Vandenio amžiuje privalome permąstyti savo požiūrį į gamtą, valdžią, korporacijas ir Dievą

TEMOS: Savo požiūrio į gamtą permąstymas – Požiūris, kad turime teisę pavergti gamtą – atskirtis reiškia nepagarbą gyvybei – požiūris, kad turėtume pasitraukti iš gamtos – žmonės yra susiję su gamta per sąmonę – nėra tokių sąlygų gamtoje, kurios nebūtų paveiktos žmonių – Žemė buvo sukurta kaip žmonių mokykla – tarptautinės korporacijos yra proto neturinčios mašinos – robotiško pelno vaikymosi kvestionavimas – ar gali korporacijos tapti tokios didelės, kad taptų nebevaldomomis – jokia struktūra neišgyvens be Kristiškumą pasiekusių lyderių – visuomenės įtraukimas nauju būdu – Vandenio amžiuje niekas negalės išlikti paslėpta – skaidrumas yra absoliuti būtinybė – transcenduokite jėga paremtą mąstymą – nepriklausomybė nuo naftos – įveikite tolimo Dievo danguje įvaizdį – materiali visata yra grįžtamojo ryšio mašina, kosminis veidrodis – žmonės dabar pjaus pilnas karmines pasekmes už savo veiksmus – laikas nubusti iš kolektyvinės beprotybės

Klausimas 1: Ar Jėzus, o gal ir kiti pakylėtieji mokytojai, turi kokių nors minčių apie didelį naftos išsiliejimą Meksikos Įlankoje?

Klausimas 2: Kaip tik šiuo metu vyksta didelis naftos nutekėjimas į Meksikos Įlanką, žudantis laukinę gamtą, žuvis ir teršiantis paplūdimius. Ar turėtum kokį nors kitą pasiūlymą kaip galingu ir intensyviu būdu būtų galima išspręsti šią situaciją? Koks specifinis rožinis geriausiai tiktų šiam atvejui?

Klausimas 3: Ted Turner neseniai pasakė, kad, jo manymu, Meksikos Įlankoje įvykęs naftos išsiliejimas yra Dievo balsas, sakantis mums: „Negręžkite.“ Ar mokytojai turėtų kokių nors komentarų apie tai?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels: (2010 gegužės 28 d.)

Atsižvelgiant į tai, kad mes dabar įžengėme į Vandenio amžių, viskas pasikeitė, kaip neseniai sakiau. O tai reiškia, kad viską reikia permąstyti.

Tiesiog negalite visko priimti kaip savaime suprantamo dalyko, negalite toliau gyventi tame pačiame mąstyme, kurį turėjote buvusiame amžiuje. Negalite daryti prielaidos, kad tai, kas buvo gerai ir atrodė teisinga buvusiame amžiuje, taip pat bus teisinga ir Vandenio Amžiuje. Tai iš tiesų būtų visiškas nesupratimas pokyčių, kurie įvyko, planetai perėjus į Vandenio amžių.

Kas liečia naftos išsiliejimą, dalykas, kurį reikia permąstyti pirmiausia, yra žmonių požiūris į gamtą. Visas šis požiūris iš tiesų yra pagimdytas atskirties sąmonės, kurioje žmonės save laiko visiškai atskirtais nuo Dievo viršuje ir nuo materialaus pasaulio čia apačioje – ir taip pat save laiko atskirtais vienas nuo kito. O tai, žinoma, yra visų konfliktų ir karų, kuriuos matėte šioje planetoje, priežastis, tačiau tai taip pat yra ir daugelio kitų elgesio formų ir veiksmų priežastis, kurie iš pradžių gali atrodyti visiškai normalūs – tačiau iš tiesų neturėtų būti laikomi normaliais, jeigu žmonės turėtų gilesnį ryšį su vidine realybe, kad jie yra dvasinės būtybės, o ne materialios būtybės.

Egzistuoja – kaip ir visada dualistinėje sąmonėje – du kraštutinumai žmonių požiūryje į gamtą. Viena vertus, turite požiūrį, kad žmonės yra visiškai atskirti nuo gamtos, tačiau jie – dėl to, kad buvo sukurti Dievo, arba dėl to, kad yra didžiausią pažangą padariusi gyvybės forma, sukurta evoliucijos – turi teisę jėga pavergti gamtą. O tai akivaizdžiai yra atskirties sąmonės aspektas, kuomet žmogus galvoja esąs atskirtas nuo gamtos, jis save laiko konflikte su gamta, ir galvoja turintis teisę daryti ką tik nori ar ką tik jam reikia daryti, kad pavergtų gamtą ir priverstų ją daryti tai, ką, žmogaus manymu, gamta privalo daryti.

Šį požiūrį, šioje konkrečioje situacijoje, matote atstovaujamą didelių korporacijų, tokių kaip BP ir kitų naftą eksploatuojančių korporacijų pasaulyje. Jos tiki turinčios teisę daryti viską, kas technologiškai yra įmanoma ir ekonomiškai naudinga, idant užtikrintų didžiausią įmanomą pelną korporacijoms ir jų akcininkams, nepaisydamos potencialiai gamtai keliamos rizikos. Šios korporacijos apie gamtą nemąsto visiškai; jos apie gamtą mąsto tik antriniu būdu, vertindamos ekonominę riziką, kurią gali sukelti įvykęs išsiliejimas, ir pinigai, kuriuos joms tektų išleisti, tvarkant šį išsiliejimą. Kitaip tariant, korporacijos visiškai nepaiso gamtos, kaip jos nepaiso ir jose pačiose dirbančių žmonių gyvybių – kaip tą taip pat galėjote matyti šioje katastrofoje.

Priešingas kraštutinumas, žinoma, yra požiūris, kurį yra priėmusios gamtosauginės organizacijos ir daugelis žmonių, kurie per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo jautresni gamtai, tačiau neatrado vidurio kelio. Vietoj to, jie buvo įtraukti į priešingą dualistinį kraštutinumą, kurį reprezentuoja gamtosauginis judėjimas. Tai yra požiūris, kad gamta yra kažkoks tyras, beveik šventas dalykas – nors dauguma šių žmonių nėra religingi. Todėl gamta egzistavo kaip kažkoks tyras Rojus, kol čia nepasirodė žmogus ir nepradėjo kelti betvarkės. Ir todėl tai yra blogai, kad žmonės veikia gamtą, ir būtų geriau, jeigu jie gyventų visiškai atskirti nuo gamtos ir jų poveikis gamtai būtų kuo mažesnis – kad ir ką tai turėtų reikšti.

Na ir dabar, viena vertus, suvokiate, kad tai iš tiesų reprezentuoja tam tikrą kaip ir pagarbą ir gamtos gerbimą, tačiau net ir ši pagarba bei gerbimas kyla iš atskirties sąmonės, kadangi ji, vėlgi, patvirtina žmogaus atskirtį nuo gamtos. Gamta yra kažkas „tenai,“ ir ją privalu laikyti kažkokioje būsenoje, kuri – tikra ar įsivaizduota – egzistavo prieš scenoje pasirodant žmogui, ypač šiuolaikiniam žmogui. Abi šios pozicijos yra kilusios iš atskirties sąmonės, kurioje žmogus save mato atskirtą nuo aplinkos, kurioje gyvena, atskirtą nuo planetos, kurioje gyvena.

Nė vienas iš šių požiūrių nėra tvarus Vandenio Amžiuje; nė vienas iš jų Aukso Amžiuje neišgyvens. Abu šie požiūriai privalo būti transcenduoti, kad aukso amžiaus požiūris į gamtą galėtų paplisti šioje planetoje. Tad koks, tuomet, yra vidurio kelias, kuris nėra šių požiūrių pusiaukelėje – nėra kompromisas tarp dualistinių kraštutinumų – bet transcenduoja visą dualistinę skalę? Na, vidurio kelias yra vieno paprasto fakto pripažinimas: žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, kadangi žmogų ir gamtą siejantis ryšys iš tiesų yra sąmonė.

Kaip mokslininkai jau pradeda suprasti, pamatinė už visų materialių regimybių slypinti realybė yra sąmonė. Viskas yra sukurta iš sąmonės. Todėl visa planeta buvo sukurta, kai ant Materijos šviesos vaizdinį įspaudė savimonę turinčios būtybės, vadinamos Elohimais. Tačiau nuo pat tų laikų, kai žmonės pirmą kartą čia įsikūnijo, žmonių sąmonė iš tiesų padarė labai didelį poveikį šiuo metu šioje planetoje egzistuojančioms sąlygoms.

Tai reiškia, kad šioje planetoje nėra absoliučiai jokių sąlygų, kurios būtų tyros, ta prasme, kad jų nebūtų paveikusi žmonių sąmonė. Ar girdėjote, ką ką tik pasakiau? Nėra absoliučiai jokių sąlygų, kurių nebūtų paveikusi žmonijos sąmonė! Tai yra visiškas paklydimas, visiškas dualistinės fantazijos padarinys, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus nepaliesta gamta. Gali taip atrodyti fiziniame lygmenyje, tačiau tai nėra tiesa, kai suvokiate realybę, kad viskas yra sąmonė.

Kitas paklydimas, kurį propaguoja aplinkosauginis judėjimas, yra tai, kad yra blogai, jog žmonės daro poveikį gamtai. Tai, žinoma, nėra tiesa. Kodėl egzistuoja fizinė planeta? Ar manote, kad Elohimai sukūrė šią planetą vien tam, kad ji kabotų čia didžiulėje tuščioje erdvėje neribotą laiko tarpą? Ne, jie ją sukūrė dėl vieno vienintelio tikslo: tarnauti savimonę turinčių būtybių, kurios čia ateis į įsikūnijimą, mokykla. Nėra absoliučiai jokio kito tikslo ar pateisinimo Žemės egzistavimui, išskyrus tarnavimą žmonijai, būnant jos mokykla.

Tai reiškia, kad gamta, kadangi ji turi sąmonę, žino, jog čia yra tam, kad tarnautų žmonijai. Ji nėra čia tam, kad įkūnytų kokią nors edenišką, tyrą būseną; ji čia yra tam, kad tarnautų veidrodžiu, atspindinčiu žmonijai tai, ką ji išsiunčia savo sąmone. Ar suvokiate: gamta yra milžiniška grįžtamąjį ryšį žmonijai generuojanti mašina. Gamta yra visiškai patenkinta – Materijos šviesa yra visiškai patenkinta – tarnaudama šioje rolėje. Elementaliai yra visiškai patenkinti, tarnaudami šioje rolėje. Visos gyvūnų rūšys, savo grupinėje sąmonėje, yra visiškai patenkintos tarnaudamos šioje rolėje.

Tai nėra gamtos – o tiksliau gamtą materializuojančių dvasinių būtybių – tikslas sukurti kažkokią tyrą būseną ar sugrįžti į šią tyrą būseną. Jos tikslas yra būti mokomąja aplinka žmonijai. Turėdami tai omenyje, suvokiate, kad šis naftos išsiliejimas tiesiog yra pamoka kosminėje mokykloje. Tai yra dar vienas pavyzdys, kai žmonija mato tam tikros sąmonės būsenos atspindį.

Tad pirmiausia leiskite man pakomentuoti idėją, kad galite naudotis violetine liepsna arba rožiniais šios katastrofos pasekmėms sušvelninti. Ar tai iš tiesų yra teisingas metodas Vandenio Amžiuje? Na, taip ir ne. Matote, mes nekomentavome šio konkretaus incidento anksčiau, kadangi tai nebuvo mūsų intencija neleisti šiam incidentui įvykti ar kaip įmanoma anksčiau jį sustabdyti. Labai dažnai būna situacijų, kai mes, pakylėtieji mokytojai, tiesiog suvokiame, kad net jeigu galėtume sustabdyti tam tikrus įvykius, žmonijai nebūtų naudinga, kad tai padarytume. Iš tiesų kartais yra būtina leisti žmonėms išvysti fizines savo veiksmų ir savo sąmonės būsenos pasekmes.

Tad mes visiškai nenorime, kad mūsų mokiniai švaistytų savo laiką, dėmesį ir energiją šaukinių arba rožinių kalbėjimui, skirdami juos sušvelninti įvykiams, kurie yra mokomoji patirtis – ir todėl jiems turėtų būti leista tekėti savo vaga. Vis dėlto, tai pasakius, dabar, kai šis įvykis jau įvyko ir žmonija gavo galimybę išmokti pamoką, yra tinkama naudotis dvasiniais įrankiais, kad palengvintumėte gamtai atkurti aplinką po katastrofos. Todėl gali būti tinkama naudotis invokacijomis ir violetinės liepsnos šaukiniais, perduotais per šį pasiuntinį, kaip būdu palengvinti elementalių naštą, idant jie greičiau galėtų atkurti natūralias sąlygas tose vietovėse, kurias paveikė, arba paveiks ateityje, šis naftos išsiliejimas.

Taip pat yra tinkama naudotis invokacijomis ir šaukiniais tam, kad padėtumėte žmonijai išmokti pamokas, kurias jai reikia išmokti. Ir todėl leiskite man dabar pereiti prie šių pamokų aptarimo. Pirmoji pamoka, kuri čia turi būti išmokta, yra ta, kad šis naftos išsiliejimas yra sekanti pamoka – antra pamoka – procese, prasidėjusiame nuo finansinės krizės ir taip vadinamo Volstrito nuosmukio. Jau anksčiau pakomentavau apie ekonomikos krizę, ir taip pat iškėliau keletą klausimų, o tai pat ir faktą, kad negalite leisti korporacijoms pasiekti tokio dydžio, kad jos galėtų imti manipuliuoti šalimis ar netgi visa pasauline ekonomika.

Taip pat sakiau, kad negalite, Aukso Amžiuje, laisvam verslui duoti nevaržomos laisvės be jokios skaidrumo – be vyriausybinės priežiūros ir reguliavimo. Tai galioja finansų industrijai, ir tai taip pat galioja bet kuriai verslo sričiai. O kita verslo sritis, kurioje matote labai dideles tarptautines korporacijas – kurios, dėka savo pinigų, gali pirkti įtaką – yra, žinoma, naftos industrija. Praktiškai nėra kitos tokios industrijos, kuri turėtų didesnį poveikį globalinei ekonomikai nei naftos industrija. Todėl tai yra natūrali proceso dalis, per kurį yra apnuoginama tai, kas privalo būti apnuoginta, idant visuomenė galėtų įžengti į Aukso Amžių. Visiems buvo parodytas tikrasis naftos industrijos veidas, pademonstruojantis, kas ji yra iš tiesų: milžiniškos tarptautinės korporacijos, neturinčios jokios pagarbos žmogiškai gyvybei, ir jokios pagarbos gamtai. Šioms korporacijoms rūpi vienintelis dalykas: pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas.

Šios milžiniškos korporacijos yra paprasčiausios proto neturinčios mašinos, proto neturinčios struktūros, kurios sutrins į miltus bet kokį individą, bet kokią šalį ir bet kokias gamtines sąlygas, pastojusias kelią jų niekada nesibaigiančioms, protą praradusioms vis didesnio pelno paieškoms. Niekas nesugeba paklausti, kam korporacijai reikalingas šis milžiniškas pelnas. Niekas neturi pakankamai blaivaus proto paklausti, kada ateina ta akimirka, kai tai nebėra visos žmonijos ar tam tikros šalies labui. Ir niekas neturi blaivaus proto paklausti, ar tai daryti iš tiesų yra pačios korporacijos ir jos akcininkų labui ilgalaikėje perspektyvoje.

Nes galite pažvelgti į šį konkretų incidentą ir aiškiai pamatysite, kad viskas prasidėjo nuo to, jog kai kurie BP naftos kompanijos vadybininkai norėjo uždaryti gręžinį mažiausiai kainuojančiu būdu, ir todėl regimai atnešiančiu didžiausią pelną. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie dabar prarado naftos platformą, kainavusią ketvirtadalį milijardo dolerių – o išvalymo operacija kainuos netgi daugiau nei kompanijos per paskutinį ketvirtį uždirbtas pelnas – ar tai iš tiesų atnešė pelną? Ir todėl matote, kad, net ir žvelgiant iš grynai pelno perspektyvos, turi atsirasti kažkoks būdas pateikti aukštesnę perspektyvą korporaciniam pasauliui.

Tai, žinoma, idealiu atveju turėtų ateiti iš apsišvietusių generalinių direktorių ir akcininkų. Tačiau jau ne vieną dešimtmetį pelno mašina sistematiškai eliminuoja visus generalinius direktorius arba akcininkus, kurie kvestionuoja šias išprotėjusias pelno paieškas. Ir todėl industrijai, korporacijoms, tiesiog neįmanoma savęs reguliuoti. O tai, žinoma, veda tik prie vieno praktiško sprendimo, tai yra, kad čia turi įsikišti vyriausybė. Tačiau į tai reikėtų žiūrėti tik kaip į pirmosios pagalbos suteikimą, nes ilgalaikėje perspektyvoje realybė yra tokia, kad žmonėms reikia pakilti aukščiau, tapti labiau sąmoningiems ir imti labiau visur dalyvauti, pradedant kelti aukštesnius reikalavimus savo valdžiai ir korporacijoms, vykdančioms veiklą jų šalyse, ir daryti tai net ir viso pasaulio mastu.

Turi atsirasti visiškai naujas pasiryžimas ištirti kiekvieną visuomenės aspektą, idant žmonės į tai įsitrauktų, prisiimtų atsakomybę, ir imtų kelti klausimus, kurie privalo būti keliami. Netgi imdami reikalauti visiškai kitokios žiniasklaidos, kuri nebūtų nutildoma, pagrasinus nebefinansuoti jos už reklamą mokamais pinigais, kuomet žiniasklaida nutyli tam tikrus įvykius, bijodama finansinių pasekmių. Vėlgi, žiniasklaidos varomoji jėga yra pelnas, o tai, žinoma, nebus tvaru Aukso Amžiuje.

Tad čia jūs matote absoliučią būtinybę valdžiai įsikišti daugelyje skirtingų lygmenų. Turėtų atsirasti kažkoks institucinis smegenų centras, kuris galėtų iškelti klausimą: ar tai, kad mes GALIME gręžti tokiame dideliame vandenyno gylyje, reiškia, kad TURĖTUME gręžti, esant tokioms sąlygoms? Ir jeigu leidžiame šiam gręžimui vykti, ar galime leisti vienai arba dviem korporacijoms visa tai iki galo kontroliuoti, o gal priešingai – mums reikia turėti kokią nors išorinę perspektyvą, pavyzdžiui, vyriausybės atstovą, kuris galėjo būti toje naftos platformoje, kai buvo sprendžiama jos uždarymo procedūra. Tad toks atstovas būtų galėjęs sustabdyti trumpalaikiu pelnu grindžiamą požiūrį, dėl kurio buvo pasirinktos pačios pigiausios ir nesaugiausios priemonės, neklausant kelių kitų žmonių patarimo.

Tačiau, atsitraukus netgi dar toliau nuo šios problemos, mes vėlgi regime korporacijų dydžio klausimą. Ar iš tiesų, korporacijai peraugus tam tikrą dydį, žmonės yra pajėgūs ją suvaldyti? Ar nors vienas žmogus, ar kokia nors nedidelė grupelė žmonių, turi proto pajėgumą prižiūrėti tam tikrą dydį peraugusią korporaciją? Tai yra klausimas, kuris turi būti keliamas. Ir tai, žinoma, taip pat galioja ir dar vienai taip vadinamai „korporacijai“ – vyriausybei. Ar gali būti, kad vienas kuris nors žmogus, ar nedidelė grupelė žmonių, tokių kaip Jungtinių Valstijų prezidentas ir jo kabinetas, galėtų turėti proto pajėgumą prižiūrėti tokio dydžio ir sudėtingumo šalį kaip Jungtinės Valstijos?

Realybė, žinoma, yra tokia, kad nė vienas įsikūnijime esantis žmogus neturi tokių gebėjimų. Todėl turi būti atrastas naujas valdymo būdas, peržengiantis tradicinio, elitizmu grįsto metodo ribas – sukurto ir palaikomo įvairių valdžios elito grupių, kurios mano sugebančios valdyti visuomenę. Tačiau ši elitistinė nesąmonė turi būti apnuoginta, parodant jos tikrąjį veidą, ir žmonės turi suvokti, kad, jeigu valstybės arba korporacijos valdymui yra leidžiama pavirsti uždara sistema, tuomet antrasis termodinamikos dėsnis privers šią sistemą sugriūti – ir tai dabar vyks daug greičiau, kadangi mes jau įžengėme į Vandenio Amžių. Todėl reikalingas naujas požiūris į valdymą, toks požiūris, kuris sąmoningai siektų neleisti organizacijai tapti uždara sistema.

Tai turi – kaip ir visa kita gyvenime – Alfa ir Omega aspektus, tačiau pamatinis principas yra toks, kad valdymas turi būti atviras išorinėms perspektyvoms. Alfa aspektas yra toks, kad nušvitę lyderiai yra tokie, kurie yra išvystę savo intuicinius, dvasinius gebėjimus, ir todėl sugeba gauti informaciją iš pakylėtųjų mokytojų. Kodėl Amerikai yra skirta būti „viena šalimi po Dievo vėliava?“ Todėl, kad tėvai įkūrėjai suprato, kad jokia žmogiška valdžia negali teisingai valdyti, jeigu nėra įvesties iš aukščiau. O mes, žinoma, su džiaugsmu suteiksime tokią pagalbą kiekvienam, kuris bus tam atviras – nesvarbu, ar lyderiai pripažįsta mus, pakylėtuosius mokytojus, ar „pagalbą iš aukščiau“ įsivaizduoja kokiu nors kitu būdu. Tačiau čia tiesiog noriu pasakyti, kad nė viena didesnė struktūra neišgyvens Vandenio amžiuje, jeigu neturės vieno arba daugiau lyderių, pasiekusių bent tam tikrą asmeninio Kristiškumo laipsnį.

Omega aspektas čia yra paskleisti vadovaujančios padėties atsakomybę tarp pakankamo skaičiaus žmonių, kad jie turėtų gebėjimą suprasti, kas vyksta – ir todėl galėtų atsižvelgti į visus dalykus, kurie turi būti įvertinti, norint priimti teisingus sprendimus. Taip pat norėčiau pasakyti, kad sprendimas galiausiai negali būti paliktas nedidelei grupelei žmonių. Turi būti užmegztas stipresnis ryšys tarp to, kas vyksta šiuose siauruose vadovybės ratuose, ir plačiosios visuomenės. Visuomenė turi būti į tai įtraukta, kad galėtų būti gauta įvairesnė įvestis, prieš priimant didelius sprendimus. Tai yra būtina naujo sąmoningumo dalis, suvokiančio, kad visi dideli sprendimai daro poveikį visai visuomenei, ir todėl sprendimai privalo būti priimami, įvertinant visas perspektyvas – o ne tik trumpalaikius korporacijos, tokios kaip naftos kompanija, pelno interesus.

Tam bus reikalingas visiškai naujas mąstymas, kuomet žmonės bus pasirengę paaukoti dalį savo laisvo laiko švietimuisi, tapdami tikrais ekspertais tam tikroje srityje. Tačiau jie nebus įtraukti mašinos, jie netaps savais žmonėmis korporacijoje, žvelgiančiais į situaciją iš vidaus. Vietoj to, jie laikysis nuošaly nuo mašinos, žvelgdami į ją iš išorinės perspektyvos, tačiau turėdami pakankamai žinių žinoti, kas yra pastatyta ant kortos, priimant sprendimus. Tai, žinoma, nėra dalykas, kuris įvyks sekančią savaitę ar sekančiais metais, tačiau tai yra tikslas, kurį vizualizuoti turi vis didesnis skaičius žmonių, tame tarpe ir žmonės, atsakingi tiek už korporacijas, tiek už vyriausybę.

Visuomenė taip pat turi pradėti remti valdžios pastangas apriboti korporacijų dydį ir galią, idant visuomenės interesai ir nacionaliniai interesai nebūtų paaukoti ant krauju sutepto pelno altoriaus. Tai niekaip nėra susiję su socializmu ar komunizmu, kuriuos kaip kontrargumentą dažnai naudoja konservatyvios grupės Jungtinėse Valstijose. Tačiau tai iš tiesų yra susiję su tuo, kad Vandenio amžiuje niekas nebegalės išlikti nuslėpta.

Mes dabar įžengiame į amžių, kuriame skaidrumas taps absoliučia būtinybe. Tiesą sakant, bet kuri vyriausybinė organizacija, bet kuri valdžia, bet kuri korporacinė struktūra, kuri sieks ką nors nuslėpti, nesugebės išgyventi Vandenio amžiuje. Ir pamatysite, ateinančiais dešimtmečiais, kaip visos tos didžiulės struktūros, grįstos melu, pradės griūti tarsi domino. Stipriausių išgyvenimas nebus išgyvenimas tų, kurie yra galingiausi ir labiausi įgudę meluoti, tai bus išgyvenimas tų, kurie yra skaidriausi ir labiausiai susiderinę su visuotiniu žmonijos progresu, su visuotiniu žmonijos sąmonės kėlimu į aukso amžiaus sąmonę.

Aukso amžiaus sąmonė bus pakilusi virš dualistinės sąmonės, kuri sukuria jėga grįstą požiūrį į kiekvieną gyvenimo aspektą. Tos korporacijos, kurios siekia kažką nuslėpti, arba kurios siekia naudoti jėgą, kad išspaustų kuo didesnį pelną, tai daro dėl to, kad yra įstrigusios jėga paremtame mąstyme – kaip neseniai sakiau apie naftos industriją. Jos mano privalančios sunaikinti varžovus, mano privalančios naudoti jėgą prieš gamtą, prieš vyriausybes, mano privalančios naudotis jėga, kad išspaustų kuo didesnį pelną. Šis požiūris nebeveiks Vandenio amžiuje. Veiks tik visiškas skaidrumas, kuomet bus siekiama inovuoti, bus siekiama susiderinti su priekin einančiu visos žmonijos progresu, siekiant tapti atviromis durimis naujų technologijų perdavimui, kurios nušluos nuo Žemės paviršiaus jėga paremtą požiūrį.

Ir tai yra aukštesnė pamoka, kuri gali būti išmokta iš šios situacijos. Jeigu ši pamoka nebus išmokta – ir, žvelgiant iš realistiškos perspektyvos, įtariu, kad žmonės neišmoks jos iš šio incidento – tuomet įvyks dar daugiau incidentų kaip šis, netgi pasiekiant tašką, kuomet neatlaikiusios įtampos žlugs ištisos industrijos.

Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau pakomentuoti, yra tai, kad šis incidentas taip pat pabrėžia tai, apie ką kalbėjau jau prieš kurį laiką, sakydamas, kad Jungtinėms Valstijoms reikia turėti energetinę politiką, kuri turėtų aiškiai apibrėžtą nacionalinį tikslą įveikti bet kokią priklausomybę nuo naftos. Draudimo įrenginėti gręžinius nuo kranto nutolusiose vandenyno vietose panaikinimas, siekiant tapti nepriklausomais nuo UŽSIENIO naftos, tiesiog nepakeis politine valia priimto sprendimo siekti, kad nafta nebebūtų pagrindiniu energijos šaltiniu.

Turi įvykti absoliutus pokytis sąmonėje, kuris tuomet būtų paverstas politiniu sprendimu siekti stimuliuoti inovacijas, atimant iš didžiųjų korporacijų galią užgniaužti technologijas, kurias jos laiko grėsme savo monopolinėms pozicijoms. Jeigu to neįvyks, išvysite dar daugiau incidentų, kurie pademonstruos, kaip yra pavojinga pasikliauti nafta kaip pagrindiniu energijos šaltiniu. Jeigu pamoka nebus išmokta švelniuoju būdu, ji privalės būti išmokta skaudžiuoju būdu, kol taps akivaizdu, kad pasikliauti nafta yra pernelyg rizikinga bet kuriai šaliai ar net ir visam pasauliui. Ir kai iš tiesų atsiras noras pakilti į aukštesnį požiūrį energijos gavyboje, tam reikalingos technologijos iš tiesų bus perduotos.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels (2010, gegužės 28 d.):

Leiskite man pakomentuoti teiginį, kad šis naftos išsiliejimas yra Dievo balsas, sakantis žmonijai negręžti. Šis požiūris atskleidžia dar vieną atskirties sąmonės aspektą. Kaip sakė Sen Žermenas, žmonija įžengė į sąmonę, kurioje save mato atskirtyje nuo gamtos, tačiau jie taip pat, žinoma, save laiko atskirtais ir nuo Dievo – įsivaizduodami šį Dievą pikta, teisiančia dievybe aukštai danguje. Arba įsivaizduodami jį visagaliu burtininku, pildančiu asmeninius prašymus, jei tik jie jam teisingu būdu pasimels, uždegs žvakutes arba padarys kitus dalykus. Kitaip tariant, Ted Turner demonstruojamas požiūris į Dievą yra pasenęs, visiškai atgyvenęs požiūris į Dievą, kuris dominavo Žuvų amžiuje ir ankstesniuose amžiuose.

Dievas nėra tolima būtybė danguje. Nėra tokio Dievo, kuris sėdėtų ir žiūrėtų į viską, ką žmonija daro, ir tuomet mėgintų žmonėms siųsti žinias per įvykius, kurie nevyksta taip, kaip žmonės tikisi. Jeigu egzistuotų toks Dievas danguje, tai reikštų, kad šis Dievas turi galią sustabdyti naftos išsiliejimą – o kadangi jis šio naftos išsiliejimo akivaizdžiai nesustabdė, tuomet tai turi būti kažkokia žinia, kurią Dievas nori pasiųsti, nesustabdydamas šio naftos išsiliejimo. Tai yra visiškai atgyvenęs požiūris į Dievą.

Kaip sakė Sen Žermenas, visa planeta yra grįžtamojo ryšio mašina. Nėra jokio Dievo, kuris sakytų: „Žmonijai reikia išmokti šią pamoką, tad aš dabar sukelsiu šį naftos išsiliejimą, kad jie galėtų nubusti.“ Šis incidentas tiesiog yra žmonijos siunčiamų projekcijų pasekmė. Tai, ką siunčiate į veidrodį, veidrodis atspindi jums atgal fizinių incidentų pavidalu. Tai galioja tiek naftos išsiliejimui, tiek finansiniam kolapsui, tiek gamtos kataklizmams, kaip paaiškiname knygoje Motinos Žemės gydymas.

Nėra produktyvu Vandenio amžiuje laikytis įsikibus įvaizdžio, kad egzistuoja kažkoks Dievas – ar tai būtų piktas, teisiantis Dievas, ar visagalis burtininkas – sėdintis ant sosto aukštai danguje ir reaguojantis į žmoniją, juos bausdamas arba apdovanodamas. Vandenio amžiuje reikalingas absoliutus pokytis sąmonėje, kuomet žmonės suvoktų, kad tai, ką jie mato materializuojantis fizinių įvykių pavidalu, nėra sukuriama kažkokio tolimo Dievo. Tai tiesiog yra ganėtinai mechaniškos jų pačių veiksmų ir sąmonės būsenos pasekmės. Ir todėl jie dabar gali sustabdyti šiuos išprotėjusius, absurdiškus mėginimus atrasti būdą pamaloninti arba manipuliuoti tolimu Dievu, gyvenančiu aukštai danguje.

Jeigu sąžiningai pažvelgsite į daugumą vyraujančių religijų šioje planetoje, pamatysite, kad jos vis dar tebėra įstrigusios šioje sąmonės būsenoje, kurioje siekia atrasti būdą pamaloninti Dievą savo atliekamu ritualu arba malda, ar dar kuo nors. Idant Dievas tariamai jiems suteiktų malonę, be būtinybės pakeisti savo sąmonės būseną, be būtinybės pažvelgti į rąstą savo akyje.

Leiskite man jums pasakyti su absoliučiu tikrumu, kad, kai sakiau, prieš 2000 metų, kad žmonėms reikia liautis ieškoti krislo savo brolių akyse ir imti ieškoti rąsto savo akyje, daviau žmonijai 2000 metų malonės periodą priimti šią sąmonės būseną. Šis malonės periodas baigėsi su Vandenio Amžiaus inauguracija. Nebėra malonės periodo. Ir būtent dėl to – jeigu žmonės nežiūrės į savo sąmonės būseną, jeigu jie neims ieškoti rąsto savo akyje – tuomet nei aš, nei kuri nors kita pakylėtoji būtybė daugiau nebeprisiimsime žmonių karmos; mes pasitrauksime iš kelio ir leisime, kad žmonių sąmonę atspindėtų fiziniai įvykiai.

Tad nuo šio laiko, atsiras daug labiau tiesioginis ryšys tarp to, į ką žmonės nenorės žiūrėti, ir to, kas bus atvaizduota fiziniais įvykiais. Todėl žmones taip stipriai prispaus fizinių įvykių našta, kad jie bus priversti pradėti ieškoti rąsto savo akyje – nebent, žinoma, būtų pažadintas pakankamas skaičius žmonių, kurie savanoriškai pradėtų tirti savo sąmonės būseną ir tai, kaip tam tikra sąmonės būsena materializavo visas nesubalansuotas sąlygas, egzistuojančias šioje planetoje ir žmonių visuomenėje.

Tai yra absoliuti būtinybė. Daugiau nebėra malonės periodo, Jėzus daugiau nebeneš žmonijos nuodėmių, neleisdamas įvykti fiziniams įvykiams. Yra absoliučiai būtina, kad žmonija nubustų realybei, jog egzistuoja tiesioginis ryšys tarp jų sąmonės būsenos ir fizinių šioje planetoje egzistuojančių sąlygų.

O tai reiškia, kad žmonija privalo permąstyti savo požiūrį į Dievą. Požiūris, kad Dievas yra tolima būtybė danguje, kuri jus nubaus arba apdovanos, yra visiškai atgyvenęs. Yra būtina priimti naują požiūrį, kad Dievas yra vidinis Dievas, kuris įkūnys savo karalystę Žemėje, tačiau Dievo karalystė bus materializuota tik per tuos, kurie taps atviromis durimis. Tad ši Dievo karalystė gali būti materializuota per juos, o ne dėl to, kad tai padarys kokia nors išorinė, visagalė jėga danguje. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, būtina, kad kritinė žmonijos masė – ir į tai įeina visi aukščiausi 10 procentų – būtų pažadinti naujai realybei – tarp sąmonės ir fizinės planetos egzistuojančio ryšio realybei.

Šis pokytis sąmonėje jau seniai vėluoja, ir matysite, kad, jeigu šis pokytis neįvyks, tuomet Žemės planetos grįžtamojo ryšio mašina iš tiesų sustiprins tiek gamtos, tiek žmonių sukurtų katastrofų intensyvumą. Šie įvykiai pademonstruos žmonijai, kad reikalingas naujas požiūris, nes senasis požiūris nebeveikia. Galvojimas, kad galite pasilikti savo sename požiūryje į Dievą šiame naujame Vandenio Amžiuje – tuo pat metu tikėdamiesi gauti kitokius rezultatus geresnio pasaulio pavidalu – tiesiog yra kolektyvinės beprotybės forma, kuriai neišvengiamai mes iššūkį fiziniai įvykiai – tiek asmeniniu, tiek kolektyviniu lygiu.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels