Buvo tik grynoji sąmonė, grynoji Esybė. Kūrybinis procesas prasidėjo tuomet, kai Kūrėjas pasiuntė savo Esybės, savo sąmonės projekciją į išorę. Tai neįvyko kaip nekontroliuojamas ir neplanuotas sprogimas. Priešingai, Kūrėjas pirmiausia sukoncentravo save į substanciją, kurią anksčiau pavadinome Šviesa. Sukurdamas šią šviesą, Kūrėjas suformavo pirmąjį tikrą poliariškumą – tarp savęs ir Šviesos. Kūrėjas yra aktyvus, besiplečiantis arba Alfa principas, kai tuo tarpu Šviesa yra pasyvus, sutraukiantis arba Omega principas. Jeigu laikytumėmės tradicinių religinių įvaizdžių ir vadintume Kūrėją Dievu Tėvu, tuomet Šviesa taptų Dievu Motina, arba Motinos Šviesa, Materijos Šviesa.
Motinos Šviesa pati savaime neturi formos, tačiau ji turi potencialą prisiimti absoliučiai bet kokią formą. Motinos Šviesa yra sukurta iš paties Kūrėjo sąmonės ir Esybės, todėl Motinos Šviesa turi sąmonę. Tačiau ji neturi sąmonės kaip individuali esybė, kuri būtų atskirta nuo Kūrėjo. Ji turi sąmonę kaip Esybė, kuri yra Kūrėjo tąsa. Tai reiškia, kad pati Motinos Šviesa – savarankiškai ir pati iš savęs – negali sukurti jokių išreikštų arba atskirų formų. Motinos Šviesa gali prisiimti formą tik tuomet, kai ją veikia Kūrėjas arba savimonę turinčios, atskiros būtybės, kurios buvo sukurtos Kūrėjo. Pačia plačiausia prasme, galime vadinti tokią būtybę bendrakūrėju, nors – kaip aptarsime vėliau – egzistuoja įvairūs savimonę turinčių būtybių tipai formų pasaulyje.
Pradžioje, Motinos Šviesa egzistavo tik kaip koncepcija – grynosios sąmonės būsena – ir dar neegzistavo įkūnyta, išreikšta šviesa. Pirmuoju išreikšto kūrimo aktu, Kūrėjas išsiuntė savo projekciją Motinos Šviesos pavidalu. Naudodamasis Motinos Šviesa, Kūrėjas sukūrė sferą, kuri buvo atskirta nuo tuštumos. Tuštumoje egzistuoja nebūtis (priešingai Visetui), ir Kūrėjas dabar sukūrė sferą tuštumos centre. Ši sfera turėjo tam tikrą šviesos intensyvumą, kuriuo ji buvo atskirta nuo nebūties tuštumoje, tačiau šis intensyvumas toli gražu neprilygo Visete egzistuojančios šviesos intensyvumui.
Savo sekančiu kūrimo aktu, Kūrėjas sukūrė tam tikras struktūras pirmoje sferoje. Šios struktūros ganėtinai skyrėsi nuo to, ką galite atrasti materialioje visatoje, tačiau esminis dalykas yra tas, kad jos suteikė platformą gyvybei, protingoms, savimonę turinčioms būtybėms. Tad Kūrėjas dabar pasiuntė save į pirmąją sferą šių savimonę turinčių būtybių pavidalu. Šios būtybės buvo Kūrėjo tąsos, individualizacijos, sukurtos iš Kūrėjo sąmonės. Tačiau jos buvo sukurtos atskiromis būtybėmis, su atskiru tapatumo jausmu. Jos neturėjo pilnos Kūrėjo sąmonės, ir jų savimonė buvo sukoncentruota į save kaip į atskiras būtybes. Jos neturėjo Viseto suvokimo ir buvo susikoncentravusios į sferą, kurioje gimė. Jos tiesiogiai nesuvokė, kad yra Kūrėjo tąsos. Tačiau jos iš tiesų turėjo tiesioginį ryšį su Kūrėju, kadangi Kūrėjas tarnavo jų mokytoju ir globėju.
Pirmosios savimonę turinčios būtybės buvo pasiųstos į naują sferą su įsakymu „Dauginkitės ir viešpataukite!“ Joms buvo suteiktos individualumo, savimonės, vaizduotės, laisvos valios ir racionalaus mąstymo dovanos. Joms buvo suteiktas gebėjimas įsakinėti Motinos Šviesai savo proto galiomis, ir iš pradžių joms buvo duotas tam tikras šviesos kiekis, kuria jie galėjo naudotis savo nuožiūra. Naudodamosis savo kūrybiniais gebėjimais, jos galėjo sukurti daugiau struktūrų sferoje, tuo būdu užpildydamos ją didesniu intensyvumu ir sudėtingumu. Daugindamos savo talentus (Mato 25,14), jos gautų daugiau šviesos, kas padidintų jų kūrybines galias ir taip pat padidintų jų esybėse esančios šviesos intensyvumą. Joms naudojantis šia šviesa ir projektuojant ją aplink save, jos padidintų šviesos intensyvumą savo sferoje, dar toliau atitolindamos ją nuo tuštumos nebūties ir priartindamos ją prie Viseto. Tai darydami, šie gyvybės srautai augtų savo sąmonėje.
Pirmiausia jie suvoktų, kad jų mokytojas yra Kūrėjas. Jie tuomet imtų save laikyti Dievo Tėvo individualizacijomis, Kūrėjo tąsomis. Ir tuomet jie suvoktų, kad gyvena Dievo Motinos kosminėse įsčiose. Tėvo ir Motinos elementams susijungus į vienovę jų pačių esybėje, užgimtų nauja savimonė, ir jie pasiektų vienovės jausmą su savo Kūrėju, neprarasdami savo individualios sąmonės. Šiai vienovei pasiekus užbaigtumą, jie galiausiai galėtų pasirinkti įžengti į Visetą arba galėtų tapti savo pačių formų pasaulių kūrėjais.
Kai pirmoji sfera pasiekė tam tikrą šviesos intensyvumą, Kūrėjas pakvietė savimonę turinčias būtybes, kurios buvo išmokusios pirmosios sferos pateiktas pamokas – pavadinkime šias būtybes meistrais – dalyvauti kartu su juo antrosios sferos kūrime. Kūrėjas tuomet išsiuntė Motinos Šviesos projekciją iš pirmosios sferos, idant sukurtų antrąją sferą, kuri buvo atskirta nuo tuštumos. Pirmosios sferos meistrai tuomet sukūrė tam tikras neorganines struktūras šioje sferoje, kurios turėjo tarnauti kaip platforma protingai gyvybei. Po to, pirmosios sferos meistrai sukūrė savimonę turinčias savo pačių tąsas, kurios buvo pasiųstos į antrąją sferą su įsakymu „Dauginkitės ir viešpataukite!“
Dabar jau galite pradėti matyti dėsningumą. Kai antroji sfera pasiekė kritinį šviesos intensyvumą, ji taip pat buvo panaudota kaip platforma sekančios sferos kūrime. Šis procesas, per kurį Dievo šviesos karalystė yra palaipsniui plečiama, kuomet ji užima vis daugiau ir daugiau vietos tuštumoje, praėjo keletą etapų. Materiali visata, kurioje gyvenate, yra vėliausias šio proceso etapas. Kitaip tariant, visata, kurioje gyvenate, yra naujausia Dievo kūrinijos sfera. Ji vis dar tebėra palyginti jauna, ir būtent dėl to atrodo, kad joje yra daug tuščios erdvės arba tamsos. Kol kas tik palyginti nedidelis būtybių skaičius šiame pasaulyje tapo iš vidaus šviečiančiomis būtybėmis ir pakilo į aukštesnes karalijas.
Motinos Šviesa, iš kurios yra sudaryta materiali visata, vis dar tebevibruoja tokiais žemais dažniais ir ji tebėra tokio žemo intensyvumo, kad yra įmanoma sukurti iliuziją, jog už materialios visatos ribų nieko nėra. Ir vis dėlto, jūsų pasaulis yra koncentriškų, persismelkiančių ir vienoje erdvėje egzistuojančių sferų tąsa, kurios visos gavo pradžią iš Kūrėjo singuliariumo. Jūsų pasaulis buvo sukurtas iš tos pačios bazinės substancijos kaip ir aukštesnės sferos – iš Motinos Šviesos, kuri buvo sukurta iš Kūrėjo sąmonės. Be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta.
***
Pamąstykime, ką reiškia sąmonė. Visete, viskas yra sukurta iš vieno proto, vienos sąmonės. Galime tai vadinti Dievo Protu, tačiau, jeigu perkelinėsite žmogiškus įvaizdžius ant „Dievo“ koncepcijos, nesugebėsite suvokti sąmonės, kuri yra Visetas. Visete viskas yra sąmonė, tai reiškia, kad viskas turi sąmonę. Visete egzistuoja individualios Esatys, ir jos koncentruojasi į tam tikrą savybę. Žvelgiant iš jūsų perspektyvos šioje visatoje, galėtumėte jas įvardinti kaip Begalinės Šviesos Esatį, Besąlyginės Meilės Esatį, Dievo Valios Esatį, Vienovės Esatį ir taip toliau. Tačiau šios individualios Esatys nemato savęs egzistuojant atskirai nuo Viseto ar viena nuo kitos. Jos pilnai suvokia, kad yra Viseto tąsos ir yra tos pačios visumos dalis. Todėl jos visos yra viena Visete. Lygiai taip pat, jos savęs nelaiko tolimo Dievo tąsomis. Jos yra Dievas, tai reiškia, kad Grynasis Dievo Buvimas nėra Visete – jis yra Visetas. Visete viskas yra Dievas ir viskas turi savimonę, tai reiškia, kad viskas save suvokia kaip Dievą.
Toje sukurtoje karalijoje, kurioje gyvenate, formų pasaulyje, yra įmanoma sukurti kažką, kas neturėtų savimonės. Kaip sakiau, viskas yra sukurta iš Kūrėjo sąmonės, tai reiškia, kad viskas turi tam tikrą sąmonės formą. Štai kodėl Jėzus sakė, kad jeigu žmonės atsisakys ginti Kristų, akmenys šauks (Luko 19,40). Viskas yra sukurta iš Motinos Šviesos, todėl viskas turi sąmonę arba yra sąmonė. Tačiau reikalingas tam tikras sudėtingumas, kad forma galėtų tapti savimonės židiniu.
Visete, nėra nieko, kas neturėtų savimonės. Formų pasaulyje, yra įmanoma sukurti neorganines formas ir gyvas būtybes, kurios neturėtų savimonės. Taip pat gali egzistuoti savimonę turinčios būtybės, kurios nesuvokia savo ryšio su niekuo, kas išeina už jų pačių ribų, ir todėl nesuvokia, kad yra savo Kūrėjo tąsos ir nesuvokia Viseto. Dėl to tampa įmanoma formų pasaulyje turėti būtybes, kurios turėtų ribotą savimonę, tačiau turėtų potencialą plėsti šią savimonę, kol pasieks vienovę su Visuma.
Kitaip tariant, visas šio formų pasaulio tikslas yra suteikti jums galimybę patirti save atskira būtybe su siaurai sukoncentruota savimone. Kai jau užtektinai būsite įgiję šios patirties, galėsite įžengti į sistematišką kelią, kuris palaipsniui išplės jūsų savimonę, kol galiausiai galėsite įžengti į Visetą, prisimindami, ką reiškia būti už Viseto ribų, ir tai jums leis daug labiau vertinti Visetą.
***
Kur baigiasi šviesos sferų plėtimo procesas? Jis, žinoma, baigiasi tuomet, kai visa tuštuma būna paversta šviesos sfera ir kai kiekviena šios sferos dalis yra pasiekusi šviesos intensyvumą, kuris yra Visetas. Kitaip tariant, kas anksčiau buvo atskirta nuo Viseto ir mažiau už Visetą, dabar yra tapę Visetu. Tačiau tai neįvyks – kaip vaizduoja kai kurios religijos – automatiškai ar per kažkokį neišvengiamą procesą. Tai įvyks tik laisvos valios pasirinkimų dėka, kuriuos darys savimonę turinčios būtybės, gyvenančios Dievo sferose. Tai reiškia, kad tamsa ir apribojimai, egzistuojantys formų pasaulyje, neišnyks galutinai tol, kol visos savimonę turinčios būtybės nebus pilnai pasinaudojusios savo galimybe patirti, ką reiškia būti atskiromis būtybėmis, gyvenančiomis savo pačių susikurtų apribojimų pasaulyje.
Jūs esate jūsų Kūrėjo tąsa, tačiau jūsų Kūrėjas davė jums atskiros būtybės tapatumo jausmą. Jūsų Kūrėjas nori, kad sugrįžtumėte namo, plėsdami savo savasties jausmą, kol pasieksite pilną vienovę su savo Kūrėju ir visa gyvybe. Jūsų Kūrėjas žino, kad sugrįžimas į Vienovę yra vienintelis būdas jums jaustis pilnai laimingu, pilnai vientisu, pilnai ramybėje. Tačiau jūsų Kūrėjas nori, kad tai padarytumėte savo laisvu pasirinkimu, kuris būtų grįstas meile. Todėl jūsų Kūrėjas turi didelę – nors ir ne beribę – kantrybę jūsų pasirinkimams ir leis jums eksperimentuoti su ribotumais labai ilgą laiką, jeigu to norėsite.
Žinau, jog labai gali būti, kad šios koncepcijos toli peržengia jūsų turimų religinių įsitikinimų ir supratimo ribas. Suprantu, kad gali prireikti šiek tiek laiko ir apmąstymų, idant pilnai suvoktumėte šias idėjas ir jas integruotumėte. Sekančiuose skyriuose duosiu jums papildomų mokymų, idant padėčiau jums pilnai pasinaudoti šiomis koncepcijomis, pritaikant jas prie savo dabartinės situacijos Žemėje. Tačiau kol kas noriu paprašyti jūsų pamąstyti, ko šios koncepcijos gali jus išmokyti apie gyvenimo prasmę, gyvenimo tikslą. Tiek daug žmonių uždavinėjo klausimus, iš kur jie atėjo, kur eina ir ar gyvenimas iš tiesų turi kokią nors prasmę. Tikiuosi, kad jau galite pradėti bent akies krašteliu matyti, kad šie klausimai iš tiesų turi prasmingus atsakymus.
Kai pradėsite integruoti šiuos atsakymus, pamatysite, kad prieš jus atsivers visiškai naujas pasaulis, visiškai nauja pasaulėžiūra. Jūs nesate vargšai nusidėjėliai, įmesti į priešišką visatą pikto Dievo. Jūs nesate vieniši priešiškoje aplinkoje, kur visi mėgina jums pakenkti. Esate daugiau nei šiuo metu galvojate ar patiriate.
Jūs esate Dievo tąsa. Esate jūsų Dievas, patiriantis save atskira būtybe, keliaujančia iš žemesnio sąmonės lygmens į aukščiausią sąmonės lygį, kuris yra Visetas. Viskas, ką patyrėte čia Žemėje, gali jums suteikti neįkainojamą perspektyvą į savo kelionę, į save ir į gyvenimą. Net ir pačios nemaloniausios aplinkybės gali būti paverstos galimybe mokytis, galimybe kelti savo sąmonę ir plėsti savo savimonę. Todėl turite potencialą pakilti virš bet kokių aplinkybių, kuriose šiuo metu galite būti.
Visas gyvenimo tikslas yra pakilti virš dabartinio savo savasties jausmo ir pasiekti aukštesnį savasties jausmą. Kad ir kokias aplinkybes būtumėte patyrę arba patirtumėte dabar, niekada negalite prarasti gebėjimo jas įveikti, pakilti aukščiau. Todėl, jeigu jums nepatinka jūsų dabartinės aplinkybės, galite atrakinti savo vidinį potencialą ir jas įveikti. Jeigu jums nepatinka tai, kas esate, galite išplėsti savo savasties jausmą, kol transcenduosite visus apribojimus materialioje visatoje.
Jeigu tai jums nesuteikia kitokios perspektyvos į jūsų dabartinius apribojimus, tam gali būti tik viena priežastis. Jūs dar neužtektinai patyrėte šias aplinkybes ir todėl dar nesukaupėte valios palikti jas praeityje. Kenčiate, nes norite patirti, ką reiškia kentėti, ir šioje „realybėje“ gyvensite tol, kol nuspręsite, kad jums jau gana ir kad norite patirti kitokią, didesnę realybę. Žinau, kad tai gali skambėti žiauriai žmonėms, kurie kenčia, tad pereikime prie pamąstymų, kaip jūs galėtumėte pasinaudoti savo gebėjimu transcenduoti bet kokius apribojimus formų pasaulyje.
Ištraukos iš Rakto 5: Būti DAUGIAU, ar būti mažiau – štai koks tikrasis klausimas
Esmė ta, jog dėl to, kad į save žiūrite kaip į atskirą būtybę, jums tampa įmanoma naudotis savo laisva valia taip, lyg iš tiesų būtumėte atskira būtybė. Todėl galite save įtikinti, kad jūsų veiksmai neturi pasekmių, kurios galėtų jus paveikti. Netgi galite save įtikinti, kad jūsų veiksmai neturi visiškai jokių (negatyvių) pasekmių. Kas yra lemiantis faktorius, skiriantis tuos, kurie yra įstrigę šioje iliuzijoje, nuo tų, kurie praregėjo iš šios iliuzijos? Tai yra susikoncentravimo į save lygmuo. Kuo labiau esate susikoncentravę į save – kuo stipriau esate prisirišę prie savo atskiro tapatumo jausmo – tuo aklesni esate realybei, kad visa gyvybė yra viena persipynusi visuma. Todėl pradedate tikėti, kad turite teisę daryti, ką tiktai norite. Jeigu pažvelgsite į istoriją, pamatysite, kad pačius baisiausius žmonių įvykdytus žiaurumus įvykdė labiausiai į save susikoncentravę žmonės planetoje. Viena iš neišvengiamų pasekmių, suteikiant atskiroms būtybėms laisvą valią, yra ta, kad atsiranda galimybė vienai būtybei susikurti iliuziją, jog ji yra visatos centras, ir kad ji yra vienintelė svarbi būtybė, turinti teisę daryti ką panorėjusi, nemąstydama, kaip jos veiksmai paveiks kitus. Atskira būtybė netgi gali tikėti, kad visos kitos atskiros būtybės čia yra vien tam, kad tarnautų jos poreikiams.
Tai mus atveda prie įdomios išvados. Jeigu jūsų Kūrėjas būtų suteikęs visoms save transcenduojančioms būtybėms laisvą valią, nesukurdamas jokio saugumo mechanizmo, kuris prižiūrėtų šį laisvos valios naudojimąsi, jis būtų suteikęs nesąžiningą pranašumą tiems, kurie pasidarė susikoncentravę į save. Kuo stipriau tampate susikoncentravę į save, tuo labiau esate pasirengę nepaisyti, kaip jūsų veiksmai paveiks kitus. Esate pasiruošę kontroliuoti kitus ir sunaikinti tuos, kurie nepasiduoda jūsų kontrolei. Tad kuo labiau nugrimztate į nejautrumą ir agresyvumą, tuo labiau esate pasirengę naudotis savo laisva valia tam, kad galėtumėte kontroliuoti kitus, galėtumėte jiems kenkti ar juos sunaikinti. Jeigu nebūtų jokio mechanizmo, kuris varžytų labiausiai į save susikoncentravusias būtybes, šis formų pasaulis būtų nugrimzdęs į anarchiją be menkiausios vilties kada nors ištrūkti iš šios chaoso būsenos. Žinau, kad gali atrodyti, jog Žemėje viešpatauja džiunglių įstatymas, tačiau iš tiesų taip nėra, kaip vėliau pamatysime.
Prisiminkime, kad šio formų pasaulio tikslas yra suteikti jums galimybę savo gyvenimą pradėti su atskiru tapatumo jausmu, palaipsniui plečiant šį savasties jausmą, kol tapsite Visetu. Tačiau, kadangi turite laisvą valią, jums yra įmanoma eiti ir priešinga kryptimi. Tai darydami, galite įkalinti arba sunaikinti kitas save transcenduojančias būtybes, kol galiausiai patys susinaikinsite. Kitaip tariant, laisva valia jums suteikia galimybę susikurti žemyn traukiantį sūkurį, kuris įkalintų jus už savo susikurtų iliuzijų sienos. Tai gali padaryti jus aklais jūsų daromų pasirinkimų pasekmėms. Tad, kai esate apakinti savanaudiškumo, nebegalite pasirinkti save iš jo ištraukti. Žeidžiate save, pilnai nesuvokdami, ką darote, ir todėl jūsų pasirinkimai iš tiesų nėra laisvi.
Akivaizdu, jog išmintingas ir mylintis Kūrėjas nenorėtų, kad tai nutiktų nors vienai jo tąsai. Todėl buvo būtina nustatyti tam tikrus įstatymus, kurie egzistuotų kartu su Laisvos Valios Įstatymu ir kurie sukurtų saugumo tinklą, galintį suteikti atskiroms būtybėms visas geriausias įmanomas galimybes savęs nesusinaikinti.
Ištraukos iš Rakto 7: Kosminio augimo procesas
Ankstesniuose skyriuose daviau jums mokymus, kurie leidžia jums išvysti didelį viso formų pasaulio vaizdą su visomis jame gyvenančiomis būtybėmis. Dabar savo dėmesį perkelsiu į tai, kad padėčiau jums suprasti savo situaciją, kurioje esate, būdami Žemės gyventojais.
Pradėkime, apibendrindami procesą, per kurį yra sukuriama sfera. Pirmas žingsnis yra atskirti šią sferą nuo tuštumos. Meistrai iš aukštesnių sferų sukuria tam tikras struktūras naujoje sferoje ir, aukštesnių Kūrėjo nustatytų įstatymų rėmuose, jie sukuria tam tikrus specifinius įstatymus naujai sferai. Tuomet yra sukuriamos savimonę turinčios būtybės, turinčios padėti šiai naujai sferai pakilti, ir jos šį darbą daro arba iš dvasinės karalijos (angelai) arba padėdami ją bendrakurti iš vidaus (bendrakūrėjai). Sferai pasiekus kritinį šviesos ir organizuotumo intensyvumą, ji „pakyla,“ tapdama amžina dvasinės karalijos dalimi.
Kai sfera pakyla, ji būna taip stipriai užpildyta šviesa, kad joje nebelieka erdvės atskirumo iliuzijai. Į šią sferą pasiųstos būtybės savo gyvenimą pradėjo su atskiru tapatumo jausmu, tačiau transcenduodamos save, jos padėjo pakylėti savo sferą. Kai kritinė būtybių masė pasiekia vienovės su savo šaltiniu meistriškumą, jos atveda savo sferą iki pakylėjimo taško. Šiai sferai perėjus pakylėjimo procesą, yra sukuriama nauja sfera, kuri tuomet yra atskiriama nuo tuštumos. Kylanti sfera tampa taip stipriai užpildyta šviesa, kad toje sferoje egzistuojančios būtybės nebegali išsaugoti atskiro tapatumo iliuzijos. Tačiau naujai sukurtoje sferoje šviesos intensyvumas vis dar tebėra toks žemas, kad joje gali egzistuoti tamsa ir šešėliai, ir todėl joje yra įmanoma atskiro egzistavimo iliuzija. Gimsta nauja būtybių „karta,“ kuri yra pasiunčiama į naują sferą, ir šios būtybės savo gyvenimą pradeda su ribotu tapatumo jausmu, ir jos save laiko atskiromis būtybėmis.
Paaiškinau, kad pačią pirmąją sferą sukūrė pats Kūrėjas. Todėl būtybės, kurios buvo pasiųstos – o tiksliau sukurtos – toje sferoje, buvo sukurtos tiesiogiai paties Kūrėjo. Pirmoji sfera buvo sukurta tokiu būdu, kad joje esančios struktūros buvo ne taip ryškiai apibrėžtos, jos buvo takesnės ir mažesnio tankumo nei tai, ką matote materialiame pasaulyje. Galėtume sakyti, kad Materijos Šviesa, iš kurios buvo sukurta pirmoji sfera, vibravo aukštesniame lygmenyje ir todėl viskas toje sferoje buvo labiau perregima už jūsų sferoje esančią materiją. Tai reiškia, kad, nors būtybės pirmojoje sferoje savo gyvenimą pradėjo su atskiru tapatumo jausmu, joms buvo daug lengviau įveikti atskirumą nei būtybėms, kurios gyvena materialioje visatoje. Pirmosioms būtybėms buvo lengva matyti, kad egzistuoja kažkas už jų sferos ribų, kad ją sukūrė aukščiau už jas esanti Būtybė ir kad ją palaiko nuolatinis dvasinės energijos srautas, kuris atiteka iš jų Kūrėjo ir yra pažeminamas iki jų vibracijų lygmens. Jos žinojo, kad nėra vienos, ir kad egzistuoja kažkas daugiau už jų sferos ribų. Kitaip tariant, pirmosioms būtybėms buvo ganėtinai lengva pakilti ir pasiekti vienovės su savo šaltiniu meistriškumą.
Kai buvo sukurta sekanti sfera, pirmojoje sferoje meistriškumą pasiekusios būtybės padėjo kurti antrąją sferą. Kūrėjas atskyrė antrąją sferą nuo tuštumos, ir jis taip pat nustatė įstatymus tai sferai. Šių rėmų ribose, meistrai iš pirmosios sferos sukūrė tam tikras struktūras, kurios galėjo tarnauti kaip platforma gyvybės palaikymui antrojoje sferoje. Šios struktūros buvo labiau specifiškos, labiau apibrėžtos nei pirmoje sferoje buvusios struktūros. Meistrai iš pirmosios sferos naudojosi savo patirtimi, kurdami šias struktūras. Tai buvo dalis Kūrėjo plano, kad antrojoje sferoje esančios struktūros būtų labiau apibrėžtos, sudėtingesnės, tankesnės, nei pirmoje sferoje buvusios struktūros. Tuo būdu antroji sfera galėjo būti vienu laipteliu toliau nuo vienovės, ir dėl to antrojoje sferoje esančioms būtybėms buvo didesnis iššūkis įveikti atskirtį.
Jeigu antrojoje sferoje esančios būtybės būtų buvusios sukurtos tokios pačios kaip ir pirmoje sferoje buvusios būtybės, joms būtų buvę sunku įveikti antrosios sferos tankumą. Tai būtų panašu į tai, lyg paimtumėte grupę vaikų ir paprašytumėte jų valdyti šalį. Tačiau antrojoje sferoje esančios būtybės buvo sukurtos iš pirmojoje sferoje esančių meistrų sąmonės. Tad ši antroji būtybių karta buvo sukurta, remiantis šių meistrų patirtimi, tai reiškia, kad jos turėjo pamatą įveikti didesnę atskirtį. Tai leido joms geriau susitvarkyti su antrosios sferos tankumu, ir dėl to Kūrėjui tapo įmanoma – per antrąją būtybių kartą – patirti didesnį atskirties jausmą, sumažinant riziką, kad šios būtybės pasiklys atskirtyje. Tai yra šiek tiek panašu į mokyklų sistemą Žemėje. Mokiniai savo pamokas pradeda nuo sudėties ir atimties veiksmų, ir tai jiems suteikia pagrindus mokytis daugybos. O tai, savo ruožtu, jiems suteikia pagrindą mokytis dar sudėtingesnių matematikos koncepcijų, galiausiai pereinant prie universiteto lygmens.
Kūrėjo planas yra kurti sferas kaip kontinuumą nuo mažesnio tankumo iki didesnio tankumo, nuo esančių arčiau vienovės iki esančių toliau nuo vienovės, nuo mažesnio sudėtingumo iki didesnio sudėtingumo. Specifines struktūras kiekvienoje tolimesnėje sferoje kuria būtybės, kurios būna pasiekusios meistriškumą ankstesnėje sferoje, tačiau visų ankstesnių sferų būtybės dalyvauja naujos sferos kūrime. Tai reiškia, kad kiekviena nauja sfera tampa sudėtingesnė, labiau specifiška, labiau išreikšta, ir tam yra būtina, kad Materijos Šviesa turėtų žemesnę vibraciją. Didesnis sudėtingumas reiškia didesnę skirtingų formų įvairovę, ir tiktai didesnio vibracijų tankio šviesa gali leisti egzistuoti didesnei skirtumų įvairovei. Galėtume sakyti, kad materija, iš kurios yra sudaryta materiali visata, yra tankesnė už „medžiagą,“ iš kurios yra sukurta dvasinė karalija. Materija yra tokia tanki, kad negalite matyti, jog ji yra sukurta iš vibruojančios energijos, kad ji yra sukurta iš dvasinės šviesos, kuri buvo pažeminta savo vibracijose. Negalite tiesiogiai matyti – bent jau ne toje sąmonės būsenoje, kuri šiuo metu yra laikoma norma Žemėje – kad už materialios visatos ribų kažkas egzistuoja.
Dėl didesnio tankio, į naują sferą pasiųstos būtybės susiduria su daug didesniu iššūkiu įveikti atskirtį ir įžengti į vienovę. Tačiau, siekdamos įveikti atskirtį, jos gali kliautis būtybių, atėjusių prieš jas aukštesnėse sferose, parama. Todėl nė viena būtybė iš tiesų nėra atskirta – nė vienas žmogus nėra sala – bet turi priėjimą prie visos būtybių hierarchijos, kuri ėjo prieš jį ir iš kurios jis yra gimęs, kaip vėliausias jos pasireiškimas. Tai panašu į šeimos medį, kuris leidžia jums naudotis visų ankstesnių kartų patirtimi, suteikdamas jums galimybę mokytis iš kitų klaidų, idant jums nebereikėtų išradinėti rato, kartojant tas pačias klaidas.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com