Skirtingi garbinimo būdai, priklausomai nuo sąmonės lygio
TEMOS: Mums buvo įdiegta žiūrėti į Jėzų kaip esantį aukščiau už mus, o ne kaip į savo draugą – atiduokite savo baimes ir stabmeldystę Jėzui – skirtingi sąmonės lygiai garbina skirtingais būdais – nuo baime paremto iki meile paremto požiūrio į Dievą – kai kuriems reikia stabilumo ir užtikrintumo – baime paremtos garbinimo formos – tolimas Dievas – meile paremtos garbinimo formos – Dievui nieko iš mūsų nereikia; jis nori mums duoti – Jėzus mokė meile paremto požiūrio į Dievą – garbinkite, kad priartėtumėte prie Dievo – garbinimo forma nėra tokia svarbi, svarbesnė yra sąmonės būsena – nepaverskite garbinimo spektakliu – negarbinkite pakylėtųjų mokytojų – aukščiausia „garbinimo“ forma yra vienovė, gnosis
Klausimas: Mielas Mokytojau Jėzau: Prašau, atleisk man, kad nuolat tave trukdau su tokia daugybe klausimų, tiesiog žinau, kad tu man pasakysi tiesą, o aš labai noriu žinoti tiesą, kad galėčiau patikti Dievui, siekdamas savo aukštesniojo aš ir savo Kristaus sąmonės.
Mano klausimas yra toks. Kadangi mes neturėtumėme žiūrėti į tave kaip į stabą, kuriuo tave pavertė tradicinės krikščioniškos bažnyčios, ar būtų teisinga tave garbinti, sakant tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, „Garbė Jėzui Kristui“ tuo pačiu metu sakant „Garbė Dievui“, nes juk tu iš tikrųjų esi Dievo sūnus, ne VIENINTELIS Dievo sūnus, bet esi Dievo sūnus, pasiekęs Kristaus sąmonę.
Jeigu atsakymas yra taip, kad mes iš tikrųjų galime tave garbinti, tuomet ar taip pat turėtume garbinti Motiną Mariją, Sen Žermeną, o kaip dėl tavo sielos draugės Marijos Magdalenos ir kitų? Kitaip tariant, ką tiksliai turėtume garbinti bažnyčioje, savo maldose ir būdami tyloje su tavimi?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Mano mylima širdie, nėra nieko už ką reikėtų atleisti, ir iš tiesų nėra reikalo prašyti atleidimo. Jeigu mane trikdytų žmonių klausimai, kam tuomet būčiau kūręs šią svetainę? Aš esu dvasinis mokytojas, ir manęs niekada netrikdys klausimai, kylantys iš tyros širdies ir nuoširdaus troškimo žinoti.
Noriu paprašyti tavęs pamąstyti, kokia yra priežastis, dėl kurios baiminiesi trikdyti mane savo klausimais. Priežastis yra ta, kad tau nuo vaikystės buvo diegiama laikyti mane stabu, esančiu taip aukštai virš tavęs, kad negali prie manęs prieiti ir bendrauti su manimi taip, kaip bendrautum su geriausiu savo draugu. Vienas iš mano troškimų, dėl kurio įkūriau šią svetainę, yra padėti žmonėms įveikti ne tik stabmeldystę, bet ir jausmą, kad aš esu taip aukštai virš jų, jog jiems neįmanoma artimai su manimi bendrauti.
Todėl noriu tavęs paklausti, ar nori paleisti šį stabmeldystės jausmą ir panaikinti prarają tarp savęs ir manęs? Jeigu esi pasirengęs tai padaryti, prašau, paskirk kelias minutes ir susitelk į savo širdį, įsivaizduodamas, kaip paimi savo baimes, savo atskirties nuo manęs jausmą ir suspaudi juos į mažą kamuoliuką. Tuomet įsivaizduok, kad aš stoviu priešais tave ir mano šventoji Širdis yra deginanti liepsna, sudeginanti viską, kas nepanašu į ją. Dabar nuspręsk, kad esi pasirengęs atiduoti šį netobulų minčių ir jausmų kamuoliuką, ir įmesk šį kamuoliuką į mano širdies liepsną, kurioje jis akimirksniu sudegs.
Beje, galite naudotis šia vizualizacija, kad atsikratytumėte visų negatyvių minčių ir jausmų. Svarbiausia, kad būtumėte pasirengę ir norėtumėte jais atsikratyti, nes kitaip mano šventosios širdies ugnis negalės jų sudeginti.
Kas liečia garbinimą, turiu pasakyti, kad šis klausimas neturi vieno paprasto atsakymo. Jums būtų naudinga perskaityti mano mokymą apie dvasinio išsivystymo lygmenis. Matote, yra skirtingi sąmonės lygiai ir kiekvienas lygmuo remiasi tam tikru požiūriu į Dievą. Todėl kad ir kokiame sąmonės lygmenyje žmonės bebūtų, jie susiduria su iššūkiu spręsti savo santykį su Dievu. Tai daro labai didelę įtaką tam, kaip žmonės galėtų ar turėtų garbinti. Jeigu peržvelgsite šiuos išsivystymo lygmenis, pamatysite, kad kiekviename lygmenyje žmonės dirba prie savo santykių su Dievu. Tačiau, jeigu atsitrauktumėte žingsnelį atgal ir pažvelgtumėte į didelį paveikslą, pamatytumėte, kad iš tikrųjų žmonės pereina nuo santykio su Dievu, kuriame dominuoja baimė, prie santykio su Dievu, kuris yra paremtas meile.
Žemiausią dvasinio išsivystymo lygmenį reprezentuoja žmonės, kurių santykis su Dievu yra paremtas išskirtinai baime ir atskirtimi. Kylant aukštyn, pereinate į sąmonės pakopas, kuriose žmonių santykis su Dievu vis labiau remiasi meile. Čia svarbu yra tai, kad, kol žmonės yra įstrigę žemuose dvasinio sąmoningumo lygmenyse, tol jie tiesiog nesugebės Dievo garbinti taip, kad jų garbinimas būtų paremtas meile. Todėl jie bus linkę rinktis baime paremtas garbinimo formas.
Pavyzdžiui, kai kuriems sužeistiems gyvybės srautams gali būti būtina praleisti kažkiek laiko tradicinėse garbinimo formose, nors jos ir būtų paremtos baime. Taip yra todėl, kad šiems gyvybės srautams reikia stabilumo, kad galėtų išsigydyti savo žaizdas. Būtent dėl to kai kurie tradiciniai krikščionys arba krikščionys fundamentalistai taip atkakliai laikosi įsikibę į savo religiją. Šie gyvybės srautai turi didelį išorinio saugumo poreikį, todėl kol kas jie dar negali pereiti prie labiau meile paremtos garbinimo formos. Tačiau taip pat turiu pasakyti, kad yra daug gyvybės srautų, kurie yra pasirengę palikti fundamentalistinę religiją, tačiau jie sąmoningai dar nesuvokė, kad šiai religijai nebepriklauso. Daugelis šių gyvybės srautų labai riboja savo dvasinį progresą, kabindamiesi į baime paremtas garbinimo formas.
Kai bijote Dievo, Dievą matote egzistuojant atskirai nuo savęs. Todėl manote, kad Dievas yra kažkur aukštai virš jūsų ir jums nepasiekiamas, panašiai kaip žemiškieji karaliai ir imperatoriai, kuriuos esate matę asmeniškai arba girdėję iš istorijos. Iš tikrųjų, dauguma žemiškų valdovų buvo individai, kuriuos valdė baimė, ir būtent dėl to jie mėgino įgyti absoliučią valdžią, leidusią jiems valdyti visuomenę per baimę. Daugelis pasaulietinių valdovų savo valdžią grindė karine galia ir grėsme nužudyti kiekvieną jiems nepaklususį žmogų. Daugelis religinių valdovų savo valdžią grindė Dievo baime ir grėsme, kad jiems nepaklususieji amžinai degs pragare. Deja, tai taip pat galioja ir krikščionybės religijai, kuri teigia atstovaujanti mane Žemėje. Bet argi aš nesakiau mylėti Dievą visa savo širdimi, protu ir siela [Morkaus 12,30]. Tačiau kaipgi galite mylėti Dievą, jeigu bijote Dievo ir norite, kad visi bijotų jūsų?
Tad matote, jog daugelis, jeigu ne dauguma, šioje planetoje egzistuojančių garbinimo formų yra grįstos baime. Jos vaizduoja Dievą kaip kažkokią tolimą dievybę, kuriai reikalingas žmonių liaupsinimas ir garbinimas. Tai, žinoma, kyla iš visiško Dievo prigimties ir esmės nesupratimo, o šis nesupratimas kyla iš jausmo, kad esate atskirti nuo Dievo. Dėl šio atskirties jausmo prarandate ryšį su Dievo realybe ir imate kurtis netikrą Dievo įvaizdį, stabą, kuris yra paremtas dualistinio proto reliatyvumu.
Kai pradedate atsikratyti baimės, jūsų santykyje su Dievu ima skleistis meilė. Kai imate mylėti Dievą, suvokiate, kad Dievas yra visiškai sau pakankama, nuo nieko nepriklausanti būtybė. Todėl Dievas neturi žmogiškų poreikių ir Dievui tikrai nereikia žmonių garbinimo ar jam giedamų himnų. Kam visagaliui Dievui, sukūrusiam tokią milžinišką visatą, būtų reikalingas žmonių, gyvenančių planetoje, kuri yra lyg dulkelė begalybėje, garbinimas? Tai sakydamas, jokiais būdais nenoriu žmonių sumenkinti. Tiesiog noriu pateikti perspektyvą palyginimui, kad Dievui garbinimas yra absoliučiai nereikalingas. Dievas yra visa, todėl Dievas yra iš savęs ir pats sau pakankamas.
Tačiau Dievas trokšta patirti savo kūriniją per žmones ir Dievas trokšta sukurti tam tikras kūrinijos dalis per jus – tapusius bendrakūrėjais su Dievu, kuriais buvote sukurti būti. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, turite palikti baime paremtą atskirties nuo Dievo jausmą ir pereiti į meile grįstą suvokimą, kad esate vertas(-a) Dievo sūnus arba dukra.
Jeigu skaitysite Naująjį Testamentą tarp eilučių, pamatysite, jog aš iš tiesų atėjau atnešti meile grįstą požiūrį į religiją, turėjusį pakeisti žydų baime grįstą požiūrį. Tai yra paaiškinama knygoje Slaptasis Kristaus Atėjimas. Jeigu pažvelgtumėte į bažnyčios istoriją, pamatytumėte, kad tradicinė krikščionybė iš tiesų palaidojo ir iškreipė šį meile grįstą požiūrį ir pavertė krikščionybę baimės religija.
Todėl esminis dalykas čia yra tai, ar Dievo garbinimas priartina jus prie vienybės su Dievu ar priešingai – sutvirtina atskirties nuo Dievo jausmą? Galėtume sakyti, kad Dievą garbinate ne Dievo labui; garbinate Dievą savo labui. Garbinate Dievą ne dėl to, kad Dievui šis garbinimas būtų reikalingas; garbinate, nes, tinkamai tai darydami, įveikiate atskirties nuo Dievo jausmą ir priartėjate prie Dievo. Tačiau, kad tai įvyktų, jūsų garbinimas turi būti grįstas meile, o ne baime.
Toliau sekdami šia logika pamatysite, kad išorinė garbinimo forma nėra tokia svarbi; svarbesnis yra jo sukeltas poveikis žmogui. Kitaip tariant, jeigu tam tikra garbinimo forma atveria jūsų širdį ir priartina jus prie Dievo arba prie Pakylėtosios Būtybės, tokios kaip aš pats, tuomet ši garbinimo forma jus veikia pozityviai. Kita vertus, kitas žmogus gali praktikuoti tokią pačią garbinimo formą, bet ji arba tiesiog bus mechaniškas kartojimas arba tik dar labiau sustiprins stabmeldišką žmogaus tikėjimą, kad jis yra atskirtas nuo Dievo ar kad Dievo reikia bijoti.
Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad man nelabai rūpi išorinė garbinimo forma. Tikrasis klausimas yra toks: „Ar tai atveria jūsų širdį Dievui ar uždaro jūsų širdį Dievui?“ Iš tiesų yra krikščionių, kurie kiekvieną sekmadienį vaikšto į bažnyčią ir praktikuoja įvairias garbinimo formas, kurios iš tiesų yra kilusios iš baime grįsto požiūrio į religiją. Tačiau šie žmonės įsitraukia į tai su tokiu tyru atsidavimu, jog tai atveria jų širdis Dievo meilei arba mano meilei. Jeigu žmonės garbina atvira širdimi, kuri leidžia Dievo meilei arba mano meilei tekėti per juos, tuomet tai yra tinkama garbinimo forma. Tačiau, jeigu žmonės ateina į bažnyčią su baime arba giliai užslėptu pykčiu man arba Dievui, ir kartoja lygiai tuos pačius žodžius, tuomet ta garbinimo forma neduos jiems nieko gero. Todėl jiems geriau būtų arba visai susilaikyti nuo bet kokio garbinimo arba atrasti kitokią garbinimo formą.
Bet, išsakęs visa tai, iš tiesų norėčiau, kad visi žmonės paliktų daugybę įvairiausių garbinimo formų, kilusių iš baime grįsto požiūrio į religiją, ir imtų praktikuoti tokias garbinimo formas, kurios būtų paremtos meile ir kurios nuo pat pradžių būtų sukurtos priartinti juos prie Dievo ir atverti jų širdį Dievui.
Štai tik vienas pavyzdys. Frazės „Garbė Dievui“ arba „Garbė Jėzui Kristui“ reprezentuoja baime grįstą garbinimo formą. Nei Dievui nei man nereikia jokios garbės. Daug tinkamesnė garbinimo forma būtų sakyti „Ačiū tau Dieve“ arba „Ačiū tau Jėzau,“ tuo būdu išreiškiant savo širdies dėkingumą už augimo galimybę, kuri iš tiesų yra gyvenimas. Taip pat galėtumėte sakyti „Teesie meilė Dievui“ arba „Teesie meilė Jėzui“ ir tuomet vizualizuokite, kaip siunčiate mums meilę. Netgi dar geriau būtų sakyti: „Aš priimu Dievą“ arba „Aš kviečiu Jėzų į savo esybę“ arba „Jėzau, priimu tave į savo esybę“ arba „Jėzau, priimu tavo besąlyginę meilę man ir priimu, kad esu vertas tavo meilės.“ Egzistuoja beveik begalinė įvairovė tokių teiginių, kuriuos galima sukurti, teiginių, kurie patvirtintų meilę ir vienybę su Dievu arba su manimi.
Nenoriu nustatyti jokių apribojimų, kaip žmonės turėtų garbinti, ir visiškai netrokštu duoti formalių garbinimo frazių rinkinį, nes žmonėms būtų labai lengva paversti juos privilegijuotųjų doktrina. Todėl norėčiau palikti patiems žmonėms atrasti arba susigalvoti teiginius, kurie jiems padėtų atverti savo širdį Dievui. Žmonės taip pat turėtų būti atviri faktui, kad, augdami kelyje, jie ras naujų būdų išreikšti savo meilę Dievui.
Taip pat noriu pasakyti, kad, jeigu nuoširdžiai skaitysite Naująjį Testamentą, pamatysite, kad dažnai gėdinau tuos, kurie iš savo garbinimo darė spektaklį, kurie meldėsi viešai ir norėjo, kad kiti žavėtųsi jų pasišventimu Dievui. Iš tiesų svarbiausia yra tai, kad jūsų garbinimo forma atvertų jūsų širdį Dievui, o kaipgi galėsite atverti savo širdį Dievui, jeigu rūpinsitės, ką apie jus pagalvos kiti žmonės? Savo širdį Dievui atveriate nukreipdami savo dėmesį vidun ir sutelkdami dėmesį į Dievą, užuot sutelkę jį į šio pasaulio dalykus. Tad iš tiesų, geriausias garbinimas vyksta vienumoje, kai įsigilinate ir pajaučiate savo ryšį su Dievu arba su manimi.
Todėl rekomenduočiau Kristiškumo afirmacijas, duotas knygoje „Mistinis Jėzaus mokymas“ arba vidinio susiderinimo pratimą. Taip pat rekomenduočiau šaukinius, duotus mūsų svetainėje, o ypač mano mylimos motinos rožinius bei invokacijas, kurie iš tiesų yra labai efektyvi garbinimo forma, nes turi didelę galią atverti jūsų širdį Dievui.
Klausi, ar būtų teisinga garbinti mane arba kitus pakylėtuosius mokytojus. Iš tiesų mums garbinimas nėra reikalingas, ir todėl nebūtų teisinga garbinti mus tuo pačiu būdu, kuriuo garbinate Dievą. Būtent dėl to sakiau šiuos žodžius: „Jėzus jam tarė: „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.“ [Morkaus 10,18]. Daugelis krikščionių, garbindami mane iš baime grįstos sąmonės būsenos ir iš atskirties nuo manęs ir nuo Dievo jausmo, iš tiesų užsiima stabų garbinimu. Tačiau, kaip sakiau anksčiau, kai kurie žmonės gali sakyti „Garbė Jėzui Kristui“ su tokia atvira ir tyra širdimi, jog tai nebus stabmeldystė.
Todėl esmė yra ta, kad tikrasis garbinimo tikslas yra užmegzti ryšį tarp jūsų ir Dievo arba pakylėtojo mokytojo. Danguje nėra varžymosi, ir todėl visiškai priimtina užmegzti ryšį tarp jūsų ir pakylėtojo mokytojo, kuris yra arčiausiai jums prie širdies. Pavyzdžiui, daugelį žmonių taip stipriai nuvylė ir sužeidė tradicinė krikščionybė, jog jiems bus lengviau atverti savo širdį kitam pakylėtajam mokytojui negu man. Man tai yra visiškai priimtina, ir žmonės neturėtų jausti kokio nors iškreipto lojalumo ar falšyvo pareigos jausmo man.
Daugelis žmonių, praeituose gyvenimuose, susisaistė labai stipriais širdies saitais su vienu kažkuriuo pakylėtuoju mokytoju, ir nebūtinai su manimi. Pavyzdžiui, daugelis katalikų turi stiprų širdies ryšį su Motina Marija. Lygiai taip pat, daugelis šiandienos amžiuje įsikūnijusių žmonių turi stiprų ryšį su Sen Žermenu, ir jie įsikūnijo šiuo laikmečiu būtent dėl to, kad padėtų atnešti jo Vandenio Aukso Amžių. Taip pat yra ir kiti pakylėtieji mokytojai, kurie pasiuntė savo geriausius mokinius įsikūnyti šiuo laikmečiu, kad šie padėtų atnešti radikalius pokyčius, kurie turi įvykti šiame amžiuje.
Tad vėlgi, išorinė garbinimo forma nėra svarbi, svarbiausias yra vidinis rezultatas – svarbiausia, kad atvertumėte savo širdį ir užmegztumėte tikrą ryšį tarp savęs ir garbinamo objekto. Aukščiausia garbinimo forma yra vienybė, vienovė su garbinamu objektu. Tai galite suprasti suvokę, kad pirmapradė nuodėmė yra atskirties nuo Dievo jausmas.
Vienintelis visiško išsilaisvinimo iš nuodėmės būdas yra įveikti atskirties nuo Dievo jausmą. O vienintelis būdas įveikti atskirties jausmą yra pašalinti atstumą tarp savęs ir Dievo. Kadangi Dievas yra visa ir visuose, iš tiesų atskirtis arba atstumas tarp jūsų ir Dievo niekada neegzistavo. Egzistavo tik atskirties iliuzija, ir ši iliuzija egzistuoja tiktai jūsų prote. Prisiminkite mano žodžius: „Jūs esate Dievai.“ Aukščiausias būdas garbinti Dievą šiame pasaulyje yra BŪTI Dievu šiame pasaulyje.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com