Kokios yra tikėjimo Donaldu Trampu pasekmės?

Kim Michaels

Ankstesniame savo straipsnyje sakiau, jog, norint tikėti tuo, ką Trampas teigia apie rinkimų klastojimą, turite netikėti, ką apie rinkimų suklastojimą teigia praktiškai visos visuomenės institucijos. Suprantu, kad kai kurie žmonės sakys, jog iš tiesų egzistuoja milžiniški klastojimo įrodymai, ir galite šiuos įrodymus rasti internete. Jeigu aš nesutinku, kad vyko klastojimas, taip yra dėl to, kad neištyriau šių įrodymų, ir jeigu valstybės tarnautojai su jais nesutinka, taip yra dėl to, kad ir jie atsisakė pažvelgti į įrodymus. (Čia, žinoma, susiduriame su paaiškinimo problema, tai yra, kodėl ypač respublikonų žmonės visuomeninėse institucijose nenorėjo pažvelgti į įrodymus, nors tai daryti yra jų pareiga.)

Teiginys, kad kiti su manimi sutiktų, jei tik pažvelgtų į įrodymus, mano požiūriu yra grindžiamas tokia prielaida: „Jeigu visi kiti žmonės pažvelgtų į įrodymus, į kuriuos žiūriu aš, jie šiuos įrodymus įvertintų tuo pačiu būdu, kaip aš tai darau, ir todėl man pritartų.“ Tačiau, žinant žmonijos istoriją, ar esama kokio nors pagrindo tokioms prielaidoms? Akivaizdu, kad du žmonės gali žiūrėti į tuos pačius „faktus“ ir prieiti absoliučiai priešingų išvadų. Tik pažvelkite į nuo seno vykstančius ginčus dėl Dievo egzistavimo.

Be to, ar yra koks nors pagrindas daryti tokias prielaidas demokratijoje? Žmonės visada turėjo išsiskiriančias nuomones, ir kol nebuvo demokratijos, su priešingomis nuomonėmis buvo susidorojama jėga, net ir smurtu. Todėl demokratijos tikslas nėra panaikinti nuomonių skirtumus. Demokratijos tikslas yra padidinti toleranciją skirtingoms nuomonėms, sudarant sistemą, kurioje konfliktai galėtų būti sprendžiami be jėgos ir smurto. Tai yra padaroma pripažįstant, kad visi žmonės turi tokias pačias teises ir kiekvienas žmogus turi vieną balsą.

Demokratijoje klausimai nėra nusprendžiami pagal mano nuomonę ar jūsų nuomonę. Mes balsuojame tam tikrais klausimais arba išrenkame pareigūnus ir TUOMET priimame, kad balsų dauguma nulemia rezultatus. Jeigu nepriimate balsavimo rezultatų, ar iš tiesų gerbiate demokratinį procesą? Ar iš tiesų esate pasišventę taikiai spręsti konfliktus? Ar esate tolerantiški skirtingoms nuomonėms?

O ką, jeigu rinkimai iš tiesų buvo suklastoti?

O ką, jeigu iš tiesų įvyko masinis rinkimų klastojimas? Kaip visuomenė galėtų tai pripažinti ir imtis veiksmų? Vienas būdas tai daryti būtų per demokratines institucijas. Tam, kad klastojimas būtų pripažintas, jį turėtų pripažinti demokratinės sistemos paskirti pareigūnai. Ir kaip jie tai padarytų? Na, jie turėtų pateikti įrodymus, atitinkančius jų institucijų nustatytus kriterijus.

Kitas būdas būtų sakyti, kad „mes“ negalime pasikliauti šiais pareigūnais ir manyti, kad jie tinkamai atliks savo darbą. Ir kaip tuomet galėtume išspręsti šį klausimą? Ar turėtų būti leidžiama vienai kažkuriai grupei (pavyzdžiui, tiems, kurie tiki Trampu) primesti savo nuomonę visuomenei? Ar viską turėtų lemti tai, kiek žmonių tiki tuo, kas yra skelbiama internete? Ar Trampo rinkėjų požiūris turėtų būti aukščiau už Baideno rinkėjų požiūrį? Kokią visuomenę turėtume, jeigu besikeičiančios interneto srovės pradėtų lemti politiką? Ypač žinant, kad Rusija ir Kinija turi trolių gamyklas, kurių tikslas yra silpninti Jungtines Valstijas, kuriant vidinį susiskaldymą ir chaosą? Manau, kad tokia visuomenė paprasčiausiai sugriūtų.

Aš priimu, kad kažkur už mano proto ir visų kitų žmonių protų ribų egzistuoja objektyvi realybė, kurioje arba įvyko plataus masto klastojimai arba nebuvo jokio plataus masto klastojimo. Aš norėčiau, kad ši realybė nulemtų visuomenės reakciją į šį klausimą. Ir jeigu visi valstybės tarnautojai sako neradę jokių pagrįstų įrodymų apie plataus masto klastojimą, tuomet aš tai priimu. Tačiau tai priimu dėl to, kad tikiu, jog Jungtinės Valstijos vis dar tebeturi funkcionuojančią demokratiją ir aš pasitikiu visuomeninėmis institucijomis ir pareigūnais.

Aš, žinoma, žinau, kad tie, kurie tiki Trampu, karštai tam prieštaraus, tačiau mano mintis yra tokia, kad jie tai gali daryti tik todėl, kad nepasitiki visuomenės institucijomis. Viso to, ką Trampas darė nuo 2020 metų lapkričio 3-osios pasekmė yra tokia, kad jis sukūrė juodai baltą situaciją, kurioje, jeigu juo tikite, privalote liautis tikėti visomis valdžios institucijomis. Trampas sukūrė tokią situaciją, kurioje nėra jokių tarpinių variantų. Man tai yra akivaizdus pavyzdys, kad patį Trampą ir tuos, kurie tiki jo teiginiais, yra paveikęs juodai baltas mąstymas.

Epinis mąstymas ir demokratija

Eisiu dar vienu žingsneliu toliau. Kaip suprantu, yra daug žmonių, kurie mano, kad Trampas iš tiesų buvo išrinktas prezidentu, ir jie taip pat atrodo manantys, kad yra nepaprastai svarbu, jog jis vėl taptų prezidentu.

Man, tie, kurie tiki, kad prezidentu privalo būti Trampas arba kitaip įvyks katastrofa, yra mano taip vadinamame epiniame mąstyme. Pats Trampas ne kartą pademonstravo šį mąstymą, tame tarpe ir savo kalboje prieš įvykius prie Kapitolijaus. Jis savo pasekėjams pasakė, kad, jeigu jie nekovos kaip iš pragaro, neliks šalies. Matau, kaip per visą istoriją šiuo epiniu mąstymu buvo naudojamasi pateisinti įvairiausius dalykus, tačiau svarbiausia yra tai, kad tai atveda prie požiūrio, jog tikslas gali pateisinti priemones.

Štai kokius dalykus matau bent kai kuriuose iš tų, kurie tiki Trampu:

• Yra nepaprastai, netgi epiškai svarbu, kad Trampas vėl taptų prezidentu.

• Jeigu jis juo netaps, įvyks katastrofa.

• Trampas iš tiesų buvo išrinktas, tačiau rinkimai buvo iš jo pavogti.

• Kas pavogė rinkimus? Tie kiti žmonės, tai reiškia, visi tie, kurie nepatvirtina Trampo teiginių apie klastojimą. Iš esmės, visi tie, kurie su mumis nesutinka.

Man tai reiškia, kad šie žmonės yra praradę bet kokią pagarbą pagrindiniams demokratiniams principams. Jie yra praradę toleranciją kitokiam požiūriui ir praradę pagarbą kitų žmonių teisei jiems nepritarti. Tai reiškia, kad, jeigu tikite Trampu, privalote tikėti tolesniais dalykais:

• Nors JAV yra demokratija, esmė čia nėra, kas laimėjo balsavimą. Egzistuoja teisingas rezultatas, kuris privalo būti pasiektas, ir tai yra, kad mūsų pozicija privalo triumfuoti (Trampas privalo tapti prezidentu).

• Jeigu sistema nepatvirtina mūsų pozicijos, tuomet sistema yra korumpuota.

• Korumpuotoje sistemoje yra būtina ir pateisinama panaikinti arba apeiti demokratines institucijas ir procesus, kad pasiektume rezultatus, kurių norime.

Tačiau kaip šiuo metu būtų įmanoma pakeisti situaciją, kad Trampas taptų prezidentu? Tai negali įvykti per visuomenės institucijas, kadangi konstituciškai nustatytas procesas buvo pereitas nuo pradžios iki galo. Tad tai tegali įvykti naudojant neteisėtas ir nekonstitucines priemones, šitaip apeinant teisinį ir konstitucinį procesą, kuris nepadarė Trampo prezidentu. Tik pažvelkite į visas tas teorijas, ką Trampas gali padaryti, kad vis tiek taptų prezidentu.

Faktas yra toks, kad Konstitucijos ir federalinių įstatymų ar valstijų įstatymų rėmuose Trampui tiesiog neįmanoma tapti prezidentu 2021 metų sausio 20-ąją dieną. Sistemos mašina apėjo ratą ir Baidenas taps prezidentu. Tai reiškia, kad, jeigu Trampas mėgintų kažką padaryti, kad ir toliau liktų prezidentų, jam tektų imtis neteisėtų ir nekonstitucinių priemonių, tai yra, naudotis jėga ir smurtu.

Jeigu Trampas ar bet kuri kita organizuota grupė mėgintų tai daryti, kas įvyktų? Jie susidurtų su visomis teisėtvarkos ir karinėmis institucijomis. Šie žmonės yra prisiekę ginti Konstituciją nuo visų priešų, tiek užsienio, tiek vidaus. Jaučiu, kad dauguma šių žmonių į šią priesaiką žiūri rimtai, ir bet koks ginkluotas sukilimas yra pasmerktas žlugti.

Trampu tikintys žmonės iš esmės sako turintys aukštesnį autoritetą už demokratinę sistemą. Jiems turėtų būti leidžiama pakeisti visų vyriausybinių institucijų sprendimus, o taip pat rinkėjų, nebalsavusių už Trampą, balsus. Ir iš to išeina, kad jie sako, jog demokratiją turėtume pakeisti autokratija, kurioje Trampas turėtų tokias pačias galias, kokias turėjo būdamas savo kompanijos generaliniu direktoriumi. Ir tuomet jis galėtų, kaip pats sakė, valstybę valdyti kaip verslą.

Tačiau kai kurie iš šių žmonių nesutiktų su tokiu įvertinimu. Jie palaiko neteisėtas ir anti-konstitucines priemones tikėdami, kad šitaip iš tiesų gina demokratiją. Jie tiki, kad galės išsaugoti demokratiją, apeidami demokratines institucijas ir ignoruodami Konstituciją. Ko reikia, kad galėtumėte tuo patikėti?

Kognityvinis disonansas

Turite vieną įsitikinimą, kuris sako, kad tikite demokratija. Turite kitą įsitikinimą, kuris sako, kad yra būtina ir teisėta panaikinti demokratinius įstatymus ir principus tam, kad apsaugotumėte demokratiją. Tačiau, jeigu panaikinsite demokratinius įstatymus ir principus, kaip visuomenė galės išlikti demokratija? Man šie du įsitikinimai yra paprasčiausiai nesuderinami. Dviejų nesuderinamų įsitikinimų turėjimas, nesugebant matyti jų nesuderinamumo, psichologų yra vadinamas kognityviniu disonansu.

Aš ilgą laiką studijavau šį fenomeną, ir istorijoje yra pilna pavyzdžių, kaip žmonių grupės pateko į kognityvinį disonansą. Dažnai dvi grupės yra kognityviniame disonanse ir laiko vieni kitus priešais, siekdami vieni kitus sunaikinti. Štai kokios yra kai kurios šios proto būsenos charakteristikos:

• Žmonės tiki, kad yra tik vienas teisingas požiūris arba tiesa, ir jis turi kažkokį aukščiausią autoritetą. Tai reiškia, kad visi tam nepritariantys požiūriai (arba tiesiog kitokie požiūriai) privalo būti kažkokiu absoliučiu būdu klaidingi. Egzistuoja žema tolerancija kitokiems požiūriams.

• Tampa epiškai svarbu, kad tiktai teisingas požiūris būtų atspindėtas visuomenėje. Žmonės gali tapti beveik apsėsti norėjimu įtikinti kitus, kad jie yra teisūs, nes baiminasi katastrofos.

• Žmonės selektyviai renkasi žinias, į kurias yra pasiruošę pažvelgti. Jie yra linkę pripažinti tiktai tai, kas regimai patvirtina jų tiesą. Bet kokios žinios arba pažiūros, kurios tam nepritaria, privalo būti paneigtos. Jeigu paneigti to neišeina, tuomet tai reikia ignoruoti. Galite „įrodyti“ bet kokią mintį, ignoruodami pakankamai tam prieštaraujančių įrodymų.

• Jeigu demokratinė visuomenė atsisako patvirtinti jų tiesą, tokie žmonės gali samprotauti, kad demokratija žlugo arba kad ji nėra efektyvi valstybės valdymo forma. Tokios grupės dažnai gali tapti įsitikinusios, kad vienam kažkuriam lyderiui turėtų būti leista valdyti visuomenę.

• Jeigu grupė priima tam tikrą lyderį, jie dažnai priima jį nekritiškai. Jie yra linkę galvoti, kad jis turi kažkokias ypatingas galias ir todėl niekada negalėtų klysti. Jie taip pat galvoja, kad patys niekada negalėtų klysti dėl savo lyderio. Dėl to jie rodo didelį nenorą pažvelgti į dalykus, kurie gali įrodyti, jog jų lyderis suklydo.

• Žmonių emocijos yra įaudrinamos ir jie pradeda jaustis labai įsitempę. Žmonės jaučia, kad visi, kurie jiems ar jų lyderiui nepritaria, jiems grasina. Jie lengvai pasiduoda pykčiui ir agresijai prieš kitus. Jie turi „mes ir jie“ mentalitetą, kuris kai kuriais atvejais perauga į neapykantą.

• Dėl stiprių emocijų žmonėms dažnai tampa sunku racionaliai mąstyti. Dėl šių emocijų taip pat ir kitiems tampa sunku su jais logiškai kalbėtis. Taikus konfliktų išsprendimas tampa beveik neįmanomas. Tik pažvelkite, kaip kai kurie Trampo šalininkai jaučia, jog būtų pateisinama Trampui griebtis smurto, pavyzdžiui, paskelbiant nepaprastąją karinę padėtį. Ir pažvelkite, kiek daug žmonių kalba apie smurtą ar netgi pilietinį karą.

• Žmonės projektuoja, kad problema yra jų išorėje. „Jeigu manai, kad negali kalbėti su manimi, taip yra ne dėl manęs, o dėl to, kad su manimi nesutinki. Jeigu man pritartum, nebūtų jokių problemų mums sutarti.“

• Žmonės dažnai yra linkę vienas kitą sustiprinti ir gali išsiugdyti stiprų priklausymo grupei jausmą. Kadangi yra taip stipriai įsitikinę savo teisumu, jie dažnai jaučia, kad „mes“ esame pranašesni už „juos“.

• Žmonės dažnai galvoja, kad problemas visuomenėje sukūrė specifinė kitų žmonių grupė. Tai reiškia, kad jie turi atpirkimo ožį, ant kurio galima versti kaltę ir jį persekioti. Į atpirkimo ožį jie nukreipia didelį pyktį.

• Žmonės gali tikėti, jog dėl to, kad yra teisūs, jų požiūris turėtų valdyti visuomenę. Jeigu kiti žmonės nenori to priimti, tuomet tie kiti žmonės turėtų būti priversti tai priimti ar net, kraštutiniais atvejais, turėtų būti nužudyti.

• Žmonės dažnai pradeda nebegerbti jiems nepritariančių žmonių demokratinių teisių. Jų pažiūras galima nustumti į šalį ir prieš juos galima naudoti prievartą. Kai kuriais atvejais kitus jie pradeda laikyti net ne žmonėmis ir mano, kad juos reikėtų nužudyti dėl šio epinio jų apibrėžto tikslo, kuris privalo būti pasiektas.

Šie žmonės yra tarsi įtraukiami į mąstymą, spiralę arba sūkurį, ir kai jame atsiduria, įvyksta pokytis, ir šeimos nariams arba seniems draugams tampa nebeįmanoma su jais bendrauti. Šie žmonės negali bendrauti su tais, kurie jiems nepritaria. Buzzfeed leidinys neseniai paprašė savo skaitytojų aprašyti savo patirtį su žmonėmis, kurie buvo įtraukti į QAnon sūkurį. Daugelis žmonių rašė, kad jiems tapo neįmanoma kalbėti su šeimos nariais ar draugais, kuriuos jie pažinojo dešimtmečiais.

Gerai žinau, kad tie, kurie tiki Trampu, sakys, jog jiems tai negalioja, nes jie nėra Trampo sūkuryje ir jie vieninteliai žino tiesą. Tačiau, jeigu pažvelgtumėte į istoriją, pamatytumėte, kad visos kitos grupės kalbėjo tą patį. Kai žmonės yra įtraukiami į tokį sūkurį, jie nesugeba matyti, kad atsidūrė sūkuryje, ir įnirtingai tai neigia. Asmeniškai patyriau, kaip su žmonėmis, kuriuos pažįstu 20 metų ir su kuriais buvau tuose pačiuose dvasiniuose judėjimuose, nebegaliu kalbėtis taip kaip anksčiau. Jiems Trampas tapo pačia svarbiausia tema ir jiems yra sunku toleruoti, kad aš nežiūriu į Trampą taip, kaip į jį žiūri jie. Jeigu aš atstumiu Trampą, jie privalo atstumti mane.

Gerai žinau, kad daugelis balsavusiųjų už Trampą turi labai teisėtus susirūpinimus, į kuriuos, jų manymu, jokie kiti politikai neatkreipė jokio dėmesio. Tad manau, kad egzistuoja tam tikri labai svarbūs klausimai, kuriuos reikėtų aptarti. Tačiau man kyla klausimas, ar Amerika sugebės atrasti taikų, demokratišką būdą išspręsti šiuos klausimus, ar priešingai – poliarizacija tęsis ir toliau, kol bus pasiektas lūžio taškas?

Kaip žmonės gali ištrūkti iš energetinio sūkurio

Kas gali padėti žmonėms ištrūkti iš tokios energetinės spiralės arba sūkurio? Dažnai tiktai tai, kad ši situacija pereitų į karą ir viena pusė pralaimėtų. Daugelis nacių nepabudo iš savo tikėjimo Hitleriu tol, kol nepralaimėjo karo ir nesužinojo apie Hitlerio savižudybę. Daugelis įtikėjusių marksistų nepabudo iš savo komunistinių fantazijų tol, kol nežlugo Sovietų Sąjunga. Sūkurys yra Skaudžių Smūgių Mokykla, ir esmė čia yra, kiek skaudūs turi tapti šie smūgiai.

Yra pavyzdžių, kai žmonės ištrūko iš sūkurio racionalių apmąstymų pagalba. Kitais atvejais, kažkoks dramatiškas įvykis, kartais tai gali būti nepaneigiama lyderio padaryta klaida, privertė žmones pradėti kvestionuoti savo sprendimus. Man, pavyzdžiui, atrodo akivaizdu, kad daugeliui respublikonų prie Kapitolijaus sausio 6-ąją dieną įvykusi situacija buvo lūžio taškas. Mano pažinoti respublikonai buvo labai atsidavę įstatymams, tvarkai ir Konstitucijai, ir jie turi didelę meilę demokratinėms institucijoms, tradicijoms ir pastatams. Tad įsivaizduoju, kad, kai pamatė šitaip trypiamą Kapitolijų, kai pamatė tokią žmonių rodomą nepagarbą, jiems tai turėjo būti didžiulis šokas.

Žinau, kad man tai buvo šokas. Man pasisekė, kad galėjau daug kartų lankytis Vašingtone, ir 2009 metais dvejus mėnesius netgi gyvenau Arlingtone. Beveik kiekvieną dieną vaikštinėdavau arba dviračiu važiuodavau į Nacionalinę Alėją ir lankydavau tenai stovinčius pastatus ir monumentus. Iš tiesų myliu Kapitolijaus pastatą, ne vien dėl jo grožio, bet ir dėl jo simbolinės reikšmės. Man fiziškai skaudėjo širdį matyti žmonių jį šitaip niekinamą.

Šioje situacijoje matau, kad Trampas ir jo pasekėjai per praėjusius ketverius metus sukūrė energetinį sūkurį. Jis, žinoma, turi daug komponentų, tačiau viena iš pasekmių, mano manymu, buvo tokia, kad jis supančiojo respublikonų partiją. Niekas nežinojo, kaip reikėtų elgtis su tokiu žmogumi kaip Trampas, ir galiu suprasti, į kokią bėdą jie pateko. Tačiau tol, kol Trampas neperžengė tam tikrų ribų, situacija buvo įšaldyta.

Kai Trampas atsisakė priimti rinkimų rezultatus, jis sukūrė juodai baltą situaciją, kurioje buvo tik du pasirinkimai: arba klysta jis arba klysta visos visuomenės institucijos. Mačiau, kaip Trampas naudojosi teisinėmis priemonėmis, tačiau, kai rinkėjų kolegija gruodžio 14-ąją patvirtino balsus, jis turėjo pasakyti: „Viskas, gana.“ Vietoj to jis pradėjo išsakyti vis ekstremalesnius teiginius apie klastojimą. Tačiau situacija ir toliau buvo įstrigusi, kol sausio 6-ąją Trampas nuėjo per toli, tuo būdu paversdamas savo išėjimą iš Amerikos politikos beveik neišvengiamu.

Mano manymu, šis procesas jau prasidėjo, tačiau manau, kad, vos tik Trampas paliks savo postą, respublikonų partija nukirs su juo bet kokius saitus. Manau, kad tai įvyks dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad daugelis respublikonų iš tiesų yra pasišventę demokratijai ir jos institucijoms ir iš tiesų yra dori žmonės. Antroji yra ta, kad korporacinė Amerika taip pat atsitolina nuo Trampo, netgi sustabdydama piniginę paramą respublikonams, kurie balsavo prieš rinkėjų kolegijos balsų patvirtinimą.

Jeigu yra tik vienas dalykas, kurį tvirtai žinau apie Amerikos politiką, tai yra tai, kad politikai privalo sekti paskui pinigus. Yra labai sunku būti politiku Jungtinėse Valstijose, neturint korporacijų paramos, ir yra neįmanoma be jų paramos turėti funkcionuojančios partijos. Amerikiečiai šiandien turi geriausią valdžią, kokią įmanoma nusipirkti už pinigus, ir tai galioja abiem partijoms. Tad, manau, svarbiausias tikslas, norint pakeisti Ameriką, yra pašalinti didžiųjų pinigų įtaką politikai.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels