Paklauskite savęs: ką norėčiau nuveikti šioje planetoje?
Klausimas: Norėčiau sužinoti, ką tu, Kimai, paprastai veiki, kai nedirbi pasiuntiniu. Ar turi kažkokių pomėgių šiame savo žmogiškame gyvenime? Aš ką tik buvau išlaisvintas nuo daugumos troškimų ir dalykų, kuriuos turėjau anksčiau. Dažnai negaliu sugalvoti, kaip užpildyti savo dieną nauju būdu.
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2020 m. vebinare „Būkite Dangiškąja Motina“.
Šis žmogus sako, kad: „Aš ką tik išsilaisvinau nuo daugumos troškimų ir dalykų, kuriuos turėjau anksčiau. Dažnai negaliu sugalvoti, kaip užpildyti savo dieną nauju būdu. Mane domina tavo patirtis. Juk negali ištisą dieną dirbti su psichologija ar diktavimais.“
Ir tai yra tiesa. Na, pirmaisiais savo pasiuntinystės metais, ypač po to, kai sukūriau „AskRealJesus“ svetainę, iš tiesų dirbdavau praktiškai visą dieną, o kartais ir visą naktį. Aš nuolatos, didžiąją savo laiko dalį, dirbdavau prie naujų klausimų ir naujų atsakymų, dėdamas juos į svetainę, darydamas tą, darydamas aną. Kai gaudavau diktavimus, dirbdavau su jais. Ir kūriau svetaines, leidau knygas, o taip pat buvo tam tikrų praktinių dalykų, kuriais turėjau pasirūpinti, paruošti užsakytas knygas ir jas išsiųsti. Ir, žinoma, dar buvo tokie praktiniai dalykai kaip valgymas, apsipirkimas, namų šildymas, namų valymas, ir visi tie dalykai, namų tvarkymas ir taip toliau.
Tad buvo praktinių dalykų, kuriuos turėjau padaryti. Tačiau kai nedirbau prie praktinių dalykų, didžiąją laiko dalį dirbau prie svetainių ir knygų. Ir tai tęsėsi ganėtinai nemažai metų, tačiau atėjo toks momentas, kai pradėjau suvokti, kad nebegaliu tiek daug laiko praleisti prie kompiuterio. Ir iš dalies taip yra dėl to, kad manau, jog daugelis žmonių nesuvokia, iš ko iš tiesų susideda mano darbas.
Matote, net kai turime keturias arba penkias konferencijas šiais metais, trunka tik keletą dienų nukeliauti į konferenciją ir tuomet yra trys arba keturios dienos skirtos konferencijai, kai priiminėju diktavimus.
Tuomet grįžtu namo. Ir didžiąją laiko dalį namuose praleidžiu tvarkydamas ir redaguodamas tekstus. Turiu žmonių, kurie transkribuoja diktavimus, tačiau kai jie man juos atsiunčia, juos reikia sutvarkyti ir suredaguoti, o tuomet jie turi būti paverčiami į knygas, arba turi būti įdedami į svetaines ir taip toliau.
Praleidau tiek daug laiko tvarkydamas ir redaguodamas tekstus, kad man atėjo suvokimas, aš pradėjau suvokti, jog arba mano akys arba mano smegenys turi ribotą gebėjimą tai daryti. O tai reiškia, kad nuo to laiko, kai grįžau į Daniją 2014 metais, pradėjau daugiau laiko praleisti ne prie kompiuterio. Tiesiog suvokiau, kad turiu praleisti daugiau laiko nesėdėdamas prie kompiuterio.
Tiesiog pasiekiau tašką, kai nustojau turėti šį juodai baltą pasidalijimą savo prote, kurį turėjau anksčiau, kad tam tikros veiklos yra dvasingos, o kitos nėra dvasingos. Man viskas, ką darau, tam tikra prasme, yra dvasinga, kadangi visas mano gyvenimas yra dvasingas. Aš esu dvasiniame kelyje, ir viskas, ką darau, yra mano asmeninio augimo dalis.
Tad nėra taip, kad galvoju, jog kai dirbu prie knygų ir svetainių arba priiminėju diktavimus, tai yra dvasinga, o kai išnešinėju šiukšles arba apsipirkinėju, tai nėra dvasinga. Šis padalijimas man nebeturi prasmės.
Yra tam tikri dalykai, kuriais visada domėjausi. Man patinka daryti kažką fiziško. Man patinka kažką statyti. Rekonstruoju namą, atnaujinu namą, dažau sienas, statau dalykus prie namo, naują įėjimą, stogą virš terasos, tą ir aną. Man patinka daryti kažką, kas yra fiziška, nes matau fizinius to darbo rezultatus.
Julita ir aš paprastai kiekvieną dieną, ar bent jau daugumą dienų, einame pasivaikščioti ir darome fizinę mankštą. Kartais einame pasiplaukioti valtimi ar baidare. Kai buvau jaunas, man patikdavo plaukioti valtimis, man patiko statyti valtis, tad turiu keletą nedidelių valčių.
Aš augau ančių medžiotojų šeimoje, ir kadangi grįžau į Daniją, vėl ėmiau tai daryti, nes norėjau pažiūrėti, kaip reaguosiu į tai psichologiškai, ir man tai buvo labai gera mokymosi patirtis. Tačiau tai taip pat yra fizinė veikla, labai fiziška, kuri man leidžia išeiti į gamtą žiemą, kuomet paprastai, dėl orų Danijoje, nenorėtumėte eiti į lauką.
Kai kurie sakys, kad tai nėra dvasinga veikla. Man nėra prasmės daryti šią skirtį. Nes kad ir ką darote, tai yra jūsų dvasinio augimo dalis ir jūsų dvasinio kelio dalis. Sakyčiau, kad tai yra tiesa, jog negalite ištisą dieną dirbti su psichologija, tačiau tam tikra prasme, darbas su savo asmenine psichologija yra ir buvo daugelį metų, mano gyvenimo fonas.
Visada egzistuoja šis povandeninis srautas, kai susiduriu su situacija, kurioje pajaučiu manyje sukylančią reakciją, aš pažvelgiu į tą reakciją ir mėginu pamatyti, iš kur ji ateina. Ir kartais nėra jokios išorinės situacijos, aš tiesiog einu ir man ateina kažkokia mintis arba kažkoks jausmas, ir aš sakau: „Gerai, iš kur tai atėjo? Ar čia yra kažkas, į ką man reikėtų pažvelgti?“
Pastaraisiais metais ar šiek tiek ilgiau, pradėjau suvokti, kad kartais man gali kilti jausmas arba reakcija, ir tai iš tiesų nutinka ne dėl to, kad turiu tam tikrą savastį, tai yra projekcija iš išorės. Suvokiau, kad daugelis minčių, kurios ateina į mano protą, jos tiesiog yra sugeneruojamos proto, jos neturi jokio realaus tikslo.
Kai buvau jaunesnis galvodavau, kad kai mintis ateina į mano protą, turiu priimti tą mintį ir turiu sekti ta mintimi. Ir tai tuomet sukuria visą šią asociacijų virtinę, galite atsisėsti norėdami atsipalaiduoti, ir tuomet ateina mintis. Ir jūs sekate ta mintimi, ir ji veda nuo to prie to, prie ano. Ir po penkių minučių suvokiate: „O Dievuliau, visą šį laiką mąsčiau, pradedant nuo šios pirminės minties, ir mano dėmesys buvo įsuktas į šį ratą.“ Ir tai iš tiesų niekur neveda. Tad pradėjau labiau tai suvokti, ir mažiau į tai kreipiu dėmesį. Tad pasiekiau tašką, kai iš tiesų nejaučiu poreikio visą laiką kažką daryti.
Tad klausimas yra: dabar, kai įveikiau daugumą savo troškimų ir dalykų, kuriuos turėjau daryti anksčiau, kartais negaliu sugalvoti, kuo užpildyti savo dieną. Na, aš sakyčiau, kad galbūt pažvelkite į faktą, jog mes buvome auginami, programuojami savo kultūroje galvoti, jog visą laiką privalome kažką daryti, visą laiką turime būti aktyvūs, visą laiką turime būti į kažką įsitraukę. Ir aš asmeniškai, per praėjusius metus, pradėjau tai kvestionuoti: „Ar visada turiu daryti kažką, kas atvestų prie kažkokio rezultato?“
Jau pasakojau, kaip išgyvenau šį patyrimą, išrišdamas atskirąją savastį, kuri greičiausiai buvo mano pirmykštė savastis, sukurta po atėjimo į Žemę. Jaučiau, kad visą laiką turiu kažką padaryti Žemėje. Turiu kažką padaryti. Mano buvimas čia turėjo padaryti skirtumą. Tad pirmaisiais metais, kai tapau pasiuntiniu, jaučiau, kad visą laiką turiu dirbti. Visą laiką turiu dirbti prie svetainių arba knygų, daryti kažką, kas būtų susiję su dvasiniu augimu, ir padėti kitiems žmonėms, padėti mokytojams ir skleisti mokymus.
Bet dabar pradėjau tai kvestionuoti. Ar iš tiesų visą laiką turiu kažką daryti? Ar neužtenka to, kad kartais tiesiog čia esu, būdamas įsitraukęs į kažkokią fizinę veiklą, ir tiesiog esu pasinėręs į tą veiklą? Tai neprivalo būti kažkas, ką darau, kas atvestų prie tam tikro rezultato ar tam tikros baigties. Aš tarsi išmokau geriau daryti tai, apie ką keletą kartų kalbėjo Buda, sakydamas, kad turite atsieti savo veiksmus nuo rezultato. Užuot koncentravęsi į rezultatą, jūs labiau susitelkiate į procesą.
Kartais iš tiesų galiu atsisėsti, ir negalvoju apie kažką, ką turėčiau daryti ar galėčiau daryti. Tai netrunka labai ilgai, kol kažkas ateina ir: „O, tu turėtum daryti šitai.“ Tačiau aš geriau išmokau tiesiog būti dabartyje, būti dabartinėje akimirkoje, užuot visą laiką kažką darius fiziškai arba darius kažką protu.
Proto, linijiško intelektualaus proto didžiausia baimė yra tapti nereikšmingu, tad jis kuria visus šiuos scenarijus, kuriuose visą laiką galvojate, kad jeigu kažko nedarote, turėtumėte kažką daryti. Ar bent jau turėtumėte galvoti apie tai, ką galėtumėte daryti. Bet kodėl? Ar negalime tiesiog būti, ir būti čia, ir būti atviromis durimis mokytojų šviesai AŠ ESU Esatyje? Tai vis dar daro poveikį planetai. Tačiau techniškai tai nėra tai, ką mes paprastai laikome kažko darymu.
Kitas dalykas, kurį suvokiau, yra tai, kad dvasingi žmonės – žinote, mokytojai apie tai ne kartą kalbėjo – kai atrandame dvasinį mokymą, net ir pakylėtųjų mokytojų mokymą, esame tam tikrame sąmonės lygyje. Turime tam tikrą mąstymą, ir mes tai perkeliame į tai, kaip naudojamės mokymu. Mes, iš esmės, naudojamės mokymu tai patvirtinti, ir prisimenu, ypač kai buvau vaikas, kai buvau paauglys, turėjau šį labai stiprų pojūtį, kad gyvenimas turėtų turėti tikslą. Turėtų būti tikslas, dėl kurio esu šioje planetoje, tačiau nežinojau, kas tai yra. Tad buvau vakuume. Gyvenau vakuume.
O tuomet radau Joganandos knygą, kuri man pasakė, kad egzistuoja dvasinis kelias. Atradau Transcendentinės Meditacijos judėjimą, kuriame buvo kalbama, kad galime padaryti poveikį pasauliui medituodami. O tuomet atradau pakylėtųjų mokytojų mokymus, kuriuose taip pat buvo kalbama apie tai, kad galime padaryti poveikį pasauliui kalbėdami šaukinius. Aš priėmiau tą proto būseną ir jaučiau, kad tai buvo patvirtinta pakylėtųjų mokytojų, jog dalis mano tikslo gyvenime yra kalbėti visus šiuos šaukinius negatyviai energijai transmutuoti, ir tuo būdu padaryti pozityvų poveikį pasauliui.
Šaukiniai man tapo obsesiniu-kompulsiniu dalyku, ir kiekvieną dieną ištisas valandas kalbėdavau šaukinius. Buvo periodų, kai atsikeldavau penktą valandą ryte ir dvi valandas kalbėdavau šaukinius, o tuomet eidavau į darbą arba darydavau tai, ką turėjau daryti. O po to kalbėdavau šaukinius dvi tris valandas vakare. Tam tikrais periodais tai iš tiesų tapo labai obsesiška-kompulsiška. Po to kai tapau pasiuntiniu ir pradėjau daryti šį darbą, aš tai perkėliau į pasiuntinystę. Visą laiką turėjau kažką daryti, kas būtų konstruktyvu, ir vienintelis būdas, kurį galėjau matyti, buvo daryti kažkokią išorinę, fizinę veiklą.
Tačiau, kaip sakiau, kai išrišau šią savastį, kurį jautė, kad turiu kažką padaryti Žemėje, suvokiau, kad ne tik kai kažką darau, kas tariamai yra dvasinga veikla, darau pozityvų poveikį Žemei. Nes kuo daugiau atsikratau šių atskirųjų savasčių, tuo labiau tampu atviromis durimis savo AŠ ESU Esaties energijoms. Tad kad ir ką bedaryčiau, darau pozityvų poveikį planetai. Tas pats galioja ir tiems iš jūsų, kurie išrišote šias savastis.
Tad mes esame atviros durys AŠ ESU Esačiai, mokytojų energijoms. Ir iš tiesų nėra svarbu, ką mes darome išoriniame lygmenyje. Galite skaityti knygą – ir man patinka skaityti knygas, aš skaitau nemažai knygų – ir vis dar darote pozityvų poveikį planetai, kadangi jūsų protas yra atviros durys AŠ ESU Esačiai. Jūs netgi galite skaityti knygą tam tikra tema, ir tiesiog sutelkdami savo dėmesį į tai, energija gali tenai tekėti.
Galite daryti daug veiklų, ir aš suvokiau, jog anksčiau turėjau šią idėją – ir tai ateina iš labai tolimos praeities, greičiausiai iš mano gimimo traumos – turėjau šį įsitikinimą, kad šioje planetoje esu ne tam, kad mėgaučiausi gyvenimu šioje planetoje. Atėjau čia ne tam, kad mėgaučiausi dalykais, kuriuos galite daryti Žemės planetoje. Aš pasiaukojau čia ateidamas, nes norėjau pakelti planetą aukštyn ir patobulinti planetą. Tad iš esmės man tai davė tikėjimą, kad būdami dvasingu žmogumi, neturėtumėte daryti nieko, kas jums teiktų malonumą. Tiesą sakant, turėtumėte jaustis šiek tiek kalti, jeigu darote kažką, kas yra malonu ir jums teikia džiaugsmą.
Kitaip tariant, negaliu sau leisti sakyti: „Norėčiau daryti tai. Norėčiau patirti, koks yra jausmas tai daryti, ir todėl tai darau.“ Ir tai yra lygiai taip pat dvasinga kaip ir visa kita. Jaučiau, kad negaliu sau leisti to daryti. Jaučiau – ir tai buvo labai sustiprinta Summit Lighthouse egzistavusios kultūros, – kad turėčiau atidėti į šalį visas šias malonias veiklas, ir turėčiau daryti tiktai tai, kas padeda mokytojams, arba tai, kas yra susiję su mano dvasine misija ir mano dvasiniu augimu. Tai yra viskas, ką turėčiau daryti. Ir aš tai dariau daugelį metų, ir nesakau, kad tai nedavė tam tikro augimo, tačiau taip pat atėjo momentas, kai suvokiau, jog tai taip pat turi tam tikrus limitus.
Egzistuoja limitas, kiek toli galite nueiti kelyje su šiuo požiūriu. Pastaraisiais metais, ypač po to kai pradėjau dirbti su šia pirmykšte savastimi ir kitomis savastimis, pasakiau: „Bet aš dabar esu Žemėje. Egzistuoja tam tikri dalykai, kuriuos galime daryti Žemėje, ir kuriuos galime daryti tiktai Žemėje, kurių negalime daryti natūralioje planetoje, ir jeigu trokštu tai patirti ir tuo mėgautis, kodėl neturėčiau to daryti? Kodėl nėra dvasinga tai daryti?“ Nekalbu, apie kitų žmonių žeidimą.
Bet kodėl ne? Kodėl tai nėra dvasinga veikla? Tai reiškia, kad dabar galiu pažvelgti į gyvenimą ir galiu sakyti: „Ar yra kažkas šioje planetoje, ką norėčiau nuveikti, ką norėčiau patirti, iki visam laikui paliksiu šią planetą? Ir jeigu yra, kodėl turėtų būti nedvasinga tai daryti, ir kodėl turėtų būti nedvasinga tuo mėgautis?“
Manau, kad mes, dvasingi žmonės, kartais į gyvenimą šioje planetoje žiūrime pernelyg iš juodai baltos perspektyvos. Ir jaučiame, kad negalime iš tiesų sau leisti mėgautis gyvenimu, įsitraukti į gyvenimą ir tiesiog tai daryti. Tai galioja daugeliui gyvenimo aspektų. Gali būti daug gyvenimo aspektų, į kuriuos jaučiame, jog neturėtume įsitraukti, tačiau manau, kad ateina šis momentas, kai suvokiate, jog kažką darote ne dėl to, kad esate verčiami tai daryti. Neturite atskirosios savasties, kuri jus verstų užsiimti ta veikla. Tad nesate įstrigę šiame sūkuryje, kuriame norite vis daugiau ir daugiau, ir niekada nėra gana. Jūs tai darote, nes tai yra jūsų pakilimo iš šios planetos dalis, tai yra dalis šio proceso, kuomet pasiekiate tašką, kuriame galite tarti: „Gyvenau šioje planetoje ilgą laiką, ir įsitraukiau į kai kurias veiklas, kurias galime čia daryti. Pilnai jomis mėgavausi ir man dabar yra gana. Ir todėl man yra gana gyvenimo šioje planetoje.“
Kitaip tariant, tai nėra vien negatyvas, kad norite ištrūkti iš planetos, nes galiu matyti, kad kai buvau jaunesnis, mano varomoji jėga buvo faktas, kad yra tiek daug dalykų Žemėje, kurie mane trikdė, kad aš tiesiog norėjau iš čia ištrūkti. Pagrindinė mano motyvacija siekti savo pakylėjimo buvo noras iš čia ištrūkti, noras išsivaduoti iš visų šitų nesąmonių, kurios vyksta šioje planetoje. Bet dabar pasiekiau tašką, kai turiu pozityvesnį požiūrį į gyvenimą šioje planetoje, ir suvokiu, kad egzistuoja tam tikros veiklos, kurios teikia tam tikrą džiaugsmą. Tai gali nebūti aukščiausias džiaugsmas, lyginant su tuo, ką galite patirti natūralioje planetoje, ką galite patirti, kai pakylate, tačiau kol esate Žemėje, kodėl gi nedalyvavus gyvenime su pozityviu požiūriu ir kodėl gi juo nesimėgavus? Kai nesate verčiami tai daryti, tai nėra anti-dvasinga; tai nėra nedvasinga.
Manau, kad galite sau leisti pasakyti: „Ką norėčiau nuveikti šioje planetoje?“ Ir tuomet jūs tai darote. Nejaučiate dėl to kaltės. Nejaučiate, kad tai yra nedvasinga. Nejaučiate, kad turėtumėte daryti kažką kito. Jūsų gyvenimas tarsi tampa spontaniškas. Anksčiau, prieš keletą metų, naudojausi mokytojų mokymais vertinti viską, ką dariau. Ar turėčiau tai daryti? Ar neturėčiau to daryti? Visą laiką galvojau, visą laiką vyko šis galvojimo procesas, vertinimas, prieš nusprendžiant, ar turėčiau tai daryti ar ne. Atvirai sakant, tai atėjo iš atskirosios savasties. Dabar labai aiškiai tai matau. Nebūčiau galėjęs to matyti prieš penkerius metus, bet dabar matau.
Dabar nebėra jokio vertinimo proceso. Jeigu jaučiu, kad noriu tai daryti, tai ir darau. Prieš keletą mėnesių, vieną pirmųjų šiltų pavasario dienų, pajaučiau, kad norėčiau nuvažiuoti į artimiausią miestą. Vis tiek turėjau važiuoti apsipirkti, tačiau pajaučiau, kad norėčiau nusipirkti ledų ir nueiti į pakrantę pasivaikščioti, pastebėti laivus ir valgyti šiuos ledus, mėgaujantis saulės šiluma. Na, Summit Lighthouse dienomis, aš to nebūčiau daręs, nes tuose leduose buvo cukraus, o cukraus neturėtumėte valgyti. Bet dabar aš tiesiog tai padariau ir tuo mėgavausi, ir nesijaučiau dėl to kaltas. Nemanau, kad tai buvo anti-dvasinga veikla mėgautis pavasario saule valgant ledus. Manau, kad galite naujai pažvelgti į gyvenimą planetoje, kai įveikiate šias atskirąsias savastis ir leidžiate sau juo mėgautis, mėgautis gyvenimu, rinkdamiesi, ką norite daryti, arba leisdami, kad tai jums ateitų spontaniškai. Tai teikia daug didesnį džiaugsmą.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com