Fundamentalus mokymas apie tai kaip kalbėti apie savo dvasinius įsitikinimus

TEMOS: Bazinių kūrinijos jėgų subalansavimas – ego siekia jus įtraukti į vienas su kitu nesuderinamus kraštutinumus – už juodai balto ir pilko mąstymo – amžinasis iššūkis yra atskirti – pakilkite virš poliariškumų – siekite subalansuotų veiksmų – savosios tiesos liudijimas yra dalis jūsų dangiškojo plano – žmonės jūsų neatstumia – žmonės turi teisę atstumti Kristų – jie neturi teisės nesusitikti Kristaus – pakilkite virš susikoncentravimo į save – depersonalizuokite savo gyvenimą – nekalbėkite iš juodai baltos perspektyvos – pateikite savo žinią taip, kad ji iš tiesų padėtų žmonėms – padarykite kitus žmones laisvais – jūs nesate atsakingi už kitų žmonių išganymą – suteikite žmonėms galimybę pasirinkti; nesirinkite už juos – duokite žmonėms laiko augti palaipsniui – mėginimas priversti ateina iš ego – išmokite, kada reikėtų patylėti – kalbėkite iš širdies – siekite tapti atviromis durimis – pasimokykite iš savo eksperimentų – subtili Kristiškumo pusiausvyra – nusistatykite prioritetus – neleiskite kitiems išvesti jus iš Kristiškumo kelio – būkite nesusiskaldę savyje – kai žmonės nenori keistis – jūs trikdote žmonių komforto jausmą – jūsų šviesa trikdo žmones – Motinos Marijos komentarai

Klausimas: Mielas Kimai, mano artimiausia draugė iš mokyklos yra ateistė ir šiuo metu gyvena lesbietiškuose santykiuose. Tuo metu, kai susidraugavome, ji tokia nebuvo, nors nenoriu tuo naudotis kaip „pateisinimu,“ dėl ko aš su ja susidraugavau, tiesiog noriu pateikti paaiškinimą, kad problema, apie kurią ketinu jums papasakoti, egzistavo ne visada. Mes lankėme tą pačią klasę mokykloje ir gyvenome netoli viena kitos, ir išsaugojome šį artimą ryšį (nors ir ne geografiškai) daugiau kaip 30 metų.

Nuo tada, kai atradau tikrąjį, vidinį dvasinį kelią, su šių mokymų pagalba, kurių pasiuntiniu tu esi, suvokiau, kad buvimas Kristumi reiškia ganėtinai radikalius pokyčius mano pasaulyje – ypač kas susiję su tuo, kur dalyvauju, ir kaip elgiuosi bei mąstau.

Per visus tuos praėjusius metus, tai, kad ji buvo tapusi lesbiete (ji ne visada tokia buvo) man neatrodė svarbu. Visada tikėjau, kad homoseksualumas nėra natūralus dalykas, tačiau ne konfrontaciniu, kaltinančiu būdu. Tiesiog gerbiau žmonių teisę gyventi taip, kaip jie renkasi, ir nieko apie tai nesakiau, tuo pat metu pasilikdama teisę nesutikti su požiūriu, kad tos pačios lyties santuokas reikėtų laikyti normaliu dalyku. Tačiau niekada nejaučiau impulso šiuos jausmus jai paaiškinti, ir būčiau laikiusi labai nemandagiu elgesiu jai tą sakyti, kai ji apie tai neprašė mano nuomonės. Dėl to buvau visada laukiama savo draugės namuose ir taip pat susipažinau su jos partnere. Jos santykiuose yra rimtų problemų, apie kurias mano draugė su manimi daug, labai daug kartų kalbėjosi, ir labai stipriai jaučiu, kad jos santykiai yra destruktyvūs, ir prieš mano draugę jos partnerė daugelį metų vykdė psichologinį smurtą. Mano draugė sako pritarianti šiam įvertinimui, tačiau nenori palikti šios partnerystės. Šiuo atveju, jaučiu, kad labai mažai ką galiu padaryti; galiu tik ją guosti, raginti būti stipria, ir kaip kažkas daug išmintingesnis už mane pasakytų, tiesiog laukti, kol ji priims geresnį sprendimą.

Tačiau dabar esu tokioje pozicijoje, kuomet jaučiu vidinį impulsą su ja pakalbėti apie homoseksualumo problemą, nes žinau, kad būdama Kristaus būtybe, negaliu jai leisti toliau aklai eiti šiuo keliu, neturint nė menkiausio supratimo apie pasekmes. Tai padaryti yra labai sunku ir žinau, kad rizikuoju jos draugyste – įsivaizduoju, kad daugiau nei rizikuoju – tačiau jau verčiau rinksiuosi, kad mano draugė imtų manęs nebemėgti ir išgirstų tiesą, vietoj to, kad nesiūbuočiau valties ir toliau leisčiau jai pasilikti neišmanyme. Žinoma, aš visada išliksiu atvira draugystei su ja ir bendrausiu su užuojauta ir meile, tačiau, nors laikausi vizijos, kad ji kažkaip priims tai, ką pasakysiu, tokiu būdu, kokiu noriu tai pasakyti, nesu akla faktui, jog realistiškai tai tėra labai menka viltis, ir labai maža tikimybė.

Tad turbūt mano klausimas yra apie tai, kaip lengva arba sunku yra tam, kuris mėgina būti kaip Kristus, išsaugoti normalią draugystę. Kai įvertinu savo mamos reakciją į šiuos mokymus, matau, kad ji tiesiog nieko nenori apie juos žinoti. Ji nenori, kad jai būtų metamas iššūkis. Ji jau verčiau laikysis įsikibusi to, kuo tiki, nei girdės Jėzų per mane, ko pasekoje ji atstūmė šią svetainę ir knygas, nes jai nepatinka tai, kaip jos yra parašytos, ir ji netiki, kad Jėzus naudotųsi internetu. Iš pradžių tai mane nuliūdino, bet galiausiai tai padėjo man pastebėti vietą, kurioje buvau emociškai priklausoma nuo palankios reakcijos iš jos, ir galėjau dirbti su šiuo kelią mano augimui pastojusiu bloku.

Dabar su tuo pačiu dalyku susiduriu ir savo draugės atveju, ir nors nenoriu jos įskaudinti emociškai, man labiau rūpi nesužeisti jos dvasiškai, nieko jai nesakant. Taip pat žinau, jog ji tik labai nedaugeliui žmonių patiki savo problemas, su kuriomis susiduria namuose, ir nenoriu, kad ji manytų nebegalinti į mane kreiptis ateityje, vien dėl to, kad nemanau, jog jos pasirinktas gyvenimo būdas yra aukščiausias jos potencialas.

Matai, nors myliu Dievą kituose žmonėse, nesu tikra, kiek bendro beturiu su žmonėmis, kurie neigia Dievą savyje ir kituose žmonėse, arba kurie į pasaulį žiūri iš mokslinio materializmo pozicijų. Ar įmanoma išsaugoti draugystę, kurioje tiek mažai yra ko bendro? Ir tau rašydama, galvoju sau ‘ar tikrai aš noriu ją išsaugoti?’ Man yra susidaręs įspūdis, kad kai kurie iš šių žmonių nori ginčytis įvairiais klausimais su manimi, tačiau nenori iš manęs mokytis, ir aš daugiau nebesiruošiu būti įtraukiama į dualistinius ginčus. Jau verčiau duosiu jiems tiesą ir tuomet tiesiog juos paliksiu. Tai, ką jie su ja darys, man bus nesvarbu.

Žvelgiu į save iš išorės ir mąstau „jeigu aš būčiau tas ar anas žmogus, ar norėčiau draugauti su tokiu kitiems iššūkius mėtančiu žmogumi?“ ir manau, kad atsakymas turbūt būtų ne. Nesakau, kad iššūkius metu konfrontaciniu būdu, iššūkį žmonėms metu jau tiesiog tuo, kad žinau dalykus, apie kuriuos kiti mano pažįstami žmonės nenori girdėti. Praėjusiais metais, vienas iš mano labai artimų draugų vyrų iš viso liovėsi su manimi kalbėti. Jis nėra nedraugiškas, jis tiesiog nebegali prie manęs būti. Aš jį pernelyg gerai pažįstu ir jis tiesiog negali to pakelti. Buvo pora dalykų, kurie nutiko taip, kaip aš (tiksliai) juos išpranašavau, kad jie nutiks, jeigu jis laikysis tam tikro kurso, ir nuo to laiko jis su manimi nebekalba. Keletą kartų ištiesiau jam draugystės ranką, tačiau jis nė karto neatsakė į mano skambučius ir neatsakė į mano siunčiamus elektroninius laiškus. Manau, kad jau pats mano egzistavimas yra grėsmė jo požiūriui, kad jo depresija yra kitų žmonių kaltė, ir būtent čia slypi viso to priežastis. Žmonės visada mane vadino „sunkia,“ tačiau ne dėl to, kad prie manęs būtų sunku būti, yra visiškai priešingai – aš esu atvira ir draugiška, ir mėgstu juoktis – bet turbūt manyje kažkas yra tokio, kas neleidžia žmonėms išlikti drungniems. Esu pernelyg tiesmukiška.

Be to, visada turėjau nedaug draugų, nes niekada nebuvau toks žmogus, kuriam būtų reikėję aplink save turėti daug draugų ar kuris būtų norėjęs sunkiai dirbti dėl draugų išlaikymo. Ir šiuo metu neturiu jokio draugų rato, kurie būtų toje pačioje vietoje, ar netgi arti to, kur aš esu dvasiniame kelyje. Man tai iš tiesų nėra joks rūpestis, nes aš iš tiesų esu gausiai apipilta dvasiniais palaiminimais ir mano mažoji katytė šildo mano pėdas naktį. Jaučiuosi apipilta begaliniais palaiminimais būti savimi, žinoti tai, kas esu, žinoti tai, ką žinau ir gyventi bei tuo dalintis! Tačiau nėra lengva pasiruošti pasakyti senai draugei tai, kas tikriausiai užbaigs mūsų nuolatinę tris dešimtmečius besitęsiančią draugystę. Tad norėjau žinoti, ar turi kokių žodžių, kurie galėtų man padėti, o ypač, ar neteko ir tau atsidurti panašioje situacijoje. Galbūt ir tu dėl to praradai savo draugus.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels.

Puikus klausimas, paliečiantis keletą temų, kurios yra svarbios visiems dvasios ieškotojams. Tad leiskite man pakomentuoti jas visas iš eilės.

Mintis 1

Kaip Motina Marija paaiškina, viskas yra sukurta iš dviejų jėgų sąveikos – plėtimosi ir traukimosi jėgų sąveikos. Savo grynoje formoje, šios jėgos viena kitą papildo, ir kai jos susijungia drauge harmonijoje ir pusiausvyroje, gali būti sukuriama kažkas naujo, ir tai bus DAUGIAU nei buvo anksčiau. Tai yra gausingas gyvenimas. Jeigu šios dvi jėgos netenka pusiausvyros, jos viena kitos nebepapildo, ir vietoj to ima kovoti viena su kita. Ir tuo būdu jos sukuria disbalansą, kuris griauna tai, kas egzistuoja, padarydamas jį mažiau nei buvo prieš tai. Bet būtent tai dauguma žmonių Žemėje šiuo metu vadina „Gyvenimu.“

Kiekvienam dvasios ieškotojui kyla iššūkis išmokti subalansuoti šias dvi bazines jėgas, idant jos viena kitą papildytų, ir paverstų situaciją DAUGIAU, kuomet įgytumėte gausingą gyvenimą, kurį – kaip sakiau – jūsų tėvui yra malonu jums dovanoti. Tačiau šiam tikslui pasiekti kelią pastoja ego – tiek jūsų asmeninis ego, tiek ir kolektyvinis ego – kuris visada siekia nusitempti jus į vieną iš dviejų dualistinių kraštutinumų, kaip paaiškinu savo mokymuose apie ego.

Esmė ta, kad daugelis dvasingų žmonių mano, jog būti dvasingu žmogumi reiškia, kad turite užimti labai stipriai juodai baltą poziciją ir vengti žmonių bei situacijų, kurie neatitinka jūsų religijos ar tikėjimo sistemos apibrėžtų standartų. Iš tiesų yra daug žmonių, kurie mano, kad tai darydami, jie elgiasi kaip dvasingi žmonės, tačiau jie tiesiog yra įstrigę juodai baltame mąstyme.

Ir yra kiti žmonės, kurie mano, kad būti dvasingu žmogumi reiškia, jog visada turėtumėte būti mylintys ir malonūs, o tai, jų manymu, reiškia, kad niekada niekam neturėtumėte mesti iššūkio ir todėl viską turėtumėte toleruoti. Vėlgi, jie mano esantys labai dvasingi, tačiau realybėje jie tiesiog yra įstrigę pilkame mąstyme.

Abi šios mąstymo formos reprezentuoja etapus arba pakopas dvasiniame kelyje, ir nėra nieko blogo, kad žmonės eina per šias pakopas. Tačiau daugelis žmonių įstringa vienoje ar kitoje pakopoje, ir naudojasi šia mąstymo forma kaip pretekstu atsisakyti priimti amžinąjį Kristaus iššūkį. O koks yra šis iššūkis? Tai yra iššūkis atskirti tai, kas iš Dievo, nuo to, kas ne iš Dievo, kas yra tikra, o kas tėra tik iliuzija, sukurta iš dualistinės sąmonės, iš antikristo proto, kuriame viskas yra reliatyvu, viskas yra iliuzija, viskas yra netikra.

Esmė ta, kad daugelis žmonių mano, kad jie iš tiesų yra dvasingi, tačiau realybėje jie tiesiog yra įstrigę ir atsisako priimti įžvalgumo iššūkį, atsisakydami pakilti į tą Kristiškumo lygmenį, kuriame tampate iš tiesų dvasingu žmogumi. Todėl brandiems dvasios ieškotojams yra labai svarbu suvokti, kad už abiejų šių pakopų iš tiesų egzistuoja kažkas daugiau. Šis „kažkas“ yra tokia mąstymo forma, kuri yra aukščiau už abu dualistinius kraštutinumus, kurie yra sukurti iš dviejų bazinių jėgų disbalanso.

Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad daugelis žmonių yra patikėję, jog būti Kristumi reiškia, kad arba turite viską teisti pagal „dvasinį“ standartą, arba niekada nieko neturite teisti. Tačiau iš tiesų buvimas Kristumi reiškia pakilimą virš dualizmo, pakilimą tiek virš teisimo (pagal išorę), tiek ir virš neteisimo.

Būti Kristumi, reiškia suvokti, kad kiekvienoje situacijoje egzistuoja du poliai. Jeigu į situaciją žiūrėsite be pusiausvyros, įpulsite į vieną iš dviejų ego sukurtų kraštutinumų. Tiktai išlikdami mano taip pavadintame ankštame ir siaurame kelyje (Mato 7,14), kelyje, kurį Buda vadino Vidurio Keliu, galėsite to išvengti. Raktas į tai yra visada siekti pusiausvyros – kuri NĖRA kompromisas tarp dviejų dualistinių kraštutinumų – ir į kiekvieną situaciją žiūrėti tokiu būdu, kuris būtų aukščiau už dualizmą. Kaip sakiau:

Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl, jeigu tavo akis viena, visas tavo kūnas bus šviesus. O jeigu tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. (Luko 11,34)

Šie žodžiai reiškia, kad, jeigu į situaciją žiūrėsite per suvienytą Kristaus proto viziją, darysite pusiausvyroje esančius veiksmus ir situaciją paversite DAUGIAU. Jeigu į situaciją žvelgsite per dualistinį ego filtrą, darysite nesubalansuotus veiksmus ir situaciją paversite mažiau. Būtent tai buvo išreikšta amžinajame Hamleto klausime: „Būti ar nebūti.“

Žinau, kad tai gali skambėti abstrakčiai, tad leiskite man tai susieti su užduotu klausimu.

Mintis 2

Vienas iš Kristiškumo testų yra šis: „Kalbėti ar nekalbėti?“

Dauguma dvasios ieškotojų neužaugo aplinkoje, kurioje būtų laisvai diskutuojama dvasinėmis – bet ne religinėmis – temomis. Tad atradę dvasinį kelią, dauguma žmonių susiduria su suvokimu, kad tai, kuo jie dabar tiki, labai toli išeina už ribų to, kuo tiki dauguma jų pažįstamų rato žmonių. Tad dabar kyla klausimas, ar reikėtų tuo dalintis, ir kaip reikėtų dalintis savo nauju gyvenimo supratimu.

Tad pirmasis testas, su kuriuo susiduriate, yra šis: „Turėčiau kalbėti ar tylėti?“ Tiesą sakant, atsakymas yra paprastas. Jeigu atradote dvasinį kelią, taip nutiko dėl to, kad atėjote į įsikūnijimą šiuo kritiniu perėjimo laikotarpiu Žemės istorijoje su specifiniu tikslu padėti pažadinti žmoniją. Todėl atėjote į įsikūnijimą, nes taip pat esate mano skelbtojo tikslo dalininkai:

Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso. (Jono 18,37)

Kitaip tariant, dalintis savo tiesa yra esminė jūsų Dangiškojo plano dalis, ir jeigu nekalbėsite, neįvykdysite savo Dangiškojo plano. Tad pirmasis testas, su kuriuo susiduriate, yra tai, kad privalote įveikti jūsų viduje egzistuojantį pasipriešinimą kalbėti. Dažnai žmonės bijo būti atstumti arba išjuokti, ir nors tai yra suprantama, už šios reakcijos slypinti realybė yra tokia, kad esate pernelyg susitelkę į save. Jaučiatės pažeidžiami ir į viską žiūrite pernelyg rimtai, o tai reiškia, kad priimate kitų žmonių reakcijas asmeniškai. Jaučiate, kad, jeigu jie atstumia tai, ką jiems sakote, jie atstumia JUS.

Tikrovė yra visiškai kitokia. Iš esmės, 98 procentai žmonijos yra taip giliai į save nugrimzdę, kad viskas, ką jie bedarytų, yra jų pačių neišgydytos psichikos pasekmė. Todėl, kai jie atstumia tai, ką jiems sakote, jie atstumia ne jus. Jų reakcija niekaip nėra susijusi su jumis ar su tuo, ką sakote; tai yra jų pačių neišgydytos psichikos pasekmė. Kaip puikiai buvo pasakyta aukščiau pateiktame klausime, daugelis žmonių tiesiog nenori keisti savo gyvenimo, ir todėl nenori girdėti nieko, kas pareikalautų iš jų keistis. Jie sakosi esantys nelaimingi savo gyvenime, tačiau atstumia viską, kas galėtų padėti jiems virš šio nelaimingumo pakilti – taip yra dėl to, kad jiems dar negana patirties, ką reiškia jaustis nelaiminga auka. Jie iš tiesų yra laimingi savo nelaimingume, ir nenori paleisti jausmo, kad negali arba kad jiems nereikia prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Tai jums iškelia du klausimus. Pirmasis yra tai, kad turite suprasti laisvos valios realybę. Visiems žmonėms buvo suteikta laisva valia. Tai reiškia, kad jie turi teisę atmesti dvasingą požiūrį į gyvenimą. Tačiau tai NEREIŠKIA, kad žmonės turi teisę nesusidurti su dvasiniu požiūriu į gyvenimą. Žmonės turi teisę susikurti savo asmeninę mažą proto dėžutę, tačiau NETURI teisės pasilikti joje amžinai ir nebūti joje trikdomi. O tai reiškia, kad jūs turite teisę juos trikdyti. Turite teisę daryti tai, ką daryti čia atėjote. Turite teisę vykdyti savo Dangiškąjį planą ir liudyti savo tiesą.

Tačiau tam, kad galėtumėte įvykdyti savo Dangiškąjį planą, jums reikia pakilti virš mano ką tik aprašytosios sąlygos. Neprivalote būti kaip likusieji 98 procentai žmonijos, kuri visa yra nugrimzdusi į save. Turite pakilti virš susikoncentravimo į save, nes būtent toks ir yra dvasinio kelio tikslas – pakilti virš ego paremtos savasties ir atrasti savo dvasinį aš. Kas liečia kalbėjimą, tai reiškia, kad turite ištirti, kodėl jumyse egzistuoja pasipriešinimas ir kodėl jaučiate poreikį gauti kitų žmonių priėmimą arba pritarimą. Sąžiningai save ištyrę ir išsigydę savo žaizdas (kaip Motina Marija aprašo savo knygoje), galėsite pasiekti tašką, kuomet kalbėsite tik tam, kad padėtumėte kitiems, o NE iš į save sukoncentruotos būtinybės sulaukti jų pritarimo. Todėl visada jausite džiaugsmą kalbėdami ir nepatirsite jokio nusivylimo ar atstūmimo.

Mintis 3

Kad galėčiau padėti jums pasiekti šį etapą, leiskite man aprašyti, kas paprastai nutinka žmonėms, kai jie atranda dvasinį kelią. Daugumą žmonių užplūsta džiaugsmingo jaudulio banga, atradus kelią, ir jie natūraliai nori su visais pasidalinti šiuo keliu. Tačiau, kadangi jie vis dar tebeturi poreikį sulaukti pritarimo, apie tai kalba nesubalansuotu būdu, o kai žmonės juos atstumia, jie patiria labai didelį nusivylimą.

Tai yra suprantama, tačiau, kol turite kokių nors prisirišimų prie kitų žmonių reakcijų, tai rodo, kad jumyse tebėra kažkas, ko dar neišsprendėte. Sakau tai ne tam, kad priversčiau jus blogai jaustis, tiesiog noriu jums parodyti, kad, jeigu esate nuoširdus dvasios ieškotojas, jums reikia sąmoningai nuspręsti depersonalizuoti savo gyvenimą. Jums reikia aiškiai sau pasakyti, kad jūsų tikslas yra pakilti į aukštesnę sąmonės būseną, o kad tai pasiektumėte, turite būti pasiryžę palikti viską, kas jums trukdo kilti aukštyn.

Tad, kai suvokiate, jog kai kuriose situacijose reaguojate tokiu būdu, kuris atima iš jūsų vidinę ramybę, pasinaudojate tuo kaip galimybe ieškoti to, kas atima iš jūsų šią ramybę ir tuomet virš to pakylate. Kitaip tariant, būdami nuoširdžiu dvasios ieškotoju turite nuspręsti, kad visada būsite pasirengę ieškoti rąsto savo akyje. Kai būsite sąmoningai priėmę šį sprendimą, jūsų ego turės jums daug mažesnę įtaką ir negalės taip lengvai jūsų priversti patikėti savo pretekstais, kodėl jūs NETURĖTUMĖTE pažvelgti į veidrodį.

Tuomet galėsite pripažinti, kad dauguma žmonių, kurie yra naujai atradę dvasinį kelią, yra linkę kalbėti iš juodai baltos perspektyvos. Jie atranda dvasinį mokymą ir galvoja, kad jis yra vienintelis teisingas arba aukščiausias įmanomas. Ir tuomet jie mano, kad visi kiti taip pat turėtų tikėti viskuo, kas yra sakoma mokyme, ir laikytis visų išorinių jo taisyklių. Tad, kai su kažkuo kalba, jie siekia primesti šį mokymą kitiems. Ir nepaisant fakto, kad daugelis žmonių neturi noro keistis, visi žmonės jaučia teisėtą pasipriešinimą, kai kas nors jiems mėgina ką nors primesti. Tad, kai kalbate juodai baltu būdu, turite labai mažai šansų iš tiesų įtikinti žmones priimti jūsų pažiūras.

Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad neturėtumėte išsakyti savo minčių. Turite teisę pasisakyti iš savo dabartinio sąmonės lygmens. Neturite būti tobuli, kad galėtumėte pasisakyti, tačiau turėtumėte būti pasirengę žiūrėti į tai kaip į eksperimentą, iš kurio galite išmokti pamoką. Tad, kai sulaukiate negatyvaus atsako iš kitų, ieškote rąsto savo akyje ir pasistengiate palikti juodai baltą mąstymą. Kitaip tariant, pirmas testas yra tai, kad ryžtumėtės kalbėti. Antras testas yra tai, kad turite būti pasirengę pasimokyti iš žmonių reakcijos ir tobulinti savo gebėjimą kalbėti.

Daugelis dvasingų žmonių perėjo mano ką tik aprašytąją juodai baltą fazę, ir ėmė samprotauti, kad nėra jokios prasmės visą laiką konfrontuoti su žmonėmis, ar kad kalbėjimas juodai baltu būdu nėra konstruktyvus. Ir tai juos atveda prie esminio taško. Kai kurie samprotauja, kad niekada neturėtų kalbėti tokiu būdu, kuris provokuotų arba trikdytų žmones, tad jie mano, kad būti dvasingu žmogumi reiškia kalbėti tyliai ir švelniai. Tai yra pilkas mąstymas, kuris dažnai tampa sekančia faze, per kurią žmonės kalbai labai mažai arba sako tai, ką žmonės nori girdėti.

Yra suprantama, kad žmonės įžengia į šią fazę, tačiau tai iš tiesų yra peršokimas nuo vieno kraštutinumo į kitą, tai yra perėjimas nuo kalbėjimo, mėginant priversti žmones, į visišką nenorą juos trikdyti. Kaip sakiau, jūs turite teisę trikdyti kitus žmones – ir jie turi teisę būti trikdomi – ir negalėsite įvykdyti savo Dangiškojo plano visada išlikdami tylūs.

Mintis 4

Ne visi žmonės pereina į pilką mąstymą. Jie peržengia ribą, kuomet jiems rūpėjo nebūti atstumtiems, tad jie drįsta kalbėti, nesijaudindami dėl kitų žmonių reakcijų. Ir šiame taške žmonės susidurs su antruoju testu. Pirmasis testas yra kalbėti, o antrasis testas yra NEKALBĖTI. Arba galėtume sakyti, kad pirmojo testo užduotis yra įveikti susikoncentravimą į save, baiminantis kitų žmonių atstūmimo. Antrasis testas yra išmokti pristatyti savo žinią tokiu būdu, kad tai turėtų maksimalų potencialą padėti kitam žmogui.

Kitaip tariant, nustojate kalbėti iš į save sukoncentruoto poreikio būti teisiu ar įtikinti kitus. Kalbate iš tyro troškimo padėti kitiems, ir jūsų dėmesys yra sukoncentruotas ne į jus, o į juos. Viskas sukasi ne apie tai, ką jaučiate norintys pasakyti, o apie tai, kaip geriausiai galėtumėte padėti tam konkrečiam žmogui pakilti į sekantį jo individualaus kelio lygmenį.

Norėdami to išmokti, turite įveikti pagundą tapti prisirišę prie kitų žmonių „gelbėjimo“ arba „atvertimo.“ Užuot buvę susirūpinę, kad žmonės juos atstums, daugelis žmonių tampa susirūpinę, kad žmonės atstums jų žinią, jausdamiesi taip, lyg šiuos žmones užgrius įvairios negandos, jeigu jie nepriims jų žinios. Tai skatina žmones persistengti su savo žinios pristatymu, kuomet duodate žmonėms tiek daug informacijos arba viską nutapote tokiomis tamsiomis spalvomis, kad jie tiesiog užsidaro, užblokuodami jus ir jūsų žinią.

Ir nors yra suprantama, kad žmonės tampa susirūpinę dėl kitų ir nori jiems padėti, tai nėra konstruktyvu ir retai įtikina kitus žmones, ir paprastai sugriauna jūsų santykius su jais, kuomet nebetenkate galimybės jiems daugiau ką nors pasakyti. Galėtume sakyti, kad čia yra šiek tiek toks kaip ir užburtas ratas. Jeigu jums nerūpėtų padėti kitiems žmonėms, tai visiškai nieko ir nesakytumėte. Tad jums reikia kažko, kas skatintų jus kalbėti, tačiau, jeigu jūsų rūpestis dėl kitų nėra pusiausvyroje, tai jums iš tiesų sutrukdys padėti kitiems, tad turite atrasti Vidurio Kelią. Kad tai pasiektumėte, jums reikia suprasti, kad buvimas perdėto susirūpinimo būsenoje yra juodai balto mąstymo palikimas, ir jį galima įveikti, įgyjant laisvos valios supratimą.

Leiskite man tai pasakyti kaip įmanoma aiškiau: Jūs NESATE atsakingi už kitų žmonių išganymą! Dievas JUS padarė atsakingus TIKTAI už savo pačių išganymą. Tad bendraudami su kitais žmonėmis, niekada neturėtumėte daryti tai su požiūriu, kad turite juos išgelbėti. Vietoj to, turėtumėte savo prote turėti labai aiškų supratimą, kad VIENINTELIS jūsų darbas yra duoti jiems geriausią įmanomą galimybę padaryti geresnį pasirinkimą. Jūs NESIRENKATE už kitus žmones, jūs jiems suteikiate geriausią įmanomą galimybę patiems pasirinkti.

