Iš kur žinoti, ar pakylėtieji mokytojai yra tikri
Klausimas: Jeigu pamatyčiau mokytojus fiziniame įsikūnijime, galėčiau įsitikinti jų tikrumu, tačiau tai taip pat sutrikdytų realybę, kad mes nesame fiziški. Ir tai iš tiesų galėtų paskatinti mane pagalvoti, kad mes jau pasiekėme tikslą, nors realybėje jo dar nepasiekėme. Tad turiu peržengti išorines jusles. Manau, kad tai dar labiau sustiprintų faktą, kad „ei, galime čionai likti“, ir nemanau, kad tai būtų naudinga. Tačiau iš tiesų pajaustumėme didesnį užtikrintumą, jeigu iš tiesų galėtume juos pamatyti. Aš pats nematau mokytojų. Man visada buvo smalsu sužinoti, kaip kiti individai gali juos matyti, ir šioje konferencijoje esu pasiryžęs, taip sakant, sėdėti plačiai atmerktomis akimis.
Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Olandijoje 2015 metais:
Kimas: Taip, suprantu, ką turi omenyje. Kai tampate pakylėtųjų mokytojų mokiniu, einate prieš masinę sąmonę, kuri teigia, kad toks dalykas kaip pakylėtieji mokytojai ar dvasinė karalija neegzistuoja. Arba galbūt gali neneigti jų egzistavimo, tačiau tuomet yra teigiama, kaip, pavyzdžiui, teigia katalikų bažnyčia: „Paprasti žmonės negali to patirti. Tiktai dvasininkai ir tie, kurie yra labai ypatingi, gali tiesiogiai tai matyti, todėl jums tiesiog teks tikėti tuo, ką mes jums sakome.“ Ir mums visiems tai buvo diegiama nuo vaikystės.
Jūs iš tiesų einate prieš masinę sąmonę, ir todėl, žinoma, būtų malonu sulaukti kokio nors patvirtinimo. Aš jaučiu gavęs daugybę patvirtinimų apie mokytojų tikrumą. Tik šie patvirtinimai nebuvo fizinių juslių lygmenyje. Manau, kad dauguma jūsų tikriausiai taip pat esate gavę vidinį, jusles peržengiantį patvirtinimą, ir jūs žinote, kad tai yra tikra. Jaučiu, kad tai yra svarbi etapo, kuriame yra Žemė, dalis.
Manau, kad tikriausiai ateis toks metas ateityje, kai mokytojai materializuos save fiziškai arba bus matomi fiziškai. Tačiau tai įvyks tik tuomet, kai daugumai žmonių tai nebebus reikalinga, kadangi sąmonė bus pakilusi aukštyn. Tad mums, dvasingiems žmonėms, šiuo metu tenka iššūkis pademonstruoti, kad esame pasiruošę pakilti virš fizinių įrodymų, fizinių juslių, ir vis tiek priimti, kad kažkas yra tikra.
Ir man tai priminė vieną su tuo susijusią istoriją. Danijoje šį pavasarį buvo išleista knyga pavadinimu: „Aš sutikau Jėzų.“ Ją parašė Danijos žurnalistė, užaugusi marksistinėje šeimoje, neigusioje bet kokį dvasingumą. Ji niekada nesilankė bažnyčioje ir niekada nesidomėjo jokiu dvasingumu. Išvykusi darbo reikalais į Ispaniją, ji apsilankė senoje bažnyčioje ir staiga išvydo šalia jos stovinčio Jėzaus viziją. Tai buvo vizija. Jis nebuvo tenai fiziškai, tačiau tai buvo labai tikra. Ji jį pamatė, tarsi atsivėrus langui, ir ji pamatė jį stovintį Izraelyje, apsirengusį taip, kaip žmonės tais laikais rengėsi. Jis jai kalbėjo aramėjiškai. Ji vėliau suvokė, kad tai buvo aramėjų kalba, ir nors negalėjo suprasti žodžių, vis tiek suprato, ką jis jai mėgino pasakyti.
Nepaisant to, kad nuo vaikystės jai buvo diegiama neigti viską, kas dvasinga, ji negalėjo paneigti šios vizijos. Pirmuosius pora metų ji niekam apie tai nepasakojo. Kaip žurnalistė, ji visur keliavo ir ėmė interviu iš visų tų ekspertų, tyrinėjančių smegenų mechaniką ir veikimą. Ir asmeniškai jaučiu, nors ji to ir nesako knygoje, kad ji tiesiog ieškojo ko nors, kas galėtų jai pasakyti: „O, visa tai tebuvo haliucinacija. Pamiršk apie tai.“ Tačiau, jos dideliam nustebimui, niekas jai to nepasakė.
Jie visi jai kartojo, kad yra daug dalykų apie smegenis ir protą, kurių mes nesuprantame. Kai kurie netgi sakė, kad protas turi būti didesnis, nei tai, ką galime fiziškai paaiškinti smegenyse. Tarsi jie visi būtų vedę ją iki taško, kuriame ji galiausiai tarė: „Viskas, gerai, privalau parašyti apie šią patirtį.“ Tad ji parašė šią knygą, kurią išleido garsi leidykla, ir ši knyga tapo bestseleriu.
Pamaniau, kad tai labai įdomu, kadangi tai yra ta pati dinamika. Ji išgyveno vidinį patyrimą, tačiau jis jai pasirodė toks tikras, kad ji negalėjo jo paneigti. Ji iš tiesų išdrįso išeiti prieš visus tuos skeptikus. Tikėjosi sulaukti puolimo, tačiau jos dideliam nustebimui, puolimo nebuvo. Manau, kad nebuvo jo dėl to, kad ji taip nuoširdžiai apie tai parašė. Ji nemėgino niekam pamokslauti. Ji nieko nesakė, ką tai turėtų reikšti. Ji tiesiog sakė: „Aš išgyvenau šį patyrimą ir negaliu jo paneigti. Ir štai kaip jis mane paveikė, ir štai ką aš apie jį jaučiu.“ Ji aprašė visą savo patirtą procesą.
Manau, kad, tam tikra prasme, mes visi tai patiriame. Mes čia esame tam, kad pademonstruotume kitiems žmonėms. Mes čia esame ne tam, kad pritrauktume žmones prie pakylėtųjų mokytojų mokymų, ar prie tam tikros grupės, filosofijos, mokytojo ar kažko panašaus. Mes čia esame tam, kad paliudytume, jog už fizinės plotmės egzistuoja kažkas daugiau, ir tai yra tikra ir turi mums vertę.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com