Kaip priiminėti sprendimus ir kaip žiūrėti į pasekmes
Klausimas: Mokytojai sako, kad mes nesame Gyvenimo Upėje, jeigu nepriiminėjame sprendimų, o sprendimų nepriiminėjame dėl to, kad bijome padaryti klaidą. Tačiau tuo pat metu, mūsų daromos klaidos iš tiesų turi pasekmes, ir negalime sugrįžti į tą tašką, kuriame buvome prieš padarydami klaidą. Tai yra suprantama, bet kaip galime nebijoti padaryti klaidos? Ar turime tiesiog eiti kiaurai, kad ir kas tai bebūtų, ir tiesiog priimti sprendimą, nesvarbu, ar šis sprendimas būtų klaida ar ne?
Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Olandijoje 2015 metais:
Kimas: Trumpas atsakymas būtų toks: skaitykite mano vėliausiai išleistą knygą Taikos Karys, kadangi joje apie tai yra kalbama daug giliau, išsamiau, nei galiu dabar į tai leistis. Manau, kad dalis minties yra suvokti, kad, žinoma, egzistuoja pasekmės, kurių geriau būtų išvengti, ir kurios mums yra nemalonios. Tačiau turite pasiekti tašką, kuriame suvoktumėte, kad fizinės sąlygos negali jūsų apibrėžti. Jos neapibrėžia to, kas jūs esate, kadangi esate dvasinė būtybė. Kai tai suvokiate, iš tiesų nebelieka jokių sąlygų, kurios būtų tokios baisios, kad galėtų neleisti jums būti tuo, kuo esate, ir judėti pirmyn savo keliu. Tuomet tampa lengviau tai įveikti.
Žinau, kad kai kurios pasekmės iš tiesų yra labai sunkios, su jomis yra sunkiau gyventi nei su kitomis. Ir vis dėlto, mes esame dvasinės būtybės. Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriame materialiame pasaulyje, yra neleisti materialiam pasauliui mūsų apibrėžti, apibrėžti, kaip mes į save žiūrime. Manau, kad jeigu šito nepamirštate, tampa šiek tiek lengviau žiūrėti į šias pasekmes. Iš tiesų tik tuomet, kai esate susitapatinę su tam tikra savastimi, kuriai nepatinka, kad jums tai nutiko, tuomet tai gali būti tikrai sunku, ir tuomet negalite būti neprisirišę. Negalite atsiskirti nuo pasekmių.
Tarsi manytumėte, kad buvote sužlugdyti arba buvote pažeminti, arba padarėte tokią didelę klaidą, kad niekada nesugebėsite iš jos atsitiesti, nes ši klaida buvo tokia siaubinga. Ir būtent tuo nori jus įtikinti jūsų ego ir tamsos jėgos, kad dabar padarėte tokią didelę klaidą, jog niekada negalėsite būti išgelbėti. Kai pradedate suvokti, kad tai nėra tikrovė, tuomet, manau, pasidaro žymiai lengviau pakelti tas pasekmes.
Komentaras: Bet pasaulyje, kuriame gyvename, neįmanoma pabėgti nuo pasekmių.
Kimas: Ne, neįmanoma, negalite to padaryti fiziniame lygmenyje. Aš tai suprantu, ir tai yra labai žiauru. Ir iš tiesų sakau, LABAI žiauru. Galite padaryti regimai nekaltą pasirinkimą, ir staiga susiduriate su labai žiauriomis pasekmėmis, kurių neįmanoma panaikinti. Manau, kad iššūkis čia iš tiesų yra tarti: „Taip, bet šios pasekmės vis tiek neapibrėžia to, kas aš esu. Aš vis tiek galiu būti tuo, kuo esu, ir pripažįstu, kas esu, kad ir kokios bebūtų šios išorinės sąlygos.“
Žmogus gali sakyti: „O, kaip norėčiau, kad mano plaukai būtų juodi. Kodėl jie nėra juodi? Būčiau daug geresnis žmogus, jeigu turėčiau juodus plaukus.“ Dauguma mūsų į tai pažvelgtų ir sakytų: „Bet tavo plaukų spalva visiškai nėra svarbi. Ji neapibrėžia to, kas esi. Gali su tuo gyventi.“
Turime pasiekti tašką, kuriame į visus materialaus pasaulio aspektus žiūrėtume tuo pačiu būdu: Tai tiesiog yra sąlyga. Žinau, kad tai nėra lengva, bet būtent apie tai iš esmės kalba dzenbudistai – ir tą patį sako ir mokytojai – turime transcenduoti sąmonę, kad tas yra teisinga, o anas yra klaidinga, tas yra gerai, o anas yra blogai. Viskas yra tiesiog sąlyga, ir esmė čia nėra: „Ar tai mane sužlugdys, o gal sutrukdys man eiti keliu pirmyn?“ Jūs tiesiog einate pirmyn.
Tai tarsi į upelį įkritęs akmuo. Vanduo nesustoja ir nesako: „O ne, aš niekada nepasieksiu vandenyno.“ Jis tiesiog apiplaukia aplinkui, ir tą patį reikia padaryti ir mums. Turime apiplaukti sąlygą ir sakyti: „Ji negali manęs apibrėžti. Ji negali sustabdyti mano progreso kelyje.“
Komentaras: Kartais atrodo, kad ir kokį sprendimą bepriimčiau, pasekmės nėra malonios. Ir tuomet pradedu svarstyti: „O, ar dėl to aš dabar šitai gavau?“
Kimas: Žinoma. Lengva man čia stovėti ir šitai sakyti. Nesakau, kad ir man visada pavyksta tai pasiekti.
Komentaras: Dariau tai praeityje, ir turbūt vis dar tai tebedarau: leidžiu, kad sprendimas būtų priimtas išoriškai. Kitaip tariant, man nereikia priimti sprendimo, kadangi šį sprendimą man primeta situacija. Ir tuomet savimi nusiviliu, kadangi nepriėmiau sprendimo. Tad išvengiu sprendimų priiminėjimo, sprendimai yra priimami už mane, ir todėl man trūksta gebėjimo priimti sprendimą. Ir dėl to apgailestauju. Suprantu, kad, jeigu priimsiu sprendimą ir mano situacija pasidarys blogesnė nei buvo anksčiau, norėsiu grįžti į prieš tai buvusią situaciją, bet tikriausiai negalėsiu į ją grįžti. Tačiau, jeigu nepriiminėsiu sprendimų, sprendimai nebepriklausys nuo manęs.
Kimas: Tiesa. Mes visi norėtume, kad gyvenimas būtų tarsi kompiuterinė programa, kurioje egzistuoja mygtukas „Atšaukti“, ir tiesiog galėtume sugrįžti pora žingsnių atgal.
Komentaras: Berods prieš trejus metus buvau patekęs į blogą situaciją ir Kimas man pasakė: „Žinai, esmė yra priiminėti sprendimus. Nutinka visokios situacijos gyvenime, tačiau privalai priimti sprendimą.“ Ir nuo tos akimirkos viskas pasikeitė, nes pradėjau priiminėti sprendimus, ir pasekmės nebebuvo tokios blogos.
Kimas: Tai, vėlgi, buvo dėl to, kad buvai suskilęs savyje. Neturėjai aiškumo. Tad tiesiog stovėjai ir negalėjai išeiti iš situacijos, kurioje buvai.
Komentaras: Tiesą sakant, teisingiausia yra tiesiog priimti sprendimą. Ir eiti toliau. Eini toliau, nes priėmei sprendimą.
Komentaras: Neturi tapti sprendimo auka. Turi iš jo pasimokyti ir judėti toliau.
Komentaras: O nepriimti sprendimo taip pat yra sprendimas. Jeigu nepriimi sprendimo, tai taip pat yra sprendimas.
Kimas: Jeigu nepriimate sprendimo ir kažkas nutinka, tuomet imate save graužti, kad nepriėmėte sprendimo. Ir tuomet jums tiesiog reikia priimti sprendimą savęs negraužti.
Komentaras: Būtent, labai tiksliai pasakyta. Tad, jeigu priimu sprendimą, situaciją kontroliuoju aš. Jeigu sąmoningai nepriimu sprendimo, tuomet situaciją kontroliuoja kažkas kitas, ir jie tiesiog paspaudžia kairį mygtuką, kuomet pakyla viena pusė, o tuomet paspaudžia dešinį mygtuką.
Kimas: Ir esmė čia net nėra viską kontroliuoti. Manau, kad esmė čia tiesiog yra nebūti susiskaldžius. Kai leidžiate išorinei situacijai diktuoti jūsų sprendimus, taip yra dėl to, kad esate susiskaldę. Tikriausiai bijote priimti sprendimą, kadangi esate susirūpinę dėl pasekmių.
Komentaras: Įtariu, kad puolusieji – ir čia naudosiu šį terminą – norėtų įstumti mus į situaciją, kurioje esame suskilę ir negalime priimti sprendimo, ir tuomet jie mus gali stumdyti pirmyn ir atgal.
Kimas: Tarkime, kad gyvenimas yra tarsi kompiuterinis žaidimas. Galbūt patys nesate žaidę kompiuterinių žaidimų, tačiau tikriausiai matėte, kaip šiuos kompiuterinius žaidimus žaidžia vaikai. Ir kartais stebitės, kiek ilgai jie gali žaisti tuos žaidimus. Ar jiems jie neatsibosta? Tiesa ta, kad paprastai ateina toks momentas, kai jie galiausiai išsiaiškina, kaip veikia žaidimas. Kiekvienas kompiuterinis žaidimas turi tam tikrus parametrus, ir kai išsiaiškinate šiuos parametrus, galite visą laiką įveikti žaidimą. Kai jie tai išsiaiškina, jis jiems nusibosta, ir tuomet galbūt jie pereina prie kito žaidimo.
Toks yra ir gyvenimas. Fizinė oktava mums pateikia išorines aplinkybes, ir dauguma žmonių pasaulyje yra tokiame lygmenyje, kuriame jie iš tiesų nenori patys priiminėti sprendimų. Jie nenori būti savo gyvenimo šeimininkais. Jie iš tiesų nori, kad gyvenimas mestų jiems situacijas ir jie tuomet galėtų sakyti: „Aš esu auka. Tai ne mano kaltė. Tiesiog turiu reaguoti į tai, kas vyksta. Negaliu to niekaip kontroliuoti.“ Jie žaidžia žaidimą, ir jiems jis dar nenusibodo, ir būtent dėl to jie gali jį žaisti labai ilgą laiką.
Manau, kad mes visi žaidžiame šį žaidimą su išorinėmis pasekmėmis ir išorinėmis aplinkybėmis, kol pasiekiame tašką, kuriame tariame: „Aš daugiau nebenoriu to žaisti. Išsiaiškinau, kaip visa tai veikia, ir matau, kad gyvenimas gali toliau tai daryti dar šimtą įsikūnijimų, bet man jau gana. Noriu pakilti ten aukštyn ir žaisti kitokį žaidimą.“
Komentaras: Žvelgiant iš linijiškos neurologijos perspektyvos, ji rodo, kad mes visiškai nepriiminėjame sprendimų. Mūsų smegenys juos priima dar keletą sekundžių prieš tai. Tad visa esmė yra sąmonėje. Mūsų turimas sąmonės lygmuo apsprendžia mūsų priiminėjamus sprendimus, tad pasisotinimas žaidimu iš tiesų yra kito sąmonės lygmens pasirinkimas. Ir tuomet mes turime naują domino žaidimą, kuriame plokštelės griūna su kiekvienu mūsų priimamu sprendimu, kurį mūsų smegenys priėmė jau keletą sekundžių prieš tai.
Komentaras: Kai sakai smegenys, turi omenyje, aukštesnę sąmonę.
Komentaras: Ne, ne, tiesiog fizinės smegenys. Neurologija pademonstravo, kad mūsų fizinės smegenys priima sprendimą keletą sekundžių dar prieš tai, kai manome priėmę sprendimą.
Komentaras: Ar gali taip būti?
Kimas: Suprantu, ką sakai, tačiau aš sakyčiau, iš savo supratimo apie pakylėtųjų mokytojų mokymus, kad taip yra dėl to, kad mokslas nesupranta proto visumos, keturių proto lygmenų. Daugumai žmonių žemiausias lygmuo yra sąmoningas protas, tačiau iš tiesų neturėtų taip būti.
Manau, kad tiesiog vyksta taip, kad sprendimas persifiltruoja žemyn iš identiteto, mentalinio ir emocinio lygmenų, ir pasiekia mūsų smegenis pirmiau nei pasiekia sąmoningą protą. Tačiau tai neprivalo šitaip būti. Manau, kad, kai iš tiesų tampame sąmoningi, galime sąmoningai suvokti aukštesnius lygmenis, dar nespėjus smegenims sureaguoti.
Komentaras: Pilnai su tavimi sutinku.
Kimas: Neurologija tiesiog to dar nesuvokė.
Komentaras: Aš sakiau, iš linijiškos perspektyvos.
Kimas: Taip, aš suprantu.
Komentaras: Profesorius daktaras Hawkins – nesumaišykite jo su žmogumi invalido vežimėlyje – psichiatras, parodė, kad, kai pasiekiate tam tikrą sąmonės lygį, smegenys rodo sūkurį, kuris peržengia smegenų ribas ir jo greitis prilygsta šviesos greičiui. Tad tą akimirką turite tobulą ryšį su savo aukštesniuoju aš, ir tuomet jūsų priiminėjami sprendimai yra tie patys sprendimai.
Kometaras: Kaip Kimas ir sakė, reikia laiko jiems persifiltruoti. Kai sakei „linijiškas“ ir tuomet pasakei visa kita, yra labai svarbu išklausyti visumą, apimti viską kartu, užuot kažką nukirtus.
Komentaras: Suprantama. Suvokiau tai prieš kelias sekundes, ir tiesiog dabar tai išsakau.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com