Kaip krikščioniška Amerikos tauta yra veikiama antikristo proto
TEMOS: Smurtas prieš kalinius ir troškimas pateisinti karą – pakylėtieji mokytojai nenori pažeminti JAV – jie nori, kad visos šalys išmoktų savo pamokas – kurso laikymasis – nelankstumas veda į katastrofą – juodai balta mąstysena nebeveikia – JAV priešinasi pačiai visatai ir todėl negali laimėti – disbalansas, sukeltas dualistinio mąstymo – išorinio priešo sukūrimas, galvojant, kad šio priešo nužudymas išspręs visas problemas – siekite Kristaus proto – mąstysena, sukėlusi daugiausiai žiaurumų istorijoje – vakuumas, atsiradęs po Šaltojo Karo – Islamo, kaip Amerikos priešo, apibrėžimas – juodai balta mąstysena Irake – epinė kova vyksta visų žmonių protuose – Amerika turi pakilti į aukštesnį krikščionybės supratimą – galvos daužymas į visatos betoninę sieną
Klausimas iš Kimo: Ką tik dar kartą perskaičiau tavo komentarus apie Irako karą, kuriuos davei praeitais metais. Ypač man įstrigo šie žodžiai:
„Pranašauju, kad jeigu ši administracija nuspręs pradėti karą prieš Iraką, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad vėliau šis karas bus laikomas didžiausia Bušo administracijos klaida. Taip pat pranašauju, kad šis karas nesumažins teroristinių atakų rizikos. Priešingai, jis tik dar labiau paskatins tolesnes atakas. Be to, karas su Iraku nepadės atnešti taikos į pasaulį.
Paprastas faktas yra toks, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų Jungtinės Valstijos buvo atsidūrusios pozicijoje, kurioje visi ją matė kaip auką, ir todėl ji turėjo platų palaikymą ir paramą. Karas su Iraku beveik neišvengiamai pašalins susidariusį įspūdį, kad Jungtinės Valstijos yra auka. Vietoj to, į ją bus imta žiūrėti kaip į agresorių ir tarptautinis palaikymas bei parama ims tirpti, ką jau galima matyti Jungtinės Tautose.
Aš pranašauju, kad, jeigu Bušo administracija pradės karą prieš Iraką, šio karo pasekmės persekios Jungtines Valstijas, o taip pat ir visą planetą, labai ilgą laiką. Jei tai pasieks kraštutinumą, egzistuoja rizika, nelabai didelė rizika, tačiau visgi rizika, kad karas su Iraku gali peraugti į pasaulinį konfliktą. Jei toks konfliktas įvyktų, tikėtina, jog jis prasidėtų nuo padidėjusio teroristinių atakų skaičiaus. Tačiau egzistuoja reali rizika, kad ši situacija gali pavirsti visuotiniu karu tarp daugelio valstybių. Ir kas gali pasakyti, iki kokio laipsnio šis konfliktas išsiplėstų?“
Norėčiau žinoti, ar turi kokių naujų komentarų apie pastaruosius įvykius, tokius kaip besitęsiantis smurtas ir prieš kalinius naudojama prievarta?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2004 gegužės 11 d.)
Iš tiesų turiu keletą komentarų. Pirmiausia, kas liečia prievartos prieš kalinius klausimą, tikiuosi žmonės pradės klausti savęs, ar egzistuoja ryšys tarp šios prievartos ir fakto, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė, ypač praėjusių metų rudenį, kai ši prievarta prieš kalinius buvo vykdoma intensyviausiai, patyrė labai stiprų tarptautinės visuomenės spaudimą pateisinti karą, atrandant masinio naikinimo ginklus, surandant Sadamą Huseiną arba atrandant ryšį su Al Qaeda teroristais. Ar galėjo tai sukurti tokią proto būseną pačioje sistemoje, jog ėmė atrodyti pateisinama padaryti viską, kad išgauti šią taip reikalingą informaciją? Ir jeigu taip, tai kaip aukštai ir iki kokio lygio karinėje vadovybėje ir vyriausybėje nukeliavo ši mąstysena?
Kitaip tariant, ar tikėtina, kad šią prievartą inicijavo saujelė linčiuotojų, kaip šiuo metu teigia vyriausybė? O galbūt yra priešingai, ir tai yra gilesnė sisteminė problema, kilusi iš poreikio pateisinti karą? Pranašauju, kad bus atskleista daug daugiau tokių atvejų, ir tikiuosi, jog jie atskleis viską, ką tik įmanoma atskleisti – ir galiu jus užtikrinti, kad atskleisti reikia tikrai daug.
Antrasis mano komentaras būtų toks, kad nei vienas pakylėtųjų mokytojų bendruomenės narys netrokšta, kad Jungtinės Valstijos patirtų pažeminimą pasaulio akyse. Mes nepalaikėme šio karo, kaip paaiškinau savo ankstesniuose komentaruose, tačiau norėtume, kad Jungtinės Valstijos ir visos į tai įsitraukusios šalys, išeitų iš šios situacijos taip, kad tai galėtų atvesti prie tikro progreso, įtvirtinant taikesnį pasaulį. Kitaip tariant, mes norėtume, kad visos šiame reikale dalyvavusios šalys kaip galima geriau išmoktų savo pamokas, įtrauktų šias pamokas į savo politiką ir judėtų pirmyn konstruktyvia kryptimi.
Šiuo atžvilgiu, mes esame labai susirūpinę, kai girdime Jungtinių Valstijų prezidentą, ir tuos, kurie jį palaiko vyriausybėje ir kariuomenės vadovybėje – ir net kai kuriuos balsus žiniasklaidoje – kalbant, kad Jungtinės Valstijos ir toliau turi laikytis savo kurso Irake. Lyg būtų įmanoma, kad, jeigu Jungtinės Valstijos darys tai, ką darė iki šiol, galiausiai viskas pasisuks teigiama kryptimi ir filmas turės laimingą pabaigą. Galėčiau priminti žmonėms Alberto Einšteino beprotybės apibrėžimą, tai yra, kad darydami tą patį dalyką tikitės kitokių rezultatų.
Mes, pakylėtieji mokytojai, su žmonija dirbame jau tūkstančius metų, ir matėme visas klaidas, kokias tik buvo įmanoma padaryti žmonijos istorijoje. Ir niekas mums nekelia didesnio susirūpinimo negu tai, kai girdime galingą šalies politinį arba kariuomenės vadą sakant, kad jis nekeis savo kurso, kad ir kas benutiktų. Šis nelankstumas ir nenoras prisitaikyti prie aplinkybių buvo pačių didžiausių karinių ir politinių katastrofų žmonijos istorijoje priežastimi. Ši mąstysena visada kyla iš puikybės, tačiau šiuo atveju čia veikia daugiau nei paprasta puikybė ir arogancija.
Kaip sakiau, norėčiau, kad Jungtinės Valstijos išmoktų aukščiausią įmanomą pamoką iš šio karo. Aukščiausia įmanoma pamoka čia būtų ta, kad šiandieniniame pasaulyje juodai balta mąstysena nebeveikia. Ši mąstymo forma paprasčiausiai negali duoti rezultatų, kurie būtų harmonijoje su didesniuoju gėriu visiems. Tiesą sakant, šiandieniniame pasaulyje leisdami, kad jūsų veiksmus motyvuotų juodai balta mąstysena, einate tiesiausiu keliu į katastrofą. To priežastis yra paprasta.
Kaip paaiškinu kitame mokyme, ciklai persisuko ir žmonija įžengė į naują amžių, naują dvasinį ciklą. Kaip Motina Marija paaiškina savo mokyme, yra labai svarbu turėti pusiausvyrą tarp Tėvo plėtimosi jėgos ir Motinos sutraukiančios jėgos. Tai tapo dar svarbiau dabartiniame amžiuje, ir galiu jus užtikrinti, kad bet kokia disbalanso forma veda prie įtampos ir galiausiai prie susinaikinimo. Praradę pusiausvyrą, sukuriate veiksmą, ir tuomet visata akimirksniu sukurs atoveiksmį, kuris priešinsis jūsų veiksmui. Jeigu ir toliau eisite šia kryptimi, nenorėdami pakeisti savo požiūrio, tuomet priešinsitės pačiai visatai, ir jokia šalis, net ir Jungtinės Valstijos, negali stoti prieš visatą ir laimėti.
Disbalanso esmė yra juodai balta mąstysena, kurioje į pasaulį žvelgiate per daug supaprastintai. Būtent toks mąstymas atvedė Jungtines Valstijas prie karo Irake. Tiesą sakant, turiu pasakyti, kad ši mąstysena nedominavo Prezidento Bušo pasaulėžiūroje, jam pradėjus eiti savo pareigas. Tuo metu jis turėjo daug didesnę pusiausvyrą ir buvo pragmatiškas politikas. Tačiau po rugsėjo 11 d. atakų 2001 metais, prezidentui Bušui vis didesnę įtaką ėmė daryti juodai balta mąstysena.
Ši mąstysena yra tiesioginis nesubalansuoto požiūrio į krikščionybę padarinys, kuris tęsiasi jau beveik 2000 metų ir kuris Jungtinėse Valstijose įgavo pačias ekstremaliausias formas fundamentalistų judėjime. Šis judėjimas viską nori apibrėžti labai supaprastintai – kaip kovą tarp gėrio ir blogio, ir būtent tai paskatina žmones viskam klijuoti etiketes, kad kažkas yra arba gėris, tai reiškia balta, arba blogis, reiškia juoda, ir tarp jų daugiau nėra jokių atspalvių. Aš čia nekalbu apie rases, tiesiog kalbu apie spalvas juoda ir balta.
Jokiu būdu neneigiu, kad egzistuoja epinė kova tarp gėrio ir blogio šioje planetoje. Tačiau, kaip mėginu paaiškinti šioje svetainėje, dualistinis protas negali suprasti skirtumo tarp gėrio ir blogio, nes dualistiniam protui viskas yra reliatyvu, tai reiškia, kad tiek gėris tiek blogis tampa reliatyviomis sąvokomis. Būtent tai paskatina žmones apibrėžti išorinį priešą kaip blogio šaltinį ir tikėti, kad, jei tik sunaikintų šį išorinį priešą, jie sunaikintų blogį šioje planetoje.
Beveik du tūkstančius metų tam tikri žmonės tradicinėje krikščionybėje apibrėždavo išorinius priešus kaip antikristo atstovus. Tai atvedė prie kryžiaus žygių, inkvizicijos, mokslininkų persekiojimų ir daugybės kitų žiaurumų. Priežastis ta, kad, kai pradedate priimti juodai baltą mąstymą, lipate ant slidžios nuokalnės, ir nespėjate nė apsidairyti, kai imate tikėti vienu iš pačių subtiliausių melų, kurį skleidžia antikristo jėgos, ir šis melas yra tai, kad tikslas gali pateisinti priemones. Tai gali greitai atvesti prie įsitikinimo, kad jūsų susikurtas aukštesnis tikslas pašalinti tai, ką jūs apibrėžiate kaip blogį, gali pateisinti ėjimą prieš Dievo įstatymus, kaip, pavyzdžiui, prieš įsakymą „Nežudyk“ arba prieš mano priesakus, kuriuos daviau Kalno Pamoksle. Būtent tai priverčia žmones įstrigti sąmonės būsenoje, kurioje jie yra tvirtai įsitikinę esantys geri krikščionys, tačiau jų veiksmai tiesiogiai prieštarauja viskam, kam atstovauju aš. Jie tiesiog nesuvokia, kad antikristas yra sąmonės būsena, iškelianti dualistinio proto reliatyvius požiūrius į neklystančias doktrinas, kurios yra priešingos Kristaus tiesai.
Visgi tikiuosi, kad išmintingesni žmonės Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje, stebėdami įvykius Irako kare, išmoks vieną dalyką, kad, kai įsitraukiate į juodai baltą mąstyseną, paprasčiausiai susikuriate priešingą jėgą savo veiksmams, kuri galiausiai sunaikins jus pačius – nebent pakeisite savo mąstymą.
Esmė ta, kad vienintelis būdas tinkamai apibrėžti gėrį ir blogį yra siekti aukštesniojo Kristaus proto supratimo. Kai turite šią perspektyvą, matote, kad gėris ir blogis turi būti apibrėžiami kaip sąmonės būsenos, ir kiekvienas žmogus, ir kiekviena šalis turi potencialą būti tiek gėrio, tiek ir blogio instrumentais. Todėl niekada nėra pateisinama daryti apibendrinimus, sakant, kad tam tikra grupė žmonių, tam tikra rasė arba tam tikra šalis yra blogi, ir todėl yra pateisinama juos visus išžudyti. Šitokia supaprastinta juodai balta perspektyva gali atvesti tik prie katastrofos. Ir galiausiai, ypač šiame naujame amžiuje, tai atves prie susinaikinimo tuos, kurie primygtinai nori įsikibę laikytis šios mąstysenos.
Galėčiau pridėti, kad ši mąstysena atvedė prie didžiausių konfliktų istorijoje. Tipiškas juodai baltos mąstysenos pavyzdys būtų nacistinė Vokietija. Tačiau priežastis, dėl kurios nacistai Vokietijoje iškilo į valdžią, buvo ta, kad juodai balta mąstysena buvo pakilime daugelyje Europos šalių, o taip pat ir Jungtinėse Valstijose. Nacistinė Vokietija tiesiog tapo atoveiksmiu juodai baltos mąstysenos veiksmui, kuri jau buvo paplitusi Vakaruose. Po antrojo Pasaulinio Karo, Vakarai susikibo kovoje su Sovietų Sąjunga. Abi puses šiame konflikte labai stipriai veikė juodai balta mąstysena, tačiau Sovietų Sąjunga buvo labiau ekstremistinė šiuo atžvilgiu už Vakarus, ir būtent todėl Sovietų Sąjunga galiausiai sugriuvo nuo savo pačios svorio.
Per Klintono prezidentavimo laikotarpį Jungtinės Valstijos atsidūrė vakuume, kurį paliko Sovietų Sąjungos žlugimas. Po ištisų dešimtmečių kovos prie išorinį priešą, Jungtinės Valstijos staiga nebeteko akivaizdaus priešo. Deja, Jungtinės Valstijos neatliko būtino nacionalinės sielos perkratymo, kuris būtų galėjęs leisti jai palikti juodai baltą mąstyseną ir siekti aukštesnės nacionalinės sąmonės. Dėl to, ir dėl vientisumo trūkumo, pasireiškusio per Klintono prezidentavimo laikotarpį, tam tikros jėgos Jungtinėse Valstijose įgijo vis didesnį balsą, ir šios jėgos atstovavo juodai baltą mąstyseną.
Fundamentalistinio mąstymo iškilimas atvedė prie priešingos jėgos sukūrimo, ir būtent ši jėga atrado savo išraišką rugsėjo 11-osios atakose. Nesakau, kad ši jėga neegzistavo jau kurį laiką. Sakau, kad būtent ši, vis didesnį pagreitį įgaunanti juodai balta mąstysena Jungtinėse Valstijose iššaukė šias teroristines atakas.
Kaip paaiškinau savo mokyme apie karą Irake ir rugsėjo 11-osios atakas, Jungtinės Valstijos turėjo unikalią galimybę ištiesti ranką pasauliui ir sukurti tikrą tautų broliją, kuri būtų galėjusi kartu palaipsniui dirbti, įgyvendinant tikrą terorizmo problemos sprendimą – kas, beje, pareikalautų daug didesnės ekonominės lygybės visame pasaulyje.
Vietoje to, Amerikos prezidentas pateko į tam tikrų jėgų įtaką Jungtinėse Valstijose, kurios atstovauja juodai baltą mąstyseną. Prezidentas tuomet pasinaudojo šia juodai balta mąstysena, kad apibrėžtų išorinį priešą, kuris, turiu jums pasakyti, daugelio amerikiečių nuomone yra pati islamo religija. Puikiai žinau, kad daugelis šį kaltinimą neigtų. Tačiau turiu jums pasakyti, kad patys galingiausi juodai baltos mąstysenos atstovai yra tam tikros krikščioniškos grupės Jungtinėse Valstijose, ir daugelis žmonių šiose grupėse islamo religiją laiko tikruoju krikščionybės ir vakarų civilizacijos priešu – netgi sakydami, kad tai yra tikrasis antikristas. Būtent šis mąstymas atvedė prie Blogio Ašies apibrėžimo, kas galiausiai atvedė prie karo Irake.
Suprantu, kad prezidentas ir dauguma jo patarėjų iš tiesų tikėjo, kad, nuvertus Sadamą Huseiną, irakiečiai pasveikins amerikiečius kaip išvaduotojus. Suprantu, kad šie žmonės patyrė tikrą šoką, kai taip neįvyko, ir jie ir toliau tiki, kad, jeigu tik Jungtinės Valstijos ir toliau laikys tą patį kursą, Irako žmonės galiausiai apsigalvos. Tačiau Amerikos vyriausybė nesupranta vieno dalyko, kad Irako šalyje taip pat dalyvauja veiksmo ir atoveiksmio jėgos.
Būtent Irako žmonių polinkis į juodai baltą mąstyseną sukūrė priešingą jėgą, Sadamo Huseino ir jo represinės vyriausybės pavidale. Tai yra problema, kurią ir šiaip apskritai matote Vidurio Rytuose. Kaip paaiškinau savo mokyme apie tai, kodėl žydai ir arabai vieni kitų nekenčia, yra daug žmonių Vidurio Rytuose, kurie tiesiog negali funkcionuoti, neturėdami išorinio priešo. Irako žmonėms jų pačių vadas tapo jų priešu.
Dabar, kai šis vadas buvo pašalintas, Irako žmonės pasąmonėje jaučia vakuumą. Staiga priešas, kurio jie neapkentė ir kuris jiems suteikė pateisinimą nekeisti savo sąmonės būsenos (stojant į kovą su priešu viduje), buvo pašalintas. Tai reiškia, kad jų stabilumo jausmas, kurį teikė Sadamas Huseinas (taip, kaip tai darė komunizmas Sovietų Sąjungoje ir Hilteris nacistinėje Vokietijoje) buvo paimtas iš jų, ir kadangi nėra pasirengę prisiimti atsakomybės už save ir savo šalį, jie bijo ateities. Tad užuot jautęsi išvaduoti Jungtinių Valstijų, jie reaguoja su baime ir perkelia savo neapykantą nuo buvusio diktatoriaus į šalį, įstūmusią juos į šią nežinomybės situaciją.
Matote, juodai balta mąstysena yra tam tikras dvasinio nebrandumo ženklas, o šiam nebrandumui yra būdinga tai, kad žmonės negali arba nenori prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir savo išganymą. Todėl jie tampa supaprastinto mąstymo aukomis, kuris pasaulį tapo juodai baltomis spalvomis. Egzistuoja epinė kova tarp gėrio ir blogio, ir šią kovą kovoja jums nepavaldžios jėgos išoriniame mūšio lauke. Todėl tai ne jūsų kaltė, ir jums nereikia keisti savo sąmonės būsenos ir prisiimti atsakomybės už save.
Brandesnis požiūris būtų suvokti, kad kova tarp gėrio ir blogio yra kova tarp dviejų sąmonės būsenų, ir todėl tai yra vidinė kova, kuri yra kovojama žmonių protuose ir širdyse. Išorinės kovos tėra tik išraiška to, kas vyksta kolektyvinėje sąmonėje, ir todėl išorinė situacija nepasikeis tol, kol žmonės nepakeis savo sąmonės. Šis pasikeitimas turi prasidėti nuo individo, ir kažkas turi pradėti šį procesą – ir tas kažkas esate jūs. Išsamiau tai paaiškinu kitame mokyme.
Nesakau, kad tai galioja visiems žmonėms Irake, nes daugelis žmonių yra pasirengę didesnei nacionalinei laisvei ir atsakomybei. Vis dėlto, tai, ką dabar matote vykstant Irake, yra tai, kad žmonių neapykanta Sadamui Huseinui buvo perkelta amerikiečiams. Ir kadangi žmonės jaučia, jog amerikiečiai nėra tokie negailestingi kaip Sadamas Huseinas, jie neturi tokios didelės baimės pasipriešinti amerikiečiams, kaip bijojo pasipriešinti Sadamui. Todėl jie dabar amerikiečiams daro tai, ką seniai turėjo padaryti su savo pačių vadu.
Esmė ta, kad Jungtinės Valstijos, įžengdamos į Iraką, iš tiesų pasielgė pagal posakį, kad kvailiai skuba ten, kur angelai bijo įžengti. Jungtinės Valstijos įžengė į šalį, kurioje kunkuliuoja gilios vidinės įtampos, apimančios daug priešingų jėgų. Todėl Jungtinės Valstijos dabar įsitraukė į šį sudėtingai supainiotą jėgų ir joms priešingų jėgų tinklą. Ji tapo jėga, akimirksniu susikūrusia sau priešingą jėgą.
Ar yra iš to kokia nors išeitis? Taip, iš tiesų esama daug konstruktyvių būdų Jungtinėms Valstijoms iš ten išeiti. Tačiau norint rasti gerą išeitį, bus būtina, kad kai kurie nuosaikesni ir didesnę pusiausvyrą turintys žmonės Jungtinių Valstijų kariuomenėje, vyriausybėje ir pačioje Bušo administracijoje imtų siekti subalansuotos Kristaus proto perspektyvos. Tai darydami jie privalo palikti juodai baltą mąstyseną.
Nesiruošiu duoti kažkokio konkretaus patarimo šiame forume. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame netgi labai pasirengę dirbti su nuosaikiais ir pusiausvyroje esančiais žmonėmis Jungtinių Valstijų vyriausybėje. Ir jeigu šie žmonės imtų siekti aukštesnio supratimo, mes su mielu noru suteiktume šį supratimą, kaip išspręsti krizę Irake, kad tai atneštų geriausius įmanomus rezultatus situacijoje, į kurią įsipainioti nuo pat pradžių buvo bloga mintis.
Aš taip pat nuoširdžiai tikiuosi, kad Jungtinės Valstijos pradės tautos sielos išlaisvinimo procesą, per kurį ji būtų išlaisvinta nuo įsišaknijusių juodai balto mąstymo padarinių. Kaip paaiškinu šioje svetainėje, tradicinė krikščionybė labai toli nutolo nuo mano pirminių mokymų. Šiame moderniame amžiuje, tokios formos krikščionybei egzistuoti paprasčiausiai nebeliko vietos, o taip pat bet kokiam juodai baltam požiūriui į religiją, įskaitant ir tai, ką matote islamo fundamentalizmo judėjimuose.
Aš nuoširdžiai viliuosi, kad Jungtinės Valstijos sugebės pakilti į aukštesniųjų krikščionybės principų supratimą, ir paliks senąjį kelią, kuris gali vesti tik į konfliktą. Jeigu Jungtinės Valstijos nepaliks šio savo mąstymo būdo, galiu jus užtikrinti, kad ateinančiais metais ši šalis įsivels į vis didesnius ir intensyvesnius konfliktus, kurie sukels dar daugiau keblumų ir gėdos, nei tai, ką šiuo metu matote Irake.
Dievas davė tiek individams, tiek ir tautoms laisvą valią. Jeigu nesiruošiate mokytis per aukštesnįjį supratimą, gausite šansą pasimokyti iš savo veiksmų pasekmių. Tai įvyks tuomet, kai visata sukurs atoveiksmį jūsų veiksmui. Visata, tikrąja to žodžio prasme, sukurs betono sieną, kuri stos jūsų nesubalansuotam veiksmui skersai kelio. Kurį laiką jums gali pavykti daužyti galvą į šią betono sieną, nepatiriant rimtos traumos. Tačiau galiausiai patirsite smegenų sutrenkimą, o gal net ir dar skaudesnes pasekmes.
Juodai balta mąstysena atvedė Jungtines Valstijas į karą Irake. Karas ir tas faktas, kad Jungtinės Valstijos ir toliau primygtinai nori laikytis savo dabartinio kurso, sukūrė priešingą jėgą iš visatos, kurios ši šalis neturi jokių šansų įveikti. Kuo stipriau Jungtinės Valstijos mėgins stumtis savo dabartine kryptimi, tuo stipriau visata ją stums atgal. Pasipriešinimas iš Irako žmonių, ir netgi iš užsienio kovotojų, tiesiog įkūnija faktą, kad visata stumia atgal.
Tuo nenoriu pasakyti, kad visata ar pakylėtieji mokytojai pritaria amerikiečių puldinėjimams Irake. Tiesiog noriu parodyti faktą, kad, jeigu Jungtinės Valstijos nori, kad šis pasipriešinimas mažėtų, ji privalo pakeisti kursą, privalo pakeisti savo mąstyseną ir iš pagrindų pakeisti savo požiūrį į situaciją Irake. Ji turi palikti juodai baltą mąstyseną, kuri sukūrė šią problemą, nes tiesiog negalite išspręsti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą.
Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad ši šalis sugebės pakeisti savo mąstyseną, kol ši situacija nepaaštrėjo dar labiau. Tikiuosi, jog mums pavyks išvengti blogiausio scenarijaus – pilno masto pilietinio karo Irake po valdžios perdavimo. Jeigu toks pilietinis karas iš tiesų įvyktų, į jį beveik neišvengiamai įsitrauktų kitos šalys, ir greitai tai galėtų pasiekti tokį tašką, kad niekas jo šioje planetoje nebegalėtų sukontroliuoti.
Suprantu, kad praeitais metais sakiau, jog, jeigu Jungtinės Valstijos eitų į karą su Iraku, vėliau tai būtų laikoma viena didžiausių Bušo prezidentavimo klaidų. Neseniai surengtos nuomonių apklausos parodė, kad daugiau nei pusė Amerikos žmonių tiki, jog šis karas buvo klaida. Nesakau tai norėdamas pasididžiuoti, kad mano pranašystė buvo teisinga. Sakau tai dėl to, kad nuoširdžiai viliuosi, jog pranašystė, kurią ką tik daviau apie blogiausią scenarijų, neišsipildys ir Amerikos vyriausybė, kuo greičiau pakeisdama savo kursą, įrodys mane klydus.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com