Maitrėja
Viešpats Maitrėja užima Kosminio Kristaus ir planetinio Budos tarnystę. Jo vardas reiškia „mylintis mielaširdingumas,“ ir jis koncentruoja Kosminio Kristaus spinduliavimą Žemės evoliucijoms. Žemės planetos Sergėtojas iš Veneros, jis perėmė iš Viešpaties Gautamos Kosminio Kristaus tarnystę, kai Gautama tapo Pasaulio Viešpačiu Karališkajame Tetone vykusioje ceremonijoje 1956 metais, sausio 1 d.
Šioje Kosminio Kristaus tarnystėje Viešpats Maitrėja prižiūri pokyčius Žemėje, o taip pat puolusių angelų judėjimą bei įsikūnijusių Kristaus būtybių progresą.
Planetos istorijoje buvo daugybė Budų, kurie tarnavo žmonijos evoliucijai per bodisatvos laiptelius ir pakopas. Viešpats Maitrėja, Kosminis Kristus, išlaikė Budos iniciacijas. Jis išėjo į priekį šiame amžiuje mokyti visus tuos, kurie nusisuko nuo Didžiojo Guru Sanat Kumaros kelio, kurio giminės linijos palikuoniai yra Maitrėja ir Gautama.
Maitrėja yra garbinamas Tibete, Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje ir didžiojoje Azijos dalyje, kur jį budistai garbina kaip „Gailestingąjį“ ir kaip ateinantį Budą. Ir nors visi budistai priima Maitrėją, skirtingose kultūrose ir sektose jam yra priskiriamos skirtingos rolės. Į šias roles įeina: Dharmos sergėtojas ir atstatytojas; užtarėjas ir gynėjas; guru, kuris asmeniškai bendrauja su jam pasišventusiais mokiniais, juos inicijuoja ir moko; mesijas, kuris nusileidžia, pasauliui nugrimzdus į chaosą; Dangiškosios Motinos jos vaikų gelbėti pasiųstas pasiuntinys; ir dzenbudizmo Besijuokiantis Buda.
Budizmo tyrinėtojas Evans-Wentz aprašo Maitrėją kaip „budistų Mesiją, kuris atnaujins pasaulį dieviškosios meilės galia ir inauguruos naują Visuotinės Taikos ir Brolijos amžių. Jis šiuo metu gyvena Tušitos danguje, iš kurio jis nusileis ir gims tarp žmonių, tapdamas ateities Buda, iš naujo atskleisiantis, kaip atskleidė Gautama ir ilga praeities Budų dinastija, kelią, vedantį į Didįjį Išlaisvinimą.“
Kiniečių budizme Viešpats Maitrėja kartais yra vaizduojamas kaip „bonza su kanapiniu maišu“ („bonza“ reiškia budistų vienuolį). Šioje rolėje Maitrėja pasirodo kaip putlus, linksmas, pilvotas Besijuokiantis Buda. Jis dažnai yra vaizduojamas sėdintis ir laikantis maišą, su jį apspitusiais laimingais vaikais. Kiniečiams jis simbolizuoja klestėjimą, materialius turtus ir dvasinį pasitenkinimą; vaikai simbolizuoja didelės šeimos palaiminimą.
Budizmo tyrinėtojas Kenneth Ch’en taip rašo apie šį Maitrėjos vaizdavimą: „Vienas išvaizdos bruožas išskyrė jį iš visų kitų – visur kur beeitų, jis nešiojosi kanapinį maišą. Į šį maišą jis dėjo viską, ką gavo, ir dėl tos priežasties maišas tapo milžiniško susidomėjimo objektu, ypač tarp vaikų. Jie bėgiodavo paskui jį ir lipdavo ant jo, prašydami atrišti maišą. Kai tai nutikdavo, jis padėdavo maišą ant Žemės, po vieną ištraukdavo iš jo visus daiktus, ir taip pat metodiškai sukraudavo juos atgal į maišą. Jam priskiriamos išraiškos visos yra paslaptingos ir būdingos dzenbudizmui… Kartą vienuolis paklausė jo apie šį maišą; atsakydamas maišą jis padėjo ant žemės. Paklaustas, ką tai reiškia, užsimetė maišą ant pečių ir nuėjo. Kartą jo paklausė, kokio amžiaus yra šis maišas, ir jis į tai atsakė, kad šis maišas yra senas kaip erdvė.“
Šis maišas demonstruoja erdvės misteriją ir erdvės stebuklą, valdomą Budos. Jo amžinumas rodo Budos amžinybės segmentų įvaldymą ir pačios amžinybės įvaldymą per Motinos liepsną.
Viešpats Maitrėja ir Viešpats Gautama buvo pirmieji iš žmonijos, atsiliepę į Sanat Kumaros magnetinę trauką atsigręžti į Dievą ir sugrįžti į tą dangiškąjį būvį, kuriame žmogus buvo sukurtas, ir kurį atvaizduoti jam yra lemta formų pasaulyje.
Atėjo laikas, kai dvasinė būtybė, prieš tai tarnavusi Žemėje planetos Budos tarnystėje, pasirinko grįžti į savo planetinę sistemą, palikdama tuščią savo tarnystės vietą, kurią užimti atėjo laikas Žemės sergėtojams. Viešpats Maitrėja paprašė laikyti iniciacijas, kurios būtinos, norint tapti vertu šios tarnystės. Šimtai metų savidisciplinos, ruošimosi, atsidavimo ir meistriškumo buvo reikalingi, kad pasiektų savo esamą būseną. Jo kolega visuose šituose patyrimų moksluose buvo Viešpats Gautama, kuris tik nedideliu skirtumu pirmas laimėjo budos laipsnį, kai tuo tarpu Viešpačiui Maitrėjai buvo paskirta sekanti tarnystė – Pasaulio Mokytojo tarnystė.
Jo, kaip pasaulio mokytojo misija, yra sukurti kiekvienam dviejų tūkstančių metų ciklui specifines dvasines instrukcijas, kurios reikalingos to periodo žmonių rasei. Kiekvieną kartą, atsiradus pasirengusiam ir to norinčiam instrumentui, jo rolė yra būti tarpininku, poliarizuojančiu keturių žemesniųjų to gyvybės srauto kūnų atomus, idant individualizuotojo AŠ ESU Šaltinio dangiškasis planas galėtų tekėti per šį instrumentą, formų pasaulyje išreikšdamas Kristaus darbus.
Viešpats Maitrėja yra Jėzaus mokytojas, kuris, kartu su Kuthumi, tarnauja Pasaulio Mokytojo tarnystėje. Maitrėja demonstruoja besivystančiai žmonijai kosminę Kristaus sąmonę visose žmogiškos veiklos srityse ir demonstruoja jos universalumą per visą kosmosą. Jis yra žinomas kaip Didysis Įšventintojas, ir taip pat buvo Jėzaus įšventintojas, kai Jėzus individualizavo Kristaus liepsną paskutiniame savo įsikūnijime, tapdamas pasaulio išganytoju ir parodydamas kelio, tiesos ir gyvenimo pavyzdį visiems, kurie siekia eiti asmeninio Kristiškumo keliu.
Pats Maitrėja buvo Viešpaties Himalajaus (ketvirtosios pagrindinės rasės manu) čela ir turi savo Šviesos Centrą Himalajų kalnuose. Jis buvo liepsnų dvynių guru Rojaus Sode, kuris buvo Brolijos misterijų mokykla. Rojaus Sodo misterijų mokykla buvo Lemūrijos žemyne, netoli tos vietos, kur šiandien yra San Diego miestas, ir tai buvo pirmoji Misterijų Mokykla Žemės planetoje. O Maitrėja, kuris Pradžios knygoje yra vadinamas Viešpačiu Dievu, buvo pirmasis šios mokyklos hierarchas.
Nuo tada, kai vyras ir moteris buvo išvaryti iš Rojaus Sodo, dėl piktnaudžiavimo šventąja ugnimi ir netinkamo laisvos valios naudojimo, Didžioji Baltoji Brolija buvo įkūrusi daug misterijų mokyklų ir ašramų, kuriuose buvo saugomos žinios apie šventąją ugnį, kurios būdavo perduodamos liepsnoms dvynėms, joms pademonstravus discipliną, kuri yra būtina Gyvybės Medžio palaikymui. Esenų bendruomenė buvo tam tikrų senovinių misterijų saugykla, kaip ir Krotono mokykla, kurią įkūrė Pitagoras.
Nuskendus Lemūrijos ir Atlantidos žemynams, ten buvusios misterijų mokyklos buvo perkeltos į Kiniją, Indiją ir Tibetą, o taip pat ir į Europą, Amerikas ir Ramiojo Vandenyno ugnies žiedą, kur jos veikė tūkstančius metų, kol galiausiai, vieną po kitos jas užgrobė tamsos ordos.
Kiekvieną kartą, įvykus tokios mokyklos sunaikinimui, jas rėmę pakylėtieji mokytojai paimdavo iš jų savo liepsną ir jos šventyklas perkeldavo į ašramus eterinėje plotmėje. Čia jų mokiniai yra mokomi tarp įsikūnijimų savo subtiliuosiuose kūnuose (taip pat miego arba samadhi metu), idant galėtų pasiekti tą dieviškąjį Savęs pažinimą, kuris žmonijai nebuvo masiškai prieinamas fizinėje plotmėje ištisus šimtmečius, kol Sen Žermenas vėl nepradėjo skleisti šių žinių dvidešimtajame amžiuje. Maitrėja paaiškino, kad šiais laikais pats išorinis pasaulis yra tapęs ašramu, kuriame kiekvienas žmogus sutiks savo iniciacijas, ir jas įveikęs, įgis amžinąją laisvę, savo pakylėjimą šviesoje.
Šalia savo centro Himalajuose, Maitrėja taip pat turi eterinį ašramą virš Tientsin, Kinijoje, į pietryčius nuo Pekino (Beidžingo). Kartu su Viešpačiu Gautama jis taip pat moko mokinius, kurie siekia pabaigti Žemės mokyklą Rytų ir Vakarų Šambaloje, o taip pat Karališkajame Tetono Ašrame.
Būdamas liepsnų dvynių rėmėju, jis yra visų inicijuojamųjų šventąja ugnimi draugas. Pakviestas, jis mums suteikia Kristaus apšvietimą ir Žodžio stiprybę įveikti iniciacijas, kurios yra jo remiamos.
Jo vėliava yra galingojo kliperio laivo minčių vaizdinys, kuris atplaukia su vakaro potvyniu paimti žmonijos sielas ir nuplukdyti jas į kitą krantą. Jo muzikinis kūrinys yra „O saldžioji gyvenimo misterija.“
Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.