Išlaisvindami žmones – savo pačių prote – galėsite išvengti perspaudimo, ir dažniausiai galėsite išvengti reakcijos, kuomet žmonės nesąmoningai nuo jūsų užsisklendžia ir atsiriboja nuo jūsų žinios. Tad šitaip turėsite daug geresnes galimybes juos pasiekti, tačiau jums vis dar tebereikės sąmoningai atsižvelgti į esamą situaciją. Kitaip tariant, jausmas, kad privalote išgelbėti kitus žmones, iš tiesų yra į save sukoncentruotas troškimas. Ir kai virš jo pakilsite – kai išlaisvinsite tiek save, tiek ir kitus – galėsite bendrauti su žmonėmis, nejausdami šios vidinės prievolės. Tad būsite laisvi pažvelgti į jų situaciją neutraliu būdu ir būsite laisvi pamąstyti, kaip galėtumėte geriausiai jiems padėti. Taip pat galėsite įveikti pagundą galvoti, kad turite juos pakelti į kažkokį aukščiausią tašką, kuriame jie taptų išganyti. Vietoj to galėsite matyti, kad turite žiūrėti į kiekvieną žmogų kaip į individą ir padėti jiems eiti laipsnišku keliu. Esmė nėra pakelti žmogų į kažkokią aukščiausią išganymo būseną, esmė yra padėti šiam žmogui žengti sekantį žingsnį savo kelyje. Leiskite man duoti keletą pavyzdžių.

Daugeliui dvasingų žmonių prireikė ne vienerių metų ar net dešimtmečių, kad pasiektų savo turimą supratimo lygmenį, tai reiškia, kad jie perėjo laipsnišką procesą. Tačiau kalbėdami su kitais žmonėmis, jie dažnai nori, kad šie žmonės tą patį procesą įveiktų per penkias minutes ir pakiltų iki jų pasiekto supratimo lygmens vienu milžinišku šuoliu. Tai tiesiog nėra realistiška, ir turite duoti žmonėms laiko palaipsniui plėsti savo supratimą pagal savo gebėjimus. Nes kitaip jie tiesiog užsisklęs ir nebegalėsite jų pasiekti.

Taip pat turėtumėte aiškiai suvokti savo prote, kad jūsų tikslas neturėtų būti atversti kitus žmones – atversti juos į tam tikrą tikėjimo sistemą. Pavyzdžiui, mano tikslas NĖRA priversti visus žmones priimti šią svetainę. Ne visi yra pasirengę priimti, kad tikrasis Jėzus galėtų nurodyti žmogui sukurti svetainę. Tad jums nereikia siekti priversti žmones priimti šią svetainę, kad duotumėte jiems idėją iš šios svetainės, kuri galėtų jiems būti naudinga. Jeigu jaučiate, kad žmonės nėra pasirengę, tiesiog duokite jiems reikalingas idėjas, neminėdami šios svetainės. Kitaip tariant, pagrindinis jūsų tikslas turėtų būti padėti žmonėms, o NE reklamuoti šią svetainę – ar bet kurį kitą specifinį mokymą, guru ar organizaciją.

Pernelyg dažnai žmonės kiša dvasini mokymą kitiems, idant suteiktų savo žodžiams autoriteto aurą. Tačiau tai yra į save sukoncentruotas poreikis, kylantis iš baimės būti atstumtiems arba troškimo žūtbūt kitus išgelbėti.

Pažvelkime į aukščiau pateiktame klausime aprašytą situaciją. Tai NĖRA tavo rolė išgelbėti savo draugę nuo homoseksualumo. Kaip paaiškinu savo mokymuose apie homoseksualumą, ji padarė savo pasirinkimus ankstesniuose gyvenimuose ir ji vienintelė gali juos panaikinti. Dabartinėje situacijoje didžiausia jos problema yra ta, kad ji yra emocinio smurto santykiuose, tad rekomenduoju susikoncentruoti būtent į tai ir padėti jai tai įveikti. Tai reiškia, nekalbėk apie homoseksualumą, jeigu dėl to tau gresia prarasti santykius su ja ir netekti galimybės jai padėti.

Žinoma, turite žinoti, kad kartais galite, patys to nenorėdami, paskatinti žmones pasilikti blogoje situacijoje, tad tau reikia siekti padėti savo draugei judėti pirmyn. Į tai įeina pagalba padėti jai suvokti, kad ji turi priklausomybės siekiančią asmenybę, dėl kurios jai yra sunku išsilaisvinti iš šių emocinio smurto santykių. Tai ateina iš vidinės tuštumos, dėl kurios ji yra pasiryžusi verčiau kęsti emocinio smurto santykius, nei neturėti jokių santykių. Jeigu galėtum padėti jai išsigydyti šią psichologinę žaizdą, ji galėtų pasiekti didesnį savarankiškumą, galbūt galiausiai netgi pasiekdama tašką, kuriame taptų pasirengusi permąstyti savo homoseksualumą. Ir jau tuomet galbūt galėtum duoti jai mokymus apie tai, tačiau žinosi, kada šis laikas ateis.

Mintis 5

Esminė mintis yra tokia. Ego esmė yra ta, kad jis priešinasi gyvenimo tėkmei, tačiau tai gali pasireikšti įvairiais būdais. Kaip minėjau aukščiau, kai kurie žmonės bijo kalbėti, ir priežastis tam yra iš ego ateinantis pasipriešinimas. Priešingame kraštutinume, kai kurie žmonės jaučia privalantys kalbėti, tačiau tai taip pat yra iš ego ateinantis pasipriešinimas, tik jis ateina iš priešingos krypties ir pasireiškia prievolės jausmu. Esmė ta, kad prievolė kalbėti ir NENORAS kalbėti abu ateina iš ego priešinimosi.

Kad įveiktumėte NENORĄ kalbėti, jums reikia priimti sprendimą kalbėti, nepaisant pasipriešinimo. Kad įveiktumėte prievolę kalbėti, jums reikia priimti sprendimą patylėti, kai jaučiate šią prievolę. Kitaip tariant, jums reikia siekti nekaltumo būsenos, kurioje tiesiog kalbėtumėte spontaniškai ir kalbėtumėte iš širdies. Kai vis dar tebeturite baimę kalbėti, dažnai kalbate iš baimės, kuri yra jūsų saulės rezginyje. Kai susiduriate su prievole išgelbėti kitus, dažnai kalbate iš galvos ir svarstote savo galvoje, ką turėtumėte sakyti ir kaip.

Kol jaučiate prievolę ir intelektualinį „apsėdimą“ dėl kažkokios temos – vėl ir vėl mintydami apie ją savo prote – tiesiog nekalbėkite. Dirbkite dėl savo išsilaisvinimo nuo šios prievolės, kol pasieksite neutralumą ir nebebūsite prisirišę prie kalbėjimo ar nekalbėjimo. Siekite tapti atviromis durimis, kurių negalėtų užtrenkti joks žmogus, tai reiškia, kad nei baimė dėl kitų žmonių reakcijų, nei prievolė gelbėti kitus, nepadarytų neįmanoma jūsų aukštesniajam aš kalbėti per jus. Kai tapsite skaidriu stiklu, jūsų aukštesnysis aš iš tiesų pradės per jus kalbėti ir tai įvyks spontaniškai. Ir tuomet galėsite „kalbėti iš širdies“ ir tai turės maksimalias galimybes prasiskverbti pro kitų žmonių šarvus ir iš tiesų padėti jiems pažvelgti už dualistinių iliuzijų, kurios laiko žmones įstrigusius.

