Kai verčiate save laikytis nerealistiškų standartų ir lūkesčių
Klausimas: Klausiausi tavo neseniai įkelto YouTube video apie CPTSD (angl. Complex Post Traumatic Stress Disorder – Sudėtingas potrauminio streso sutrikimas). Klausiausi tavo video prieš artėjantį vebinarą, ir jis manyje išjudino daug dalykų, apie kuriuos norėčiau mokytojų paklausti.
Ėmiau vis aiškiau suvokti, kokia jautri yra mano nervų sistema. Kai sąžiningai į tai pažvelgiu, mano keturi žemesnieji kūnai stipriai tapatinasi su daugeliu CPTSD simptomų, ypač prislėgtumo jausmu, hiperaktyvumu ir sunkumu susivaldyti, kai esu suerzinama. Taip pat esu vieniša mama ir auginu mažą, labai protingą, visur savo nuomonę turintį, energija trykštantį ir dažnai labai sunkiai suvaldomą berniuką. Negaliu jo kaltinti dėl savo reakcijų, tačiau toks stimuliavimo lygmuo, ribas peržengiantis neklausymas ir nuolatinis dėmesio reikalavimas gali būti vienas iš labiausiai manyje reakciją iššaukiančių dalykų, specifiškai manyje pasireiškiantis hiper-kontrolės „kovok arba bėk“ reakcijomis. Kartais jaučiuosi prislėgta sensorinių dirgiklių ir spaudimo, ir stebiu save reaguojant būdais, kurie tarsi aidas atkartoja šablonus iš mano vaikystės. Augau aplinkoje, kurioje mane supantys suaugę negebėjo reguliuoti savo nervų sistemos. Patyriau fizinę, emocinę, psichologinę ir seksualinę prievartą įvairiais savo santykių ir gyvenimo etapais. Dėjau dideles pastangas gydytis ir žinau, kad padariau realų progresą, tačiau taip pat matau, kaip giliai į mane buvo įdiegti kai kurie šie šablonai.
Tai tampa dar sunkiau dėl spaudimo, kurį pati sau darau, dėl standartų, kurių laikausi, dėl mokymų, kuriuos vertinu ir dėl to, kad esu laikoma daug gebančia ir protinga. Jaučiu didelę gėdą dėl realybės, kad vis dar tebesu sužeista. Tiesa ta, kad esu sužeista, tačiau gyvenu ganėtinai nepriklausomą gyvenimą, neturėdama daug paramos, tačiau kai mėginu būti gera mama, gydyti save ir laikytis aukšto dvasinio standarto, su geromis intencijomis, patiriu, kad tai mane labai slegia. Mano gyvenimas gerėja, tačiau dažnai jis atrodo sunkesnis nei anksčiau. Nešu didelę emocinę ir fizinę naštą, ir dažnai emocinę naštą lydi nemenkas fizinis skausmas. Labai stipriai stengiuosi, tačiau kartais gyvenimas atrodo nepakeliamas.
Mano klausimas būtų, kokį specifinį kursą arba praktikas rekomenduotumėte, kurios padėtų tiesiogiai spręsti CPTSD lygmens nervų sistemos dereguliaciją, ypač mano, kaip mamos, kontekste, tuo pat metu sąmoningai dirbant su Motina Marija ir pakylėtaisiais mokytojais, ir galbūt galėtumėte šiek tiek nušviesti tokių santykių dinamiką?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2026 m. Naujųjų Metų vebinare.
Tai, ką čia aprašai, yra tipiška daugelio avatarų reakcija, ir tai iš tiesų ateina iš nuostatos, kurią turėjote prieš ateidami į Žemę. Mes apie tai davėme daug mokymų, įskaitant mokymus apie gimimo traumą, tačiau po mokymų apie gimimo traumą, mes taip pat kartais davėme mokymus apie tai, kaip jūs žiūrėjote į atėjimą į Žemę. Mes kalbėjome, kaip jums reikia tai išrišti.
Čia galime pasakyti štai ką: pagrindinė problema, su kuria šiuo metu susiduri, ir tai galioja daugeliui avatarų, yra ta, kad reikalauji iš savęs atitikti aukštą standartą, ir jauti, kad jo neatitinki, nes manai, kad neturėjai būti sužeista. Ir nors šis jausmas gali būti pakankamai realistiškas natūralioje planetoje, jis nėra realistiškas tokioje nenatūralioje planetoje kaip Žemė. Niekas, įskaitant ir mane, negali ateiti į įsikūnijimą Žemėje ir nebūti sužeistas. Niekas niekada to nepadarė. Turite suvokti, kad nors susikūrėte atskirąsias savastis, kai atėjote į Žemę, jūs taip pat turėjote, kaip galėtume tai pavadinti, atskirąją savastį iki savo atėjimo, nes tikėjote, kad turėtumėte gebėti ateiti į įsikūnijimą ir, taip sakant, neišsipurvinti rankų, nebūti sužeisti, nereaguoti.
Tačiau tai nėra realistiškas lūkestis, ir todėl jums reikia į tai pažvelgti, pasinaudoti net ir mano mokymais iš knygos Išsigydykite savo Dvasines Traumas, ir grįžti ne prie pirminės gimimo traumos, tačiau dar net iki jos. Jūs vis dar galite naudotis tais pačiais žingsniais, kad atrastumėte šį nerealistišką lūkestį ir leistumėte jam mirti, paleistumėte jį. Jeigu sugebėsite atlikti šį pokytį ir sugebėsite priimti, kad esate avataras, esate protingas, esate išmintingas, daug sugebantis…, tačiau taip pat yra ir kiti avatarai. Visi avatarai buvo pasiekę aukštą evoliucijos laipsnį savo natūraliose planetose. Būtent dėl to jie visi yra pažeidžiami šio, kalbant atvirai, žaltiško melo, kaip galėtume jį pavadinti, kad turėjote gebėti ateiti į Žemę ir nereaguoti, nebūti sužeisti. Ir tai jus įstumia į užburtą ratą, kuriame sau keliate per didelį stresą. Jūs, tikrąja to žodžio prasme, save įstumiate į situaciją, kuri iš tiesų prislėgtų kiekvieną. Tačiau tai daro ne išorinės situacijos, įskaitant ir tavo sūnų, tai daro vidinis spaudimas, kurį pati sau darai dėl šio nerealistiško lūkesčio.
Turite čia pripažinti, kaip jau anksčiau sakėme, kad mes, kurie šiandien esame pakilę ir buvome įsikūniję Žemėje, mes buvome sužeisti, puolusios būtybės mus buvo pritalžiusios, mes patyrėme potrauminį sindromą, tačiau visa tai įveikėme. Mes tai įveikėme, iš pradžių pažvelgdami į šį nerealistišką lūkestį, kad turėjome gebėti ateiti į Žemę ir nepatirti traumos. Pažvelkite į planetą, kurioje esate. Kaip gi galėtumėte čia įsikūnyti nepatirdami traumos? Supraskite, jog tai yra atskiroji savastis. Nesakau, kad atėjote į Žemę su šia atskirąja savastimi. Jūs atėjote į Žemę su tam tikru lūkesčiu, tačiau kai jūsų lūkestis nebuvo išpildytas, susikūrėte atskirąją savastį, kuri jus kaltina. Kai kuriais atvejais tai įvyko dėl gimimo traumos, kadangi gimimo trauma buvo jūsų „atsitrenkimo į dugną“ patyrimas, kuomet suvokėte, jog nesugebėjote atitikti savo lūkesčio, kad turėtumėte gebėti išlikti blaiviai mąstantys, ramūs ir susitelkę Žemėje, ir į nieką nereaguoti. Daugelis jūsų galėjote turėti idėją, kaip ją turėjo šis pasiuntinys, pavyzdžiui, apie Budą, sėdintį po figmedžiu, su prieš jį šokančiais Maros demonais, ir į juos nereaguojantį, nes jis nebeturėjo jokių prisirišimų, tačiau jūs čia neatėjote su Budiškumu. Budiškumas, neprisirišimas prie Žemės dalykų, yra tai, ką jūs išvystote per daugelį gyvenimų Žemėje, susidurdami su visomis tomis siaubingomis situacijomis, kurios vyksta Žemėje. Jūs su kažkuo susiduriate, ir tuomet galite tapti neprisirišę, tačiau negalite turėti neprisirišimo iki to. Tad turi dirbti su šia atskirąja savastimi, kuri iš tavęs reikalauja atitikti neįmanomą standartą. Kai leisi šiai savasčiai mirti, įgysi visiškai naują perspektyvą į kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Tau bus daug lengviau įveikti kitas atskirąsias savastis. Iš esmės galime sakyti, kad atskiroji savastis, apie kurią kalbu, kuomet galvojate, kad turėjote gebėti nereaguoti čia Žemėje, gali sutrukdyti jums pažvelgti į kitas atskirąsias savastis, kurios gimė iš reagavimo. Norite neigti šias atskirąsias savastis, desperatiškai mėgindami išsaugoti įvaizdį, kad vis dar galite viską kontroliuoti ir vis dar galite būti blaivaus proto, ramūs ir susitelkę čia Žemėje.
Turite priimti: ne, negaliu visko kontroliuoti čia Žemėje. Negaliu išvengti sužeidimo. Niekas niekada to neišvengė. Ir kai tai priimate, galite sau atleisti už tai, kad buvote sužeisti. Tai reiškia, kad jūs dabar galite, užuot priešinęsi pažvelgti į savo susikurtas atskirąsias savastis, jūs dabar galite neutraliai į jas pažvelgti ir jas įveikti. Tačiau kol turėsite šią atskirąją savastį, kuri jums neleidžia pripažinti, kad keliate sau nerealistiškus lūkesčius, bus labai sunku išgydyti kitas savastis.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com