Kristiškumo esmė yra paleisti

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus per Kim Michaels, 2020 metų gruodžio 5 d. Šis diktavimas buvo perduotas vebinare „Kaip pagilinti Kristaus įžvalgumą“ 2020 metais.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Kalbėjome apie keturis lygmenis, jūsų keturis žemesniuosius kūnus, ir kaip puolusios būtybės mėgina užblokuoti jūsų Kristaus įžvalgumą tuose lygmenyse, įtraukdamos jus į įvairius sūkurius, į įvairius reakcinius šablonus. Tačiau kodėl jos sugeba tai padaryti? Na, jos, žinoma, sugeba tai padaryti, nes jūs turite rąstą savo akyje, turite kažkokią neišspręstą psichologiją – ir tai yra visiškai natūralu dvasiniame kelyje. Mes kalbėjome apie kelio lygmenis, kalbėjome apie 144 sąmonės lygmenis, ir akivaizdu, kad, kai pirmą kartą atrandate dvasinį kelią – kad ir kuriame lygmenyje tai įvyktų šiame įsikūnijime – negalite suvokti aukštesnių lygmenų iniciacijų, aukštesnių lygmenų iliuzijų, negalite matyti daug toliau savo dabartinio lygmens.

Tad, kai šiek tiek išmokstate atpažinti, ką puolusios būtybės mėgina padaryti iš išorės – siekdamos sutrukdyti jūsų Kristaus įžvalgumui – turite pradėti žiūrėti, kokios vidinės sąlygos padaro jus pažeidžiamus šioms manipuliacijoms. O tai, žinoma, reiškia, kad jums reikia pradėti tirti savo psichologiją. Na ir dabar, čia turime išskirti tam tikrą mintį. Žinau, kad daugelis jūsų, kurie jau kurį laiką sekate šia dispensacija, jau įveikėte šią kliūtį. Ir vis dėlto, noriu dar kartą tai pakartoti tiems, kurie neseniai atrado šį mokymą ir dar neilgai yra šioje dispensacijoje.

Na ir dabar, jau kažkada anksčiau sakiau, kad mus, pakylėtuosius mokytojus, galima palyginti su naudotų automobilių pardavėjais, naudojančiais jauko pateikimo ir pakeitimo techniką. Mes reklamuojame labai pigų automobilį, ir kai jau užeinate į parduotuvę, mėginame jums parduoti brangesnį modelį. Kitaip tariant, kad galėtume patraukti jus bent pažvelgti į mūsų mokymus, turime jums duoti kažką, kas jums būtų patrauklu jūsų dabartiniame sąmonės lygyje, kad ir koks tai būtų lygmuo. O tuomet, jums pradėjus studijuoti mokymus, mes jus turime išvesti į aukštesnius kelio lygmenis, kuriuose pradėtumėte iš tiesų rimtai progresuoti, kas yra būdinga asmeninį Kristiškumą apsivelkančiam žmogui. Tad, kai bendrai žvelgiate į dvasinę, Naujojo Amžiaus bendruomenę, matote, kad žmonės yra skirtinguose sąmonės lygmenyse, jie koncentruojasi į skirtingus dalykus, jie turi skirtingas idėjas ir lūkesčius, susijusius su tuo, ką gaus eidami dvasiniu keliu.

Ateina toks momentas, kuomet kad galėtumėte judėti toliau savo Kristaus įžvalgume, jums reikia pamąstyti: „Kokia yra mano motyvacija eiti dvasiniu keliu? Kodėl aš pradėjau juo eiti? Kodėl juo ėjau iki šio momento? Ką tikėjausi iš to gauti?“ Galbūt apie tai sąmoningai niekada netgi nemąstėte – dauguma dvasios mokinių apie tai nemąsto. Jie atranda dvasinį judėjimą, tas judėjimas, tas mokymas surezonuoja su kažkuo jų viduje, ir jie sąmoningai nesuvokia, kad taip yra dėl to, jog šis judėjimas jiems žada, jog galės išpildyti tuos lūkesčius, kuriuos jie turi dvasiniame kelyje. Kitaip tariant, ką dvasinis kelias dėl jų padarys? Su jais rezonuojantis judėjimas arba mokymas turi kažką, kas žada išpildyti tą lūkestį. Tad yra labai svarbu, kad atsitrauktumėte žingsnį atgal ir pamąstytumėte, ko tikitės iš dvasinio kelio.

Na ir dabar, dauguma žmonių, ir tie iš jūsų, kurie šia dispensacija sekate jau kurį laiką, sugebėsite pažvelgti atgal į tą laiką, kai pirmą kartą sužinojote apie dvasinį kelią, ir sugebėsite atpažinti tai savyje. Didžioji žmonių dalis turi aiškų lūkestį, kad ėjimas dvasiniu keliu kažką dėl jų padarys, jiems duos kažką, ko jie nori arba ko jiems reikia čia Žemėje. Egzistuoja kažkoks pranašumas, kurį jie galės įgyti eidami keliu, susijęs su jų gyvenimu čia Žemėje ir kaip jie norėtų, kad jų gyvenimas klostytųsi. Tame nėra nieko blogo – yra neišvengiama, kad šitaip jaučiatės, ypač tie iš jūsų, kurie užaugote nedvasingoje visuomenėje, ar tai būtų religinga ar nereliginga visuomenė. Jums visiems nuo vaikystės buvo diegiama visą savo dėmesį sukoncentruoti į gyvenimą fiziniame pasaulyje.

Puolusios būtybės ištisus tūkstantmečius mėgino užprogramuoti žmoniją visą savo dėmesį koncentruoti pirmiausia į šį pasaulį. Žinoma, religijos jums siūlo būdą ištrūkti iš šio pasaulio, sakydamos, kad po šio gyvenimo tariamai būsite išganyti. Tačiau, kadangi tai įvyks po šio gyvenimo, tai nėra tema, kurios apmąstymui dauguma religingų žmonių skirtų daug laiko – kokie yra reikalavimai įžengti į Dangaus Karalystę, ar kad ir kaip jie tai apibrėžtų. Jie, vėlgi, koncentruojasi į tai, ką jų religija galėtų padaryti dėl jų ir jų gyvenimo čia Žemėje. Kai bendrai žvelgiate į visus dvasingus žmones, matote, kad jie turi daug skirtingų lūkesčių, ką dvasinis kelias galės dėl jų padaryti. Pavyzdžiui, kai kurie tikisi įgysiantys gebėjimą išgydyti fizines ligas, kai kurie tikisi įgysiantys gebėjimą materializuoti daug pinigų, kad galėtų nusipirkti tai, ko trokšta, kai kurie tikisi, kad įgis proto ramybę ir galės gyventi ramų gyvenimą, galbūt gyvendami atskiskyrėliškoje vienuolyno aplinkoje. Kai kurie tikisi beveik priešingų dalykų, – kad galės įgyti galią eiti į pasaulį ir padaryti poveikį visuomenei ir kitiems žmonėms.

Yra daug tokių lūkesčių – jie įgyja daug skirtingų individualių pavidalų, ir, kaip sakiau, tame nėra nieko blogo. Turite pradėti nuo ten, kur esate sąmonėje. Ir yra logiška, kad, kai esate pasirengę pradėti dvasinį kelią, 48 sąmonės lygmenyje, esate atviresni tikram dvasiniam keliui – augimui sąmonėje. Jūs turėsite šiuos lūkesčius ir jie seks paskui jus iki 96 lygmens. Bet tuomet ateina momentas, kai turite pradėti tirti šiuos lūkesčius ir pradėti mąstyti: „Ko reikia, kad galėčiau sekti Kristumi?“

Na ir dabar, jeigu grįžtume į mano gyvenimą prieš 2000 metų, pamatytumėte, jeigu perskaitytumėte tarp eilučių, kad savo mokiniams ir apskritai žmonėms iš tiesų kalbėjau apie kelią į Kristiškumą. Sekimas Kristumi reiškia, kad sekate mokytoju, kuris yra pasiekęs aukštesnį Kristiškumo lygmenį už jus, ir šitaip palaipsniui apsivelkate savo Kristiškumą. Galite iš tiesų pažvelgti į kai kuriuos mano anais laikais pasakytus žodžius ir matyti, kad kalbėjau apie tai, jog turite būti pasirengę prarasti savo gyvybę, kad galėtumėte sekti Kristumi. Turite nebūti prisirišę prie Mamonos, turite leisti mirusiems laidoti savo numirėlius. Kitaip tariant, ateina toks momentas, kai, kad galėtumėte sekti Kristumi, turite kažką atiduoti. Tačiau iš tiesų tai reiškia, kad kurį laiką dvasiniame kelyje, nuo 48 iki 96 lygmens, galite išsaugoti iliuziją, jog dvasinio kelio esmė yra pasiekti kažką savo gyvenime čia Žemėje.

Nesakau, kad ėjimas dvasiniu keliu nepadės jums kažko pasiekti. Aš tiesiog sakau, kad tarp 48 ir 96 lygmenų galite išsaugoti iliuziją, jog pagrindinė varomoji jėga, skatinanti jus eiti dvasiniu keliu, yra tikėjimasis, kad gausite kažkokią naudą, susijusią su savo gyvenimu fizinėje visatoje. Na ir dabar, kai pradedate artėti prie 96 lygmens, turite pažvelgti šiam lūkesčiui į akis, nes jis jūsų neišves virš 96 lygmens. Ateina toks momentas, kai turite pradėti pripažinti, kad tikrasis kelio tikslas nėra įgyti kažkokį laikiną pranašumą šiame pasaulyje. Tikrasis kelio tikslas yra pasiekti amžinąjį gyvenimą už šio pasaulio, ir tai yra visai kas kita nei tai, ką įsivaizduoja dauguma kelią pradėjusių žmonių. Tai labai stipriai skiriasi nuo to, kaip dauguma žmonių įsivaizduoja išganymą ar įžengimo į Dangų koncepciją, kad ir kaip ji būtų apibrėžiama skirtingose religijose. Ateina toks momentas, kuriame turite pripažinti, kad aukštesni Kristiškumo lygmenys, sąmoningesni Kristiškumo lygmenys, iš jūsų pareikalaus palikti dalykus.

Tiesą sakant, kad galėtumėte pakilti į šiuos aukštesnius Kristiškumo lygmenis, turite pereiti etapą, kuriame vieną po kito paliktumėte dalykus. Paliktumėte tam tikrą gyvenimo pajautimą, tam tikrą lūkestį, tam tikrą požiūrį, ir vienas iš dalykų, kurį turite palikti, yra jūsų lūkesčiai, kokią naudą ėjimas keliu duos jums čia Žemėje. Štai kodėl jums reikia pažvelgti į visus tuos lūkesčius, kuriuos turite susikūrę apie dvasinį kelią, ką jis dėl jūsų padarys, ką jūs iš jo gausite. Jeigu jūs, pavyzdžiui, tikitės, kad sugebėsite materializuoti didelius turtus, ateis toks momentas, kai turėsite į tai pažvelgti ir paklausti savęs, kodėl jaučiate, kad jums reikalingi dideli turtai, ir ką tikitės su jais daryti. Kokį jausmą galite iš to gauti? Ir tuomet turite pradėti klausti: „Na, net jeigu turėčiau neribotą pinigų kiekį, ar tai tikrai man suteiktų jausmą, kurio ieškau?“

Ir tuomet galite pažvelgti į daugelį turtingų žmonių, kurie turi daugiau pinigų, nei galėtų kada nors išleisti per visą savo likusį gyvenimą. Kaip jie jaučiasi? Kokia yra jų psichologinė būsena? Dauguma jų nejaučia ramybės, jie nesijaučia ramūs, nes jiems rūpi uždirbti dar daugiau pinigų, nors jiems jų ir nereikia, arba jiems rūpi neprarasti tų pinigų, kuriuos turi. Jie vis dar tebėra įtampos būsenoje. Jie nėra ramybės būsenoje. Jie nesinaudoja pinigais, kuriuos turi, kad padarytų kažką dėl kitų, apie ką svajoja daugelis dvasingų žmonių. Galite į tai pažvelgti ir tarti: „Na, aš tai tikrai galėčiau geriau padaryti, nes esu dvasingas žmogus.“ Ir jūs galėtumėte geriau padaryti, jeigu palypėtumėte aukštyn iki labai paprasto suvokimo; tai, ko jūs siekiate – ar tai būtų fiziniai pokyčiai, fizinis rezultatas, kurį tikitės pasiekti eidami dvasiniu keliu, motyvuojantis jūsų ieškojimų veiksnys yra sukurti tam tikrą jausmą savo prote.

Ir suvokimas, iki kurio turite pakilti, yra tai, kad šios išorinės sąlygos automatiškai nesukurs jausmo, nes jausmas užgimsta jūsų psichikoje, o jūsų psichika nėra, bent jau aukštesniuose Kristiškumo lygmenyse, priklausoma nuo išorinių sąlygų. Jūsų vidinį jausmą, jūsų gyvenimo patyrimą, jūsų gyvenimo patirtį lemia tai, kas vyksta jūsų keturiuose žemesniuosiuose kūnuose. Todėl visų tų pinigų sukaupimas, kurie, jūsų manymu, sukurs tą vidinį jausmą, iš tiesų nesukurs to vidinio jausmo. Tik jeigu dirbsite tiesiogiai su savo psichika ir sieksite išspręsti tai, kas blokuoja jūsų vidinį jausmą, gausite tą jausmą. Galite turėti lūkestį, kad vieną dieną įgysite tam tikrą galią eiti ir padaryti įspūdį kitiems žmonėms ir juos atversti, ir kad taip padarysite kažką gero planetai ir pakylėtųjų mokytojų tikslui. Ir būtent taip gali galvoti jūsų išorinis protas, būtent tuo gali tikėti išorinis protas. Tačiau, jeigu pažvelgtumėte šiek tiek giliau, pamatytumėte, kad už viso to yra jausmas, kurį tikitės pasiekti, ir šis jausmas neateis kaip išorinės galios pasekmė. Jis ateis tik tuomet, kai išspręsite elementus savo psichologijoje, kurie blokuoja šį jausmą, jeigu tai yra aukštesnis jausmas, o ne koks nors baime grįstas jausmas.

Tad iš tiesų ateina lūžio taškas dvasiniame kelyje, kuomet nebegalėsite pakilti aukščiau, kol pilnai nepripažinsite, kad kitas jūsų etapas yra susikoncentruoti į savo psichologijos sprendimą. Na ir dabar, kai kurie žmonės tai suvokia žemiau 96 lygmens, tačiau turite pasiekti šį suvokimą, kad galėtumėte pradėti judėti virš 96 lygmens. Ką tai reiškia? Na, tai reiškia, kad turite pasiekti tą tašką, kuriame pripažintumėte, jog jums reikia palikti savo lūkesčius, tuos lūkesčius, kuriuos turėjote dvasinio kelio pradžioje, tuos lūkesčius, kurie galėjo būti varomąja jėga jūsų pastangoms, kurias iki šio momento dėjote. Visa tai turite atiduoti.

Daugelis dvasios ieškotojų, kurie, sakykime, nuoširdžiai stengiasi taikyti tam tikrą mokymą arba tam tikrą praktiką, nenori palikti savo lūkesčių. Jie laikosi įsikibę į šiuos lūkesčius ir negali jų paleisti. Na ir dabar, kodėl taip yra? Na, priežastis yra mūsų taip vadinama pirmykštė savastis. Kaip išsamiai paaiškinome savo knygoje „Jūsų dvasinių traumų gydymas“ ir kitose tos serijos knygose, atėjo toks momentas, kai pirmą kartą susidūrėte su puolusiomis būtybėmis ir jų nežabotu pasiryžimu sunaikinti jus kaip dvasinę būtybę. Tai jus šokiravo ir sukėlė jums didelę traumą, ir siekdami ištverti šią traumą, kad galėtumėte gyventi ir toliau funkcionuoti šioje planetoje, jūs susikūrėte pirmykštę savastį. Šios pirmykštės savasties pagrindinė užduotis yra užgniaužti (paslėpti) jūsų pirminės traumos arba, kaip mes ją pavadinome, jūsų kosminės gimimo traumos skausmą.

Pirmykštė savastis buvo sukurta kaip reakcija į tai, kas jums nutiko čia Žemėje, kai susidūrėte su puolusiomis būtybėmis.

Kai kuriems žmonėms tai nutiko kitose planetose, tačiau kad ir kur tai būtų nutikę, pirmą kartą susidūrę su puolusiomis būtybėmis jūs patyrėte šoką, kad yra kažkas, kas yra visiškai pasiryžęs jus sunaikinti. Tai jums sukėlė didžiulį skausmą, nes niekada net neįsivaizdavote, kad kas nors norėtų jus sunaikinti, kadangi esate pozityvus asmuo, kurio vienintelis noras yra padėti visiems ir planetai pakilti į aukštesnį lygmenį. Jūs net negalėjote įsivaizduoti, kad kam nors tai galėtų kelti grėsmę ir todėl jie norėtų jus sunaikinti. Ir štai jūs čia, susiduriate su tuo, ir tai jus šokiruoja, sukelia jums didelį skausmą ir puolusios būtybės visada nukreipia į jus kažkokį specifinį kaltinimą, kad jūs esate neteisūs dėl to, ano ar kito dalyko. Tai gali būti įvairiausi dalykai, priklausomai nuo išorinės situacijos.

Jūsų pirmykštė savastis buvo sukurta kompensuoti šoką, netekties jausmą, nes, tam tikra prasme, jūsų praradote savo nekaltumą, ir todėl jūsų pirmykštė savastis buvo sukurta kompensuoti ir, visų pirma, nuslėpti praradimą, kad vėl nepatirtumėte skausmo, tačiau ji taip pat sukūrė šį lūkestį, kad vieną dieną galėsite sugrįžti į tą būseną, kuri buvo prarasta ir kurioje buvote prieš šią traumą. Galėsite sugrįžti į nekaltumo būseną; bet matote, pirmykštė savastis buvo sukurta iš šios situacijos. Ji nebuvo sukurta iš nekaltumo būsenos. Jūsų pirmykštė savastis iš tiesų negali suvokti būsenos, kurioje buvote prieš traumą, ji žino tik tą būseną, kurioje atsidūrėte po traumos. Pirmykštė savastis negali suvokti Kristiškumo. Ji negali suvokti tikrojo nekaltumo, tos proto būsenos, kurią turėjote prieš tai. Pirmykštė savastis apibrėžia tikslą, kurį turėtumėte pasiekti. Tačiau tai nėra tikras tikslas, tai nėra realistiškas tikslas, tai nėra pagrįstas tikslas. Pirmykštė savastis taip pat nesugeba praregėti iš lygmens, kuriame buvo sukurta, kuris, žinoma, yra čia Žemėje, tad pirmykštė savastis nesugeba suvokti Kristiškumo. Ji negali suvokti, kad tiktai pakildami virš tam tikros sąmonės būsenos pasieksite tikrąją proto ramybę ir atgausite savo nekaltumą. Pirmykštė savastis tesugeba matyti Žemę ir todėl mano, jog, kadangi tam tikros sąlygos čia Žemėje privertė jus prarasti savo ankstesnę būseną, kitos sąlygos Žemėje gali jums padėti ją susigrąžinti. Tad dabar pirmykštė savastis yra įstrigusi šiame užburtame rate, kuriame siekia tam tikros būsenos, tam tikros sąlygos čia Žemėje, dėl savo lūkesčio, kad ši sąlyga sukurs jausmą, kuris bus ne iš Žemės.

Savo pirminį nekaltumą jūs atsinešėte su savimi prieš susidurdami su puolusiomis būtybėmis, jo nesukūrė Žemėje egzistuojančios sąlygos. Jūs jį praradote ne dėl to, kad iš tiesų būtumėte jį praradę, jūs praradote suvokimą apie jį, kadangi Sąmoningasis AŠ buvo taip stipriai šokiruotas, jog susikūrė tas atskirąsias savastis, ir dabar jūs esate atskirosios savasties viduje, žiūrėdami į išorę per tos atskirosios savasties filtrą, ir būtent dėl to nematote, kad niekada nebuvote praradę savo nekaltumo, niekada nieko nebuvote praradę. Nėra nieko, ką galėtumėte prarasti, būdami Sąmoningojo AŠ grynąja sąmone. Jūsų nekaltumas yra jūsų ryšys su savo AŠ ESU Esatimi, ir jūs niekada negalite prarasti savo ryšio su AŠ ESU Esatimi. Jis tegali būti uždengtas šiomis išorinėmis savastimis, šiomis atskirosiomis savastimis. Ir jūs negalite matyti savo ryšio, kad esate susiję su savo AŠ ESU Esatimi, nes esate savasties viduje ir žvelgiate iš jos į išorę. Vienintelis būdas susigrąžinti savo ryšį su savo AŠ ESU Esatimi yra išeiti iš savasties.

Tačiau, kad galėtumėte išeiti iš savasties, privalote pažvelgti į savastį. Tačiau pirmykštė savastis negali suvokti šio proceso. Ji mano, kad sąlygos Žemėje privertė jus kažką prarasti. Ji nežino, kas tai iš tiesų buvo, tačiau turi susikūrusi tam tikrą idėją apie tai, ką jūs praradote. Ji mėgina padėti jums susigrąžinti tai, ką praradote. Tačiau ji mano, kad vienintelis būdas tai padaryti yra jums pasiekti tam tikras sąlygas čia Žemėje. Ir būtent dėl to, kai pirmą kartą susiduriate su dvasiniu keliu, kad ir kokiu pavidalu jis būtų pateiktas, pakylėtųjų mokytojų mokymų ar kokių kitų mokymų pavidalu, jūsų pirmykštė savastis tikisi, kad, jeigu eisite šiuo dvasiniu keliu, kad ir kaip jis būtų apibrėžtas, įgysite gebėjimą, galią pakeisti savo išorines aplinkybes Žemėje, idant jos sugeneruotų vidinę būseną, kurią pirmykštė savastis laiko savo tikslu. Tačiau, visų pirma, ta būsena, kurią pirmykštė savastis sugeba matyti, nėra realistiška būsena, ir tikrasis dalykas, kurį jums reikia susigrąžinti, yra jūsų ryšys su savo AŠ ESU Esatimi, kuris yra virš šios Žemės ir todėl šio ryšio negali sukurti jokios Žemėje egzistuojančios sąlygos.

Galite pažvelgti į daug, daug žmonių, kurie pasinaudojo kažkokiu dvasiniu judėjimu, kad pasitrauktų iš visuomenės ir apsigyventų labiau atsiskyrėliškoje aplinkoje, kurioje būtų apsaugoti nuo kasdienybės šurmulio, ir galite matyti, kad daugelis jų galėjo praleisti ištisus dešimtmečius tokioje aplinkoje, atlikinėdami įvairias griežtas praktikas. Tačiau labai labai mažai iš jų iš tiesų padarė progresą, apie kurį svajojo. Kodėl taip yra? Todėl, kad dauguma Žemėje egzistuojančių dvasinių mokymų ir praktikų žada automatišką rezultatą. Jie jums žada, kad, jeigu seksite šiuo mokymu, atlikinėsite išorinę praktiką, pasieksite savo tikslą be būtinybės pažvelgti į savo psichologiją.

Prašau atkreipkite dėmesį į šį sakinį. Dauguma dvasinių mokymų jums žada, kad galite pasiekti savo trokštamą tikslą, kad ir koks jis būtų, neturėdami tirti savo psichologijos. Na ir dabar, mes perdavėme daug labai gilių ir išsamių mokymų apie pirmykštę savastį ir visas kitas atskirąsias savastis, išėjusias iš jos, ir šio mokymo esmė yra paprasta: atskiroji savastis, pirmykštė savastis ir visos kitos atskirosios savastys visada projektuoja, kad egzistuoja kažkokia problema, kuri turi būti išspręsta, kažkokia sąlyga, kuri turi būti išpildyta. Tačiau realybė yra tokia, kad visa tai yra iliuzija. Tačiau tol, kol tikėsite, kad yra kažkas, ką turite padaryti, arba kažkas, ką turite pasiekti, arba kažkas, ką turite išspręsti, būsite įstrigę toje savastyje. Na ir dabar, tikrasis raktas, norint pakilti virš tam tikro Kristaus įžvalgumo lygmens, yra išspręsti pirmykštę savastį. Tačiau negalėsite to padaryti tol, kol, mėginsite išspręsti problemą, kurią sukūrė pirmykštė savastis, arba kuri, galėtume sakyti, apibrėžia pirmykštę savastį. Turite pasiekti tą tašką, kuriame jūs, kaip Sąmoningasis AŠ, išeitumėte iš pirmykštės savasties, pažvelgtumėte į ją ir tartumėte: „Ar tai yra tikra problema? Ar ją iš viso įmanoma išspręsti? Net jeigu ją būtų įmanoma išspręsti, ką pasiekčiau ją išspręsdamas?“

Ir tuomet suvokiate, patiriate realybę, kad tai nėra tikra problema, ir jūs nieko nepasiektumėte ją išspręsdami. Ir tą akimirką galite atsiskirti nuo šios savasties. Jūs galite, kaip jums perdavėme praktiką arba procedūrą tai padaryti, galite leisti jai mirti, užuot mėginę išspręsti problemą, jūs tiesiog leidžiate jai mirti. Kitaip tariant, tai, ką šios savastys ant jūsų projektuoja ir ką puolusios būtybės ant jūsų projektuoja, yra, kad, kai išspręsite šią išorinę problemą, pasieksite vidinę būseną, kurios troškote. O mes jums sakome, kad niekada nepasieksite vidinės būsenos, kurios trokštate, kol nepaliksite mėginimų išspręsti problemą, mėginimų sugeneruoti išorines sąlygas. Jūs tai paleidžiate. Leidžiate savasčiai mirti. Nieko nebemėginate išspręsti, nieko nebemėginate kompensuoti ar pasiekti kažkokios būsenos. Jūs tiesiog leidžiate savasčiai mirti.

Dar kartą pamąstykite apie šiuos mano žodžius: „O kas gi tau, tu sek manimi“. Šie žodžiai iš tiesų jums sako, kad ateina daug tokių momentų dvasiniame kelyje, kuomet susiduriate su tam tikra iniciacija, su tam tikra iliuzija. Iliuzija yra tokia, kad yra kažkas, ką turite padaryti, kažkas, ką turite išspręsti. Tačiau iš tiesų jums tiesiog reikia suvokti, kad tai ateina iš tam tikros atskirosios savasties, ir užuot mėginus kažką išspręsti, jūs liaunatės mėginti ką nors išspręsti, jūs tiesiog leidžiate savasčiai mirti, nes pripažįstate, kad sekti Kristumi yra svarbiau nei sugeneruoti šias išorines sąlygas čia Žemėje.

Na ir dabar, grįžkime prie to, ką sakiau apie rinkimus Jungtinėse Valstijose. Jeigu pažvelgtumėte į tai neutraliai, į tuos daugelį žmonių, kurie teigia sekantys Trampu, pamatytumėte, kad jie yra labai emocingi šiuo klausimu. Jie yra labai prisirišę prie Trampo ir jo suprojektuoto įvaizdžio. Tačiau iš tiesų jie yra prisirišę prie jausmo, kurį jis jiems suteikė, ir jie patikėjo, kad vienintelis būdas jausti šį jausmą yra per Trampą ir jo buvimą prezidentu, buvimą lyderiu, tad jie yra labai, labai prisirišę. Tačiau ką šie žmonės mėgina padaryti? Jie mėgina sugeneruoti jausmą, tačiau jie mėgina tai padaryti per kažkokias išorines sąlygas Žemėje, ir dabar jie susiduria su galimybe, kad šios išorinės sąlygos pasikeis ir Trampas nebebus prezidentu. Kaip galite nuo to išsilaisvinti? Tiktai suvokdami, kad egzistuoja kažkas daugiau, kas jums yra svarbiau už šios išorinės sąlygos sukūrimą. Jeigu esate pakylėtųjų mokytojų mokinys ir tikėjote Trampu, kaip dabar galėsite judėti toliau, jam palikus savo postą? Na, tiktai ryždamiesi tarti: „O kas gi man? Aš seksiu Kristumi.“

Suvokiate, kad pakilti į aukštesnį Kristaus įžvalgumo lygmenį jums yra svarbiau už bet kokias išorines sąlygas, už to ar ano asmens buvimą prezidentu. Jūsų Kristiškumas nepriklauso nuo to, kas yra Jungtinių Valstijų prezidentas. Jeigu manote, kad yra kitaip, iš tiesų nesuvokiate, kas yra Kristiškumas, tad imkite studijuoti mano daugybę mokymų apie Kristiškumą. Kaip galite išeiti iš šios situacijos? Tiktai kažką paleisdami, tiktai pripažindami, kad jausmas, kurio trokštate, negali būti sugeneruotas išorinių sąlygų, jį įmanoma pasiekti tiktai dirbant tiesiogiai su savo psichologija. Būtent tokia yra pakylėtųjų mokytojų mokymų, perduotų per šią dispensaciją, paskirtis. Na ir dabar, galite būti pasiekę tašką, kuriame nebenorite taikyti šių mokymų, ir jeigu toks yra jūsų pasirinkimas, tuomet eikite ramybėje arba neikite ramybėje, jeigu to norite. Tačiau negalime padėti tiems, kurie nenori kažko paleisti.

Aš tai naudoju tik kaip vieną iš pavyzdžių, tačiau pavyzdžių, žinoma, yra daugybė. Pažvelkite bendrai į dvasingus žmones; galite pažvelgti į pakylėtųjų mokytojų mokinius ankstesnėse dispensacijose, ar netgi šioje dispensacijoje, ir matote tiek daug iš jų, kurie pasiekė tam tikrą tašką, kuriame yra kažkas, ko jie nenori paleisti. Jie arba paliko kelią, arba perėjo į kairįjį kelią, į išorinį kelią, kuriame atsisako įveikti kažką savo psichikoje, atsisako kažką paleisti, kad galėtų sekti Kristumi. Jie nesugebėjo pasakyti: „O kas gi man? Aš seksiu Jėzumi, seksiu Kristumi.“ Nes jie iš tiesų pasakė, kaip tas jaunuolis, kuris pas mane atėjęs man pasakė: „Noriu tavimi sekti, Jėzau, tačiau ar galėčiau pirmiau palaidoti savo mirusį tėvą?“ Kitaip tariant, pasaulyje buvo kažkas, ką jis turėjo pirmiau padaryti prieš pradėdamas sekti Kristumi, ir tuomet jūs negalite sekti Kristumi, nes pasaulyje visada bus kažkas, ką turėsite padaryti. Ką atsakiau šiam jaunuoliui? „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“ Tegul tie, kurie yra įstrigę mirties sąmonėje, sprendžia visas tas problemas, kurias jie mano privalantys išspręsti. Galite atsisakyti turėti reikalų su šiomis problemomis ir tiesiog viską paleidę pakilti su Kristumi į aukštesnį kelio lygmenį. Tačiau, žinoma, kodėl žmonės nesugeba to padaryti? Na, taip yra dėl to, kad jie nepažvelgė į pirmykštę savastį, kuri mano turinti sugeneruoti tam tikrą jausmą, sukurdama specifines sąlygas čia Žemėje.

Galėtume sakyti, kad tai yra visų amžių iliuzija. Tai yra esminė dvasinio kelio paslaptis, jeigu iš viso egzistuoja kažkokia paslaptis. Paslaptis tai yra dėl to, kad praktiškai nėra jokio mokymo, kuris apie tai kalbėtų tiesia ir suprantama kalba. Taip iš dalies yra dėl to, kad, realistiškai kalbant, kolektyvinės sąmonės kėlimas Žemėje yra lėtas ir laipsniškas procesas. Nėra prasmės duoti mokymą, kol nėra tam tikro skaičiaus žmonių, kurie būtų pasirengę priimti ir pritaikyti šį mokymą. Ir vis dėlto, esmė yra tokia: „Ką tai reiškia, kad žmonės nėra pasirengę pritaikyti mokymą?“ Na, tai reiškia, kad jie neturi noro pažvelgti į save, pažvelgti į rąstą savo akyje. Tiek daug krikščionių teigia esantys labiausiai man atsidavę mano pasekėjai, tačiau jie nenori pažvelgti į mano išsakytus teiginius, tarp jų ir į teiginį, kad turite ieškoti rąsto savo akyje, užuot teisę kitus žmones pagal jų akyje pamatytą krislą. Tai iš tiesų yra vienas iš tų dalykų, kurį turite palikti, vienas iš sunkiausiai paliekamų dalykų, kurį turite atiduoti, kad galėtumėte pakilti virš 96 lygmens. Matote, puolusios būtybės yra labai akivaizdus šios konkrečios sąmonės būsenos pavyzdys. Šioje sąmonės būsenoje atsisakote pažvelgti į save, į rąstą savo akyje, ir teieškote krislo kitų žmonių akyse, visada prikišamai rodydami į šį krislą, visada kreipdami dėmesį į išorę, sakydami, kad problema yra tenai, kad kalti yra kiti žmonės, ir būtent kiti žmonės privalo pasikeisti.

Puolusios būtybės yra įstrigusios šioje sąmonės būsenoje ir jos negalės iš jos išeiti tol, kol neapsigręš. Tačiau net ir tuomet joms reikės daug laiko virš to pakilti. Šioje planetoje jos yra sukūrusios labai labai stiprų kolektyvinį padarą, kuris siekia visus žmones įtraukti į šią sąmonę. Jūs visą laiką teisiate kitus žmones. Matote tiek daug šio teisimo pavyzdžių, kuomet surandate atpirkimo ožį, kuris yra jūsų problemų priežastis, ir tikite, kad, jei tik jums pavyktų atsikratyti atpirkimo ožiu arba priversti jį pasikeisti, jūsų problemos išsispręstų. Problemos magiškai išnyktų. Tai yra labai, labai stiprus kolektyvinis padaras, ir, vėlgi, yra visiškai suprantama, visiškai natūralu, kad, kai iš pradžių atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymus, esate veikiami šio padaro, nes užaugote aplinkoje – ir sakau tai, kad ir kur būtumėte užaugę Žemėje su labai retomis išimtimis – kurioje egzistuoja savitas standartas žmonėms teisti.

Egzistuoja norma, egzistuoja standartas, apibrėžiantis normalų elgesį, ir štai taip mes elgiamės Danijoje, štai tokie yra danai, štai tokie yra amerikiečiai, štai tokie yra prancūzai, štai tokie yra vokiečiai, štai tokie yra britai ir taip toliau. Tai turi kiekviena šalis. Egzistuoja norma, kokie jūs tariamai turėtumėte būti, kad būtumėte geras žmogus, ir jums nuo vaikystės buvo įdiegta teisti save ir kitus žmones pagal šią normą. Ar laikotės šios normos ar nesilaikote? Ir tuomet yra taikomos įvairios priemonės ir spaudimas tiems, kurie nesilaiko normos. Tad yra visiškai neišvengiama, kad, kai atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymus, turite tai savo keturiuose žemesniuosiuose kūnuose. Turite savastis, kurios buvo sukurtos kaip atsakas į tai, ir galbūt per daugelį gyvenimų tai buvo dar labiau sustiprinta. Šios savastys nuolatos jus vertina, nuolatos vertina kitus žmones, kas vyksta pasaulyje, ir viską teisia. Tai kas nutinka, kai atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymą, kuriame yra kalbama apie Kristiškumą ir Kristaus įžvalgumą? Na, šios savastys, tikrąja to žodžio prasme, sušunka: „VALIO! Štai mūsų pažadėtoji žemė, nes jei tik pasieksime Kristiškumą ir Kristaus įžvalgumą, turėsime absoliutų standartą kitiems žmonėms teisti.“

Egzistuoja psichologinis mechanizmas, kurį galite atrasti daugumoje dvasingų žmonių. Užaugote visuomenėje, kurioje dominavo viena kažkuri religija, arba galbūt joje dominavo mokslinio materializmo religija. Tad jūs visada jautėte, kad negalėtumėte būti materialistu ir negalėtumėte pasišvęsti religijai, kuri dominuoja jūsų visuomenėje. Tad visada jautėtės atstumtaisiais. Visada jautėtės teisiami, jautėte, kad jus teisia religingi žmonės ir materialistai, galbūt komunistai, priklausomai nuo to, kur užaugote. Tačiau jautėte, kad esate prašalaičiai. Buvote teisiami, nes tiesiog negalėjote laikytis normos. Tad norėdami tai pakelti, savo vaikystėje, o taip pat tikėtina ir ankstesniuose gyvenimuose, susikūrėte šias savastis, ir šios savastys turi troškimą kompensuoti tai, kad esate teisiami.

Jos tai daro siekdamos sukurti šį įspūdį, šį įsitikinimą, kad, nors buvote teisiami tų kitų žmonių, tie kiti žmonės klydo, o jūs, pasirodo, buvote teisūs, nes esate dvasingas žmogus. Jums buvo teisinga būti dvasingu žmogumi, ir štai dabar čia yra pakylėtųjų mokytojų mokymas, kuris patvirtina, kad jūs buvote teisūs būdami dvasingu žmogumi. Ir yra neišvengiama, kad šios savastys pradės naudotis pakylėtųjų mokytojų mokymu kitiems žmonėms teisti. Šie žmonės netiki šia idėja, todėl jie klysta. Jie netiki reinkarnacija, todėl jie klysta. Jie netiki tuo, jie netiki anuo, netiki tuo, ko moko pakylėtieji mokytojai; todėl jie yra žemesnėje sąmonės būsenoje už mane. Na ir dabar, vėlgi, nė vieno dėl to nekaltinu. Aš ir pats tai turėjau būdamas žemesniuose kelio lygmenyse, ne paskutiniame savo įsikūnijime, bet ankstesniuose įsikūnijimuose. Mes visi tai perėjome, tokia tiesiog yra kelio dalis. Tačiau kai kuriems dvasingiems žmonėms, net ir kai kuriems pakylėtųjų mokytojų mokiniams nutinka taip, kad jie nesugeba nuo to atsitraukti. Jie nesugeba atpažinti to savyje, kad jie turi šią atskirąją savastį, šias atskirąsias savastis, kurios nori viską teisti, ir šios savastys naudojasi pakylėtųjų mokytojų mokymu nusistatyti tą, jų supratimu, aukščiausią standartą kitų žmonių teisimui.

Matote tai visame pasaulyje. Galėtume sakyti, kad tai yra žmogiškosios būsenos dalis. Ignoruojate rąstą savo akyje ir ieškote krislo kitų akyse, ir teisiate juos labai griežtai, pagal, jūsų supratimu, kažkokį absoliutų standartą. Esmė ta, kad dauguma dvasingų žmonių, ir daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių, iš tiesų turi lūkestį, kad yra įmanoma sukurti dvasinę bendruomenę, kuri būtų grįsta meile ir mielaširdingumu. Tad intuityviai jaučiate, kad turėtų būti įmanoma sukurti dvasinę bendruomenę, kurioje nebūtų teisimo. Tiek daug žmonių turi lūkestį, kai atranda pakylėtųjų mokytojų mokymą, kad tie, kurie seka šiuo mokymu, neturėtų būti teisiantys, jie turėtų būti malonūs, jie turėtų būti mylintys, jie turėtų vienas kitą palaikyti. Galima suprasti, kad turite šį lūkestį, tačiau šis lūkestis nėra realistiškas.

Šis pasiuntinys prieš daugelį metų gyvendamas Danijoje sužinojo apie Summit Lighthouse organizaciją. Jis, žinoma, susikūrė tam tikrą lūkestį, koks būtų jausmas būti Summit Lighthouse bendruomenėje, ir kokie žmonės būtų Summit Lighthouse bendruomenėje, jis apie tai sprendė per atstumą, matė tai per atstumą, matė mokymų idealą ir galvojo, kad visi tame mokyme esantys žmonės bus mylintys ir besirūpinantys kitais. Kai atvyko į Summit Lighthouse būstinę 1987 metais, patyrė nemažą šoką. Pabuvęs tenai tris dienas, panašias į šventraščiuose aprašytas tris dienas, kurias aš tariamai praleidau pragare, jis vieną dieną prisėdo ir suvokė turįs priimti sprendimą. Arba turi bėgti arba atrasti būdą tenai išbūti. Ir jam atėjo mintis, kurią sugebėjo pripažinti išoriniu protu: „Bet palaukite minutėlę, kai įžengiau pro šiuos vartus, nemačiau didelės šiukšlių dėžės su ženklu ‘palikite savo ego čia’. Tad akivaizdu, kad pats nepalikau savo ego prie vartų, o jeigu aš nepalikau savo ego prie vartų, tuomet tikriausiai ir visi kiti žmonės jo nepaliko. Tad tai reiškia, kad žmonės vis dar tebeturi ego ir aš vis dar tebeturiu savo ego, tai galbūt mano lūkestis buvo nerealistiškas. Galbūt buvo nerealistiška tikėtis, kad visi pro tuos vartus įžengę žmonės staiga taps tobulais žmonėmis, ir aš pats tapsiu tobulu įžengęs pro tuos vartus.“ Būtent ši mintis leido jam pasilikti bendruomenėje ir padaryti didžiulį progresą, kurį jis padarė per tuos 10 tenai nugyventų metų.

Panašios mintys leido ir daugeliui kitų žmonių tenai pasilikti, tačiau taip pat buvo žmonių, kurie šito nesuvokė, jie rado kitų būdų su tuo tvarkytis ir jie pradėjo teisti, arba toliau teisė kitus žmones ir, žinoma, teisė patys save to nesuvokdami. Būtent dėl to matote, kad Summit Lighthouse iš tiesų tuo metu turėjo, ir tebeturi tai net ir šiandien, šią labai teisiančią kultūrą, kurioje žmonės naudojasi pakylėtųjų mokytojų mokymais susikurti kažkokiam idealui, koks turėtų būti tobulas pakylėtųjų mokytojų mokinys. Ir tuomet jie teisia vienas kitą pagal tai, ar jie atitinka šiuos išorinius reikalavimus. Ar priklausote personalui? Kuriame personalo skyriuje dirbate? Ar kalbate pakankamai šaukinių? Ar skleidžiate mokymus? Ar aukojate pinigų bažnyčiai? Ar gyvenate Glastonburyje? Ir visi tie išoriniai dalykai. Kokį automobilį vairuojate? Kokios jis spalvos? Kokios spalvos dėvite drabužius? Ką valgote? Kokios dietos laikotės? Ir visi tie dalykai. Kas slypi už šios tendencijos teisti? Tai yra idėja, kad tam tikrų išorinių ritualų ir praktikų atlikimas automatiškai jus atves į Kristiškumo būvį.

Mes dabar esame perdavę labai daug mokymų, kurie kvestionuoja šią iliuziją, tad turėtumėte sugebėti matyti, jog tiesiog ateina toks momentas, kai negalėsite palypėti aukščiau savo Kristiškume ir Kristaus įžvalgume, kol pilnai ir sąmoningai nepripažinsite ir nepriimsite, kad Kristiškumas nėra kažkokių išorinių čia Žemėje esančių sąlygų pasekmė. Kristiškumas nepriklauso nuo to, ką pasiekėte, ką padarėte, ką turite, kokias praktikas atliekate, kiek šaukinių sukalbėjote. Ne tai sukuria Kristiškumą. Kristiškumas ateina tik per vieną dalyką. Jis ateina ne per tai, ką įgijote, bet per tai, ką atidavėte, ką palikote, ką paleidote. Kiek atskirųjų savasčių paleidote? Kiek iliuzijų paleidote? Kiek lūkesčių paleidote? Kiek kartų susidūrėte su lūkesčiu, prisirišimu ir nuoširdžiai sau pasakėte: „O kas gi man? Aš seksiu tavimi!“ Tai yra vienintelis raktas į Kristiškumą.

Galite būti dvasinės organizacijos nariu. Galite religingai atlikinėti jos praktikas daugelį metų ir dešimtmečių. Matėme tai daugybę kartų, bet vis tiek nedarysite jokio progreso link Kristiškumo, jeigu nesuvoksite, kas iš tiesų yra Kristiškumas. Jo esmė nėra laikytis įsikibus žemiškų dalykų, jo esmė nėra ištobulinti kažkokius dalykus Žemėje, jo esmė yra paleisti. Daug, daug dvasios mokinių, kai atranda dvasinį kelią, labai stipriai susikoncentruoja į šią dvasinių pasiekimų koncepciją ir norą įgyti tam tikrus gebėjimus. Daugelis svajoja įgyti antgamtinius gebėjimus ir, deja, mano gyvenimas šiek tiek sustiprino šią svajonę, nes aš iš tiesų atlikau tam tikrus antgamtinius dalykus. Tiek daug žmonių galvoja, kad jie turi padaryti tą patį arba turi turėti kažkokius pasiekimus, kad ir kaip šie pasiekimai būtų apibrėžiami organizacijoje ar mokyme, tad jie galvoja, kad turi paimti tai, ką jau turi, ir šitai ištobulinti, kad šios savybės taptų tokios geros, jog pakylėtieji mokytojai galėtų pasakyti: „A, štai kur čela, įgijęs pasiekimus visuose septyniuose spinduliuose, jis yra pasirengęs savo pakylėjimui.“

Matote, tikrojo kelio esmė nėra įgyti kažkokį gebėjimą, ar netgi žinias ir supratimą, nes kelias, netikras kelias, kurį suprojektavo puolusios būtybės ir daugelis tam tikrame lygmenyje esančių mokinių jį priėmė, nes nieko daugiau negali tame lygmenyje daryti, iš tiesų yra kelias, kuriame išaukštinate kažkurį ego, atskirosios savasties aspektą. Kadangi kalbame apie Kristaus įžvalgumą, na, tai turite labai stiprią atskirąją savastį, kai atrandate kelią, ir ši savastis buvo kuriama daugelį gyvenimų, kaip atsakas į šią teisimo kultūrą. Tad turite atskirąją savastį, kuri jaučia įgijusi tam tikrus pasiekimus teisdama kitus žmones. Na ir dabar, ši savastis netgi gali manyti sugebanti laikytis mano priesako „teisti teisingu teisimu“, nes mano neteisianti pagal kažkokį žmogišką standartą, ji mano teisianti pagal aukštesnį standartą, ir kai atrandate pakylėtųjų mokytojų mokymą, ši savastis sako: „Štai mano šansas, paimsiu šį mokymą, stropiai jį išstudijuosiu, jį pritaikysiu, ir pasieksiu, ištobulinsiu savo gebėjimą teisti. Įgysiu aukščiausią įmanomą teisimo standartą – Kristaus įžvalgumą, sugebėsiu teisti taip, kaip teisia pakylėtieji mokytojai.“

Ir daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių patikėjo, kad esmė yra ištobulinti šią savastį, ir tuomet jie sugebės įgyti šią aukščiausią teisimo būseną, ir tuomet jie bus pasiekę Kristiškumą. Štai kas yra Kristiškumas, galvoja jie. Bet, mano mylimieji, tai tėra savastis. Ji niekada neįžengs į dangų. Kad ir koks įmantrus būtų jos gebėjimas teisti, ji niekada neįžengs į dangų. Jūs neįžengsite į dangų, kol tempsitės su savimi šią savastį. Ji negalės pralįsti pro duris. Kaip įžengsite į dangų? Tiktai paleisdami šią savastį. Ką tai reiškia? Na, daugelis dvasios mokinių, kuriuos matėme, tiek šioje dispensacijoje, tiek kitose, vis dar tebebuvo įstrigę galvojime, kad Kristiškumo esmė yra žiūrėti į pasaulį, žiūrėti į veiksmus, žiūrėti į idėjas, žiūrėti į tam tikrus pasirodančius dalykus ir teisti juos pagal šį standartą, ar jie yra teisingi ar klaidingi.

Ką mes anksčiau sakėme? Ką turėjo padaryti puolusios būtybės, kad sujauktų gyvenimą šioje planetoje? Jos turėjo suprojektuoti, kad egzistuoja standartas, apibrėžiantis, kas turėtų ir neturėtų vykti, ir jums tiesiog reikia viską vertinti pagal šį vertybinį vertinimą – teisingumo ir klaidingumo, tiesos ir klaidos sampratą. Šie žmonės mano, kad paimdami pakylėtųjų mokytojų mokymą, jį pritaikydami ir jį studijuodami, jie ištobulins šią teisiančią savastį, ir tuomet ši savastis sugebės pažvelgti į bet kokius Žemėje vykstančius dalykus ir nuteisti: „Ar tai teisinga ar klaidinga? Ar tai iš Kristaus ar iš antikristo?“ Tačiau tai yra iliuzija, ir 96 lygmenyje turite įveikti šią iliuziją, jeigu norite pereiti į aukštesnius lygmenis. Nes kitaip tiesiog įsisuksite į šį žemyn traukiantį sūkurį, kuriame teisiate ir tampate vis labiau teisiantys, tuo pat metu būdami įsitikinę, kad esate gyvasis Kristus, kuris teisia.

Leiskite man pateikti jums iliustraciją. Tarkime, kad esate judriame oro uoste. Tai vyksta dar prieš koronos krizę, oro uostas yra pilnas žmonių. Jie kalbasi, per garsiakalbius groja garsi muzika, esate supami įvairiausių garsų. Na ir dabar, jūs tenai įeinate ir galvojate: „Mano darbas yra nuteisti, kurie iš šių garsų yra iš Kristaus, o kurie nėra.“ Ką jūs darote? Sukoncentruojate dėmesį į garsą ir galvojate, kad išvystydami savo gebėjimą teisti garsus, įkūnijate Kristiškumą. Bet kas iš tiesų yra Kristiškumas? Kristiškumą pasiekęs nėra tasai, kuris girdi garsus ir juos teisia. Kristaus būtybė yra toji, kuri girdi už visų garsų esančią tylą. Galite būti triukšmingiausioje vietoje Žemėje, tačiau už viso šio triukšmo vis dar tebėra tyla. Triukšmas privalo turėti erdvę, kurioje galėtų egzistuoti, tą erdvę, kurią Buda saugo Žemei. Ši erdvė, šis tylos, egzistuojančios už garsų, pažinimas, yra Kristiškumas, ir tai yra aukščiausias Kristaus įžvalgumas.

Egzistuoja toks etapas, kaip paaiškinau, kuomet žvelgiate į fizinį, emocinį, mentalinį, identiteto lygmenį, ir naudojatės savo gebėjimu atskirti, kas yra iliuzija, kas yra manipuliacija, kas yra sūkurys, ir visi tie dalykai. Ir tame lygmenyje jūs vis dar, galėtume sakyti, teisiate. Jūs bent jau vertinate ir analizuojate. Tai yra Kristiškumo dalis šiuose pradiniuose lygmenyse. Tačiau aš jums sakau, kad ateina toks momentas, kai galite palypėti į aukštesnius Kristiškumo lygmenis, arba galite pradėti slysti žemyn, nes dabar galvojate, kad Kristiškumo esmė yra teisti. Vėlgi, grįžkime prie situacijos, kurioje stovite šiame oro uosto terminale, ir jus supa visas šis triukšmas, žmonės vaikšto pirmyn ir atgal. Ir dabar suvokiate, kad jūs turite šias garsus slopinančias ausines, kurias dėvite, ir jos yra tvirtai prigludusios prie ausų. Šone jos turi įtaisytą nedidelį mygtuką ir kai paspaudžiate šį mygtuką, ausinės nuslopina visą garsą, ir jūs dabar girdite vien tylą. Na, būtent tai yra aukštesni Kristiškumo ir Kristaus įžvalgumo lygmenys. Tai yra, kad susikoncentruojate į už triukšmo egzistuojančią tylą.

Tačiau ką tai reiškia? Tai reiškia, kad suvokiate, jog jums svarbiausias dalykas yra girdėti tylą. Ir kaip išgirsite šią tylą? Atitraukdami savo dėmesį nuo triukšmo. Tol, kol esate susikoncentravę į visą tą triukšmą, negalite girdėti tylos. Ir kas daugiausia traukia jus koncentruotis į triukšmą? Tai yra įsitikinimas, kad turite teisti, kuris triukšmas geras, o kuris blogas, kuris triukšmas teisingas, o kuris klaidingas. Tačiau pasiekiate tą tašką, kuriame suvokiate, kad jums nebėra svarbu teisti, kuri idėja, kuris pasireiškimas, kurie žmonės yra teisūs ar neteisūs. Jums yra svarbiau patirti tylą, Kristaus protą. Kai pradedate patirti šią tylą – ir daugumai žmonių tai nepradės dažniau vykti tol, kol jie nebus išsprendę pirmykštės savasties, daugelis žmonių yra probėgšmais patyrę tylą, nebūdami išsprendę pirmykštės savasties, tačiau jie nesugeba išsaugoti šios tylos – o kai išsprendžiate pirmykštę savastį, galite patirti tą tylą, ir staiga jums tai tampa daug svarbiau už teisimą, tas ar anas žmogus turėtų būti prezidentu, ar kad ir ką žmonės teistų.

Ir štai tuomet pradedate praregėti iš šių išorinių požiūrių. Ir kaip sakiau, gali būti du pakylėtųjų mokytojų mokiniai, kurie abu tiki turintys tam tikrą Kristaus įžvalgumą, ir vienas iš jų nori, kad Trampas būtų prezidentu, o kitas nori, kad kitas žmogus būtų prezidentu. Tačiau, jeigu jie abu palypėtų į aukštesnį Kristiškumo lygmenį, pradėtų suvokti, kad jiems nebėra svarbu, kas yra prezidentas. Yra kiti dalykai, kurie yra svarbesni. Pavyzdžiui, vienas iš šių svarbesnių dalykų būtų pasiekti tarpusavyje kažkokią vienybę, kuomet jie nesijaustų susiskaldę dėl to, kas yra ar nėra prezidentas. Kuomet pasiekti kažkokią aukštesnę Kristaus vienybę jiems būtų svarbiau nei įtikinti kitą žmogų, kas turėtų būti prezidentu. Ir tai yra pavyzdys, kaip dvasios mokiniai gal įveikti šią savastį, kuri nori viską teisti. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo jūs ir visi kiti galėsite kada nors sukurti bendruomenę, apie kurią daugelis dvasingų žmonių svajoja, meile, mielaširdingumu, vienas kito palaikymu grįstą bendruomenę.

Kaip bendruomenė galės būti grįsta vienas kito palaikymu, jeigu visi joje vaikščios vienas kitą teisdami? Kaip žmonės gali liautis teisti kitus, jeigu jie nepažvelgia į save ir nepažvelgia į tą savastį, kuri jus skatina viską teisti, tame tarpe ir save? Privalote įveikti šią savastį, privalote suprasti, kad esmė čia nėra įgyti šį aukščiausią gebėjimą teisti. Esmė yra leisti savasčiai mirti ir įžengti su Kristumi į tylą. Ko norite? Norite Kristiškumo ar norite žmogiško teisimo? Pristačiau jums gyvenimą ir mirtį. Rinkitės gyvenimą, jeigu norite keliauti toliau su manimi. Kitaip privalėsiu jus palikti, ir galėsite eiti savo susikurtu keliu, grįstu šia teisiančia savastimi, kuri teisia, kas teisinga, o kas klaidinga, kas iš Kristaus, o kas iš antikristo. Ši savastis teis absoliučiai viską, kas bent kiek kvestionuos savasties autoritetą.

Būkite sąžiningi su savimi. Jau anksčiau sakiau; teigiate, kad esate pakylėtųjų mokytojų mokinys, daug laiko paskyrėte mūsų mokymų studijavimui. Ko iš tiesų norite? Ar norite daryti progresą, o gal tiesiog norite sulaukti šios savasties patvirtinimo, kuri niekada neįžengs į dangų? Teisianti savastis žiūrės į kiekvieną ją kvestionuojantį mokymą, tarp jų ir į pakylėtųjų mokytojų mokymus, ir ji teis šiuos mokymus kaip neatėjusius iš Kristaus.

Mes matėme grupes žmonių, kurie save ir vienas kitą įtikino, kad šis ar anas pasiuntinys nebėra pasiuntinys, nes mokytojai niekada to nesakytų. Jie paliko tą ar aną organizaciją, nueidami savais keliais, būdami absoliučiai įsitikinę, kad žino geriau už pasiuntinį, ar šis pasiuntinys gavo tikslią žinią iš mokytojų ar ne. Tačiau iš tiesų už viso to slypi tai, kad jie manė, jų teisiančios savastys manė, kad žino geriau už pakylėtuosius mokytojus, ką pakylėtieji mokytojai turėtų sakytų. Tačiau, jeigu tai, ką sakysiu, patvirtins jūsų teisiančios savasties teisimą, kaip galėsiu jums padėti išsilaisvinti iš šios atskirosios savasties?

Na ir dabar, savastis mano, kad, kai ji bus ištobulinusi savo teisimą, galės įžengti į dangų. Tačiau aš, mano mylimieji, esu pakylėtasis mokytojas, ir žinau, kad savastis niekada neįžengs į dangų, ir jūs neįžengsite į dangų tol, kol laikysitės įsikibę į šią savastį. Ir turiu tik vieną šansą padėti jums pakilti – ir tai yra padėti jums pamatyti šią savastį, kad ją paleistumėte! Tačiau, jeigu leisitės šios savasties įtikinami, kad, jeigu aš kvestionuoju šią savastį, nesu tikras pakylėtasis mokytojas, tuomet viskas prarasta. Jūs man esate prarasti. Negaliu jums padėti. Tegaliu tik gerbti jūsų laisvą valią ir tarti: ir dar kartą šis žmogus pasirinko kairįjį kelią, siekdamas šlovės kažkokiai savasčiai, užuot leidęs tai savasčiai mirti ir sekęs Kristumi. Tie iš jūsų, kurie tai darote šį gyvenimą, galiu jus užtikrinti, darėte tai daug kartų ankstesniuose gyvenimuose. Kiek dar ilgai rinksitės vėl ir vėl sekti atskirąja savastimi, užuot sekę Kristumi? Kiek dar kartų jums reikės patirti, kad tai neveikia? Nes grįžtate į naują įsikūnijimą ir į dar vieną įsikūnijimą, ir į dar vieną įsikūnijimą, kai tuo tarpu tie, kurie paleidžia teisiančią savastį, pakyla.

Kas galės pramušti tas gynybines sienas, kurias jūsų atskirosios savastys surentė aplink Sąmoningąjį AŠ? Kas jas galės jums pramušti? Pamąstykite apie šį klausimą. Kokius barjerus surentė jūsų atskirosios savastys, kad Sąmoningasis AŠ nesugeba manęs girdėti? Kuomet neturite ausų, kurios girdėtų, ir akių, kurios matytų, nesugebate patirti, kad yra kažkas daugiau už šias savastis, yra tyla už triukšmo. Yra gyvenimas už mirties. Yra Kristaus sąmonė už to, ką jūs laikote Kristaus sąmone, bet kuri tėra antikristo sąmonė, mirties sąmonė, Šėtono sąmonė.

Rinkitės šią dieną, ar seksite Kristumi ar antikristu. Suteikiu jums visišką laisvę, nes padariau viską, ką galėjau sugalvoti, kad padėčiau jums pasirinkti gyvenimą, ir todėl paleidžiu, nes būdamas pakylėtuoju mokytoju neturiu jokio prisirišimo prie to, ar pavyks man išgelbėti žmones ar ne. Tačiau aš, žinoma, būsiu tvirtas ir paleisiu ugnį, kad ji padėtų pramušti gynybines užtvaras, kuriomis yra aptvertas Sąmoningasis AŠ. Mes sakėme, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė. Na, tai yra tylos sinonimas. Tylos patyrimas yra grynosios sąmonės patyrimas. Tai yra patyrimas, kad esate daugiau už visas šias išorines savastis. Todėl galite jas visas paleisti ir jūs nemirsite, neišnyksite, nes jūs esate, Sąmoningasis AŠ yra, pirminė būtybė, nusileidusi iš dangaus, ir ką aš sakiau? Joks žmogus nepakils į dangų kaip tik tas, kuris nusileido iš dangaus.

Sąmoningasis AŠ nusileido grynojoje sąmonėje be visų šių atskirųjų savasčių, ir tiktai Sąmoningasis AŠ vėl pakils, ir kaip jūs vėl pakilsite? Leisdami visoms šioms atskirosioms savastims mirti. Paleisdami jas visas. Jos visos privalo mirti, kad jūs galėtumėte įgyti amžinąjį gyvenimą.

AŠ ESU kelias, tiesa ir gyvenimas, nes AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2020 Kim Michaels