Kas liečia aukščiau išsakytą klausimą, jau pats faktas, kad jauti prievolę kalbėti, bet nejauti dėl to ramybės, rodo tau, kad dar nesi pasiekusi pusiausvyros ir neprisirišimo. Tad dabar nekalbėk, bet dirbk su savimi. Kai būsi įveikusi prievolę, susirūpinimą ir abejones, ir kai jausiesi visiškoje ramybėje dėl šios situacijos, proga kalbėti materializuosis pati savaime. Kantrybe laimėsite savo sielas.

Būtent tą ir išreiškiau šiuose savo pasakymuose:

Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė. (Jono 5,30)
Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje – Jis daro darbus. (Jono 14,10)
O Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas dirba ir aš kartu dirbu. (Jono 5,17)

Esmė ta, kad jums reikia siekti Kristiškumo būsenos, kurioje būtumėte pakilę virš dualistinių prievolių kalbėti ar nekalbėti. Būtumėte pakankamai atviri ir neprisirišę, tapdami savo aukštesniojo aš instrumentu, ir kai pasieksite šią pakopą, jūsų aukštesnysis aš IŠ TIESŲ ims per jus kalbėti.

Tačiau kaip jums pasiekti šį tašką? Tiktai eksperimentuojant ir mokantis iš savo eksperimentų. Kitaip tariant, negalvokite, kad mano mokymai reiškia, jog turėtumėte tylėti tol, kol nebūsite pasiekę tobulumo, ar kad į viską turėtumėte žiūrėti taip ritmai, jog nedrįstumėte beveik nieko sakyti. Tiesiog siekite išsilaisvinti nuo bet kokios prievolės kalbėti ar nekalbėti. Kalbėkite su vaiko nekaltumu, kalbėkite iš širdies. Ne patys jūsų tariami žodžiai padės kitiems žmonėms, bet tai, kad spinduliuosite meilės vibracijas. Siekite įkvėpimo žodžiuose, kuriuos įkvėpiau Paulių parašyti (iš dalies dėl to, kad jam jų iš tiesų reikėjo):

1 Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
2 Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.
3 Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos.
4 Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
6 nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;
7 visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
8 Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,
9 nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.
10 Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.
12 Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė. (1 Korintiečiams, 13 skyrius)

Mintis 6

Kai vaikščiojau Žeme, daviau regimai radikalius mokymus apie šeimą ir draugystę. Pavyzdžiui:

32 Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.
33 O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.
34 „Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo.
35 Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.
36 Žmogaus namiškiai taps jam priešais’.
37 Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.
38 Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. (Mato 10 skyrius)

Jeigu mėginsite šiuos teiginius interpretuoti pažodžiui, galite lengvai prieiti išvados, kad draugystė dvasingiems žmonėms paprasčiausiai nėra reali galimybė, o santykiams su šeima taip pat nėra vietos. Tačiau viskas iš tiesų nėra taip juodai balta.

Būtų galima sakyti, kad aukščiau pateiktus teiginius galėjo pasakyti tiktai visiškas ego maniakas, kuris nori, kad jo pasekėjai iškeltų jį viršum visų kitų. Tačiau realybėje, didžioji dauguma teiginių, kuriuose naudojau žodį „aš“, buvo išsakyti ne apie mane kaip apie istorinį Žemėje gyvenusį asmenį. Jie buvo išsakyti iš vienovės su visuotiniu Kristaus protu būsenos, ir todėl Kristaus protas kalbėjo per mane. Šiuos teiginius galite suvokti, tiktai žvelgdami giliau už išorinių žodžių, ir tai yra vienas iš esminių Kristiškumo testų – neteisti pagal išorę (Jono 7,24).

Pavyzdžiui, paimkite teiginį: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu savo Tėvo akivaizdoje.“ Dabar perrašykite šį teiginį sekančiu būdu: „Kas išpažins Kristaus sąmonę žmonių akivaizdoje, tą Kristaus sąmonė išpažins Tėvo akivaizdoje.“ Dabar palyginkite šį teiginį su sekančiu teiginiu: Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori jį apreikšti. (Mato 11,27). Tuomet pakeiskite Sūnų Kristaus sąmone: „Niekas nepažįsta Kristaus sąmonės, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Kristaus sąmonė ir kam Kristaus sąmonė nori jį apreikšti.“

Kristaus sąmonė yra VIENINTELIS veiksnys, kuris gali sutaikinti jus su Dievu. Tai yra atviros durys, kurių negali užtrenkti joks žmogus ir jūs NEBŪSITE išganyti jokiu kitu būdu, vienintelis būdas pasiekti išganymą yra susivienyti su Kristaus sąmone, einant Vienovės keliu, kurį pademonstravau. Tad, jeigu esate dvasios ieškotojas, galite ilgą laiką žaisti su dvasiniais mokymais ir technikomis, tačiau ateis toks momentas, kuomet jums reikės surimtėti ir suvokti, kad tikrasis jūsų tikslas neturėtų būti tiesiog atrodyti dvasingu, bet BŪTI dvasingu. Todėl jūsų pagrindinis – netgi vienintelis jūsų tikslas – yra pakilti virš dualizmo ir susivienyti su Kristaus protu.

Kai tai suvokiate, imate suprasti, kad aukščiau pateiktų citatų esmė yra apie prioritetų įtvirtinimą. „Nemanykite, kad atėjau atnešti į Žemę taikos, nes atėjau atnešti ne taikos, bet kalavijo,“ ir kalavijas čia iš tiesų reiškia, kad Kristaus sąmonėje svarbiausias yra sprendimas. Jeigu norite Kristaus sąmonės, turite iškelti ją aukščiau už viską Žemėje. Nes jeigu to nepadarysite, būsite suskilęs namas, ir todėl jumyse visada egzistuos vidinis konfliktas, kuris neleis jums pasiekti savo tikslo, nes „namiškiai bus žmogaus priešai.“ Jūsų vidiniai susiskaldymai bus pikčiausias jūsų priešas – tam tikra prasme, VIENINTELIS jūsų priešas.

Norėdami teisingai susidėlioti prioritetus, turite įveikti tendenciją sekti minia, sekti masine sąmone, tiek savo šeimoje, tiek savo visuomenėje, sekti net ir visos žmonijos masine sąmone. Ši masinė sąmonė šiuo metu nėra atvira Kristiškumo keliui, bet yra susitelkusi į jo priešingybę, į gyvenimo ir išganymo apibrėžimą, kuris kyla iš dualistinio proto. Tai yra kelias, kurį vadinau plačiu keliu, vedančiu į pražūtį (Mato 7,13).

Todėl, „kas myli tėvą arba motiną labiau už Kristaus sąmonę, nesugebės susivienyti su Kristaus sąmone.“ Paprasčiausiai negalite susivienyti su Kristaus sąmone, kol Žemėje jums yra kažkas svarbiau už jūsų dvasinį tikslą.

Atkreipkite dėmesį, kad tai NEREIŠKIA, jog negalite mylėti savo šeimos. Tai reiškia, kad privalote neleisti jiems jūsų atitraukti nuo kelio į Kristiškumą, nes jeigu leisite kam nors Žemėje atitraukti jus nuo kelio, akivaizdu, jog negalėsite šiuo keliu nueiti iki pat galo ir negalėsite apsivilkti savo Kristiškumo. Būsite sustabdyti nepasiekę savo tikslo. Štai kodėl „kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui Kristaus sąmonę, nėra vertas vienovės su Kristaus sąmone.“ Kryžius simbolizuoja keturiuose jūsų žemesniuosiuose kūnuose egzistuojančius blokus, kurie neleidžia jums pakilti virš dualizmo. Ir šiuo metu masinė sąmonė nėra šiame kelyje, neigdama būtinybę sekti mano pėdomis, netgi neigdama, kad kas nors galėtų daryti darbus, kuriuos aš dariau (Jono 14,12).

Kol nebūsite tinkamai susidėlioję savo prioritetų, jūsų šeima ir draugai atitraukinės jus nuo kelio į Kristiškumą ir tai sukurs konfliktą jūsų prote. Kai teisingai susidėliosite savo prioritetus, ši trauka jūsų nebeveiks. Ir tai išlaisvins tiek jus, tiek jūsų šeimą bei draugus užmegzti naujus santykius, kurie bus paremti faktu, kad jūsų niekas negali išmušti iš kelio. Kai kurie nebus pasiruošę pripažinti, kad pasikeitėte, ir todėl juos prarasite. Tačiau kiti pajaus, kad jūs pasikeitėte, priims tai ir iš tiesų bus laimingi, galėdami su jumis bendrauti nauju būdu. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, jumyse turi nebelikti jokių susiskaldymų, idant nebūtumėte prisirišę prie jų reakcijų.

Kas liečia šeimą, rekomenduoju siekti išlaikyti santykius su jais, kad išsaugotumėte bent kažkokį bendravimą. Kai kurie žmonės sako, kad šeimos nepasirinksi, tačiau tai nėra tiesa. Dauguma žmonių iš tiesų pasirenka savo šeimą prieš ateidami į įsikūnijimą, kadangi santykiai su jais yra jūsų Dangiškojo plano dalis. Dažnai turite karmą, kurią turite su jais subalansuoti, ir dažnai yra kažkas, ko galite juos išmokyti. Abiems šioms užduotims reikalingas bendravimas, tad turėtumėte iš visų jėgų stengtis išsaugoti bendravimą ir padaryti jį kaip įmanoma atviresnį. Kartais jums reikia žmogui perduoti per gyvenimą tik vieną esminę įžvalgą, tačiau, jeigu būsite nustoję bendrauti, kaip tuomet galėsite tai padaryti?

Kas liečia draugus, kai kurios draugystės bus paviršutiniškame lygmenyje, ir kai kurios iš jų nutrūks, jums toliau kopiant keliu. Negalite rimtai progresuoti, jeigu gyvenate vakarėlių gyvenimą, lankotės baruose ir diskotekose. Tad draugai, kurie tik tą ir tenori daryti, tiesiog turės apsieiti be jūsų. Tačiau su kai kuriais savo draugais galite turėti gilesnį ryšį – kaip ir su tuo aukščiau laiške aprašytuoju asmeniu – ir su šiais draugais jums reikia išsaugoti bendravimą kaip su savo šeima.

Toliau kopdami dvasiniu keliu, atrasite naujų draugų, kurie bus artimesni jūsų dvasiniam lygiui. Kartais jums gali tekti įdėti pastangų šiuos draugus atrasti, ir daugeliu atveju, tokius žmones galite atrasti tiktai dvasinėse organizacijose. Daugelis jų gali būti organizacijose, kurios jums neatrodys patrauklios ar kurios, jūsų manymu, nėra aukščiausios įmanomos, tačiau tai neturėtų jūsų sustabdyti nuo draugystės su šiais žmonėmis. Susipažindami su jais, galiausiai galėsite jiems perduoti universalesnį dvasinio kelio supratimą.

Esmė ta, kad visiškai nenoriu, jog šią svetainę studijuojantys žmonės priimtų išskirtinumą pabrėžiantį požiūrį ir manytų galintys draugauti tik su tais žmonėmis, kurie priima šią svetainę. Aš nenoriu, kad ši svetainė skaldytų žmones, noriu, kad ji juos vienytų nedualistiniu požiūriu į dvasingumą. Štai kodėl atvirai leidžiu iš įvairiausių dvasinių tradicijų ir organizacijų atėjusiems žmonėms naudotis mano čia duodamais mokymais visiškai be jokių sąlygų. Nenoriu, kad naudotumėtės šia svetaine tam, kad išsiskirtumėte iš kitų žmonių. Noriu, kad išmoktumėte užmegzti geresnį ryšį su kitais žmonėmis ir padėtumėte jiems pažvelgti už dualizmo šydo.

Mintis 7

Leiskite man pakomentuoti sekančius klausime išsakytus pastebėjimus:

Žvelgiu į save iš išorės ir mąstau „jeigu aš būčiau tas ar anas žmogus, ar norėčiau draugauti su tokiu kitiems iššūkius mėtančiu žmogumi?“ ir manau, kad atsakymas turbūt būtų ne. Neturiu omenyje, kad iššūkius metu konfrontaciniu būdu, iššūkį žmonėms metu jau tiesiog tuo, kad žinau dalykus, apie kuriuos kiti mano pažįstami žmonės nenori girdėti. … Manau, kad jau pats mano egzistavimas yra grėsmė jo požiūriui, kad jo depresija yra kitų žmonių kaltė, ir būtent čia slypi viso to priežastis. Žmonės visada mane vadino „sunkia,“ tačiau ne dėl to, kad prie manęs būtų sunku būti, yra visiškai priešingai – aš esu atvira ir draugiška, ir mėgstu juoktis – bet turbūt manyje kažkas yra tokio, kas neleidžia žmonėms išlikti drungniems. Esu pernelyg tiesmukiška.

Čia išsakyti dalykai iš tiesų yra gana būdingi daugeliui brandžių dvasios ieškotojų ir jie dažnai patiria panašius dalykus savo santykiuose. Dalis priežasties, kaip paaiškinau aukščiau, yra ta, kad žmonės gali būti truputį išsibalansavę link juodai balto mąstymo. Tad egzistuoja gera priežastis paklausyti mano pastebėjimų ir siekti didesnės pusiausvyros. Tačiau taip pat turite pripažinti, kad šį reiškinį sukuria ne tik jūsų pačių disbalansas; prie to netgi labai prisideda kitų žmonių nenoras keistis.

Matote, būdami nuoširdžiu dvasios ieškotoju, jūs pasiekėte tašką, kuriame nuasmeninote savo gyvenimą ir esate pasirengę pakeisti savo gyvenimą, vos tik pamatote dalyką, kurį reikia pakeisti. Kitaip tariant, esate pasirengę ieškoti rąsto savo akyje ir jį pamatę išsitraukti. Tačiau dauguma žmonių nenori ieškoti šio rąsto, o ką jau bekalbėti apie jo išsitraukimą. Vietoj to, jie save apsupo dualistinių pretekstų šydų, pateisinančių jų nenorą pažvelgti į veidrodį. Tad kai yra šalia jūsų, jie jaučia, jog, kadangi nekuriate sau pateisinimų, galite kiaurai permatyti jų pasiteisinimus ir jais netikėti.

Ir tai juos verčia nejaukiai jaustis, kadangi, jeigu jūs galite pasikeisti, tai reiškia, kad gali ir jie. Kaip yra sakoma sename posakyje: „graužatis mėgsta draugiją,“ o priežastis čia yra ta, kad žmonės pastiprina vienas kito įsitikinimus, kad jie negali keistis arba kad jiems nereikia keistis, kad jiems nereikia prisiimti pilnos atsakomybės už savo gyvenimą. Kai jie pamato, kad jūs prisiėmėte atsakomybę už savo augimą, jie suvokia – dažnai sąmoningai to nesuvokdami arba nesugebėdami to išsakyti žodžiais – kad jų pasiteisinimai yra nieko verti. Jeigu visi aplink juos būtų toje pačioje sąmonės būsenoje, jie galėtų jaustis patogiai, tačiau jūs trikdote jų patogumui, mesdami iššūkį status quo.

Kitas aspektas čia yra tai, kad daugelis dvasios ieškotojų turi daugiau dvasinės šviesos nei dauguma nedvasingų žmonių. Kadangi esate išvalę savo energetinį lauką, jūs spinduliuojate šią šviesą, ir kitus žmones tai gali priversti jaustis nepatogiai. Kai kurie tiesiog jaučiasi sutrikdyti, kai tuo tarpu kitus tai taip stipriai provokuoja, jog jie ima pykti. Dar kiti pavydi ir nori šviesos, tačiau nenori savo gyvenime atlikti būtinų pakeitimų, tad jie nori šią šviesą iš jūsų pavogti arba nori, kad tiesiog dingtumėte jiems iš akių, idant jie galėtų pamiršti apie būtinybę keistis.

Vėlgi, tai yra sudedamoji jūsų dangiškojo plano dalis leisti kitiems žmonėms pajausti, kad turite šviesos, idant jie galėtų pamatyti, kad visiems yra įmanoma pakilti savo sąmonėje aukščiau. Ir būtent dėl to sakiau:

Leiskite savo šviesai šviesti žmonėms, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje. (Mato 5,16)

Kaip sakiau, jūsų darbas yra suteikti žmonėms galimybę pasirinkti, ir vienas būdas tai padaryti yra parodyti jiems, kad turite dvasinės šviesos, kuri ateina iš Dievo. Patirdami jūsų šviesą, jie bent jau galės pradėti matyti, kad iš tiesų yra įmanoma į juos panašiam žmogui pakilti aukščiau, ir tai jiems suteiks galimybę pasirinkti, kurios jie anksčiau neturėjo.

Kai imate suvokti faktą, kad jūsų šviesa gali trikdyti kitus žmones, galite išvengti būti sutrikdomi patys. Jeigu kai kurie žmonės nenori keistis – kaip aukščiau aprašytasis asmuo – tiesiog juos paleiskite. Tačiau, jeigu būsite visiškoje pusiausvyroje, pradėsite matyti, kad jūsų šviesa dažnai turės poveikį įkvėpdama žmones – bent jau kai kuriuos žmones – užuot juos sutrikdžiusi. Jie pajaus, kad turite šviesos ir pasidarys smalsūs. Ir tuomet galėsite padėti jiems suvokti jų pačių potencialą, idant jie galėtų atrasti šią šviesą savyje. Kaip sakau šioje svetainėje, neatėjau į Žemę tam, kad būčiau užkeltas ant pjedestalo ir išaukštintas virš visų kitų žmonių. Atėjau pademonstruoti senąją tiesą, kad ką vienas padarė, visi padaryti gali – jeigu turės pasiryžimo transcenduoti savo dabartinį sąmonės lygį.

Komentaras iš Motinos Marijos:

Mano mylimieji, prisiminkite mano mokymus iš knygos apie tyros vizijos laikymą kitiems žmonėms. Mes labai dažnai matome, kad dvasiniam keliui nubudę žmonės pasidaro teisiantys ir mano, kad, jeigu kiti žmonės nepriima jų naujo tikėjimo, jie nėra dvasingi ir todėl jiems nereikėtų švaistyti savo laiko su jais. Tačiau prisiminkite, kad kiekvienas žmogus turi Sąmoningąjį AŠ, kuris tiesiog yra įkalintas mirtingame, dualistiniame, ribotame tapatumo jausme. Tad užuot klijavę žmonėms ilgalaikes etiketes, matote, kad Sąmoningasis AŠ turi potencialą nubusti ir atrasti dvasinį kelią.

Jūsų išorinis protas tiesiog negali žinoti kaip arti ar toli šis konkretus žmogus yra nuo nubudimo taško. Ir jeigu mėginsite priversti kitą žmogų nubusti, kol jis tam dar nėra pasirengęs, nepadėsite šiam žmogui ir tikėtina, jog tik sugriausite savo santykius su juo. Tad neturėtumėte kurtis šias viskas arba nieko situacijas, kuriose verstumėte žmones priimti tai, ką sakote, arba prarasti jūsų draugystę. Turėtumėte stengtis išsaugoti ryšį su jais, idant ateityje galėtumėte jiems pasitarnauti, perduodami jiems reikalingą įžvalgą, kai jie tam bus pasirengę.

Žinoma, suprantu, kad turite ribotus laiko ir dėmesio išteklius, tad jums reikia išlikti realistiškais ir nešvaistyti laiko, siekiant išsaugoti paviršutiniškus santykius. Tiesiog sakau nenutraukti savo santykių su kitais žmonėmis. Jeigu jie nutraukia santykius, tuomet priimkite jų pasirinkimą, tačiau išlaikykite atvirumą, jeigu jų požiūris pasikeistų.

Suprantu, kad galite žiūrėti į Jėzų ir matyti, kad kartais jis elgdavosi labai iššaukiančiai ir iš tiesų reikalaudavo, kad žmonės pasirinktų priimti arba atstumti jį ir jo mokymus. Ir iš tiesų kartais geriausias būdas padėti kitam žmogui yra padėti jiems akis į akį susidurti su pasirinkimu ir paraginti pakilti aukščiau kelyje. Tačiau noriu pasakyti, kad Jėzus buvo įveikęs bet kokį koncentravimąsi į save ir nereikalavo, kad kiti žmonės priimtų arba atstumtų jį asmeniškai. Todėl noriu paraginti jus neieškoti tokių situacijų ir nenuspręsti savo protu eiti su kitais žmonėmis į konfrontaciją.

Siekite neprisirišimo, kurį aprašo Jėzus, ir tuomet leiskite viskam vystytis spontaniškai. Kai nesipriešinsite konfrontacijai su kitais, ir taip pat nejausite prievolės kažką daryti, viskas ims vykti lyg pamojus burtų lazdele, tačiau iš tiesų viskas vyks Dieviškojo vedimo dėka, žinančio, kada žmogus yra pasirengęs būti pažadintas.

Jūsų užduotis yra visada būti pasirengusiais tarnauti kitų žmonių pažadinimo instrumentu. Norėdami tai daryti, paleiskite bet kokį pasipriešinimą, laikydamiesi tyros vizijos sau, šitaip tapdami vienu iš tyraširdžių, kurie regės Dievą. Kai matysite Dievą savyje, sugebėsite Dievą matyti ir kituose, ir būtent tuomet galėsite imti tarnauti, žadindami juos pamatyti Dievą savyje – kas yra mūsų troškimas visiems.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels