Kodėl ego nori, kad manytumėte, jog pasaulis yra pilkas

Mažiausia, ką turėtumėte žinoti apie ego. Šešta dalis

Mokymas iš Jėzaus


Kaip paaiškinau ankstesniuose mokymuose, ego veikia vien dualizmo karalijos ribose. Kai nusileidžiate į žemiausią dualistinio mąstymo aspektą, imate pasaulį matyti juodai baltu, tai reiškia, kad visada esate teisūs, o visi, kurie jums prieštarauja, visada klysta. Samprotaujama labai paprastai. Žmonės apsibrėžia tam tikrą tikėjimo sistemą ir suteikia jai neklystamumo statusą, sakydami, kad ši tikėjimo sistema yra vienintelė teisinga, tai reiškia, jog jie mano, kad ji yra absoliučiai teisinga, ir joje nėra jokių klaidų. Jeigu pasinaudotume mano šiuose mokymuose naudojama terminologija, galėtume sakyti, kad šie žmonės mano, jog jų tikėjimo sistema yra gimusi vien iš Kristaus tiesos, ir ji nė kiek nėra paveikta antikristo proto iliuzijų.

Tačiau realybėje šis samprotavimas kyla iš ego troškimo paversti save autoritetu, kuriuo niekas negalėtų abejoti. Tai yra mėginimas sukurti išorinę regimybę, jog dėl to, kad priklausote vienintelei tikrai tikėjimo sistemai, garantuotai būsite išganyti. Daugeliui žmonių tai taip pat leidžia pasijausti geresniais už visus tuos, kurie nepriklauso jų tikėjimo sistemai. Jeigu sąžiningai pažvelgtumėte į pasaulį, pamatytumėte, kad net ir šiandien daugelis žmonių yra įstrigę šiame požiūryje į gyvenimą. Jie yra labai akivaizdžiai įsitikinę savo teisingumu, jie teisia kitus ir jaučiasi esantys geresni už kitus. Akivaizdus pavyzdys yra bet kurios religijos fundamentalistai.

Jeigu esate kada nors bendravę su tokiais žmonėmis, žinote, kad su jais gali būti nepaprastai sunku palaikyti normalų pokalbį. Ir yra praktiškai neįmanoma diskutuoti apie ką nors, kas išeina už jų įsitikinimų ribų ar šiems įsitikinimams prieštarauja. Jeigu mėginsite padėti jiems pamatyti, kad jų įsitikinimai yra riboti ar gal net neteisingi, paprastai susidursite su labai priešiška reakcija. Ekstremaliausiais atvejais, tokie žmonės netgi yra pasirengę nužudyti kiekvieną, kas grasina jų tikėjimo sistemai, kaip, pavyzdžiui, musulmonų fundamentalistas, įvykdantis savižudybę susisprogdinimu, kad apgintų islamą. Arba krikščionių kryžiuotis, ginantis žemės lopinėlį, pavadintą Šventąja Žeme – lygtai Dievas – dvasinė būtybė – būtų kada nors norėjęs, kad žmonės vienas kitą dėl ko nors žudytų materialiame pasaulyje. Kai žmonės yra nuėję į šiek tiek mažesnį kraštutinumą, jie jums užklijuos etiketę, sakydami, kad esate iš velnio (ar bet kokią kitą negatyvią etiketę) ir atsisakys su jumis kalbėti. Ir, žinoma, tokie žmonės yra nepasiekiami dvasiniam mokytojui.

Išsilaisvinimas nuo ekstremizmo

Kas gali ištraukti žmones iš šitos būsenos, kurioje jie yra aklinai uždarę savo protus? Na, realybė yra tokia, kad šių žmonių Sąmoningasis AŠ atsisakė priiminėti sprendimus. Sąmoningasis AŠ pasitraukė į savo susikurtą tvirtovę, ir savo ego paskyrė šios tvirtovės sargu. Ego rolė yra pastatyti tvirtovės sienas, per kurias niekas negalėtų prasiveržti ir pažadinti Sąmoningojo AŠ būtinybei vėl priiminėti sprendimus. Bet, žinoma, kaip įrodė viduramžių pilys, bet kuri tvirtovė, kuri yra sukurta neleisti pasauliui patekti į vidų, taip pat neleis ir jos gyventojams iš jos išeiti, šitaip tapdama kalėjimu.

Neišvengiama pasekmė yra tokia, kad ego veikia kaip kompiuteris, robotiškai vykdantis savo programavimą ir vedantis žmogų vis giliau ir giliau į juodai balto mąstymo kraštutinumą. Žmogų tai privers būti nuolatiniame konflikte su kitais žmonėmis, ir kai konfliktas bus tapęs pakankamai ekstremalus, Sąmoningasis AŠ galiausiai gali nubusti ir suvokti: „Nebegaliu daugiau to daryti. Turi būti geresnis būdas!“

Jeigu Sąmoningasis AŠ bus pasirengęs prisiimti bent dalinę atsakomybę už savo situaciją, jis dabar galės apsigręžti ir pradėti kelionę aukštyn, kuri palaipsniui jį išves iš ego pastatyto kalėjimo. Tačiau egzistuoja trys pagrindiniai faktoriai, galintys stabdyti šį augimą:

  • Proto kalėjimas buvo sukurtas kaip tvirtovė, kurios paskirtis buvo „ginti“ Sąmoningąjį AŠ nuo būtinybės priiminėti sprendimus. Tad Sąmoningasis AŠ gali būti emociškai prisirišęs prie kalėjimo saugumo ir patogumo. Tai gali pasireikšti nenoru rizikuoti, priiminėjant sprendimus, arba prisirišimu prie įsitikinimų, iš kurių yra sukurta tvirtovė. Jis gali laikytis įsikibęs į saugumą, kad išvengtų jausmo, jog yra pažeidžiamas.

  • Ego nori, kad Sąmoningasis AŠ tikėtų melu, kad, jeigu nepriiminėsite jokių sprendimų, negalėsite padaryti klaidų. Tačiau realybė yra tokia, jog dėl to, kad turite laisvą valią, sprendimas nepriiminėti sprendimų vis tiek yra sprendimas. Jeigu nepriiminėjate sprendimų, leidžiate šiuos sprendimus priiminėti savajam ego. Visi ego sprendimai yra klaidos, ta prasme, kad jie jūsų nepriartins prie vienovės su Dievu.

  • Ego išlikimo instinktas mėgins išlaikyti jus už tvirtovės sienų, kuomet jis jausis gebantis kontroliuoti jus ir pasaulį. Todėl ego aktyviai ir agresyviai sieks sukliudyti jums pakilti į naują dvasinio kelio lygmenį.

Ką turiu omenyje, kalbėdamas apie pakilimą į naują kelio lygmenį? Na, egzistuoja daug galimų būdų padalinti dvasinį kelią į lygius arba etapus. Šiame kontekste kalbu apie tai, kad pasiekiate tašką, kuomet imate permatyti dualistinio mąstymo klaidingumą. Imate matyti patį mišką, užuot buvę apakinti individualių medžių. Ir tuomet galite pradėti sąmoningai siekti nedualistinės Kristaus tiesos.

Ego ir šio pasaulio jėgos imsis labai stipraus puolimo prieš kiekvieną žmogų, pradėjusį kilti virš dualizmo. Jos padarys viską, ką tik pajėgs sugalvoti, kad tik išlaikytų jus įstrigusius dualistiniame mąstyme. Tačiau vienintelis būdas, kuriuo jos tai gali daryti, yra naudotis antikristo proto dualizmu. Tačiau tai yra grėsmingas ginklas, nes jis yra žymiai subtilesnis nei mano dauguma dvasios ieškotojų.

Nuo vieno kraštutinumo prie kito

Kaip paaiškinau ankstesniame mokyme, daugelis žmonių pradėjo palikti ekstremalų savanaudiškumą, atsiversdami į religiją, kuri kalba apie Dangų ir pragarą. Šie žmonės paprastai yra vadinami religingais žmonėmis, ir jie vis dar tebėra giliai įstrigę juodai baltame mąstyme. Iš esmės jie man yra nepasiekiami, ir dauguma jų iš karto atmestų šią svetainę.

Šiandieniniame pasaulyje daugelis žmonių pradėjo matyti juodai balto požiūrio į religiją ribotumus. Kai kurie iš šių žmonių vis dar tebepriklauso tradicinėms religijoms, kai tuo tarpu kiti siekia universalesnio dvasingumo arba priklauso kokiai nors Naujojo Amžiaus organizacijai. Visiems šiems žmonėms bendra yra tai, kad jie pradėjo palikti juodai baltą, baime paremtą, teisiantį požiūrį į religiją. Tai yra žmonės, kuriuos galėtume pavadinti dvasios ieškotojais. Jie suvokia, kad dvasinė gyvenimo pusė yra didesnė nei tai, ką galima atrasti juodai baltose doktrinose ir aktyviai ieško aukštesnio supratimo. Tai yra žmonės, kurie yra atviri mokymams, kuriuos pakylėtieji mokytojai perduoda šiame amžiuje, per šią svetainę ir kitomis priemonėmis.

Esmė ta, kad dvasios ieškotojai reprezentuoja didžiausią potencialą apgręžti šią planetą aplinkui ir pakylėti žmoniją į aukštesnį lygmenį. Problema yra ta, kad dabartiniu metu tai yra tik potencialas. Šiam potencialui realybe pavirsti trukdo tai, kad pernelyg daug dvasios ieškotojų įstrigo dualistinio mąstymo formoje, kuri taip kardinaliai skiriasi nuo juodai balto mąstymo, kad žmonės tiki, jog ji yra aukščiau dualizmo. Tačiau realybėje tai tiesiog yra juodai balto mąstymo priešingas kraštutinumas.

Ir štai yra viena idėja, kurią norėčiau, kad visi nuoširdūs dvasios ieškotojai suvoktų. Gyvenate planetoje, kuri yra kaip prietemos zona. Į žmonijos sąmonės tankumą pro truputį pradėjo skverbtis dvasinė šviesa. Tačiau tamsos vis dar tebėra tiek daug, kad šviesa ir tamsa gali susilieti į pilkus šešėlius, dėl kurių pasidaro labai sunku atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra. Todėl žmogiškasis ego ir šio pasaulio princas gali ir toliau naudotis dualistinės sąmonės subtilumu, kad ištrintų skirtumą tarp to, kas tikra, ir to, kas netikra.

To pasekoje, šiuo metu šioje planetoje nėra nė vienos koncepcijos, tiesos ar dvasinio mokymo, kurių negalėtų iškreipti žmogiškasis ego. Ego bet kurią idėją mėgins paversti dualistine idėja, padėdamas šią idėją ant skalės su kitomis dualistinėmis idėjomis – ir paprastai supriešindamas šią idėją su kita idėja. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai žengsite didelį žingsnį pirmyn dvasiniame kelyje, jūsų ego pakartos savo niekada nesibaigiantį žaidimą, siekdamas sukurti du kraštutinumus ir siekdamas įtraukti jus į vieną iš šių kraštutinumų. Kai priartėsite prie suvokimo, kad jums jau gana vieno iš šių kraštutinumų, jūsų ego iš karto mėgins jus priversti peršokti į priešingą kraštutinumą. Jo tikslas yra neleisti jums palikti dualistinio mąstymo būdo ir pakilti į aukštesnį lygmenį.

Kaip sakiau, daugumai dvasios ieškotojų jau yra gana juodai balto požiūrio į religiją. Jiems jau gana fanatizmo ir jie suvokia šio teiginio klaidingumą: „Mūsų religija yra vienintelė tikra ir todėl mes visada esame teisūs, o tie, kurie su mumis nesutinka, yra blogi žmonės ir eis tiesiai į pragarą.“ Dauguma jų atsitolino nuo šio požiūrio, ir tai yra žingsnis teisinga linkme. Problema čia yra ta, kad ego mėgins priversti šiuos žmones nueiti į priešingą kraštutinumą, ir pernelyg dažnai jam pasiseka tai padaryti.

Kokia yra juodai balto mąstymo priešingybė? Tai yra tokia mąstymo forma, kurioje niekas nėra juodai balta, nes viskas yra pilka. Tai pagimdo daug problemų, tačiau norėčiau trumpai paminėti pagrindines iš jų:

  • Religingi žmonės yra linkę manyti, kad yra tik viena tikra religija – jų pačių religija, kas neišvengiamai veda prie religinės netolerancijos. Dvasios ieškotojai atsitolino nuo religinės netolerancijos, tačiau ėmė tikėti, kad religinė tolerancija reiškia, jog turite visas religijas priimti kaip vienodai vertingas, tai reiškia, jog jums nereikia mėginti įvertinti idėjos teisingumo ar klaidingumo. Tiesiog tikėkite ir leiskite kitiems tikėti.

  • Daugelis religingų žmonių turi teisiantį ir netolerantišką požiūrį į kitų religijų narius. Dauguma dvasios ieškotojų neteisimą laiko dorybe, tačiau kraštutinė to pasekmė yra ta, jog jie beveik bet kokius įsitikinimus ar elgesio formas laiko priimtinais. Ar bent jau galvoja, kad niekada neturėtų pasisakyti prieš kitų žmonių įsitikinimus ar elgesį.

  • Daugelis religingų žmonių jaučia grėsmę iš tų, kurie su jais nesutinka ir dažnai reaguoja į tai priešiškumu ir pykčiu. Ir, žinoma, tai neleidžia jiems laikytis mano įsakymo mylėti vienas kitą kaip aš juos myliu – kas atveda prie veidmainystės. Jie teigia esantys krikščioniai, tačiau jų elgesyje nėra meilės. Dauguma dvasios ieškotojų kiaurai permato tokį veidmainiškumą ir nuoširdžiai siekia su kiekvienu sutiktuoju elgtis su meile. Tačiau jie taip pat tiki, kad elgesys su meile reiškia, jog visada turėtumėte būti švelnūs ir niekada neturėtumėte mesti iššūkio žmonių iliuzijoms.

Šio požiūrio rezultatas yra toks, kad daugelis dvasios ieškotojų patikėjo, jog tam, kad darytų Dievo darbą ir pakeltų planetos sąmonę, jiems tiesiog reikia išvengti akivaizdaus juodai balto mąstymo kraštutinumo. Jie mano, kad pakanka būti tolerantiškais ir mylinčiais, ir nemato, jog tai tiesiog yra dar viena tvirtovė, kuri buvo pastatyta, kad sukliudytų jų Sąmoningajam AŠ priiminėti savarankiškus sprendimus.

Jie nesuvokia, kad ego, kuris anksčiau būdavo teisiantis, kuomet – ankstesniuose gyvenimuose – jie buvo įstrigę juodai baltame mąstyme, dabar transformavosi į ego, kuris atrodo labai visus mylintis ir visiems atrodo linkintis gero. Užuot galutinai įveikę savąjį ego, jie leido ego chameleonui pakeisti spalvą, ir dabar jis įsiliejo į jų naują pasaulėžiūrą, kuomet būti pilku yra tapę dorybe, ir yra laikoma, jog pilkumas yra pranašesnis už buvimą juodai baltu. Dabar iš arčiau pažvelkime į aukščiau iškeltas mintis.

Jūsų atsakomybė atskirti

Dalykas, kuris sukėlė „Žmogaus Nuopolį“ buvo dualizmo sąmonė. Dualizmo sąmonės esmė yra ta, jog ji yra atitrūkusi nuo Dievo realybės. Todėl dualizmo sąmonė susikuria savo pačios gėrio ir blogio apibrėžimą – tačiau šis apibrėžimas nėra harmonijoje su Kristaus proto matoma realybe. Ego yra gimęs iš šio reliatyvaus „tiesos“ apibrėžimo, ir todėl nemato jokios būtinybės skirti tai, kas yra Dievo tikrovė, nuo to, kas yra dualistinė netikrovė. Jis temato būtinybę atskirti tai, kas teisinga ir kas klaidinga pagal dualistinę tikėjimo sistemą, kurią jis šiuo metu laiko neklystančia. Ego pakeitė Dievo realybę tikėjimo sistema, kurią sukūrė antikristo protas.

Kaip mėginau paaiškinti ankstesniuose mokymuose, viskas, ką darote dualistinėje sąmonėje – ar tai būtų gėris ar blogis pagal žmonių sukurtą standartą – tik dar labiau jus atitolins nuo vienovės su Dievu. Negalite įveikti dualistinės sąmonės, naudodamiesi dualistine sąmone. Todėl paprasčiausiai neįmanoma daryti tikro dvasinio progreso, jeigu nenorite atskirti tai, kas tikra – tai reiškia, tai, kas yra Kristaus tiesa – nuo to, kas netikra – tai reiškia, yra kilę iš antikristo proto.

Tuo noriu pasakyti, kad, jeigu Sąmoningasis AŠ nenorės prisiimti atsakomybės ir nenorės ugdytis savo gebėjimo atskirti tai, kas yra Dievo tiesa, nuo dualistinės „tiesos“ netikrovės, nedarysite realaus dvasinio progreso. Tiesiog leisite savajam ego įstumti jus į tam tikrą teisuoliškumo formą, kuri iš išorės atrodys kitaip, tačiau iš esmės bus tokia pati kaip ir ta, kurią matote daugelyje religingų žmonių. Šioje planetoje yra milijonai žmonių, kurie teigia esantys religingi arba dvasingi žmonės, tačiau iš tiesų dar net nepradėjo suvokti dualistinio mąstymo klaidingumo.

Žmonės, kurie priima juodai baltą požiūrį, yra absoliučiai įsitikinę, kad yra tik viena tikra tikėjimo sistema, o visos kitos yra klaidingos. Dėl to jiems nereikia atskirti, kas yra absoliuti Dievo tiesa ir kas yra dualistinė iliuzija. Kadangi jų tikėjimo sistema apibrėžia neklystančią tiesą, jiems nėra būtina patiems mąstyti. Tačiau žmonės, kurie mano, kad visos tikėjimo sistemos yra vienodai vertingos, taip pat atsisako atskirti Kristaus tiesą nuo dualistinės iliuzijos. Jeigu klaidingos idėjos neegzistuoja, jums nereikia atskirti. Tiesiog susiraskite sau patinkančią tikėjimo sistemą – paprastai tokią, kuri nemestų iššūkio jūsų ego – ir tuomet leiskite savajam ego jus įtikinti, kad tikrai būsite išganyti.

Esmė ta, kad tiek juodai baltas mąstymas, tiek ir pilkas mąstymas suteikia žmonėms „tobulą“ pretekstą nesistengti atskirti nedualistinės realybės nuo dualistinių iliuzijų. Tai yra labai lengvabūdiškas požiūris į gyvenimą, tačiau jis kyla iš fakto, kad Sąmoningasis AŠ atsisako prisiimti atsakomybę už savo situaciją. Kaip sakiau ankstesniuose mokymuose, jūs esate bendrakūrėjai su Dievu ir negalite išjungti savo kūrybinių gebėjimų. Jūs arba bendrakuriate per Kristaus protą, arba griaunate kūriniją per antikristo protą. Todėl jūs iš tiesų turite labai rimtą atsakomybę atskirti tikrovę nuo netikrovės, geriausiai kaip tai sugebate, tuo pat metu vis tobulindami savo įžvalgumą.

Atkreipkite dėmesį, kad dabartinėmis Žemėje egzistuojančiomis sąlygomis, įžvalgumas nėra lengva užduotis. Tačiau iš jūsų nėra reikalaujama būti tobulais; iš jūsų yra reikalaujama pasiryžimo mėginti. Tie, kurie bėga nuo atsakomybės, tiesiog nedaro dvasinio progreso, kad ir kaip tvirtai tikėtų, jog priklauso vienintelei tikrai bažnyčiai, ar kad dėl to, jog nė vieno neteisia, jie yra tarp tų teisuolių, kurie tikrai bus išganyti.

Atkreipkite dėmesį į tai, apie ką kalbėjau anksčiau, tai yra, kad ego mėgina sukurti netikrą kelią ir tuomet mėgina įtikinti žmones, kad, jeigu jie eis šiuo keliu, jų išganymas bus garantuotas. Tiek religingi žmonės, kurie yra priėmę juodai baltą požiūrį, tiek ir dvasios ieškotojai, kurie yra priėmę pilką požiūrį, eina šiuo netikru keliu – plačiuoju keliu, kuriuo eina daugelis žmonių, nes tai yra lengvas kelias. Jis nereikalauja iš Sąmoningojo AŠ prisiimti atsakomybės ir priiminėti sprendimus. Jis sudaro įspūdį, kad galėsite būti išganyti, nesinaudodami savo įžvalgumu.

Kaip sakiau prieš 2000 metų, šis požiūris NIEKADA jūsų neatves į Dievo karalystę, nes jis negali jūsų atvesti prie Kristaus sąmonės:

Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, – neįeisite į dangaus karalystę“. (Mato 5,20)

Rašto aiškintojų ir fariziejų teisuoliškumo jausmas rėmėsi jų įsitikinimu, kad jie priklauso vienintelei tikrai religijai. Tačiau už šio įsitikinimo egzistavo dar gilesnis įsitikinimas, tai yra, kad įmanoma nustatyti tam tikras išorines sąlygas šiame pasaulyje, ir jeigu jūs išpildysite šias sąlygas, Dievas privalės jus įleisti į savo karalystę. Ego būtent ir yra užprogramuotas nustatinėti tokias sąlygas, ir jis NIEKADA nesuvoks, kad tai yra paklydimas. Tačiau Sąmoningasis AŠ turi potencialą pamatyti šio požiūrio klaidingumą – tačiau tiktai tuomet, kai nuspręs prisiimti atsakomybę atskirti.

Kai įžengiate į kelią link Kristiškumo – į tikrąjį išganymo kelią – suvokiate, kad yra idėjų, kurios yra klaidingos, nes kyla iš antikristo proto. Todėl nesate netolerantiški, mesdami iššūkį tokioms idėjoms. Tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte elgtis taip pat kaip žmonės, kurie yra priėmę juodai baltą požiūrį. Jie turi teisiantį požiūrį, ir smerkia bei teisia kiekvieną, kuris su jais nesutinka.

Kai imate pasiekti Kristiškumą, nustojate jausti grėsmę iš idėjų, ir todėl neturite poreikio teisti ar smerkti kitus žmones. Tad dabar galite pakilti virš išorinių idėjų ir galite siekti iš tiesų padėti žmonėms pakilti virš iliuzijų. Niekada neteisiate ir nesmerkiate kitų žmonių, tačiau jaučiatės laisvi mesti iššūkį idėjoms ir veiksmams, kurie veda į savęs naikinimą ir į kitų gyvybės formų naikinimą.

Tobula meilė

Kaip sakiau, daugelis žmonių pradėjo palikti tendenciją turėti teisiantį požiūrį į kitus žmones. Galite šiuos žmones atrasti liberaliojoje krikščionybėje ir daugelyje Naujojo Amžiaus judėjimų. Šie žmonės pavertė dorybe su visais maloniai elgtis, ir jie dažnai pateisina tai mano žodžiais – atsukti kitą skruostą ir daryti kitiems tai, ką norėtumėte kad ir kiti jums darytų. Kaip sakiau anksčiau, dvasiniame kelyje egzistuoja tam tikri etapai. Yra laikas, kai žmogui gali būti naudinga sekti juodai balta tikėjimo sistema. Lygiai taip pat, egzistuoja fazė, kuomet daugeliui žmonių yra būtina nueiti į priešingą kraštutinumą ir būti neteisiančiais. Tačiau tai turėtų būti trumpa fazė, ir pernelyg daug žmonių joje įstringa, nes leidžiasi savojo ego įtikinami, kad ši fazė turėtų būti amžina.

Daugelis tokių žmonių leidžia antikristo protui – kuris yra sukoncentruotas jų ego – įtikinti juos, kad idealus elgesys žmogui yra visada kalbėti švelniai ir būti maloniems. Jie dažnai tai pateisina, cituodami dvasinių lyderių elgesį, tokių kaip Buda ir aš pats. Tačiau realybė yra tokia, kad nei Buda, nei aš ne visada kalbėjome švelniai, ir nors mes praktikavome mielaširdingumą, tai nebuvo žmogiškas, dualistinis mielaširdingumas.

Kas yra dualistinis mielaširdingumas – kaip gali būti daugiau nei viena mielaširdingumo forma? Kai esate įstrigę dualizme, mielaširdingumą apibrėžiate tam tikru būdu, paprastai sakydami, kad jis visada kalba švelniai ir niekada nemeta iššūkio žmonėms. Tokie žmonės dažnai save įtikina, kad aš arba Buda visada taip ir elgėmės. Tačiau realybė yra tokia, kad tiek Buda, tiek ir aš pats, atėjome išlaisvinti žmones nuo ego iliuzijų. Todėl mes dažnai metėme iššūkį ego ir jo iliuzijoms.

Jeigu objektyviai pažvelgsite į evangelijas, pamatysite, kad nebuvau švelniai kalbantis žmogus. Mečiau iššūkį rašto aiškintojams ir fariziejams, ir išvarčiau pinigų keitėjų stalus. Mečiau iššūkį net ir savo paties mokiniams ir daugelyje situacijų elgiausi taip, kad mano elgesį būtų buvę galima palaikyti negeranorišku ar netgi nenuosekliu. Priežastis yra ta, kad aš praktikavau Dieviškąjį mielaširdingumą, kaip tą daro visi tikrieji dvasiniai lyderiai.

Dieviškasis mielaširdingumas fundamentaliai skiriasi nuo dualistinio mielaširdingumo. Dieviškasis mielaširdingumas yra paremtas Kristaus įžvalgumu – kurį Buda taip pat praktikavo, – ir jis aiškiai mato, kai žmonės yra įstrigę dualistinėje iliuzijoje. Aukščiausia mielaširdingumo forma yra padėti žmonėms palikti savo dualistines iliuzijas, kad jie nebebūtų jose įstrigę. Tačiau, kadangi ego apakina žmones, dažnai yra būtina žmones papurtyti, kad jie pabustų ir pradėtų vėl mąstyti, užuot aklai sekę savuoju ego ar išoriniu vadu.

Esmė ta, kad, kai pradedate pasiekti Kristaus įžvalgumą, imate matyti, kad visada švelniai kalbėti ir būti švelniu dar nereiškia tikro mielaširdingumo. Tiesą sakant, Biblijoje yra svarbi užuomina tiems, kurie yra pasirengę skaityti tarp eilučių:

Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. (I Jono 4,18)

Tikroji meilė – Dieviškoji Meilė – yra aukščiau dualizmo, ir būtent dėl to šioje meilėje nėra baimės. Ir ši tobula – nepadalinta – meilė iš tiesų išgins jūsų baimes. Problema čia yra ta, kad, kol tapatinsitės su ego, tol bijosite priimti tobulą meilę, nes manysite nesantys jos verti. Tačiau tiktai ego nėra vertas tobulos meilės; Sąmoningasis AŠ visada yra vertas. Tačiau, kol nepriimsite, kad esate vertas, tol negalėsite priimti meilės, kuri išgintų visas baimes, kylančias iš ego.

Kodėl baimėje egzistuoja kančia? Kančia kyla iš skilimo tarp Sąmoningojo AŠ ir Dievo, ir nors šis skilimas nebuvo sukeltas ego, ego jį palaiko. Tad, kol Sąmoningasis AŠ neįveiks šio skilimo, tol jūs būsite kančioje. Negalėsite įveikti šio skilimo tarp savęs ir Dievo, kol nenuspręsite imti naudotis savo gebėjimu įžvelgti, remdamiesi vieninga Kristaus tiesa, užuot rėmęsi dualistine ego „tiesa.“ Tiktai tuomet, kai būsite pasirengę paleisti ego sukurtą tapatumo jausmą ir sieksite savo tikrojo tapatumo Kristuje, galėsite tapti tobuli meilėje. Kaip sakiau:

Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. (Mato 16,25)

Paleisdami dualistinį tapatumo jausmą, galite sugrįžti atgal į harmoniją su savo aukštesniąja esybe, savo AŠ ESU Esatimi, ir tuomet visada galėsite praktikuoti Dieviškąjį mielaširdingumą. Jeigu pažvelgsite į mano veiksmus evangelijose, pamatysite, kad su vienais žmonėmis buvau švelnus, tačiau kitiems mečiau iššūkį. Dualistinis protas mėgins tai suvokti, analizuodamas mano veiksmus ir apibrėždamas tendencijas. Jis tuomet nustatys išorines charakteristikas ir sakys, kad šioje situacijoje turėtumėte būti švelnūs, o anoje situacijoje turėtumėte mesti iššūkį žmonėms. Tačiau faktas yra toks, kad mano elgesys nebuvo paremtas išorinėmis charakteristikomis ar intelektualinėmis analizėmis. Jis visiškai priklausė nuo sąlygų, kuriose buvo individuali siela. Kiekvienam savo sutiktam žmogui daviau tai, ko jam reikėjo, kad galėtų žengti sekantį žingsnį kelyje. O dalykas, kurio žmonėms reikia, yra tai, kas gali iškelti juos virš konkrečios dualistinės iliuzijos.

Ir štai čia pasiekėme subtilią, bet labai svarbią mintį. Ego ir dualistinis protas nepajėgia suvokti savo paties iliuzijų, todėl jis niekada nesugebės Dieviškojo mielaširdingumo paversti sistema. Tačiau tikiuosi, kad Sąmoningasis AŠ sugebės suvokti čia slypinčią esminę tiesą. Dieviškoji meilė, Dieviškasis mielaširdingumas išeina už ego suvokimo ribų. Jį galima praktikuoti tik per Kristaus protą.

Yra daug žmonių, kurie patikėjo, kad mielaširdingumas ir meilė turėtų būti jų elgesio kelrode žvaigžde. Tačiau, jeigu nepradės siekti Kristaus proto, jie neišvengiamai ims praktikuoti mielaširdingumą ir meilę, kuriuos bus apibrėžęs ego. O ego mielaširdingumą ir meilę neišvengiamai paverčia dualistinėmis koncepcijomis. Ego mėgina sukurti išorinę sistemą, kuri pateikia mielaširdingumo ir meilės praktikavimo apibrėžimus. Ir daugumą žmonių tai atveda prie tikėjimo, kad, jeigu jie visada yra švelnūs, tai reiškia, jog jie yra mielaširdingi. Tačiau kaip dabar mėginau jums paaiškinti iš įvairių perspektyvų, tai tiesiog yra atsisakymas naudotis Kristaus įžvalgumu.

Tad išvada yra tokia, kad yra daug gero norinčių dvasios ieškotojų, kuriuos jų ego įstūmė į aklavietę. Šie žmonės nuoširdžiai mėgina pakilti virš teisimo ir pykčio, kuriuos praktikuoja juodai baltame, baime paremtame požiūryje į religiją tebesantys žmonės. Tačiau peršokimas į priešingą kraštutinumą nepadės jums augti toliau tam tikro taško. Tai tiesiog įkalins jus kitokioje dualistinio mąstymo formoje.

Dualistinio mąstymo esmė

Ar dabar jau suvokiate centrinę dualistinio mąstymo charakteristiką? Ji sukuria sistemą šiame pasaulyje ir tuomet vertina idėjas ir žmones, remdamasi šia sistema. Prisiminkite mano žodžius:

Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje. (Jono 4,24)

Negalite sukurti proto dėžutės šiame pasaulyje ir tuomet įgrūsti beribę Dievo Dvasią į šią dėžutę. Ego negali sukurti sistemos, kuri galėtų aprėpti ir sutalpinti Dievą – tačiau ego šito niekada nesupras, nes ego Dievą suvokia tik kaip koncepciją. Tad, kol leisite savajam ego mėginti įgrūsti Dievą į dėžutę, tol neleisite sau tiesiogiai patirti Tiesos Dvasios.

Fundamentalistai viską vertina, remdamiesi savo įsitikinimu, kad yra tik viena tikra religija. O daugelis nefundamentalistų viską vertina, remdamiesi savo įsitikinimu, kad klaidingos idėjos neegzistuoja ir kad įžvalgumas nėra reikalingas. Kitaip tariant, ego visada susikuria tikėjimo sistemą, suteikdamas tam tikrai koncepcijai arba idėjai neklystamumo statusą, tai reiškia, jog jos negalima kvestionuoti.

Juodai balti mąstytojai sako, kad yra tik viena tikra religija, o visos kitos religijos yra klaidingos. Pilki mąstytojai sako, kad visada su visais turėtume elgtis maloniai, ir jie tai apibrėžia kaip būtinybę būti švelniais ir tyliai kalbėti. Tačiau abu šie mąstymo tipai kyla iš ego ir jo noro sukurti regimybę, kad, kol pasiliksite jo neklystančios tikėjimo sistemos rėmuose, tol garantuotai būsite išganyti. Tačiau realybėje – kaip jau mėginau išsamiai paaiškinti – NĖRA ABSOLIUČIAI JOKIŲ SĄLYGŲ ŠIAME PASAULYJE, KURIOS GARANTUOTŲ JŪSŲ IŠGANYMĄ.

Tėra tik vienas dalykas, galintis garantuoti jūsų išganymą, ir tai yra įžengti į Dievo karalystę, kuri simbolizuoja Kristaus sąmonę. Tačiau Kristaus sąmonės negalima įgrūsti ar patalpinti į jokias šiame pasaulyje sukurtas tikėjimo sistemas. Štai kodėl VIENINTELIS būdas pasiekti Kristaus sąmonę yra išeiti už VISŲ išorinių tikėjimo sistemų ribų. Galite naudotis tikėjimo sistema kaip pamatu Kristaus protui siekti – ir būtent tokia yra tikroji visų tikrų tikėjimo sistemų funkcija. Tačiau NIEKADA neturėtumėte leistis įtikinami savojo ego, jog dėl to, kad priklausote tam tikrai tikėjimo sistemai ir laikotės išorinių jos įsitikinimų ir praktikų, garantuotai būsite išganyti.

Šio mokymo pradžioje sakiau, kad žmonės yra linkę apsibrėžti neklystančias tikėjimo sistemas ir manyti, kad jose nėra jokių klaidų ar iliuzijų. Tačiau realybė yra tokia, kad BET KURI tikėjimo sistema šiame pasaulyje bus paveikta antikristo proto. Taip paprasčiausiai yra dėl to, kad, kol žmonės nėra išsilaisvinę iš savojo ego, jie ant bet kokios tikėjimo sistemos nesąmoningai perkels savo ego sukurtus proto įvaizdžius. O jeigu žmonės teigia, esą jų tikėjimo sistema yra vienintelė teisinga arba yra geresnė už kitas, tuo tik demonstruoja, kad dar nepakilo virš dualizmo, šitaip įrodydami, kad jų tikėjimo sistema kuo tikriausiai yra paveikta antikristo proto.

Sekančiuose mokymuose iš arčiau pažvelgsime į tai, kaip ego pavyksta įtikinti žmones, kad jiems nereikia siekti Kristaus proto, ir kad jie gali būti išganyti sekdami šiame pasaulyje egzistuojančia tikėjimo sistema. Tikiuosi, kad visi tikri dvasios ieškotojai nuoširdžiai pasistengs suvokti šias idėjas, nes tai iš tiesų yra skiriamoji linija tarp tų, kurie pasiekia tikrą progresą, ir tų, kurie tiki esantys dvasingi, tačiau pasinaudojo ego iliuzijomis, kad susikurtų dvasingumo regimybę – iš esmės tapdami veidmainiais.

7 dalis: Kaip ego gali pasinaudoti dvasiniu mokymu jūsų tiesos paieškoms sustabdyti

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2006 Kim Michaels