Budistinės „tuštumos“ ir „nesavastingumo“ koncepcijos

TEMOS: Reliatyvus gėris ir blogis – pseudo aš sukūrimas atvedė prie visų kančių – nesavastingumas reiškia pseudo aš transcendavimą – pažinkite savo tikrąjį tapatumą – sugrįžimas į grynąjį buvimą – tuštuma išeina už formų pasaulio ribų – tuštuma kaip laisvė nuo ego – sugrįžimas į grynąją sąmonę

Klausimas: Ar galėtum paaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia budistinės „tuštumos“ ir „nesavastingumo“ koncepcijos? Ar Viešpats Gautama iš tiesų to mokė?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Abi tavo minimos koncepcijos buvo išvystytos po Gautamos Budos išėjimo. Todėl nebūtų visai teisinga sakyti, kad Buda mokė šių koncepcijų tokiu pavidalu, kokiu jos šiuo metu egzistuoja daugelyje budistų mokymų. Vis dėlto, Buda iš tiesų kalbėjo apie koncepcijas, kurios yra panašios į tuštumos ir nesavastingumo koncepcijas.

Kaip paaiškinu šioje svetainėje, tikroji problema Žemės planetoje yra ta, kad žmonės nusileido į žemesniąją sąmonės būseną. Žmonės nusirito į šią sąmonės būseną, nes paragavo uždraustojo vaisiaus, kuris simbolizuoja sąmonės būseną, kurioje viskas atrodo reliatyvu. Tą ypač gerai iliustruoja gėrio ir blogio koncepcijos, tai yra, reliatyvaus gėrio ir blogio. Pati šios sąmonės būsenos esmė yra atskirties nuo savo šaltinio jausmas, atskirties nuo Dievo jausmas.

Būtent šis atskirties nuo savo dvasinio šaltinio jausmas yra tikroji visų kančių priežastis. Kai gyvybės srautas ėmė prarasti ryšį su dvasiniu aš arba AŠ ESU Esatimi, jis turėjo susikurti naują savastį, pseudo aš, kad užpildytų atsiradusią tuštumą. Šis netikrasis aš, kuris dažnai yra vadinamas ego arba dualistiniu protu, yra visų gyvybės srauto patiriamų kančių priežastis. Būtent šis aš pagimdo konfliktuojančias ir trikdančias mintis bei emocijas, atvedančias prie gyvybės srauto kančių.

Dvasinio kelio tikslas yra įveikti šį netikrąjį aš, idant gyvybės srautas galėtų tapti laisvu susivienyti su dvasiniu aš. Ir tai yra tikroji nesavastingumo koncepcijos prasmė. Kai gyvybės srautas pasiekia šią sąmonės būseną, jis nugali ir paleidžia pseudo aš, vertųsi jį jaustis atskirtu nuo savo dvasinio šaltinio.

Šioje aukštesnėje sąmonės būsenoje gyvybės srautas suvokia, jog yra sukurtas iš bazinės Dievo substancijos arba, kaip sakytų Buda, viskas yra Budos prigimties. Todėl gyvybės srautas suvokia, jog būtų beprasmiška manyti, kad jis galėtų egzistuoti atskirai nuo savo dvasinio šaltinio.

Ir tai tuomet tampa nesavastingumo būsena, kurioje gyvybės srautas nebeturi tapatumo, kuris egzistuotų atskirai nuo savojo šaltinio. Tačiau tai nereiškia, kad gyvybės srautas praranda visą savo individualumą ar tapatumą. Tikrasis gyvybės srauto individualumas yra įtvirtintas dvasiniame aš. Šis tikrasis individualumas nedingsta, palikus pseudo aš. Tiesą sakant, tiktai įveikęs žmogiškąjį ego, gyvybės srautas galės pradėti išreikšti savo tikrąjį individualumą.

Taip pat egzistuoja dar aukštesnė nesavastingumo koncepcija, kuomet individualus gyvybės srautas galiausiai gali pasiekti tokį aukštą vienybės su Dievu laipsnį, jog pasirenka sugrįžti į tą sąmonės būseną, kurią budistai vadina Nirvana, bet kurią aš vadinu Visetu. Individualus gyvybės srautas tuomet gali savanoriškai atiduoti savo individualumą, idant sugrįžtų į grynojo Buvimo būseną, iš kurios atsirado. Tačiau ši koncepcija nėra labai svarbi daugumai šioje planetoje įsikūnijančių žmonių, kadangi jie dar yra labai toli nuo galimybės susilieti su Visetu.

Tuštumos koncepciją taip pat galima suprasti įvairiais skirtingais lygmenimis. Aukščiausia prasme tuštuma reiškia grynojo Buvimo būseną, Visetą, Neišreikštąjį, kuriame neegzistuoja jokios formos ir išraiškos.

Asmeniniame lygmenyje, tuštuma reiškia žmogiškojo ego įveikimo būseną. Įveikęs ego, gyvybės srautas patiria, kad visos trikdančios mintys ir sumaištį keliančios emocijos yra nutildomos. Todėl dabar gyvybės srautas patiria laisvės būseną nuo visų minčių ir emocijų triukšmo, tuštumos būseną nuo ego keliamo triukšmo.

Vėlgi, tai nereiškia, kad gyvybės srautas praranda bet kokį individualumą, bet kokį sąmoningumą, ir netgi nereiškia, kad jis praranda mintis ar emocijas. Tai tiesiog reiškia, kad gyvybės srautas praranda konfliktines mintis ir emocijas, kurios veda į kančias. Gyvybės srautas tampa laisvas patirti tikrąsias mintis ir emocijas, kylančias iš Dievo jam duotojo individualumo, vedančias į aukščiausią laimę ir saviraišką, tikrojo aš saviraišką.

Kalbėjau apie šią būseną, kai kalbėjau apie Dievo karalystę, esančią jūsų viduje, ir kai sakiau žmonėms neteisti. Būdami dualistiniame prote manote, kad viską turite teisti ir viskam turite klijuoti etiketes, pagal savo susikurtą reliatyvų standartą. Žinoma, jūsų ego primygtinai teigia, kad šis standartas reprezentuoja kažkokią absoliučią tiesą, tačiau būtent tai yra centrinė ego iliuzija. Tai jūsų protą verčia nuolat visus teisti, ir būtent šią vidinę triukšmo būseną Buda vadino kančių priežastimi. Tuštuma yra priešingybė tam.

Galite pastudijuoti mūsų mokymus apie Sąmoningąjį AŠ, kuris, kaip mes paaiškiname, yra grynoji sąmonė, tai reiškia, jog jis neturi standarto pagal kurį teistų. Jis viską patiria taip, kaip tai yra, nepriskirdamas dualistinių vertinimų. Todėl jis mato per Kristaus protą. Sąmoningasis AŠ gali žvelgti į gyvenimą šiuo būdu – per Kristaus sąmonę – arba jis gali žvelgti į gyvenimą per ego ir išorinio aš filtrą.

Tačiau, kaip aš sakiau, joks „žmogus“ negalės sugrįžti atgal į dangų, išskyrus tą, kuris nusileido iš dangaus. Tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ negalės pakilti, kol nesugrįš į grynosios sąmonės būseną, su kuria iš pat pradžių nusileido.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2003 Kim Michaels