Kuthumi

Pakylėtasis mokytojas Kuthumi, anksčiau buvęs antrojo išminties spindulio čohanu, dabar tarnauja kartu su Jėzumi Pasaulio Mokytojo tarnystėje. Šis labai mylimas mokytojas yra Nušvitimo Šventyklos, esančios Kašmyre, hierarchas, kuri taip pat dar yra žinoma Gamtos Katedros vardu. Jis yra Auksinių Apsiaustų Brolijos vadovas ir moko išminties spindulyje esančius mokinius meditacijos ir Žodžio mokslo, idant jie galėtų tapti savo pačių psichiką ir sielą puikiai išmanančiais psichologais.

Būdamas faraonu Tutmoziu III (apie 1567 m. pr. Kr.), pranašu ir aukštuoju dvasininku, jis išplėtė Egipto karalystės ribas, įtraukdamas į ją didžiąją dalį Vidurio Rytų. Savo didžiausią pergalę mūšio lauke jis pasiekė netoli Karmelo kalno. Čia jis visą savo armiją vorele pravedė per siaurą Megido tarpeklį, šitaip netikėtai užpuldamas ir nugalėdamas 330 maištaujančių Azijos princų. Tai buvo labai drąsus manevras, prieš kurį protestavo pasibaisėję valdovo karininkai. Vienintelis Tutmozis buvo tikras dėl savo plano ir jojo pirmyn, laikydamas iškėlęs Amon-Ra – Saulės Dievo, pažadėjusio jam pergalę, paveikslą.

Šeštame amžiuje prieš Kristų, jis buvo graikų filosofu Pitagoru, „šviesiaplaukiu Samiečiu,“ kuris buvo laikomas Apolono sūnumi. Savo jaunystėje Pitagoras laisvai diskutuodavo su dvasininkais ir mokovais, su dideliu entuziazmu siekdamas mokslinio įrodymo vidiniam įstatymui, kuris jam buvo atskleistas per meditacijas į Demetrę, Žemės Motiną. Jo didžiųjų tiesos sintezių paieškos nuvedė jį į Palestiną, Arabiją, Indiją ir galiausiai į Egipto šventyklas, kuriose jis įgijo Memfio dvasininkų pasitikėjimą ir galiausiai buvo inicijuotas į Izidės misterijas Tėbuose.

Kai Azijos užkariautojas Kambisas pradėjo žiaurią invaziją į Egiptą maždaug 529 m. pr. Kr., Pitagoras buvo ištremtas į Babiloną, kuriame pranašas Danielius vis dar tebetarnavo karaliaus ministru. Čia rabinai jam atskleidė vidinius AŠ ESU KAS ESU mokymus, kurie buvo duoti Mozei. Zoroastrizmo magai jį mokė muzikos, astronomijos ir šventojo invokacijų mokslo. Praleidęs ten dvylika metų, Pitagoras paliko Babiloną ir įkūrė inicijuotojų broliją Krotonoje, judriame dorėnų uoste pietų Italijoje. Jo „išrinktųjų miestas“ buvo Didžiosios Baltosios Brolijos misterijų mokykla.

Krotonoje, kruopščiai atrinkti vyrai ir moterys gilinosi į filosofiją, paremtą matematiškai išreikštu visuotiniu įstatymu, iliustruotą muzika ir ritmu, bei griežtai disciplinuoto gyvenimo būdo harmonija. Po penkerių griežtos tylos bandomųjų metų, Pitagoro „matematikai“ progresuodavo per įvairias iniciacijas, vystydami intuicines širdies savybes, kuomet Dievo sūnus arba dukra gali tapti, kaip yra sakoma Pitagoro Auksinėse Eilėse, „dangišku, nemirštančiu Dievu, mirtingumą savo praradusiu.“

Pitagoras savo paskaitas skaitė iš už šydo, įslaptinta kalba, kurią pilnai galėjo suprasti tik pažangiausi inicijuotieji. Svarbiausia jo instrukcijų fazė buvo susijusi su pamatine koncepcija, kad skaičius yra tiek forma, tiek ir kūrinijos esmė. Jis suformulavo esmines Euklido geometrijos dalis ir pažangias astronomijos idėjas, atvedusias prie Koperniko hipotezių. Egzistuoja įrašai, kuriuose teigiama, kad du tūkstančiai Krotonos piliečių paliko savo įprastinį gyvenimo būdą ir susibūrė į pitagorininkų bendruomenę, kuriai išmintingai vadovavo Trijų Šimtų Taryba – valdžios, mokslo ir religijos ordinas, vėliau turėjęs didelę politinę įtaką visoje Didžiojoje Graikijoje.

Pitagoras, „nenuilstantis adeptas,“ buvo devyniasdešimties metų, kai Cailonas, atstumtas misterijų mokyklos kandidatas, sukurstė smurtinį persekiojimą. Stovėdamas Krotonos teismo aikštėje, Cailonas garsiai skaitė iš slaptos Pitagoro knygos, Hieros Logos (Šventasis Žodis), iškraipydamas ir tyčiodamasis iš mokymo. Kai Pitagoras ir keturiasdešimt svarbiausių Ordino narių susirinko drauge, Cailonas padegė pastatą ir visi, išskyrus pora tarybos narių, buvo nužudyti. To pasekoje, bendruomenė buvo sunaikinta ir didžioji dalis originalaus mokymo buvo prarasta. Vis dėlto, „Mokytojas“ padarė įtaką daugeliui didžių filosofų, tarp jų Platonui, Aristoteliui, Augustinui, Tomui Akviniečiui ir Frenkui Beikonui.

Yra sakoma, kad būdamas Baltazaru, vienu iš trijų Išminčių, sekusių kūdikio Mesijo Esaties žvaigždę, jis taip pat buvo Etiopijos karalius, atnešęs savo karalystės turtą – smilkalų dovaną – Kristui, amžinam Didžiajam Dvasininkui.

Būdamas Pranciškumi Asyžiečiu (apie 1181-1226), dangiškuoju neturtėliu, jis išsižadėjo šeimos ir turtų ir susituokė su „Ledi Skurdybe,“ gyvendamas tarp vargšų ir raupsuotuojų, atrasdamas neapsakomą džiaugsmą Kristaus užuojautos imitavime. Klūpėdamas Šv. Mato iškilmingose mišiose 1209, jis išgirdo dvasininko skaitomą Jėzaus evangeliją ir Viešpaties duotą įsakymą: „Eikite ir skelbkite mano žodį.“ Pranciškus paliko mažąją bažnyčią ir pradėjo evangelizuoti, atversdamas daug žmonių. Tarp šių žmonių buvo kilmingoji ledi Klara, kuri vėliau paliko savo namus, apsirengusi Kristaus nuotaka ir prisistatydama Pranciškui, su prašymu priimti ją į gydančiųjų ordiną.

Viena iš daugelio Pranciškaus ir Klaros gyvenimus supančių legendų aprašo jų pietavimą Santa Maria degli Angeli, kuomet Pranciškus su tokia didele meile kalbėjo apie Dievą, kad visi buvo tiesiog užburti jo kalbos. Staiga kaimelio žmonės pamatė degantį vienuolyną ir mišką. Atskubėję užgesinti gaisro, jie išvydo nedidelį susirinkimą, apsuptą ryškios šviesos, iškeltomis į dangų rankomis.

Dievas atskleidė Pranciškui dangiškąją Esatį „brolyje saulėje“ ir „seseryje mėnulyje“ ir apdovanojo jo pasišventimą nukryžiuotojo Kristaus stigmomis. Š. Pranciškaus maldą kalba visų pasaulio tikėjimų žmonės: „Viešpatie, padaryk mane savo ramybės pasiuntiniu!...“

Būdamas Šachu Džahanu (1592-1666), Indijos Mogulų imperatoriumi, jis nuvertė korumpuotą savo tėvo, Džahangiro, vyriausybę ir atkūrė savo senelio, Akbaro Didžiojo, kilniąją moralę. Per jo nušvitusį valdymą, Mogulų dvaro didybė pasiekė savo zenitą ir Indija įžengė į meno ir architektūros aukso amžių. Šachas Džahanas dosniai leido imperatoriškojo iždo pinigus muzikai, tapybai ir stulbinančių monumentų, mečečių, viešųjų pastatų bei sostų statyboms visos Indijos mastu, ir kai kuriuos iš šių pastatų vis dar galima pamatyti ir šiandien.

Įžymusis Tadž Mahalas, „Stebuklų stebuklas, paskutinysis pasaulio stebuklas,“ buvo pastatytas kaip mauzoliejus jo mylimai žmonai, Mumtaz Mahal. Ji valdė kartu su juo beveik lygiomis teisėmis ir mirė 1631 metais, gimdydama jų keturioliktąjį vaiką. Šachas Džahanas negailėjo jokių pastangų, statydamas šį monumentą „tokį pat nuostabų kaip ji buvo nuostabi.“ Tai yra Motinos principo simbolis, švenčiantis jo amžinąją meilę Mumtaz.

Paskutiniame savo įsikūnijime, adeptas Kuthumi (taip pat dar žinomas kaip Koot Hoomi ir K. H.) gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, palikdamas labai fragmentiškus savo žodžių ir darbų įrašus. Gimęs XIX amžiaus pradžioje, Mahatma Kuthumi buvo pundžabis, kurio šeima gyveno Kašmyre. 1850 metais jis lankė Oksfordo universitetą ir yra tikima, kad maždaug 1854 metais, prieš grįždamas į savo gimtąjį kraštą, į Dublino Universiteto Žurnalą atsiuntė rašinį „Ravano sapnas.“

Kašmyro Bramanas nemažai laiko praleido Drezdene, Viurcberge, Niurnberge ir Leipcigo universitete, kuriame 1875 metais lankėsi su Dr. Gustavu Fechneriu, šiuolaikinės psichologijos tėvu. Likusieji jo metai buvo praleisti, gyvenant atsiskyrėlio gyvenimą lamų vienuolyne Šigatsėje, Tibete, kur jo kontaktas su išoriniu pasauliu buvo palaikomas didaktiškais raštais, paštu siuntinėjamais kai kuriems jo labiausiai atsidavusiems mokiniams. Šie laiškai dabar yra eksponuojami Britanijos muziejuje.

Kartu su El Morija, dar žinomu Mokytojo M. vardu, Kuthumi 1875 metais įkūrė Teosofijos bendruomenę per Jeleną Blavatskają. Teosofijos bendruomenė publikavo Kuthumi ir El Morijos laiškus savo mokiniams knygoje Mahatmų laiškai ir kituose darbuose. Kuthumi buvo pakylėtas devynioliktojo amžiaus pabaigoje.

Iš savo eterinio ašramo Šigatsėje, Tibete, Kuthumi groja dangiškąją muziką savo vargonais tiems, kurie atlieka perėjimą, vadinamą „mirtimi,“ iš fizinės plotmės į vieną iš aukštesnių oktavų. Tokia didžiulė yra kosminė iš šių vargonų išeinanti spinduliuotė – kadangi jie yra suderinti su sferų muzika ir yra sukoncentruoti į Keturkampio Miesto melodiją – kad sielos yra ištraukiamos iš astralinės plotmės, ir nuseka šia, tarsi užburtos fleitos, melodija. Šiuo būdu, tūkstančiai yra pritraukiami prie mokytojų ašramų, šio Auksinių Apsiaustų Brolio didžios meilės. Tie, kurie sugeba pamatyti Kuthumi savo perėjimo metu, dažnai atranda ramybę, būdami tvirtai įsitikinę, jog matė mokytoją Jėzų, tokie panašūs yra Jėzus ir Kuthumi vienas į kitą, savo Kristaus garbinime ir įkūnijime.

Kuthumi yra žinomas kaip meistras psichologas, ir jo užduotis yra padėti čeloms spręsti savo psichologines problemas. Kuthumi davė raktą į mūsų psichologijos supratimą savo mokymuose apie tūnotoją ant slenksčio ir elektroninį diržą. Netransmutuotos karmos momentumai sukasi orbita apie sintetinio aš (arba kūniško proto) „branduolį,“ kuris atrodo kaip iškreiptos energijos „elektroninis diržas,“ susikoncentravęs aplink žemesniąją žmogaus fizinio kūno dalį. Prasidedantis nuo saulės rezginio ir einantis žemyn negatyvia spirale žemiau kojų, šis žmogiškos kūrinijos konglomeratas sukuria tankų energetinį lauką, savo pavidalu primenantį juodą katilą. Tai yra nesąmoningo proto ir pasąmonės karalija, ir šiame elektroniniame dirže yra užfiksuoti visų ankstesnių įsikūnijimų neišpirktos karmos įrašai. Šios netransmutuotos energijos centre sėdi anti-aš sąmonė, kurią įkūnija tūnotojas ant slenksčio, kuris turi būti nugalėtas, norint pasiekti pilną Kristiškumą.

Kuthumi duoda svarbų dvasinio kelio raktą savo mokyme, kad „svarbiausia bet kokio patyrimo dalis yra ne tai, kas į jus yra metama, bet jūsų reakcija į tai. Jūsų reakcija apsprendžia jūsų vietą pasiekimų laipteliuose. Jūsų reakcija leidžia mums veikti arba neveikti. Jūsų reakcija į visus ir viską parodo mums jumyse subrandintą vaisių, iš visų mūsų ankstesnių mokymų, meilės ir paramos, o taip pat ir disciplinos…“

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.