Judo vaidmuo

TEMOS: Judas greitai sugrįžo į įsikūnijimą – Judas dabar yra pakylėtas – Judas nedirba su Žeme – atleiskite Judui – Judo nevykęs mėginimas padėti Jėzui – Jėzus turėjo būti suimtas – savižudybė niekada nėra naudinga – gyvenimas yra teatro scena, o mes esame aktoriai – prisirišimas prie savo rolės – paskirkite laiko užmegzti ryšį su savuoju Kristaus AŠ – gyvenimo drama yra aukštyn kylančioje spiralėje

Klausimas: Kas nutiko Judui?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kaip ir dauguma žmonių, įvykdžiusių savižudybę, Judas greitai sugrįžo į įsikūnijimą. Tačiau Judas buvo brandus gyvybės srautas, būtent dėl to aš jį pasirinkau vienu iš savo mokinių ir būtent dėl to jis priėmė mano kvietimą. Taigi, Judo gyvybės srautas jau pasiekė pakylėjimą.

Judas nėra pakylėtųjų mokytojų narys – turiu omeny, kad jis nėra tarp pakylėtųjų būtybių, dirbančių su gyvybės srautais Žemėje – jis perėjo į kitus dvasinės karalijos lygmenis. Priežastis ta, kad Judas buvo taip smarkiai smerkiamas krikščionių, jog jam, kaip pakylėtajam mokytojui, būtų buvę neproduktyvu mėginti dirbti su gyvybės srautais Žemėje. Todėl jis savo gebėjimus geriau gali išnaudoti dirbdamas su gyvybės srautais kitose pasaulių sistemose.

Tiesą sakant, labai norėčiau, kad krikščionys atleistų Judui ir paleistų visus jam jaučiamus negatyvius jausmus. Krikščionims būtų labai naudinga atleisti jam už jo veiksmus ir paprasčiausiai visa tai paleisti. Teisingas požiūris į Judą būtų palyginti jį su vyru, kuris nuo gimimo buvo aklas. Prisimenate, kad, kai aš pagydžiau šį vyrą, mano mokiniai manęs paklausė, ar tai jo paties nuodėmės ar jo tėvų nuodėmės yra kaltos dėl jo aklumo. Aš atsakiau:

Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. (Jono 9,3)

Tai jums parodo, kad aklas vyras buvo brandus gyvybės srautas, kuris pasirinko prisiimti tam tikrą negalią, kad suvaidintų rolę mano misijoje. Lygiai taip pat ir Judas buvo brandus gyvybės srautas, kuris pasirinko atlikti tam tikrą vaidmenį mano misijoje.

Judas turėjo ryšių su žydų vadovybe, ir geriausia įmanoma baigtis būtų buvusi, kad jis būtų įtikinęs kai kuriuos iš šių vadų priimti mane kaip tikrą pranašą, atėjusį atnaujinti žydų religijos. Ši viltis neišsipildė, nes žydų vadai nenorėjo matyti religijos atnaujinimo. Jie bijojo prarasti savo valdžią ir kontrolę – ir ši baimė nebuvo be pagrindo.

Kai Judui pasidarė aišku, kad jis negalės įtikinti valdžios autoritetų, jog aš esu tikras pranašas, geriausia būtų buvę jam visa tai palikti. Deja, Judas pasidarė prisirišęs prie mano misijos ir būtinai norėjo padėti ją man įvykdyti. Jis patikėjo, kad, jei tik galėtų sukelti konfrontaciją tarp manęs ir valdžios autoritetų, aš pasinaudočiau savo dvasinėmis galiomis, kuriomis naudojantis jis mane matė ne vieną kartą. Judas tikėjo, kad, jeigu valdžios autoritetai išvystų šias galias, jie iš karto atsiverstų ir priimtų mane kaip pranašą. Deja, Judas nesuprato gilesnio mano misijos tikslo, kaip nesuprato ir likę mano mokiniai. Tiesą sakant, ir aš pats iki savo prisikėlimo sąmoningai nesuvokiau visų savo misijos padarinių.

Taigi Judas iš tiesų tikėjosi, kad tas aktas, kurį šiandien krikščionys suvokia kaip išdavystę, iš tiesų atves prie mano galutinio triumfo. Tačiau tai, ką jis matė mano galutiniu triumfu, buvo tai, kad aš tapsiu žydų karaliumi, ir ši jo vizija buvo paremta dualistiniu protu. Judo veiksmai iš tiesų atvedė prie mano galutinio triumfo – dvasinio triumfo, kuriame mano gyvybės srautas nugalėjo žemesnįjį aš ir pademonstravo kelią į Kristiškumą. Be to, šiame procese žydų autoritetai, kurie pasmerkė mane mirčiai, užsitraukė savo pačių teismą.

Krikščionims taip pat reikia suvokti, kad mano misijos įvykdymui buvo būtina, kad aš būčiau perduotas valdžios atstovams ir kad būčiau teisiamas. Jeigu Judas nebūtų padaręs to, ką padarė, tai būtų įvykę kokiu nors kitu būdu. Jeigu aš nebūčiau norėjęs, kad tai įvyktų, galėjau lengvai pabėgti iš Jeruzalės, arba galėjau pasišaukti dvylika angelų legionų į pagalbą (Mato 26,53). Todėl tai yra dar viena priežastis atleisti Judui ir žiūrėti į jį kaip į aktorių, vaidinantį savo vaidmenį dramoje.

Yra dvi svarbios pamokos, kurias žmonės gali pasimokyti iš Judo gyvenimo. Pirmoji pamoka yra atleidimo svarba. Judo savižudybė buvo nelemtas įvykis, kuris nepagreitino jo dvasinio augimo. Jam iš tiesų reikėjo sau atleisti ir visą savo likusį gyvenimą paskirti dvasiniam keliui, kurį aš pademonstravau. Jeigu jis tai būtų padaręs, jam būtų buvę visiškai atleista, ir jis būtų subalansavęs visą iškreiptą energiją, arba, kitaip tariant, karmą, kurią susikūrė savo veiksmais. Tuo noriu pasakyti, kad atleidimas visada yra įmanomas ir savižudybė niekada nėra geriausias atsakas į sudėtingą situaciją.

Kita svarbi pamoka yra ta, kad į gyvenimą šioje planetoje galima žvelgti kaip į teatro sceną. Kiekvienas žmogus yra aktorius, vaidinantis tam tikrą rolę gyvenimo dramoje. Kai nueinate į teatrą ir žiūrite spektaklį, puikiai žinote, kad, kai žmogus įžengia į sceną apsirengęs Hamletu, jūs matote ne tikrąjį Hamletą. Jūs matote žmogų, kurio gyvenimas visiškai nepriklauso nuo personažo, kurį jis vaidina scenoje. Žmogus tiesiog apsivilko kostiumą ir vaidina savo rolę. Kai vaidinimas baigiasi, aktorius nusivelka kostiumą ir sugrįžta į normalų savo gyvenimą.

Tai galima palyginti su tuo, kas nutinka, kai gyvybės srautas nusileidžia į įsikūnijimą Žemėje. Gyvybės srautas yra jūsų tikrasis aš. Kūną, kurį dėvite, ir gyvenimą, kurį gyvenate, galima palyginti su jūsų vaidinamu vaidmeniu teatro scenoje, pavadinimu „Gyvenimas Žemėje.“ Kai jūsų vaidmuo gyvenimo dramoje baigiasi, jūs nusivelkate kostiumą ir sugrįžtate į savo namus dvasinėje karalijoje.

Šios idėjos svarba yra ta, kad niekada neturėtumėte leisti sau prisirišti prie savo vaidinamo vaidmens, neturėtumėte į jį taip įsitraukti, kad pamirštumėte savo tikrąjį tapatumą – dvasinės būtybės tapatumą. Jeigu aktorius taip įsitrauktų į savo vaidmenį, jog imtų tikėti, kad jis iš tiesų yra Hamletas ir atsisakytų nusivilkti kostiumą pasibaigus vaidinimui, jūs, žinoma, sakytumėte, kad su tuo žmogumi kažkas yra negerai ir jam reikėtų sugrįžti į realybę. Taip pat ir žmonėms Žemėje, kurie save tapatina su fiziniu kūnu ir savo gyvenamu gyvenimu, užuot išlaikę savo, kaip dvasinės būtybės, tapatumą, reikėtų sugrįžti į realybę ir pažvelgti už savo kostiumo (kūno), kurį jie šiuo metu dėvi, ir vaidmens, kurį jie buvo paskirti vaidinti gyvenimo dramoje, ribų.

Tai taip pat galiojo ir Judui. Kai jo vaidmuo nesigavo toks, kaip jis tikėjosi, jis tapo emociškai prisirišęs prie tam tikro rezultato, ir mėgino priversti gyvenimą paklusti jo lūkesčiams. Kai tai neįvyko, jo prisirišimas neleido jam sugrįžti į realybę ir neleido suvokti, kad galbūt drama turėjo baigtis ne taip, kaip jis tikėjosi. Todėl jis negalėjo įveikti savo kaltės jausmo ir pasirinko savižudybę vietoj dvasinio augimo.

Norėčiau, kad visi žmonės pasimokytų iš jo pavyzdžio ir sugrįžtų į realybę, kuri leistų jiems pažvelgti už savo dėvimų kostiumų – fizinių kūnų – ir vaidmenų, kuriuos jie vaidina gyvenimo dramoje, ribų. Visi žino, kad aktorius laikas nuo laiko nulipa nuo scenos, nusivelka kostiumą ir sugrįžta į normalią gyvenimo būseną. Žmonėms būtų labai naudinga retkarčiais atsitraukti nuo savo įprastinių kasdienių veiklų ir, pasinėrus giliai į save, užmegzti ryšį su savo Kristaus AŠ. Jie gautų galimybę sugrįžti į realybę ir pažvelgti už rolės, kurią šiuo metu vaidina Žemėje, ribų.

Žmonėms būtų labai naudinga suprasti, kad yra kažkas daugiau jų pačių egzistavime, ir kad gyvenimas iš tiesų yra didesnis, kad yra dvasinis gyvenimas, kuris yra daug didingesnis už tai, ką jie šiuo metu patiria šiame pasaulyje. Tiktai atkurdami ryšį su savo tikruoju tapatumu galite išvengti prisirišimo prie savo dabartinio vaidmens gyvenimo scenoje. Ir tiktai išvengę prisirišimo, nepasiklysite savo dabartiniame vaidmenyje ir tapatumo jausme, kurį susikūrėte šio vaidmens pagrindu.

Matote, priešingai spektakliui teatre, kuris kiekvieną vakarą vis kartojasi, gyvenimo dramos Žemėje tikslas yra nuolatos kilti spirale aukštyn, kuomet jūs išaugate iš vienos rolės ir pakylate į aukštesnę rolę – kol galiausiai išlaikote paskutinį egzaminą ir visam laikui pakylate į dvasinę karaliją. Nenoriu matyti, kaip žmonės gyvenimas po gyvenimo vaidina tą patį vaidmenį, niekaip neišmokdami pamokos, kurią turi išmokti. Noriu, kad jie transcenduotų vieną vaidmenį po kito, kol galiausiai transcenduos ir pačią dramą.

Būtent dėl to pasirinkau nusileisti į šią planetą ir suvaidinti savo vaidmenį dramoje. Tarp kitko, mano vaidmuo buvo užduoti tą patį klausimą, kurį uždavė Hamletas: „Būti ar nebūti?“ Tačiau, priešingai nei Hamletas, aš turiu atsakymą į gyvenimo mįslę.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels