Ryšys tarp AŠ ESU Esaties ir sielos

TEMOS: AŠ ESU Esatis yra tik koncepcija, duota žmonėms, kad galėtų suprasti dvasinę karaliją – Sąmoningasis AŠ turi laisvą valią ir gali neigti savo ryšį su šaltiniu – Sąmoningasis AŠ veikia remdamasis savo tapatumo jausmu – Sąmoningasis AŠ yra savimonę turinti būtybė – jis gali tapti savarankiška, pačia sau sau pakankama būtybe tik per Kristaus sąmonę ir pakylėjimą

Klausimas: Mielas Jėzau, turiu keletą klausimų apie ryšį tarp AŠ ESU Esaties ir Sielos. Daugelis žmonių šiandien suvokia ir priima, jog yra dvasinės būtybės, tačiau spėju, jog dauguma jų nesuvokia, jog iš tiesų jie yra savosios AŠ ESU Esaties kūriniai ir tąsos, ir nėra sukurti tiesiogiai Dievo. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes, žmonės, iš tiesų nesame dvasinės būtybės, o tiksliau, nesame pilnavertiškos dvasinės būtybės, o esame tik kitos dvasinės būtybės dalis, ir išliksime šia dalimi tol, kol nebūsime pasiekę Kristaus sąmonės? Ilgą laiką tikėjau, kad tikrasis mano dvasinis tapatumas, tapatumas, kurį pamiršau nusileidęs į materijos karaliją, yra mano AŠ ESU Esatis. Tačiau dabar pradedu galvoti, kad mano AŠ ESU Esatis iš tiesų nėra tikrasis mano tapatumas. Mano tikrasis tapatumas yra mano Sielos tapatumas, kuri yra dvasinė būtybė, pati sau pakankama, save suvokianti ir esanti vienovėje su Dievu būtybė. Ar būtų neteisinga teigti, kad, tam tikra prasme, aš esu atskirtas nuo savosios AŠ ESU Esaties, bent jau tame, kas liečia mano individualumą?

Kai žemiškasis Sielos gyvenimas baigiasi ir Siela laikinai sugrįžta į Dvasinę Karaliją, laukdama reinkarnacijos, koks tuomet būna ryšys tarp Sielos ir AŠ ESU Esaties? Darau prielaidą, kas Siela išlieka individualizuota Esaties tąsa, nors ir nėra įsikūnijusi. Ar Siela ir AŠ ESU Esatis susėda drauge, taip sakant, apie viską pasikalbėti? O kas įvyksta tuomet, kai Siela pasiekia pilną Kristaus sąmonę? Ar gali Siela kokiu nors tai būdu išaugti iš savo AŠ ESU Esaties ir pati tapti AŠ ESU Esatimi, sugebančia kurti Sielas iš savęs?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Norėčiau atskirai pakomentuoti tavo iškeltus klausimus:

Daugelis žmonių šiandien suvokia ir priima, jog yra dvasinės būtybės, tačiau spėju, jog dauguma jų nesuvokia, jog iš tiesų jie yra savosios AŠ ESU Esaties kūriniai ir tąsos, ir nėra sukurti tiesiogiai Dievo.

Tai tiesa. Tačiau šis žinojimas, kad nesate tiesiogiai sukurti aukščiausio Dievo pasireiškimo, yra vertingas tuo, kad palengvina Sąmoningajam AŠ įgyti ryšio pajautimą ir vienovės jausmą su dvasine būtybe, esančiai tiesiai virš jūsų dvasinėje hierarchijoje. Kitaip tariant, visos dvasinės būtybės yra hierarchijos, siekiančios patį Dievą, dalis. Ir nors ši hierarchija turi nesuskaičiuojamą skaičių individualių būtybių, jos nėra atskirtos nuo Dievo. Jos yra Dievo individualizacijos ir tąsos, tačiau jos iš tiesų sudaro daug lygmenų turinčią hierarchiją. Todėl jūsų gyvybės srautui yra daug lengviau atrasti ryšį su savąja AŠ ESU Esatimi, iš kurios kilote, nei atrasti ryšį su aukščiausiu Dievo pasireiškimu, kuris yra daugeliu lygmenų aukščiau už jus.

Būtent dėl to pakylėtieji mokytojai davė AŠ ESU Esaties koncepciją. Jeigu pamąstysite apie tai, kad žodžiai yra linijiški, o dvasinė realybė yra sferiška, suprasite, jog kad ir kokia koncepcija besinaudotume dvasinei realybei aprašyti, tame visada slypi pavojus. Jeigu žmonės priims mūsų aprašymą pažodžiui, šis aprašymas gali imti trukdyti žmonių supratimui, užuot padėjęs jį išplėsti.

Tuo noriu pasakyti, kad AŠ ESU Esaties koncepcija tik tai ir tėra: koncepcija. Tai yra vienas būdas aprašyti dvasinę būtybę, iš kurios gimėte gyvenimui. Tai nėra vienintelis įmanomas būdas, ir tai nėra absoliuti ir nekintanti koncepcija. Lygiai taip pat būtų galima sakyti, kad jūsų AŠ ESU Esatis iš tiesų yra dvasinė būtybė. Todėl jūs esate dvasinės būtybės tąsa, esate jos individualizacija.

Problema su šia koncepcija yra ta, jog dėl intensyvaus stabmeldystės kulto, kuriuo aš pats ir Dievas buvome apsupti tūkstančius metų, daugumai žmonių yra sunku priimti, kad jie yra nemirtingos dvasinės būtybės tąsa. Štai kodėl pakylėtieji mokytojai perdavė AŠ ESU Esaties koncepciją, kaip neutralų būdą padėti žmonėms susisieti su dvasinėje karalijoje esančia būtybe. Pavyzdžiui, šiandien įsikūnijime iš tiesų yra žmonių, kurių gyvybės srautai buvo sukurti iš dvasinės būtybės, iš AŠ ESU Esaties, turinčios arkangelo statusą. Tačiau ar daug žmonių galėtų priimti, jog yra arkangelo tąsos? Ar daug žmonių galėtų priimti, kad yra pakylėtojo mokytojo, pavyzdžiui mano ar Motinos Marijos, tąsos?

Ar būtų teisinga sakyti, kad mes, žmonės, iš tiesų nesame dvasinės būtybės, o tiksliau, nesame pilnavertiškos dvasinės būtybės, o esame tik kitos dvasinės būtybės dalis, ir išliksime šia dalimi tol, kol nebūsime pasiekę Kristaus sąmonės?

Tai tiesa, ir tu labai gerai išsireiškei. Nors reikėtų pridurti, jog dėl to, kad Sąmoningasis AŠ turi laisvą valią, jis turi potencialą atsiskirti nuo jį sukūrusios dvasinės būtybės, ir gali pradėti laikyti save atskirtu nuo šios dvasinės būtybės.

Galėtume sakyti, kad dėl laisvos valios egzistuoja potencialas įvykti skilimui Sąmoningojo AŠ savivaizdyje ir realybės suvokime. Niekas nepakeis fakto, kad Sąmoningasis AŠ gavo pradžią kaip dvasinės būtybės individualizacija. Tačiau Sąmoningojo AŠ savęs suvokimo ir tapatumo lygmenyje, Sąmoningasis AŠ gali susikurti savo paties laikiną realybę. Kadangi Sąmoningasis AŠ turi laisvą valią, jis elgsis pagal savo šiuo metu suvokiamą tapatumą. Kitaip tariant, jeigu Sąmoningasis AŠ neigia savo dvasinį šaltinį, tuomet Sąmoningasis AŠ nebesielgia kaip šio šaltinio tąsa. Jis turi potencialą eiti keliu į Kristaus sąmonę, ir tai darydamas atkurti ryšį su savuoju šaltiniu.

Tai yra panašu į mano palyginimą apie sūnų palaidūną (Luko 15,10). Sūnus buvo pasiklydęs svetimoje šalyje, ir tėvas nežinojo, ar sūnus tebėra gyvas. Jis nežinojo, ar tebeturi sūnų, ir nebuvo jokių garantijų, kad sūnus galiausiai sugrįš. Galėtume sakyti, kad kurį laiką sūnus elgėsi taip, lyg neturėtų tėvo.

Ilgą laiką tikėjau, kad tikrasis mano dvasinis tapatumas, tapatumas, kurį pamiršau nusileidęs į materijos karaliją, yra mano AŠ ESU Esatis. Tačiau dabar pradedu galvoti, kad mano AŠ ESU Esatis iš tiesų nėra tikrasis mano tapatumas.

Ir čia mes susiduriame su žodžių ribotumu. Tam tikra prasme, esi teisus, nes, kaip ką tik sakiau, Sąmoningasis AŠ yra tuo, kuo manosi esąs. Taip pat būtų galima sakyti, kad Sąmoningasis AŠ turi tapatumo jausmą, kuris yra atskiras nuo AŠ ESU Esaties. Būtent dėl to galite pasirinkti susikurti tapatumo jausmą, kuriame save laikytumėte mirtinga būtybe, užuot laikę save dvasinės būtybės individualizacija.

Kita vertus, Sąmoningasis AŠ neturi jokio įgimto individualumo; jis yra jūsų AŠ ESU Esatyje saugomo individualumo tąsa. Jūsų tikrasis dvasinis individualumas yra visam laikui įtvirtintas ir saugomas jūsų AŠ ESU Esatyje, kol pasieksite pilną Kristaus sąmonę. Kitaip tariant, net ir tuomet, kai Sąmoningasis AŠ nusileidžia į žemesnę sąmonės būseną, jūsų individualumas nėra prarandamas ir nepakinta. Kai užmegsite ryšį su savuoju Kristaus AŠ, galėsite atkurti ryšį su šiuo tikruoju individualumu, ir tuomet galėsite toliau jį vystyti, remdamiesi savo patirtimis materijos karalijoje.

Esmė ta, kad Sąmoningasis AŠ buvo sukurtas kaip AŠ ESU Esaties tąsa, ir jis buvo pasiųstas į pasaulį su įsakymu daugintis ir valdyti. Turite įvaldyti savo savasties jausmą, savo fizinį kūną ir išorinį protą, bei savo asmenines aplinkybes. Ir tuomet turite pasinaudoti šiuo įvaldymu, daugindami savo talentus, daugindami jums duotąjį individualumą, idant taptumėte daugiau nei buvote sukurti būti savosios AŠ ESU Esaties.

Mano tikrasis tapatumas yra mano Sielos tapatumas, kuri yra dvasinė būtybė, pati sau pakankama, save suvokianti ir esanti vienovėje su Dievu būtybė.

Tavo teiginys yra teisingas Kristaus sąmonę pasiekusiam gyvybės srautui. Tačiau, kol nesate pasiekę Kristaus sąmonės, tol jūsų gyvybės srautas iš tiesų nėra dvasinė būtybė. Sąmoningasis AŠ nėra pats sau pakankamas ir jis nejaus pilnatvės, kol neatkurs ryšio su AŠ ESU Esatimi. Sąmoningasis AŠ turi savimonę, tačiau jis dar neturi pilno arba tikro savęs suvokimo. Todėl jis nesugeba savęs matyti dvasinių būtybių hierarchijos, siekiančios patį Dievą, dalimi.

Ar būtų neteisinga teigti, kad, tam tikra prasme, aš esu atskirtas nuo savosios AŠ ESU Esaties, bent jau tai, kas liečia mano individualumą?

Vėlgi, linijiški žodžiai negali labai gerai aprašyti situacijos realybės. Leiskite man pasinaudoti palyginimu.

Į paplūdimį su mažu vaiku ateina pora. Jie išskleidžia kilimėlį ir, jiems pavalgius savo atsineštus užkandžius, vaikas ima eiti tolyn nuo tėvų, galiausiai įsikasdamas į smėlį netoli vandens. Vaikas yra individuali žmogiška būtybė, tačiau vaikas nėra atskirtas nuo savo tėvų ir negalėtų be jų išgyventi. Vaikas nesijaučia atskirtas nuo tėvų, nes, nors ir yra nuo jų nutolęs per atstumą, žino, kad jie atsiras prie jo, kai jam jų reikės. Tad, nors vaikas yra atskira žmogiška būtybė, jis nesijaučia atskirtas nuo savo tėvų.

Dabar įsivaizduokite, kad vaikas užsižaidė smėlyje ir kelioms minutėms pamiršo savo tėvus. Pakėlęs akis nuo savo žaidimų, staiga pamatė, kad jo tėvų nebėra ir jų niekur nesimato. Tą akimirką vaikas pajus baime grįstą atskirties nuo savo tėvų jausmą. Tačiau, jeigu tėvai nebūtų dingę, vaikui niekada nebūtų išsivystęs šis atskirties jausmas.

Lygiai taip pat ir Sąmoningajam AŠ yra skirta keliauti į materialų pasaulį, nesusikuriant baime grįsto atskirties nuo savojo šaltinio jausmo. Jam yra skirta klajoti materialioje visatoje, jaučiant saugumą žinojime, kad AŠ ESU Esatis visada bus čia, kai jam jos reikės. Natūralioje įvykių eigoje Sąmoningasis AŠ išliktų savo vaikiškame nekaltume ir pasitikėjime, kol palaipsniui pasiektų brandų savęs suvokimą, kuris jam leistų tapti iš tiesų sau pakankama, savarankiška dvasine būtybe. Būtent tai ir vadinu pilnu Kristiškumu, o kitos religijos vadino tai įvairiais kitais vardais, pavyzdžiui, nušvitimu.

Jausmas, kad esate atskirti nuo AŠ ESU Esaties, atsiranda tuomet, kai Sąmoningasis AŠ susitapatina su keturlypiu indu, kuris yra paremtas dualistine sąmone, kaip paaiškinu kitame atsakyme.

Kai žemiškasis Sielos gyvenimas baigiasi ir Siela laikinai sugrįžta į Dvasinę Karaliją, laukdama reinkarnacijos, koks tuomet būna ryšys tarp Sielos ir AŠ ESU Esaties? Darau prielaidą, kas Siela išlieka individualizuota Esaties tąsa, nors ir nėra įsikūnijusi. Ar Siela ir AŠ ESU Esatis susėda drauge, taip sakant, apie viską pasikalbėti?

Visa tai priklauso nuo jūsų keturlypio indo sąmonės būsenos ir to, kaip stipriai Sąmoningasis AŠ yra susitapatinęs su sielos indu. Dauguma žmonių Žemėje yra nusileidę į tokią žemą sąmonės būseną, jog yra visiškai praradę bet kokį ryšį su savąja AŠ ESU Esatimi. Jeigu palikęs įsikūnijimą Sąmoningasis AŠ būna labai stipriai susitapatinęs su keturlypiu indu, jis negali pakankamai aukštai pakilti, kad galėtų bendrauti su AŠ ESU Esatimi. Kai kurie iš šių gyvybės srautų nukeliauja į eterinius ašramus, kuriuose jiems padeda dvasiniai mokytojai. Kiti atsiduria mentaliniame arba emociniame lygmenyse tarp įsikūnijimų, kaip paaiškinu kitur.

Tačiau tai iš tiesų yra tiesa, kad tarp įsikūnijimų dauguma gyvybės srautų turi platesnę sąmonę, nei turėjo būdami fiziniame kūne. Sąmoningojo AŠ taip labai nebevaržo keturlypis indas arba išorinis protas ir smegenys, kurios yra fizinio kūno produktas. Todėl daugelis gyvybės srautų iš tiesų turi aukštesnį sąmoningumą ir suvokimą, nei turėjo būdami įsikūnijime. Tai lyg skirtumas tarp to, kaip žiūrėtumėte į kraštovaizdį iš namo vidaus, kuomet vienu metu galite žiūrėti tik pro vieną langą, ir žiūrėtumėte į jį stovėdami ant šio namo stogo, nuo kurio jums atsiveria panoraminis vaizdas.

O kas įvyksta tuomet, kai Siela pasiekia pilną Kristaus sąmonę? Ar gali Siela kokiu nors tai būdu išaugti iš savo AŠ ESU Esaties ir pati tapti AŠ ESU Esatimi, sugebančia kurti Sielas iš savęs?

Kai Sąmoningasis AŠ pasiekia pilną Kristaus sąmonę, jis tampa sau pakankama dvasine būtybe, spinduliuojančia šviesą iš savo vidaus. Kitaip tariant, kol Sąmoningasis AŠ dar nėra pasiekęs Kristaus sąmonės, jis gali egzistuoti, tiktai gaudamas dvasinę energiją iš AŠ ESU Esaties. Ši energija iš tiesų yra Dievo šviesa, ir AŠ ESU Esatis jos negamina. Esatis tiesiog tarnauja kaip laidininkas, per kurį Dievo šviesa teka iš visuotinio šaltinio. Tačiau, kadangi Sąmoningasis AŠ dar nėra tapęs sau pakankama būtybe, jis negali sugerti šviesos iš jos šaltinio. Todėl šią šviesą jis privalo gauti iš Esaties.

Kai Sąmoningasis AŠ pasiekia pilną Kristaus sąmonę, jis suvokia, jog dėl to, kad yra AŠ ESU Esaties tąsa, ir dėl to, jog AŠ ESU Esatis yra visuotinio šaltinio tąsa, Sąmoningasis AŠ gali iškviesti Dievo šviesą tiesiogiai iš šaltinio. Tą akimirką jis tampa nemirtinga dvasine būtybe, kaip kad ir AŠ ESU Esatis yra nemirtinga dvasinė būtybė. Ir tuomet ši nemirtingumą įgavusi pakylėtoji būtybė gali sukurti iš savęs Sąmoningąjį AŠ.

Tai nereiškia, kas Sąmoningasis AŠ techniškai išauga iš savo AŠ ESU Esaties. Tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ tampa dvasine būtybe hierarchijos grandinėje, ir AŠ ESU Esatis yra tiesiai virš Sąmoningojo AŠ šioje hierarchijoje.

Visada prisiminkite, kad egzistuoja skirtumas tarp mėginimo suprasti kažką savo išoriniu protu, ir daugiamačio Kristaus proto suvokimo. Tad tikrasis raktas į šių problemų suvokimą yra leisti šiam protui būti jumyse, kuris buvo ir manyje. Tuomet sugebėsite suvokti ir įsisąmoninti tai, ko neįmanoma adekvačiai išreikšti žodžiais.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels