Kristaus kelias ir antikristo kelias

Žinia nuo pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2010 lapkričio 16 d.)

PASTABA: Tai yra ilgas mokymas, tačiau jame yra pateikiamas labai koncentruotas tikrojo dvasinio kelio aprašymas, tame tarpe gilus supratimas apie nuodėmę, nuodėmių atpirkimą, išganymą, antikristą, dualizmą ir non-dualizmą, gyvenimo tikslą ir daugelį kitų temų. Šį mokymą galima laikyti „mažiausia, ką turėtumėte žinoti apie dvasinį kelią.“ Naudingiausia būtų vienu prisėdimu perskaityti po vieną koncepciją ir skirti laiko informacijai suvirškinti tarp skaitymų.


Mano šios paskaitos tikslas yra duoti jums glaustą mokymą apie tikrąjį dvasinį kelią, kaip priešingybę netikram nuodėmių ir išganymo keliui, kurį pateikia vyraujanti krikščionybė ir netgi daugelis dvasinių mokymų. Tai bus pamatinis mokymas, kuriuo galėsiu remtis, atsakydamas į specifinius klausimus, susijusius su šiomis temomis.

Mažiausiai 17 šimtmečių vyraujanti krikščionybė turėjo privilegiją formuluoti problemą, susijusią su nuodėmės ir išganymo koncepcijomis – bent jau Vakarų pasaulyje. To pasekoje, tam tikros ankstyvosios katalikų bažnyčios apibrėžtos koncepcijos taip giliai įaugo į masinę sąmonę, kad labai mažai žmonių jas kvestionuoja. Būtent dėl to, kad šios koncepcijos yra laikomos savaime suprantamu dalyku, kai kuriuose ankstesniuose atsakymuose šioje svetainėje komentavau šias koncepcijas, nekvestionuodamas jų kilmės. Tačiau atėjo laikas pakilti į aukštesnį supratimą, ir todėl šiame mokyme mesiu iššūkį kai kurioms koncepcijoms, kurių žmonės niekada nekvestionuoja.

Daugumai krikščionių nuo vaikystės buvo diegiamas tikėjimas, kad jie yra nusidėjėliai. Nusidėjėliai jie yra dėl to, kad yra Adomo ir Ievos palikuoniai ir todėl perėmė iš jų pirmapradę nuodėmę, arba dėl to, kad patys atliko nuodėmingus veiksmus. Jie taip pat buvo užprogramuoti tikėti, kad nuodėmė yra vienakryptis reiškinys. Jei jau padarėte nuodėmę, esate įstrigę, nes negalite išsilaisvinti nuo nuodėmės. Turite galią „padaryti“ nuodėmę, bet neturite galios „panaikinti“ nuodėmės. Todėl jums reikalinga kažkokia aukštesnė galia – daugumai krikščionių ši galia esu aš, – kad galėtumėte išsilaisvinti nuo savo nuodėmės ir tapti vertais išganymo.

Visa ši nuodėmės ir išganymo koncepcija yra grįsta fundamentaliu tikrojo kūrinijos tikslo iškraipymu, o taip pat iškreiptu suvokimu apie Laisvos Valios Įstatymo veikimo principus. Šis iškreiptas suvokimas yra grįstas įvairiausiomis prielaidomis, tačiau pagrindinės iš jų yra šios:

  • Egzistuoja tolimas Dievas danguje, kuris nustato standartą, pagal kurį veiksmus galima suskirstyti į tuos, kurie yra nuodėmingi, ir tuos, kurie nėra. Todėl nuodėmės koncepciją apibrėžė pats Dievas.

  • Tikslas, kurį turėjo Dievas, apibrėždamas nuodėmę, buvo pasinaudoti tuo kaip pagrindu žmonėms teisti. Tuos, kurie paaiškės esantys nusidėjėliai, Dievas nubaus kančiomis pragare.

  • Tolimas Dievas jus arba sukūrė nuodėmės būsenoje, iš kurios patys negalite išsilaisvinti, arba jis jums davė laisvą valią nusidėti. Tačiau jums pasirinkus nusidėti, patyrėte kažkokį fundamentalų pokytį, ir todėl negalite išsilaisvinti nuo savo ankstesnių pasirinkimų, padarydami kitokius pasirinkimus.

Rūsti realybė yra tokia, kad šios prielaidos neatėjo iš Dievo. Jas sugalvojo grupė būtybių, siekiančių kontroliuoti žmoniją. Jos yra gimusios iš antikristo sąmonės ir neatėjo iš Kristaus sąmonės. Norint tai suvokti, turite žinoti keletą koncepcijų.

Koncepcija 1: Gyvenimo tikslas

Jūs gyvenate materialioje visatoje, tačiau ji yra tik nedidelė didesnės visumos dalelė. Ši visuma yra tai, ką mes vadiname „formų pasauliu.“ Procesas, atvedęs prie jūsų konkretaus formų pasaulio sukūrimo, buvo inicijuotas vienos savimonę turinčios būtybės, pasiekusios daug aukštesnę sąmonės būseną, kurios nepajėgtumėte net įsivaizduoti savo dabartiniame sąmoningumo lygyje. Tai yra Kūrėjo lygmuo, tai reiškia, lygmuo Būtybės, pasiekusios tokią savimonę, kuri yra būtina formų pasauliui sukurti, kuris būtų tvarus ir savęs nesusinaikintų.

Priešingai nei atrodo tikintys dauguma religingų žmonių, Kūrėjas nėra ego-maniakas ar tironas, sukuriantis pasaulį ir apgyvendinantis jį būtybėmis, tariamai privalančiomis jį garbinti. Kūrėjas yra didžiausias visų tarnas, kadangi jis sukuria pasaulį iš savo paties Esybės, tai reiškia, jog jis leidžia savo paties beformei Esybei būti „įkalintai“ formoje. Jis taip pat išdalija savo Esybę daugybei savo paties tąsų, suteikdamas joms savimonę ir visiškai laisvą valią daryti su jo Esybe, ką tik jie nori.

Tikslas yra kiekvienai savimonę turinčiai Kūrėjo tąsai galiausiai imti augti savo savimonėje, kol pasieks Kūrėjo sąmonės lygį, šitaip įgydama gebėjimą susikurti savo formų pasaulį. Būtybė auga, savo kelionę pradėdama nuo labai lokalizuoto savasties jausmo. Ši būtybė tuomet palaipsniui gali išplėsti savo savimonę, ir, taip sakant, „kopdama aukštyn savo tėvo bendrijoje,“ mokytis principų, leidžiančių sukurti nesusinaikinantį pasaulį. Tokia būtybė tuomet įgija gebėjimą susikurti savo pasaulį, tačiau šis pasaulis nėra kopija pasaulio, kuriame ji pasiekė Kūrėjo sąmonę, bet tai yra pasaulis, kuris yra unikali jos Dieviškojo individualumo išraiška.

Tad svarbiausia mintis čia yra ta, kad gyvenimo tikslas yra augti savimonėje. O savimonėje augate transcenduodami savo dabartinį savasties jausmą, nesiliaudami transcenduoti šio jausmo, kol pasiekiate Kūrėjo sąmonę – ir net ir tuomet nesiliaujate savęs transcenduoti, sukurdami savo formų pasaulį.

Koncepcija 2: Kaip yra sukuriama visata

Kaip išsamiau paaiškinome kitur, materialus pasaulis egzistuoja vėliausioje jūsų Kūrėjo sukurtoje sferoje. Pirmuoju kūrimo aktu, Kūrėjas sutraukia savo esybę į vieną tašką tuštumos viduryje. Jeigu tuštumos nebūtų, nebūtų „erdvės,“ kurioje būtų galima kurti formas. Kūrėjas tuomet suprojektuoja savo Esybę į sferą, kuri yra atskirta nuo tuštumos, ir tuomet į šią sferą projektuoja savimonę turinčias savo paties tąsas.

Sfera yra sukurta iš energijų, vibruojančių tam tikrame dažnių spektre, ir ši energija yra pakankamai tanki, kad galėtų „paslėpti“ faktą, jog sfera buvo sukurta Kūrėjo. Būtybės, pasiųstos į naujai sukurtą sferą, savo gyvenimą pradeda turėdamos lokalizuotą savimonės jausmą, ir todėl nemato, kad jos pačios ir jų sfera yra susietos su Kūrėju. Augdamos savimonėje, jos palaipsniui pradeda laikyti save bendrakūrėjais su savuoju Kūrėju, matydamos, kad jų sfera yra Kūrėjo Esybės tąsa.

Šioms būtybėms augant savimonėje, jos palaipsniui kelia energijų, iš kurių yra sukurta jų sfera, vibracijas. Kai vibracija pasiekia kritinį tašką, visa sfera pakyla į aukštesnį lygmenį, atlikdama „šuolį,“ labai panašų į kvantinį šuolį, apie kurį yra kalbama fizikoje. Pakilusioje sferoje energija vibruoja tokiame aukštame lygyje, jog yra akivaizdu, kad ji ateina iš Kūrėjo. Todėl nebeįmanoma tikėti iliuzija, kad sfera galėtų egzistuoti atskirai nuo Kūrėjo.

Naujai pakilusios būtybės iš savo esybės audinio sukuria sekančią sferą tuštumoje, ir pasiunčia savo pačių savimonę turinčias tąsas į šią naują sferą. Šiai naujai sferai įžengiant į pakylėjimo procesą, pirmosios būtybės mokosi, matydamos, kaip jų pačių tąsos auga savimonėje. O tuomet naujai pakilusios būtybės sukuria sekančią sferą. Šis procesas buvo pakartotas keletą kartų, o materiali visata egzistuoja vėliausioje nepakilusioje sferoje.

Kuo skiriasi nepakilusi sfera nuo pakilusios sferos, kuri yra tapusi dvasinės karalijos dalimi? Ji skiriasi „materijos“ arba energijos tankumu, kurios pagrindu buvo sukurta sfera. Nepakilusioje sferoje, materija yra tokia tanki, kad nepakilusi būtybė toje sferoje negali tiesiogiai matyti, jog materija yra sukurta iš Kūrėjo šviesos. Kitaip tariant, materija atrodo sukurta iš atskiros substancijos; nėra akivaizdu, kad ji iš tiesų yra sukurta iš energijos.

Todėl būtybei yra įmanoma tikėti, kad ji yra kilusi iš sferos vidaus, ir kad ji nėra aukštesnėje karalijoje esančios būtybės tąsa. Taip pat yra įmanoma tikėti, kad nepakilusi sfera yra atskirta nuo dvasinės karalijos, ar netgi, kad ji yra nepriklausomas, sau pakankamas vienetas, už kurio ribų nieko daugiau nėra. Yra įmanoma tikėti, kad materija egzistuoja pati savaime, užuot buvusi sukurta iš nematomos dvasinės substancijos, kurios galutinis šaltinis yra Kūrėjas.

Kiekviena iš sukurtų sferų buvo vis „tankesnė“ už prieš tai buvusiąją, dėl to iliuzija darėsi vis įtikimesnė ir ją įveikti darėsi vis sunkiau. Vizuali, nors ir neadekvati, iliustracija galėtų būti tokia, kad materija Žemėje yra tanki, ir atrodo, kad egzistuoja daug skirtingų materijos formų, tokių kaip geležis, akmuo arba medis. Dvasinėje karalijoje, „materija“ yra perregima, ir todėl pakylėtosios būtybės tiesiogiai mato, kad visos skirtingos „materijos“ rūšys iš tiesų yra sukurtos iš šviesos. Ir tuomet yra įmanoma sekti šios šviesos vibracijomis, kol galiausiai kaip galutinį šaltinį pamatote Kūrėją.

Todėl galėtume sakyti, kad pakylėjimo proceso užduotis yra savimonę turinčioms būtybėms įveikti materijos iliuziją ir pradėti matyti pamatinę realybę, kad viskas yra sukurta iš Kūrėjo šviesos. Todėl niekas iš tiesų neegzistuoja atskirai nuo Kūrėjo, įskaitant ir jus pačius.

Taip pat galėtume sakyti, kad nepakilusi būtybė savo gyvavimą pradeda galvodama, kad yra ribojama materijos ir kad jos Dvasia privalo prisitaikyti prie materialiame pasaulyje egzistuojančių sąlygų. Augdami link pakylėjimo, palaipsniui suvokiate, kad jūsų Dvasia neprivalo taikytis prie materijos, bet iš tiesų gali imti viešpatauti materijai. Kai pilnai priimate, kad Dvasia niekada negalėtų būti apribota materijos ir neprivalo taikytis prie šiuo metu Žemėje egzistuojančių sąlygų, užsitarnaujate savo asmeninį pakylėjimą.

Koncepcija 3: Kas jūs tokie iš tiesų esate

Materiali visata yra tankiausia vėliausios nepakilusios sferos dalis. Šią sferą sukūrė ankstesnėje sferoje pakilusios būtybės. Šios būtybės sukūrė iš savęs savimonę turinčias savo pačių tąsas ir pasiuntė jas į naują sferą, davę užduotį atvesti ją – ir save – prie pakylėjimo taško. Viena iš šių būtybių buvo mūsų taip vadinama AŠ ESU Esatis.

Na ir dabar, iš kai kurių ankstesnių pakylėtųjų mokytojų mokymų, daugelis mokinių susikūrė įspūdį, kad AŠ ESU Esatis yra tobula dvasinė būtybė. Problema čia yra ta, kad daugumai žmonių žodis „tobulas“ reiškia kažką, kas stovi vietoje, kažką, kam nereikia augti ar keistis. Tačiau, jeigu iš tiesų suvokiate kūrinijos tikslą, suvokiate, kad viskas privalo augti. Net ir jūsų Kūrėjas auga, evoliucionuojant formų pasauliui ir jo paties tąsoms augant link kūrėjo sąmonės. Tad jūsų AŠ ESU Esatis buvo sukurta būti vėliausios nepakilusios sferos dalimi, kurioje ji galėtų augti savo savimonėje, padėdama atnešti šią sferą iki pakylėjimo taško.

Kaip paaiškinau kitur, materiali visata turi keturis skirtingus lygmenis. Mes paprastai sakome, kad virš paties aukščiausio iš šių lygmenų – eterinės karalijos – yra dvasinė karalija. Tačiau viena dvasinės karalijos dalis būtent ir sudaro sferą, kurioje egzistuoja materiali visata. Kai kurie ankstesni mokymai tai vadino aukštesne eterine karalija, tad noriu jus perspėti, kad neužstrigtumėte žodžių interpretacijose. Esmė ta, kad jūsų AŠ ESU Esatis yra „tobula“ ta prasme, jog negali įstrigti arba pasiklysti formoje. Tačiau tai reiškia, kad AŠ ESU Esatis negali nusileisti žemiau tam tikro vibracijų lygmens, o tai reiškia, jog ji negali tiesiogiai įsikūnyti tokioje planetoje kaip Žemė.

Yra tokių AŠ ESU Esačių, kurios auga dirbdamos tik iš dvasinės karalijos arba iš aukštesnės eterinės karalijos. Tačiau daugelis Esačių pasirinko pasiųsti savo pačių tąsas į tankesnius lygmenis, kuriuose iš tiesų yra įmanoma įstrigti iliuzijoje, kad materija turi valdžią Dvasiai, ar kad be materijos nieko daugiau nėra. Tai darydama, Esatis įgija unikalią galimybę augti, patirdama materijos iliuziją iš vidaus ir tuomet pakildama virš jos ir įrodydama, kad ji – kaip Dvasia – gali viešpatauti materijai, kadangi materija nėra atskirta nuo Dvasios – kaip atrodo iš pradžių. Tiesa ta, kad materija yra Dvasia.

Koncepcija 4: Kodėl nusileidžiate į įsikūnijimą

Kai AŠ ESU Esatis nusprendžia pasiųsti savo pačios tąsą į įsikūnijimą Žemėje, šis sprendimas nėra priimamas lengvabūdiškai. Esatis suvokia potencialią naudą, tai yra, kad ji galės augti savimonėje ir, išreikšdama savo šviesą, galės padėti visai planetai augti link pakylėjimo taško. Tačiau Esatis taip pat suvokia tame glūdinčią riziką, tai yra, kad jos tąsa privalės turėti savo savarankišką gyvenimą, o tai reiškia, kad ji gali patikėti, jog yra įstrigusi materijoje, ar netgi, kad yra gimusi iš materijos. Tą akivaizdžiai galite matyti daugelyje žmonių Žemėje, kurie tiki, kad yra nusidėjėliai, negalintys savęs išgelbėti, ar netgi tiki, jog yra ne daugiau nei aukštą išsivystymo lygį pasiekę gyvūnai.

Kai AŠ ESU Esatis nusprendžia pasiųsti savo pačios tąsą į įsikūnijimą, ji siekia šią riziką kaip įmanoma labiau sumažinti. Jūsų Esatis turi unikalų individualumą, kuriuo ją apdovanojo jos dvasiniai tėvai. Esatis nori išreikšti šį individualumą Žemėje, ir ji taip pat nori patirti Žemę per šį individualumą, kadangi abu šie dalykai padeda plėsti Esaties savimonę. Tačiau, jeigu Esatis įdėtų arba įtvirtintų savo individualumą į savo pačios tąsą, tuomet šis individualumas galėtų būti prarastas arba iškreiptas. Norėdama to išvengti, Esaties pasiųsta tąsa turi ypatingas savybes, ir šią tąsą mes vadiname Sąmoninguoju AŠ.

Puikiai suprantame, kad ne visi dvasiniai mokiniai sugebės iki galo suvokti šią koncepciją, ir leiskite man paaiškinti kodėl. Svarbiausias Sąmoningojo AŠ bruožas yra tas, kad jis yra grynoji sąmonė. Jis turi gebėjimą pasakyti „AŠ ESU,“ tačiau, kadangi neturi jokios formos, negali iš tiesų sakyti „aš esu tas“ arba „aš esu anas.“ Svarbiausia mintis čia yra ta, kad Sąmoningasis AŠ gali pasiųsti save į bet kokią vietą arba situaciją materijos pasaulyje. Jis gali patirti materijos pasaulį iš vidaus, tačiau jokios šiame pasaulyje patirtos patirtys negalės padaryti išliekančio poveikio Sąmoningajam AŠ.

Yra žmonių, kurie studijuoja dvasinius mokymus, tačiau jų protai yra taip stipriai sukoncentruoti į materialų pasaulį ar net į išorinių mokymų studijavimą, kad jie visą laiką dirba ir niekada nesiilsi. O tuomet taip pat yra ir kitokių mokinių, kurie patyrė – spontaniškai, arba dėka meditacijos ir kitų dvasinių veiklų – būseną, kurioje jų protas nutilo ir jie suvokė egzistuojantys, tačiau neturėjo jokių konkrečių minčių.

Šios patirtys buvo vadinamos mistinėmis, kosminėmis, transcendentinėmis, stebėtojo patirtimis ir įvairiausiais kitais vardais. Būtent jos mistikus skiria nuo religingų žmonių. Religingi žmonės tiki išoriniu mokymu, kai tuo tarpu mistikai išgyvena vidinį patyrimą, kad yra daugiau už savo fizinį kūną ir todėl yra daugiau už visus Žemėje egzistuojančius dalykus, įskaitant religijas ar dvasinius mokymus. Tokių patirčių realybė yra ta, kad per šias patirtis Sąmoningasis AŠ patiria save grynoje formoje – kaip grynąją sąmonę. Žmonėms, kurie to nepatyrė, arba kurie sąmoningai nesuvokė, ką tai reiškia, bus sunku suvokti Sąmoningojo AŠ koncepciją, ir tai jiems tebus tik dar viena teorija, o ne tiesioginė patirtis.

Jeigu pilnai nesuvokiate šios koncepcijos, svarbiausias dalykas, apie kurį galite pamąstyti, yra tai, kad Sąmoningasis AŠ yra tarsi skaidrus stiklas, panašus į fotoaparato lęšį ar padidinamąjį stiklą. Kad galėtumėte geriau tai įsivaizduoti, įsivaizduokite, kad stovite ir žiūrite į skruzdėlyną. Matote panoraminį vaizdą, tačiau tik iš išorės. O dabar įsivaizduokite, kad paimate medicininį įrankį – ilgą, lankstų vamzdį, kurio gale yra įtaisytas lęšiukas, ir įkišate šį vamzdį giliai į skruzdėlyną. Žiūrėdami per jį, skruzdėlyną matote iš vidaus, matote jį iš skruzdėlės perspektyvos. Būtent taip jūsų Esatis patiria Žemės planetą per Sąmoningąjį AŠ.

Lęšis yra skaidrus stiklas, tai reiškia, kad šviesa gali šviesti per jį abiem kryptimis. Jūsų Esatis gali siųsti savo šviesą į pasaulį per Sąmoningąjį AŠ, o Sąmoningasis AŠ gali gauti įspūdžius iš anapusinės krypties. Tačiau Esaties individualumas nėra patalpintas Sąmoningajame AŠ ir negali būti prarastas. O kadangi Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė, jis taip pat negali būti prarastas. Tačiau, kad galėtumėte geriau tai suprasti, būtų naudinga susipažinti su sekančia koncepcija.

Koncepcija 5: Vaidmens vaidinimas ir vaidmens susikūrimas

Esminis dalykas, kurį jums reikia suprasti apie Sąmoningąjį AŠ, yra sekantis. Kadangi Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė, jis turi gebėjimą projektuoti save, kur tiktai nori, ir patirti situaciją iš vidaus. Kadangi yra grynoji sąmonė, jis niekada negalėtų visam laikui įstrigti savo projekcijoje. Jis visada turės galimybę sugrįžti į grynosios sąmonės būseną, išsilaisvindamas nuo bet kokios situacijos, į kurią buvo save suprojektavęs.

Kai jūsų AŠ ESU Esatis pirmą kartą pasiuntė Sąmoningąjį AŠ į materialią visatą, jis buvo pasiųstas į specifinę situaciją. Būtent šią situaciją iliustruoja Rojaus Sodo istorija. Realybėje, kaip Maitrėja paaiškina savo knygoje [Visrakčiai į Dvasinę Laisvę], tai buvo eterinėje karalijoje egzistavusi dvasinė mokykla, skirta paruošti būtybes nusileidimui į fizinį įsikūnijimą Žemėje. Viena iš pagrindinių pamokų, mokomų mokykloje, būtent ir buvo ta, jog Sąmoningasis AŠ gali save projektuoti, kur tiktai nori materijoje, tačiau jis taip pat gali ištrūkti iš bet kokių sąlygų materijoje, į kurias save suprojektavo.

Pateiksiu jums grubią iliustraciją. Įsivaizduokite, kad trokštate būti aktoriumi teatre. Esate nuvedami į už teatro scenos esančius užkulisius. Čia stovi sustatyta daugybė kabyklų, ant kurių kabo įvairiausi kostiumai. Įsivaizduojate įvairiausias galimybes, ir tuomet savo dėmesį sukoncentruojate į vieną kostiumą – Hamleto kostiumą. Įsivaizduojate, kaip atrodytų pasaulis, jums įsikūnijus į šį vaidmenį, ir tuomet nusprendžiate suprojektuoti save į šį vaidmenį. Tad apsivelkate kostiumą, nusigrimuojate ir išeinate į sceną vaidinti savo asmeninę Hamleto versiją.

Būtent tai iš esmės Sąmoningasis AŠ darė Maitrėjos misterijų mokykloje. Jis ėmė vaidinti įvairius iš anksto apibrėžtus vaidmenis, mokydamasis vaidinti vaidmenį su juo nesusitapatindamas. Įsivaizduokite, kad vaidinate Hamletą teatre. Norėdami gerai atlikti savo vaidmenį, turite į šį vaidmenį įsijausti, iš tiesų mėgindami įsivaizduoti, ką reikštų būti Hamletu. Tačiau vis dar nesate pamiršę, kad nesate Hamletas, ir po kurio laiko jums pabosta stovėti su kaukole rankoje ir rimtu balsu skelbti: „Būti ar nebūti!“ Tad tiesiog paliekate sceną, nusivelkate kostiumą ir sugrįžtate į grynąją sąmonę. Po to galite išbandyti sekantį vaidmenį, ir taip toliau kurį laiką.

Tačiau kažkuriuo momentu suvokiate, jog norite aukštesnės patirties. Užuot tiesiog vaidinę kitų jums sukurtus vaidmenis, norite patirti, ką reikštų pačiam susikurti savo vaidmenį. Tai daryti Laisvos Valios Įstatymas jums suteikia visišką teisę, tačiau čia egzistuoja subtilus kabliukas, kurį suprato labai mažai žmonių.

Dar kartą įsivaizduokite, kad stovite užkulisiuose ir matote įvairius kitų sukurtus kostiumus. Kai apsivelkate tokį kostiumą ir išeinate į sceną, jums yra visiškai lengva prisiminti, kad apsivilkote kitų sukurtą kostiumą ir vaidinate kitų sukurtą vaidmenį. Tad nėra tikėtina, kad palaipsniui pradėsite galvoti, jog iš tiesų esate Hamletas, ar kad pradėsite manyti, jog esate ne teatre, o tikrame pasaulyje. Ir todėl nėra tikėtina, kad pradėsite tikėti, jog dabar kažkas nutiko – ir nors sugebėjote apsivilkti šį kostiumą savo paties galiomis – neturite galios nusivilkti šio kostiumo ir palikti vaidmens.

Galite pagalvoti, kad, kai pasiekiate tašką, kuriame patys norite susikurti savo vaidmenį, darote tai, ką darote teatre. Pasisiuvate kostiumą, kurį tuomet pakabinate kabykloje, ir aprašote savo vaidmenį, kurį vaidinsite. Tuomet apsivelkate šį išorinį kostiumą ir išeinate į sceną, ir todėl jums yra lengva prisiminti, kad tai tėra kostiumas, kurį apsivilkote, ir todėl lengvai galite jį nusivilkti. Tačiau tiesa ta, kad viskas yra daug subtiliau.

Įsivaizduokite, kad, užuot pasisiuvę išorinį kostiumą, kurį tuomet apsivelkate, jūs iš tiesų susikuriate kostiumą aplink savo kūną. Kitaip tariant, nematote išorinio kostiumo, į kurį save suprojektuotumėte. Vietoj to, kostiumą jūs palaipsniui susikuriate aplink save, tai reiškia, kad į pasaulį imate žiūrėti iš kostiumo vidaus, neturėdami jokių prisiminimų, kad šį kostiumą būtumėte apsivilkę – ir todėl neturite jokio atskaitos taško, kuris jums leistų suvokti pasaulį be kostiumo. Užuot staigiai įėję į kostiumą, jūs palaipsniui į jį įaugate.

Tai panašu į tai, ką dauguma žmonių patiria gimę. Sąmoningai neprisimenate, kad būtumėte egzistavę kitoje karalijoje ir tuomet įėję į savo kūną gimimo metu. Vietoj to, jums atrodo, kad jūsų savastis užgimė kūne, ir todėl pasidaro žymiai lengviau patikėti, kad atskirai nuo šio kūno niekada ir neegzistavote.

Ar suvokiate, kad, jeigu išėję į sceną imate vaidinti Hamletą – ir vaidinate šį vaidmenį taip ilgai, kad galiausiai patys patikite, jog iš tiesų esate Hamletas – prarandate savo pirminį tapatumo jausmą? Jūs jau nebevaidinate vaidmens; įstringate vaidmenyje. Nebesate vaidmens šeimininkai, vaidmuo yra jūsų šeimininkas. Ir būtent tai gali nutikti Sąmoningajam AŠ, kai šis ima kurtis sau vaidmenį, nebūdamas pasirengęs šiai iniciacijai. Tačiau Sąmoningojo AŠ tai nepakeičia; pakeičiama yra tik jo savimonė. Ir jis gali ištrūkti iš šio tapatumo jausmo, sugrįždamas į grynąją sąmonę.

Koncepcija 6: Ką reiškia uždraustasis vaisius

Rojaus Sodo istorijoje yra kalbama apie uždraustąjį vaisių, kurio Adomui ir Ievai nebuvo leista valgyti. Žaltys klasta sugundė Ievą suvalgyti vaisių, pasakydamas jai, kad tai padarys juos panašiais į dievus, pažįstančiais gėrį ir blogį. Maitrėja labai išsamiai apie tai paaiškina savo knygoje, tačiau šio mokymo esmė yra ta, kad „uždraustasis vaisius“ yra susijęs su procesu, per kurį susikuriate savo vaidmenį. Nebuvo taip, kad tai iš tiesų būtų buvę „uždrausta,“ tačiau, kadangi tai buvo labai subtili ir sunki iniciacija, ji buvo rezervuota tik labiausiai pažengusiems mokiniams. Jeigu mokinys šios iniciacijos imdavosi per anksti, buvo didelė tikimybė, kad jis įstrigs savo susikurtame vaidmenyje. Jis tuomet galėtų pasidaryti įsitikinęs, kad negali iš jo ištrūkti savo paties galia.

Ar suvokiate, kodėl taip yra? Kai patiriate, kad suprojektavote save į kitų sukurtą vaidmenį, jums yra lengva prisiminti, kad taip pat turite gyvenimą ir už šio vaidmens ribų, ir todėl galite išeiti iš šio vaidmens. Tačiau, kai vaidmenį susikuriate aplink save, tuomet neturite šios patirties, kad būtumėte save projektavę į šį vaidmenį, ir todėl neturite jokio atskaitos taško. Ir dėl to jums pasidaro daug sunkiau suvokti, kad turite gebėjimą palikti vaidmenį ir sugrįžti į grynąją sąmonę. Vietoj to, galite pradėti tikėti, kad nesate grynoji sąmonė, ESATE vaidmuo ir tiktai vaidmuo.

Mokytojo rolė buvo paruošti mokinį šiai iniciacijai, per kurią susikuriate savo vaidmenį, tuo pat metu užtikrinant, kad mokinys galėtų šį vaidmenį transcenduoti, kai jam bus gana patirčių, kurias patirs, žvelgdamas į pasaulį per šio vaidmens prizmę. Kaip Maitrėja tai darė? Galite galvoti, kad dvasinės mokyklos mokytojas stovi ir dėsto prieš visą klasę, ir Maitrėja iš tiesų tai darė. Galite galvoti, kad mokytojas duoda mokiniams individualias pamokas, pateikdamas jiems asmeninį grįžtamąjį ryšį, ir Maitrėja taip pat tą darė.

Tačiau štai kaip Maitrėja iš tiesų „mokė“ ir štai kodėl jis yra vadinamas Didžiuoju Įšventintoju. Paimkime tipišką mokinį. Mokinys nusprendžia išmėginti tam tikrą vaidmenį, ir tuomet atlieka pasirinkimus ir daro veiksmus per šį vaidmenį. Jeigu prisiimate Hamleto vaidmenį, galite daryti tai, ką darė jūsų herojus, arba galite nuspręsti apginti savo gyvybę, suduodami pirmąjį smūgį tiems, kurie planuoja jus nužudyti. Tačiau kaip tuomet mokotės iš savo veiksmų? Mokotės, įvertindami savo veiksmus, tačiau štai čia slypi subtili mintis.

Iš tiesų negalite įvertinti per tam tikrą vaidmenį atliktų veiksmų, kol į pasaulį tebežiūrite iš šio vaidmens vidaus. Todėl, kad bet kuris veiksmas, kurį įvykdote, žiūrėdami į pasaulį iš šio vaidmens vidaus, atrodys pateisinamas, būtinas ar vienintelis įmanomas pasirinkimas. Tad jūs mokotės tik vertindami savo pasirinkimus pagal atskaitos tašką, egzistuojantį už šio vaidmens ribų. Šis atskaitos taškas, žinoma, yra Maitrėja. Vietoj jūsų turimos perspektyvos, per kurią į savo veiksmus žiūrite iš savo vaidmens vidaus, iš Maitrėjos gaunate perspektyvą, kaip jis žiūri į jūsų veiksmus iš už šio vaidmens ribų. Ir jis taip pat jums duoda savo Mielaširdingumo Dvasią, idant žinotumėte, kad net jums padarius kažką, kas nebuvo aukščiausias pasirinkimas, mokytojas jus vis tiek tebemyli, ir tiesiog galite panaikinti savo praeityje padarytus pasirinkimus ir padaryti geresnius pasirinkimus.

Tačiau kaip Maitrėja suteikia jums šį atskaitos tašką? Jis tai daro ne sakydamas jums, kaip žiūri į jūsų veiksmus. Jeigu norite gauti Maitrėjos požiūrį į savo veiksmus, turite pasinaudoti Sąmoningojo AŠ gebėjimu suprojektuoti save visur, kur tik jis gali save įsivaizduoti. Tad turite laikinai išeiti iš savo dabartinio vaidmens ir įžengti į vienovę su Maitrėja, ir tuomet sugebėsite pamatyti savo veiksmus taip, kaip juos mato Maitrėja. Patirsite tiek jo realizmą, tiek jo mielaširdingumą.

Ar jau suvokiate neįtikėtiną šio metodo išmintį – jis eliminuoja bendravimo žodžiais problemą? Šiuo metu jūs skaitote šiuos žodžius, ir aiškiai laikote juos ateinančius iš už jūsų proto ribų, iš už jūsų dabartinio vaidmens ribų. Nesvarbu, ar tikite, kad aš esu tikrasis Jėzus ar kokia nors kita būtybė, bet kuriuo atveju mane laikote egzistuojant už savo ribų, ir todėl mano žodžius suvokiate per savo protą, o ne per mano protą. Todėl galite ginčytis su mano žodžiais arba interpretuoti juos pagal savo dabartinio vaidmens filtrą. Jūsų požiūris į mano žodžius nebus mano požiūris, jį nulems tai, kaip mano žodžiai atrodys jums per jūsų vaidmens filtrą. O tai reiškia, kad negalėsite pasinaudoti mano žodžiais, kad ištrūktumėte iš savo vaidmens.

Kaip galite suvokti visą mano mokymo pilnatvę? To niekada negalėsite padaryti per žodžius; mokymą galėsite suvokti tik tuomet, kai Sąmoningasis AŠ suprojektuos save į vienovę su manimi, ir jūs tiesiogiai imsite matyti mokymą tiksliai taip, kaip jį matau aš. Ir štai tuomet būsite įveikę žodžių barjerą – kurie visada yra pavaldūs interpretacijoms. Taip pat būsite įgiję atskaitos tašką, esantį už jūsų dabartinio vaidmens ribų, kuris tuomet jums leis palaipsniui išsivaduoti nuo susitapatinimo su šiuo vaidmeniu. Vienintelis tikras būdas mokytis iš dvasinio mokytojo yra žvelgti giliau už išorinio mokytojo mokymo ir naudotis juo kaip tiltu susiderinimui su jo Esatimi, kol Sąmoningasis AŠ galės suprojektuoti save į vienovę su mokytoju.

Tad naujas mokinys Maitrėjos yra apmokomas tol, kol įrodo sugebantis suprojektuoti save į bet kokį kitų sukurtą vaidmenį, ir tuomet taip pat sugebantis išeiti iš šio vaidmens ir įžengti į vienovę su Maitrėja. Priežastis, dėl kurios mokiniai projektuodavo save į vienovę su Maitrėja, buvo ta, kad dėl šioje sferoje egzistuojančio tankumo, naujiems mokiniams buvo sunku suprojektuoti save į vienovę su savo AŠ ESU Esatimi. Tad iš pradžių jie siekdavo vienovės su mokytoju, kuris jiems buvo labiau apčiuopiamas. Tačiau tikrasis tikslas buvo mokiniui galiausiai įgyti gebėjimą įeiti į bet kokį vaidmenį, neprarandant gebėjimo suprojektuoti save atgal į vienovę su Esatimi.

Tą akimirką – kai mokinys įgija gebėjimą visada turėti šį atskaitos tašką iš vidaus, suprojektuodamas save į vienovę su Esatimi – mokinys tampa sau pakankama būtybe. Ir pasiekęs šį tašką, mokinys tampa pasirengęs iniciacijai, per kurią pats turi apsibrėžti savo vaidmenį.

Koncepcija 7: Nusileidimas į įsikūnijimą ir nuopuolis į įsikūnijimą

Sakiau, kad Sąmoningasis AŠ yra tarsi skaidrus stiklas, per kurį šviesa gali šviesti abiem kryptimis. Tai taip pat reiškia, kad Sąmoningasis AŠ gali „matyti“ abiem kryptimis. Kitaip tariant Sąmoningasis AŠ gali pažvelgti aukštyn į AŠ ESU Esatį ir sakyti: „Aš esu kas AŠ ESU,“ tai reiškia, kad „Aš esu tas, kas AŠ ESU ten viršuje.“ Plėsdamas šį suvokimą iki visiškos vienovės, Sąmoningasis AŠ užsitarnauja savo pakylėjimą. Taip pat galėtume sakyti, kad, kol dar nesate pabudę, jūsų AŠ ESU Esatis žvelgia į pasaulį per Sąmoningąjį AŠ. Kai nubundate, AŠ ESU Esatis žvelgia į save per Sąmoningąjį AŠ.

Sąmoningasis AŠ gali pažvelgti žemyn į Žemę ir identifikuoti tam tikrą vaidmenį Žemėje. Jis gali nuspręsti, jog norėtų patirti, koks būtų jausmas žiūrėti į pasaulį per šį vaidmenį ir išreikšti save per šį vaidmenį. Jis tuomet gali suprojektuoti save į fizinį kūną su tikslu vaidinti šį vaidmenį. Jeigu mokinys yra pasiekęs pakankamą dvasinį savarankiškumą prieš nusileisdamas į įsikūnijimą, jis niekada negalės būti pilnai susitapatinęs su kūnu ar bet kokiu vaidmeniu Žemėje.

Ir dabar jums reikia suvokti subtilų dalyką. Jeigu dirbate kartu su mokytoju, nenusileisite į įsikūnijimą ir nemėginsite patys apsibrėžti savo vaidmens, kol nebūsite pasiekę dvasinio savarankiškumo ir gebėjimo užmegzti kontaktą su savo AŠ ESU Esatimi kaip savo vidiniu atskaitos tašku. Todėl neįstrigsite jokiame savo apsibrėžtame vaidmenyje.

Problema iškyla tuomet, kai mokinys nusprendžia imtis iniciacijos, per kurią nori pats apsibrėžti savo vaidmenį, nors dar nėra pasiekęs dvasinio savarankiškumo. Tuo atveju, yra tikėtina, kad jis atsiskirs nuo mokytojo ir įstrigs savo vaidmenyje. Taip nutinka dėl to, kad, mokiniui pradėjus apsibrėžti savo vaidmenį, mokinys ima žiūrėti į mokytoją per vaidmens suvokimo filtrą. Todėl mokinys pradeda projektuoti tam tikras savybes ant mokytojo, pavyzdžiui, įsivaizduodamas, kad mokytojas nori priversti mokinį kažką daryti, ar kad jisai pasmerks mokinį už tai, ką šis padarė. Ir kai tai įvyksta, mokinys nebenori daryti to, ką aš aprašiau, tai yra, nenori suprojektuoti savęs į vienovę su mokytoju.

Tai yra labai svarbi mintis, kurią jums gali būti naudinga giliai apmąstyti. Kaip sakiau, kai projektuojate save į vienovę su Maitrėja, matote savo veiksmus taip, kaip jis juos mato, ir tai peržengia žodžių ribas ir interpretacijas žodžių lygmenyje. Nuo to visiškai negalite pasislėpti. Tačiau, kai nebenorite to daryti, vis dar galite matyti Maitrėją ir girdėti išorinius žodžius, kuriuos jis jums sako, tačiau šie žodžiai dabar bus interpretuojami per jūsų prisiimto vaidmens filtrą. Tad, jeigu jūsų vaidmuo Maitrėją laiko išoriniu mokytoju, siekiančiu neleisti jums suvalgyti šio nuostabaus vaisiaus – ir tuomet norinčiu pasmerkti jus už tai, kad jam nepaklusote – viską, ką jis sako, jūs interpretuosite tokiu būdu, kad tai patvirtins jūsų ant jo projektuojamą įvaizdį.

Jūs tuomet toliau tęsite savo atsiskyrimą nuo Maitrėjos, kol jūsų sąmonė nugrims iki tokio lygmens, kad nebegalėsite matyti misterijų mokyklos. Ir tuomet, tikrąja to žodžio prasme, nupulsite į fizinį kūną. Tai yra simboliškai pavaizduota Adomo ir Ievos istorijoje, kurie, po to kai suvalgė uždraustąjį vaisių, pamatė, jog yra nuogi – jie į save ir į Maitrėją žiūrėjo per savo susikurto vaidmens filtrą. Ir tuomet jie siekė pasislėpti nuo „Dievo,“ tai reiškia, kad jie atsisakė projektuoti save į vienovę su Maitrėja. Vietoj to, jie pasislėpė už regimybių, egzistavusių vien jų pačių protuose. Toliau istorijoje yra sakoma, kad jie buvo jėga išmesti iš sodo ir turėjo prakaitu užsidirbti sau duoną, tačiau tai tiesiog yra atskiro vaidmens pagimdytas suvokimas. Realybė yra tokia, kad visa tai vyko viduje, ir būtybės, kurios nupuolė, tiesiog susikūrė pikto Dievo įvaizdį ir įrašė šį įvaizdį į Pradžios Knygos istoriją.

Tad galėtume sakyti, kad, jeigu iš pradžių pasiekiate dvasinį meistriškumą, nusileidžiate į įsikūnijimą, o jeigu nesate jo pasiekę – nupuolate į įsikūnijimą. Ir kai į jį nupuolate, neturite jokių prisiminimų, kad būtumėte egzistavę už šio atskirojo vaidmens ir fizinio kūno ribų, o tai reiškia, kad jums tampa daug sunkiau susigrąžinti grynąją sąmonę ir gebėjimą suprojektuoti save už savo dabartinio savasties jausmo arba vaidmens ribų.

Koncepcija 8: Skirtumas tarp išorinio ir vidinio atskaitos taško

O dabar priėjome dar vieną subtilią mintį, ir leiskite man pasakyti tą patį dalyką dviem skirtingais būdais:

Mintis 1: AŠ ESU Esatis egzistuoja karalijoje, kuri savo vibracijomis yra daug aukščiau už keturis materialios visatos lygmenis. Skirtumas yra toks didelis, jog tai sukuria tam tikrą „matymo horizontą.“ Jūs, pavyzdžiui, žinote, kad jūsų akys gali matyti tik tam tikras šviesos formas. Jeigu šviesos spindulių dažniai yra aukštesni arba žemesni tam tikro lygmens, jūsų akys negali matyti šviesos – egzistuoja horizontas, už kurio jūsų akys negali matyti.

Kai AŠ ESU Esatis pirmą kartą pasiunčia savo pačios tąsą į materialią visatą, Sąmoningojo AŠ „rega“ turi būti priderinta prie karalijos, į kurią jis yra siunčiamas, vibracijų – kitaip jis negalėtų sukoncentruoti savo savimonės toje karalijoje. Galėtume tai grubiai palyginti su radiju, kuris turi būti nustatytas tam tikrų bangų dažniu, kad galėtų groti tam tikrą stotį.

Mintis 2: Sakiau, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė. Tad klausimas dabar yra toks, kaip ši grynoji sąmonė gali patekti į tam tikrų vibracijų karaliją ir joje pasilikti. Kas neleidžia grynajai sąmonei tiesiog išslysti iš materialios karalijos; kaip ji gali išlikti sukoncentruota tam tikroje vietoje, pavyzdžiui, fiziniame kūne Žemėje?

Norėdama išlaikyti Sąmoningojo AŠ grynąją sąmonę tam tikroje vietoje, AŠ ESU Esatis suprojektuoja Sąmoningąjį AŠ į iš anksto apibrėžtą vaidmenį tam tikroje aplinkoje. Pavyzdžiui, Maitrėjos Misterijų Mokykloje buvo daug iš anksto apibrėžtų vaidmenų. Tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ nenusileido į Misterijų Mokyklą grynoje sąmonėje; jis nusileido į tam tikrą vaidmenį ir todėl į Misterijų Mokyklą žiūrėjo per šį vaidmenį.

Viso to pasekmė yra tokia, kad, kai Sąmoningasis AŠ pirmą kartą nusileidžia, jis negali tiesiogiai jausti AŠ ESU Esaties ir todėl nesugeba savęs matyti Esaties tąsa. Būtent dėl to jam yra reikalingas mokytojas, kuris būtų tų pačių vibracijų karalijoje (idant mokinys galėtų šį mokytoją matyti), tačiau mokytojas būtų pasiekęs Kristaus sąmonę ir todėl būtų išmokęs priimti save kaip Esaties tąsą. Šis mokytojas tuomet galėtų suteikti Sąmoningajam AŠ vedimą savo savimonei kelti, kol ir jis galės suvokti – arba susiderinti – tiek su šio pasaulio vibracijomis, tiek su savo paties AŠ ESU Esaties vibracijomis. Galėtume sakyti, kad tai yra panašu į akių treniravimą matyti tiek regimą šviesą, tiek ultravioletinę šviesą.

Tai yra jūsų asmeninio Kristiškumo apsivilkimo procesas, per kurį Sąmoningasis AŠ paskelbia savo vienovę su „tėvu,“ su savo AŠ ESU Esatimi. Tiesiogiai matote, kad esate savosios AŠ ESU Esaties tąsa, ir kad nesate kilę iš materialaus pasaulio. Esate pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Kai pasiekiate šį dvasinio savarankiškumo tašką, užbaigiate Maitrėjos Misterijų mokyklą, ir išorinis mokytojas jums tampa nebereikalingas. Jums nebėra reikalingas išorinis atskaitos taškas, kadangi turite vidinį atskaitos tašką – savo AŠ ESU Esatį.

Svarbu, kad pamąstytumėte apie tarp išorinio mokytojo ir vidinio ryšio su savąja AŠ ESU Esatimi egzistuojantį skirtumą. Leiskite man jums duoti grubią iliustraciją. Sakiau, kad, kai prisiimate tam tikrą vaidmenį, Sąmoningasis AŠ į pasaulį ima žiūrėti per šio vaidmens filtrą. Tai panašu į tai, tarsi būtumėte užsidėję spalvotus akinius; visi jūsų akių matomi dalykai įgis akinių stiklų atspalvį. Kaip sakė Paulius, matote kaip per stiklą – miglotai.

Tad, kai dėvite akinius, pasaulį galite matyti tik per akinius. Viskas, į ką žiūrėsite savo išorėje, bus nuspalvinta akinių. Tai galima palyginti su tuo, kai mokytoją laikote atskirai nuo jūsų egzistuojančia būtybe. Viską, ką jums sako mokytojas, „nuspalvina“ jūsų akiniai – jūsų vaidmuo, per kurį Sąmoningasis AŠ suvokia pasaulį.

Tačiau dabar įsivaizduokime, kad jūsų akys gali „apsiversti“ ir pažvelgti vidun. Smegenys, taip sakant, galėtų apversti akis ir pažvelgti į save. Ir šiuo atveju, nebūtų įmanoma užsidėti akinių ant akių, o tai reiškia, kad jūsų suvokimas negalėtų būti iškreiptas.

Ar jau imate suvokti, ką mėginu jums čia paaiškinti? Tai yra absoliučiai esminė mintis, jeigu norite pakilti virš tam tikro dvasinio kelio lygmens. Galėtume sakyti, kad egzistuoja dvi skirtingos suvokimo formos, kuriomis gali naudotis Sąmoningasis AŠ. Galite žvelgti į išorę – į pasaulį, kuriame esate susikoncentravę, arba galite žvelgti vidun – į savo AŠ ESU Esatį. Kai žvelgiate į išorinį pasaulį, tai daryti galite TIKTAI per Sąmoningojo AŠ prisiimtą vaidmenį. O tai reiškia, jog, norėdami pažvelgti vidun, PRIVALOTE išeiti iš savo vaidmens.

Galite išrikiuoti visus dvasios ieškotojus pasaulyje, ir pamatysite daug žmonių, dėjusių nuoširdžias pastangas dvasiniame kelyje. Jie studijavo dvasinius mokymus ir praktikavo įvairiausias technikas, ir dauguma jų su absoliučiu užtikrintumu sakytų, kad ėjo tikru dvasiniu keliu. Tačiau realybė yra tokia, kad dauguma jų ėjo tik tokiu dvasiniu keliu, kokį sugebėjo matyti per savo prisiimto vaidmens filtrą.

Viskas, ką jie daro savo dvasiniame kelyje, yra veikiama jų suvokimo, tai reiškia, kad šie žmonės tik dar labiau susitapatina su savo prisiimtu vaidmeniu. Kuo daugiau jie daro dvasiniame kontekste, tuo labiau save įkalina vaidmenyje, kuris neleidžia jiems pasiekti vienovės su Esatimi. Ir priešingai, tikrasis dvasinis kelias reiškia, kad paliekate susitapatinimą su savo esamu vaidmeniu, kol Sąmoningasis AŠ pradeda suvokti, jog jis yra daugiau nei vaidmuo; jis yra Esaties tąsa ir todėl niekada negalėtų būti atskirtas nuo Esaties.

Tad esminis klausimas dabar yra toks: kaip galėtumėte nustoti į pasaulį ir į dvasinį kelią žiūrėti per vaidmenį, kurį jums reikia transcenduoti? VIENINTELIS atsakymas yra toks, jog Sąmoningasis AŠ privalo suvokti ir pripažinti, kad jis yra grynoji sąmonė. Ir todėl jisai turi gebėjimą suprojektuoti save už savo dabartinio vaidmens ribų. Misterijų mokykloje, mokinys tai pasiekdavo, suprojektuodamas save į vienovę su Maitrėja. Todėl mokinys matydavo savo veiksmus taip, kaip juos matė Maitrėja, o ne per vaidmens filtrą, kuris šiuos veiksmus būtent ir paskatino padaryti.

Tačiau mokiniui augant, Maitrėja taip pat išmokydavo jį pažvelgti vidun ir imti matyti savo veiksmus taip, kaip juos matė AŠ ESU Esatis. Ar suvokiate skirtumą? Jūs esate individualizuota būtybė, ir Maitrėja taip pat yra individualizuota būtybė. Maitrėja žvelgia į pasaulį iš tam tikro požiūrio taško. Jums gali būti vertinga patirti Maitrėjos požiūrio tašką, kadangi jis jums suteikia atskaitos tašką iš už jūsų vaidmens, jūsų proto dėžutės ribų. Ir vis dėlto, tai nėra aukščiausia perspektyva. Jūs nesate Maitrėjos tąsa; jūs esate savosios AŠ ESU Esaties tąsa. Tad dalykas, kurio jums iš tiesų reikia, yra pamatyti pasaulį ir savo veiksmus iš savo Esaties perspektyvos. Būtent taip augsite jūs ir jūsų Esatis.

Tačiau tai taip pat yra subtilu. Jūsų AŠ ESU Esatis NĖRA išorinė būtybė; ji nėra atskirta nuo Sąmoningojo AŠ. Tiesą sakant, daugelis mokinių labai sulėtino savo progresą, į savo AŠ ESU Esatį žiūrėdami kaip į teistinį Dievą – į tobulą būtybę aukštai danguje. Realybė yra tokia, kad niekada nepasieksite savosios AŠ ESU Esaties, kol matysite ją egzistuojant savo išorėje, atskirai nuo savęs. Jūsų Esatis nekalbės su jumis kaip galingas balsas iš degančio krūmo. Jūsų Esatis netgi nekalbės jums žodžiais, ir tai yra dar viena svarbi mintis.

Žodžiai yra iš šio pasaulio, ir todėl jie yra susiję su šio pasaulio lygmens vibracijomis ir yra ribojami šių vibracijų. Egzistuoja daug koncepcijų, kurių tiesiog neįmanoma išreikšti žodžiais. Ir vis dėl to, Esatis gali jums pasiųsti impulsą, kuris į jūsų sąmoningą protą ateis kaip žodžiais išreikšta žinia. Tai galima palyginti su tuo, kaip aš perduodu šį mokymą per šį pasiuntinį. Tačiau yra svarbu suprasti, kad BET KOKIA jums žodžiais perduota žinia, bus šiek tiek iškraipyta jūsų vaidmens. Tad vėlgi, jums reikia išmokti suprojektuoti save į vienovę su savo AŠ ESU Esatimi, idant matytumėte pasaulį taip, kaip jį mato jūsų Esatis. Žodžiai yra reikalingi tik tuomet, kai egzistuoja atstumas, kai tuo tarpu vienovės patyrimas panaikina bet kokį atstumą.

Galėtume sakyti, kad egzistuoja dvasinio kelio etapas arba lygmuo, kuriame jums reikia į savo Esatį žiūrėti kaip egzistuojančią už jūsų ribų, ir jums reikia užmegzti ryšį su ja, kaip jūs ją suvokiate. Tačiau, kad galėtumėte pakilti virš šio lygmens, turite pakilti net ir virš troškimo turėti išorinį bendravimą, ir ypač tai siejasi su jūsų priimamais asmeniniais sprendimais. Turite turėti noro patys priiminėti savo sprendimus ir tuomet suprojektuoti save į vienovę su Esatimi, kad gautumėte aukščiausią grįžtamąjį ryšį.

Kitaip tariant, kol į dvasinį kelią žiūrėsite per išorinį suvokimą, niekada nepakilsite virš tam tikro lygmens. Tik tuomet, kai išmoksite naudotis vidiniu suvokimu, pakilsite į pradinį tikrojo kelio į asmeninį Kristiškumo lygmenį. Tačiau, kad galėtumėte įžengti į Kristiškumo kelią, turite pradėti suprasti, kas yra antikristas.

Koncepcija 9: Skirtumas tarp Kristaus ir antikristo

Sakiau, jog norėdamas išlaikyti save sukoncentruotą į materialų pasaulį, Sąmoningasis AŠ privalo turėti „vaidmenį,“ kurį vaidintų. Savo kelionę jis pradeda projektuodamas save į iš anksto paruoštus vaidmenis, tačiau vėliau pats „apie save“ ima kurtis vaidmenį. Ir dabar priėjome fundamentalų skirtumą. Jeigu Sąmoningasis AŠ seks mokytojo nurodymais, jis nepradės savo vaidmens kurti tol, kol nebus pasiekęs dvasinio savarankiškumo, reiškiančio, jog Sąmoningasis AŠ laiko save AŠ ESU Esaties tąsa. Jis turi vidinį atskaitos tašką ir išorinis atskaitos taškas jam nėra reikalingas.

Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad, kai save suprojektuojate į iš anksto paruoštą vaidmenį, turite išorinį atskaitos tašką. Žinote, kad šį vaidmenį sukūrėte ne jūs; jūs į jį įžengėte iš išorės. Tačiau, kai patys apsibrėžiate savo vaidmenį – ir kai šis vaidmuo įgija išbaigtus kontūrus – prarandate bet kokį išorinį atskaitos tašką. Vaidmuo jums nebeatrodo kaip kažkas, ką jūs prisiėmėte; neprisimenate, kad būtumėte egzistavę už šio vaidmens ribų, panašiai kaip dauguma žmonių Žemėje neprisimena, jog būtų egzistavę prieš savo gimimą. Tad savo vaidmens apibrėžimo procesas gali būti – ir mistiniuose mokymuose dažnai būdavo – vadinamas dvasine mirtimi, užsimiršimu arba miegu. Viso to tikslas, žinoma, yra toks, kad šis procesas kelia didesnį iššūkį ir todėl atveda prie didesnio augimo.

Tad, kai esate praradę bet kokius išorinius prisiminimus ir esate praradę atskaitos tašką, kaip tuomet galite „nubusti“ iš šios mirties arba užsimiršimo? Galite tai padaryti, atrasdami vidinį atskaitos tašką – savo AŠ ESU Esatį. Kai imate save laikyti Esaties tąsa, jūsų apsibrėžtas vaidmuo taip pat bus Esaties individualumo tąsa. Todėl prisiminsite, kad jūsų vaidmuo buvo apibrėžtas kaip kažko didesnio už Sąmoningąjį AŠ tąsa. Ir siekdamas pažinti šį kažką, Sąmoningasis AŠ palaipsniui gali nubusti pilnam suvokimui, jog yra Esaties tąsa, ir kad jis čia yra tik tam, kad būtų atviromis durimis Esačiai – idant ši galėtų patirti pasaulį ir išreikšti savo individualumą, keldama pasaulį aukštyn.

Esmė ta, kad, kai jūsų apsibrėžtas vaidmuo remiasi vienove su Esatimi, paties vaidmens neįmanoma laikyti atskiru vaidmeniu. Todėl iš šio vaidmens vidaus negalite savęs laikyti atskira būtybe. Jums neįmanoma tikėti, kad esate Dievas, galintis apibrėžti, kas yra teisinga, kaip paaiškinsiu vėliau. Žinote, kad egzistuoja kažkas daugiau už šį vaidmenį, egzistuoja aukštesnis tikslas, aukštesnė tiesa, ir siekdami didesnio aiškumo, jūs palaipsniui imate busti.

Tačiau, kas nutinka, kai mokinys nusprendžia pradėti kurtis savo vaidmenį, negavęs mokytojo patvirtinimo, jog yra tam pasiruošęs? Akivaizdu, kad toks mokinys negali savo vaidmens apsibrėžti vienovėje su mokytoju, ir jis dar nėra pasiekęs pakankamos vienovės su Esatimi. To pasekoje, mokinys negali apsibrėžti savo vaidmens, remdamasis Kristaus sąmone. Kristaus sąmonė yra apjungiantis arba apvienijantis kūrinijos principas, už visų formų įvairovės glūdinti vienovė.

Tad vienintelė mokinio turima galimybė yra apsibrėžti savo vaidmenį, remiantis antikristo sąmone, tačiau čia egzistuoja dar viena subtili mintis. Suprantu, kad daugelis krikščioniškoje aplinkoje užaugusių žmonių antikristą asocijuoja su akivaizdžiu ir sąmoningai vykdomu blogiu, pavyzdžiui su Šėtonu arba velniu. Tačiau realybė yra tokia, kad antikristas iš tiesų nėra blogis; jis tiesiog yra neutrali pasekmė fakto, kad nepakilusioje sferoje „materija“ vis dar tebėra tokia tanki, jog paslepia pamatinę realybę, kad viskas yra sukurta iš Kūrėjo Esybės.

Kitaip tariant, kai patiriate nepakilusią sferą iš vidaus, negalite tiesiogiai matyti, kad materija sferoje yra sukurta iš dvasinės šviesos, tad nematote jokio apjungiančio ryšio tarp daugybės skirtingų formų. Galvojate, kad formos iš tiesų yra atskiros, ir kad jos yra arba atskirtos nuo Dievo karalystės, arba nepriklausomai egzistuojančios.

Tad svarbiausia mintis čia yra ta, kad Kristus yra sąmonė, kuri mato pamatinę už visų formų egzistuojančią vienovę, o antikristas yra sąmonė, kuri nesugeba to matyti. Todėl antikristas nėra nei blogas nei geras. Antikristas tiesiog yra netikrovė, jis yra grįstas iliuzija, jis pats yra iliuzija. Tačiau būtent dėl to, kad jisai yra iliuzija, jis taip pat leidžia Sąmoningajam AŠ išgyventi patyrimą, kurio šis negalėtų patirti per Kristaus sąmonę. Tai yra patyrimas, kad esate atskira būtybė, o tai reiškia – tarp kitų dalykų – kad galite patirti, koks yra jausmas iškelti save virš kitų būtybių, arba kad galite daryti kažką kitiems, nesužeisdami savęs.

Ir paimkime čia labai paprastą iliustraciją. Pamąstykite apie tai, kiek skirtingų vaidmenų galite vaidinti Žemėje. Jeigu save matote kaip Esaties tąsą, žinote, kad visa gyvybė yra viena. Todėl rinksitės tokius vaidmenis, kurie nepažeis kitų žmonių laisvos valios; rinksitės mokytojų, dvasinių vedlių, gydūnų, išradėjų, rašytojų, aktorių ir t.t. vaidmenis. Tačiau nesirinksite vaidmenų, kurie pažeidžia kitų žmonių laisvą valią; nesirinksite pirato, diktatoriaus ar nusikaltėlio vaidmens. Norėdami „pateisinti“ tokio vaidmens pasirinkimą, turite naudotis antikristo protu, kad nuslėptumėte nuo savęs, jog tai, ką darote kitiems, taip pat darote ir sau.

Koncepcija 10: Kodėl Kristaus prote niekas nėra nei gera nei bloga

Dėl oficialiosios krikščionybės skleistų proto įvaizdžių, krikščioniškoje aplinkoje užaugusiems žmonėms bus sunku priimti antikristo realybę. Priežastis ta, kad jų turimas supratimas apie Kristų ir antikristą iš tiesų yra sukurtas per antikristo iliuziją kaip sąmoningas melas, kurio tikslas yra išlaikyti žmones įstrigusius antikristo sąmonėje.

Pirmoji problema, kurią daugelis žmonių turi, yra ta, kad jiems yra sunku suprasti, jog Kristaus sąmonėje nėra skiriamosios linijos tarp gėrio ir blogio, nėra vertybinio vertinimo. Priežastis, dėl kurios jiems tai taip sunku suprasti, yra ta, kad dauguma žmonių nėra patyrę vienovės. Kaip sakiau, Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė, o grynoji sąmonė yra vienovė. Kai patiriate grynąją sąmonę, patiriate vienovę be jokių diferenciacijų. Būtent tai patiria Kūrėjas.

Dabar pamąstykite apie tai, kad vienovėje, kurioje yra Kūrėjas, nėra jokios galimybės sukurti Kūrėjo tąsas, kurios galėtų augti savimonėje. Kad būtų galima sukurti savimonę turinčias, individualizuotas būtybes ir kad jos galėtų augti, privalo egzistuoti pasaulis, kuris – žvelgiant į jį iš vidaus – atrodytų egzistuojantis atskirai nuo vienovės. Tad pasaulis, turintis individualias formas, yra sukurtas tik dėl vieno tikslo – padėti augti savimonei, suteikiant individualioms būtybėms galimybę patirti kontrastą tarp vienovės ir atskirties.

Galėtume sakyti, kad Kūrėjas suprojektuoja savo paties tąsą už vienovės ribų, ir būtybė tuomet patiki iliuzija, jog ji yra atskirta nuo savo šaltinio. Tad išgyvendama įvairius patyrimus iliuziniame atskirų formų pasaulyje ir tuomet nubusdama iš atskirties iliuzijos, ši būtybė auga savo savimonėje. Ji tuomet sugrįžta į vienovę su savo šaltiniu, tuo pat metu išsaugodama savo individualumą kaip būtybė su kūrėjo sąmone.

Tad visas formų pasaulio tikslas yra suteikti savimonę turinčioms būtybėms patyrimą, kuris būtų kontrastingas vienovei. Tikslas yra leisti šioms būtybėms panirti į užsimiršimą ir tuomet iš jo nubusti.

Tad dabar matome, kad antikristo sąmonė yra atskirties iliuzija, ir būtent tai leidžia būtybėms panirti į užsimiršimą. Kristaus sąmonė yra elementas, kuris užtikrina, jog kad ir kaip giliai būtybė būtų nugrimzdusi į atskirties iliuziją, ji niekada negalėtų prarasti galimybės sugrįžti į vienovę. Galėtume sakyti, kad būtent antikristas leidžia jums panirti į atskirties iliuziją – jis sukuria šią iliuziją, – o Kristus jums leidžia išsilaisvinti iš iliuzijos. Atkreipkite dėmesį į mano ką tik pasakytus žodžius. Kristus jūsų neišlaisvina iš iliuzijos; jis jums suteikia galimybę PATIEMS IŠSILAISVINTI.

Tad ar jau pradedate suvokti mano mintį? Viskas, kas yra sukurta iš antikristo proto, yra paprasčiausia iliuzija. Tačiau ši iliuzija nėra pati savaime klaidinga, bloga, piktavališka ar nuodėminga. Jos tikslas yra duoti jums kontrastuojančią patirtį, ir viskas, kas vyksta antikristo iliuzijoje, tarnauja šiam tikslui. Todėl Kristaus protas nelaiko antikristo blogu ar piktadarišku. Jis mato, kad tai tiesiog yra iliuzija.

Na o dabar priėjome esminę mintį. Laisvos Valios Įstatymas leidžia būtybei įžengti į antikristo iliuziją, ir jai į ją įžengus, yra neįmanoma nuspėti, kaip giliai į savanaudiškumo sūkurį ši būtybė gali nugrimzti. Tačiau, kad ir kaip giliai būtybė į jį nugrimztų, tai vis tiek tebėra Laisvos Valios Įstatymo rėmuose, ir tai vis tiek suteikia kontrastuojančią patirtį. Todėl Kristaus protas nė vienos būtybės nelaiko negrįžtamai pražuvusia. Jis niekada neteistų nė vienos būtybės, sakydamas, kad ji tapo tokia bloga ar piktadariška, jog negalėtų sugrįžti į vienovę.

Priešingai, Kristaus protas yra sukurtas užtikrinti, jog kad ir kaip giliai būtybė būtų nugrimzdusi į atskirtį, ji niekada negalėtų prarasti galimybės sugrįžti į vienovę. Ir kaip tai yra pasiekiama? Tai yra padaroma, nes niekas niekada negalėtų būti sukurta be Kristaus proto. Vienovė yra realybė, ir todėl Kristaus protas yra realybė. Kaip yra sakoma Jono evangelijoje: „Be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta.“ Tai reiškia, kad jokia forma niekada negalėtų būti sukurta be Kristaus proto.

Svarbiausia mintis čia yra ta, kad Kristaus realybė egzistuoja visur formų pasaulyje. Kaip sakiau, jeigu žmonės negins Kristaus, akmenys ims šaukti. Tad net ir žiūrėdami į akmenį, galite – peržengę sensorinių suvokimų ribas – išvysti pamatinę vienovę, kaip tą padarė mokslas, atrasdamas molekules, atomus ir subatomines daleles.

Esmė ta, jog kad ir kokia tanki beatrodytų materija, ji tokia atrodo tik tuomet, kai į ją yra žiūrima per tam tikrą vaidmenį, per vaidmenį, kuris buvo apibrėžtas, remiantis atskirties iliuzija. Ir būtent dėl to, kad ir kokį vaidmenį sau būtumėte apsibrėžę atskirtyje, visada egzistuos kažkas, ką galite suvokti iš šio vaidmens vidaus, kas suteiks jums galimybę transcenduoti šį vaidmenį. Kad ir kokią uždarą proto dėžutę būtumėte sau susikūrę, šios dėžutės viduje visada bus kažkas, kas galės – jeigu tai pripažinsite ir tuo pasinaudosite – suteikti Sąmoningajam AŠ galimybę atkurti ryšį su grynąja sąmone ir tuo būdu transcenduoti dėžutę.

Tačiau kita vertus, didžioji dalis jūsų iš tos proto dėžutės vidaus matomų dalykų atrodys patvirtinantys realybę, kad jūsų dėžutė yra tikra ir kad jūs iš tiesų esate atskira būtybė. Taip yra dėl to, kad vaidmuo, kuris yra apibrėžtas, remiantis atskirties iliuzija, buvo apibrėžtas taip, kad patvirtintų atskirojo aš „realybę.“ O tai iš tiesų reiškia, kad, kai apibrėžiate atskirtimi grįstą vaidmenį, kuriatės sau ne tik šį vaidmenį; susikuriate sau ištisą pasaulį, kurio centre esate jūs. Jūs esate savojo pasaulio „Dievas,“ ir tiktai jūs apibrėžiate, kas yra gėris ir blogis jūsų asmeniniame pasaulyje.

Koncepcija 11: Ką reiškia būti „kaip dievais, pažįstančiais blogį ir gėrį“

Kai apibrėžiate savo vaidmenį, remdamiesi Kristaus sąmone, kas tuomet yra šio pasaulio centras? Na tai, žinoma, yra jūsų AŠ ESU Esatis, ir svarbiausia mintis čia yra tokia: „Jūs vis dar tebežiūrite į pasaulį iš savo vaidmens vidaus, ir jūsų vaidmuo neleidžia jums matyti pilno, neuždengto vaizdo, tačiau iš tiesų turite ryšį su kažkuo, kas egzistuoja už jūsų vaidmens ribų, turite atskaitos tašką, kad už šio vaidmens ribų egzistuoja kažkas daugiau. Tad nesate pilnai susitapatinę su vaidmeniu, o tai iš tiesų reiškia sekantį dalyką: Nesate pilnai įsitikinę, kad tai, kaip viską matote per savo vaidmenį, yra absoliučiai patikimas matymas. Žinote dėvintys akinius, kurie iškreipia jūsų matymą. Gali būti, kad dar nesugebate matyti, jog akiniai yra geltoni, ir todėl dangus iš tiesų nėra žalias, tačiau bent jau žinote, kad jūsų realybės suvokimas nėra realybė.

Ir priešingai, kai apsibrėžiate vaidmenį, neturėdami ryšio su savo AŠ ESU Esatimi, neturite jokio atskaitos taško už šio vaidmens ribų. Ir tuomet manote, kad jūsų suvokimas – tai, kaip matote gyvenimą per spalvotus savo vaidmens akinius – ne tik kad yra realybė; tai yra VIENINTELIS būdas matyti realybę. Neigiate dėvintys geltonus akinius, ir esate įsitikinę, kad dangus iš tiesų yra žalias.

Ar jau pradedate suvokti mano mintį? Pirmuoju atveju, pripažįstate, kad egzistuoja realybė, kuri yra už jūsų vaidmens ribų ir jūs jos negalite apibrėžti, kai tuo tarpu pastaruoju atveju, jūs iš tiesų nepripažįstate jokios realybės ir jokių autoritetų, egzistuojančių už jūsų pasaulio suvokimo ribų.

Žinau, kad gali būti šiek tiek sunku tai suvokti. Pavyzdžiui, daugelis krikščionių iš karto – jei tik jie kada nors tai perskaitytų – sakytų, kad jie taip pat pripažįstą realybę už savo vaidmens ribų, ir ši realybė yra Dievas. Tačiau šio teiginio veidmainiškumą iš karto parodo faktas, kad jie yra tvirtai įsitikinę, jog jų religija – grįsta Biblijos neklystamumu – yra apibrėžusi, kokia yra ta realybė.

Matote, kai NESATE apakinti savo vaidmens, suprantate, kad jūsų suvokimas yra ribotas. Todėl suvokiate, kad, kol nesate visiškai transcendavę savo vaidmens, turite nuolatos siekti plėsti savo realybės matymą. Todėl niekada negalite sau leisti galvoti, jog jūsų dabartinis supratimas ir jūsų dabartinis suvokimas aprėpia viską, ką yra įmanoma sužinoti apie realybę. Ir priešingai, kai esate susitapatinę su savo vaidmeniu, jūs arba nesuprantate būtinybės „matyti“ už savo suvokimo ribų, arba neigiate būtinybę tai daryti. Galvojate, kad jūsų gyvenimo suvokimas yra vienintelis įmanomas arba vienintelis teisingas.

Ar suvokiate, ką tai reiškia? Tai, ką suvokiate per BET KOKĮ vaidmenį NĖRA realybė; tai yra proto įvaizdis apie realybę, sukurtas jūsų proto viduje. Galite tikėti, kad esate religingas žmogus ir kad Dievas yra jūsų pasaulėžiūros centras. Tačiau jūsų pasaulio centras nėra tikrasis Dievas; tai yra stabmeldiškas „dievo“ įvaizdis, sukurtas iš atskirties iliuzijos.

Na ir dabar, jeigu atsitrauktumėte žingsnį atgal, pamatytumėte gilesnę realybę. Įžengę į tam tikrą vaidmenį, jūs „MATYSITE“ gyvenimą per to vaidmens filtrą. To tiesiog neįmanoma išvengti, ir iš tiesų, būtent tai, kad matote pasaulį iš tam tikro vaidmens vidaus, suteikia jums galimybę augti. Tačiau augimas vyksta tuomet, kai pirmiausia į viską žiūrite per savo vaidmenį, o po to išlaisvinate savo matymą, ir imate žvelgti į gyvenimą iš savo AŠ ESU Esaties perspektyvos, nors vis dar tebesate tame vaidmenyje. O tai reiškia, kad augimas vyksta tik tuomet, kai Sąmoningasis AŠ pradeda praregėti iš vaidmens.

Kai NESATE susitapatinę su savo vaidmeniu, sąmoningai pripažįstate, kad už šio vaidmens ribų egzistuoja realybė, ir kad jums reikia užmegzti ryšį su ja. Kai esate susitapatinę su vaidmeniu, galvojate, kad jūsų suvokimas per vaidmenį rodo jums realybę, kokia ji iš tiesų yra. Tad pirmuoju atveju, jūsų pasaulio centras yra realybė, kuri yra už jūsų vaidmens suvokimo ribų, kai tuo tarpu antruoju atveju, jūsų pasaulio centras yra proto įvaizdis, sukurtas iš jūsų vaidmens vidaus. Ir todėl pastaruoju atveju, JŪS esate savo pasaulio „dievas.“ Jūs esate būtybė, kuri yra patikėjusi, jog turi galią apibrėžti realybę pagal savo suvokimą. Tai reiškia, kad JŪS dabar ant savęs prisiėmėte „dievo“ vaidmenį, turinčio gebėjimą apibrėžti, kas yra gėris ir blogis.

Na ir dabar, tuo nenoriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus Žemėje yra apsibrėžęs savo asmeninį Dievą arba realybės matymą. Dauguma žmonių perėmė požiūrį į Dievą ir realybę, kuriuos apibrėžė žmoniją kontroliuoti siekiančios būtybės. Ir vis dėlto, kiekvienas žmogus iš tiesų priėmė požiūrį į gyvenimą, kuriame manote galintys patys apibrėžti tiesą, remdamiesi savo suvokimu ir „realybe,“ kurią galima įgrūsti į jūsų proto dėžutę. Ir priešingai, tie, kurie yra Kristaus Kelyje, suvokia neturintys gebėjimo apibrėžti tiesą – jie turi atrasti tiesą. Ir realybė taip pat niekada neįtilps į jų proto dėžutę ir jai nepaklus – jie privalo transcenduoti savo proto dėžutes, kad patirtų realybę be jokių filtrų.

Ar suvokiate esminį skirtumą? Pirmuoju atveju, žmonės neturi jokio atskaitos taško iš už savo proto dėžučių, kurios buvo sukurtos jų vaidmenų. Jie nesugeba matyti, kad būtent jūsų vaidmuo apibrėžia jūsų pasaulio matymą, ir todėl jų vaidmuo nerodo jiems pasaulio; jis jiems rodo jų vaidmenį. Ir tol, kol žmonės nesugebės to matyti, jie negalės transcenduoti savo vaidmens, kadangi viskas, ką jie „matys“ per savo vaidmenį regimai patvirtins vaidmens tikrumą. Klasikinis užburtas ratas.

Tad iš kur kyla gėris ir blogis? Na, Kūrėjas yra vienas, o vienovėje nėra jokių diferenciacijų. Norint sukurti atskiras formas, vienovė privalo būti diferencijuojama į daugiau nei vieną. Kūrėjas kūrimo procesą pradeda išreikšdamas save dviem poliais – plėtimosi jėga (vyriškumu) ir sutraukiančia jėga (moteriškumu). Kristaus protui, tai tiesiog yra du Vienio pasireiškimai, tad jie nėra atskiri ar priešingi. Jie nekovoja tarpusavyje ir vienas kito nepanaikina; jie vienas kitą papildo ir jų sąveikos dėka yra sukuriama nauja gyvybė.

Tačiau antikristo protui, tai yra du padalijimai, jis juos mato egzistuojančius atskirai, jis juos laiko priešybėmis. Jo manymu, jie privalo vienas kitą naikinti, ir ši iliuzinė pasaulėžiūra pagimdo idėją, kad vienas iš padalijimų yra teisingas, o kitas klaidingas, vienas yra gėris, o kitas blogis.

Ar jau suvokiate esminį skirtumą? Kristaus prote priešingybės neegzistuoja. Kristus net ir antikristo nelaiko savo priešingybe. Kristus visada mato vienovės realybę, ir todėl mato, kad antikristas – ir kiekvienas iš jo gimęs padalijimas – tėra paprasčiausia iliuzija; jame nėra jokios realybės ir amžinumo. Netikrovė NĖRA tikrovės priešingybė; todėl kad netikrovė NIEKADA negalėtų panaikinti tikrovės ar jai pasipriešinti. Tai, kas tikra, negali būti paveikta to, kas netikra.

Kristaus protas mato, kad gėris ir blogis tėra antikristo netikrovės padariniai. Jis mato, kad tai, ką antikristas laiko gėriu, ir tai, ką jis laiko blogiu, tėra paprasčiausios iliuzijos. Kristaus prote nėra gėrio ir blogio; tėra tai, kas yra tikra, ir tai, kas netikra. Tik vienovė turi aukščiausią tikrovę, ir todėl tiesa yra ta, kad visos skirtingos formos yra pamatinės Kūrėjo vienovės išraiškos.

Nieko iš tiesų nėra atskirta nuo Kūrėjo; atskirtis tėra paprasčiausia iliuzija. Atskirtis netgi neturi atskiros egzistencijos. Nėra teisinga galvoti – kaip galvoja antikristo protas – kad pasaulį yra įmanoma padalinti į dvi atskiras sferas. Nėra pasaulio, kuris būtų atskirtas nuo Kūrėjo. Atskirtis „egzistuoja“ tiktai prote būtybės, kuri į pasaulį žiūri per antikristo proto filtrą. Tai nėra reali būsena; tai yra SUVOKIAMA būsena, regimybė. Ir ji gali egzistuoti tiktai prote būtybės, kuri yra įsitikinusi, jog yra „dievas,“ turintis teisę ir gebėjimą apibrėžti tai, kas tikra, ir tai, kas netikra. Tad kokios būtybės galėtų būti taip stipriai dvasiškai apakusios?

Koncepcija 12: Antikristo protas ir antikristo jėgos

Išsamiau nuopolį paaiškinome kitur, tačiau pateiksiu čia trumpą apibendrinimą. Pirmose sferose, kurios buvo sukurtos, nė viena būtybė nesinaudojo antikristo sąmone savo vaidmeniui kurti. Tačiau sferoms palaipsniui vis tankėjant, ketvirtoje sferoje tam tikras būtybių skaičius iš tiesų pasiklydo atskirties iliuzijoje. Šioms būtybėms buvo leista apsibrėžti savo vaidmenis, remiantis atskirtimi, nes to reikalauja Laisvos Valios Įstatymas.

Na ir dabar, vėlgi, šios būtybės nebuvo blogos. Jos iš tiesų buvo labai pasišventusios savo sferos kėlimui aukštyn ir labai troško kuo tobuliau atlikti visas savo veiklas. Vis dėlto, galiausiai jos buvo taip stipriai apakintos atskirties iliuzijos, jog pradėjo tikėti turinčios gebėjimą apibrėžti realybę. Jos nebesuvokė Dievo plano kelti aukštyn jų sferą, ir galvojo, jog yra tokios išmintingos, kad pačios gali nuspręsti, koks turėtų būti šis Dievo planas. Tuo pat metu jos pradėjo tikėti, kad yra pranašesnės už kitas jų sferoje esančias būtybes, ir todėl ėmė siekti užimti aukštus postus. Joms buvo leista užimti šiuos postus, kadangi buvo tikimasi, jog, įkūnijusios šį troškimą, jos galiausiai pasisotins šia patirtimi ir sugebės transcenduoti savo susikurtus vaidmenis.

Po ilgo laiko tarpo, sfera pasiekė tašką, kuriame buvo pasirengusi pakilti, ir tai įvyko dėl to, kad didžioji dalis toje sferoje buvusių būtybių pasiekė savo asmeninio pakylėjimo tašką. Jos tai padarė, transcendavusios savo vaidmenis ir atkūrusios ryšį su savo Esatimis. Deja, būtybės, apsibrėžusios vaidmenis, kuriuose save laikė pranašesnėmis, nebuvo netgi pradėjusios transcenduoti šių vaidmenų. Vietoj to, jos tik dar stipriau su jais susitapatino, tvirtai tikėdamos, kad jų proto įvaizdžiai yra tikri ir realybė yra tokia, kokią jos ją mato. Todėl šias būtybes ištiko didelis šokas, susidūrus su realybe, kad jų sfera yra pasirengusi pakilti, o jos nėra tam pasirengusios. Staiga jos pamatė, kad stokoja – pamatė, kad yra „nuogos“ – ir daugelis būtybių, kurias jos laikė žemesnėmis už save, pranoko jas savo dvasiniu išsivystymu.

Na ir dabar, šios būtybės turėjo tobulą galimybę pradėti savo vaidmenų transcendavimo procesą. Kai kurios iš jų iš tiesų tuo pasinaudojo, ir joms buvo suteikta pagalba daryti greitą progresą, idant jos galėtų pakilti su savo sfera. Tačiau tarp jų buvo ir tokių, kurios pasirinko nepripažinti, kad jų suvokimas apie save ir apie pasaulį yra atitrūkęs nuo realybės. Jos buvo tokioje didelėje puikybėje, kad nenorėjo net minties įsileisti, jog jų suvokimas gali būti ribotas, ir jos pasirinko sukilti prieš visą pakylėjimo procesą. Ir todėl negalėjo pakilti kartu su savo sfera, ir vietoj to nusileido arba nupuolė į sferą, kuri buvo sukurta ankstesnei sferai pakilus. Ankstesniuose mokymuose šias būtybes vadinome puolusiais angelais arba puolusiomis būtybėmis.

Yra daug daugiau dalykų, ką galima papasakoti šiuo klausimu, netgi daugiau nei Maitrėja atskleidžia savo knygoje, tačiau kol kas noriu pasakyti vieną svarbią mintį. Nėra tiesa, kad šios būtybės nupuolė kaip vientisa, koherentiška visuma. Nėra tiesa, kad buvo tik vienas aukščiausias vadas, toks kaip Liuciferis, kuris būtų buvęs visų puolusių būtybių galva. Norint tai suprasti, reikia suvokti vieną subtilų, tačiau labai svarbų dalyką.

Kūrėjas yra vienovė. Vienovėje negali būti jokių padalijimų. Todėl Kristaus sąmonėje nėra jokių padalijimų. Padalijimai egzistuoja tik kaip iliuzijos antikristo sąmonėje, tačiau tai reiškia, kad antikristo sąmonė niekada negali būti vieninga visuma. Šio mąstymo apakintos būtybės niekada negalės apsijungti tikroje vienybėje, turėdamos viziją apie pamatinę už visų individualių formų glūdinčią vienovę. Jos gali apsijungti priverstinės vienybės regimybėje, tačiau tik kovodamos prieš tuos, kurie taip pat yra įstrigę atskirtyje. Todėl puolusios būtybės visada bus pasidalijusios į mažiausiai dvi frakcijas, kovojančias tarpusavyje.

Kaip sakiau, Kūrėjas save išreiškė dviem poliariškumais – plėtimosi jėga ir sutraukiančia jėga. Žvelgiant iš atskirties sąmonės, šie poliariškumai atrodo priešingi vienas kitam. Tad kai būtybės nupuolė ketvirtoje sferoje, kai kurios iš jų nupuolė dėl to, kad iškreipė plėtimosi jėgą, o kitos nupuolė dėl to, kad iškreipė sutraukiančią jėgą. Tad nuo pat pradžių puolusios būtybės buvo pasidalinusios į dvi frakcijas. Kiekviena iš šių frakcijų patyrė dar tolesnius skilimus, tačiau svarbiausia mintis čia yra ta, kad šios puolusios būtybės iš tiesų sudaro antikristo jėgą. Ir vis dėlto, ši jėga visada yra ir visada bus padalinta.

Nors padalijimų yra daug, galime kalbėti apie dvi pagrindines kategorijas:

  • Būtybės, kurios iškreipė sutraukiančią motinos jėgą yra tos, kurios yra visiškai savanaudiškos. Jos tiesiog nori daryti tai, ką daro, nepaisydamos, kokias pasekmes tai turės kitiems, joms pačioms ar jų sferos kėlimui aukštyn. Jos yra visiškai savanaudiškos ir yra pasirengusios naudoti jėgą prieš kitus visais įmanomais būdais.

  • Būtybės, kurios iškreipė tėvo plėtimosi jėgą taip pat yra savanaudiškos, tačiau jos nėra visiškai šio savanaudiškumo apakintos. Todėl jos turi didesnį gebėjimą apskaičiuoti savo veiksmus. Jų aukščiausias tikslas iš tiesų yra kontroliuoti žmones, tačiau jos suvokia, kad akivaizdi arba fizinė jėga nėra geriausias būdas žmonėms kontroliuoti. Todėl jos siekia apgaule priversti žmones jomis sekti.

Gal dabar jau suvokiate šių dviejų grupių daromą įtaką? Ar suvokiate, kad išreikšdamos savo asmenines tendencijas, šios dvi puolusių būtybių grupės iš tiesų tapo panašiomis į „dievus“ ir apibrėžė, kas yra gėris ir blogis? Pirmajai kategorijai priklauso būtybės, kurias dauguma žmonių laikytų akivaizdžiai blogomis. Tačiau antrajai kategorijai priklauso būtybės, kurias dauguma žmonių laikytų geromis.

Pirmojoje grupėje esančios būtybės siekia naudoti jėgą prieš žmones, tačiau jos taip pat siekia suvilioti žmones valdžia, kaip, pavyzdžiui, tą daro satanizmas. Ir todėl jos sudaro jėgą, kurią dauguma žmonių laiko blogiu. Antroji grupė pasinaudojo tuo ir apsiskelbė, jog yra su blogiu kovojanti jėga. Galėtume sakyti, kad pirmoji grupė sako: „Sekite mumis dėl to, ką galėsite dėl savęs padaryti,“ kai tuo tarpu kita grupė sako: „Sekite mumis dėl to, ką galėsite padaryti dėl Dievo“ (ar dėl bet kokio kito tikslo).

Tad ar jau matote, kur visa tai veda? Tiek tai, ką žmonės laiko blogiu, tiek ir tai, ką jie laiko gėriu, yra paremta antikristo sąmone – vieninteliu protu, kuriame padalijimas į gėrį ir blogį gali atrodyti tikras. Todėl žmonėms yra pateikiamas iškreiptas vaizdas, kad jie teturi dvi galimybes. Jie arba privalo paklusti blogio jėgai, arba paklusti gėrio jėgai. Tačiau rūsti realybė yra tokia, kad bet kuriuo atveju jie seka puolusių būtybių vadovavimu. Ir kad ir kuriomis iš šių puolusių būtybių besektumėte, jos jūsų neatves į Kristiškumą ar pakylėjimą.

Kad ir kurioje dualistinės kovos pusėje bebūtumėte, nelaimėsite savo išganymo. Tik dar tvirčiau įsipainiosite į šią kovą, kuri gali tęstis labai ilgai – kol visa jūsų sfera taps pasirengusi pakilti ir visos būtybės susidurs su galutiniu pasirinkimu: ar rinksitės Kristaus tikrovę ar priešingai – ir toliau rinksitės antikristo netikrovę? Būtent šis pasirinkimas yra aprašytas Pakartoto Įstatymo knygoje 30,19:

Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys.

Koncepcija 13: Kodėl antikristo protas yra pavaldus antrajam termodinamikos dėsniui

Kas yra gyvenimas ir kas yra mirtis? Gyvenimas yra augimo savimonėje procesas, o mirtis yra procesas, per kuri leidžiatės vis giliau ir giliau į atskirties iliuziją. Esmė yra tokia: kai apsibrėžiate savo vaidmenį ir pasidarote šio vaidmens apakinti, tampate nepasiekiami dvasiniam mokytojui. Kaip sakiau, kai nusprendėte pasislėpti nuo Maitrėjos, jis nieko negalėjo padaryti, kad jus pasiektų.

Tad dabar matome, kad antikristo sąmonė sukuria užburtą ratą, iš kurio regimai nėra jokių galimybių ištrūkti. Jums atsidūrus vaidmenyje, kuris buvo sukurtas iš antikristo sąmonės, šis vaidmuo iškreips visą jūsų gyvenimo suvokimą. Tol, kol nesuvokiate, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė, turinti gebėjimą suprojektuoti save už vaidmens ribų (arba kol atsisakote naudotis šiuo gebėjimu), jums nėra jokių galimybių ištrūkti iš iliuzijos – o gal yra?

Na, jeigu negalite savęs suprojektuoti už proto dėžutės ribų, kurią sukūrė jūsų suvokimas, vienintelis šansas jums ištrūkti būtų tuomet, jeigu jūsų proto dėžutė sudužtų, jeigu būtų įrodytas jūsų pasaulėžiūros klaidingumas – ir todėl pradėtumėte mąstyti, ar nestinga kažko jūsų pasaulėžiūrai. Ar suvokiate mano mintį? Kūrėjas pilnai suvokė, kokios gali būti potencialios pasekmės, suteikus nepakilusioms būtybėms laisvą valią. Tačiau Kūrėjas taip pat žinojo, kad augti savo savimonėje galite tik darydami pasirinkimus, grįstus savo turimu savasties jausmu, ir tuomet patirdami šių pasirinkimų pasekmes.

Todėl Kūrėjas sukūrė materialią visatą kaip milžinišką grįžtamojo ryšio mašiną. Grįžtamąjį ryšį galite gauti dviem būdais. Jį galite gauti, suprojektuodami Sąmoningąjį AŠ į dvasinio mokytojo protą. Arba jį galite gauti iš kosminio veidrodžio, kuris jums atspindės fizines sąlygas, įkūnijančias jūsų sąmonės būseną. Būtent tai mes vadiname skaudžių smūgių mokykla.

Taip pat galime tai aprašyti sakydami, kad Dievo įstatymai yra sukurti tokiu būdu, kad niekas negali stovėti vietoje. Jūs arba judate aukštyn link Kristaus sąmonės, naudodamiesi jumyse esančia Dievo galia, arba esate traukiami žemyn antikristo proto – žemyn jus traukia materialiame pasaulyje įdiegta jėga. Šią jėgą mokslininkai vadina antruoju termodinamikos dėsniu, ir jis sugriaus bet kokias struktūras uždaroje sistemoje. Uždara sistema taip pat yra ir protas, įstrigęs savo paties suvokime ir atsisakantis iš šio suvokimo praregėti.

Tad antrąjį termodinamikos dėsnį taip pat galima vadinti mirties jėga, tačiau tai iš tiesų nėra bloga ar piktavališka jėga. Tai iš tikrųjų yra saugumo mechanizmas, užtikrinantis, kad Sąmoningasis AŠ – kuris yra grynoji sąmonė ir todėl nėra ribojamas jokiomis formomis – negalėtų amžinai likti įstrigęs susitapatinime su forma, su tam tikra atskira savastimi.

Subtiliausias dalykas čia yra tas, kad, kai imate į pasaulį žiūrėti per antikristo filtrą, antrąjį termodinamikos dėsnį iš tiesų matysite kaip grėsmę. Laikysite jį jėga, siekiančia atimti jūsų gyvenimo jausmą, tai yra, atskirąjį aš, kuris buvo apibrėžtas jūsų vaidmens. Ir psichologinė pasekmė čia yra tokia, kad, kai esate apibrėžę savo vaidmenį, remdamiesi antikristo sąmone, mirties baimė tampa neišvengiamu jūsų palydovu.

Tol, kol dirbate su dvasiniu mokytoju, nebijote mirties. O kodėl turėtumėte jos bijoti, jeigu žinote, kad Sąmoningasis AŠ niekada negalėtų įstrigti jokioje formoje, ir jeigu save laikote nemirtingos dvasinės būtybės tąsa? Žinote, kad turite laisvę eksperimentuoti su bet kokiu vaidmeniu, kokį tik galite susikurti, ir visada galite išeiti iš bet kokio vaidmens, koks tik galėtų būti sukurtas materijoje.

Ir tik tuomet, kai vaidmenį susikuriate, nepasiekę dvasinio savarankiškumo, tampate visiškai šio vaidmens apakinti. Ir tik tuomet Sąmoningasis AŠ gali „pamiršti,“ kad yra grynoji sąmonė, ir gali pradėti bijoti įstrigti vaidmenyje bei nesugebėti pats iš jo ištrūkti.

Esmė ta, kad pirmosios puolusios būtybės savo dvasinėje puikybėje ėmė tikėti, jog Dievas varžo jų laisvą valią. Jos galvojo, kad tik sukildamos prieš Dievą ir Dievo įstatymus jos įgijo savo tikrąją laivę ir galėjo daryti kokius tik nori pasirinkimus. Ši iliuzija buvo sukelta fakto, kad joms dabar atrodė, jog jos įgijo dievo galią – teisę apibrėžti, kas yra teisinga ir kas yra klaidinga – tai reiškia, kad jos įgijo galimybę apibrėžti standartą, pagal kurį jų veiksmai visada būtų teisingi.

Tačiau jos nesuvokė, kad, joms atsiskyrus nuo gyvenimo jėgos, jas neišvengiamai ims persekioti mirties baimė. Ir todėl, užuot laimėjusios kažkokią aukščiausią laisvės būseną, jos save pasmerkė kalėjimui, kuriame visos jų mintys ir jausmai yra koncentruojami į vienintelį tikslą – apmalšinti mirties baimę tiek, kad galėtų su ja gyventi. Ir čia priėjome labai svarbias išvadas, kurios nauja šviesa apšvies beveik visas žmogiškas veiklas.

Koncepcija 14: Nuodėmės koncepcija ir netikras kelias į išganymą

Kai būtybė nupuola, sąmoningai sukildama prieš Dievo įstatymus, ji susiduria su dviem gyvenimo-ir-mirties problemomis. Pirmoji problema yra mirties baimė, kurią ji mėgina apmalšinti susikurdama kokią nors iliuziją, dėl kurios atrodo, kad galės apgauti mirtį. Antroji problema yra, kaip būtų galima išsaugoti tęstinį egzistavimą karalijoje, į kurią ji nupuolė. Pradėkime nuo pastarosios.

Sakiau, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė. Jis yra pasiunčiamas į formų pasaulį, į karaliją, kurioje viskas yra sukurta iš energijos. Ši energija ateina iš Kūrėjo Esybės, tai reiškia, kad energija, iš kurios yra sukurtas formų pasaulis, nebuvo sugeneruota formų pasaulio viduje ir todėl ji neturi savaiminės egzistencijos. Asmeniniame lygmenyje tai reiškia, kad Sąmoningajam AŠ yra reikalinga energija, kad galėtų ką nors šiame pasaulyje nuveikti. Ir jis šią energiją gauna iš AŠ ESU Esaties. Sąmoningasis AŠ negali sugeneruoti energijos; jis tegali nukreipti energijos srautą, atitekantį iš jo Esaties.

Anksčiau daviau jums iliustraciją apie lankstų vamzdį, kurio gale yra įtaisytas lęšiukas. Energija iš Esaties teka per vamzdį, tai reiškia, kad energijos kiekis, kurį Sąmoningasis AŠ gali gauti, yra tiesiogiai proporcingas vamzdžio diametrui. Sąmoningajam AŠ pradėjus veikti per atskirą vaidmenį, sukurtą per antikristo sąmonę, jo veiksmai neišvengiamai bus savanaudiški. Todėl jie dažnai pažeis kitų būtybių laisvą valią, ir tai sumažins iš Esaties gaunamos energijos kiekį.

Tai yra principas, kurį aprašiau savo palyginime apie talentus. Jeigu naudosite savo gaunamą energiją visai gyvybei kelti aukštyn, gausite daugiau. Jeigu naudosite ją aukštyn kelti save, o kitus žeminti, gausite mažiau. Tai reiškia, kad jei ir toliau pažeidinėsite kitų būtybių laisvą valią, galiausiai pasieksite tašką, kuriame jūsų gaunamos energijos užteks tik jūsų fizinio kūno gyvasčiai palaikyti. Pasiekę šį tašką, jausitės bejėgiais, būsite taip stipriai prislėgti mirties baimės, kad nugrimsite į depresiją. Pirmosios puolusios būtybės labai greitai pasiekė šį tašką, tačiau jos atrado būdą, taip sakant, „apgauti mirtį.“ Jos tai daro, vogdamos energiją iš kitų būtybių, tebeturinčių stipresnį ryšį su savo Esatimi.

Kaip puolusios būtybės vagia energiją? Egzistuoja miriadai specifinių būdų, tačiau pagrindinės kategorijos yra dvi. Būtybės, kurias dauguma žmonių laiko blogomis, energiją vagia jėga. Pavyzdžiui, jeigu kitas žmogus jus supykdo, jūs paimate dalį iš savo Esaties gautos energijos ir pažeminate ją iki pykčio vibracijų. Kitas žmogus – arba išsikūnijusios tamsos jėgos – tuomet gali sugerti šią energiją. Kitas pavyzdys yra karas. Praliejant kraują ir mūšyje generuojant negatyvias emocijas, yra paleidžiama energija. Tiek žmonės, tiek tamsos jėgos gali šią energiją sugerti. Kai sugeria pakankamai energijos, jos gali „apgirsti“ ir tai joms leidžia pasijusti galingomis, neįveikiamomis ir apgavusiomis mirtį. Kurį laiką jos galės išsaugoti šį jausmą, tačiau tuomet turės vėl vogti energiją, kad galėtų gauti dar vieną „dozę.“

Kitą pagrindinę kategoriją reprezentuoja būtybės, kurias dauguma žmonių laiko geromis, ir jos apgaule priverčia žmones savanoriškai jiems atiduoti energiją, kadangi tai yra vaizduojama kaip tarnavimas aukštesniam tikslui. Kitaip tariant, kai energiją jus priverčia atiduoti „blogos“ būtybės, jūs žinote, kad prieš jus buvo panaudota prievarta. Tačiau, kai esate apgaunami „gerų“ būtybių, nejaučiate prievartos ir dažnai galvojate, jog šitaip prisidedate prie gero tikslo, galbūt netgi prie aukščiausio Dievo tikslo. O koks yra šis tikslas?

„Gerosios“ puolusios būtybės sukūrė visiškai klaidingą požiūrį apie tai, kas yra Dievas ir koks yra Dievo planas šiai visatai. Jos sukūrė iliuziją, kad visata yra įsitraukusi į epinę kovą tarp Dievo vienoje pusėje ir velnio – kuris yra laikomas Dievo priešingybe – kitoje pusėje. Tai padariusios, „gerosios“ puolusios būtybės labai nagingai pasinaudojo „blogomis“ puolusiomis būtybės, ir jos pavaizdavo jas kaip blogio jėgą. O tuomet jos apibrėžė „Dievą“ kaip tolimą būtybę danguje, negalinčią tiesiogiai veikti šiame pasaulyje. Todėl šiam tolimam Dievui reikalingas tarpininkas šiame pasaulyje, ir tuomet „gerosios“ puolusios būtybės akiplėšiškai pasiskelbė šiuo tarpininku.

Kitaip tariant, didžiausią melagių talentą turinčios puolusios būtybės teigia, jog jos yra Dievo atstovės Žemėje ir jos yra vienintelis būdas žmonėms pasiekti savo išganymą. Norėdami užsitikrinti savo išganymą, turite palaikyti „geras“ puolusias būtybes jų nesibaigiančioje kovoje prieš „blogas“ puolusias būtybes. Nes gi tai iš tiesų yra aukščiausias Dievo tikslas sunaikinti blogio jėgas, tai reiškia, kad Dievas pateisina net ir pačias žiauriausias priemones blogiui sunaikinti. Ir kai šios „gerosios“ puolusios būtybės surenka aplink save pakankamai pasekėjų, jos taip pat gauna jų šviesą, apgirsta nuo šios šviesos ir jaučia apgavusios mirtį.

Tačiau kaip puolusioms būtybėms pavyksta įtikinti žmones šia apgavyste? Jos tai padaro, išmaniai pasinaudodamos jas pačias į priekį stumiančia jėga – mirties baime. Kaip sakiau, netekę sąmoningo ryšio su savo AŠ ESU Esatimi, jūs TIKRAI imsite jausti mirties baimę. Nė viena būtybė negali to pakelti, tad kiekvienai būtybei reikia atrasti būdą sumažinti mirties baimę iki tokio lygmens, kuriame ji su ja galėtų gyventi – ir būtent šitaip jūs susikuriate savo pasaulėžiūrą, savo asmeninę „visatą.“ „Gerosios“ puolusios būtybės sukūrė nuodėmės koncepciją, kuri dar labiau sustiprina mirties baimę. Tačiau jos taip pat siūlo žmonėms regimai lengvą išeitį, tai yra, sekti „geromis“ puolusiomis būtybėmis ir daryti viską, ką jos sako.

Ketvirtoje sferoje egzistavo būtybės, kurios pasiekė regimai labai galingus postus, ir norėdamos dar labiau sustiprinti savo galios jausmą, jos prie savęs prisitraukė pasekėjus. Kas buvo šie pasekėjai? Tai buvo būtybės, nenorėjusios prisiimti atsakomybės už savo pakylėjimą ir nenorėjusios priiminėti savarankiškų sprendimų. Tad išsivystė abipusę priklausomybę turintis ryšys tarp būtybių, kurios norėjo būti galingos, ir būtybių, kurios nenorėjo priiminėti sprendimų. Ir kai lyderiai nupuolė, daugelis jų pasekėjų aklai nusekė jiems iš paskos, patikėdami įvairiais „pasiteisinimais,“ kuriuos lyderiai joms pateikė dėl savo atsisakymo kilti aukštyn.

Ši tendencija aklai sekti aklais vadais tęsiasi iki pat šių dienų, ir tūkstantmečių bėgyje, daug kitų būtybių susiviliojo aklai sekti aklais vadais bažnyčioje ir valdžioje. Tačiau ar jau suvokiate, kad „gerųjų“ puolusių būtybių valdžios savo pasekėjams pamatas yra būtent jų sukurta iliuzija? Ši iliuzija iš esmės teigia štai ką: Dievo plane visatai įvyko klaida, ir Dievas mums suteikė įgaliojimus ir pareigą šią klaidą ištaisyti!

Tačiau ar jau pradedate praregėti iš šios dūmų uždangos? Realybė yra tokia, kad Dievo plane neįvyko jokios klaidos. Tiktai antikristo prote galite atrasti koncepciją, kad kažkur įvyko klaida ir kad nepakilusi būtybė turi viziją ir galią šią klaidą ištaisyti. Kristaus prote, yra absoliučiai akivaizdu, kad Dievo planas visatai yra absoliučiai nepaliestas, ir viskas vyksta pagal planą. Visa epinės kovos iliuzija yra antikristo proto kūrinys. Nėra jokios epinės kovos tarp Dievo ir velnio, nes Dievas yra tikras, o velnias yra netikras – ir Kristaus protas žino, kad tai, kas yra tikra, negali būti paveikta to, kas yra netikra.

Todėl kova nėra tarp Dievo ir velnio, bet tarp dviejų puolusių būtybių grupių, kurių viena yra taip stipriai apgirtusi nuo valdžios, jog mano turinti galią grasinti Dievo planui, o kita yra taip stipriai apgirtusi nuo puikybės, kad galvoja žinanti geriau už patį Dievą, kaip veikia ar turėtų veikti visata.

Rinkitės šią dieną kam tarnausite. Ar tarnausite tai netikrovės versijai ar anai netikrovės versijai? O gal pagaliau nubusite iš iliuzijos ir paliksite antikristo proto sukurtą proto dėžutę?

Jeigu norite transcenduoti iliuziją, tuomet leiskite man duoti jums dar kelias koncepcijas.

Koncepcija 15: Įveikite troškimą teisti pagal išorę

Sakiau, kad kai susikuriate atskirtimi grįstą vaidmenį, apsibrėžiate pasaulėžiūrą ir esate įsitikinę, kad būtent šitaip veikia pasaulis. Galvojate susikūrę visatą, kuri veikia pagal jūsų vaidmenį.

Sąveikaudami su materialiu pasauliu per šį filtrą, turėsite selektyvinį suvokimą, tai reiškia, kad būsite linkę ieškoti dalykų, kurie patvirtintų jūsų pasaulėžiūrą, ir ignoruosite arba diskredituosite dalykus, kurie prieštarauja jūsų pasaulėžiūrai. Tai daryti jus skatins įsitikinimas, kad, kol jūsų pasaulėžiūra bus nepaliesta, tol galėsite apmalšinti savo mirties baimę, galvodami, jog galėsite būti išganyti, netranscendavę savo dabartinio vaidmens. Manysite, kad esate savo atskirojo vaidmens tobulinimo procese, ir kad jį jums ištobulinus, jis galiausiai taps priimtinas Dievui ir bus įleistas į jo karalystę.

Tad esmė ta, kad jūsų pasaulėžiūra sudaro jūsų proto dėžutę, ir Sąmoningasis AŠ įžengė į šią proto dėžutę nenutuokdamas, kad tai yra proto dėžutė. Todėl jis nesuvokia, kad dėžutė iškreipia jo pasaulio matymą – jeigu jis nesinaudoja savo gebėjimu suprojektuoti save už dėžutės ribų ir įgyti kitokią perspektyvą.

Tad jums atsidūrus savo proto dėžutės viduje, būsite absoliučiai įsitikinę, kad jūsų pasaulio matymas yra tikslus, tai reiškia, jog manysite, kad jūsų proto dėžutė duoda jums standartą, pagal kurį galite teisti, kas yra teisinga ir klaidinga, kas yra tikra ir netikra, kas yra gėris ir blogis. Tikite, jog turite neklystantį standartą, pagal kurį galite teisti pasaulį, ir tikite, kad tai, ką matote iš savo dėžutės vidaus, būtent ir yra tikrasis pasaulio vaizdas. Netgi galite pradėti galvoti, kad tikroji jūsų užduotis šiame pasaulyje yra priversti visus kitus žmones priimti JŪSŲ standartą, užuot suvokę, kad tikroji jūsų užduotis yra transcenduoti savo standartą ir atkurti ryšį su savo AŠ ESU Esaties perspektyva.

Tad ar dabar jau sugebate apibendrinti tai, ką jums sakiau anksčiau, ir ar jau pradedate suvokti, kodėl tai yra paklydimas? Sakiau, kad jūsų AŠ ESU Esatis pasiunčia Sąmoningąjį AŠ į materialų pasaulį tam, kad šis patirtų, ką reiškia „matyti“ pasaulį iš vidaus. Norėdamas nusileisti į materialų pasaulį, Sąmoningasis AŠ privalo apsibrėžti vaidmenį, per kurį galėtų sąveikauti su šiuo pasauliu. Sąmoningasis AŠ turi visiškai laisvą valią šio vaidmens apsibrėžimui, jis netgi turi teisę apsibrėžti vaidmenį, remdamasis atskirties iliuzija. Tai daryti nėra nuodėmė, nėra klaida ir nėra blogis. Tačiau pasekmė yra tokia, kad Sąmoningajam AŠ tampa sunkiau nubusti iš šio vaidmens.

Ar jau suprantate, kodėl taip yra? Įsivaizduokite, kad apsibrėžiate vaidmenį, grįstą Kristaus protu. Kai šis vaidmuo bus pilnai apibrėžtas, Sąmoningasis AŠ patirs užsimiršimo procesą. Jūs dabar imsite matyti pasaulį iš savo vaidmens proto dėžutės vidaus (taip, net ir Kristaus protu grįstas vaidmuo duos jums ribotą perspektyvą). Tačiau jūs bent jau turėsite tam tikrą pajautimą, kad jūsų turimas pasaulio matymas nėra išbaigtas ar tikslus. Jausite, kad egzistuoja kažkas daugiau, ką galima suprasti arba „pamatyti“ apie gyvenimą nei tai, ką matote šiuo metu. Ir todėl niekada negalėsite būti pilnai įsitikinę, kad jūsų pasaulio matymas yra aukščiausia realybė. Kitaip tariant, nebūsite absoliučiai įsitikinę, kad galite teisti pagal išorę, ir sieksite aukštesnio Kristaus proto įžvalgumo. Kaip sakiau:

Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingu teismu. (Jono 7,24)
15 Jūs teisiate pagal kūną, aš neteisiu nė vieno.
16 O jeigu ir teisiu – mano teismas teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. (Jono 8)

Ar jau suvokiate, ką mėginau išmokyti šiais žodžiais? Norėjau pasakyti, kad žmonės, kurie dar netgi nepradėjo suvokti, jog už jų proto dėžučių ribų egzistuoja aukštesnė realybė, neišvengiamai teis pagal kūną. Jie teis pagal tai, kaip pasaulis atrodo iš jų proto dėžutės vidaus, ir nesuvoks, kad tai, ką jie mato iš šios dėžutės vidaus, nėra realybė; tai tėra regimybė. Todėl tai, ką jie mato, nėra tikra, tai tėra proto įvaizdis, sukurtas iš antikristo proto.

Ar jau matote ironiją? Žmonės, kurie yra apakinti antikristo iliuzijos, nesugeba matyti realybės, jie temato proto įvaizdį, regimybę. Tačiau yra absoliučiai įsitikinę, kad šis miražas yra tikras. Ir todėl tiki galintys teisti, kas yra tikra ir kas yra netikra pagal regimybes, kurios yra absoliučiai netikros.

Ar jau suvokiate, kodėl šis mechanizmas pagimdė netikrą kelią į išganymą? Jis paskatina žmones galvoti, kad kelio į išganymą tikslas yra įtvirtinti jų priimtos iliuzijos autoritetą. Puolusios būtybės galvoja, kad, jeigu joms pavyktų visus žmones Žemėje priversti patikėti jų iliuzija, tuomet Dievas privalės joms leisti toliau egzistuoti šiame pasaulyje. Jos mėgina numalšinti savo mirties baimę, naudodamosis regimybėmis, kurios būtent ir sukėlė šią mirties baimę. Jos mėgina visą formų pasaulį ir Dievą įgrūsti į savo mažytes proto dėžutes. Jos mėgina tapti nemirtingomis, išaukštindamos mirtingumą iki nemirtingumo regimybės.

Suprantu, kad gali būti sudėtinga tai suvokti, tačiau ar bent jau pradėjote jausti būtinybę pakeisti savo perspektyvą? Yra absoliučiai nerealistiška galvoti, kad galite įžengti į vaidmenį su tikslu įgyti ribotą perspektyvą į pasaulį, o tuomet atsidūrus tame vaidmenyje galvoti, kad tai, ką sugebate matyti, duoda jums pilną pasaulio vaizdą. Tai tarsi žiūrėtumėte per mikroskopą, mėgindami išstudijuoti skruzdėlyno vidų, tuo pat metu tikėdami, kad šis mikroskopas jums taip pat gali parodyti tolimiausių galaktikų realybę.

Ir dabar susiduriate su absoliučiai pamatiniu žmogiškosios egzistencijos pasirinkimu, pasirinkimu tarp gyvenimo ir mirties. Nes iš tiesų, šiame mokyme prieš jus apnuoginau gyvenimą ir mirtį. Tad ar ir toliau rinksitės ginti savo dabartinį pasaulio suvokimą, primygtinai teigdami, jog jis yra tikslus, ir siekdami būdų tai įrodyti? O gal pagaliau įžengsite į Kristaus kelią, pradėdami ieškoti būdų „pažvelgti už savo proto dėžutės ribų,“ kad įgytumėte platesnę pasaulio perspektyvą? Ar ir toliau aklai seksite netikrais mirties vadais, o gal pagaliau atversite savo protą tikriesiems gyvenimo mokytojams?

Koncepcija 16: Kaip pradėti išeiti už savo suvokimo ribų

Kaip galėtumėte pradėti išėjimą iš užburto rato, kurį yra sukūręs jūsų vaidmuo? Na, turite pasiekti tašką, kuriame pamatytumėte būtinybę išeiti iš savo vaidmens. Vienas būdas pasiekti šį tašką yra antrasis termodinamikos dėsnis – skaudžių smūgių mokykla – kuris sugriaus jūsų uždarą proto dėžutę. Taip nutiks dėl to, kad bet kokia antikristo protu grįsta dėžutė generuos pasipriešinimą, ir kuo stipriau priešinsitės priešinimuisi, tuo didesnį kursite pasipriešinimą. Galiausiai, pasipriešinimas taps stipresnis už jūsų gebėjimą jam priešintis, ir jūsų ekvilibriumo jausmas, galvojimas, kad apgavote mirtį, pažirs šipuliais.

Paprastai tokia griūtis žmonėms suteikia suvokimą, kad kažkas turi pasikeisti, tačiau dėl daugybės klaidingų mokymų, kurie buvo paskleisti puolusių būtybių, mažai žmonių suvokia, kas tiksliai turi pasikeisti. Tad žmonės ima mėginti nuo kažko pabėgti, ir tai sukuria tik dar vieną vis stiprėjančio pasipriešinimo ciklą. Jeigu iš tiesų norite ištrūkti iš senosios tendencijos, jums reikia suvokti, kad pasikeisti privalo jūsų pasaulėžiūra, jūsų gyvenimo suvokimas. Todėl, kad būtent jūsų gyvenimo matymas generuoja pasipriešinimą, tad kol jūsų pasaulio matymas nepasikeis, niekas iš tiesų nepasikeis.

Tad kaip galite pakeisti savo pasaulio matymą? Yra du būdai:

  • 1. Savistaba. Galite savo protaujančio proto pagalba pažvelgti į save ir į savo įsitikinimus ir pradėti kvestionuoti, ar jūsų pasaulio suvokimas yra tikslus ir nuoseklus. Pavyzdžiui, viduramžiais dauguma žmonių nekritiškai priėmė regimybę, kad Žemė yra plokščia. Tačiau keletas žmonių pasinaudojo savo samprotaujančiu protu šiam pasaulio matymui kvestionuoti, ir priėjo išvados, kad vyraujantis suvokimas negali būti tikslus. Vienas drąsus žmogus tuomet išplaukė į neištyrinėtą vandenyną, kad įrodytų, jog jo samprotavimai yra teisingi.

  • 2. Galite pasinaudoti Sąmoningojo AŠ gebėjimu suprojektuoti save, kur tik pajėgiate įsivaizduoti. Galite pradėti gilinti savo supratimą apie savąją AŠ ESU Esatį, kol įgysite gebėjimą išlipti iš savo proto dėžutės ir bent akies krašteliu pamatysite, kaip atrodo pasaulis iš jūsų Esaties perspektyvos. Ir tai jums tuomet suteiks patį vertingiausią atskaitos tašką, kadangi jūsų mistinė patirtis bus daug atsparesnė jūsų proto dėžutės poveikiui nei jūsų protaujantis protas.

Apjungę šiuos du įrankius, palaipsniui pradėsite matyti savo dabartinės proto dėžutės netikslumus ir nenuoseklumus. Tuomet galėsite išplėsti savo proto dėžutę, kol įgysite Kristaus proto perspektyvą. Ir tuomet suvoksite, kad Sąmoningasis AŠ yra daugiau nei jūsų proto dėžutė, o tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ nenustos egzistuoti, jeigu paliks proto dėžutę, jeigu leis atskirajam aš mirti.

Ar suvokiate, kodėl tai yra svarbu?

Koncepcija 17: Didžiausias užburtas ratas

Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė, tačiau, kai susikuria vaidmenį, grįstą atskirties iliuzija, jis praranda suvokimą, kad yra grynoji sąmonė. Galėtume sakyti, kad Sąmoningasis AŠ nustoja būti sąmoningu ir pamiršta savo tikrąją prigimtį ir kilmę. Būtent dėl to žmonės, kurie nėra patyrę grynosios sąmonės, gali neigti mokymus apie Sąmoningąjį AŠ arba gali ginčytis su šiais mokymais. Kai patiriate grynąją sąmonę, matote, kad nėra dėl ko ginčytis. Galite vadinti Sąmoningąjį AŠ kitais vardais ir galite jį aprašyti kitais būdais, tačiau esate patyrę, kad už atskirojo aš – specifinę formą turinčios savasties – egzistuoja grynoji sąmonė. Todėl žinote, kad tikrasis realybės pažinimo raktas yra nustoti ginčytis žodžių lygmenyje ir vietoj to suprojektuoti save į vienovę su savo Esatimi.

Užmiršimas, kad esate grynoji sąmonė, padaro jus pažeidžiamą mirties baimei. Galvojate, kad jeigu esate specifinė savastis, galite mirti – ir tai yra tiesa ta prasme, kad jokia forma niekada negalės būti amžina – ir mėgindami įveikti šią baimę, stiprinate atskirąjį aš ir siekiate jį ištobulinti pagal antikristo proto apibrėžtą standartą. Imate tikėti, kad atskirasis aš gali įgyti amžinumą, kad jis gali tapti nemirtingu, ir būtent tuo pasinaudojo puolusios būtybės, apibrėždamos netikrą kelią į išganymą. Jos jums žada, kad, jeigu jomis seksite, atskirasis aš taps nemirtingas, jam bus leista įžengti į Dievo karalystę.

Rūsti realybė, žinoma, yra tokia, kad atskirasis aš privalo mirti, o Sąmoningasis AŠ privalo „atgimti“ į tą pačią grynąją sąmonę, kurią turėjo, kai pirmą kartą nusileido. Būtent dėl to sakiau, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, jokiu būdu neįžengsite į karalystę. Taip pat sakiau, kad tiktai tas aš, kuris nusileido iš dangaus, galės pakilti atgal į dangų. Ir būtent dėl to sakiau, kad, jeigu mėginsite išsaugoti savo – atskirą – gyvybę, ją prarasite, tačiau, jeigu būsite pasirengę prarasti savo gyvybę dėl manęs – būsite pasirengę prarasti atskirąjį aš dėl grįžimo į vienovę – atrasite amžinąjį gyvenimą. Tiktai beformis aš gali pasiekti nemirtingumą, ir tiktai Sąmoningasis AŠ yra beformis.

Problema ta, kad, kai pirmą kartą pradedate įtarti, jog būtent taip ir yra, jūsų mirties baimė neleis jums pilnai pripažinti šios tiesos. Taip yra dėl to, kad, kol Sąmoningasis AŠ tapatinsis su atskiruoju aš, jisai tikės, kad, jeigu leistų atskirajam aš mirti, mirtų jis pats. Kitaip tariant, Sąmoningasis AŠ, kuris yra pamiršęs, jog yra grynoji sąmonė, galvos, kad, jeigu formą turinti savastis mirs, Sąmoningasis AŠ taip pat liausis egzistuoti. Jis manys, kad, jeigu neturės savęs, kaip atskirojo aš, suvokimo, taip pat neturės ir savimonės.

Tai yra užburtas ratas, kuriame užstrigo daug nuoširdžių religingų žmonių ir dvasios ieškotojų. Ar yra būdas iš jo ištrūkti? Taip, tačiau ne protu. VIENINTELIS būdas ištrūkti yra Sąmoningajam AŠ pradėti patirti save kaip grynąją sąmonę ir tuomet imti save laikyti AŠ ESU Esaties tąsa. Įvykus šiam savimonės pokyčiui, Sąmoningasis AŠ žinos – patirs per gnozę – kad yra už formų ribų – už bet kokios savasties šiame pasaulyje ribų – ir todėl niekas, ką jis patyrė šiame pasaulyje, negali jo paveikti.

Ir būtent tuomet Sąmoningasis AŠ gali išdrįsti leisti atskirajam aš mirti, žinodamas, kad tai nebus praradimas, o didžiausias išlaisvinimas. Nemirsite, neprarasite savimonės, leisdami atskirajam aš mirti. Vietoj to, atgimsite į aukštesnį savasties jausmą, egzistuojantį vienovėje su AŠ ESU Esatimi.

Tačiau nors galutinis būdas ištrūkti iš šio užburto rato yra per grynosios sąmonės patyrimą, galite padaryti didelį progresą, naudodamiesi savo analitiniais gebėjimais, suvokdami esminį skirtumą tarp atskirtimi grįstos savasties ir tos savasties, kuri yra grįsta vienove. Tai darydami, galite išlaisvinti savo esminį gebėjimą, kuris reikalingas išprojektuoti save už savo dabartinės proto dėžutės ribų, – vaizduotę.

Koncepcija 18: Skirtumas tarp savęs išprojektavimo ir projektavimo ant kažko

Koks yra Sąmoningojo AŠ egzistavimo tikslas? Tikslas yra suteikti AŠ ESU Esačiai atviras duris į materialų pasaulį. Per šias duris, Esatis gali išreikšti savo unikalų individualumą, ir ji taip pat gali patirti materialų pasaulį iš vidaus. Kai AŠ ESU Esatis apdoroja Sąmoningojo AŠ materialiame pasaulyje patirtas patirtis, Esatis auga savimonėje. Jūsų apdorotos patirtys tuomet tampa mūsų taip vadinamo kauzalinio kūno dalimi, kuris yra jūsų materialiame pasaulyje patirtų patirčių suma.

Tai reiškia, kad tikrasis mokymosi procesas vyksta Esatyje. Suprantu, kad galvojate, jog jūs taip pat apdorojate savo patirtis išoriniu arba žemesniu protu ir iš to mokotės. Tačiau realybė yra tokia, kad šis mokymasis yra paremtas ribotu suvokimu, kurį turite savo vaidmenyje, savo proto dėžutėje. Todėl tikrasis, laiko ribas peržengiantis mokymasis vyksta Esatyje, kadangi Esatis yra už dualizmo ribų, už atskirties iliuzijos ribų.

Esatis mokosi, kai Sąmoningasis AŠ išgyvena patirtį, kurios Esatis negalėtų patirti dvasinėje karalijoje. Iš to išplaukia dvi pasekmės:

  • Kad ir kokias patirtis Sąmoningasis AŠ išgyventų šiame pasaulyje, Esatis gali iš jų pasimokyti. Tai reiškia, kad nėra nieko, ką galėtumėte padaryti šiame pasaulyje, kas Esačiai būtų nuodėmė. Materialus pasaulis yra tarsi smėlio dėžė, ir viską, ką čia darote, galima laikyti mokymosi patirtimi Esačiai. Esatis niekada neteis ir nesmerks savo tąsos, kad ir ką Sąmoningasis AŠ pasirinktų daryti šiame pasaulyje.

  • Tai nereiškia, kad Esatis rinktųsi tai daryti, tačiau Esatis supranta, kad, jums nusileidus į šį pasaulį, Sąmoningasis AŠ turės priiminėti sprendimus, remdamasis savo ribotu suvokimu. Ir todėl jis gali priimti sprendimus, kurių Esatis nedarytų iš savo aukštesnės perspektyvos. Tad kad ir ką bedarytumėte, Esatis nelaikys to blogiu, kadangi tai bus padaryta iš neišmanymo būsenos, ir tai bus padaryta karalijoje, kurioje nieko nėra amžina. Todėl tai, ką daro Sąmoningasis AŠ, neturi esminės svarbos; svarbiausia yra tai, ką Esatis iš to išmoksta.

Esatis žino, jog kad ir ką galėtumėte padaryti šiame pasaulyje, Sąmoningasis AŠ niekada negalės visam laikui įstrigti toje formoje, niekada negalės būti visam laikui įkalintas savo pasirinkimuose. Esatis mokosi, žvelgdama į šį pasaulį iš vidaus, iš tam tikros situacijos vidaus. Todėl, kad Esatis galėtų mokytis, Sąmoningasis AŠ turi suprojektuoti save į įvairias situacijas pasaulyje. Esatis visiškai netrokšta teisti Sąmoningojo AŠ, kad jis tai daro. Tačiau, kai Esatis išmoksta tai, ką norėjo išmokti esamoje situacijoje, Esatis tuomet tiesiog nori, kad Sąmoningasis AŠ išprojektuotų save iš tos situacijos ir suprojektuotų save į kitą situaciją. Kitaip tariant, Esatis niekada nenorėtų, kad Sąmoningasis AŠ įstrigtų kokioje nors situacijoje.

Tad galėtume sakyti, kad Sąmoningojo AŠ užduotis yra eiti į šį pasaulį, pamiršus, kad yra grynoji sąmonė – ir tuomet nubusti realybei, kad yra grynoji sąmonė. Paliekate grynąją sąmonę iškvėpime, ir sugrįžtate į grynąją sąmonę įkvėpime. Tad ko reikia, kad galėtumėte sugrįžti į grynąją sąmonę? Reikia suvokti skirtumą tarp savęs suprojektavimo į situaciją ir proto įvaizdžio projektavimo ant situacijos, į ją neįeinant.

Sakiau, kad Esatis mokosi iš visų jūsų patirčių, tačiau Sąmoningasis AŠ taip pat mokosi. Tačiau Sąmoningasis AŠ turi išmokti tik vieną pamoką, tai yra, kad jis save gali suprojektuoti į bet kokią „vietą“ ar vaidmenį formų pasaulyje, tenai neužstrigdamas. Kad ir kur save suprojektuotumėte, taip pat galite save iš ten išprojektuoti, ir grynosios Sąmoningojo AŠ sąmonės niekas šiame pasaulyje negalės pakeisti. Kitaip tariant, Sąmoningasis AŠ mokosi patirdamas, kad jokios regimybės materialiame pasaulyje neturi galios pakeisti Sąmoningojo AŠ grynosios sąmonės. Ir tik tuomet, kai tai išmokstate, Sąmoningasis AŠ gali nuspręsti atiduoti savo „gyvybę“ šiame pasaulyje, sugrįždamas į Esatį nemirtingam dvasinės karalijos gyvenimui.

Tad mano mintis yra tokia, kad Sąmoningasis AŠ mokosi suprojektuodamas save į situaciją, kuriam laikui su ja susitapatindamas ir tuomet nubusdamas iš šio susitapatinimo. Ir jeigu Sąmoningasis AŠ darys tai, ką buvo sukurtas daryti, jis pasinaudos savo gebėjimu suprojektuoti save į bet kokią situaciją, patirdamas ją iš vidaus, kol Esačiai bus gana tos patirties, kuomet Sąmoningasis AŠ suprojektuos save į kitą situaciją.

Tačiau, kai Sąmoningasis AŠ nusprendžia apsibrėžti atskirties iliuzija grįstą vaidmenį, įvyksta subtilus pokytis. Matote, priežastis, dėl kurios Sąmoningasis AŠ gali save suprojektuoti į bet kokią situaciją, yra ta, kad jis yra grynoji sąmonė – ir todėl turi gebėjimą nueiti į bet kokią „vietą“ formų pasaulyje. Kai Sąmoningasis AŠ praranda suvokimą, kad yra grynoji sąmonė, jis netenka gebėjimo suprojektuoti save į situacijas ir patirti jas iš vidaus. Vietoj to, jis susikuria atskirąjį aš, ir tuomet kuriasi proto įvaizdį per šį atskirąjį aš. Sukūręs šį įvaizdį, Sąmoningasis AŠ projektuoja šį įvaizdį ant pasaulio.

Žinau, kad tai gali atrodyti subtilu, tačiau čia iš tiesų egzistuoja fundamentalus skirtumas. Kai Sąmoningasis AŠ suprojektuoja save į bet kokią situaciją, gali greitai patirti, jog jis nėra situacija, jis yra daugiau už situaciją. Tačiau, kai susikuriate atskirąjį aš, nebepatiriate materialaus pasaulio, projektuodami save į situacijas. Vietoj to, savo prote susikuriate proto įvaizdį, ir tuomet projektuojate šį įvaizdį ant situacijos. Todėl jūs patiriate ne Sąmoningojo AŠ sąveikavimą su situacija. Vietoj to, jūs patiriate proto įvaizdžio ir situacijos sąveiką.

Grubiai pailiustruoti tai galėtume pirmąją galimybę palygindami su ėjimu į kino teatrą žiūrėti filmą. Jūs esate Sąmoningasis AŠ, projektuojantis save į kino teatrą, ir tiesiogiai žiūrite filmą. Filmas jums duoda ribotą perspektyvą, tačiau jūs bent jau patiriate jį tiesiogiai. Antroji situacija, kurioje viską patiriate per proto įvaizdžius, yra panaši į tai, lyg siųstumėte draugą į kino teatrą su telefonu. Galite „patirti“ filmą tik siųsdami draugui klausimus teksto žinutėmis, ir jis į jūsų klausimus gali atsakyti tik taip arba ne. Kitaip tariant, klausimai, kuriuos galite užduoti, nesiremia tiesiogiai matomu filmu; jie remiasi proto įvaizdžiais, kylančiais iš jūsų įsivaizdavimo apie ką yra šis filmas.

Ar suvokiate mano mintį? Sąmoningajam AŠ yra skirta patirti patirtis šiame pasaulyje. Jis jas patiria, suprojektuodamas save į situaciją ir matydamas pasaulį iš to „vaidmens“ arba situacijos vidaus. Tačiau, kai Sąmoningasis AŠ pradeda projektuoti įvaizdžius, jis situacijas patiria tik iš išorės ir patiria jas tik per įvaizdžius. Sąmoningasis AŠ nieko iš to neišmoks, kaip nieko iš to neišmoks ir AŠ ESU Esatis. Todėl šitaip jūs nutraukiate visą savo egzistavimo tikslą.

Tad ko reikia, norint įveikti šį užburtą ratą? Reikia suvokti, kad Sąmoningasis AŠ niekada iki galo neišmoks savo pamokos, projektuodamas proto įvaizdžius ant pasaulio. Sąmoningasis AŠ išsilaisvins nuo savo proto dėžutės, kai vėl pasiryš naudotis savo gebėjimu suprojektuoti save į situacijas ir iš jų išsiprojektuoti. Tai yra vienintelis būdas Sąmoningajam AŠ iš naujo atrasti savo gebėjimą suprojektuoti save į Esatį ir įgyti Esaties perspektyvą. Ir šis išorinės atskaitos taškas yra VIENINTELIS būdas Sąmoningajam AŠ visam laikui atsiskirti nuo atskirojo aš ir vėl priimti save kaip grynąją sąmonę.

Koncepcija 19: Vaizduotės vaidmuo

Norint pilnai suprasti, kaip Sąmoningasis AŠ gali save suprojektuoti į situacijas ir iš jų išsiprojektuoti, mums reikia suvokti vaizduotės vaidmenį. Kaip Sąmoningasis AŠ ima suvokti, kad gali suprojektuoti save į vaidmenį, kuris, pavyzdžiui, buvo apibrėžtas Maitrėjos Misterijų Mokykloje? Jis tai daro, naudodamasis savo gebėjimu samprotauti ir gebėjimu išplėsti savo žinojimą apie šio vaidmens egzistavimą. Šios žinios tuomet tampa pamatu Sąmoningojo AŠ įsivaizdavimui, ką reikštų patirti pasaulį iš šio vaidmens vidaus. Ir būtent ši vaizduotė tuomet tampa „tiltu,“ per kurį Sąmoningasis AŠ tuomet gali suprojektuoti save į vaidmenį.

Atsidūrę vaidmens viduje, pasaulį matote iš šio vaidmens vidaus ir netenkate platesnės perspektyvos. Tad kaip tuomet galite nubusti ir pradėti naudotis Sąmoningojo AŠ gebėjimu suprojektuoti save už savo dabartinio vaidmens ribų? Raktas čia yra suvokti, kad Sąmoningasis AŠ gali save suprojektuoti TIKTAI į tai, ką sugeba įsivaizduoti.

Būtent dėl to antikristo sąmonė sukuria užburtą ratą – ji apriboja jūsų viziją, jūsų vaizduotę. Ji netgi paskatina jus bijoti naudotis savo vaizduote, peržengiant priimtų autoritetų, tokių kaip religijos, politinės filosofijos ar materializmo, nustatytas ribas. Jeigu nesuvokiate, kad yra kitoks būdas žiūrėti į gyvenimą nei tas pasaulio matymas, kurį turite iš savo dabartinės proto dėžutės vidaus, kaip tuomet galėtumėte įsivaizduoti, kad yra įmanoma pasaulį matyti iš kitokios perspektyvos? Ir jeigu negalite įsivaizduoti, kad ta kitokia perspektyva egzistuoja, kaip tuomet galėtumėte į ją save suprojektuoti?

Negalite savęs suprojektuoti į nieką. Jeigu mėgintumėte tai padaryti, tai išdidintų jūsų mirties baimę iki tokių proporcijų, kad nepajėgtumėte to pakelti. Galite suprojektuoti save tik į „kažką,“ tai reiškia, kad privalote turėti to kažko koncepciją. Jūs tuomet naudojatės šia koncepcija – įgyta per samprotavimus – kaip pamatu įsivaizdavimui, koks būtų jausmas būti to kažko viduje.

Ar suvokiate skirtumą? Tai, ką suformuojate protu yra proto įvaizdis. Pavyzdžiui, nuo tada, kai pradėjome perdavinėti mokymus apie AŠ ESU Esatį XX-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, daugelis dvasinių mokinių susikūrė proto įvaizdžius apie tai, kokios yra jų AŠ ESU Esatys. Tačiau tai vis dar tebėra „žinojimas“ per atstumą, žinojimas per įvaizdžio filtrą. Tame iš tiesų nėra nieko blogo, kadangi tai yra būtinas etapas. Pirmiausia turite turėti proto koncepciją, kad galėtumėte pasinaudoti savo vaizduote sekančiam žingsniui žengti.

Sekantis žingsnis yra tuomet, kai nusprendžiate palikti koncepciją ir patiriate būseną tiesiogiai iš vidaus. Tam, kad galėtumėte save suprojektuoti į Esatį, jums reikia dviejų dalykų:

  • Jums reikia naudotis savo analitiniais gebėjimais, kad suvoktumėte būtinybę įgyti atskaitos tašką iš už savo dabartinės proto dėžutės ribų. Šis mokymas jums davė tam reikalingas koncepcijas.

  • Jums tuomet reikia pasinaudoti savo vaizduote, įsivaizduojant į ką yra panaši jūsų AŠ ESU Esatis. Kitaip tariant, jums reikia pradėti įsivaizduoti save egzistuojant už savo vaidmens ribų, už savo proto dėžutės ribų, ir įsivaizduoti, kad jūs iš tiesų esate savo Esatyje. Būtent ši vaizduotė sukuria nematomą tiltą – tiltą į laisvę – per kurį Sąmoningasis AŠ gali pereiti nuo proto įvaizdžio prie tiesioginio savo Esaties patyrimo.

Tačiau, kad galėtumėte pereiti šiuo tiltu, turite padaryti kai ką, ko nei šis mokymas, nei bet koks kitas dvasinis mokymas ar guru negalės už jus padaryti: turite nuspręsti NELEISTI savo žinioms apie AŠ ESU Esatį tapti proto įvaizdžiu, kurį imtumėte garbinti vietoj tikrojo Dievo – tiesioginio savosios Esaties patyrimo. Tad turite pasinaudoti savosios Esaties įvaizdžiu kaip būdu susiderinti su savo Esatimi, ir tuomet jums reikia projektuoti save ant įvaizdžio palikto įspaudo, tačiau peržengiant paties įvaizdžio ribas. Ir tuomet, sekdami savo vaizduotės taku, galėsite patirti staigų pokytį – kvantinį sąmonės šuolį – staiga išvysdami pasaulį iš Esaties vidaus – ar iš bet kurios kitos vietos, egzistuojančios už jūsų proto dėžutės ribų.

Ir TIKTAI tuomet, kai būsite tiesiogiai patyrę save kaip turinčius egzistenciją, savimonę, esybę už savo proto dėžutės ribų, galėsite ištrūkti iš riboto suvokimo užburto rato! Problema čia, žinoma, yra ta, kad daugelis žmonių yra apgaule arba baime paskatinami riboti savo vaizduotę ar netgi neigti būtinybę įgyti atskaitos tašką iš už šio pasaulio ir antikristo sąmonės ribų. Ir dabar pažvelkime į vienas iš pačių gudriausių pinklių, į kurias patekę žmonės yra priverčiami riboti savo vaizduotę.

Koncepcija 20: Nuodėmių atpirkimo iliuzija

Kai Sąmoningasis AŠ pradeda projektuoti įvaizdžius ant pasaulio, ant savęs, ant Dievo ir kitų žmonių, jis nebeturi tiesioginės patirties. Jis turi svetimą patirtį, ir būtent tai jus padaro pažeidžiamus puolusių būtybių melams, kuriais jos suvilioja jus eiti vienu iš daugybės netikrų kelių.

Pamąstykite apie tai, kad esminė vyraujančios krikščionybės idėja yra nuodėmių atpirkimas. Žmonės nusidėjo, tačiau negali patys išsilaisvinti iš nuodėmių, todėl jiems reikia Jėzaus, kad „atpirktų jų nuodėmes savo ant kryžiaus pralietu krauju,“ ir tik šitaip jie galės tapti laisvais nuo nuodėmių. Egzistuoja daug versijų, kuriose koks nors išorinis „išganytojas“ arba guru turi dėl jūsų kažką padaryti – užuot suteikęs jums galią patiems žengti būtinus žingsnius.

Vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės tiki šiuo nuodėmių atpirkimu, yra ta, kad jie patiria svetimą patirtį šiame pasaulyje. Užuot suvokę pasaulį tiesiogiai, jie pasaulį suvokia per proto įvaizdžius, grįstus atskirties iliuzija. VIENINTELĖ išeitis yra pradėti kvestionuoti savo pasaulio suvokimą, idant palaipsniui galėtumėte sugrįžti į „grynąjį suvokimą,“ kurį turėjau omenyje sakydamas, kad jums reikia tapti kaip mažais vaikais, arba kalbėdamas apie tuos, kurie „turi akis matyti.“

Na o dabar priėjome dar vieną subtilią mintį. Iš esmės nėra nieko blogo, kad savimonę turinčios būtybės įžengia į atskirtį. Tai nėra būtinas žingsnis, tačiau tai yra įmanomas žingsnis pagal Laisvos Valios Įstatymą. Todėl tai netgi nėra „nuodėmė,“ kai tai yra matoma Dievo akimis. Tai tiesiog yra pasirinkimas, nors šį pasirinkimą gali būti sunku ištaisyti, todėl, kad patekus į atskirtį, viskas, ką matysite per tą filtrą, regimai patvirtins esminę atskirties iliuziją. Kai dėvite geltonus akinius, dangus iš tiesų atrodo žalias.

Tad ar jau suvokiate, kad atskirtis nėra nuodėmė, tačiau atskirties iliuzija padaro jus pažeidžiamus tikėti nuodėmės koncepcija? Yra labai lengva tikėti, kad, jei tik nedarysite to, kas jūsų religijoje yra laikoma nuodėme, garantuotai pateksite į dangų.

Tačiau dabar atsitraukite atgal ir pažvelkite į mišką, užuot žiūrėję į medžius. Koks yra subtilus visos šios nuodėmių sąmonės poveikis? Poveikis yra tas, kad ji jus priverčia koncentruotis į savo veiksmus. Tačiau kas privertė jus atsiskirti nuo mokytojo? Atsiskirti privertė jūsų įžengimas į kitokią sąmonės būseną – į atskirties sąmonę. Tad ar manote, kad koncentravimasis į savo veiksmus, užuot siekus pakeisti savo sąmonę – ieškant rasto savo akyje, kaip sakiau prieš 2000 metų – iš tiesų jus išgelbės? Ne, VIENINTELIS kelias į išganymą yra pakeisti savo sąmonę, akceleruojant save iš atskirties iliuzijos.

Kaip įveiksite nuodėmę? Na tikrai, kad ne sekdami puolusiomis būtybėmis. Jos nori jus įtikinti, kad, norėdami kompensuoti savo praeityje atliktus išorinius veiksmus, turite atlikti tam tikrus išorinius veiksmus dabartyje. Padarėte nuodėmę praeityje, ir kad ją kompensuotumėte, darote tai, ką jūsų religija jums liepia daryti, tame tarpe siekdami „primesti“ savo religiją kitiems žmonėms. Tačiau kaip vieną veiksmą būtų galima įveikti padarant kitą veiksmą? Kiekvienam veiksmui egzistuoja atoveiksmis – tai yra fizikos dėsnis. Tad siekdami kompensuoti savo praeities veiksmus dabartyje atliekamais veiksmais, įkalinate save nesibaigiančiame veiksmo-atoveiksmio sūkuryje, kurį mes vadiname dualistine kova.

Ir kaip galite iš to ištrūkti? Nustojate veikti, liaudamiesi projektuoti proto įvaizdžius ant savęs ir pasaulio. Vietoj to, sugrįžtate į grynąją sąmonę. Kaip galite tai padaryti? Yra tik vienas būdas. Privalote vėl pradėti suvokti, kad Sąmoningasis AŠ yra dvasinė būtybė, kurios niekas šiame pasaulyje negali apriboti ar apibrėžti. Ir turite iš naujo išmokti sąmoningai naudotis savo gebėjimu išprojektuoti save už dabartinio savo savasties jausmo, idant galėtumėte tiesiogiai pamatyti, kaip atrodo pasaulis, kai į jį nežiūrite per atskirojo aš filtrą. Nėra jokio kito kelio, niekada nebuvo ir niekada nebus.

Ar suvokiate, ką mėginu jums čia pasakyti? Sakiau, kad iš tiesų galite daryti progresą naudodamiesi protu, tačiau egzistuoja limitas, kiek toli savo protu galite nueiti. Yra daug žmonių šiame pasaulyje, kurie studijavo religinius arba dvasinius mokymus ištisus dešimtmečius, netgi gyvenimus, ir jie turi gilų koncepcijų supratimą. Tačiau supratimas – kuriame save laikote subjektu suvokiančiu tolimą objektą – atves jus tik iki tam tikro taško kelionėje link Kristiškumo.

Niekas už jus negali pasiekti JŪSŲ asmeninio Kristiškumo. Esmė yra ta, kad Sąmoningasis AŠ turi nubusti iš bet kokio savo prisiimto vaidmens – leisdamas bet kokiam savasties jausmui, kurį susikūrė šiame pasaulyje, mirti – ir tuomet sugrįždamas į grynąją savimonę, su kuria iš pradžių nusileido į šį pasaulį. Negalite suprasti šio proceso, galite jį tik PATIRTI. O patirsite jį, transcenduodami subjekto-objekto barjerą per gnozę. Gnozė yra tuomet, kai Sąmoningasis AŠ suprojektuoja save į situaciją ir patiria ją tiesiogiai. Todėl Kristiškumas yra tuomet, kai Sąmoningasis AŠ suprojektuoja save į AŠ ESU Esatį ir patiria pasaulį – vis dar tebematomą per fizinį kūną – taip, kaip Esatis mato šį pasaulį iš savo aukštesnės perspektyvos.

Kai pradedate sąmoningai save patirti kaip grynąją sąmonę, suvokiate, kad visa ši nuodėmės koncepcija yra antikristo prote sukurtas išsigalvojimas. Tai yra mėginimas išlaikyti jus įkalintus šiame pasaulyje ir priversti sekti puolusiomis būtybėmis, kurios nori būti šio pasaulio dievais. Todėl yra bergždžia mėginti kompensuoti savo praeities nuodėmes. Vietoj to jums reikia transcenduoti visą šią sąmonę, privertusią jus padaryti tuos pasirinkimus praeityje, ir kai tai padarysite, taip pat transcenduosite ir tą taip vadinamą nuodėmę.

Į karmą galima žiūrėti kaip į proto įvaizdį, kurį projektuojate ant Materijos šviesos, antikristo prote sukurtą įvaizdį. Jums nereikia kompensuoti to, ką suprojektavote praeityje, suprojektuojant kitą įvaizdį dabartyje. Jums reikia suvokti, kad Materijos šviesa turi savyje įdiegtą gebėjimą sugrįžti į savo tyrą būseną. Todėl jums tereikia transcenduoti sąmonę, kurioje būdami projektuojate įvaizdžius ant pasaulio. Kai JŪS sugrįšite į grynąją sąmonę, taip pat išlaisvinsite Materijos šviesą sugrįžti į savo grynąją būseną.

Kai projektuojate vaizdinius ant pasaulio, galvojate, kad esate „darytojas,“ ir tai jus padaro pažeidžiamus tikėjimui, jog, kadangi buvote darytojais praeityje, dabartyje turite būti savo veiksmų „panaikintojais.“ Tačiau vienintelė tikra išeitis yra suvokti, kad jūs nesate nei darytojai nei panaikintojai. Jums tiesiog reikia liautis projektuoti įvaizdžius ir leisti Dievo nuostabiam įstatymui sugrąžinti viską į savo tyrą būseną.

Puolusios būtybės sukūrė epinės kovos koncepciją, tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir velnio vykstančios kovos iki mirties koncepciją. Ir pagrindinė idėja, kurią jos siekia jums primesti, yra ta, kad jūs kažką padarėte ne taip, tačiau kompensuoti tai galite, įstodami į šviesos kovotojų gretas epinėje kovoje. Jos taip pat vaizduoja, kad šioje kovoje yra įmanoma laimėti kažkokią galutinę pergalę, ir kad ši pergalė bus tuoj tuoj laimėta.

Kai žvelgiate į tai iš savo AŠ ESU Esaties arba dvasinio mokytojo perspektyvos, matote, kad visa tai yra iliuzija. Kaip sakiau, epinė kova vyksta tarp dviejų puolusių būtybių grupių, kurios abi siekia absoliutaus dominavimo šiam pasauliui. Todėl nėra jokios galutinės pergalės, kurią būtų galima laimėti. Tiesą sakant, VIENINTELIS būdas Sąmoningajam AŠ įveikti kovą yra tiesiog nustoti kovoti. Jūs tai padarote nubudę savo tikrajam tapatumui – grynajai sąmonei, atviromis durimis savo Esačiai. Kai tai įvyksta, matote, kad niekas šiame pasaulyje negalėtų pakeisti arba apriboti grynosios sąmonės.

Ar jau suvokiate esminę čia vykstančią dinamiką? Sąmoningajam AŠ yra skirta suprojektuoti save į vaidmenį Žemėje, ir jam yra skirta prarasti žinojimą, kad yra grynoji sąmonė. Tačiau jam taip pat yra skirta vėl nubusti faktui, kad yra grynoji sąmonė, dėl kurios jam yra įmanoma tapti atviromis durimis Esačiai – tai reiškia, kad dabar galite daryti darbus, kuriuos aš dariau, ir dar už juos didesnius. Palikdami grynąją sąmonę, inkaruojatės šiame pasaulyje. O nubusdami grynajai sąmonei, tampate atviromis durimis, ir galite padaryti tai, ką padarė Buda, Krišna, aš pats ir visi kiti tikrieji dvasiniai mokytojai – pademonstruoti kelią iš iliuzijos.

Velnias, Šėtonas ir antikristo jėgos nori jus įtikinti, kad tiesiog negalite taip paprastai palikti kovos, negalite palikti savo praeities pasirinkimų. Tačiau dalykas, kuriuo jos iš tikrųjų nori jus įtikinti, yra tai, kad negalite tiesiog palikti JŲ.

O visi tikrieji dvasiniai mokytojai nuo laikų pradžios mėgino pasakyti, kad VIENINTELIS būdas ištrūkti iš žmogiškosios dilemos, yra tiesiog palikti kovą, sugrįžtant į grynąją sąmonę. Ir todėl jūs iš tiesų turite teisę palikti būtybes, kurios nenori grįžti į grynąją sąmonę. Jos turi teisę toliau daryti tai, ką daro, tačiau jūs neturite jokios pareigos sekti jomis į jų žemyn traukiantį sūkurį.

Tai yra tikrasis Kristaus kelias. Tik toji būtybė gali pakilti į dangų, kuri nusileido iš dangaus. Ir kol save laikysite kažkuo kitu, o ne grynąja sąmone, tol negalėsite užsitarnauti savo pakylėjimo. O tą akimirką, kai galiausiai leisite visoms kitoms savo savastims mirti ir atgimsite į grynąją Kristaus proto sąmonę, tą akimirką užsitarnausite savo pakylėjimą.

Jūs turite laisvą valią, ir niekas, ką galėtumėte su šia laisva valia padaryti, negalės pakeisti to, kas esate, ir negalės jūsų visam laikui atskirti nuo jūsų AŠ ESU Esaties. Tad kad ir kaip žemai būtumėte nusileidę sraigtiniais laiptais į atskirtį, niekada negalėtumėte nusileisti taip žemai, kad negalėtumėte iš ten sugrįžti. Tikrieji Kristaus mokytojai niekada jūsų nepasmerks ar nenurašys kaip beviltiško atvejo. Kad ir kur būtumėte nusileidę savo sąmonėje, visada atsiras mokytojas arba mokymas, kurie pasiūlys jums būdą transcenduoti savo dabartinį sąmonės lygį. Tą galite matyti iš fakto, kad po savo mirties ant kryžiaus nusileidau į pragarą.

Tikrieji Kristaus mokytojai niekada nepažeis jūsų laisvos valios. Mes laikomės įstatymo, kad, kai mokinys pasirengęs, pasirengęs ir jo mokytojas. Tačiau daugelis klaidingai suprato tikrąją šių žodžių prasmę. Daugelis galvojo, jog, norint tapti pakylėtųjų mokytojų mokiniu, turite būti kažką pasiekę. Tačiau realybė yra tokia, kad lemiamas faktorius nėra jūsų išorinės žinios ar pasiekimai. Tiesą sakant, kuo daugiau išorinių žinių žmonės turi, tuo stipriau jie dažnai būna įsitikinę, kad jų pasaulio suvokimas yra realybė, ir tai uždaro jų protus mokytojui. Jiems labiau rūpi apginti savo dabartinį suvokimą, užuot leidus mums pakelti juos į aukštesnį suvokimą.

Tad tikrasis lemiantis faktorius yra jūsų atvirumas, jūsų pasiryžimas kvestionuoti savo suvokimą. Tik tuomet, kai atsiversite savęs suprojektavimui į vienovę su mokytoju, tapsite tikrųjų mokytojų mokiniu. Kol neturėsite šio atvirumo, ir toliau liksite netikrų mokytojų mokiniu, kurie mano, kad realybę yra įmanoma apibrėžti proto įvaizdžiais. Todėl jie yra įkalinti – ir mėgina įkalinti jus – niekada nesibaigiančiuose ir beprasmiškuose mėginimuose sukurti aukščiausią proto įvaizdį, tokį įvaizdį, kurį Dievas tiesiog privalėtų priimti kaip tikrovę.

Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane. Niekas negali sugrįžti pas Tėvą kitaip kaip tik per grynąją, nepadalintą sąmonę, kuri AŠ ESU.

Ir dabar jau žinote tikrąjį Kristaus kelią. Ar eisite šiuo siauru keliu, ar priešingai – ir toliau visomis jėgomis kabinsitės į platų kelią?


PASTABA: Čia atrasite paprastą techniką, kuri gali jums padėti įgyti perspektyvą, išeinančią už jūsų proto dėžutės ribų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels