El Morija – Mokytojas MOR
El Morija yra Didžiosios Baltosios Brolijos Dardžilingo tarybos vadas, pirmojo spindulio čohanas ir Gerosios Valios eterinės šventyklos, esančios virš Dardžilingo Indijoje, hierarchas. Jis buvo Summit Lighthouse organizacijos įkūrėjas ir pasiuntinių Marko Profet ir Elizabetos Kler Profet guru bei mokytojas.
Per savo daugelį įsikūnijimų ir iki pat šių dienų iš savo pakylėtosios būsenos mylimasis El Morija aktyviai tarnavo šviesai. Jis buvo Enocho sūnus, kuris „vaikščiojo su Dievu ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė“ pakylėjimo rituale; jis buvo vienas iš pranašų senovės chaldėjų Ur šalyje; jis taip pat gyveno Persijoje, garbinusioje Vieną Dievą – Ahura Mazda – ir visuose šiuose ir daugelyje kitų įsikūnijimų mokėsi eksperimentuoti su „dieviškąja elektra,“ vis labiau įsisąmonindamas dvasinę jėgą, tekančią per žmogų. Vėliau jis įvaldė konstruktyvų fohato naudojimą – mistinę elektrišką kosminės sąmonės jėgą (inertišką arba aktyvią) – pirmyn viską stumiančią gyvybinę jėgą, kuri, iššaukta veikti dangiškuoju įsaku, stumia pirmyn visatos evoliucijas, galaktikos ir saulės sistemas, ir netgi žmones nuo pačios pradžios iki jų misijos pabaigos.
Jis reprezentuoja dieviškąsias savybes: drąsą, užtikrintumą, galią, tiesumą, pasitikėjimą savimi, patikimumą, tikėjimą ir iniciatyvą. Tai yra Tėvo principo savybės – valstybės veikėjo, vykdytojo, valdovo. Kadangi sugebėjo taip giliai įkūnyti šias esmines savybes, El Morija daugelyje įsikūnijimų nešiojo valdžios karūną, išmintingai ir puikiai valdydamas daugelį karalysčių. Jo valdymas nebuvo diktatoriaus valdymas, reikalaujančio iš savo pavaldinių paklusimo savo žmogiškai valiai; jo valdžios interpretacijoje Dievas buvo aukščiau už žmogų, ir jo tikrojo valstybės veikėjo koncepcija buvo Dievo valdymas.
El Morija buvo įsikūnijęs Abraomu (maždaug 2100 m. pr. Kr.), pirmuoju žydų patriarchu, dvylikos Izraelio genčių pradininku ir protėviu. Judaizmui, krikščionybei ir islamui pamatus padėjo Abraomas. Nors tarp mokslininkų anksčiau vyravo įsitikinimas, kad jis buvo mitologinė figūra arba klajoklis ar pusiau klajoklis semitas, nuo I-ojo pasaulinio karo padaryti archeologiniai atradimai patvirtina pačioje Biblijoje pateiktą Abraomo įvaizdį.
Atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą, Abraomas paliko pagrindinį šumerų miestą Ur, palikdamas Mesopotamijos kultūrą ir kultus tais laikais, kai šumerų civilizacija buvo pasiekusi aukščiausią savo tašką. Viešpats pasakė jam keliauti į šalį, kurią jis jam parodys ir pažadėjo padaryti iš jo didžią tautą. Pradžios knygoje jis yra aprašomas kaip turtingas galvijais žmogus, turintis privačią kariauną ir kaimyninių vadų pripažįstamas galingu princu.
Dėl Abraomo asmeninio ryšio su Dievu ir jo pavyzdinio tikėjimo, tiek krikščionių, tiek ir musulmonų šventraščiai vadina jį Dievo Draugu („El Khalil“ arabų Korano kalba). Senajame Jeruzalės mieste ant Džafos vartų yra išraižyti žodžiai iš Korano: „Nėra kitų dievų tik Alachas ir Abraomas yra Jo numylėtinis.“
El Morija buvo įsikūnijęs Melchioru, vienu iš trijų išminčių. Būdamas karaliumi Artūru (penktajame amžiuje po Kr.), Kameloto misterijų mokyklos Guru, jis saugojo vidinius mokymus. Jis sukvietė Apvaliojo Stalo riterius ir dvaro damas ieškoti Šventojo Gralio ir siekti per iniciacijas Kristaus misterijų.
Būdamas Tomu Beketu (1118-1170 m.), jis buvo Anglijos kancleris ir geras Henrio II-ojo draugas bei patarėjas. Kai tapęs Kenterberio arkivyskupu pamatė, kad jo arkivyskupo pareigos neišvengiamai konfliktuos su karaliaus valia, atsistatydino iš arkivyskupo pareigų prieš karaliaus norą.
Beketas savo administracinius gebėjimus ir diplomatinį taktą, kuriuos turėjo būdamas kancleriu, pavertė užsidegimu ir pasišventimu būdamas arkivyskupu. Jis tapo stipriu popiežiaus rėmėju, kaip prieš tai buvo karaliaus rėmėju, ir nesivaržydamas ekskomunikavo dvariškius bei kilminguosius už neteisėtą bažnyčios turto naudojimą ir kitus pažeidimus. Susidūręs su karaliaus intencija jį įkalinti, Beketas šešeriems metams pabėgo į Prancūziją. Jis grįžo į Angliją ir iš dalies susitaikė su karaliumi, bet netrukus vėl ėmė su juo kivirčytis.
1170 metais gruodžio 29 dieną jis buvo žiauriai nužudytas Kenterberio katedroje, kai keturi dvaro riteriai pažodžiui suprato karaliaus žodžius, kad jis norėtų atsikratyti „šito maištingo dvasininko.“ Išlikdamas nepalenkiamu iki galo, Beketas pasakė riteriams: „Net jeigu visi Anglijos kalavijai būtų nukreipti į mano galvą, niekada nepriversite manęs išsižadėti Dievo ar popiežiaus.“ Jam buvo priskirti daugiau kaip penki šimtai išgydymo stebuklų, praėjus vos keliems metams po jo mirties, ir po trejų metų jis buvo paskelbtas šventuoju.
Morija taip pat buvo įsikūnijęs seru Tomu Moru (1478-1535), „žmogumi visiems gyvenimo atvejams.“ Moro gilus pasišventimas Dievui paskatino jį kurį laiką mąstyti apie atsidėjimą religinei tarnystei ir ketverius metus praktikuoti nepaprastą asketizmą, tikrinant savo savidiscipliną. Tačiau galiausiai jis nusprendė vesti, ir jo žmona bei keturi vaikai tapo jo didžiausiu džiaugsmu ir vienintele paguoda, užgriuvus negandoms. Jų garsusis dvaras Čelsyje talpino visą Tomo šeimą, tarp jų ir vienuolika anūkų. Metams bėgant, Moro „mažoji Utopija,“ kaip jis dažnai ją vadino, tapo mokymosi ir kultūros centru, kurią Erazmas prilygino „Platono akademijai“ – geros valios namais, į kuriuos susirinkdavo mokyčiausi anų dienų žmonės, tarp jų net ir pats karalius, ieškodami patarimų ir paguodos. Čelsyje Moras parašė įžymiausią savo darbą, pavadinęs jį Utopija, šmaikštų literatūros kūrinį, kuriame atskleidžiami Anglijos gyvenimo paviršutiniškumas ir pasipiktinimą keliančios Anglijos įstatymo ydos.
1529 m. Henris VIII paskyrė serą Tomą Morą Anglijos kancleriu ir Didžiojo Antspaudo saugotoju. Nepaisydamas jam suteiktos garbės ir visų pasiekimų, Moras neieškojo nė vieno žmogaus pripažinimo; jis buvo žinomas dėl savo punktualumo, efektyvumo ir nešališko teisingumo. Jis išliko jautrus paprastų žmonių poreikiams, kasdien vaikščiodamas Londono skersgatviais ir domėdamasis vargšų gyvenimu.
Seras Tomas atsidėjo savo pareigoms su didžiule energija, kol Henris, trokšdamas vyriško sosto palikuonio, paskelbė savo santuoką su Katerina iš Aragono negaliojančia ir pranešė apie savo ketinimą vesti Ann Boleyn. Kadangi jo skyrybos buvo be popiežiaus pritarimo ir tiesiogiai prieštaravo bažnyčios įstatymams, Moras atsisakė palaikyti karaliaus sprendimą. 1532 metais, savo karjeros viršūnėje, jis atsistatydino iš savo posto ir pasitraukė į Čelsį, kuriame, labai susirūpinęs dėl Liuterio maišto erezijų, jis toliau rašė gindamas katalikų tikėjimą. Netekęs draugų ir posto, Moras su savo šeima atsidūrė skurde. Tačiau Henrį įžeidė viešas kanclerio nepritarimas jam. Todėl karalius nutarė apšmeižti Morą ir tuo būdu susigrąžinti savo karališką įvaizdį.
Kai atsisakė priimti Aukščiausios Valdžios Priesaiką (kuri reiškė popiežiaus viršenybės atmetimą ir padarė Henrį Anglijos bažnyčios galva), Moras buvo įkalintas Londono Tauerio bokšte. Praėjus penkiolikai mėnesių jis buvo nuteistas už išdavystę, naudojantis suklastotais įrodymais. Jis buvo nukirsdintas Tauerhile 1535 m. liepos 6 dieną, prieš tai ištardamas žodžius, kad yra „karaliaus geras tarnas, tačiau Dievo pirmiau.“ Jis buvo paskelbtas šventuoju praėjus keturiems šimtams metų, 1935 metais.
Tomas Moras buvo žinomas dėl savo sąmojo. Rašytojas Anthony Kenny pastebėjo, kad Moras „buvo pirmasis asmuo, įkūnijęs išskirtinai anglišką idealą, kuomet geras žmogus savo priešą ir krizę pasitinka ne tyliu susitaikymu, o juokaudamas. Vienas iš šių dienų Moro biografų yra labai gerai pasakęs: ‘Moras šmaikščiausias būdavo tuomet, kai jam būdavo mažiausiai linksma.’“
Juristas, teisėjas, valstybės veikėjas, mokovas, rašytojas, poetas, ūkininkas, pastoracinio gyvenimo mėgėjas, asketikas, vyras ir tėvas, kovotojas už moterų švietimą, humanistas ir šventasis, Tomas Moras buvo išskirtinis žmogus Anglijos renesanso avangarde.
Sekantis Morijos įsikūnijimas buvo Akbaras Didysis (1542-1605 m.), įkūręs Mogulo imperiją Indijoje ir tapęs didžiausiu iš jos valdovų. Savo valdymo metu jis uždraudė bet kokią indų diskriminaciją ir priėmė juos į vyriausybę, kurioje jie tarnavo lygiomis teisėmis su musulmonais. Jo priimti politiniai sprendimai laikomi vienais iš pačių pažangiausių anais laikais priimtų politinių sprendimų.
Jis taip pat buvo Tomas Muras, airių poetas (1779-1852), parašęs daugelį baladžių ir labiausiai prisimenamas už „Tikėk manimi, tais visais mielais jaunais apžavais.“ Iki pat šių dienų ši daina pritraukia jo intensyvią meilę Dievo valiai, reprezentuojančiai aukščiausią gėrį – tyrą kiekvienos sielos įvaizdį, nesuterštą šio pasaulio sunkumais.
Paskutiniame savo įsikūnijime El Morija gimė Radžputo princu Indijoje ir vėliau tapo vienuoliu, dažnai besilankančiu Himalajų ašramuose. Prisistatydamas Mokytoju M. jis, kartu su Kuthumi ir Džvalu Kulu mėgino supažindinti žmoniją su Įstatymu ir hierarchija per Madam H. P. Blavatskajos raštus. Kartu su Mokytoju K. H. ir Sen Žermenu, jis įkūrė Teosofijos bendruomenę. Morija pakilo 1898 metais ir dabar toliau tęsia savo didį darbą dėl Dievo valdžios Žemėje per geros valios liepsną ir savo įsikūnijusius čelas.
Būdamas Didžiosios Baltosios Brolijos Dardžilingo Tarybos vadu, Morija vadovauja apvaliojo stalo susitikimams savo Dievo Valios Ašrame Dardžilinge, į kurį sielos, tarnaujančios pasaulio valstybių veikėjais ir saugančios Dievo valios principus savyje, atvyksta studijuoti šio gyvojo mokytojo vadovaujamos.
Morija taip pat turi ir antrąjį ašramą El Kapitane, Josemito slėnyje, Kalifornijoje. Jo muzikinis kūrinys yra „Pompastiškas ir iškilmingas maršas“ (kompozitorius Edvardas Elgaras), jo gėlės – mėlyna rožė ir neužmirštuolė, o jo kvapas yra santalo medžio kvapas.
2007 metų spalio 26 dienos diktavime El Morija paskelbė paliekantis savo buvusį vardą El Morija ir pasivadinantis Mokytoju MOR (angliškai MORE reiškia DAUGIAU):
„Tad dabar jums duosiu dar vieną menamą misteriją. Nes, nors ir sakiau, kad turiu dar daug daugiau ką pasakyti šioje šalyje, tai iš tiesų bus paskutinis kartas, kai El Morija kalbės šioje planetoje per bet kokį pasiuntinį. Nes nuo šios akimirkos, El Morijos ir mokytojo M nebėra, nes AŠ ESU DAUGIAU. Ir todėl nuo šios akimirkos kalbėsiu tik kaip Mokytojas MOR (angl. MORE reiškia DAUGIAU), nes tai tiksliau atspindi tai, kas AŠ ESU.“
Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.