Jėzus pirmą kartą atėjo į Žemę kaip savanoris kartu su Sanat Kumara ir nuo to laiko Žemėje turėjo daug įsikūnijimų. Viename iš šių įsikūnijimų jis valdė kaip imperatorius ir aukštasis dvasininkas Atlantidos aukso amžiaus civilizacijoje, trukusioje du tūkstančius metų, nuo 34 550 m. pr. Kr. iki 32 550 m. pr. Kr. Šis amžius buvo septyniolika amžių prieš mūsų dabartinį amžių ir jis buvo Vėžio ženkle. Jėzus gimė 33 050 metais pr. Kr. ir pradėjo savo valdymą 33 000 m. pr. Kr., kai aukso amžius jau tęsėsi daugiau kaip 1500 metų. Jo karalienė buvo jo liepsna dvynė, kurią mes šiandien žinome kaip pakylėtąją ledi mokytoją Magdą. Jie valdė, nes buvo aukščiausi Dievo atstovai, buvę įsikūnijime toje civilizacijoje. Visi šios civilizacijos žmonės žinojo ir priėmė Dievo valią. Jėzus ir Magda neturėjo įvedinėti jokių taisyklių, kadangi jie visi gyveno harmonijoje su savo Dangiškuoju Šaltiniu.
Tačiau po 450 trukusio Jėzaus valdymo buvo pasėtos pirmosios korupcijos sėklos, o jas pasėjo Ksenos, pagrindinis imperatoriaus patarėjas. Galiausiai Ksenos įtikino žmones sukilti prieš savo valdžią (kurią atstovavo Jėzus), nes esą valdžia jų nepalaiko. Jėzus Kristus, Magda ir du milijonai lojalių pavaldinių (20 procentų žmonių) iškeliavo į žemę, kuri vėliau tapo Suernu – dabartinėje Indijos ir Arabijos teritorijoje. Pusė jų tuomet užsitarnavo savo pakylėjimą; kita pusė toliau tęsia savo evoliuciją Žemėje iki pat šių dienų.
Atlantidoje, kadaise buvusi aukso amžiaus civilizacija palaipsniui nusmuko į barbarizmą, ir žmonės, patys to nepastebėdami, pasidarė kietaširdžiai ir nejautrūs gyvybei. Įsiviešpatavo plėšikavimas ir anarchija, kurie taip išplito, kad net ir Ksenos nebesugebėjo to sukontroliuoti. Laikui bėgant miestai ėmė griūti ir nykti. Barbarizmas viešpatavo Atlantidoje nuo 30 000 m. pr. Kr. iki 16 000 m. pr. Kr., kuomet iškilo didingoji Poseidono civilizacija.
Po šio įsikūnijimo, Jėzus materializuodavosi Atlantidoje ir kitur planetoje, kuomet ir kur jis būdavo reikalingas, jeigu žmonių gera karma ir ištikimybė Dievui leisdavo jam įsikišti. Maždaug prieš 15 000 m. pr. Kr., Jėzus sugrįžo kaip Atlantidos valdovas Rei. Kaip rašo Fylas Tibetietis savo knygoje Dviejų planetų gyventojas, šis didysis Rei pasirodė sostinės Kaiphulo šventykloje ir iššaukė Maksiną, Inkalų ugnį. Ši nekurstoma ugnis degė ant šventyklos altoriaus penkis tūkstančius metų. Maksino Rei valdė 434 dienas. Jis pertvarkė įstatymus ir perdavė teisinį kodeksą, pagal kurį Atlantida buvo valdoma dar tūkstančius metų.
Po ilgo aukso amžiaus Atlantidos civilizaciją iš vidaus ėmė griauti aukštieji dvasininkai, kol „Dievas pamatė, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti“ (Pradžios 6,5). Atlantida nuskendo per milžinišką kataklizmą, kuris buvo pavaizduotas Nojaus tvane.
Jėzus vėl sugrįžo kaip Juozapas, Jokūbo sūnus, kurį į vergiją Egipte pardavė jo broliai – tie patys, kurie vėlesniame įsikūnijime tapo jo mokiniais. Egipte jis užsitarnavo didelę pagarbą ir įgijo didelę valdžią valstybėje dėl savo dvasinių faraono sapnų interpretacijų.
Būdamas Jošua, Nuno sūnumi, Jėzus nugriovė Jericho sienas ir išvedė izraelitus į Pažadėtąją Žemę. Būdamas Dovydu, jis parašė psalmes: „Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti“ (Psalmės 16,10). Kaip Eliša jis buvo Elijo mokinys, kuris pakilo ir vėliau, ypatingos malonės dėka, sugrįžo į įsikūnijimą Jonu Krikštytoju, kad paruoštų kelią Jėzaus misijai Galilėjoje.
Į paskutinę savo inkarnaciją Jėzus atėjo perėjęs daugybę iniciacijų tiek per savo įsikūnijimus Rytuose, tiek ir Vakaruose; tačiau jis pasiliko nedidelį procentą karmos, kuri buvo reikalinga jo misijai, ir kurią jis subalansavo iki to laiko, kai paliko Palestiną, būdamas 33 metų. Jėzus atpažino, kad Jonas Krikštytojas yra jo guru Elijas, „atėjęs vėl“ paruošti kelio savo čelai.
Laikotarpyje nuo 12 iki 30 metų, Jėzus studijavo tiek išoriniuose, tiek ir vidiniuose Brolijos ašramuose Luksore ir Himalajuose. Rankraščiai, kuriuose aprašomos Jėzaus kelionės, vis dar tebėra saugomi Ladakho slėnyje, Kašmyre. Indijoje jis studijavo pas Didįjį Dieviškąjį Vedlį, Viešpatį Maitrėją ir Viešpatį Himalajų. Būtent čia jis gavo pagrindines mantras savo misijai, kurių vėliau išmokė savo mokinius.
Būdamas Zadkielio Ordino nariu prieš savo paskutinį įsikūnijimą, Jėzus išmoko invokacijų ir alchemijos mokslo. Šios žinios leido jam pakeisti vandenį vynu, nuraminti bangas, išgydyti ligonius ir prikelti mirusius.
Po savo nukryžiavimo ir prisikėlimo, Jėzus nuvyko į Kašmyrą, kuriame gyveno iki 81 metų amžiaus. Šio gyvenimo pabaigoje jis pakilo iš eterinio Šambalos ašramo.
Po savo pakylėjimo, Jėzus tapo šeštojo spindulio čohanu. Kai Sanat Kumara sugrįžo į Venerą 1956 m. sausio 1 d., Jėzus perėmė Pasaulio Mokytojo tarnystę, pakeisdamas Viešpatį Maitrėją, kuris tapo planetos Buda.
Jėzus tarnauja Arabijos Ašrame, kartu su Motina Marija Prisikėlimo Šventykloje, esančioje virš Šventosios Žemės. Kristaus vibracijas galima pritraukti per jo pagrindinį muzikos kūrinį: „Džiaugsmas Pasauliui.“
Pagal Mark L. Prophet ir
Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“
(Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.