ar Ar gali badavimas pagreitinti dvasinį augimą?

Ar gali badavimas pagreitinti dvasinį augimą?

TEMOS: Nemėginkite badauti 40 dienų be jokio maisto – gilesnė Jėzaus gyvenimo prasmė – Jėzus pasitraukė nuo masinės sąmonės – pasninkavimas nebūtinai turi būti susijęs su maistu – pasninkaukite savo dėmesiu – ištuštinkite savo protą – kančios neatperka nuodėmių – susitelkite į Esatį, užuot koncentravęsi į savo kūną – 40 nėra tikslus skaičius – badavimas gali užblokuoti dvasinį patyrimą – netikros dvasinės patirtys – badavimas kaip ego žaidimas – siekite pusiausvyros – pasninkaukite nuo informacinės taršos

Klausimas: Mylimas Jėzau, ką pasakytum apie badavimą (visišką susilaikymą nuo maisto) kaip būdą pagreitinti savo dvasinį augimą? Idėja praleisti 40 dienų badaujant (visiškai susilaikant nuo maisto) – kaip tu tai darei būdamas dykumoje, ir kaip tą darė kiti dvasios ieškotojai, asketikai ir atsiskyrėliai – mane labai įkvepia. Tad klausimas yra toks: ar tai gali būti naudinga ar žalinga? Kaip galėtume susilaikyti nuo maisto sau nepakenkdami?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Noriu kuo stipriau paraginti nemėginti 40 dienų susilaikyti nuo maisto. Tiesiog neįmanoma to daryti nepakenkiant savo kūnui, ir tai darydami negausite jokios dvasinės naudos.

Tai yra klaidingas supratimas, kad praleidau 40 dienų dykumoje nieko nevalgydamas. Į bet kurį mano gyvenimo aspektą galite žiūrėti iš dviejų pamatinių perspektyvų. Pirmoji yra pažodinė perspektyva, kurioje būdami galvojate, kad Biblija yra pažodiškai perduotas Dievo žodis, ir todėl viskas, kas yra rašoma šventraščiuose, nutiko tiksliai taip kaip yra užrašyta. Priėmę šį požiūrį, niekada nesuvoksite tikrosios mano mokymų ir pavyzdžio prasmės. Kitas požiūris yra suvokti, kad net ir taip vadinami tikri įvykiai iš evangelijų turi gilesnę prasmę – ir todėl visada turite siekti peržengti pažodinių interpretacijų ribas. Tad kokia yra gilesnė prasmė, slypinti už mano dykumoje praleistų 40 dienų?

Galite į tai žiūrėti kaip į kontrastą tarp dviejų aplinkų. Turite žmogišką visuomenę, aplinką, kurioje iš esmės viską kontroliuoja žmonių sukurtos taisyklės ir idėjos. Ir tuomet turite „dykumą,“ aplinką, kurioje žmogus nieko nekontroliuoja, ir ji yra arčiau natūralios būsenos. Tad čia slypintis simbolizmas yra tai, kad aš kurį laiką pasitraukiau nuo žmonių sukurtų taisyklių, doktrinų, įsitikinimų ir idėjų pasaulio. Tačiau, kad galėtumėte tai padaryti, nebūtinai turite pasitraukti į gamtą. Galite tai daryti praktiškai bet kur, jei tik sugebate atrasti tylią vietelę, sumažindami išorinius trikdžius. Galite tai daryti net ir miesto viduryje, nors tai gali būti šiek tiek sunkiau dėl mieste egzistuojančios intensyvesnės masinės sąmonės.

Pasninkavimas nebūtinai turi būti susijęs su maistu. Aš „pasninkavau“ ištuštindamas savo protą nuo žmonių sukurtų idėjų, ir susikurdamas tuščią vietą, kurioje mano protas tapo atviras intuityviems įspūdžiams iš aukštesnio šaltinio – iš mano AŠ BŪSIU Esaties ir mano dvasinių mokytojų.

Tad ar suvokiate mano mintį? Koks yra tikslas, dėl kurio norite badauti? Jeigu norite pasiekti dvasingesnę sąmonės būseną, tuomet tam nėra būtina susilaikyti nuo maisto. Yra būtina susilaikyti nuo tam tikrų sunkesnio maisto rūšių, tokių kaip mėsa, ir tiesiog reikėtų nepersivalgyti. Tačiau nėra būtina susilaikyti nuo bet kokio maisto, nes tai darydami galite sulaukti visiškai priešingų rezultatų.

Ko reikia, kad galėtumėte išgyventi dvasingesnį patyrimą? Viskas jūsų gyvenime sukasi aplink jūsų dėmesį. Jeigu jūsų dėmesys bus sutelktas į pasaulietinius reikalus, jums bus sunkiau išgyventi dvasinį patyrimą. Tad, jeigu norite išgyventi aukštesnį patyrimą, turite atitraukti savo dėmesį nuo pasaulietinių dalykų, tame tarpe ir nuo savo fizinio kūno.

Tačiau paprastas faktas yra toks, kad susilaikymas nuo maisto nėra geriausias būdas dėmesiui nuo kūno nukreipti. Daugumai žmonių, kurie visiškai susilaiko nuo maisto, tai yra tokia sunki patirtis, kad kuo ilgiau jie badauja, tuo daugiau dėmesio skiria kūnui. Tad tikroji pasninkavimo paskirtis yra atitraukti jūsų dėmesį nuo pasaulietinių dalykų ir sutelkti jį į dvasinius dalykus. Tačiau net ir tai galima suprasti gilesniu būdu. Nes yra daug žmonių, kurie galvoja, kad koncentravimasis į dvasinius dalykus reiškia dvasinio mokymo studijavimą intelektu arba dvasinės technikos praktikavimą.

Tai iš tiesų galioja tam tikrame kelio lygmenyje, tačiau, kai pakylate į aukštesnius lygmenis, „pasninkauti“ iš tiesų reiškia nuo visko išvalyti savo protą ir suderinti jį su savo Esatimi. Pasninkavimas reiškia, kad susitelkiate į grynosios sąmonės patyrimą, idant galėtumėte tapti iš tiesų atviromis durimis Esačiai. Tai reiškia, kad neturite turėti jokių išankstinių nuomonių, kadangi jos gali paveikti iš Esaties ateinančius įspūdžius. Negalite to padaryti žemesniuose lygmenyse, tačiau aukštesniuose lygmenyse tai yra pagrindinis jūsų tikslas.

Šimtmečių bėgyje nutiko du dalykai. Visų pirma, krikščionybę užgrobė pažodinių interpretacijų mėgėjai, galvojantys, kad viską reikia interpretuoti pažodžiui – pagal jų pažodinės interpretacijos apibrėžimą. Antra, viduramžiais krikščionybę užgrobė žmonės, kurie koncentravosi į gyvenimą kaip į kančią.

Galite matyti, kad daugumoje to periodo piešinių esu vaizduojamas kabantis ant kryžiaus ir labai kenčiantis. Tad užuot susitelkusi į mano pozityvius mokymus – kad atėjau duoti visiems žmonėms gyvenimą ir apsčiai jo duoti – krikščionybė susikoncentravo į kelias valandas, kurias kentėjau ant kryžiaus. Ir tuomet buvo paskleistas tikėjimas, kad būtent mano kančios ant kryžiaus „nupirko“ žmonijai išganymą, kažkokiu tai būdu kompensuodamos žmonių nuodėmes.

Neturėtų būti sunku suprasti, kad šiam tikėjimui įtaką padarė nuo senų laikų atėjęs tikėjimas, kad gyvūno paaukojimas – paliekant jį mirtinai nukraujuoti – gali atpirkti jūsų nuodėmes. Šis tikėjimas buvo visiška priešingybė mano tikriesiems mokymams, ir vis dėlto jis tapo dominuojančių žmonių požiūriu į mano misiją. To pasekoje, žmonės pradėjo tikėti, kad Dievas – kuris buvo laikomas geru – reikalauja iš jūsų kentėti, ir tik iškentę savo kančias galėsite tapti laisvais nuo nuodėmių. Šio tikėjimo beprotybę galite suvokti pamąstę apie sekantį dalyką. Padarėte kažką, kas sukėlė kančias kitam žmogui. Pripažįstate tai, ir dabar savanoriškai verčiate save kentėti, manydami, kad šis antrasis kentėjimas kažkokiu tai būdu kompensuos pirmąsias kančias.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje žinote, kad viskas yra energija. Tai, ką padarėte kitam, sukūrė tam tikrą iškreiptos energijos kiekį. Versdami save kentėti, kuriate dar daugiau iškreiptos energijos. Iš dviejų blogybių neišeina gėrybė, kadangi iškreipta energija negali pašalinti iškreiptos energijos. Vienintelis būdas kompensuoti savo nuodėmes yra sugeneruoti pozityvią energiją, kuri iš tiesų gali transformuoti iškreiptą energiją. Tačiau ji tai galės padaryti tik tuomet, jeigu abi pusės bus iš tiesų atleidusios, ir būtent dėl to pabrėžiau, kad yra būtina atleisti visiems, kurie jums pakenkė.

Tad esminė mano mintis yra ta, kad šimtmečių bėgyje koncentravimasis į kančias paskatino žmones galvoti, jog, kadangi susilaikymas nuo maisto kelia kančias, tai yra geras būdas nuodėmėms išpirkti. Ir prie to dar buvo pridurtas tikėjimas, kad kuo daugiau kentėsite, tuo labiau išpirksite savo nuodėmes. Ir kai tai tuomet yra susiejama su idėja, kad aš pasninkavau 40 dienų, kai kurie žmonės pradėjo į tai žiūrėti kaip į aukščiausią kančių formą, atliekamą badavimo pagalba. Kai kurie netgi galvojo, kad, jeigu mirtų mėgindami išbadauti 40 dienų, tikrai būtų apdovanoti danguje. Jie galvojo: „Aš tikrai nemirsiu.“

Ar suvokiate, koks tai yra visiškas paklydimas? Visų pirma, mėginimas 40 dienų nevalgyti jokio maisto daugelį žmonių tiesiog nužudytų, o savižudybė nėra būdas pasiekti aukštesnę sąmonės būseną. Antra, tie, kurie sugebės badaudami tiek ilgai išgyventi, visą savo dėmesį sukoncentruos į kūno skausmus, kurie atitrauks jūsų dėmesį nuo buvimo atviromis durimis Esačiai. Tad ką iš to gausite? Ir trečia, sąmoningas mėginimas priversti save patirti kančias generuos iškreiptą energiją, kuri nepadės jums dvasiškai augti.

Kas liečia 40 dienų, turėtų būti suprasta, kad prieš 2000 metų žmonės nemąstė apie skaičius tokiu būdu, kaip jūs tai darote šiandien. Šiandieniniame pasaulyje, dauguma mokyklinukų supranta, kad galite suskaičiuoti iki labai didelių skaičių. Kiek iš jūsų mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio būdami vaikais? Tačiau prieš 2000 metų dauguma suaugusiųjų nesugebėjo suskaičiuoti iki tūkstančio, ir jie net neturėjo suvokimo apie šį skaičių. Tad anais laikais žmonės būtų tiesiog nesugebėję suvokti skaičių, kuriuos naudojate šiandien nacionalinei skolai skaičiuoti. Ir net ir šiandien matote, kad žmonėms sunku įsivaizduoti, kiek gi pinigų yra skolinga tokia šalis kaip Jungtinės Valstijos – šis skaičius tiesiog yra pernelyg didelis, kad jį būtų galima susieti su kuo nors, kas egzistuoja „realiame gyvenime.“

Galbūt esate girdėję, kad gyvūnai nepajėgia suskaičiuoti daugiau nei iki dviejų. Tas pats galioja ir kai kurioms čiabuvių gentelėms, sugebančioms atskirti vieną nuo dviejų, tačiau viskas, kas yra daugiau už du, yra laikoma „daug.“ Tad panašus mechanizmas egzistavo ir prieš 2000 metų. Žmonės gebėjo suskaičiuoti iki tuzino, tačiau viskas, kas buvo daugiau už tuziną, buvo laikoma „daug.“ Žodžiai, kurie buvo naudojami tam įvardinti, į vakarų kalbą buvo išversti kaip „kelios dešimtys,“ tačiau net ir šie žodžiai anais laikais buvo naudojami neapibrėžtam skaičiui įvardinti, ir tik šiuolaikiniais laikais tam buvo priskirtas konkretus skaičius.

Tad, kai Biblijoje yra sakoma, kad aš pasninkavau 40 dienų, tikrasis skaičius nėra 40. Tai tiesiog reiškė, jog praleidau „daug“ dienų dykumoje. Ir dar viena mintis. Išėjau į dykumą – ir aš iš tiesų pasitraukiau nuo žmogiškų gyvenviečių – kad patirčiau dvasinį patyrimą, tačiau laiko joje praleidau tik tiek, kiek buvo reikalinga tai patirčiai patirti. Per tą laiką, valgiau bet kokį maistą, kokį tik galėdavau rasti, idant mano kūnas nesijaustų nepatogiai ir neturėčiau viso savo dėmesio sutelkti į kūną, bet galėčiau savo dėmesį išsaugoti laisvą nuo išorinių trukdžių, susitelkdamas vidun.

Tad jeigu mėginsite tai imituoti, versdami save badauti 40 dienų, iš tiesų įstumsite save į tokią proto būseną, kurioje jums bus sunkiau išgyventi tikrą dvasinį patyrimą. Nes tiesiog nebūsite atviri leisti šiam patyrimui ateiti tuomet, kai jam bus laikas – sieksite priversti jį ateiti. Ir tai, ką norite priversti įvykti, stumsite tolyn nuo savęs, kaip asilas stumia morką, kadaruojančią ant lazdos jam priešais nosį.

Kiekvieną kartą – ir aš iš tiesų sakau KIEKVIENĄ KARTĄ – kai siekiate jėga išgauti dvasinį patyrimą, nesulauksite tikro patyrimo. Vietoj to, atsiversite žemesnėms jėgoms, kurios iš tiesų gali jums suteikti patyrimą, toli pranokstantį jūsų įprastinės sąmonės būsenos ribas, tačiau tai nebus tikra dvasinė patirtis, kadangi nebūsite tapę atviromis durimis savo Esačiai ar pakylėtosioms būtybėms. Šimtmečių bėgyje daugelis žmonių mėgino užimti dangų jėga, šitaip atsiverdami žemesnėms jėgoms, galvodami, jog išgyveno tikrą dvasinį patyrimą. Būtent dėl to badavimu neturėtų užsiiminėti žmonės, kurie neturi pusiausvyros, ir kurie neturi asmeninės apsaugos ir dvasinio įžvalgumo (sugebėjimo atskirti dvasias).

Ar jau suvokiate, kad badavimas labai lengvai gali tapti ego žaidimu? Ego nori, kad darytumėte ką nors ekstremalaus, kadangi jis nori išsiskirti iš kitų, arba galvoja, kad šitaip užsidirbs taškų Dievo akyse.

Tad išvada yra tokia: tikrasis būdas pasninkauti yra atitraukti savo dėmesį nuo visko, kas traukia jį į išorę. Jums reikia ištuštinti savo protą, kad galėtumėte būti atviromis durimis Esačiai.

Vienintelis būdas tai padaryti yra žiūrėti į badavimą tuo pačiu būdu kaip žiūrite į viską kelyje: visada siekti pusiausvyros. Tai tiesiog yra vienintelis būdas, kuriuo galite išlaikyti gundytojo iniciaciją, kaip privalėsite tą padaryti, pakilę į aukštesnį sąmonės lygį, kuomet matėte, kaip mane gundė velnias po visų tų dykumoje praleistų dienų.

Taip pat turite suvokti, kad nėra konstruktyvu paimti tai, ką čia sakau, ir pasinaudoti tuo kaip pretekstu pasitraukti iš visuomenės ir save izoliuoti. Yra vertinga pasitraukti kuriam laikui, kad galėtumėte užmegzti vidinį ryšį su savo Esatimi. Tačiau, kai pradėsite jausti šį ryšį, galėsite vėl imti dalyvauti visuomenėje, neprarasdami šio ryšio. O Aukso Amžiuje, mums reikia žmonių, kurie galėtų dalyvauti visuomenėje, tuo pat metu būdami atviromis durimis iš pakylėtosios karalijos ateinančioms idėjoms.

Šiandieniniame amžiuje sakyčiau, kad svarbiausias pasninkavimo būdas NĖRA susilaikyti nuo maisto. Geriausias būdas pasninkauti yra valgyti tiek, kad jūsų kūnas jums netrukdytų, ir tuomet atitraukti savo protą nuo visos „informacinės taršos,“ kuria yra bombarduojami šiuolaikiniai žmonės. Ne fizinis kūnas yra didžiausia kliūtis šiuolaikiniams žmonėms; didžiausia kliūtis yra tai, kad jūsų protas patiria per didelį stimuliavimą į jus iš daugybės šaltinių ateinančia informacija.

Tad geriausias būdas pasninkauti yra išjungti šį išorinės informacijos srautą. Ir tuomet išjungti vidinį bombardavimą, sukeliamą proto, kuris kuria problemas ir tuomet mėgina jus įtikinti, kad privalote šias problemas spręsti. Esmė yra stebėti, kur teka jūsų dėmesys. Dievo karalystė yra jumyse, tad neįžengsite į ją tol, kol jūsų dėmesys nuolatos bus sutelktas į išorę, o ne į tylos tašką viduje.

Tad pamėginkite kurį laiką papasninkauti nuo „informacinio maisto.“ Geroji naujiena yra ta, kad susilaikymas nuo mėginimų sužinoti, ką jūsų draugai veikia feisbuke, jūsų nenužudys – net ir po keturiasdešimties dienų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2011 Kim Michaels