Kodėl kai kurie religiniai vadai piktnaudžiauja valdžia?

TEMOS: Kodėl vadai piktnaudžiauja valdžia – dualistiniam protui sunku išlaikyti valdžios egzaminą – dvasinių organizacijų pasekėjai dažnai yra pasyvūs sekėjai, tad iš to seka, kad vadai yra darytojai – Kristus neturi drungnų mokinių – degti religine aistra nėra tas pats kas būti Kristaus mokiniu – darbas dėl klaidingo tikslo – kai pusiausvyros neturintis žmogus tampa vadu – viskas arba nieko požiūris į vadovavimą – nėra epiškai svarbu pasiekti savo – jeigu esate prieš mane, esate prieš Dievą – atraskite Vidurio Kelią – niekada nepatikėkite turintys absoliučią valdžią – Dievas gerbia laisvą valią

Klausimas iš Kimo: Jėzau, sutikau daug žmonių, ypač katalikų, kurie yra nusivylę ir priblokšti bažnyčios vadovybėje egzistuojančio piktnaudžiavimo valdžia ir apskritai organizuotos religijos sugedimo.

Man regis, kad visų religinių organizacijų vadai susiduria su neišvengiamu pavojumi imti piktnaudžiauti savo valdžia. Ypač matau sekančias problemas:

  • Kai kurie religiniai vadai atrodo manantys, jog yra aukščiau už savo bažnyčios narius.

  • Kai kurie vadai tikisi aklo paklusnumo iš tų, kurie yra žemiau už juos savo rangu, netoleruodami jokių nuomonių skirtumų ar netgi klausimų.

  • Kai kurie vadai tiki kalbantys Dievo vardu, ir todėl laiko save neklystančiais.

  • Kai kurie vadai yra linkę labai sustabarėti, tapdami beveik fanatikais savo požiūryje į religiją ar į valdžios turėjimą. Jie laikosi įsikibę į tam tikras šventraščių interpretacijas ir atsisako žiūrėti į bet kokias idėjas, išeinančias už jų tikėjimo ribų.

  • Kai kurie vadai mėgina naudotis baime, kad priverstų paklusti savo pasekėjus bažnyčios hierarchijai arba priverstų juos aklai priimti bažnytines doktrinas.

Koks būtų tavo požiūris į šiuolaikinių bažnyčių vadus?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Akivaizdu, jog daugelio bažnyčių nariai, tiek krikščioniškų, tiek ir nekrikščioniškų, susiduria su savo vadų piktnaudžiavimu valdžia. Visiškai netrokštu ignoruoti arba neigti šį faktą, kurį aiškiai gali matyti kiekvienas objektyvus žmogus.

Tačiau norėčiau truputį atsitraukti nuo šios problemos, kad, užuot koncentravęsi į vienos kažkurios bažnyčios vadus, pažvelgtume į iššūkius, su kuriais susiduria visų religinių ar dvasinių organizacijų vadai. Įgydami gilesnį psichologinių mechanizmų supratimą, kurie yra specifiškai susiję su bažnytine vadovybe, galėsime padėti žmonėms įgyti kitokią perspektyvą. Piktnaudžiavimas valdžia vyksta beveik visose religinėse organizacijose, ir yra svarbu suprasti kodėl.

Materialiame pasaulyje viskas yra dviašmenis kardas. Nėra nieko, ką mes – dvasiniai žmonijos mokytojai, galėtume pasakyti arba padaryti, ko dualistinis protas negalėtų neteisingai interpretuoti arba kuo negalėtų piktnaudžiauti. Ypač tai galioja tais atvejais, kai žmonėms yra suteikiama valdžia.

Pradėkime, pripažindami faktą, kad dauguma žmonių Žemėje yra šiek tiek drungni religijos klausimu. Jie sėdi ant tvoros, nenorėdami prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, jau nekalbant apie visos planetos išgelbėjimą. Tad žmonės, kuriuos patraukia religinės organizacijos, ir ypač tie, kurie yra pasirengę prisiimti atsakomybę ir užimti vadovaujančius postus, yra žmonės, kurie nėra drungni. Tai yra religine aistra degantys žmonės, tai yra darytojai, ir kai kurie iš jų yra vadai, o ne pasekėjai.

Na ir dabar galite prisiminti, kad sakiau, jog geriau būti karštu arba šaltu, negu būti drungnu. Tai sakydamas turėjau galvoje, kad nėra tokio dalyko kaip drungnas Kristaus pasekėjas. Žinoma, yra drungnų žmonių, kurie mano, jog dėl to, kad priklauso tam tikrai bažnyčiai, jie elgiasi kaip Kristaus mokiniai. Tačiau tai yra iliuzija.

Jeigu norite būti tikru Kristaus mokiniu, privalote degti kažkuo, kad išeitų už jūsų siaurų interesų ribų. Tačiau čia reikėtų skirti religinę aistrą nuo buvimo tikruoju Kristaus pasekėju.

Tikrasis mokinys dega kažkokiu tikslu, tačiau šio tikslo siekia subalansuotu būdu. Tikras mokinys vengia kraštutinumų, juodai baltų perspektyvų, kurios kyla iš dualistinio proto reliatyvumo ir dualizmo. Toks mokinys stropiai siekia subalansuotos perspektyvos, Kristaus sąmonės vidurio kelio.

Dalykas, kurį mėginu paaiškinti, yra tai, kad žmonės, kurie tampa religinių organizacijų vadais yra šalti arba karšti. Ką tai reiškia būti karštu arba šaltu? Abu šie žmonių tipai karštai siekia kažkokio tikslo. Karštas žmogus yra atradęs tam tikrą pusiausvyrą, kai tuo tarpu šaltas žmogus (dar) nėra pasiekęs šios pusiausvyros. Todėl, šaltas žmogus yra linkęs turėti juodai baltą požiūrį į gyvenimą ir religiją. Tai skatina kai kuriuos šaltus žmones dirbti dėl tikro tikslo, kai tuo tarpu kiti dirba dėl klaidingo tikslo.

Puikiausias pavyzdys čia galėtų būti Paulius, kuris degė religine aistra, tačiau dirbo prieš mane. Šaltą žmogų gelbėjantį malonė yra ta, jog dėl to, kad jis juda, dvasiniam mokytojui yra įmanoma perorientuoti žmogaus užsidegimą vertingam tikslui. Būtent tai nutiko su Pauliumi.

Tačiau tai, kad žmogus dirba dėl tikro tikslo, nebūtinai reiškia, kad šis žmogus yra padaręs tikrą dvasinį progresą. Tai tiesiog reiškia, kad žmogus nebesikuria karmos, kurią kurtųsi dirbdamas dėl klaidingo tikslo. Kitaip tariant, žmogus gali turėti didelę religinę aistrą ir dirbti bažnyčioje, tačiau tuo pat metu jis gali neturėti pusiausvyros ir eiti keliu, kuris žmogui atrodo teisingas. Tai yra nepopuliarus faktas, kad žmogus gali būti įvykdęs visus išorinius buvimo mokiniu reikalavimus, ir vis tiek gali išlikti anti-mokiniu. Tikrasis iššūkis tokiam žmogui yra paleisti nesubalansuotą požiūrį, pasiekti pusiausvyrą, ir tuo būdu įžengti į vidinį kelią. Paulius taip niekada iki galo ir nepasiekė šios pusiausvyros, nors ir padarė didelį progresą.

Daugumoje religinių organizacijų galite atrasti tiek pusiausvyroje esančių vadų, tiek ir šios pusiausvyros neturinčių vadų. Ir dabar mums reikia pamąstyti, kas nutinka, kai pusiausvyros neturintis žmogus pasiekia vadovaujančią padėtį religinėje organizacijoje.

Kaip sakiau, tokie postai pagrinde patraukia tuos žmones, kurie jaučia, jog yra svarbu dirbti dėl Dievo tikslų. Todėl beveik visi tokie žmonės jaučia, jog jų darbas yra nepaprastai svarbus, gal net pats svarbiausias, kadangi jie iš tiesų tiki darantys Dievo valią ir dirbantys dėl Dievo tikslų. Jie taip pat tiki, kad tai daryti yra svarbiau už bet kokias kitas pasaulietines užduotis. Tai savaime nėra blogai. Tačiau, kai pusiausvyros neturintis žmogus priima šią pasaulėžiūrą ir įgyja valdžią religinėje organizacijoje, jam atsiveria galimybė imti piktnaudžiauti savo valdžia.

Kadangi pusiausvyros neturintis žmogus nesuvokia būtinybės siekti Kristaus sąmonės vidurio kelio ir neturi įžvalgumo matyti šio vidurio kelio, pusiausvyros neturintis žmogus dažnai bus priėmęs juodai baltą perspektyvą. Ir šis žmogus bus patikėjęs, kad tam tikra doktrina arba paradigma yra absoliuti arba neklystanti tiesa.

Tai skatins šį žmogų tikėti, kad visos idėjos, kurios regimai prieštarauja jo pasaulėžiūrai arba išeina už šios pasaulėžiūros ribų, yra klaidingos absoliučia prasme. Kitaip tariant, žmogus ima tikėti, jog yra įsitraukęs į absoliučią kovą tarp gėrio ir blogio, ir kad skirtumą tarp gėrio ir blogio galima apibrėžti juodai baltu būdu. Deja, kadangi šis žmogus neturi pusiausvyros, šį skirtumą tarp gėrio ir blogio jis apibrėš remdamasis dualistiniu protu.

Ir tuomet šis žmogus ima tikėti, kad yra epiškai svarbu, jog jis arba ji primestų „vienintelę“ tiesą savo organizacijai ir šios organizacijos nariams. Tai dabar gali atvesti prie, kartais subtilaus ir sąmoningai nesuvokiamo, įsitikinimo, kad šis žmogus dabar yra tapęs Dievo arba pakylėtųjų mokytojų atstovu. Kitaip tariant, žmogus ims jausti, kad, jeigu jūs pasisakote prieš jo „absoliučią“ tiesą, pasisakote prieš patį Dievą, ir todėl yra būtina ir pateisinama, kad vadas primestų jums savo valią. Kraštutiniais atvejais, tai gali paskatinti žmones tikėti, kad galima pateisinti praktiškai bet kokias priemones, stengiantis išlaikyti tai, ką jie ėmė laikyti vieninteliu tikru Dievo standartu. Mano nukryžiavimas ir inkvizicija čia yra puikiausi pavyzdžiai.

Šiame procese iš tiesų nutinka taip, kad tokie pusiausvyros neturintys vadai ima jausti, jog dėl to, kad jų tikslas yra toks nepaprastai svarbus, yra būtina ir pateisinama jiems mėginti įgyti absoliučios valdžios pozicijas. Kitaip tariant, jie ima tikėti, jog dėl to, kad dirba Dievui ir dirba dėl vienintelio tikro tikslo, jie turėtų turėti absoliučią valdžią. Jie ima manyti, kad turi absoliučią Dievo paramą viskam, ką bedarytų.

Yra pasakyta, kad bet kokia valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Šiame teiginyje yra daug tiesos. Žmogui yra labai sunku būti absoliučios valdžios pozicijoje, nesvarbu, ar tai būtų tikra valdžia ar tik įsivaizduojama valdžia, ir neleisti šiai valdžiai sumaišyti proto ir pradėti ja naudotis nesubalansuotu būdu. Vienintelis būdas išvengti absoliučios valdžios gadinamojo poveikio, yra išlikti absoliučiai susikoncentravus į Kristaus sąmonės vidurio kelią.

Kiekvienas žmogus, kuris nebus susikoncentravęs į vidurio kelią, ar tai būtų dėl jo psichikoje egzistuojančių disbalansų, neišbaigtų įsitikinimų ar ankstesnių gyvenimų momentumų, neišvengiamai nuslys į kraštutinumus ir mažiau ar daugiau ims piktnaudžiauti valdžia. Tai tiesiog neišvengiamai seka iš to, jog leidote sau jausti turintys absoliučią valdžią.

Todėl Kristaus būtybė niekada neleis sau jausti, jog ji yra tokioje pozicijoje. Ji suvoks, kad tiktai Dievas ir Dievo valia turi absoliučią valdžią, ir kad net ir Dievas lenkiasi laisvai žmonių valiai. Galėtume sakyti, kad, nors Dievas turi absoliučią valdžią, jis nesinaudoja šia valdžia, kadangi suteikė žmonėms laisvą valią. Todėl nė vienas lyderis negali teisėtai teigti turintis Dievo paramą, tuo pat metu rodydamas nepagarbą žmonių laisvai valiai.

Ar suvokiate subtilų, tačiau nepaprastai svarbų skirtumą? Jeigu iš tiesų turėtumėte Dievo paramą, rodytumėte tokią pačią bekompromisinę pagarbą savo bendražygių mokinių laisvai valiai, kaip mes, pakylėtieji mokytojai, rodome šią pagarbą visiems žmonėms. Ir čia nėra vietos kompromisams. Jūs arba esate Kristaus vidurio kelyje, arba esate viename iš daugybės kraštutinumų, kuriuos yra apibrėžęs dualistinis protas.

Kimas: Tai ką tuomet žmonės galėtų daryti, norėdami palikti nesubalansuotą būseną ir pasiekti pusiausvyrą?

Jėzus: Už visus savo turtus įsigykite supratimą. Negalite išspręsti problemos, kol nesuvokiate, kad turite problemą, ir kol nepradedate suprasti, kas kelia šią problemą. Tad žmonės turi pirmiausia suvokti, kad nesubalansuotas naudojimasis valdžia yra problema, kurią reikia įveikti, jeigu jie rimtai mąsto apie savo asmeninį išganymą. Negalite pasiimti šių disbalansų su savimi į dangų. Jie tiesiog nebus toleruojami šioje karalijoje.

Norint išvengti šių spąstų, į kuriuos patekę netenkate pusiausvyros ir, galėtume sakyti, pasidarote į fanatizmą nugrimzdusiu, religingu žmogumi, yra būtina imtis ryžtingų veiksmų. Esu davęs ne vieną dvasinį įrankį dvasinių įrankių skyrelyje, kurių pagalba visi gali įveikti religinį fanatizmą.

Rekomenduoju išstudijuoti mokymą apie tai, kaip išsilaisvinti nuo dvasinių nuodų. Šiame mokyme taip pat yra duodamos nuorodos į kitus įrankius.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2009 Kim Michaels