Sekite manimi – ne Petru!

Žinia iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Žinote pasakymą: „Yra kelias, kuris atrodo žmogui teisingas, bet baigiasi jis mirtimi.“ Tiesą sakant, teisingiau būtų sakyti: „Yra kelias, kuris atrodo moteriai teisingas, bet baigiasi jis sielos mirtimi.“ Kas yra kelias, kuris atrodo teisingas moteriai?

„Moteris“ šiuo atveju simbolizuoja moteriškąjį kiekvienos sielos aspektą. Kiekvienas gyvybės srautas turi vyrišką ir moterišką aspektus. Moteriškasis sielos aspektas yra susikirtimo taškas tarp sielos ir pasaulio. Moteriškasis sielos aspektas turi gebėjimą prisiderinti prie materialaus pasaulio energijų, prie Materijos energijų.

Būtent moteriškasis sielos aspektas leidžia sielai būti pasaulyje. Tačiau dabar pamąstykite, kaip siela galėtų įvykdyti įsakymą būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio. Šį įsakymą siela gali įvykdyti tik tuomet, kai ji išlieka ištikima vyriškajam sielos aspektui, o per jį savo dvasiniam AŠ. Kol siela tebėra dvasinėje karalystėje, tai nėra sudėtinga užduotis. Sielos nebombarduoja materialaus pasaulio energijos ir ji aiškiai regi savo dvasinį AŠ. Tačiau, kai siela nusileidžia į fizinę oktavą, ši užduotis tampa žymiai sunkesnė.

Sielą dabar pradeda bombarduoti materialaus pasaulio energijos ir jai pasidaro daug sunkiau išlaikyti aiškų kontaktą su dvasiniu AŠ. Kaip tuomet siela gali būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio? Tai padaryti ji gali tiktai išlaikydama teisingą pusiausvyrą, teisingą poliariškumą tarp vyriško ir moteriško sielos aspektų. Norint išlaikyti šią pusiausvyrą, moteriškasis sielos aspektas turi išlikti ištikimas ir paklusti vyriškajam sielos aspektui, o per jį dvasiniam AŠ.

Pasakymas, kad vyras yra namų galva, nurodo ne žemiškąją šeimą, tačiau tai, kad vyriškasis sielos aspektas yra sielos „šeimynos“ galva. Norint tai išsaugoti, moteriškasis sielos aspektas turi išlikti paklusnus vyriškajam aspektui. Šią užduotį apsunkina tai, kad moteriškasis sielos aspektas labai lengvai prisiderina prie pasaulio energijų ir netgi sugeria šias energijas į save. Tol kol siela lieka ištikima dvasiniam AŠ, tai nėra kenksminga. Tai yra dovana, leidžianti sielai atlikti savo atėjimo į materialų pasaulį vaidmenį.

Pavojus yra tas, kad moteriškasis sielos aspektas gali patekti į šio pasaulio energijų, šio pasaulio samprotavimų ir šio pasaulio logikos spąstus. Ši logika, ši žaltiška logika yra atskirties nuo Dvasios, atskirties nuo Dievo logika. Moteriškasis aspektas pats negali pamatyti šios logikos klaidingumo. Moteriškasis aspektas pats negali išvengti šios subtilios pasaulio logikos spąstų. Todėl, jei siela nenori pasiklysti šio pasaulio klystkeliuose, ji turi išlikti budri ir išlaikyti bekompromisinį atsidavimą dvasiniam AŠ. Tai reikalauja nuolatinio budrumo ir nuolatinio dėmesio.

Jeigu siela nėra linkusi išlaikyti šį budrumą ir dėmesį, jeigu siela nenori stengtis išlaikyti savo ryšio su dvasiniu AŠ, tuomet ją palaipsniui pagaus ir apraizgys pasaulio žaltiška logika. Jei siela pradės labiau klausyti savo moteriškojo aspekto nei vyriškojo aspekto, ji pradės palaipsniui, dažnai net pati to nepastebėdama, ristis į žemesnę sąmonės būseną, į žemesnį tapatumo jausmą, kuriame ims matyti save ir pasaulį atskirtus nuo šaltinio, nuo Dievo.

Tad kelias, kuris atrodo teisingas moteriai, o tiksliau moteriškajam sielos aspektui, yra atskirties nuo Dievo kelias, kelias, vedantis į atsiskyrimą nuo Dievo, užuot buvęs keliu, kuriame individas yra Dievo išraiška.

Tai kelias, kuriuo ėjo visi žmonės, ir dėl kurio jie prarado sąmoningos bendrystės su dvasiniu AŠ malonę.

Du mirtini melai

Kas nutinka sielai, kai ji patiki žaltiška logika, kad galite išlaikyti savo individualumą, net ir būdami atskirtyje nuo Dievo? Siela pradeda eiti keliu, kuriame kuria savo tapatumą, savo individualumą, giliai tikėdama, jog yra atskirta nuo Dievo. Per daugelį gyvenimų, tokia siela gali susikurti labai stiprų ir labai sudėtingą individualumo ir atskirties jausmą. Ji taip pat gali susikurti virtinę įsitikinimų, kurių dėka siela bus tvirtai įsitikinusi, kad šis individualumo jausmas yra tikras, ir kad šio individualumo puoselėjimas yra tikrasis kelias, vedantis atgal pas Dievą.

Pirmasis žaltiškas melas yra tas, kad siela nemirs suvalgiusi uždraustojo, reliatyvaus gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus, t.y. žemesniosios sąmonės reliatyvaus gėrio ir blogio. Tačiau siela iš tiesų miršta dvasine prasme, nes įsivėlusi į dualistinę logiką, ji praranda tiesioginį ryšį su gyvenimo šaltiniu, su dvasiniu AŠ.

Yra sielų, kurios nupuolusios nesuprato, jog nupuolė, arba nenorėjo pripažinti praradusios savo turėtą padėtį. Visgi dauguma sielų viduje supranta kažką praradusios. Jos supranta, kad kažkas pasikeitė, kad kažkas yra ne taip. Kaip tik tuo momentu, žaltiška logika pasinaudoja antruoju melu, mėgindama išlaikyti sielą savo gniaužtuose. Antrasis melas yra tas, kad nors siela ir nupuolė, ji gali grįžti į Dievo karalystę, nepalikdama pirmojo melo. Kitaip tariant, sielai nebūtina pripažinti, kad pirmasis melas – melas, jog ji gali susikurti individualybę, galinčią išgyventi atskirai nuo Dievo, – yra neteisingas. Antrasis melas sako, kad siela gali sugrįžti pas Dievą, vystydama ir tobulindama atskirtimi paremtą individualumą.

Žemėje yra daug žmonių, kurie vis dar tebėra taip giliai įklimpę pirmajame mele, jog negali arba nenori pripažinti savo nuopuolio ir būtinybės grįžti pas Dievą. Vis dėlto šiame amžiuje vis daugiau žmonių pradeda suvokti, jog jie privalo stengtis grįžti pas Dievą. Šie žmonės suvokia, kad jiems reikia rasti kelią, sistemingą procesą, galintį juos atvesti atgal pas Dievą.

Kol žmonės tebemiega, šio pasaulio jėgos nesibaimina prarasti savo valdžią šioms sieloms. Tačiau kai žmonės prabunda ir suvokia, jog jiems reikia rasti kelią atgal pas Dievą, atsiranda rimtas pavojus, o tiksliau rimta viltis, kad šio pasaulio jėgos gali prarasti šių sielų kontrolę. Jei šie žmonės atras tikrąjį kelią ir uoliai seks šiuo keliu, jie iš tikrųjų sugrįš pas Dievą. Todėl antroji gynybos linija, kurią įrengė šio pasaulio jėgos, yra netikro kelio iliuzija, kelio, kuris atrodo žmogui teisingas, bet baigiasi mirtimi.

Netikras kelias, kairysis kelias, atrodo žmogui teisingas, nes jame sielai nereikia susidurti su pasirinkimais, privertusiais sielą patikėti pirmuoju melu. Netikras kelias duoda sielai suprasti, kad ji iš tiesų niekada nebuvo suklydusi. Ji buvo arba jai nepavaldžių jėgų auka, arba tai buvo Dievo noras, kad siela nupultų, arba buvo gera priežastis, kodėl siela nupuolė, ar dar begalė priežasčių, dėl kurių atrodo, jog buvo visiškai natūralu ir neišvengiama sielai nupulti į žemesnę sąmonės būseną.

Netikras kelias atrodo teisingas žmogui, o tiksliau žmogiškajai sąmonei, nes, kai siela susikuria netikrą tapatumą, individualumą, grįstą atskirtimi nuo Dievo, siela nebežino jokio kito tapatumo ar individualumo. Žmogiškasis aš, ego, kyla iš atskirties jausmo, todėl niekada nesugebės pamatyti, kad su atskirties jausmu kažkas yra ne taip. Todėl kol siela klausosi ego arba netikrų mokytojų, siela nesupranta, jog vienintelis tikras individualumas yra būti Dievo liepsnos individualia išraiška.

Todėl netikras kelias verčia sielą manyti, jog ji gali sugrįžti pas Dievą vystydama savo netikrą individualumą, grįstą atskirtimi nuo Dievo. Tai duoda sielai akstiną ieškoti išorinio kelio, išorinės organizacijos, išorinės tikėjimo sistemos, žadančios automatišką išganymą. Tai pažadas, kad, kol tikėsite teisingomis doktrinomis, laikysitės teisingų išorinių taisyklių ir priklausysite tam tikrai organizacijai, būsite automatiškai išganyti, nes Dievas tiesiog privalės priimti jus į savo Dangaus karalystę.

Netikras kelias

Daugybė žmonių istorijoje ėjo netikru keliu. Net ir daugelis taip vadinamų dvasinių mokytojų ir vadų ėjo netikru keliu ir skelbė netikrą kelią. Tokie mokytojai dažnai klaidindavo žmones nesąmoningai. Jie iš tiesų tikėjo melu, jog įmanoma kažkokiu būdu ištobulinti ar nušlifuoti netikrą tapatumo jausmą, pseudo identitetą. Jie tikėjo, kad įmanoma pasiekti išganymą ir sugrįžti į Dievo karalystę neįveikus, neperžengus ir nepalikus praeityje atskirties nuo Dievo jausmo.

Šis melas yra labai įtikinantis ir užkrečiantis. Jis toks įtikinantis, kad net ir daugelis žmonių, užsiiminėjančių dvasinėmis praktikomis ne vieną gyvenimą, vis dar neperprato šio melo. Jie iš tiesų tiki einantys tikruoju dvasiniu keliu ir naudojasi įvairiausiais išoriniais ženklais ar vidinėmis patirtimis, kad dar labiau sustiprintų iliuziją, jog jie eina tikruoju keliu ir vis labiau artėja prie Dievo. Kai kurios iš šių sielų iš tiesų kai kuriais atžvilgiais dvasiškai tobulėja, tačiau jie vis dar nemetė iššūkio pagrindinei problemai, dėl kurios jiems ir reikia sugrįžti pas Dievą, t.y. faktui, kad jie pasirinko matyti save atskirtus nuo Dievo.

Nors ir egzistuoja dvasinis kelias, laipsniškai vedantis link aukštesnės sąmonės būsenos, kelyje ateina toks momentas, kai laipsniškas kelias jūsų toliau niekur nebegalės nuvesti. Ateina toks momentas, kai turite atlikti tikėjimo šuolį į Dievo glėbį. Negalite sugrįžti atgal pas Dievą, kol matote nors menkiausią atotrūkį tarp savęs ir Dievo. Ką reiškia būti Dievo karalystėje? Tai reiškia būti vienovėje su Dievu, būti Dievo individualizacija, netgi būti Dievu įsikūnijime. Tai reiškia priimti savo tikrąjį tapatumą, Dievo sūnaus arba dukters, individualizuotos Dievo liepsnos tapatumą.

Petro klaida

Kai vaikščiojau Žeme prieš 2000 metų, mano pagrindinis tikslas buvo pademonstruoti tikrąjį kelią, vedantį atgal į vienybę su Dievu. To paties vienybės kelio mokė visi tikrieji dvasiniai mokytojai ir mistikai. Daugelis sielų buvo šių mokytojų mokiniais, ir vis dėlto nesuprato mokymo esmės. Tokie mokiniai gali sėdėti prie tikro Mokytojo kojų daugelį metų ir vis vien nesuprasti netikro kelio melo. Jie gali žiūrėti į tikrą mokytoją ir atpažinti, kad tai yra tikras mokytojas, tačiau savo širdyje jie negali suprasti ir priimti, kad vienintelis būdas sekti mokytoju yra tapti mokytoju.

Puikus tokio mokinio pavyzdys yra mano mylimas Petras. Petras buvo nuoširdus mokinys. Jis buvo pasiekęs tam tikrą įžvalgumo lygį ir tai jam leido atpažinti mane kaip įsikūnijusį Kristų. Kai sakiau: „Ant šitos uolos pastatysiu savo bažnyčią,“ neturėjau omenyje išorinio Petro asmens. Turėjau omenyje vidinį gebėjimą atpažinti Kristų, atpažinti tikrąjį mokytoją.

Tačiau nepaisant to, kad Petras buvo nuoširdus mokinys, turėjęs tam tikrų pasiekimų ir tam tikrą įžvalgumą, jis nenorėjo eiti tikruoju Kristiškumo keliu. Štai kodėl, kai Kristiškumo testas iškilo priešais jį, jis išsiginė manęs tris kartus. Petras manė, kad nors jis ir atpažino mane kaip Kristų ir matė mane einantį keliu, vedančiu į ego mirtį, į netikro tapatumo jausmo mirtį, jam pačiam nereikia eiti šiuo keliu. Petras samprotavo, kad jis gali išlaikyti savo individualumą, pagrįstą atskirtimi nuo Dievo, atskirtimi nuo Kristaus. Jis samprotavo, kad jis vis tiek galės sugrįžti pas Dievą, sekdamas mano išoriniu mokymu, užuot ėjęs vidiniu keliu, kuriame privalote įveikti netikro tapatumo jausmą ir susigrąžinti tikrąjį tapatumo jausmą kaip būtybės, esančios vienovėje su Dievu, būtybės, kuri yra Dievo individualizacija, o ne pasaulio sąmonės individualizacija.

Tą akimirką, kai Petras manęs išsiginė pirmąjį kartą, jis įstūmė krikščionybę į klaidingą kelią. Krikščionybė, kurią įkūrė Petras, Petro įkurtoji bažnyčia nuo pat pradžių buvo pastatyta ant netikro kelio, ant individualumo, esančio atskirtyje nuo Dievo melo. Šis melas sako, kad galite grįžti pas Dievą neidami Kristiškumo keliu, kuris reikalauja, kad būtumėte pasirengę prarasti savo gyvenimą, savo mirtingą gyvenimą, prarasti savo mirtingąjį tapatumo jausmą, idant laimėtumėte amžinąjį Kristaus sąmonės gyvenimą.

2000 metų tradicinės krikščionių bažnyčios stiprino ir puoselėjo iliuziją, kurią įkūnijo Petras. Šią iliuziją jos apstatė įmantriomis doktrinomis ir dogmomis. Jos sukūrė kultūrą, kuri taip stipriai reklamuoja šią iliuziją, jog milijonai sielų tvirtai įstrigo šios iliuzijos gniaužtuose. Jie mano esantys tikri krikščionys, tačiau aš sakau jums, jie eina keliu, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis sielos mirtimi.

Nebūkite kaip Petras.

Pasimokykite iš Petro klaidų

Pasistenkite pamatyti iliuziją, į kurią įkliuvo Petras. Kai pasaulis ateis ir paklaus, ar esate vienovėje su Kristumi, neišsiginkite savo vienovės su manimi. Nesibaiminkite pasekmių ar bausmių šiame pasaulyje. Neieškokite pateisinimų ir nemėginkite paaiškinti Kristiškumo taip, kad jis pasidarytų priimtinas pasaulio sąmonei.

Būkite pasirengę paaukoti savo mirtingą tapatumo jausmą, savo netikro individualumo jausmą, savo pasigėrėjimą žmogiškuoju ego ir žmogiškais pasiekimais, idant pasiektumėte vienybę su Kristumi.

Pabuskite ir išeikite!

Petras samprotavo, kad jeigu būtų prisipažinęs esantis vienas iš mano mokinių, jį būtų nukryžiavę kartu su manimi, ir todėl jis nebūtų galėjęs pasilikti pasaulyje ir skleisti mano žinios. Tačiau kai Petras eidamas vandeniu ėmė skęsti, negi neištiesiau jam rankos ir jo neištraukiau? Tai kodėl gi Petras galvojo, kad jeigu jį būtų nukryžiavę kartu su manimi, aš nebūčiau galėjęs jo prikelti, kaip prisikėliau pats? Ir argi prisikėlęs Petras nebūtų galėjęs vėl vaikščioti Žeme, kaip vaikščiojau aš, padėdamas kitiems mokiniams skleisti mano žinią?

Sakau jums, jeigu Petras būtų nusprendęs pripažinti savo vienovę su Kristumi, užuot patvirtinęs savo atskirtį nuo Kristaus, pati krikščionybė būtų buvusi visiškai kitokia. Dar neaišku, ar Petras iš tiesų būtų buvęs nukryžiuotas. Vis dėlto nesvarbu, ar jis būtų buvęs nukryžiuotas kartu su manimi, ar būtų likęs įsikūnijime, tačiau Petras būtų tapęs tikru Kristaus atstovu. Jis būtų pasiekęs vienovę su Kristumi, jis būtų tapęs Kristumi, ir todėl būtų galėjęs pastatyti bažnyčią ant tikrojo kelio, užuot statęs ją ant netikro kelio. Jis būtų galėjęs pastatyti bažnyčią, pagrįstą tikruoju individualumu Dievuje, užuot statęs ją ant netikro individualumo, pagrįsto atskirtimi nuo Dievo, atskirtimi nuo Kristaus.

Matau milijonus žmonių, kurie laiko save tikrais krikščionimis arba laiko save tikrais dvasinio kelio pasekėjais. Šiuos žmones galite atrasti visose religijose, ir daugelį jų galite atrasti Naujojo Amžiaus judėjime. Aš myliu kiekvieną iš jūsų ir nieko daugiau netrokštu kaip tik išvysti jus sugrįžtant namo, į mano Tėvo karalystę. Visgi privalau jums griežtai ir atvirai pasakyti, kad daugelis jūsų einate netikru keliu, keliu, kuris atrodo žmogui teisingas.

Ir dabar sakau jums, visa man Kristaus suteikta valdžia: „Pabuskite iš savo miego!“ Sakau jums, kaip sakiau Lozoriui: „Išeikite!“ Išeikite iš savo netikro tapatumo kapo ir pasitikite Šviesą, mano Kristaus Esaties Šviesą, šviečiančią jums per šiuos žodžius.

Aš esu Jėzus Kristus. Aš esu būtybė, kuriai Dievas patikėjo tarnauti kiekvieno žmogaus Viešpačiu ir Išganytoju Žemėje. Daugybė žmonių galvoja, kad užtenka jiems ištarti paprastus žodžius ir jie jau priėmė mane savo Viešpačiu ir Išganytoju. Taip nėra.

Aš galiu būti jūsų Viešpačiu ir Išganytoju tik tuomet, kai pilnai mane priimsite ir priimsite kelią į Kristiškumą, vienybės su Kristumi, vienybės su Dievu kelią. Galiu jūsų išganytoju būti tik tuomet, jei esate pasirengę prarasti savo netikro individualumo jausmą, netikro tapatumo jausmą, kuris paremtas iliuzija, jog esate atskirti nuo Dievo. Galiu būti jūsų Viešpačiu ir Išganytoju tik tuomet, jeigu esate pasirengę leisti savo žmogiškajam ego mirti.

Neikite keliu, kuriuo ėjo Petras, ir nepraleiskite savo likusio gyvenimo naudodamiesi žaltiška logika, kad pateisintumėte savo ego tobulinimą. Verčiau eikite keliu, kuriuo ėjo Paulius, sakydamas: „Aš mirštu kiekvieną dieną.“ Jis turėjo galvoje, kad dalis jo žmogiškojo aš miršta kiekvieną dieną.

Būkite pasirengę pripažinti, kad jūsų žmogiškasis aš, jūsų žmogiškasis individualumo jausmas, turi pirma numirti ir tik tuomet galėsite atrasti savo tikrąjį individualumą Kristuje. Pripažinkite, kad individualumo jausmas, grįstas atskirtimi, yra melas. Nešvaistykite savo likusio gyvenimo, bandydami pateisinti šį individualumo jausmą ir tikėjimą, kad netikras šio individualumo vystymo kelias gali jus nuvesti atgal pas Dievą.

Tai darė Petras. Tai darė Petro siela per šiuos praėjusius 2000 metų. Tai darė krikščionių bažnyčios, sekusios Petro pasirinktu keliu, šiuos praėjusius 2000 metų.

Aš esu Jėzus Kristus ir sakau jums: „Gana!“ Atėjo laikas nubrėžti liniją smėlyje ir tarti: „Išeikite iš savo iliuzijų ir klystkelių. Nustokite manyti, kad viskas yra gerai ir kad tol, kol eisite keliu, kuriuo einate dabar, automatiškai sugrįšite pas Dievą.“

Nustokite mėginti šio pasaulio logika pateisinti netikrą kelią. Palikite netikrą kelią ir sekite manimi.

Aš esu Jėzus Kristus ir AŠ ESU Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.