Valdžios elitas 7: Kaip valdžios elitas gali naudotis religija žmonėms kontroliuoti

PASTABA: Šie mokymai buvo paimti iš Viešpaties Maitrėjos knygos Visrakčiai į Dvasinę Laisvę.


Ištraukos iš Rakto 23: Kaip akli vadai žiūri į religiją

Dabar jau galime tiksliai matyti, kaip tie, kurie yra iš dalies arba visiškai apakinti dualistinės sąmonės, žiūri į religiją. Šios būtybės nupuolė iš aukščiau arba nupuolė čia apačioje ir tapo apakintos dualistinės sąmonės. Akivaizdu, jog jos to nemato, ir daugelis iš jų iš tiesų tiki dirbančios Dievo darbą arba netgi tiki, kad yra tikrieji Dievo atstovai Žemėje. Tad mes jas vadinsime aklais vadais. Šie žmonės turi sekančius įsitikinimus apie religijos vaidmenį žmonių gyvenime ir apie savo pačių vaidmenį religijoje:

  • Akli vadai tiki pranokstantys Dievą žiniomis ir intelektu, tai reiškia, kad jie neturi visiškai jokios pagarbos dangiškam apreiškimui, dvasiniams mokytojams arba įsikūnijime esantiems Dievo atstovams. Būtent dėl to jie nužudė Jėzų ir daugelį kitų žmonių, mėginusių pakeisti status quo. Būtent dėl to jie yra visiškai įsitikinę, kad turi teisę paimti Dievo apreiškimą – religinį šventraštį arba Jėzaus mokymus – ir pakeisti jį taip kaip jiems patinka. Jie taip pat jaučia turintys teisę primesti išorinę doktriną šventraščiui, kuri dažnai peržengia pirminio apreiškimo ribas arba jį iškraipo. Trumpai tariant, jie jaučiasi turintys teisę susikurti savo pačių religiją Žemėje ir jaučia, kad turėtų būti aukščiausiais teisėjais, nustatančiais, kas yra tikroji religija. Jie, tikrąja to žodžio prasme tiki, jog Žemė priklauso jiems ir Dievas neturi jokios teisės kištis, duodamas žmonijai naują apreiškimą arba siųsdamas pranašus žmonėms žadinti.

  • Akli vadai iš esmės nesutinka su laisva valia ir tiki, kad žmonės Žemėje turėtų būti išganomi per jų, kaip pranašesnių būtybių, kontrolę. Jie nesutinka su nedualistinio mokymo tikslu, kuris yra padaryti žmones dvasiškai nepriklausomais, padedant jiems užmegzti ryšį su savo pačių aukštesniąja esybe ir dvasiniais mokytojais. Jie tiki, jog yra tikrieji žmonijos lyderiai, ir kad žmonės turėtų būti priversti jais sekti. Tai, žinoma, yra daroma tik dėl pačių žmonių gerovės, kadangi akli vadai žino geriau už Dievą kaip veikia visata ir kaip turėtų būti išganomi žmonės. Šios būtybės tiki, kad religija turėtų būti žmonių kontroliavimo įrankis, kurio pagalba jie būtų suvaromi kaip avys į bažnyčios gardą ir laikomi tenai neribotą laiką.

  • Akli vadai tiki žinantys geriausiai, todėl tai yra pačių žmonių labui, kad jie toliau liktų neišmanyme, nežinodami apie jokius kitus požiūrius, prieštaraujančius vadų nustatytoms doktrinoms arba išeinančius už šių doktrinų ribų. Būtent dėl to jie siekia naudotis religija kaip įrankiu žmonių protams kontroliuoti, laikydami juos neišmanyme ir neleisdami jiems žinoti nieko, kas išeina už jų sukurtos proto dėžutės ribų. Jie jaučiasi turintys pilną teisę užgniaužti bet kokias alternatyvias žinias bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, ar tai būtų per knygų deginimą, žmonių žudymą ar savo pačių pasekėjų kankinimą.

  • Akli vadai visada mėgina sukurti tobulą religiją, kuri, jų manymu, turi būti tokia religija, kuri sukurtų visiškai uždarą dėžutę. Kai žmonės yra patekę į šią dėžutę, jie neturi jokio būdo ištrūkti iš aklų vadų kontrolės, jie yra tapę nepasiekiami Dievui ir tikriesiems dvasiniams mokytojams. Akli vadai tai daro visomis prieinamomis priemonėmis, tačiau pagrinde per apgaulę ir bauginimus. Būtent dėl to daugelis religijų turi akivaizdžią baimės kultūrą. Bet kuri religija, kuri visomis jėgomis nesistengia ištraukti žmonių iš baimės, yra paveikta aklų vadų.

  • Akli vadai turi nepasotinamą troškimą įrodyti, kad yra teisūs, o Dievas klysta. Savo aklume, jie tiki, kad tą galima pasiekti, privertus visus žmones Žemėje sekti jų sukurta religija. Jie iš tiesų mėgina apsiskelbti neklystančiais autoritetais Žemėje, ar bent jau išsikelti save į tokią poziciją, kurioje jų žodis būtų įstatymas, kuriuo nebūtų galima abejoti ar kvestionuoti.

  • Akli vadai iš esmės mėgina tapti dievais Žemėje, ir jie be jokios sąžinės graužaties siekia priversti žmones juos garbinti, tarsi jie būtų dievai. Štai kodėl matėte tam tikras civilizacijas, kurių vadas būdavo garbinamas kaip dievas ar kaip vienintelis Dievo atstovas Žemėje. Štai kodėl tiek daug religijų turi hierarchiją, kurios lyderiai yra laikomi neklystančiais, ar bent jau yra laikomi užimančiais tokią poziciją, kurioje jais negalima abejoti. Jie teigia, kad ši hierarchija atstovauja Dievą, tačiau visa ši hierarchija yra gimusi iš dualistinės sąmonės, ir todėl ji iš tiesų atskiria žmones nuo tikrojo Dievo.

  • Akliems vadams religija tiesiog yra įrankis tikslui pasiekti, ji yra priemonė visiems aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti, tarp jų ir valdžiai bei sau prisiskirtoms privilegijoms įgyti. Jų religija yra visiškai atitrūkusi nuo Dievo tiesos ir realybės. Dievo tiesai nėra vietos jų religijoje, nes vietos joje yra tiktai tai „tiesai,“ kurią jie patys apsibrėžė pagal savo dualistinę pasaulėžiūrą – pasak kurios jie yra visatos centras.

  • Akli vadai tiki turintys teisę daryti tai, ką daro, ir kai jiems yra metamas iššūkis, pagrindinė jų reakcija yra pyktis, dažnai netgi įsiūtis, peržengiantis bet kokias racionalumo ar proporcijos jiems mestam iššūkiui ribas. Štai kodėl žydų vadai buvo tokie pikti ant Jėzaus ir taip greitai pasistengė jį nužudyti. Štai kodėl Jėzus apie juos sakė: „15 Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. 16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?!“ (Mato 7 skyrius)

  • Puolusios sąmonės esmė yra atsisakymas save transcenduoti, tarnaujant visai gyvybei, užuot siekus tarnauti atskiram tapatumo jausmui. Tad akli vadai nuolatos siekia sukurti kontrolės būseną, kuri būtų amžina ir kurios niekas negalėtų nuversti. Tai darydami, jie eina prieš pačią gyvenimo esmę, kuri yra savitranscendencija, tapimo daugiau procesas, kol tuštuma bus užpildyta šviesa ir visos savimonę turinčios būtybės bus pasiekusios pilną Dievo sąmonę. Tai reiškia, kad akli vadai niekada nesulauks sėkmės, ir jų kūrinius galiausiai sugriaus pati gyvenimo jėga. Akli vadai stengiasi pasiekti neįmanoma, ir jei tik žmonija tai suvoktų, žmonės galėtų išsilaisvinti ir liautis gyvenimas po gyvenimo suktis toje karuselėje – taip niekada ir nepriartėdami prie savo buvimo čia tikslo išpildymo.

    Tikrieji žmonijos mokytojai nuolatos siekia žmonėms duoti mokymus ir pavyzdžius, idant parodytų, kad visi žmonės turi potencialą pasiekti Kristaus sąmonę. Akli vadai visada siekia neutralizuoti šias pastangas, ir jie tai daro, paversdami pavyzdį išimtimi, šitaip paversdami žmogų, kuris buvo pasiųstas juos išlaisvinti, stabu. Būtent tai akli vadai padarė su Jėzaus pavyzdžiu. Todėl rūsti realybė yra tokia, kad vyraujančios krikščioniškos bažnyčios neseka tikruoju Jėzumi – kuris yra Pakylėtųjų Pulkų narys – bet seka netikru Jėzumi. Akli vadai pasinaudojo Jėzaus pavyzdžiu tam, kad sukurtų religiją, kuri beveik visa yra paremta antikristo protu, tai reiškia, kad dauguma vyraujančios srovės krikščionių iš tiesų seka antikristu, užuot sekę tikruoju Kristumi.

***

Akli vadai neturi jokios sąžinės graužaties, įkurdami naują religiją, kuri yra paremta jų pačių pasaulėžiūra ir kuri dažnai išaukština juos kaip dievus Žemėje, arba kuri garbina dievus, sukurtus pagal jų panašumą. Net ir šiuolaikinėje istorijoje egzistuoja tokių religijų pavyzdžių, ir šių pavyzdžių atrasite dar daugiau ankstesniais amžiais. Tokios religijos paprastai egzistuodavo lokalizuotoje vietoje ir jų gyvavimo laikas būdavo reliatyviai neilgas. Priežastis paprasta. Norint išlaikyti religiją gyvą, ji turi būti maitinama dvasine šviesa, nes kitaip ją greitai sugriaus sutraukianti Motinos jėga. Akli vadai ir tie, kurie jais seka, neturi šios šviesos, tad ji turi ateiti iš tų, kurie vis dar tebeturi šiokį tokį ryšį su dvasine karalija. Tačiau tokie žmonės turi bent šiek tiek Kristaus įžvalgumo, ir todėl nėra tikėtina, kad jie atsivers į religiją, kuri bus grįsta vien dualistine sąmone.

Akivaizdu, kad akli vadai nesugeba peržengti dualistinio proto ribų ir todėl negali – savarankiškai – sukurti mokymų, kurie būtų aukščiau dualizmo. Dėl šios priežasties gudresni akli vadai naudodavosi pakylėtųjų mokytojų įkvėptu arba apreikštu mokymu, šį mokymą iškreipdami ir iškraipydami. Kitaip tariant, jie paimdavo mokymą, kuris buvo remiamas pakylėtųjų mokytojų, ir iškraipydavo kai kurias jo idėjas, tuo būdu palaipsniui įtraukdami jį į dualistinę kovą.

Tai gali būti daroma įvairiais būdais, tačiau šiame kontekste susitelksiu į šventraščių klastojimą. Nėra tokių religinių šventraščių Žemėje, kurie būtų nukritę iš dangaus, nors daugelis šiuolaikinių krikščionių tiki, jog būtent taip nutiko su Biblija. Priežastis yra ta, kad Dievo įstatymas teigia – kaip paaiškinau anksčiau – jog privalo egzistuoti įtikinamas paneigiamumas Žemėje. Tad religinis šventraštis yra perduodamas per vieną arba daugiau įsikūnijime esančių žmonių, o tai reiškia, kad žmonės visada gali paneigti šventraštį, apšmeiždami pasiuntinį, kaip daugelis žydų padarė su Jėzumi.

Šventraščiai gali būti atskleidžiami įvairiais procesais, tačiau jie visi pereina per protą žmogaus, kuris tarnauja pranašu arba pasiuntiniu, ar kad ir kaip žmonės rinktųsi šį žmogų vadinti. Įstatymas sako, kad pakylėtiesiems mokytojams nėra leidžiama perduoti tiesą, kuri būtų aukštesnė už bent vieno įsikūnijime esančio žmogaus įsisąmonintą tiesą. Mes galime padauginti žmogaus sąmonėje esantį turinį, tačiau negalime perduoti idėjų, kurios būtų aukštesnės už pasiuntinio sąmonės būseną ir dvasinius pasiekimus. Tad tam, kad gautų nedualistinį mokymą, pasiuntinys privalo būti pakilęs virš dualizmo, bent jau tam tikru laipsniu. Tai, žinoma, mums uždeda tam tikrus apribojimus, ką galime atskleisti, ir egzistuoja galimybė, kad pasiuntinys gali turėti tam tikrus asmeninius arba kultūrinius įsitikinimus, kurie nuo pat pradžių šiam mokymui gali suteikti tam tikrų priemaišų.

Tačiau šis reikalavimas taip pat yra pranašus tuo, kad mokymas bus išreikštas tokiu būdu, kuris bus pritaikytas prie kultūrinės pasiuntinio kilmės, tuo pat metu padarydamas jį labiau prieinamą kitiems tos kultūros nariams. Visada prisiminkite, kad dvasinio mokymo tikslas yra pasiekti tam tikrą grupę žmonių ir padėti jiems pasiekti aukštesnę sąmonės būseną. Tad, net jeigu mokymas yra paveiktas pasiuntinio sąmonės, jis vis tiek gali padėti žmonėms palypėti aukščiau – jeigu jie yra pasiruošę naudotis išoriniu mokymu kaip tiltu į tiesioginį vidinį patyrimą.

Pavojus čia, žinoma, yra tas, kad naujam mokymui įgyjant vis didesnį pasekėjų ratą, jis gali būti paveiktas kultūros, kurioje buvo duotas. Tad, užuot leidę mokymui pakylėti jų sąmonę, žmonės gali – tiek nesąmoningai, tiek sąmoningai – nutraukti mokymą žemyn ir imti naudotis juo, kad pateisintų sąmonės būseną, kurią atsisako transcenduoti. Žmonės interpretuoja mokymą tokiu būdu, kad atrodo, jog jiems nereikia keisti savo gyvenimo būdo ar savo sąmonės (žinoma, sąmonės keitimas ir yra bet kokio tikro dvasinio mokymo tikslas). Akli vadai labai nagingai moka išnaudoti šią tendenciją, padarydami – dažnai subtilius, bet kartais ir labai akiplėšiškus – pakeitimus religiniuose šventraščiuose, kurie buvo perduoti tikru apreiškimu.

***

Jeigu sąžiningai pažvelgsite į religijos istoriją, pamatysite, kad daugelis religijų ėjo labai panašiu keliu. Pradžią joms davė vienas žmogus, kuris turėjo užmezgęs tiesioginį ryšį su dvasine karalija. Šis žmogus galėjo tarnauti pasiuntiniu, atnešančiu nedualistinį mokymą iš pakylėtųjų mokytojų. Taip pat galite matyti, kad dauguma tokių lyderių buvo labai dvasingi arba į misticizmą linkę žmonės, tai reiškia, kad jų dėmesys buvo sukoncentruotas į dvasinę karaliją ir jiems mažai rūpėjo pasaulietiški dalykai, ypač valdžia. Tad jie duodavo pradžią mistiniam judėjimui, kuris buvo susikoncentravęs į sekančius dalykus:

  • Mistinių žinių perdavimas ir skleidimas, tai yra žinių iš dvasinės karalijos, o ne dualistinės sąmonės sukurtų doktrinų. Toks judėjimas Dievą ir dvasinį apreiškimą visada iškelia aukščiau už žmogiškas nuomones. Ir judėjimas dažnai leidžia daugiau nei vienam žmogui gauti tokį apreiškimą.

  • Tarnavimas žmonės, kuriuos jis pasiekia. Mistinis judėjimas yra sutelktas į tarnavimą, tai reiškia, kad tarnystė žmonėms yra svarbiau už pačią organizaciją. Organizacija yra priemonė tikslui pasiekti. Tarnavimas žmonėms, tarp kitų dalykų, taip pat reiškia pagalbą jiems, siekiant tiesioginio vidinio Tiesos Dvasios patyrimo. Dėka šios į tarnystę sukoncentruotos krypties, judėjimo vadai paprastai būdavo mistikai, kuriems mažai rūpėjo pasaulietinė valdžia ir privilegijos.

  • Buvo daug tokių organizacijų, net ir žinomoje istorijoje, tačiau dauguma jų ilgai neišgyveno ir neišplito už lokalizuotos vietovės ribų. Pagrinde taip buvo todėl, kad žmonijos sąmonė dar nebuvo pasiekusi lygmens, kuris būtų leidęs plačiajai visuomenei atpažinti tokius mistinius mokymus, tačiau tai pagaliau pradėjo keistis. Keletas mistinių judėjimų iš tiesų pradėjo augti, ir tam tikrame taške jie pasiekė kritinę masę, kuomet pradėjo vykti pokytis. Po laipsniško pereinamojo laikotarpio – kuris kartais tęsdavosi kelias kartas, o kartais tik kelerius metus – organizacija būdavo transformuojama ir įgydavo sekančias charakteristikas:

  • Ji nebebuvo susikoncentravusi į apreiškimą iš aukščiau. Tiesą sakant, dažnai būdavo imama teigti, kad toks apreiškimas nebėra reikalingas, kadangi oficialieji šventraščiai duoda žmonėms viską, ko reikia jų išganymui.

  • Nariai nebuvo skatinami siekti užmegzti vidinį ryšį su savo aukštesniąja esybe ir dvasine karalija. Jiems buvo liepiama sekti išorine organizacija ir jos doktrinomis bei vadais.

  • Organizacija nustodavo būti atvira pokyčiams savo doktrinose ar struktūroje – nei iš viršaus, nei iš apačios. Ji tapdavo sustingusi ir sustabarėjusi, tuo pat metu teigdama, kad to reikalauja Dievas. Ji tapdavo uždara dėžute.

  • Jos tikslas nebebuvo tarnauti žmonėms; jos tikslas buvo tarnauti pačiai organizacijai arba jos vadams. Organizacija liovėsi būti priemone, kurios tikslas būtų tarnystė žmonėms; vietoj to, žmonės pavirto organizacijos tarnais, tarnaujančiais dėl jos išlikimo. Organizacijos išlikimas ir plėtra – ir jos vadų galios stiprinimas – tapo pagrindiniu tikslu.

  • Ir dabar organizacija pradėjo pritraukti vadus, kurie troško valdžios. Kai kurie manė žinantys geriau, kai tuo tarpu kiti matė progą pasinaudoti organizacija kaip būdu įgyti valdžią žmonėms ir įtaką visuomenėje. Valdžia greitai pasidarė svarbiausiu dalyku ir tapo sukoncentruota labai nedidelės hierarchijos rankose. Organizacija nustojo pritraukti mistikus į savo vadovybę, dažnai specialiai neleisdama jiems užimti vadovaujančių postų.

    Trumpai tariant, tai, kas prasidėjo kaip tikras dvasinis judėjimas, dabar tapo išorine religija, įkūnijančia visas dualistinių religijų charakteristikas, kurias aprašiau anksčiau. Jauna organizacija siekė visų vienodo dalyvavimo, tuo tarpu sustabarėjusi organizacija siekė privilegijų keliems. Joje išsivystė kultūra, kurią geriausiai būtų galima apibūdinti taip: turite paklusti, kad būtumėte priimti. Jeigu nebūsite pasirengę aklai sekti organizacijos doktrinomis ir vadais, būsite atskirti nuo organizacijos, ir jums galbūt netgi bus pasakyta, kad eisite tiesiai į pragarą. Jeigu norite geriausio tokios transformacijos pavyzdžio, išstudijuokite tai kas yra prieinama (o prieinama yra nedaug) apie ankstyvąjį krikščionybės judėjimą ir palyginkite tai su organizacija, kuri susiformavo po to, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija.

***

Kuo būtų galima paaiškinti šią transformaciją? Daugelis religingų žmonių matė tai nutinkant savo pačių bažnyčiai arba kitoms bažnyčioms ir klausė savęs, kodėl tai vyksta. Dalį paaiškinimo galite atrasti, pažvelgdami į žmonių psichologiją, į organizacijų mechanizmą, arba sakydami, kad kartais blogi dalykai nutinka, nepaisant geriausių žmonių intencijų. Tačiau problema su šiuo požiūriu yra ta, kad jis nepaaiškina, kodėl religinėse organizacijose pasireiškia toks didelis nenoras taisytis, kai klaidos pasidaro akivaizdžios. Kodėl, pavyzdžiui, katalikų bažnyčia taip nenori prisitaikyti prie fakto, kad šiuolaikinė visuomenė labai skiriasi nuo viduramžių visuomenės? Kodėl kai kurios religijos atsisako keistis, vietoj to netgi pasirinkdamos visišką savo išnykimą? Kas gi neleidžia organizacijai keistis?

Norint suprasti tikrąją priežastį, reikia pripažinti puolusių būtybių egzistavimą ir veikimo principus. Paprastas faktas yra toks, kad, kai dvasinis judėjimas yra naujas ir nedidelis, jis neatrodo patrauklus įsikūnijime esančioms puolusioms būtybėms – nes jis joms nesuteikia galimybės įgyti didelę valdžią. Tai nereiškia, kad nauja organizacija negali patraukti tokių žmonių, nes keletas jų dažnai būna joje nuo pat pradžių ir mėgina daryti įtaką judėjimui kuo ankstesnėje stadijoje. Tačiau, kai organizacija išauga iki kritinio dydžio ir pradeda turėti realų poveikį visuomenei, ji neišvengiamai tampa magnetu puolusioms būtybėms, kurios nori valdžios ir nori užimti pranašumą bei privilegijas teikiančius postus.

Vos tik puolusios būtybės įžengia į organizaciją, jos ima transformuoti ją į įrankį, padedantį joms siekti valdžios ir šlovės, kaip aprašiau anksčiau. Kai ši valdžia yra pasiekta, pagrindinis organizacijos tikslas tampa toliau plėsti arba bent jau išsaugoti vadų valdžią. Tai paaiškina, kodėl organizacija negali savęs transformuoti – vadai priešinsis viskam, kas grasina jų valdžiai, ir jie tai darys, peržengdami bet kokias sveiko proto ribas. Laikams keičiantis, organizacija nebesugebės patenkinti savo narių dvasinių poreikių. Tačiau vadai atsisakys tai matyti, ir todėl organizacija toliau laikysis įsikibusi į senąsias tradicijas, nes kiekvieną naują dalyką vadai laikys grėsme, kadangi bus apakinti savo dualistinio valdžios troškimo.

Ir tai neišvengiamai sukuria aplinką, iš esmės pašalinančią visus tuos žmones, kurie potencialiai galėtų transformuoti organizaciją, tai yra tuos, kurie turi stiprią intuiciją, yra linkę į misticizmą ir nori tarnauti kitiems. Jie tiesiog neturi jokių galimybių užimti galingiausius postus, nes nėra pasiruošę daryti kompromisų su savo principais ir vidiniais įsitikinimais, tam kad galėtų kilti hierarchijos laiptais išorinėje organizacijoje. Kai organizacija tampa užnuodyta valdžios siekimo, tie, kurie nenori daryti kompromisų su principais ir tiesa dėl valdžios išsaugojimo, tiesiog negali egzistuoti organizacijos vadovybėje. Tokie žmonės arba savanoriškai pasitrauks, arba bus priversti pasitraukti, dažnai patirdami didelį pažeminimą ir pasmerkimą iš dominuojančios vadovybės. Galėtume sakyti, kad dvasinio judėjimo pradžioje jis pagrinde patraukia žmones iš aukščiausių dešimties procentų, tačiau jam pradėjus augti, jis ima pritraukti žmones iš žemiausių dešimties procentų. Tie, kurie yra aukščiausiuose dešimtyje procentų, tuomet yra išstumiami, ir organizacijos valdymą perima labiausiai valdžios ištroškę žmonės. Nesakau, kad tai gali paaiškinti viską, kas nutinka dvasiniams judėjimams, tačiau tai yra labai akivaizdi tendencija, kurią reikia suprasti platesniam žmonių ratui.

***

Kodėl religinė organizacija pritraukia žmones, kurie nori valdžios, kodėl jie netampa imperatoriais ar generolais, galinčiais valdžia naudotis brutalia jėga? Na, nemaža puolusių būtybių Žemėje dalis iš tiesų tapo imperatoriais ir generolais ir jie užgrobė šią valdžią jėga. Tačiau egzistuoja skirtingos puolusių būtybių grupės, ir kai kurios iš jų yra gudresnės – arba subtilesnės – už kitas. Subtilesnės būtybės žino, kad brutali jėga yra primityvus būdas naudotis valdžia. Kai žmonės yra engiami, naudojant akivaizdžią prievartą, jie visada trokš išsilaisvinti, ir anksčiau ar vėliau sukils. Tad yra daug geriau juos valdyti tokiu būdu, kad jie nesuvoktų, jog yra valdomi. Jeigu žmonės manys, kad jų dabartinei situacijai nėra jokios alternatyvos, jie daug greičiau jums paklus. Ir būtent dėl to religija yra tokia patraukli puolusioms būtybėms – ji joms suteikia galimybę sukurti doktrinas, kurios turi aukščiausią įmanomą autoritetą, tai yra, paties Dievo autoritetą.

Puolusios būtybės labai nagingai moka naudotis religija, sukurdamos kultūrą, kurioje apsiskelbia absoliutų autoritetą savo pasekėjams turinčiais vadais. Jų žodžiu niekas negali abejoti, tad, jeigu pasisakysite prieš bažnyčią, jos doktrinas arba vadus, tai reikš, jog keliate maištą prieš patį Dievą, o už tai yra numatyta aukščiausia bausmė – degimas pragaro ugnyse – visą amžinybę. Jeigu iš tiesų tikite, kad bažnyčia su savo vadais turi galią pasmerkti jus visą amžinybę trunkančioms kančioms, tikėtina, kad paklusite viskam, ko jie iš jūsų reikalaus. Ir tai paaiškina, kodėl žmonės viduramžiais pakluso akiplėšiškiems katalikų bažnyčios ir jos vadų piktnaudžiavimams savo padėtimi. Jie nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų, nenorėjo žengti žingsnį aukščiau į Kristiškumą, ir todėl toliau sekė išoriniais vadais.

Kita dėlionės dalis, žinoma, yra tokia, kad dualistinė religija taip pat jums žada, kad, jeigu paklusite išorinėms jos doktrinoms ir taisyklėms, garantuotai pateksite į dangų. Tad tarp amžinos bausmės grėsmės ir amžino atlygio pažado, dauguma žmonių jaučia, kad paklusimas tam tikrai priespaudai Žemėje yra mažesnė iš dviejų blogybių. Ir tai paaiškina, kodėl katalikų bažnyčia galėjo laikyti žmones nuolatinėje priespaudoje daugiau kaip tūkstantį metų.

Ar matote subtilų psichologinį mechanizmą, kuriuo čia yra naudojamasi? Daugelis dvasingų ir religingų žmonių iš tiesų žino savo širdyse, kad kažkas yra ne taip su jų bažnyčia. Tačiau juos labiau domina amžinojo atlygio gavimas danguje, ir todėl jie nestoja pasisakyti prieš bažnyčią čia Žemėje. Kita vertus, puolusios būtybės, kurios užgrobė bažnyčią, žino neturinčios jokių šansų gauti atlygį danguje. Tad jos tenori įgyti didžiausią įmanomą valdžią čia Žemėje, ir todėl be jokios sąžinės graužaties naudojasi religija šiai valdžiai įgyti – tuo pat metu teigdamos, jog daro Dievo darbą.

Žinoma, puolusios būtybės visada yra nematomo padaro dalis, ir kai religija įgyja vis daugiau galios, ji susikuria savo pačios padarą, kaip didesnio padaro ataugą. Kaip paaiškinau, padaras yra tarsi kompiuteris, o kompiuteris negali pakeisti savo programavimo. Žvelgiant iš padaro perspektyvos, išorinė religija egzistuoja tik tam, kad tarnautų padarui ir savo narių dvasine šviesa šertų padarą. Padaras priešinsis bet kokiems pokyčiams, kurie galėtų grasinti šią religiją paversti tikra religija, padedančia savo nariams pasiekti savarankiškumą. Padaras sieks išlaikyti religijos narius grandinėse, manipuliuodamas jų mentaliniais ir emociniais kūnais per atlygio-bausmės scenarijų ir kitomis priemonėmis.

Tai paaiškina, kodėl didelei religinei organizacijai gali būti beveik neįmanoma pasikeisti ir kodėl žmonėms gali būti taip sunku palikti religiją. Pokyčius gali atnešti tik individai, tačiau, kad šie pokyčiai galėtų būti sukurti, jie privalo eiti prieš visą padaro ir kolektyvinės narių sąmonės, kurie nenori keistis, gravitacinę trauką. Dauguma individų, net ir grupės žmonių, neturi dvasinių pasiekimų, kad galėtų atsilaikyti prieš padaro jėgą ir jai nenusilenkti. Jie tiesiog yra išstumiami iš organizacijos arba jėga yra laikomi priespaudoje.

Todėl organizacija dažnai pasidaro tokia sustabarėjusi, jog negali keistis kartu su laikais, kas galiausiai atveda prie jos žlugimo. Už jos esantis padaras neturi pakankamo sąmoningumo suvokti, kad, jeigu jis nesikeis, mirs. Tai paaiškina, kodėl žmonės, kurie yra patekę tokio padaro įtakon, atsisako keisti savo elgesį, netgi iki tokio taško, kuomet žlunga visa civilizacija. Žmonės nesugeba ištrūkti iš padaro įtakos, o padaras nesugeba peržengti savo programavimo. Tad jeigu neatsiranda nė vieno, kuris sušuktų, jog karalius nuogas, po to seka neišvengiamas susinaikinimas. Tai tiesiog yra galutinė laisvos valios išdava. Tie, kurie savęs netranscenduoja, neišvengiamai save susinaikina.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels