Ar rytojaus Dievas yra geresnis už vakarykštį Dievą?
TEMOS: Jokios aukštesnės tiesos ir jokios būtinybės atskirti teisingas idėjas nuo klaidingų idėjų – įžvalgumo trūkumas mus riboja – Dievo realybė iš tiesų egzistuoja ir ji yra aukščiau už žmonių įsitikinimus – egzistuoja daugiau nei vienas būdas aprašyti Dievo realybę, todėl abi religijos gali būti teisingos – ne kiekviena erezija yra didi tiesa – nuo dualizmo prie Kristaus realybės – Dievas sukūrė ne viską – bendrakūrėjai gali kurti iš neišmanymo arba maištaudami – jeigu Dievas neturi jokių tikslų, kam tuomet perduoti knygas? – kaip save išreiškiantis gyvenimas gali pagimdyti mirtį? – reiškimasis per mirties sąmonę atveda prie mirties – Dievo įstatymai suteikia pastovumą, išsaugodami gyvybę – Dievas yra mažiausiai laisva būtybė – Dievas nėra ego maniakas; Jis yra visų tarnas – Dievas nori visko kas geriausia savo palikuoniams – Dievas trokšta, kad žmonės pakiltų virš dualizmo – ego nori turėti tam tikros rūšies Dievą – galite augti link Dievo sąmonės – galite prisiminti tai, kas yra saugoma jūsų kauzaliniame kūne – kai protas tampa uždara sistema, ateina mirtis – dualistinis mąstymas gali įrodyti bet kokią idėją savo pasitenkinimui – tai nepadaro idėjos teisinga – Dievas yra aukščiau visų idėjų apie Dievą – Dievą galima pažinti tiktai tiesioginiu patyrimu – tikrasis vienovės kelias – egzistuoja tikras kelias ir netikras kelias
Klausimas iš Kimo: Jėzau, norėčiau paprašyti tavo komentarų apie Dievo įvaizdį, kurį pristato daugelis liberalių krikščionių ir Naujojo Amžiaus mokytojų. Ir atskaitos tašku šiai diskusijai norėčiau paimti Dievo įvaizdį, kuris yra pristatomas „Pokalbiai su Dievu“ knygose. Priežastis, dėl kurios to klausiu, yra ta, jog jaučiu, kad daugelis liberalių krikščionių ir Naujojo Amžiaus žmonių yra priėmę Dievo įvaizdį, kuris yra labai panašus į tą įvaizdį, kuris yra pateikiamas „Pokalbiai su Dievu“ knygose. Norėčiau pasinaudoti viena iš paskutiniųjų šios serijos knygų, pavadinta „Rytojaus Dievas.“ Naudojuosi šia knyga, nes, kai pirmą kartą apie ją perskaičiau, pamaniau, kad ji yra daug žadanti, ir tikėjausi joje atrasti gerų įžvalgų. Esminė jos idėja yra ta, kad mums reikalingas naujas Dievas, ar bent jau naujas Dievo įvaizdis, nes vakarykštis Dievas mums nebetinka. Ir akivaizdu, jog tai net labai derinasi su šioje svetainėje pateikiamais mokymais.
Tad aš perskaičiau knygą ir joje iš tiesų yra pateikiama daug labai gerų įžvalgų. Tačiau tarp šių gerų idėjų yra paberta idėjų, kurias laikau problematiškomis, ir jaučiu, jog jos yra pilko mąstymo išraiška. Pradėti norėčiau nuo sekančio teiginio:
„Nėra nieko, ką kuria gyvenimas, kas nebūtų pats gyvenimas. Viskas, ką aplink save matote, yra save išreiškiantis gyvenimas. Gyvenimas YRA viskas. Jis egzistuoja ir teka visame kame.“
Taip pat yra pasakyta, kad žodį „gyvenimas“ galite pakeisti žodžiu „Dievas,“ ir šis teiginys vis tiek bus teisingas. Toliau yra sakoma, kad Dievas nieko iš mūsų nenori ir kad esame laisvi daryti ką tiktai norime, ir kad viskas, ką bedarytume, tiesiog yra rezultatas. Jeigu rezultatas mums nepatinka, tiesiog turime pakeisti jį sukėlusius veiksmus, tačiau Dievas šių mūsų veiksmų niekaip neteisia ir neturi apie juos jokios nuomonės. Koks būtų tavo komentaras apie šią koncepciją?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Pirmiausia norėčiau žmonėms, kurie neskaitė mano mokymų apie ego, pateikti trumpą santrauką apie skirtumus tarp juodai balto ir pilko mąstymo. Kai žmonės yra juodai baltame mąstyme, jie tiki, kad tiesą galima apibrėžti ir patalpinti į tam tikrą žodžiais išreikštą doktriną. Jie tiki, kad jų doktrina yra aukščiausia tiesa apie Dievą ir todėl bet kuri kita tikėjimo sistema privalo būti klaidinga. Kai žmonės yra pilkame mąstyme, jie suvokia šio požiūrio paklydimą ir yra pasirengę kvestionuoti neklystančias doktrinas, kas potencialiai yra žingsnis teisinga linkme. Problema čia yra ta, kad kai kurie žmonės su tuo nueina į kraštutinumą, kuris pagimdo du įsitikinimus:
Toks dalykas kaip aukštesnė ar absoliuti tiesa neegzistuoja, tai reiškia, kad bet kuri idėja yra tokia pat vertinga kaip ir bet kuri kita idėja arba kad klaidingos idėjos neegzistuoja.
Žmonės neturėtų būti teisiantys ar kritiški, todėl nereikėtų mėginti įvertinti idėjos teisingumo ar klaidingumo.
Dabar leiskite man jums priminti faktą, kad viduramžių Europoje dauguma žmonių tikėjo, jog Žemė yra plokščia. Spėju, kad dauguma šiuolaikinių žmonių sutiks, kad Žemė anais laikais tebebuvo tokia pat apvali kaip ir šiandien. Manau visi sutiks, kad nėra logiška sakyti, jog abu šie požiūriai yra nuomonės ir kad kiekviena iš šių nuomonių yra tokia pat teisinga kaip ir kita. Ir taip pat nemanau, kad dauguma žmonių sakytų, jog neturėtumėme vertinti, ar viena iš šių idėjų yra teisinga, o kita klaidinga. Jeigu žmonės nebūtų turėję noro pripažinti, kad plokščios Žemės idėja yra klaidinga, žmonija gal net iki pat šių dienų tebetikėtų, kad Žemė yra plokščia, ir tai būtų riboję žmones įvairiais būdais.
Dabar matome, jog nėra logiška sakyti, kad kiekvienas požiūris yra toks pat teisingas kaip ir bet kuris kitas, ar kad neturėtumėme vertinti idėjos teisingumo ar klaidingumo. Ir čia mums reikia pridurti dar vieną dalyką, tai yra, kad iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip realybė, ir kad ji yra aukščiau už visas žmogiškas nuomones, įsitikinimus ir požiūrius. Tuo noriu pasakyti, kad iš tiesų egzistuoja Dievo realybė, kurios niekaip nekeičia tai, kuo žmonės tiki ar kuo nori tikėti. Kaip Dievas sakė Mozei: „Aš būsiu kuo būsiu“ [kas dažniausiai yra verčiama „Aš esu kas esu“].
Jeigu iš tiesų norite pažinti Dievo realybę, privalote pakilti virš VISŲ Dievo aprašymų, išreikštų materialaus pasaulio žodžiais ar įvaizdžiais. Dievas paprasčiausiai negali būti uždarytas į jokią doktriną ar tikėjimo sistemą. Štai kodėl pirmieji du įsakymai yra neturėti jokių kitų dievų vietoj Vieno Dievo ir nekurti sau jokio stabmeldiško įvaizdžio. Štai kodėl sakiau, kad Dievas yra Dvasia, ir jį garbinti – tai yra, patirti – privalote Dvasioje ir tiesoje.
Esmė ta, kad nėra įmanoma pilnai aprašyti Dievo ir Dievo realybės jokiais žodžiais išreikštais mokymais. Aš neteigiu, kad mokymai šioje svetainėje yra neklystantys ar kad jie yra vienintelis būdas aprašyti Dievą ar tam tikras koncepcijas. Yra visiškai įmanoma dviem skirtingoms religijoms pateikti skirtingus Dievo ir kelio pas Dievą aprašymus, ir abu šie aprašymai gali būti teisingi – tai reiškia, jog jie gali išvesti žmones už aprašymo ribų ir padėti jiems patirti Tiesos Dvasią.
Tačiau – ir čia priėjome esminę mintį, kurios daugelis žmonių, įstrigusių pilkame mąstyme, nesugeba arba nenori suprasti – teiginys, kad joks Dievo aprašymas negali būti pilnas arba neklystantis, nereiškia, kad bet kuris Dievo aprašymas yra toks pat geras kaip ir bet kuris kitas. Ir tai taip pat nereiškia, kad dvasios ieškotojui nėra būtina atskirti idėjas, kurios yra harmonijoje su Dievo realybe, nuo idėjų, kurios nėra harmonijoje su realybe. Yra visiškai įmanoma, kad Dievo aprašymas gali būti atitrūkęs nuo realybės arba būti mažiau ar daugiau klaidinantis.
Ant knygos Rytojaus Dievas nugarėlės atrasite teiginį: „Visos didžios tiesos prasideda kaip erezija.“ Ir nors tai yra tiesa, išbaigtesnis teiginys būtų toks: „Visos didžios tiesos prasideda kaip erezija, tačiau ne kiekviena erezija vadinama idėja pasirodo esanti didi tiesa.“
Todėl klausimas, su kuriuo susiduria kiekvienas dvasios ieškotojas, tiesiog yra toks: „Ar norite žinoti Dievo realybę, ar tiesiog norite apsistoti prie žmonių sukurto aprašymo, kuris būtų patogus jūsų ego?“ Tiktai tie, kurie ieško realybės, darys tikrą progresą dvasiniame kelyje, kai tuo tarpu tie, kurie apsistos prie BET KOKIO aprašymo ir nesieks Tiesos Dvasios, neišvengiamai įstrigs aklavietėje.
Vėlgi, pilkas mąstymas tiesiog yra etapas dvasiniame kelyje. Nėra nieko blogo būti pilkame mąstyme, tačiau jeigu pernelyg ilgai jame pasiliksite, IŠ TIESŲ jame įstrigsite, ir yra įmanoma taip giliai jame įstrigti, jog jums bus labai sunku judėti pirmyn. VIENINTELIS būdas ištrūkti iš pilko mąstymo yra suvokti, kad už žmonių nuomonių ir žodžiais išreikštų mokymų iš tiesų egzistuoja Dievo realybė. Ir vienintelis būdas pažinti šią realybę yra per Kristaus sąmonę, kuri yra aukščiau už dualizmo sąmonę, kurioje visos idėjos yra reliatyvios.
Tad po šios ilgos įžangos pažvelkime į teiginį: „Nėra nieko, ką kuria gyvenimas/Dievas, kas nebūtų pats gyvenimas/Dievas.“ Pats vienas šis teiginys yra teisingas. Kūrėjas viską kuria iš savo paties esybės, ir todėl viskas, ką Dievas sukuria, yra Dievo išraiška. Tačiau, jeigu šis teiginys stovės pats sau vienas, iš jo galima lengvai susidaryti įspūdį, kad viskas, ką matote Žemėje, buvo sukurta Dievo, yra Dievas ir yra harmonijoje su Dievo planu bei intencija. Šį įspūdį dar labiau gali sustiprinti sekantis teiginys: „Viskas, ką aplink save matote, yra save išreiškiantis gyvenimas/Dievas.“ Egzistuoja dar ir daugiau tokių teiginių šiose Pokalbiai su Dievu knygose, kurie sustiprina šį įspūdį.
Realybėje, viskas, ką Dievas kuria yra Dievas, tačiau Dievas sukūrė ne viską. Dievas sukūrė bendrakūrėjus ir jie savo gyvenimą pradėjo, turėdami ribotą savimonę. Jie nesuvokė esantys Dievo individualizacijos ir nesuvokė tikslo, dėl kurio Dievas sukūrė įstatymus, kurių paskirtis yra užtikrinti tikslingą formų pasaulio augimą. Todėl šie bendrakūrėjai galėjo sukurti kažką, kas nebūtų harmonijoje su Dievo įstatymais ir tikslu, dėl neišmanymo. O be to bendrakūrėjams buvo duota laisva valia ir jiems buvo suteikta teisė viešpatauti Žemėje. Todėl jie gali sukilti prieš Dievo tikslą ir įstatymus, tuo būdu sukurdami kažką, kas būtų priešinga Dievo tikslams.
Taip pat galėtume sakyti, kad viskas iš tiesų yra sukurta iš Dievo substancijos – kurią Motina Marija vadina Materijos šviesa – tačiau ne viskas yra harmonijoje su Dievo realybe. Todėl tai tiesiog yra laikinas pasireiškimas, kuriam yra lemta būti sugrąžintam į harmoniją su Dievo įstatymais arba susinaikinti. Esmė ta, kad, kai žvelgiate šiandien į Žemę, joje yra daug pasireiškimų, kurie nebuvo sukurti Dievo ir nėra harmonijoje su Dievo tikslu Žemei ir Dievo įstatymais. Jie neišvengiamai sugrius ir žmonės, kurie yra prisirišę prie šių netobulų pasireiškimų, negalės dvasiškai augti, bet potencialiai gali susinaikinti kartu su savo sukurtais kūriniais.
Trumpai tariant, ne viskas buvo sukurta Dievo ir ne viskas yra harmonijoje su Dievo tikslais ir įstatymais. Todėl yra neteisinga sakyti, kad Dievas pritaria viskam, kas šiuo metu vyksta Žemėje. Tiesą sakant, jeigu paimtumėte teiginį, kad Dievas visiškai neteisia to, ką žmonės daro Žemėje, tuomet turėtumėte užduoti klausimą, kodėl šis Dievas varginasi perduoti Pokalbiai su Dievu knygas. Vėlgi, pažvelkite į teiginį: „Viskas, ką aplink save matote, yra save išreiškiantis gyvenimas.“ Jeigu toks būtų Dievo požiūris, kodėl tuomet tiesiog neleisti gyvenimui reikštis, kam tuomet vargintis perdavinėti šias knygas, kuriomis akivaizdžiai yra siekiama pakeisti žmonių požiūrį į Dievą? Kitaip tariant, viena vertus, Dievas Pokalbiai su Dievu knygose atrodo sakantis, jog neturi jokių tikslų, tačiau kita vertus, jis akivaizdžiai turi kažkokį tikslą, dėl kurio perduoda šias knygas.
O dabar atidžiau pažvelkite į šį teiginį: „Viskas, ką aplink save matote, yra save išreiškiantis gyvenimas.“ Iš to logiškai seka, kad vėžys tiesiog yra save išreiškiantis gyvenimas taip pat kaip ir karas. Tačiau abu šie pasireiškimai veda į mirtį, ir kaip gi save išreiškiantis gyvenimas gali pagimdyti mirtį?
Realybė yra tokia, kad dauguma sąlygų, kurias šiuo metu matote Žemėje, NĖRA nei gyvenimo, nei Dievo pasireiškimas. Viskas materialioje visatoje yra tam tikros sąmonės būsenos išraiška. Visos kančios, neteisybė ir nelygybė Žemėje NĖRA gyvenimo sąmonės išraiška; tai yra mirties sąmonės išraiška. Tai yra dualizmo sąmonė, kurią aprašau savo mokymuose apie ego.
Jeigu neatskirsite gyvenimo sąmonės nuo mirties sąmonės, neturėsite jokių šansų ištrūkti iš iliuzijos ir užmegzti ryšį su Dievo realybe. Tikrasis Dievas visada sugebėtų pasakyti tarp jų egzistuojantį skirtumą. Štai kodėl Patarlių knygoje yra pateikiamas koanas: „Yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi“ (Patarlių 14,12). Mirties kelią apibrėžia juodai baltas mąstymas ir pilkas mąstymas.
Kimas: Žinau, jog daugelis Naujojo Amžiaus žmonių sakys, kad jie negali priimti visos šitos Dievo įstatymų koncepcijos, nes jie regimai uždeda apribojimus mūsų laisvei ir labai primena senąsias juodai baltas religijas. Pasak Pokalbiai su Dievu knygų, Dievas neturi jokių poreikių ar troškimų. Dievas nesako, kad kažkas yra neteisinga ar nuodėmė. Galime daryti ką tiktai norime, ir jeigu kažkas, ką padarėme, mums nepatinka, tiesiog galime padaryti kitokį pasirinkimą.
Jėzus: Tačiau ši knyga taip pat kalba apie gyvybės išsaugojimą. Tiesą sakant, knyga apie Rytojaus Dievą teigia, jog ji pristatys naują Dievą – arba Dievo koncepciją – kuri galės išgelbėti pasaulį nuo susinaikinimo. Vėlgi, jeigu viskas yra tiesiog save išreiškiantis gyvenimas, tai kodėl tuomet tiesiog neleidus gyvenimui save susinaikinti?
Tad, norint išsaugoti gyvenimą, kas galėtų suteikti jam tvarumą? Tik vienas vienintelis dalykas – tam tikrų įstatymų egzistavimas – jei norite, vadinkite juos principais – kurie užtikrintų pastovumą. Tvarumas neįmanomas be pastovumo. Jeigu viskas yra atsitiktina, arba jeigu gravitacija veiktų vieną minutę, o sekančią jau nebeveiktų, kaip tuomet būtų įmanomas gyvenimo tęstinumas?
Tai yra neišvengiamas faktas, kad Kūrėjas, kurdamas visatą, nedarė avantiūros. Kūrėjas nesukūrė visatos su nenuosekliais įstatymais ir nepasakė: „Na dabar pažiūrėkime kas nutiks.“ Dievas nėra abejingas tam, ar žmonija susinaikins save ir Žemę. Kūrėjas turėjo aiškų tikslą formų pasauliui ir aiškią viziją, kaip šį tikslą pasiekti. Todėl Dievas, kurdamas formų pasaulį, nustatė tam tikrus įstatymus, kurie užtikrinta tvarų visa ko augimą. Jeigu teisingai suprantate šiuos įstatymus, suvokiate, jog jie nėra jūsų laisvės apribojimas – jie yra jūsų laisvės pamatas. Šalia visų kitų dalykų, šių įstatymų tikslas yra užtikrinti, kad tai, ką jūs kuriate, staiga nepranyktų per kažkokį atsitiktinį aktą ar nenuoseklumą jūsų pasaulio mechanizme.
Taip pat egzistuoja įstatymai, kurių paskirtis yra kuo labiau sumažinti riziką, kad agresyviausi žmonės negalėtų pavergti visos likusios visuomenės. Kitaip tariant, be įstatymų turėtumėte džiunglių įstatymus, ir agresyviausi žmonės galėtų visam laikui pavergti visuomenę. Žinau, kad istorijoje buvo periodų, kuomet būtent taip ir buvo nutikę, tačiau Dievo įstatymai visada privertė šias civilizacijas sugriūti.
Ir, žinoma, tai yra tiesa, jog dėl to, kad Dievas bendrakūrėjams suteikė laisvą valią, Dievas neturi jokių poreikių ar troškimų, susijusių su tuo, kaip žmonės turėtų šia savo laisva valia naudotis. Įstatymas yra sukurtas taip, kad galėtumėte bendrakurti ką tiktai norite, tačiau jis taip pat užtikrins, kad patirtumėte tai, ką sukūrėte, nes kosminis veidrodis jums atspindės viską, ką išsiųsite. Todėl Dievas jūsų neriboja, tačiau jūsų praeityje padaryti pasirinkimai iš tiesų gali apriboti pasirinkimus, kurie jums bus prieinami ateityje. Jeigu to nesuprantate ir manote, kad bet kuris pasirinkimas yra toks pat geras kaip ir bet kuris kitas, iš tiesų galite save susinaikinti, kuo būtent žmonija šiuo metu ir užsiima. Tačiau naujas Dievo įvaizdis to neišspręs, išspręsti tai galite, tiktai transcendavę dualistinę sąmonę, kuriančią Dievo įvaizdžius.
Kimas: Tai siejasi su kitu teiginiu, kurį ketinau iškelti vėliau, tačiau atrodo, jog derėtų pažvelgti į jį dabar. Ši idėja teigia, kad žodis „Dievas“ ir žodis „laisvė“ gali būti vartojami pakaitomis, vienas vietoj kito. Dievas yra visagalis, be galo kūrybingas, visažinis, neribotas ir visur esantis. Todėl Dievas yra visiškai laisvas, nes laisvė reiškia, kad galite daryti ką tiktai norite, kada tik norite, kur tik norite, ir turite absoliučią laisvę daryti tai, kaip tiktai norite ir dėl ko to norite.
Jėzus: Šis teiginys yra labai būdingas pilkam mąstymui, kuris nori turėti visatą, kurioje galėtumėte daryti ką tiktai norite, nekentėdami jokių ribojančių pasekmių. Tai tiesa, kad Dievas turi galią daryti ką tik nori, tačiau laisvę apsprendžia ne tai, ką galite daryti, bet tai, ką leidžiate sau daryti. Todėl realybė yra tokia, kad – žvelgiant iš tam tikros perspektyvos – Kūrėjas yra mažiausiai laisva būtybė visame formų pasaulyje.
Viskas yra sukurta iš Kūrėjo Esybės, todėl galėtume sakyti, kad beribis, visagalis Kūrėjas leidosi būti įsupamas – gal netgi įkalinamas – įvairiausiose formose. Kūrėjas taip pat prisiekė išlaikyti šį formų pasaulį labai ilgą laiką, todėl Kūrėjas negali tiesiog rytoj pabusti ir ištrinti visą visatą. Priežastis, dėl kurios Kūrėjas davė šią priesaiką, yra ta, kad pasaulis nebuvo sukurtas Kūrėjo šlovei ar malonumui. Šis pasaulis buvo sukurtas, kad suteiktų dideliam bendrakūrėjų skaičiui galimybę augti nuo labai ribotos sąmonės iki pilnos Dievo sąmonės. Šis procesas užtruks nemažai laiko, todėl Kūrėjas prisiekė leisti savo esybei pasilikti įsuptai formoje labai ilgą laiką.
Be to, Kūrėjas visiems bendrakūrėjams suteikė laisvą valią, tai reiškia, jog jie gali sukilti prieš augimo procesą, tuo būdu sulėtindami tam tikros visatos dalies augimą. Jie taip pat gali susikurti formas, kurios nebūtų harmonijoje su Kūrėjo vizija ir planu. Todėl Kūrėjas suteikė bendrakūrėjams visišką laisvę įkalinti jo esybę formose, kurios yra daug žemesniame lygmenyje, nei gausingas gyvenimas, kurio viziją turi Kūrėjas. Ir Kūrėjas prisiekė leisti tam tęstis labai ilgą laiką – nors ir neamžinai – kad bendrakūrėjams būtų suteiktos maksimalios galimybės savanoriškai sugrįžti į harmoniją su pačiu gyvenimo tikslu.
Kitaip tariant, egzistuoja nesuskaičiuojami pasireiškimai Žemėje, kurie yra disharmonijoje su Kūrėjo gausingo gyvenimo vizija, tačiau Kūrėjas nenubus rytoj ir staiga nesugalvos sunaikinti visos planetos. Jis ir toliau leisis būti kalinamas netobulose formose, kol egzistuos viltis, kad kai kurie žmonės Žemėje paaugs iš savo patirties.
Žinoma, pats Kūrėjas nelaiko savęs kaliniu, nes žino esantis daugiau už savo kūriniją. Tad tiktai žmonės – kurie nesugeba matyti už formų pasaulio ir savo pačių sukurtų kūrinių ribų – jaučiasi įkalinti. Ir vis dėlto, knygos Pokalbiai su Dievu – ir aš kalbu apie visas knygas – vaizduoja Dievą super-ego maniaku, raginančiu ir visus žmones tapti ego maniakais. Tuo tarpu realybė yra tokia, kad Kūrėjas yra visos gyvybės tarnas, raginantis ir visus žmones tapti gyvybės tarnais.
Kūrėjas nenori netikros laisvės daryti ką tiktai nori. Kūrėjas turi tikrą laisvę, neturėdamas jokių į save sukoncentruotų troškimų ir todėl siekdamas visos gyvybės augimo, užuot tesiekęs augti pats. Puikiai suprantu, kad pilkame mąstyme įstrigę žmonės tiesiog nesugeba suvokti šios Dievo laisvės koncepcijos. Jie nori turėti Dievą, kuris jiems leistų daryti ką tiktai nori, ir tuo pat metu pateisintų viską, ką jie bedarytų – ką būtent Pokalbiai su Dievu knygose vaizduojamas Dievas ir teigia darantis.
Tačiau pamąstykite, kas nutiktų, jeigu visi žmonės Žemėje staiga pradėtų daryti ką panorėję ir kada panorėję, nemąstydami apie pasekmes, kurias šie veiksmai atneš kitiems žmonėms ar jiems patiems. Turėtumėte visuomenę, kurioje egzistuotų absoliuti anarchija ir chaosas. Po kurio laiko labiausiai dominuoti norintys žmonės pradėtų riboti masių laisves, tariamai dėl to, kad apribota laisvė yra geriau už visišką chaosą – kas yra tiesa, nors tai tiesiog yra mažesnė iš dviejų blogybių.
Kai matote gyvenimo realybę, suvokiate, kad Dievo įstatymai neriboja jūsų laisvės. Jie yra jūsų laisvės pamatas, ir jeigu visi žmonės laikytųsi šių įstatymų, jie užtikrintų maksimalią kiekvieno individo laisvę, tuo pat metu leisdami žmonėms gyventi harmonijoje vienas su kitu, su gamta ir su Dievu. Iš tiesų, be įstatymų nėra įmanoma jokia laisvė – tačiau čia kalbu apie Dievo įstatymus, o ne apie žmonių sukurtus įstatymus, paremtus dualistine sąmone. Žmonių įstatymai pernelyg dažnai suteikia privilegijas elitui, tuo pat metu atimdami laisves iš visuomenės.
Paprastas faktas yra toks, kad kiekvienas jūsų daromas veiksmas turi pasekmes. Mokslas sako, kad kiekvienam veiksmui egzistuoja lygus, bet priešingos krypties atoveiksmis. Kai kurios religijos tai vadina karma, ir Pokalbiai su Dievu knygose ši koncepcija nėra pateikiama pakankamai aiškiai. Vėlgi, karma nėra laisvės apribojimas; ji yra laisvės pagrindas. Ji laikinai gali suvaržyti individo laisvę, tačiau ji išsaugo ilgalaikę laisvę tiek individui, tiek ir visuomenei.
Jeigu neįvertinate tam tikro veiksmo karmos – dėl to, kad to nežinote arba sąmoningai tai ignoruojate – kaip tuomet galite daryti laisvą pasirinkimą? Jeigu užėję į parduotuvę nusiperkate daiktą, nežinodami jo kainos, ar galima būti sakyti, kad padarėte laisvą pirkimo sprendimą? Tačiau knygas Pokalbiai su Dievu labai lengvai galima interpretuoti taip, kad jos ragina žmones daryti ką tiktai nori – bent jau kai kuriose gyvenimo srityse – nemąstant apie savo veiksmų pasekmes. Tad galėtumėte pamąstyti, ar tikrai tikrasis Dievas sakytų žmonėms ignoruoti įstatymus, kuriuos jis sukūrė jų augimui užtikrinti.
Kimas: Knygose taip pat yra sakoma, kad Dievas neturi jokių poreikių ir todėl nieko iš mūsų nereikalauja. Jis mums leidžia daryti ką tiktai norime. Jis nenori, kad ką nors darytume ar nedarytume. Kitaip tariant, nėra nieko, ką turėtumėme daryti.
Jėzus: Ir vėlgi, pagrindinis dalykas, dėl kurio žmonėms gali būti taip sunku ištrūkti iš pilko mąstymo, yra tai, kad teiginys techniškai gali būti teisingas, tačiau, jeigu nebus matomas teisingame kontekste, jis gali pasidaryti labai klaidinantis. Tad techniškai yra teisinga, jog Dievas neturi jokių poreikių, ta prasme, kad Kūrėjas yra visiškai sau pakankama ir nuo nieko nepriklausanti būtybė. Idėja, kad Dievui reikalingas žmonių garbinimas ar kad jam reikalingos aukos – netgi, kad jam reikia, jog jo vienintelis sūnus būtų nukryžiuotas kaip išpirka už nuodėmes – yra neteisinga. Tačiau garbinimo idėja žmonijai buvo duota dėl to, kad tam tikrame sąmonės lygyje ji gali turėti naudingą psichologinį poveikį. Juodai baltame mąstyme esantys žmonės turi psichologinį poreikį garbinti Dievą, kai tuo tarpu pilkame mąstyme esantys žmonės jau išaugo iš šio poreikio.
Esminė mano mintis yra ta, kad, nors yra teisinga sakyti, jog Dievas neturi jokių poreikių, tai nereiškia, kad Kūrėjas neturi jokios vizijos, tikslo ar troškimų savo kūrinijai. Žodis „troškimas“ reiškia „dievybė gimdo“ (angl. desire – deity sires). Kažką gimdyti reiškia tapti kažkieno tėvu arba autoriumi. Taigi, dievybė jus pagimdė, nes Kūrėjas turėjo viziją ir tikslą jūsų gyvenimui. Kūrėjas nesukūrė jūsų kaip eksperimento, kurio rezultatas yra visiškai nesvarbus. Kūrėjas turi aiškią viziją jūsų aukščiausiam potencialui ir trokšta, kad šį potencialą pasiektumėte.
Pamąstykite, ko visagalis ir begalinio gerumo Dievas norėtų savo palikuoniams? Argi Jis nenorėtų visko, kas geriausia, ir argi tai nereiškia, jog Jis nori, kad jo bendrakūrėjai turėtų viską, ką turi Jis? Taigi, jūs buvote sukurti su ribota savimone, tačiau esate sukurti augti savo sąmonėje, kol pasieksite Kristaus sąmonę, kurioje imsite matyti save vienovėje su savo Kūrėju ir vienovėje su visa gyvybe. Ir tuomet toliau galėsite tęsti savo augimą, kol pasieksite pilną Dievo sąmonę ir patys tapsite Dievais.
Kad šis procesas būtų visiškai sėkmingas, negalite tiesiog būti sukurti pilnos Dievo sąmonės, nes tai jus paverstų klonu arba robotu. Kūrėjas nori, kad būtumėte unikalus individas, ir todėl savo kelionę turite pradėti, turėdami ribotą savimonę. Augate, naudodamiesi savo laisva valia ir jos pagalba kurdamiesi savo individualumą ir tapatumą. Tai yra vienintelis būdas jums tapti visiškai sau pakankama ir nuo nieko nepriklausančia būtybe. O be to, kadangi žinosite, ką reiškia turėti ribotą savimonę, galėsite pilnai įvertinti Dievo sąmonę.
Jūsų Kūrėjas trokšta matyti jus einant per šį augimą procesą, kol pasieksite pilną Dievo sąmonę. Kūrėjas nenori, kad įstrigtumėte ribotame tapatumo jausme mažytėje planetoje, vadinamoje Žeme, įkalindami save daugybei gyvenimų kančios. Kūrėjas jums leis tai kurį laiką daryti, tačiau Jo įstatymai neleis jums to daryti amžinai. Kodėl beribio gerumo Dievas turėtų norėti leisti jums amžinai kentėti, net jeigu šios kančios būtų jūsų pačių – neišmanymu grįstų – pasirinkimų pasekmė?
Būdamas pakylėtuoju mokytoju nuolatos patiriu Dievo realybę. Esu aukščiau dualizmo lygmens, kuriame žmonės kuriasi Dievo įvaizdžius. Todėl aš nuolatos patiriu Dievo realybę ir galiu jus užtikrinti, kad Kūrėjas besąlygiškai ir be galo myli kiekvieną savo bendrakūrėją. Todėl Kūrėjas trokšta, kad visi žmonės Žemėje pakiltų virš iliuzijų šydo, sukurto dualizmo sąmonės. Dievas trokšta, kad visi žmonės pakiltų virš kančių ir patirtų gausingą gyvenimą, kurį, kaip sakiau prieš 2000 metų, Dievui yra malonu jums dovanoti.
Šiandienos amžiuje daugelis žmonių yra pasirengę aukštesniam supratimui, kad turite bendrakurti gausingą gyvenimą. Dievas trokšta, kad tai darytumėte, tačiau galėsite tai daryti, tiktai pakilę virš žmogiškojo ego. Kitaip tariant, tikrasis Dievas, kurį aš nuolatos patiriu, yra besąlygiškai mylintis Dievas, kuriam rūpi kiekvienas žmogus. Dievas, kuris yra vaizduojamas Pokalbiai su Dievu knygose, yra labai tolimas ir abejingas Dievas, kuriam regimai nerūpi, ar susinaikinsite save, vienas kitą ir visą savo planetą. Ar bent jau jis sakosi neturintis jokių vertinimų apie tai.
Puikiai žinau, kad daugelis žmonių nesugebės pilnai priimti, ir tikrai nesugebės patirti Kūrėjo meilės. Reikalinga aukšta sąmonės būsena, kad galėtumėte patirti Dievo meilę tiesiogiai. Tačiau visi žmonės turi potencialą patirti Dievo meilę įasmenintoje formoje per pakylėtuosius mokytojus. Viskas buvo sukurta iš Kūrėjo esybės ir egzistuoja daug dvasinės karalijos lygmenų. Žemę sukūrė žemiausiame dvasinės karalijos lygmenyje esančios būtybės, ir visi žmonės gali užmegzti tiesioginį vidinį ryšį su mumis. Tiesą sakant, tai yra vienintelis būdas užmegzti ryšį su Kūrėju. Tai yra dar vienas svarbus neatitikimas Pokalbiai su Dievu knygose, ir galėtumėte paklausti savęs, ar tikrai tikrasis Dievas pamirštų paminėti hierarchiją, kurią jis pats sukūrė, norėdamas užtikrinti, kad nė viena būtybė formų pasaulyje negalėtų išlikti amžinai pasiklydusi atskirties iliuzijoje.
Kai suvokiate tai, ką pasakiau sekančiame mokyme apie ego, suvokiate, kad žmonės nupuolė į dualistinę sąmonę, nes jų Sąmoningasis AŠ nusprendė nebenorintis prisiimti atsakomybės už sprendimų darymą. Sąmoningasis AŠ nusprendė pasislėpti nuo Dievo ir todėl Žemėje yra žmonių, kurie trokšta turėti tokį Dievą, kuris paliktų juos ramybėje ir leistų jiems daryti ką tiktai nori. Tačiau ego taip pat nori jausti, kad bus garantuotai išganytas, todėl jis nori turėti Dievą, kuris pateisintų viską, ką šie žmonės bedarytų ir kuris padėtų jiems jaustis gerai savo dabartinėse iliuzijose. Kai kurie žmonės netgi nori jaustis, jog dėl to, kad pripažįsta šį labai sudėtingą Dievo įvaizdį, kuris yra pateikiamas Pokalbiai su Dievu knygose – ar kokiose nors kitose knygose – jie yra labai dvasingi ir pranašesni už kitus žmones.
Kimas: Jeigu teisingai supratau, Pokalbiai su Dievu knygose pristatomas Dievas iš tiesų sako, kad mes jau esame Dievai ar kad jau esame viską įvaldę, ir kad mums nėra ko mokytis. Mums tereikia prisiminti tai, ką jau žinome. Todėl niekas mūsų nieko negali išmokyti, mokytojas tiesiog gali mums padėti prisiminti tai, ką mes jau žinome.
Jėzus: Ir ši idėja dvasiniuose ratuose egzistuoja jau labai ilgą laiką. Joje yra šiek tiek tiesos, tačiau tai nėra pilna tiesa. Kaip paaiškiname jūsų tikrojo tapatumo aprašyme, individualus gyvybės srautas turi keletą komponentų, kurių centras yra Sąmoningasis AŠ. Šis aš yra Kūrėjo Esybės tąsa, jis yra Jo individualizacija. Tačiau tai nereiškia, kad Sąmoningasis AŠ yra Dievas, ar kad jis yra Dievo sąmonės pilnatvė. Todėl nėra teisinga sakyti, kad Sąmoningasis AŠ buvo sukurtas su visu žinojimu, kurį turi Kūrėjas, ir kad jam tereikia prisiminti šias žinias.
Sąmoningasis AŠ yra begalinės Kūrėjo liepsnos dvasios kibirkštis. Jis turi potencialą išaugti iki pilnos Dievo sąmonės, tačiau tai nereiškia, kad jis taps tokiu pačiu kaip Kūrėjas ar kad įsilies atgal į Kūrėją. Tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ pasieks individualaus Dievo statusą. Akivaizdu, jog žodžiai negali to adekvačiai aprašyti, tačiau aš mieliau sakyčiau, kad jūs nesate Dievai visame to žodžio pilnume, bet esate virtimo Dievais procese. Tad savo kelią pradedate su labai ribotu tapatumo jausmu, ir savo įgytų patirčių padedami, kylate per daugybę formų pasaulio lygmenų, kol galiausiai pasiekiate pilną Dievo sąmonę.
Mano mintis ta, kad jūsų tapatumas nėra kažkas, kas jau būtų sukurta ir jums tereiktų tai prisiminti. Jūs kuriate savo tapatumą, tačiau jums iš tiesų yra duotas pradinis taškas – tapatumas, kuris yra įtvirtintas jūsų AŠ ESU Esatyje. Kai pradedate savo kelionę būdami nauju bendrakūrėju, neturite pilno suvokimo apie šį tapatumą, bet esate įvedami į dvasinę mokyklą, kurioje jums vadovauja mokytojas, kurio užduotis yra padėti jums atrasti savo dvasinį tapatumą ir tuomet statyti ant šio individualumo pamato. Tad aš nesakyčiau, kad dvasinė mokykla padeda jums prisiminti tai, kuo esate, ir tai, ką jau žinote, nes prisiminimas reiškia, kad kažkada iš tiesų tai žinojote, bet dabar pamiršote. Naujas bendrakūrėjas nežino savo dvasinio tapatumo pilnatvės – jis privalo atrasti jį ir įsisavinti palaipsniui.
Tačiau čia yra kai kas, ką galite prisiminti. Kaip paaiškinu mokymuose apie ego, nauji bendrakūrėjai palaipsniui augo kosminėje mokykloje, ir šio proceso metu įgijo įvairaus laipsnio supratimą apie savo pačių tapatumą, Dievo įstatymus ir visatos veikimo principus. Tuomet kai kurie iš jų nusprendė atsiskirti nuo savo mokytojo ir mokyklos, tai reiškia, jog jie nupuolė arba nusileido į žemesniąją sąmonės būseną. Šioje sąmonės būsenoje jie nesugeba suvokti to, ką suvokė anksčiau, ir per daugelį gyvenimų žmonės pamiršo tai, ką žinojo prieš savo nuopolį. Tačiau šios žinios nėra prarastos, bet yra saugomos kauzaliniame kūne.
Todėl žmogui, pirmasis dvasinio kelio etapas yra sugrįžti į tą supratimo lygį, kurį turėjote prieš nupuldami į dualistinės sąmonės mają, kurioje jus apakino ego. Kitaip tariant, šių prarastų žinių susigrąžinimas yra procesas, per kurį prisimenate tai, ką kažkada žinojote praeityje. Tačiau tai nereiškia, kad sugrįžimas į šį tašką padarys jus nušvitusiu. Tai reiškia, kad sugrįšite į tašką, kuriame buvote prieš nupuldami – o jeigu tuomet jau būtumėte buvę nušvitę, nebūtumėte nupuolę.
Tad jūs tiesiog atsukate laiką atgal ir tuomet galite pradėti kopti aukščiau to lygmens, kurį buvote pasiekę prieš tai. Kilimas aukštyn yra atradimo procesas, o ne prisiminimo procesas. Kaip sakiau, jūsų tapatumas nėra iškaltas akmenyje, tad net ir Kūrėjas nežino, kokį tapatumą susikursite. Tai priklausys nuo jūsų laisva valia daromų pasirinkimų, o laisvi pasirinkimai būtent dėl to ir yra laisvi, kad nėra iš anksto nulemti ir negali būti nuspėjami.
Kimas: Žinau, kad tai jau yra ilga diskusija, tačiau yra dar viena idėja, apie kurią iš tiesų norėčiau išgirsti tavo komentarus. Viename skyriuje yra išsamiai diskutuojama apie seksą, kas atrodo yra viena mėgstamiausių Neale’o temų. Skyriaus pabaigoje, Dievas klausia Neale’o ar jis turi daugiau dar kokių klausimų. Neale’as tuomet sako: „Žinai, daugiau neturiu jokių klausimų apie seksualumą. Ir dabar kalbėdamasis apie tai su tavimi suvokiau, kad atsakiau į daugumą klausimų šia tema savo pasitenkinimui.“ Dievas tuomet sako:
Sugebėjimas atsakyti į savo klausimus savo paties pasitenkinimui, yra tikro mokinio, pereinančio į meistriškumą, ženklas.
Jėzus: Ir tu pasirinkai vieną idėją, kuri labiau nei bet kuri kita iliustruoja pilko mąstymo pavojus, ir kodėl tai gali tapti aklaviete, kurioje mokiniai tampa praktiškai nepasiekiami tikram dvasiniam mokytojui. Būtų galima parašyti visą knygą vien apie šią mintį ir jos išeinančias pasekmes, tačiau pasistengsiu apie tai kalbėti trumpai.
Leiskite man perfrazuoti šį teiginį taip, kaip jį sakyčiau aš, ir tuomet leiskite man jūsų paprašyti atkreipti dėmesį į savo pačių reakcijas, skaitant šį teiginį ir palyginant jį su išsakytu aukščiau:
Sugebėjimas atsakyti į savo klausimus, užmezgant ryšį su Tiesos Dvasia savyje, yra tikro mokinio, pereinančio į meistriškumą, ženklas.
Norėčiau paprašyti žmonių pamąstyti, ar jie iš karto nepamatė skirtumo tarp šių dviejų teiginių? Jeigu jie to nepamatė, jiems reikėtų pamąstyti, ar negali taip būti dėl to, kad juos yra paveikęs pilkas mąstymas, kuriame bet kuri idėja atrodo esanti tokia pat teisinga kaip ir bet kuri kita idėja. Realybė yra tokia, kad egzistuoja fundamentalus skirtumas, didžiulis skirtumas, dienos ir nakties skirtumas, gyvenimo ir mirties skirtumas tarp šių dviejų teiginių. Pirmasis teiginys yra mirties sąmonės kūrinys, kai tuo tarpu antrasis teiginys yra gyvenimo sąmonės kūrinys.
Jeigu man reikėtų labai trumpai apibūdinti centrinę problemą Žemės planetoje, sakyčiau, kad problema yra ta, jog žmonių protai yra tapę uždaromis sistemomis. Pernelyg daug žmonių manosi atsakę į gyvenimo klausimus savo pačių pasitenkinimui, ir uždarė savo protus aukštesniam supratimui. Žmonės nėra atviri įžvalgoms ir nurodymams iš šaltinio, kuris būtų už ego ir dualistinio ego mąstymo ribų. Juodai baltame mąstyme esantys žmonės naudojasi išorine tikėjimo sistema kaip aukščiausiu autoritetu, kuriuo pateisina šį savo proto uždarumą, kai tuo tarpu pilkame mąstyme esantys žmonės aukščiausiu autoritetu paverčia savo pačių protą.
Kaip paaiškinu mokymuose apie ego, ego sugeba naudotis tiktai dualistiniu, reliatyviu mąstymu, ir todėl jis, tikrąja to žodžio prasme, gali įrodyti absoliučiai bet kokią idėją SAVO PATIES pasitenkinimui. Ego paprasčiausiai nesugeba išeiti už savo dualistinio mąstymo ribų ir nesugeba suvokti, kad iš tiesų egzistuoja realybė, kuri nėra paveikta jo paties logikos. Būtent šis psichologinis mechanizmas vertė viduramžių žmones – nuo valstiečių, iki intelektualų ir iki paties popiežiaus – būti absoliučiai įsitikinusiais, kad Žemė yra plokščia. Tuo pat metu jie buvo įsitikinę, kad šis tikėjimas yra neklystantis ir todėl nematė jokių priežasčių jį kvestionuoti – jie manėsi atsakę į šį klausimą savo pačių pasitenkinimui.
Iš tiesų yra tik VIENAS sprendimas Žemės planetoje egzistuojančioms problemoms. Žmonės PRIVALO pakilti virš dualistinio ego mąstymo. Žmonės negalės, naudodamiesi dualistiniu mąstymu, išspręsti begalės problemų, kurios buvo sukurtos per dualistinį mąstymą. TAI PAPRASČIAUSIAI NEĮMANOMA. Tačiau, kad žmonės galėtų bent pradėti kilti virš dualistinio mąstymo, jie turi būti pasirengę pripažinti, kad iš tiesų egzistuoja realybė, kurios neveikia jų dualistiniai įsitikinimai ir nuomonės. Yra DAUGIAU, ką galima sužinoti, nei tai, ką jie šiuo metu žino. Žmonės turi suvokti, kad net jeigu jie mano atsakę į savo klausimus savo pačių pasitenkinimui, egzistuoja daugiau klausimų, kuriuos galima užduoti ir galima atrasti geresnius atsakymus. Kol nebūsite pradėję to daryti, tol iš tiesų net nebūsite pradėję eiti dvasiniu keliu – net jeigu jūsų dvasingumas jums patiems atrodys keliantis pasitenkinimą.
Amžinoji problema čia yra ta, kad kaip galite kvestionuoti savo dualistinius įsitikinimus, jei į viską žvelgiate per dualistinio mąstymo filtrą? Ego bet kurią mintį gali įrodyti savo paties pasitenkinimui būtent dėl to, kad nesugeba pažvelgti už „reliatyvios“ tiesos ir išvysti Tiesos Dvasios. Jis nesugeba matyti, kad iš tiesų egzistuoja aukštesnė realybė, ir todėl mano, kad viskas tėra tik nuomonė. Ego nesugeba pažvelgti už savo paties įsitikinimų ir nesugeba matyti ir nenori pripažinti, kad VISI jo įsitikinimai yra iliuzijos. Ego amžinai mėgins įrodyti savo dualistinės pasaulėžiūros teisingumą, užuot siekęs patirtį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra.
Nenorėdamas dar labiau ištęsti šios temos, tiesiog norėčiau paprašyti žmonių pamąstyti apie galimybę, kad iš tiesų gali egzistuoti realybė, kuri būtų aukščiau VISŲ žmogiškų įsitikinimų ir nuomonių. Norėčiau paprašyti jų pamąstyti apie tai, kad Dievas yra aukščiau VISŲ žmogiškų nuomonių ir doktrinų apie Dievą. Viena iš ego iliuzijų yra ta, kad jis mano, jog visi mato pasaulį – arba turėtų matyti pasaulį – tokiu pačiu būdu kaip ir ego mato šį pasaulį. O kai žmonės nebenori klausyti tikro dvasinio mokytojo, kuris yra pakilęs aukščiau už visas ego iliuzijas, jie toliau gali mokytis tik įsitraukdami į kovą prieš kitus žmones.
Kai žmonės pamato, kad jų įsitikinimai konfliktuoja su kitų žmonių įsitikinimais ir kad tarp jų nėra jokios galimybės susitaikymui, budresni mokiniai galiausiai gali suprasti, jog jiems reikia pakilti virš dualistinio mąstymo ir siekti aukštesnės tiesos. Ir tai darydami jie bus pasirengę siekti Tiesos Dvasios savyje, siekdami pažinti realybę, užuot siekę atrasti galutinį dualistinį argumentą. Ir tuomet jie liausis bandyti atsakyti į klausimus savo ego pasitenkinimui. Jie sieks realybės, užuot siekę požiūrio į realybę, kuris sukeltų jų ego pasitenkinimą. Ir būtent tuomet galėsite pradėti pereiti prie meistriškumo.
Ir dabar leiskite man paprašyti žmonių pamąstyti, ar tikrai tikrasis Dievas nežinotų apie ego egzistavimą ir apie tai, kaip jis apakina žmones realybei? Ar tikrai tikrasis Dievas padiktuotų keletą knygų, kuriose nieko nėra kalbama apie ego ir apie tai, kaip jis gali apakinti žmones? Ar tikrai tikrasis Dievas sakytų, kad sugebėjimas atsakyti į savo klausimus savo paties pasitenkinimui yra meistriškumo ženklas, kai realybė yra tokia, kad sugebėjimas atsakyti į savo klausimus savo paties pasitenkinimui yra ženklas mokinio, kuris pereina į netikrą meistriškumą, kuriame atsakinėja į savo klausimus savojo ego pasitenkinimui.
Kimas: Na tuomet aš norėčiau užduoti dar vieną klausimą. Knygoje yra daug kalbama apie tai, kas nutiks pasaulyje, kai jame įsitvirtins naujas dvasingumas. Vienas iš dalykų, kuris tariamai nutiks, yra tai, kad visi arba dauguma žmonių pradės įžengti į vienovę. Tačiau man atrodo, kad, jeigu visi žmonės atsakinės į savo klausimus SAVO PAČIŲ pasitenkinimui, nebūsime nė kiek arčiau vienovės nei esame dabar. Žmonės neišvengiamai turės skirtingus atsakymus ir kaip tai galės padėti pakilti į vienovę, jeigu nepripažinsime už mūsų proto ribų egzistuojančios tikrovės?
Jėzus: Iš tiesų, jau seniai laikas dvasingiems žmonėms suvokti Vienovės Kelią, tačiau tai turi būti tikras kelias, o ne kelias, kuris atrodo teisingas žmogiškajam ego. VIENINTELIS būdas žmonėms įžengti į vienovę yra pakilti virš ego, nes būtent ego ir atskyrė juos nuo jų šaltinio ir nuo vienas kito. Tad bet kokia diskusija apie vienovę, kurioje nėra giliai nagrinėjamas ego, paprasčiausiai yra akių dūmimas, kuris NIEKADA neatneš vienovės.
Vienovė nereiškia, kad visi žmonės tiki tuo pačiu dalyku. Visgi tai reiškia, kad visi žmonės sugeba pažvelgti už dualistinių ego iliuzijų ribų ir pamatyti, jog už visų nuomonių iš tiesų egzistuoja realybė – ir šios realybės neįmanoma uždaryti į žodžius. Jie sugeba matyti, kad gali būti daugiau nei vienas teisingas būdas aprašyti realybę ir jie taip pat sugeba permatyti visus klaidingus realybės aprašymus. Todėl tikras budistas sugeba matyti, kad budizmas pateikia vieną galiojantį kelio pas Dievą aprašymą, kaip tą daro ir bet kuri kita tikra religija. Tas pats galioja ir visiems kitiems tikrų religijų tikriems pasekėjams.
Galėtume sakyti, kad pirmasis Kelio į Vienovę etapas yra procesas, kurio metu žmonės atsiskiria nuo savojo ego ir nuo jo bei netikrų mokytojų, siekiančių suklaidinti žmoniją, sukurtų dualistinių iliuzijų. Kol nebūsite atsiskyrę nuo atskirties sąmonės, mirties sąmonės, tol negalėsite įžengti į vienovę su kitais per vienovės sąmonę, per gyvenimo sąmonę.
Būtent tai ir yra pilko mąstymo problema. Jis nemato jokio absoliutaus skirtumo tarp gyvenimo ir mirties, tarp tiesos ir melo, tikrovės ir netikrovės. Jis mano, kad viskas tiesiog yra skirtingų atspalvių pilkumo spalvos. Šioje proto būsenoje esantys žmonės ieško Dievo, kuris jiems leistų tarnauti ir Dievui ir mamonai. Tad klausimas čia yra toks, ar norite mamonos – savo iliuzijų – ar norite Gyvojo Dievo?
Kimas: Gerai, ir tai iškelia dar vieną klausimą, nes knygoje Neale’as sako, kad velnio nėra ir kad mes atėjome išgelbėti pasaulį nuo jo paties klaidingai suprasto požiūrio į save. (Ir, beje, man atrodo, kad šie klaidingai suprasti požiūriai galėjo atsirasti dėl to, kad pernelyg daug žmonių atsakė į klausimus apie gyvenimą savo pačių pasitenkinimui, neužmegzdami ryšio su realybe.) Žinau, jog daugelis Naujojo Amžiaus žmonių nenori pripažinti blogio egzistavimo ir dažnai atmeta šią svetainę, nes tu kalbi apie blogį.
Jėzus: Ir tai vėlgi yra tipiška pilko mąstymo charakteristika. Jeigu nepripažįstate, kad egzistuoja absoliuti tiesa, esanti aukščiau už žmogiškus įsitikinimus, negalite pripažinti, kad egzistuoja absoliutus melas, kuris yra visiškai atitrūkęs nuo realybės. Daugelis Naujojo Amžiaus žmonių yra teisūs, atmesdami tradicinį krikščionybės požiūrį į velnią, nes jis – kaip ir požiūris į Dievą – yra paremtas juodai baltu mąstymu.
Blogis iš esmės yra sąmonės būsena – antikristo sąmonės būsena, kuri stengiasi pasiekti neįmanoma tikslą – įrodyti, kad yra pranašesnė už Dievą, kad žino geriau už Dievą, ir kad yra teisi, o Dievas klysta. Tačiau pasakymas, kad tai yra sąmonės būsena, nereiškia, kad tam tikros būtybės – tiek esančios įsikūnijime, tiek ir nesančios įsikūnijime – negali pasirinkti įkūnyti šią sąmonės būseną, tuo būdu „parduodamos savo sielą“ užmojui įrodyti Dievą klydus. Ir būtent dėl to, kad šios būtybės yra pasiryžusios įrodyti Dievą klydus, jos agresyviai siekia paveikti žmones, versdamos juos pasilikti dvasinio aklumo būsenoje, kuri atskiria juos nuo tikrojo Vienovės Kelio.
Tikrasis Dievas ir tikras dvasinis mokytojas niekada neignoruotų ir neneigtų tokios agresyvios jėgos egzistavimo, nes kaip žmonės galėtų apsiginti nuo grėsmės, kurios nemato? Dvasinis mokytojas, kuris nekalba apie ego ir sąmonę, kuri priešinasi Dievui, iš esmės yra kaip tabako kompanija, skatinanti žmones rūkyti ir tuo pat metu slepianti informaciją apie žalą, kurią sveikatai daro rūkymas.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad knygoje Rytojaus Dievas iš tiesų esama idėjų, kurios yra teisingos ir galiojančios. Tai yra tiesa, kad žmonija nepajudės pirmyn ir neišspręs savo dabartinių problemų, kol žmonės nepriims aukštesnio požiūrio į Dievą. Tačiau Pokalbiai su Dievu knygose pateikiamas Dievo įvaizdis nepadės pasiekti šio tikslo ir nepakels žmonijos į sekantį lygmenį. Nepakelsite žmonijos virš jos dabartinio konfliktų ir savęs naikinimo lygmens, nekalbėdami apie aukščiausią realybę, apie klaidingas idėjas, apie jėgas, kurios agresyviai siekia skleisti klaidingas idėjas, apie dualistinę sąmonę ir apie žmogiškąjį ego.
Tad Pokalbiai su Dievu knygos ir daugelis kitų Naujojo Amžiaus ar netgi liberaliosios krikščionybės mokymų turi teisingą tikslą, kuris yra brangus daugelių tikrų dvasios ieškotojų širdžiai. Tai paaiškina, kodėl šie mokymai tapo tokie populiarūs žmonių tarpe, kurie jau praregėjo iš juodai balto mąstymo. Tačiau šie mokymai nesuteikia žmonėms įrankių pasiekti savo tikslą. Jeigu priimsite šią medžiagą taip, kaip ji yra pateikiama, būsite kaip asilas, mėginantis pasiekti prieš jo nosį kabančią morką. Tačiau asilas tiesiog stums morką tolyn nuo savęs, mėgindamas ją pasiekti. Ir būtent tą daro pilkame mąstyme įstrigę dvasios ieškotojai.
Man būtų labai didelis džiaugsmas išvysti šiuos žmones siekiant Kristaus sąmonės realybės ir užmezgant ryšį su Tiesos Dvasia, kuri juos išlaisvins. Labai laukiu tos akimirkos, kai galėsiu pasitikti šiuos žmones išskėstomis rankomis, tačiau negaliu jų pasiekti, kol jie nenori pažvelgti už savo pilkų įsitikinimų ribų. Aš nesu nei juodai baltas, nei pilkas, nes dėviu margaspalvį apsiaustą.
Tai yra tiesa, kad žmonijai reikia transcenduoti senąjį požiūrį į Dievą. Tačiau mėginimas pakeisti juodai baltą Dievo įvaizdį pilku Dievo įvaizdžiu yra ribotas progresas. Tikrasis progresas gali įvykti, tiktai pakilus virš VISŲ Dievo įvaizdžių ir išgyvenus tiesioginį vidinį patyrimą, kurio neįmanoma pilnai išreikšti žodžiais. Būtent tam yra skirtas asmeninio Kristiškumo kelias. Ir tiktai tuomet, kai kritinė masė žmonių priims šį kelią, pasaulis pakils virš dualistinių konfliktų ir kovų dėl valdžios.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com