Ar žemės drebėjimas Kinijoje buvo grįžtanti karma už Tibeto okupaciją?
TEMOS: Yra būtina, kad įžymybės turėtų drąsos pasisakyti – žmonės turi būti pažadinti tarp sąmonės ir gamtos kataklizmų egzistuojančiam ryšiui – žemės drebėjimas buvo grįžtanti karma už tai, kaip valdžia elgėsi su Kinijos žmonėmis – tironiška valdžia įmanoma tik tuomet, kai žmonės yra paklusnūs – tikėjimas, kad įmanoma išvengti pasekmių – laisvos valios ir Dievo įstatymų neigimas – patyčių intensyvumas rodo žmonių savanaudiškumą – Kaino sąmonė – išlaisvinkite kiniečius ir tibetiečiai taip pat taps laisvi – karma nėra Dievo bausmė – gamtos dėsnių pažeidinėjimo pasekmė – karma yra mokytojas
Klausimas: Jėzau, Amerikos aktorė Šaron Stoun išsakė pastebėjimą Kanų kino festivalyje, kad neseniai Kiniją supurtęs žemės drebėjimas galėjo būti grįžtanti karma už tai, kaip Kinijos vyriausybė elgiasi su tibetiečiais. Ką tu į tai atsakytum? O taip pat, kodėl jos komentarai iššaukė tiek daug pykčio ir patyčių?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Pirmiausia norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad, norint, jog kolektyvinėje sąmonėje įvyktų pokyčiai, yra absoliučiai būtina, kad žmonės, kurie turi šansą būti išgirsti, išdrįstų pasisakyti ir išsakytų pastebėjimus, kurie galėtų supurtyti žmones ir paskatintų juos mąstyti už savo dabartinės proto dėžutės ribų. Ir šiuo atžvilgiu, nėra taip svarbu, ar tie pastebėjimai yra laikomi deramais ir protingais, ir netgi nėra svarbu, kad jie būtų būtų absoliučiai teisingi, nes tikslas yra supurtyti žmones – tuos, kurie dar nėra galutinai uždarę savo protų – ir paskatinti juos pradėti mąstyti apie problemą nauju būdu.
Todėl turiu pagirti Šaron Stoun ir kitus įžymius aktorius, tokius kaip Ričardas Gyras ir Harisonas Fordas, kurie turėjo drąsos palaikyti Dalai Lamą ir Tibeto laisvės siekius – netgi iki tokio lygmens, kuomet tuo jie dažnai pakenkė savo karjerai ar pajamoms. Tai yra liūdnas faktas, kad žmonės šioje planetoje, kurie turi pasakyti kažką svarbaus, labai sunkiai prasiskina kelią į žiniasklaidą, kai tuo tarpu tam tikrų įžymybių patys paviršutiniškiausi pasisakymai yra visur plačiai cituojami. Todėl yra net labai būtina ir pagirtina, kad tie, kurie yra pasiekę įžymybės statusą, turėtų drąsos pasisakyti dėl tikslų, kurie gali padaryti skirtumą.
O dabar leiskite man atsakyti į klausimą, ar neseniai įvykęs žemės drebėjimas iš tiesų buvo Kinijos vyriausybei grįžusi karma dėl jos elgesio su tibetiečiais. Visų pirma, Šaron Stoun pasielgė labai drąsiai, viešai išreikšdama mintį, kad gamtos kataklizmas iš tiesų gali būti žmonių veiksmų padarinys – ir visi puikiai matote, kad už šią mintį Vakaruose ji buvo paversta pajuokos objektu. Nes, kaip Motina Marija paaiškino, yra iš tiesų būtina, kad žmonija nubustų realybei, jog egzistuoja ryšys tarp jų sąmonės būsenos ir gamtos kataklizmų.
Žinoma, iš tiesų yra įmanoma, kad šalis gali patirti gamtos kataklizmą dėl savo vadų veiksmų, kaip, pavyzdžiui, tą matėte uragano Katrinos atveju Jungtinėse Valstijose. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, tai nėra tiesa, kad žemės drebėjimas buvo už Kinijos veiksmus prieš Tibetą grįžusi karma. Tai yra tas atvejis, kai Šaron Stoun, nepaisant jos gerų intencijų, buvo šiek tiek pernelyg susitelkusi į pasaulio matymą iš savo konkrečios perspektyvos, kurioje Tibeto žmonės tapo visų svarbiausi.
Realybė yra tokia, kad neseniai įvykęs žemės drebėjimas Kinijoje nebuvo už vyriausybės elgesį su Tibeto žmonėmis sugrįžusi karma; ši karma sugrįžo dėl jos elgesio su kita žmonių grupe. Ir ši žmonių grupė yra dažnai praleidžiama pro akis, kai žmonės Vakaruose žiūri į Kiniją. Ir jeigu skaitytojams sunkiai sekasi suprasti, apie kokius žmones aš čia kalbu, tai tik įrodo mano mintį.
Realybė yra tokia, kad neseniai įvykęs žemės drebėjimas buvo vyriausybei sugrįžusi karma už tai, kaip ji elgėsi su savo pačios žmonėmis!
Žinoma, Kinijos vyriausybė iš tiesų laiko priespaudoje Tibeto žmones, tačiau argi ji ir savo pačios žmonių nelaiko lygiai tokioje pačioje priespaudoje? Ir argi Kinijos žmonės nenusipelno lygiai tokios pačios užuojautos ir pagalbos siekiant laisvės?
Ir tai išsakęs, norėčiau pakomentuoti klausimą, ar tai nėra neteisinga, kad Kinijos žmonės turi kentėti dėl savo valdžios veiksmų – kai ši valdžia yra tironiška. Realybė yra tokia, kad kiekvienoje šalyje, valdžia yra žmonių sąmonės išraiška. Todėl tironiška valdžia šalyje gali egzistuoti tiktai tuo atveju, jeigu žmonės savo sąmonėje turi tendenciją būti paklusnūs ir nenori prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir savo šalį.
Tad net ir į didžiausią totalitarizmą nugrimzdusiose šalyse egzistuoja abipusė priklausomybė tarp tironiškų valdovų ir jiems paklūstančių žmonių. Ir tiktai tuomet, kai kritinė masė žmonių pakils virš sąmonės, paskatinusios tironiškos valdžios atėjimą į valdžią – ir nuspręs prisiimti atsakomybę už savo likimą – įvyks lemtingas pokytis valstybės valdymo formoje – kaip tą šiuo metu puikiai iliustruoja situacija Irake.
Ir galiausiai, leiskite man pakomentuoti, kodėl Šaron Stoun pastaba sukėlė tiek daug pykčio Kinijoje ir tiek daug patyčių Vakaruose. Paprasta priežastis yra ta, kad abejose pasaulio dalyse turite didelį procentą visuomenės, kuri nuo vaikystės užaugo tikėdama materialistine – anti-dvasinga – filosofija, pasak kurios, jums yra įmanoma išvengti savo veiksmų pasekmių – ir pasak kurios, jūsų veiksmai neturi pasekmių, jeigu šios pasekmės nėra iš karto matomos.
Pasekmių neigimas – kaip Maitrėja labai išsamiai paaiškina savo knygoje – yra didžiausias laisvos valios iškraipymas. Dievas leido Žemei tapti planeta, kurioje yra įmanoma – dėl materijos tankumo – neigti Dievo egzistavimą, tuo pat metu neigiant ir Dievo įstatymus. Tai buvo padaryta su tikslu suteikti tam tikrai gyvybės srautų grupei galimybę iki galo pasisotinti savo troškimu būti atskirtais nuo Dievo – viliantis, kad galiausiai jiems viso to bus gana ir jie sugrįš į realybę.
Tačiau kai kurie iš šių žmonių įtikino save – ir labai sunkiai dirba, mėgindami įtikinti ir visus kitus Žemėje esančius žmones – kad Dievo iš tiesų nėra, ir todėl jie turi tai, ką jie mano esant aukščiausia laisve, tai yra, laisvę daryti ką tiktai norite be jokių pasekmių. Tačiau, kaip Maitrėja paaiškina, be pasekmių nebūtų ir laisvos valios, nes, jeigu jūsų pasirinkimai nesukurtų pasekmių, nebūtumėte iš tiesų padarę jokio pasirinkimo.
Tad faktas yra toks, kad turite tam tikrą šioje planetoje egzistuojančią populiacijos dalį, kuri įnirtingai neigia, kad žmonių veiksmai gali turėti pasekmes planetos kūnui ar kad planeta iš tiesų gali reaguoti į žmonių veiksmus gamtos kataklizmais. Šie žmonės negailestingai išjuoks kiekvieną, pasisakantį prieš jų reliatyvistinę, į save sukoncentruotą pasaulėžiūrą, tačiau jų pajuokos intensyvumas bus tiesiogiai proporcingas jų savanaudiškumui. Nes TIKTAI savanaudiškumas gali versti žmones atsisakyti pripažinti, kad jų veiksmai arba sąmonės būsena gali turėti pasekmes, darančias poveikį kitoms gyvybės dalims.
Ir, žinoma, tiktai savanaudiškumas kelia gyvybės srautams norą atsiskirti nuo Dievo ir Dievo Kūno. Tie, kurie pradėjo įveikti savanaudiškumą, ėmė matyti, kad visi žmonės Žemėje yra tos pačios didesnės visumos dalis, ir todėl jie pradeda palikti Kaino sąmonę ir ima suvokti, kad iš tiesų yra savo brolių sergėtojai. Ir todėl iš tiesų dera turėti judėjimą „Už laisvą Tibetą,“ tačiau lygiai taip pat būtina ir svarbu turėti judėjimą „Už laisvą Kiniją.“ Nes, jeigu galėtumėte išlaisvinti Kinijos žmones nuo tironiškumo-paklusnumo sąmonės, negi nemanote, kad Tibeto problema išsispręstų savaime?
Ir šiuo atžvilgiu, yra nepaprastai svarbu, kad dvasingi žmonės iškeltų savo karmos suvokimą virš tradicinio bausmės scenarijaus. Jeigu nesiliausite į balioną pūsti orą, jis galiausiai sprogs, tačiau ar tai reiškia, kad baliono sprogimas bus pikto Dievo bausmė? Realybė yra tokia, kad žmonija nuolatos pila žemų dažnių energiją į planetos kūno energetinį lauką, ir kai įtampa pasidaro pernelyg didelė, kažkas turi duoti kelią ir nuleisti šią įtampą. Jeigu įtampa nėra nuleidžiama dvasiniais įrankiais, tokiais kaip šaukiniai ir Motinos Marijos invokacijos, tuomet ji bus nuleista skaudžiuoju būdu ir žmonės bus sužeisti.
Ir nors yra lengva koncentruotis į faktą, kad žmonės buvo sužeisti, tai vis tiek nėra bausmė. Tai tiesiog yra neišvengiama žmonių veiksmų pasekmė, ir todėl karma visada yra tik mokytojas. Karma yra mėginimas išmokyti žmones, kad jų veiksmai – tame tarpe ir psichologiniai „veiksmai“ – turi pasekmes. Tad visada egzistuoja viltis, kad, kai žmonės patirs pasekmes, jie pabus, prisiims atsakomybę už save ir nuspręs keistis.
Žinoma, daugeliu atveju, būtent ta sąmonė, kuri paskatino žmones susikurti karmines pasekmes, neleidžia jiems šio karmos grįžimo laikyti pamoka. Tačiau, kai žmonės yra užkimšę ausis savo dvasiniams mokytojams, nėra jokių kitų būdų juos mokyti, kaip tik leidžiant jiems pjauti karmos grįžimą – vėl ir vėl, kiek tik reikės, kol jie ims savęs klausti: „O galbūt egzistuoja geresnis kelias? Gal tai aš turiu keistis? Kur yra rąstas mano akyje?“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com