Ką Jėzus pasakytų apie katalikų bažnyčią

TEMOS: Tvirtinimas, kad mūsų religija yra vienintelė tikra religija kyla iš dualizmo – bet kuri bažnyčia privalo augti, kad patenkintų kintančius savo pasekėjų poreikius – pokyčiai turėtų ateiti iš vidaus – katalikai turi eiti Kristiškumo keliu – mokytojai padėtų atnaujinti bažnyčią, jeigu žmonės klausytų – katalikai turi liautis būti pasyvūs – negrįskite savo tikėjimo niekuo Žemėje – palikite neklystamumo idėją – ar visos doktrinos atėjo iš Dievo? - Kaip žmonės gali tikėti, kad Jėzus toleruoja bažnyčios smurtą? - bažnyčios vadų aklumas – neklystamumas suteikia absoliučią valdžią antikristo protui – bažnyčios korupcija ir nusikaltimai laukia, kol bus atskleisti – bažnyčia praras vis didesnį narių skaičių, jeigu joje nevyks pasikeitimai

Klausimas: Aš nesu katalikas ir neturiu jokios intencijos žvanginti ginklus prieš katalikų bažnyčią. Vis dėlto, iš to, ką tu sakai, man susidaro įspūdis, jog norėtum, kad bažnyčia pasikeistų. Norėčiau suteikti tau progą išsakyti, kokius pokyčius norėtum pamatyti.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Pirmiausia norėčiau šiek tiek pakalbėti apie dualistinio proto reliatyvumą. Vienas pagrindinių religijos tikslų buvo padėti žmonėms suprasti, kad Dievas sukūrė tam tikrus įstatymus, kurie yra aukščiau žmogiškų įsitikinimų, ir todėl visiškai nuo jų nepriklauso. Įstatymas neatsižvelgia į asmenis. Dualistinis protas nesugeba priimti ar suprasti šios idėjos. Dualistinis protas nuolatos ieško reliatyvių argumentų, kodėl ta ar ana situacija yra išimtis Dievo įstatymams. Dualistinis protas gali pateisinti ar pasmerkti bet ką, štai kodėl žmonės taip greitai randa trūkumų kituose. Žmonės susikuria dvigubą standartą, ir jaučia, kad jie yra teisūs, o visi kiti klysta. Štai kodėl naudojau palyginimą apie krislą brolio akyje ir rastą savojoje.

Žmonės, kurie priklauso tam tikrai religijai, labai greitai sugeba pamatyti tam tikrus trūkumus kitų religijų pasekėjuose. Tačiau dualistinio proto reliatyvumas verčia šiuos žmones tikėti, jog jie priklauso vienintelei tikrai bažnyčiai, ir todėl yra aukščiau tų trūkumų, kuriuos mato kituose. Tai galioja tiek katalikų bažnyčios nariams, tiek ir jos vadams, ir, tiesą sakant, tai galioja visų organizuotų religijų nariams ir vadams.

Šioje planetoje vyksta nuolatinio keitimosi procesas ir šiam procesui vadovauja pakylėtieji mokytojai. Mes norime matyti pokyčius, o tiksliau augimą, šioje planetoje, tame tarpe ir religijos srityje. Mes norime, kad visos bažnyčios evoliucionuotų ir augtų, idant galėtų patenkinti besikeičiančius savo pasekėjų poreikius. Žvelgiant iš mūsų perspektyvos, mums akivaizdu, kad katalikų bažnyčia taip pat nėra išimtis. Deja, daugelis katalikų, tiek narių, tiek ir vadų, nenori to matyti ir nenori priimti būtinybės keistis.

Jeigu, ir tai yra didelis jeigu, katalikų bažnyčia nuspręstų keistis, norėčiau, kad šie pokyčiai ateitų iš vidaus. Norėčiau, kad kritinė masė katalikų eitų individualaus Kristiškumo keliu ir užmegztų sąmoningą ryšį su savo Kristaus AŠ. Per žmones, užmezgusius šį ryšį, pakylėtieji mokytojai galėtų perduoti bažnyčios atnaujinimo idėjas. Jau yra nemažas skaičius katalikų, tiek narių, tiek ir vadovų (deja, pagrinde žemesnio rango vadovų), pradėjusių šį procesą. Tačiau būtų galima padaryti nepalyginamai daugiau, jeigu tie žmonės įsisąmonintų šį procesą ir imtų ryžtingai stengtis užmegzti ryšį su Kristaus AŠ.

Sekantis dalykas, kurį katalikai turėtų įveikti, yra polinkis būti pasyviems. Pernelyg daug katalikų yra pasyvioje proto būsenoje, kurioje būdami mano, kad viskas, ką jie gali padaryti, yra melstis Dievui, kad Jis išgelbėtų ir reformuotų bažnyčią. Viskas Žemėje paklūsta laisvai žmonių valiai. Aš paprasčiausiai neturiu įgaliojimų įsikišti ir pakeisti katalikų bažnyčią prieš jos narių ir vadovų laisvą valią. Todėl neužtenka, kad katalikai man melstųsi: „Jėzau, prašau išgelbėk bažnyčią, prašau, reformuok bažnyčią.“

Vietoj to katalikams reikėtų pakeisti savo paradigmą ir imtis aktyvių veiksmų. Jie galėtų melstis: „Jėzau, prašau, parodyk man, kaip galėčiau padėti išgelbėti bažnyčią. Prašau, parodyk man, kaip galėčiau aktyviai prisidėti prie bažnyčios reformacijos.“ Jeigu žmonės tai darytų nuoširdžia širdimi ir atviru protu, galiu jus užtikrinti, kad tiek aš, tiek ir daugelis kitų pakylėtųjų mokytojų, o ypač mano mylima Motina Marija, iš karto atsilieptume. Mes juos taip apipiltume palaiminimais, vedimu ir nurodymais, jog net ir tokia sudėtinga bei sustabarėjusi organizacija, kokia yra katalikų bažnyčia, galėtų būti reformuota į bažnyčią, kuri ir toliau galėtų patenkinti savo pasekėjų poreikius dar daugelį kartų.

Aš tiesiog mėginu jums parodyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nenorime, kad katalikų bažnyčia sugriūtų ar išnyktų. Ir tai yra ne todėl, kad jaustume kažin kokį lojalumą bažnyčiai. Bažnyčia yra, kaip sakiau anksčiau, tik vienas iš daugelio įrankių, kuriuos mes naudojame keldami žmonijos sąmonę. Priežastis, dėl kurios norėčiau, kad katalikų bažnyčia būtų reformuota į šiuolaikinę bažnyčią, yra ta, kad aš labai myliu milijonus nuoširdžių katalikų, kurie pasijustų pasimetę be bažnyčios. Daugeliui gyvybės srautų šiuo metu kelia nerimą bažnyčiai iškilę iššūkiai, tokie kaip tarp dvasininkų vykstantis vaikų seksualinis tvirkinimas. Nenoriu, kad šie gyvybės srautai prarastų savo tikėjimą katalikų bažnyčia, nes jie atsidurtų krizėje ir pasijustų lyg vakuume. Nenorėčiau, kad tiek daug katalikų atsidurtų tokioje krizėje, nes žinau, jog jie nėra tam pasiruošę.

Labiausiai trokštu pamatyti didelį skaičių katalikų, kurie eitų asmeninio Kristiškumo keliu, ir todėl galėtų išsaugoti savo tikėjimą Dievu ir krikščionybe, kad ir kas benutiktų išorinei bažnyčiai. Milijonai katalikų yra pažeidžiamoje pozicijoje, jausdami, jog jų tikėjimas Dievu ir Jėzumi Kristumi priklauso nuo išorinės bažnyčios. Žinoma, remiantis viskuo, ką išsakiau savo svetainėje, norėčiau, kad ši situacija kuo greičiau pasikeistų.

Jeigu rimtai žiūrite į savo dvasinį augimą, negalite leisti, kad jūsų tikėjimą Dievų veiktų reliatyvios šio pasaulio sąlygos. Negalite leisti, kad jūsų tikėjimas Dievu būtų pastatytas ant lakaus žmogiškos sąmonės smėlio. Jis turi būti pastatytas ant Kristaus uolos, Kristaus sąmonės uolos, kurią galimą pasiekti tiktai einant vidun, į save.

Svarbiausias bendras pokytis, kuris galėtų įvykti katalikų bažnyčioje, yra bažnyčiai kaip organizacijai atsikratyti idėjos, kad bažnyčia privalo būti neklystanti. Jei pažvelgsite į katalikų bažnyčios istoriją, pamatysite, kad neklystamumo pretenzija sukūrė daugybę problemų bažnyčiai ir jos pasekėjams. Kaip vieną akivaizdų pavyzdį paimkime faktą, kad viduramžiais bažnyčia sukūrė doktriną, teigusią, jog Žemė yra visatos centras. Bažnyčia teigė, jog ši doktrina yra neklystanti. Kai pirmieji mokslininkai atrado įrodymus, prieštaravusius bažnytinei doktrinai, katalikų bažnyčia neturėjo kitos išeities, kaip tik bandyti užgniaužti šiuos įrodymus. Žinoma, dabar kiekvienas katalikas supranta, kad Žemė nėra visatos centras. Vienintelė logiška išvada yra ta, kad taip vadinamos neklystančios viduramžių bažnyčios doktrinos nebuvo neklystančios. Dauguma katalikų tai suvokia, tačiau nesugeba žengti sekančio žingsnio.

Katalikų bažnyčia tvirtina, kad doktrina yra neklystanti, nes, bažnyčios tvirtinimu, ši doktrina atėjo tiesiai iš Dievo. Jeigu ji atėjo iš Dievo, tuomet ji turėtų būti teisinga. Viduramžiais katalikai nežinojo, kad Žemė nėra visatos centras, tačiau akivaizdu, kad Dievas tai žinojo. Taigi, peršasi vienintelė logiška išvada, kad bažnyčios doktrina, teigusi, jog Žemė yra visatos centras, negalėjo ateiti iš Dievo. Dauguma katalikų nesugeba priimti šios logiškos išvados. Jeigu yra įrodyta, kad mažiausiai bent viena doktrina nebuvo neklystanti, ir todėl negalėjo ateiti iš Dievo, tai kiek tuomet kitų bažnyčios doktrinų neatėjo iš Dievo?

Yra daug priežasčių, dėl kurių katalikai nenori mąstyti apie šiuos dalykus. Viena iš šių priežasčių yra baimė prarasti savo tikėjimą bažnyčia ir atsidurti vakuume. Vis dėlto, jeigu bažnyčia pasuktų reformacijos keliu, katalikams būtų būtina nuoširdžiai pasistengti peržiūrėti bažnyčios istoriją ir atrasti, kada bažnyčia nukrypo nuo tikrojo Kristaus mokymo ir pasinėrė į žmogiškas kovas dėl valdžios, kylančias iš žemesniojo proto reliatyvumo.

Manau, visiems turėtų būti akivaizdu, kad katalikų bažnyčios vykdyti žiaurumai, ar tai būtų kryžiaus žygiai, inkvizicija, katarų žudynės ar smurtu pasibaigęs skilimas dėl Kristaus dieviškumo ginčų, paprasčiausiai negalėjo ateiti iš Dievo ir negalėjo susilaukti Dievo pritarimo. Aš visiškai negaliu suprasti, kaip žmonės gali skelbtis Jėzaus Kristaus pasekėjais ir tuo pat metu tikėti, kad mokytojas, davęs kalno pamokslą, galėtų toleruoti katalikų bažnyčios naudojamą smurtą. Kaip gi įmanoma žmonėms nematyti, kad aš, Jėzus Kristus, niekada nenorėjau sukurti krikščioniškos bažnyčios, kuri laikytų žmones priespaudoje lygiai taip pat, kaip tai su savo žmonėmis darė žydų religija.

Negi žmonės nemato, kad aš nuolatos buvau žydų religijos vadų opozicijoje? Negi jie nesupranta, kad demaskavau šiuos vadus, nes jie išsikėlė save, pasiskelbdami vieninteliais Dievo atstovais žmonėms? Negi jie nesupranta, kad mano žinios esmė buvo ta, jog jums nereikalingi jokie išoriniai žmonių autoritetai, kad galėtumėte pasiekti Dievą? Dievą galite pasiekti savo širdyje, darydami tai, ką sakė Paulius: „Tebūna šis protas jumyse, kuris buvo ir Kristuje Jėzuje.“

Kaip niekas nesugeba to suprasti? Kaip galima nesuvokti vienintelės logiškos išvados, – kad katalikų bažnyčia ne visada sekė tikruoju Jėzaus Kristaus mokymu ir tikraisiais jo norais. Kai pradedate matyti, kad katalikų bažnyčia neseka tikraisiais Kristaus norais, argi nepasidaro akivaizdu, kad žmonėms reikėtų rimtai pasistengti ir sugrąžinti bažnyčią atgal į harmoniją su Kristaus mokymu?

Deja, tai yra akivaizdu tik žmogui, pasiekusiam tam tikrą asmeninio Kristiškumo laipsnį. Tai nėra akivaizdu žmogui, kuris tebėra įstrigęs dualistinio proto reliatyvume. Kol žmonės bus įstrigę dualistiniame prote, jie atsisakys matyti bet kokius įrodymus, prieštaraujančius jų pasirinktiems įsitikinimams.

Tikiuosi jaučiate, jog man šie dalykai labai rūpi. Labai karštai noriu padėti žmonėms pakilti virš dualistinio proto ir išvysti, kas turi įvykti ne tik su katalikų bažnyčia, bet ir su kiekviena religija Žemėje.

Vis dėlto, aš taip pat esu visiškoje ramybėje, priimdamas Laisvos Valios Įstatymą. Aš priimu, kad katalikai turi teisę daryti ką nori su savo bažnyčia. Vis dėlto, jeigu jie nuspręstų daryti ką nori su bažnyčia, norėčiau, kad jie liautųsi tvirtinti, jog tai yra vienintelė tikra Jėzaus Kristaus bažnyčia. Jeigu bažnyčia yra įtakota dualistinio proto reliatyvumo ir ji nestovi ant Kristaus proto uolos, tuomet ji paprasčiausiai negali būti Jėzaus Kristaus bažnyčia.

Taigi, aš priimu, kad katalikai turi teisę daryti ką tik nori su savo bažnyčia. Tačiau aš taip pat noriu juos perspėti, kas nutiks, jeigu jie ir toliau eis tuo keliu, kuriuo ši bažnyčia ėjo pastaruosius 1500 metų.

Neklystamumo idėjos problema yra ta, kad ji suteikia absoliučią valdžią dualistinio proto reliatyvumui. Kai turite bažnyčios vadus, kuriuos veikia dualistinio proto reliatyvumas, ir šie vadai teigia (o jų pasekėjai tuo tiki) perduodantys neklystantį Dievo žodį, dualistinio proto reliatyvumas staiga įgauna absoliučią valdžią. Tai veda į tiesos slopinimą ir klaidų neigimą. Tai veda į vis didėjančią įtampą, kuri katalikų bažnyčioje didėja jau 1500 metų.

Tai, ką neseniai matėte kaip katalikų dvasininkų pedofilijos skandalą tėra tik aisbergo viršūnė, kuris dar tik laukia savo eilės, kuomet jį atidengus paaiškės didžiulė katalikų bažnyčios korupcija ir nusikaltimai. Galiu jus užtikrinti, kad yra didžiulis kalnas nusikaltimų, kurie laukia, kada bus atskleisti. Kol kas bažnytinei valdžiai pavyko užkimšti šių nusikaltimų džiną butelyje, tačiau jų laikas greitai artėja į pabaigą.

Dvasiniai ciklai pasikeitė, ir katalikų bažnyčiai daugiau nebebus įmanoma pasislėpti už savo pretenzijų į neklystamumą. Ateinančiais metais ir dešimtmečiais bus atskleidžiami vis nauji katalikų bažnyčios korupcijos atvejai ir nusikaltimai. Jeigu bažnyčia tam priešinsis ir atsisakys atvirai pripažinti savo klaidas bei save reformuoti, jis ims vis greičiau prarasti savo narius, kol galiausiai pavirs visiškai nereikšminga bažnyčia.

Jeigu bažnyčia pasiryš atvirai pripažinti praeities klaidas ir nuoširdžiai stengsis šias klaidas ištaisyti, tuomet bažnyčia iš tiesų gali pasikeisti, neprarasdama savo narių ir nesunaikinama jų tikėjimo. Pagrindinė problema bažnyčiai yra ta, kad ji privalėtų palikti savo pretenzijas į neklystamumą.

Knygoje „Mistinis Jėzaus mokymas“ aš mėginau parodyti, kad neįmanoma rasti neklystančios doktrinos Žemės planetoje. Neįmanoma perduoti, šiame reliatyviame pasaulyje, neklaidingo ir absoliutaus Dievo aprašymo. Visi Dievo aprašymai yra nepilni, ir jie natūraliai bus plečiami, žmonijai keliant savo sąmonę. Neklystamumo pretenzija yra nereikalinga ir tik duoda priešingus rezultatus. Ji niekada netarnavo Kristaus tikslams ir niekada netarnavo tikrajam katalikų bažnyčios tikslui.

Praeityje buvo naudinga, kad katalikų bažnyčia turėtų valdžią, tačiau dabar tai netarnauja Kristaus interesams ir netarnauja netgi pačios bažnyčios interesams. Mes dabar pasiekėme negrįžtamą ribą, ir katalikų bažnyčia nebegali ilgiau slėptis po savo valdžios mantija. Jeigu ji atvirai ir savo noru nesikeis, ji paprasčiausiai sugrius nuo savo svorio, nuo 1500 metų piktnaudžiavimo valdžia svorio.

Suprantu, jog mano žinia griežta. Suprantu, kad daugelis katalikų nenorės išgirsti šios žinios. Tie, kurie turi ausis, teišgirsta mano žodžius.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels