Atpirkimo ožių ieškojimas yra vyraujanti jėga Amerikos politikoje

TEMOS: Kai kurie žmonės nekenčia fakto, kad Amerika turi juodaodį prezidentą – laikysitės įsikibę šiurkštaus individualizmo ar pripažinsite, kad nė vienas žmogus nėra sala – ateinant pokyčiams, kai kurie desperatiškai laikosi įsikibę į tai, kas sena – galvojimas, kad Amerika turi su kažkuo kovoti – atpirkimo ožio ieškojimas – tėvų-įkūrėjų Dvasios išdavystė – tikroji problema yra valdžios elitas – nebuvo vieno šaudytojo – konspiracijos teorijos taip pat yra atpirkimo ožių ieškojimas – realybė yra ta, kad viskas yra kolektyvinės sąmonės išraiška – neįsivaizduojamas Arbatos partijos veidmainiškumas – tikras individualizmas tik per Kristiškumą – daugelis žmonių norėtų daryti smurtinius veiksmus, tačiau tik nedaugelis įvykdo daugelio valią – nauja politikų karta, sugebanti peržengti partinės politikos ribas – sisteminės problemos, kylančios iš mėginimo priversti visatą įtilpti į politinę sistemą – supervalstybių amžius baigėsi – bendradarbiavimas yra nauja aukštesnė galia – atpirkimo ožių ieškojimas sukurs dar daugiau smurto

Klausimas: Turiu klausimą apie Amerikos kongresmenės Gabrielle Giffords nušovimą. Turiu omenyje, apima kažkoks keistas jausmas. Skaičiau Gautamos Budos paskutinį diktavimą, kuriame jis sako:

„Tačiau jūs taip pat pamatysite, kad atsiras būtinybė kvestionuoti daugelį visuomenės institucijų, kurios nebuvo kvestionuojamos, įskaitant ir tai, ar iš tiesų demokratija funkcionuoja aukščiausiame savo potenciale. O gal yra būtina pakelti ją į aukštesnį lygmenį, užuot galvojus, kad vakarų demokratijos yra pasiekusios kažkokį tai lygmenį, kurio neįmanoma transcenduoti. Tai bus ypač didelis iššūkis Jungtinių Valstijų šaliai, kuri save laiko šiuolaikinės demokratijos gimimo vieta, manydama, jog vis dar tebėra pažangiausią demokratijos formą turinti šalis pasaulyje. Ši iliuzija bus – ir privalo būti – kvestionuojama šiais ateinančiais metais ir tolesniais metais. Nes iš tiesų, Amerika toli paliko pirminę tėvų-įkūrėjų viziją, ir ypač Sen Žermeno viziją – kuris, žinoma, nestovėjo vietoje nuo Amerikos įkūrimo, ir todėl šiandien turi netgi dar aukštesnę viziją, nei galėjo perduoti tėvams-įkūrėjams anais laikais.“

Ir tuomet, vos po kelių dienų, įvyko šis siaubingas šaudymas, ir šie žodžiai atrodo pranašiški, nes tai paskatino bent kai kuriuos žmones Amerikoje kvestionuoti politinių debatų toną, ir ar jų grubumas negalėjo paskatinti tokio ekstremizmo. Tad ar Mokytojai žinojo iš anksto, kas nutiks vos po kelių dienų? Taip pat pastebėjau, kad Sen Žermenas pasakė, jog Arbatos partija nėra dermėje su jo Laisvės Liepsna, ir iš tiesų Sarah Palin buvo kritikuojama už tokį grubų politinių debatų toną. Žinoma, tiek partija, tiek ir pati Palin tą neigia, ir štai ką Palin pasakė šiandien: „Monstriško nusikaltimo veiksmai yra įvykdomi savarankiškai. Jie prasideda ir baigiasi su juos vykdančiais nusikaltėliais, o ne kolektyviškai su visais valstybės piliečiais, ne su tais, kurie klausosi radijo, ne su rinkėjų nuotaikų pokyčių žemėlapiais, kuriais naudojasi abi pusės, ne su įstatymų besilaikančiais piliečiais, kurie su pagarba naudojasi Pirmosios Pataisos teisėmis kampanijų sueigose, ne su tais, kurie išdidžiai balsavo paskutiniuose rinkimuose.“

Tad spėju, jog norėčiau paklausti, ar Sen Žermenas galėtų ką nors pakomentuoti apie šį įvykį ir apie tai, kokį jis gali padaryti poveikį debatams apie Amerikos ir Amerikos demokratijos ateitį? Taip pat norėčiau išgirsti jo mintis apie Sarah Palin ir jos potencialą tapti prezidente, o taip pat apie Gabrielle Giffords ir ką ji reprezentuoja.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels: (2011 m. sausio 12 d.)

Mes, žinoma, galime prognozuoti, kas gali įvykti, tačiau dažnai yra sunku nuspėti, kada tam tikras individas iš tiesų ims vykdyti tai, apie ką jau kuris laikas mąsto savo prote. Tad jau kurį laiką buvo akivaizdu, kad šiurkšti ir netgi neapykanta persisunkusi politinė retorika, prasidėjusi nuo Barako Obamos išrinkimo, kažkuriuo metu iššauks smurto veiksmus. Paprastas faktas yra tas, kad rasizmas vis dar tebėra net labai gyvas Jungtinėse Valstijose, ir iš tiesų yra žmonių, kurie absoliučiai nekenčia fakto, jog Amerika turi juodaodį prezidentą.

Tačiau, kadangi net ir jie suvokia, jog būtų politinė savižudybė atvirai apie tai kalbėti, vietoj to jie ėmė kritikuoti ir stengtis sugriauti viską, ką daro prezidentas Obama, ir viską, ką atstovauja Demokratų partija. Šie žmonės padarys viską, kas įmanoma, kad tik kuo greičiau išmestų Obamą iš prezidento posto, ir jie iš tiesų džiaugtųsi – savo proto slaptoje erdvėje ir už uždarų durų vykstančiuose susitikimuose – jeigu kam nors pavyktų prezidentą nužudyti. Ir tuomet jie patys pirmieji viešai imtų kalbėti, jog tą padarė pamišęs, savarankiškai veikęs šaudytojas.

Tad čia mes prieiname Sarah Palin išsakytą teiginį: „Monstriško nusikaltimo veiksmai yra įvykdomi savarankiškai. Jie prasideda ir baigiasi su juos vykdančiais nusikaltėliais, o ne kolektyviškai su visais valstybės piliečiais.“ Šie žodžiai iš tiesų rodo esminę problemą, su kuria šiuo metu susiduria Amerikos žmonės. Ar Amerika ir toliau laikysis įsikibusi grubaus individualizmo „amerikietiškos svajonės,“ o gal pagaliau Amerika pripažins – kaip tą padarė didžioji likusio pasaulio dalis – kad nė vienas žmogus nėra sala, ir todėl nė viena šalis taip pat nėra sala?

Sarah Palin ir visa Arbatos partija (su keliomis išimtimis) iš tiesų atstovauja visiems tiems dalykams, kurie privalo būti transcenduoti, kad Amerikos politika galėtų tapti aukso amžiaus idėjų indu. Iš esmės vyksta štai kas: pokyčių vėjai pradėjo pūsti per Ameriką. Kaip ir visada, kai pokyčiai pasidaro matomi ir kai žmonės pajunta pokyčių neišvengiamumą, atsiranda tokių, kurie desperatiškai siekia laikytis įsikibę į tai, kas sena.

Ir todėl jie sumąsto akivaizdžiai dualistinį požiūrį į gyvenimą ir sukuria politinę partiją, galvodami, jog yra labai gudrūs ir labai teisūs, skelbdami šį dualistinį požiūrį tikru Amerikos patriotizmu, nešančiu Tėvų Įkūrėjų dvasią – nes juk, Tėvai Įkūrėjai kovojo prieš britus. Ir todėl šie žmonės galvoja, kad Amerikai šiandien taip pat reikia prieš kažką kovoti.

Tad šie žmonės daro tai, ką tokie žmonės darė visada. Jie paverčia vieną arba keletą mažumų grupių atpirkimo ožiais, ir tuomet subtiliai pareiškia, kad visas Amerikos problemas kelia šios mažumų grupės. Tad jei tik šios laisvos šalies žmonės pasinaudos jiems Tėvų Įkūrėjų suteiktomis laisvėmis, kad apribotų atpirkimo ožių laisvę, tuomet visos jų problemos išnyks.

Tačiau laisvės, kurias Tėvai Įkūrėjai buvo įkvėpti įrašyti į konstituciją, buvo paremtos principu, kad jėga nėra tiesa ir kad VISI žmonės turi teises, kurių jokia kita grupė žmonių negali atimti ar pažeisti. Tad akiplėšiškai skelbdamiesi tikraisiais Amerikos patriotais – ir daugumoje atvejų nuoširdžiai patys tuo tikėdami – jie iš tiesų išduoda esminę už Tėvų Įkūrėjų stovinčią Dvasią – mane.

Ir, žinoma, patys to nesuvokdami, jie tiesiog žaidžia valdžios elito žaidimą, nes akivaizdu, kad tikroji Amerikos problemų priežastis NĖRA demokratai, juodaodžiai, nelegalūs imigrantai ar liberalai. Tikroji problema yra valdžios elitas ir kolektyvinė sąmonė, kuomet valdžios elitas įkūnija ir naudojasi per kolektyvinę sąmonę tekančiais disbalansais.

Tad visa ši „vienišo šaulio“ teorija turi būti palaidota kaip valdžios elito sukurta iliuzija. Nei Džonas Fidžeraldas Kenedis, nei Martinas Liuteris Kingas, nei Gabrielle Giffords nebuvo nužudyti vienišo šaulio. Tai nereiškia, kad palaikau visas tas konspiracijų teorijas – aš einu ten, kur nedrįsta eiti nei viena konspiracijų teorija. Nes konspiracijų teorijos taip pat yra grįstos dualistine pasaulėžiūra, tai yra, kad galime izoliuoti šią nedidelę slaptą grupę, kuri yra tikroji mūsų problemų priežastis. Tačiau realybė yra tokia, kad egzistuoja valdžios elito grupės ir egzistuoja konspiracijos, tačiau jos gali egzistuoti tik dėl to, kad kolektyvinėje sąmonėje egzistuoja daugybė dalykų, už kuriuos dauguma žmonių nenori prisiimti atsakomybės.

Tikroji Kenedžių ir Kingo nužudymo priežastis buvo lygiai tokios pačios dualistinės įtampos, kurias, kaip šiandien matote, kursto Arbatos partija. Ir būtent šios įtampos iššaukė Gabrielle Giffords nušovimą ir tikėtina, jog iššauks kitus tokius smurto veiksmus per ateinančius pora metų. Paprastas faktas yra toks, kad išaugus atpirkimo ožių paieškoms, kolektyvinėje sąmonėje yra sukuriama stipri povandeninė srovė. Tai sukuria troškimą apkaltinti atpirkimo ožį ir jausmą, kad yra pateisinama panaudoti tam tikras priemones atpirkimo ožiui „nukenksminti.“

Tik pažvelkite į faktą, kad tiek Sarah Palin, tiek Mike Huckabee viešai išreiškė raginimą įvykdyti mirties bausmę Julian Assange ir susidoroti su juo kaip su teroristu. Tai, kad girdite Jungtinių Valstijų politikus darant tokius pareiškimus – ir jie vis dar tebėra politikais sekančią dieną – tai išgirdę Tėvai Įkūrėjai apsiverstų karste – jeigu jie vis dar būtų karste. Tai yra visiška Konstitucijos išdavystė ir beveik nesuvokiamas veidmainiškumas, kuomet šiam spektakliui yra leidžiama viešai vykti ir niekas beveik nė nemirkteli.

Ir jau pats faktas, kad tiek nedaug žmonių pasipiktino šiais žodžiais, rodo jums, kodėl Arbatos partija įgijo rėmėjų būrį, ir kodėl kolektyvinėje sąmonėje egzistuoja tokia stipri povandeninė srovė, kuri iš tiesų gali užvaldyti tam tikrus silpną protą turinčius individus.

Tad pakalbėkime šiek tiek apie individualizmą. Tikras individualizmas gimsta tik tuomet, kai pasiekiate tam tikrą Kristiškumo laipsnį. Tai leidžia jums pakilti virš masinės sąmonės srovių, tačiau tai taip pat jums leidžia pakilti virš poreikio ieškoti atpirkimo ožių. Žmonės, kurie neturi asmeninio Kristiškumo, vis dar gali atrodyti kaip stiprūs individai, tačiau jų individualizmas yra pagimdytas ego savanaudiškumo. Tokie žmonės priešinasi kolektyvinei sąmonei iš gryniausio savanaudiškumo.

Tačiau tuomet yra ir tokių žmonių, kurie neturi stipraus individualizmo, tačiau jų protai tapo atviri masinei sąmonei dėl jų nenoro prisiimti atsakomybę. Šie žmonės yra ypač atviri atpirkimo ožių paieškoms – nes tai jiems leidžia nusimesti nuo savęs atsakomybę. Daug žmonių plačiojoje visuomenėje patenka į šią kategoriją, ir jie visi yra atsakingi už kolektyvinėje sąmonėje egzistuojančio srauto sukūrimą. Dauguma šių žmonių – dažnai sąmoningai to nepripažindami – norėtų įvykdyti smurtinius veiksmus prieš atpirkimo ožius, tačiau jie vis dar tebeturi pakankamai baimės, kad save sustabdytų.

Tačiau yra individų, kurių protai yra taip stipriai išsibalansavę, jog jie neturi tokių apribojimų. Tad jie tampa židinio taškais, įkūnijančiais tai, ką daugelis norėtų padaryti, tačiau nedrįsta to padaryti. Todėl individualaus šaulio mitą sukūrė valdžios elitas, kaip būdą nusimesti atsakomybę nuo savęs ir jų konspiracinių veiksmų kontroliuoti visuomenę, eliminuojant tuos, kurie grasina sutrikdyti status quo. Ir visuomenė jais tiki, kadangi visuomenė taip pat nenori prisiimti už save atsakomybės. Tad yra labai patogu visą atsakomybę suversti „tai vykdantiems nusikaltėliams,“ sakant, kad šie smurtiniai veiksmai yra įvykdomi savarankiškai.

Girdėti, kaip žmogus, turintis galimybę dalyvauti Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose, išsako tokius teiginius, iš tiesų yra našta mano širdžiai – ypač matant, kad žmonės priima šiuos teiginius arba juos ignoruoja. Negi iš tiesų manote, kad asmuo, kuris su tokiu įkarščiu siekia nusimesti nuo savęs atsakomybę ir išsiginti, kad pati prisidėjo prie neapykantos politinėje arenoje kurstymo, yra tinkamas užimti „galingiausio politiko vietą?“ Jeigu ji kada nors būtų išrinkta – ką aš laikau labai mažai tikėtinu dalyku, atsižvelgiant į tai, kad yra daug protingų žmonių respublikonų partijoje – galite būti tikri, kad Amerika įsitrauktų į dar daugiau karų, prisidengdama būtinybe eliminuoti vieną ar kitą atpirkimo ožį.

Na o dabar pereikime prie Gabrielle Giffords, kuri yra beveik visišką Sarah Palin Priešingybė. Nors ji buvo išrinkta kaip demokratė, daugelis jos turėtų pažiūrų atitinka tradiciškai respublikonų turimas pažiūras. Tačiau daugelis ją laikė centriste, kaip centristais galima laikyti ir daugelį kitų reliatyviai jaunų žmonių, pasirinkusių tiek respublikonų, tiek demokratų platformą. Ir būtent tokie žmonės turi potencialą priartinti Ameriką prie Aukso Amžiaus, nes jie bent jau pradeda atverti savo protus neišvengiamai naujo tūkstantmečio realybei: partinės politikos era baigėsi.

Amerika ir pasaulis susiduria su tokiomis rimtomis problemomis, kad žmonės nebeturi laiko išradinėti „sprendimų,“ grįstų iš anksto apibrėžta partine platforma. Tiesiog neturėtų būti svarbu, ar į problemą yra žiūrima per demokratų ar per respublikonų akinius. Vienintelis svarbus dalykas turėtų būti šis:

• Kokios yra mūsų universalios pamatinės vertybės, pamatiniai teisių principai, kuriais yra grįsta demokratija?

• Kas yra teisinga daugumai žmonių ir ilgalaikėje perspektyvoje?

• Kas iš tiesų būtų veiksminga?

Tiktai šį mąstymą turintys žmonės sugebės tarnauti Ameriką ir pasaulį į priekį vedančiais vedliais per ateinantį dešimtmetį – nes tik jie bus atviri gauti sprendimus iš Šventosios Dvasios, tuos sprendimus, kurių neįmanoma apibrėžti, remiantis tam tikra idėjine sistema ar politine ideologija. Nes būtent mėginimai įsprausti visatą į tam tikrą proto dėžutę sukūrė „sistemines“ problemas, kurios po truputį yra pradedamos pripažinti. Ir todėl šias problemas sukūręs mąstymas ir požiūris nesugebės pateikti tikrų, ilgalaikių šių problemų sprendimų. Ir tiktai tie žmonės, kurių protai nėra įstrigę tradicinėse proto dėžutėse, galės būti atviromis durimis naujoms idėjoms, ištrauksiančioms visuomenę iš dabartinės krizės.

Ir galiausiai, paskutinis pastebėjimas apie Ameriką. Vienas iš didžiausių pokyčių, kuris turi įvykti kolektyvinėje Amerikos žmonių psichikoje yra tai, kad turi būti pripažintas labai paprastas faktas. Kai buvo nugriauta Berlyno siena, dauguma amerikiečių patikėjo, kad Amerika, demokratija ir kapitalizmas laimėjo, ar netgi, kad laisvė laimėjo prieš tironiją. Dauguma žmonių – net ir dauguma žmonių, kurie negyveno Jungtinėse Valstijose – taip pat galvojo, kad pasaulis pereis iš etapo, kuriame dominavo dvi supervalstybės, į naują etapą, kuriame dominuos tik viena – geradariška – supervalstybė.

Tačiau rūsti realybė yra tokia, kad, nugriuvus šiai sienai, išaušo nauja era, tokia era, kurioje nebebus supervalstybių. Kadangi šiame amžiuje, nebus nė vienos valstybės, kuri būtų pakankamai galinga, kad galėtų dominuoti visame pasaulyje. Tiktai tos šalys, kurios sugebės bendradarbiauti – šitaip pademonstruodamos, kad nenori dominuoti jėga – pasieks aukščiausią sėkmę, suformuodamos aljansus, kurie ves pasaulį į priekį. Nei Jungtinės Valstijos, nei Kinija – su visomis savo paklydusiomis mirusios eros ambicijomis – nedominuos pasaulyje. Bendradarbiavimas – grįstas tikra vienovės dvasia, o ne dualistiniu mąstymu – bus naujas pasaulio „valdovas.“

Jeigu Amerika to nepriims, tuomet ji taps dar labiau izoliuota nuo pasaulio nei buvo tais laikais, kai Džordžas Bušas padarė monumentalią klaidą, įsiverždamas į Iraką. Ir tuomet Amerika iš tiesų patirs tokį didelį finansinį chaosą, kad tai atims iš jos gebėjimą kariauti karus, kuriuos nori sukelti tie, kurie ieško atpirkimo ožių, o taip pat pasipelnyti siekiantis valdžios elitas.

Žinoma, Amerika taip pat turi pripažinti faktą, kad jos jaučiama gėda dėl diplomatinių susirašinėjimų nutekėjimo nėra konstruktyvi. Šie susirašinėjimai tiesiog parodo Amerikos diplomatų nebrandumą, kas, vėlgi, yra kolektyvinės sąmonės išraiška, kuri save laiko izoliuota ir pranašesne už kitas šalis. Vietoj to, Amerikai reikia pradėti save laikyti šalių šeimos dalimi ir atitinkamai elgtis. Ir amerikiečiams reikia elgtis su kitų šalių žmonėmis kaip su sau lygiais, užuot primygtinai siekus visą pasaulį padaryti panašų į Ameriką. Nes pirminė Amerikos stiprybė būtent ir buvo jos atvirumas daugeliui skirtingų kultūrų ir idėjų, ir būtent tai pagimdė išradingumą ir eksperimentavimus, pavertusius Ameriką ekonomine supervalstybe.

Tad dar pamatysime, ar dabartinė situacija paskatins Ameriką atlikti nuoširdų savo sielos ištyrimą, ar tai tiesiog tebus dar vienas krestelėjimas kelyje, ir viskas sugrįš į įprastinės politikos vėžes. Žinoma, jeigu šis sielos ištyrimas neįvyks dabar, ateityje tiesiog bus daugiau tokių incidentų, kurie privers Ameriką suvokti, kad, jeigu polinkis ieškoti atpirkimo ožių nebus pašalintas iš nacionalinės psichikos, smurtas prieš politikus, mažumų grupes ir bendrai visus žmones taps netgi dar dažnesnis nei iki šiol, kuomet tai tęsiasi jau tiek daug metų, kad belieka tik klausti savęs, kada ši šalis pabus ir sušuks: „Hiustonai, mes turime problemą!“

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2011 Kim Michaels