Visus priešus sukuria jūsų proto būsena
TEMOS: Psichiatrai grėsmė yra tik tuomet, jeigu norite, kad jie tokiais būtų – priešų ieškojimas – dingstis nebūti Kristumi – jūsų vidinė kova tęsis tol, kol nepakeisite savo proto – siekite pusiausvyros – idealiu atveju, psichologai neturėtų vertinti jūsų dvasinių įsitikinimų – kai kurie psichologai yra fanatiški – priešas yra jūsų proto būsenos padarinys – buvimas Kristumi iš jūsų nereikalauja, kad užimtumėte nesubalansuotą poziciją
Klausimas: Turiu labai svarbų klausimą. Pažvelgę į istoriją, galime matyti, kad žmonės dažnai labai agresyviai buvo puolami dėl savo įsitikinimų. Pavyzdžiui, tūkstančiai ar net milijonai žmonių buvo gyvi sudeginti ant laužo. Taip pat ir Hitlerio Vokietijoje buvo nužudyti milijonai žmonių. Taip pat ir koncentracijos stovyklose. O šiais laikais civilizuotesniame pasaulyje: psichiatrai?
Ar psichiatrai yra mums grėsmė?
Buvau atsidūręs labai nemalonioje situacijoje, kalbėdamas apie stebuklus, kuriuos patyriau, naudodamasis tavo ir visų kitų pakylėtųjų mokytojų mokymais ir technikomis. Ir vienas žmogus manęs taip stipriai neapkentė, jog pasakė man, kad sergu protine liga ir turėčiau būti uždarytas į psichiatrinę… ir pradėjau mąstyti, kad galbūt kada nors susidursiu su psichiatrais. Galbūt mums, dvasinius mokymus studijuojantiems mokiniams, reikėtų būti pasirengusiems šiai situacijai?
Ir štai koks yra svarbiausias klausimas: Ar psichiatrai mums yra grėsmė? Ar yra teisinga jiems uždaryti žmones psichiatrinėse ligoninėse už jų stebuklus ir dvasinius įsitikinimus, kurie daugeliui žmonių atrodo tokie keisti ar netgi ligoti?
Ir ką turėtume daryti su šia grėsme (jeigu tai yra grėsmė)?
Tad kaip mes galime šaukti nuo stogų kitiems, kai virš mūsų yra pakibusi tokia grėsmė? Kaip galime garsiai kalbėti apie Dievo Karalystę, kaip tu apie ją kalbėjai? Ar Dievas yra mūsų saugumo sergėtojas? O galbūt tai yra rizika ir kaina, kurią visi turime užmokėti už Dievo Karalystę ir išganymą? Galbūt egzistuoja daug tokių rizikų ir į tai panašių grėsmių? Ir kaip mums įveikti baimę? Prašau, paaiškink mums.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Aptarkime šį klausimą iš asmeninio lygmens ir iš visuomenės lygmens, ir pradėkime nuo asmeninio lygmens.
Jeigu jūs, kaip dvasios ieškotojas, norite, kad psichiatrai jums būtų grėsmė, tuomet jūs – pagal Laisvos Valios Įstatymą – turite pilną teisę į šią patirtį. Visi jūsų į kosminį veidrodį pasiųsti įvaizdžiai galiausiai jums bus atspindėti materialių aplinkybių pavidalu.
Kaip jau minėjome daugelį kartų ir iš įvairiausių perspektyvų, kai kurie dvasios ieškotojai yra įstrigę, arba yra bent jau iš dalies apakinti, epinio mąstymo. Šioje proto būsenoje jūs specialiai – tačiau jūsų sąmoningam protui to nesuvokiant – ieškote priešo, kurį galėtumėte įvardinti kaip grėsmę sau, idant turėtumėte pretekstą neprisiimti pilnos atsakomybės už savo proto būseną. Pavyzdžiui, savo pasąmonėje galite turėti įsitikinimą, jog negalite būti ramybėje arba išreikšti savo Kristiškumo, nes nėra išpildytos tam tikros išorinės sąlygos. O jos nėra išpildytos todėl, kad priešas priešinasi „tobuloms“ sąlygoms, kuriose galėtumėte būti ramybėje arba galėtumėte būti Kristumi. Todėl turite pretekstą koncentruotis į kovą su priešu, vietoj to kad įkūnytumėte ir išreikštumėte savo Kristiškumą – kas turi būti daroma, nepaisant jokių išorinių sąlygų, kadangi VISOS materialios sąlygos priešinasi Kristiškumo išreiškimui.
Realybėje, nėra jokio tokio priešo, tačiau, kadangi pasaulis šiuo metu yra taip stipriai paveiktas dualistinio mąstymo, visada galite atrasti tai, kas atrodys kaip priešas. Taip yra dėl to, kad jūs esate tie, kurie kuria mentalinį archetipinio priešo paveikslą. O kadangi nenorite prisiimti atsakomybės už savo proto būseną, įtikinate save, kad priešas iš tiesų egzistuoja ir yra pasirengęs jus bet kurią akimirką užpulti, visiškai nepriklausomai nuo jūsų sąmonės būsenos.
Jums projektuojant šį proto įvaizdį ant visuomenės, kurioje gyvenate, galiausiai atsiras kažkas, kas regimai patvirtins šio jūsų įvaizdžio teisingumą – ir tuomet jūs paversite šį žmogų ar žmonių grupę savo asmeniniu priešu. Kuo labiau „kovosite“ su priešu, tuo labiau jums atrodys, kad priešas jums priešinasi (ir kai kuriais atvejais priešas iš tiesų jums priešinsis, nes toje grupėje esantys žmonės taip pat bus įstrigę dualistiniame mąstyme). Tad viskas, ką priešas darys, regimai patvirtins jūsų proto įvaizdį, kad tai tikrai yra jūsų priešas.
Kiek ilgai turi tęstis ši kova? Na, kadangi jūsų kovos pusė iš tiesų vyksta jūsų proto viduje, ji turės tęstis tol, kol nuspręsite, kad jums jau gana šios patirties, ir todėl nuspręsite permąstyti proto įvaizdžius, kuriuos išsiunčiate. Kaip neseniai buvo pasakyta kitame atsakyme, kai kurie žmonės pavertė savo pačių valdžią priešu, ir ši kova niekada negalės atnešti Aukso Amžiaus.
Joks dvasinis mokytojas negalės jūsų įtikinti, kad jūsų kovos egzistuoja tik jūsų pačių protuose, kol nesiryšite kritiškai ištirti, kaip suvokiate gyvenimą, tai reiškia, kad į gyvenimą žiūrite per dualistinio mąstymo filtrą, kuriame privalo egzistuoti priešas. Ir tai tuomet jus gali atvesti prie suvokimo, kad jūsų gyvenimo suvokimas nėra pasyvi veikla, per kurią matote išorines sąlygas egzistuojant nepriklausomai nuo savo proto. Tai yra aktyvi veikla, per kurią siunčiate proto įvaizdžius į kosminį veidrodį, kuris tegali atspindėti juos išorinių aplinkybių pavidalu. Tą jau yra įrodžiusi kvantinė fizika tiems, kurie yra pasirengę „pamatyti“ už savo suvokimo ribų.
Žinoma, kaip buvo paaiškinta kitur, suvokimas gimsta iš tam tikros proto būsenos, ir kai Sąmoningasis AŠ jau yra susitapatinęs su šia proto būsena, jis „mato“ per ego filtrą. O pats ego niekada negalėtų kvestionuoti proto būsenos, iš kurios yra gimęs. Tad ego niekada netranscenduos proto būsenos, kurioje nori turėti priešą. Tai reiškia, kad vienintelis būdas ištrūkti yra Sąmoningajam AŠ suvokti, jog jis yra grynoji sąmonė, ir todėl yra aukščiau už savo ego suvokimą, tačiau taip pat yra aukščiau ir už proto būseną, iš kurios šis suvokimas yra gimęs.
Jeigu atidžiai išstudijuosite šią svetainę, pamatysite, kad nuolatos raginu dvasios ieškotojus siekti pusiausvyros ir vengti kraštutinumų. Ir jeigu laikysitės šio patarimo, tuomet psichiatrai nebus jums grėsmė ir jums negrės būti „uždarytiems į psichiatrinę.“ Priežastis yra paprasta. Psichiatras, kuris elgiasi taip, kaip buvo apmokytas, nevertins jūsų dvasinių ar religinių įsitikinimų, kadangi psichiatrai yra mokomi į visus įsitikinimus žiūrėti kaip į proto kūrinį (kas, kaip ką tik paaiškinau, nėra netiesa žmogui, kuris dar nėra pasiekęs Kristaus sąmonės).
Tad nors jūs arba tam tikri jus supantys žmonės gali laikyti jūsų dvasinius įsitikinimus keistais, profesionalus psichiatras į šiuos įsitikinimus net nežiūrės, ir visą dėmesį sukoncentruos į jūsų elgesį. Tik tuomet, jeigu pasimatys akivaizdus ryšys tarp jūsų dvasinių įsitikinimų ir nesubalansuoto arba ekstremalaus elgesio, jūsų įsitikinimai taps problema. Ir net ir tuomet psichiatras neįžvelgs jokių problemų jūsų įsitikinimuose, bet juos nagrinės tik mėgindamas pažaboti nesubalansuotą elgesį.
Aš čia, žinoma, kalbu apie psichiatrus, kurie ištikimai vadovaujasi savo profesiniu apmokymu. Ir pasak šio apmokymo, visi įsitikinimai yra proto kūrinys, tai reiškia, kad net ir įsitikinimas, jog Dievo nėra, yra proto kūrinys. Žinoma, yra ir tokių psichiatrų, kurie nesugeba išlaikyti šio profesionalaus atstumo ir kurie patys yra patikėję, kad materializmas nėra įsitikinimas, bet reprezentuoja realybę. Ir tokie „religingi“ materialistai gali nugrimzti į tokį patį fanatizmą kaip ir religingi žmonės.
Tačiau mano mintis čia yra tokia, kad visiems dvasios ieškotojams rekomenduoju siekti pusiausvyros, o tai iš tiesų reiškia dualistinio mąstymo ir epinės kovos transcendavimą. Jeigu leisite sau pasilikti epiniame mąstyme, tuomet šioje Vandenio amžiaus aušroje, kolektyvinės sąmonės augimas jus „privers“ su savo epiniu mąstymu nueiti į vis didesnius kraštutinumus, kad jį išsaugotumėte. Ir tai iš tiesų gali atvesti prie nesubalansuoto elgesio, kuris gali patraukti konsultuotojų, psichologų, psichiatrų ar netgi teisėsaugos dėmesį.
Jeigu tuomet į šias situacijas reaguosite iš epinio mąstymo, paversite šiuos profesionalus – kurie daugiausia tiesiog mėgina dirbti savo darbą – naujais savo priešais, ir tuomet naudositės savo epiniais įsitikinimais, kad pateisintumėte netgi dar labiau nesubalansuotą elgesį. Ir tai iš tiesų gali atvesti prie negatyvaus sūkurio, kuris galiausiai jus gali priversti atsidurti psichiatrinėje ligoninėje arba kalėjime (kraštutiniais atvejais tai netgi gali privesti prie taip vadinamos „policijos asistuojamos savižudybės“). Norėčiau, kad tie, kurie yra tikrieji šios svetainės mokiniai, išvengtų tokio sūkurio. Žinoma, lenkiuosi Laisvos Valios Įstatymui ir jūsų poreikiui išgyventi kokį tik norite patyrimą, idant galėtumėte transcenduoti epinį mąstymą. Kai kurie žmonės iš tiesų turi nueiti su šiuo mąstymu iki kraštutinumo, kol suvokia, jog nebenori kovoti su priešu – ir todėl nusprendžia paleisti mąstymą, kuris kuria priešus (tuo būdu „priversdamas“ kosminį veidrodį jiems pasiųsti fizinį priešą).
Suprantu, kad kai kurie rodys pirštais į mano paties gyvenimą ar į ankstesnius kitų pakylėtųjų mokytojų gyvenimus, sakydami, jog buvimas Kristumi reiškia, kad užimate bekompromisinę poziciją. Tačiau stojimas ginti tiesos NĖRA tas pats kaip nesubalansuotas arba ekstremalus elgesys. Iš tiesų yra daug žmonių, kurie laikėsi bekompromisinės pozicijos ir už tai buvo persekiojami, tačiau jeigu pažvelgtumėte į tai iš arčiau, pamatytumėte, kad jie šią poziciją užėmė ne iš nesubalansuotos proto būsenos. Lygiai taip pat, galite atrasti daug žmonių, kurie buvo tvirtai įsitikinę, jog gina aukštesnius principus, nors realybėje jų varomoji jėga buvo ego poreikis su kažkuo kovoti arba išaukštinti save virš kitų.
Kitaip tariant, išorinio veiksmo, per kurį stojate kažką ginti, varomoji jėga gali būti tiek Kristaus protas, tiek ir egoistinis protas. Ir tiktai tie, kurie siekia pusiausvyros, išvengs savo ego paspęstų spąstų, kuriuose jie „stoja ginti“ savo susikurtų proto įvaizdžių, o ne aukštesnės tiesos. Ir koks yra skirtumas? Na, vienas dalykas, kuris gali jums padėti tai atskirti, yra žmonių pasiryžimas atleisti tiems, kurie juos persekioja. Tie, kurių varomoji jėga yra ego, bus įsitraukę į dualistinę kovą, ir visą atsakomybę bei kaltę vers kažkam savo išorėje – neturėdami jokio noro atleisti (Ir iš tiesų ego troškimas nusikratyti atsakomybės būtent ir skatina juos užimti šią poziciją.). Tie, kurie iš tikrųjų ateina iš Kristaus proto, iš tiesų bus pasiruošę atleisti, pakartodami mano žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ Taip pat galite išstudijuoti Tomo Moro gyvenimą, ir kaip jis jautė tik atleidimą egoistiniam karaliui, nuteisusiam jį mirti.
Mes dabar pereiname į amžių, kuriame atsivers vis didesnės galimybės stoti ginti tiesą, nenusileidžiant į ekstremalų elgesį. Kitaip tariant, nors kiti žmonės ir netgi visa visuomenė gali laikyti jūsų pažiūras ekstremaliomis, jūsų elgesys neprivalo būti ekstremalus. Tiesą sakant, šiame amžiuje padarysite didesnį poveikį, stodami ginti aukštesnius principus subalansuotu būdu ir mokydami subalansuoto – o ne tokio, kuris gali būti laikomas fanatišku – požiūrio į dvasingumą. Istorija jau matė pakankamai religinių fanatikų. Vandenio amžiui reikalingi žmonės, kurie galėtų paaiškinti dvasinius principus tokiu būdu, kad visuomenė galėtų juos suprasti ir atrasti sąlyčio tašką, nes jie rezonuotų – ir pažadintų – kažką jų viduje.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com