Adolfas Hitleris ir antroji mirtis
TEMOS: Paskutinis teismas įvyksta po žmogaus mirties – gyvybės srautas priima sprendimą mirti – kiti žmonės leido Hitleriui ateiti į įsikūnijimą – negalima nuspėti gyvybės srauto pasirinkimų – paskutinis teismas vis dar tebėra galimybė – nevertinkite, kas yra nusipelnęs antrosios mirties – teisimas veda į dvasinę puikybę
Klausimas: Mane visada labai domino Adolfo Hitlerio gyvenimas, ir jūsų svetainėje yra parašyta, kas jam buvo įvykdyta antroji mirtis. Noriu paklausti, kada tai įvyko? Turiu omenyje, žvelgdami atgal į Hitlerio gyvenimą, galime matyti, kad kažkuriuo momentu jis jau buvo taip stipriai apakęs nuo savo mąstymo, kad neatrodė, jog egzistuotų galimybė jį apgręžti. Pavyzdžiui, 1942 metų pabaigoje ir 1943 metų pradžioje jis nusprendė įgyvendinti savo „galutinį sprendimą“ išnaikinti žydus. Tad jau tuo laiku buvo galima nuspėti, kad Hitleris nužudys milijonus žydų. Ir jeigu šis sprendimas nulėmė jo paskutinį teismą, kodėl jis tiesiog nebuvo paimtas į antrąją mirtį ir kodėl nebuvo paimtas iš įsikūnijimo, kad visų tų žmonių gyvybės būtų išsaugotos?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Jeigu atidžiau išstudijuosite mano mokymus apie antrąją mirtį, įgysite išsamesnį supratimą apie šį procesą. Paprastas faktas yra toks, kad paskutinis teismas nėra procesas, kuris galėtų vykti gyvybės srautui dar tebesant įsikūnijime. Jis gali būti vykdomas tik po to, kai gyvybės srautas palieka įsikūnijimą, kuomet gali būti paimtas – su visa savo esybe – į Šventosios Ugnies Teismą. Jeigu būtybė vis dar tebėra įsikūnijime, dalis jos privalo likti Žemėje ir palaikyti kūno gyvastį.
Paskutinis teismas nėra vykdomas kokios nors išorinės jėgos, teisiančios gyvybės srautą. Šį procesą prižiūrintys pakylėtieji mokytojai parodo gyvybės srautui, kokiu keliu jis atkeliavo iki šio taško, ir taip pat parodo kelią, kuriuo jis privalo eiti, kad sugrįžtų į savo pirminį tyrumą. Ir tuomet tik nuo gyvybės srauto priklauso, ar jo galutinis sprendimas bus pasirinkti atpirkimo kelią, ar pasirinkti visa tai užbaigti. Todėl tai niekada nebūna pakylėtieji mokytojai, kurie priima šį sprendimą įvykdyti būtybei antrąją mirtį, kadangi tai pažeistų Laisvos Valios Įstatymą.
Kaip gyvybės srautas galėtų stoti prieš paskutinį teismą ir padaryti šį esminį pasirinkimą, daliai jo tebesant pririštai prie Žemės? Šis pasirinkimas gali būti padaromas tik tuomet, kai gyvybės srautui tampa akivaizdu, kad jis daugiau nebeturi kur eiti ir kad privalo pasikeisti arba liautis egzistuoti. Tad matote, Hitleris – arba Stalinas, arba daugelis kitų žmonių, įvykdžiusių didelius žiaurumus – nebūtų galėję stoti prieš paskutinį teismą tebebūdami įsikūnijime. Niekada nebuvo ir niekada nebus tokio žmogaus, kuris gautų paskutinį teismą tebebūdamas įsikūnijime, kadangi žmogus visada turi galimybę apsigręžti.
Jums taip pat reikia žinoti, kad, kai buvo nuspręsta Hitlerio gyvybės srautui leisti įsikūnyti, tai buvo padaryta, remiantis daugiau nei vieno gyvybės srauto situacijos įvertinimu. Buvo įmanoma leisti Hitleriui ateiti į įsikūnijimą tik todėl, kad Vokietijos žmonių, žydų ir daugelio kitų žmonių Europoje sąmonė buvo tokia, kokia buvo. Todėl leidimas Hitleriui ateiti į įsikūnijimą iš tiesų buvo galimybė visiems tame dalyvavusiems žmonėms pamatyti, kaip jie reaguos.
Tuo noriu pasakyti, kad, kai gyvybės srautui yra suteikiamas leidimas ateiti į įsikūnijimą, pakylėtieji mokytojai tai mato kaip galimybę daugeliui žmonių. Ir todėl mes šią galimybę palaikysime tol, kol egzistuos nors menkiausia viltis, kad žmonės iš to galės pasimokyti. Kitaip tariant, galėjo būti toks momentas, po kurio paties Hitlerio jau nebebuvo įmanoma apgręžti, tačiau tai nereiškia, kad kitų žmonių galimybė baigėsi.
Žmonių pasirinkimai būtų galėję sutrumpinti Hitlerio gyvenimo laiką, tačiau ne pakylėtosios būtybės sprendžia, kada gyvybės srautas turėtų būti paimtas iš įsikūnijimo. Tą privalo nuspręsti tie, kurie vis dar tebėra įsikūnijime, iš dalies išsakydami teismo prašymus – kas turi būti daroma be jokio teisiančio požiūrio – arba pasimokant iš kito žmogaus ir tuomet paliekant savo senąją sąmonės būseną. Tačiau toje situacijoje daugumos žmonių reakcijos tik dar labiau prailgino Hitlerio gyvenimo laiką. Todėl būtent dėl daugelio žmonių, gyvenusių Vokietijoje ir kitur, nenoro keistis Hitleriui buvo įmanoma įvykdyti „galutinį sprendimą.“
Noriu jums pasakyti, kad, nors gali atrodyti, jog buvo išsemtos visos galimybės pažadinti Hitlerį, Laisvos Valios Įstatymas iš pakylėtųjų mokytojų reikalauja, kad mes niekada neprognozuotume pasirinkimų, kuriuos gyvybės srautas darys. Tad, kol gyvybės srautas nėra sudegintas Šventosios Ugnies Ežere, jis visada turi galimybę apsigręžti, ir būtent tokios vizijos mes laikomės. Mes niekada negalvojame, kad nors vienas gyvybės srautas gali būti negrįžtamai nepataisomas. Mes iš tiesų neteisiame gyvybės srautų – leidžiame jiems patiems save nuteisti savo daromais pasirinkimais. Tiktai įsikūnijime esantys žmonės gali galvoti, kad mes teisiame žmones taip, kaip jie patys teisia kitus žmones, ar kad žmonės gali būti nepataisomi.
Paskutinis teismas yra procesas, kuriame nedalyvauja nė vienas įsikūnijime esantis žmogus, ir todėl jis nė kiek nėra pritaikytas prie žmonių įsitikinimų. Jį vykdo tik tos pakylėtosios būtybės, kurios yra visiškai pakilusios virš dualistinės sąmonės – ir aukštai virš jos pakilusios. Kitaip tariant, net ir naujai pakilęs pakylėtasis mokytojas negalėtų dalyvauti šiame procese; tiktai būtybės, kurios yra pakilusios į aukštesnius dvasinės hierarchijos postus. Ar suvokiate kodėl? Gyvybės srautas su paskutiniu teismu susidurs tik tuomet, kai bus susikūręs tokią uždarą proto dėžutę, kad nebebus likę jokių kitų būdų priversti gyvybės srautą pamatyti, kad Dievo realybė neatitinka jo įsitikinimų.
Tad paskutinis teismas yra procesas, per kurį pakylėtųjų mokytojų grupė paskutinį kartą pamėgina pažadinti gyvybės srautą iš savo dualistinių įsitikinimų. Kitaip tariant, tiktai tie, kurie yra labai įgudę permatyti dualistines iliuzijas, gali padėti gyvybės srautui visa tai pereiti. Ir net ir jiems dažnai niekur nepavyksta nusigauti, kol gyvybės srautas nesusiduria su Šventosios Ugnies Ežeru ir patiria, kad visi jo argumentai ir išvedžiojimai nepadarys šiam ežerui visiškai jokio poveikio.
Suprantama, kad žmonės įsikūnijime žvelgia į tam tikrus žmones, kurie yra įvykdę didelius žiaurumus, ir galvoja, kad toks žmogus nusipelno antrosios mirties. Tačiau tiesiog nėra įmanoma – kol tebesate įsikūnijime – turėti visaapimančią perspektyvą, kuri reikalinga, norint viską tiksliai įvertinti. Yra labai daug faktorių, į kuriuos turi būti atsižvelgta – tokių faktorių, kurių nė vienas įsikūnijime esantis žmogus negalėtų žinoti – prieš pasiunčiant gyvybės srautą į paskutinį teismą.
Tad yra žmonių, kuriems dauguma žmonių su džiaugsmu linkėtų antrosios mirties, tačiau jie tam paprasčiausiai dar nėra pasiruošę. Ir yra kitų žmonių, kurie gali atrodyti paprasti arba geranoriški, ir vis dėlto jie išnaudojo visas savo galimybes ir neparodė jokio noro prisiimti atsakomybės už savo sąmonės būseną. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios sakiau žmonėms neteisti pagal išorę. Tai, kaip dalykai atrodo iš jūsų, esančių įsikūnijime perspektyvos, paprasčiausiai nėra tai, kaip tai mato Dievas ar pakylėtieji mokytojai.
Ir būtent dėl to būtų išmintinga įsikūnijime esantiems žmonėms susilaikyti nuo mėginimų vertinti, ar kažkoks žmogus nusipelno paskutinio teismo. Tai labai lengvai gali atvesti prie jausmo, kad žmogus žino geriau už Dievą, ir gali būti labai sunku išsipainioti iš šios dvasinės puikybės. Tiesiog sutelkite visą savo dėmesį rąstui iš savo akies pašalinti, ir leiskite pakylėtiesiems mokytojams, kurie yra paskirti tai daryti, įvertinti, kas yra pasirengę paskutiniam teismui.
Kaip paaiškinu savo mokyme, Dievas iš tiesų sukūrė tobulą sistemą, skirtą padėti gyvybės srautams augti. Idėja, kad jai reikalinga Žemėje esančių žmonių pagalba, tiesiog yra puolusių būtybių iliuzija, kurios galvoja žinančios geriau už Dievą, kaip turėtų būti tvarkoma ši visata.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com