Geras prezidentas privalo būti neutralus ir atstovauti visus amerikiečius
Pakylėtasis Mokytojas Godfris per Kim Michaels, 2020 metų rugsėjo 20 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Rinkitės Amerikos ateitį“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Godfris. Svarsčiau ar duoti diktavimą šioje konferencijoje. Aš, žinoma, gerai žinau, kad dauguma amerikiečių šiandien nepriima reinkarnacijos, neigia reinkarnaciją ir neigia pakylėjimo procesą. Ir todėl jie neigs, kad AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Godfris, buvęs įsikūnijime Džordžu Vašingtonu ir turėjęs po to dar kitus įsikūnijimus iki to paskutiniojo, po kurio galiausiai pakilau. Jie visa tai neigs, ir todėl, ar yra kokia nors prasmė sakyti man šią kalbą, jeigu tiek daug žmonių nesiruošia jos klausyti? Tačiau, kaip paaiškinome, mūsų tikslas nėra atversti žmones tikėti tuo ar anuo. Mūsų tikslas yra pakelti kolektyvinę sąmonę. Todėl galiu kalbėti į šią kolektyvinę sąmonę, naudodamasis jūsų čakromis kaip daugikliais, didintuvais ir transliavimo stotimis, siekdamas paskleisti žinią, kurią kai kurie supras, kai kurie pagaus, sugebės ja pasinaudoti ir pastūmės Ameriką į priekį.
Tad klausimas, kurį noriu jums iškelti, yra toks: Jeigu galėtumėte paimti Džordžą Vašingtoną ir perkelti jį į šiandieninį pasaulį, kai jis jau buvo Jungtinių Valstijų prezidentu, kokia būtų jo reakcija? Įsivaizduokite Džordžą Vašingtoną įjojantį į Vašingtono miestą ant savo balto žirgo, prijojantį prie Baltųjų Rūmų, kurie dar nebuvo pastatyti, kai jis buvo prezidentu, ir įeinantį į Baltųjų Rūmų Ovalųjį Ofisą. Įsivaizduokite, kad Džordžas Vašingtonas vienai dienai būtų padarytas prezidentu. Kaip jis reaguotų? Kaip jis žiūrėtų į Ameriką šiandien ir į prezidentavimą, tokį, koks jis šiandien yra su visais jo iššūkiais?
Na, galiu jus užtikrinti, kadangi gebu suprojektuoti savo sąmonę atgal į tuos laikus, kokia ji buvo, kai buvau įsikūnijęs Džordžu Vašingtonu, kad Džordžui Vašingtonui ir jo proto būsenai būtų buvęs didelis šokas įžengti į Baltuosius Rūmus šiandien ir pamatyti skirtumą tarp to, ką reiškė būti Amerikos pirmuoju prezidentu ir ką reiškia prezidentu būti šiuolaikiniame amžiuje. Tikriausiai galima suprasti, kad daugelis žmonių nepajėgia suvokti skirtumo tarp to, koks gyvenimas buvo anais laikais ir koks jis yra šiandien. Jūs užaugote šiame pasaulyje ir nuo vaikystės įpratote prie šio pasaulio, ir neturite jokio realaus suvokimo, kaip viskas buvo prieš tuos du šimtus metų.
Ir pirmas dalykas, kurį Džordžas Vašingtonas būtų pastebėjęs, yra tai, kad gyvenimo tempas šiandien yra daug spartesnis nei buvo anais laikais. Viskas vyksta labai greitai. Iš žmonių tiek daug visko yra reikalaujama. Jie turi reaguoti į tokią daugybę dalykų šiandieniniame pasaulyje, kad tų laikų žmogus patirtų visišką perkrovą. Visas jūsų protas, net ir jūsų fizinės smegenys patiria perkrovą, susidūrusios su šiuo karštligišku šiandieninio pasaulio tempu. Net ir dauguma paprastų amerikiečių per gyvenimą lekia strimgalviais. Tačiau ypač beprotiškas tempas veikia prezidentą ir tuos, kurie dirba vyriausybėje Baltuosiuose Rūmuose. Ir koks tai yra skirtumas! Man reikėjo priiminėti daug mažiau sprendimų. Man reikėjo apdoroti žymiai mažiau informacijos. Mes dabar pasiekėme tašką, kuomet informacijos kiekis, kurį prezidentas turi apdoroti, iš tiesų tiesiog pribloškia. Ir nors šiuolaikiniai žmonės užaugo spartesniu tempu besisukančiame pasaulyje ir todėl yra įpratę apdoroti didesnį kiekį informacijos, apdorodami daug daugiau informacijos nei tai daryti buvo pratęs Džordžas Vašingtonas, tai vis tiek pribloškia. Jeigu kalbėtume atvirai, niekas to negali padaryti. Niekas neturi tokių proto pajėgumų, kad galėtų apdoroti tiek daug informacijos. Bet kuris prezidentas patirs perkrovą. Ir klausimas yra vienas: kaip prezidentas elgsis šioje situacijoje.
Egzistuoja du pagrindiniai scenarijai: prezidentas gali priimti požiūrį, kad jam ir nereikia apdoroti visos informacijos, nes prezidentas turi tokią proto būseną, kuri jam leidžia priiminėti sprendimus pagal savo idealus, pagal savo žinias, pagal savo asmenybę ir savo kaip lyderio turimus gebėjimus, ir todėl jam nėra būtina apdoroti visos tos informacijos. Jis gali tiesiog žaibiškai nuspręsti, jog štai ką mes dabar darysime. Panašų mąstymą turi daugelis didelių verslų lyderių, kurie taip pat susiduria su informacijos perkrova. Jie gali taip prie to įprasti, kad net neapdoroja informacijos, jie iš tiesų nesiekia pamatyti visų problemos aspektų ir netgi nesiklauso, ką jiems sako jų patarėjai, ir tiesiog priima žaibiškus sprendimus, kurie yra grindžiami jų pasitikėjimu savimi, kad jie iš tiesų pasirinks teisingai. Nes kaip gi kitaip būtų atsidūrę Baltuosiuose Rūmuose, jeigu negebėtų priiminėti teisingų sprendimų? Tad šitaip jie mąsto. Tai yra vienas būdas, kaip elgtis su informacijos perkrova: jūs jos tiesiog neapdorojate.
Kitas būdas yra negalvoti, kad viską žinote ir turite gebėjimą priimti žaibiškus sprendimus. Todėl mėginate klausyti savo patarėjų, kurie studijavo visą šią informaciją ir gali ją jums pateikti glausta ir sutrumpinta forma. Galėtume tai pavadinti Reader’s Digest metodu būti prezidentu. Leidžiate savo patarėjams suspausti informaciją, tad jūs gaunate tik jos esmę, o ne pilną istoriją. Tai, žinoma, reiškia, kad neturite pilno problemos supratimo, bet bent jau turite kažkokį problemos supratimą. Esate pasiruošę klausyti savo patarėjų, o tuomet, kai priimate sprendimą, kaip prezidentui kartais tenka daryti, nepriimate žaibiško sprendimo, nusileidžiate į savo širdį ir savęs paklausiate: „O ką daryti būtų didžiausia užuojauta?“ Nebūtinai visada galite žinoti, ką daryti yra teisinga, tačiau galite žinoti, ką daryti būtų didžiausia užuojauta.
Galite matyti prezidentus, net ir pastarųjų dešimtmečių prezidentus, kurie naudojosi tiek vienu, tiek kitu metodu. Man nereikia jų įvardinti, nes patys galite į tai pažvelgti. Ir skirtumas tarp šių dviejų metodų yra toks, kad pirmąjį požiūrį priėmęs žmogus daro prielaidą ir laiko savaime suprantama, jog: „Kadangi esu prezidentas, aš pats iš savęs galiu kažką padaryti.“ O priėmęs antrąjį požiūrį sako: „Vien todėl, kad esu prezidentas, dar nereiškia, jog visada žinau, ką daryti yra teisingiausia.“
Na, o trečiasis požiūris iš tiesų būtų toks požiūris, kuris buvo aprašytas šioje invokacijoje, ir kurį aš išsamiai aprašiau diktavime, kuriuo yra paremta ši invokacija, ir tai yra atidavimas. [Prieš šį diktavimą kalbėta invokacija yra grįsta diktavimu, kurį Godfris perdavė ant Vernono Kalno 2011 metų vasario 13 dieną. Šis diktavimas Ko reikia, norint būti geru Jungtinių Valstijų prezidentu ir juo grįsta invokacija buvo publikuoti Kim Michaels knygoje Dvasinis Amerikos išvalymas, 2019 m.] Atsiduodate tai aukštesniajai galiai, kad ir kaip ją įsivaizduojate, nes pripažįstate, kad iš tiesų egzistuoja aukštesnė galia, esanti aukščiau už jus.
Na, ir iš tiesų buvo prezidentų, kurie buvo prie to priartėję, tačiau Jungtinių Valstijų istorijoje buvo labai mažai prezidentų – tiesą sakant, daugiau nebuvo nė vieno prezidento, kuris būtų tai praktikavęs tokiu laipsniu kaip tai dariau aš būdamas Džordžu Vašingtonu. Iš dalies dėl to, kad jie neišgyveno to patyrimo, kurį patyriau Valley Forge stovyklavietėje, to visiško atidavimo, per kurį pilnai pripažinau, kad pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti. Ir vis dėlto, tai vis dar tebėra idealas, ką reiškia būti prezidentu. Tai yra aukščiausias idealas. Išklausote savo patarėjų ir mėginate surinkti kaip įmanoma daugiau informacijos tam tikru klausimu. Taip pat galite pamąstyti, ką daryti būtų didžiausia užuojauta.
Tačiau prieš priimdami svarbų sprendimą, pasitraukiate į privačią erdvę. Susitelkiate į savo širdį ir vidinę esybę ir paleidžiate visas žmogiškas nuomones, visus išankstinius nusistatymus ir visas išankstines nuomones apie tai, ką turėtumėte ar ko neturėtumėte daryti. Atrandate būdą paprašyti aukštesnės jėgos, kaip jūs ją suvokiate, kad ji ne tik pasakytų jums, ką daryti, bet kad suteiktų aukštesnę perspektyvą į tą situaciją ir į tą klausimą. Tai yra trečiasis metodas būti prezidentu. Ir tai iš tiesų yra vienintelis būdas, kuriuo galite funkcionuoti būdami prezidentu. Tai yra vienintelis dalykas, nepasikeitęs nuo Džordžo Vašingtono laikų iki šių dienų. Netgi galėtume sakyti, kad dėl didesnio informacijos kiekio, kurį šiandien turite apdoroti, yra net dar svarbiau sugebėti atiduoti.
Bet ką tai iš tiesų reiškia? Ką tai reiškia? Ko reikia, kad galėtumėte būti prezidentu ir, užuot priiminėję žaibiškus sprendimus ar netgi rūpestingiau pasvertus sprendimus, sustotumėte. Atsisakytumėte priimti sprendimą. Nusileistumėte vidun, pasakytumėte savo patarėjams eiti išsivirti kavos ir palikti jus vienus Ovaliajame Ofise. Ir tuomet atsisėstumėte arba parkluptumėte ant kelių. Ištuštintumėte savo protą nuo visų išankstinių nuomonių ir paprašytumėte šios aukštesnės jėgos, kad ir kaip ją įsivaizduojate, suteikti jums aukštesnį požiūrį į situaciją, ir tuomet būtumėte visiškai atviri tam, kas jums ateis.
Ko reikia, kad galėtumėte tai padaryti? Na, pirmiausia turite būti pasiekę tam tikrą dvasinę brandą. To neįmanoma imituoti. Per savo gyvenimą turite būti patyrę tikrų mistinių patyrimų, per kuriuos išėjote iš savo įprastinės proto būsenos ribų ir užmezgėte ryšį arba patyrėte kažkokią realybę, peržengiančią jūsų įprastinę proto būseną ir jūsų įprastinį suvokimo filtrą. Kitaip neturėtumėte atskaitos taško, kad egzistuoja kažkas daugiau už jūsų proto ir jūsų suvokimo filtro ribų. Ir tuomet privalote ryžtis ieškoti to kažko daugiau, o tai reiškia, jog turite ištuštinti savo protą ir atidėti į šalį visas savo asmenines idealistines, ideologines, išankstines nuomones ir vertinimus, ką jūs turėtumėte, o ypač, ko neturėtumėte daryti būdami prezidentu. Taip pat turite atidėti į šalį lūkesčius, kuriuos, kaip žinote, turi jūsų patarėjai, jus supantys žmonės, jūsų rinkėjai, kuriuos turi plačioji visuomenė, žiniasklaida, Kongresas ir Senatas. Ir šis žmonių daromas spaudimas užgula prezidento pečius ir yra siunčiamas į jį kaip strėlės emociniame, mentaliniame ir identiteto lygmenyse 24 valandas per parą. Privalote sugebėti ir pasiryžti nustumti į šalį šį spaudimą, kad galėtumėte įeiti į neutralią proto būseną.
Ką tai reiškia, kad esate neutralioje proto būsenoje? Na, tai reiškia daug dalykų. Tai reiškia, kad esate laisvi nuo visų šitų išankstinių vertinimų ir tapatumo jausmo, kurį turi dauguma žmonių. Tačiau būnant prezidentu tai iš tiesų reiškia, kad kai jūs, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas, įžengiate į tą neutralią proto būseną, jūs nesate nei respublikonas, nei demokratas. Negalite būti neutralūs turėdami tą išorinį apvalkalą, kuris sako: „Kadangi esu respublikonų prezidentas, arba kadangi esu demokratų prezidentas, štai kaip dabar turiu žiūrėti į šį klausimą, ir tikriausiai tokį sprendimą turiu priimti, nes to iš manęs tikisi mano partija, mano elektoratas ir mano patarėjai.“ Jums neturi rūpėti, kokios reakcijos sulauksite, jeigu nuvilsite arba nustebinsite visus tuos žmones.
Nepaisant to, kad perėjote visą šį ilgą procesą, per kurį buvote respublikonu arba demokratu, ir nepaisant to, kad buvote išrinkti kaip atstovaujantys vieną iš šių partijų, turite sugebėti ir ryžtis palikti tai nuošaly, nes suvokiate, o tiksliau, turėtumėte suvokti būdami prezidentu, kad yra du Kongreso rūmai, yra dvi partijos Atstovų Rūmuose ir Senate, bet yra tik vienas prezidentas. Yra tik viena kėdė Ovaliajame Ofise už stalo. Turėtumėte suvokti, kaip vienas iš ankstesnių prezidentų [Harry S. Truman] turėjo ant savo stalo pasidėjęs ženklą, kuriame buvo parašyta: „Atsakomybė yra mano“. Nes jūs esate pačiame viršuje.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad respublikonų partija gali sau leisti sakyti: „Mes atstovaujame tik respublikonų rinkėjus. Mes atstovaujame tik tam tikrą mąstymą turinčius amerikiečius.“ Demokratų partija gali sau leisti sakyti: „Mes atstovaujame tik demokratų rinkėjus, tik tam tikrą mąstymą turinčius žmones.“ Tačiau būdami prezidentu, norėdami būti geriausiu kokiu tik galite būti prezidentu, negalite sau leisti to sakyti. Jūs esate vienas prezidentas ir privalote atstovauti visus amerikiečius.
Norėdami įžengti į neutralią proto būseną ir gauti aukštesnę viziją iš aukštesnės jėgos, turite ryžtis pripažinti, kad kai sėdite toje vienoje kėdėje Ovaliajame Ofise, privalote atstovauti visus amerikiečius, ar bent jau kuo didesnį jų skaičių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad negalite į problemas žiūrėti per tam tikrą ideologiją, platformą, mąstyseną ar pasaulėžiūrą, ateinančią iš respublikonų ar iš demokratų partijos. Būdami prezidentu privalote ieškoti, kas būtų geriausia didžiausiam žmonių skaičiui, o ne ką tariamai turėčiau daryti pagal savo partijos liniją. Norėdami būti geriausiu įmanomu prezidentu turite įsisąmoninti, kad egzistuoja tam tikri pamatiniai dalykai, tam tikri principai, tam tikros idėjos ir tam tikri faktai, kurie yra neutralūs. Galėtume juos pavadinti objektyviais, kadangi jie nepasikeičia nuo to, ar jūs į juos žvelgiate per demokratų mąstymą ar per respublikonų mąstymą. Jie yra tokie, kokie yra. Ir tai yra tai, kas yra geriausia žmonėms, nepaisant partinių ideologijų.
Jeigu sugebėsite tai padaryti būdami prezidentu, galėsite būti geriausiu prezidentu, kokiu tik galite būti pagal savo asmenybę ir gyvenamus laikus, ir atsižvelgiant į tai, kokią nepaprastai sudėtingą šios didelės šalies lygtį jums tenka spręsti tuos ketverius ar aštuonerius metus, per kuriuos turite privilegiją sėdėti toje kėdėje. Jeigu leisite, kad visus jūsų sprendimus diktuotų jūsų partijos ideologija ar jūsų asmeninis įtikėjimas savo pranašumu, negalėsite būti geriausiu prezidentu kokiu galėtumėte būti. Jūs, tiesą sakant, galite būti daug prastesniu prezidentu nei galėtumėte būti ar nei galėtų būti kuris nors kitas žmogus toje situacijoje, turintis didesnį pasiryžimą atsiduoti.
Sakiau, kad jeigu Džordžas Vašingtonas šiandien įžengtų į Ovalųjį Ofisą, jis būtų šokiruotas karštligiško tempo. Esu tikras, kad suvokiate, jog Džordžui Vašingtonui šiandien net nebūtų leista įeiti į Baltuosius Rūmus. Jį sustabdytų apsauga. Jie pareikalautų parodyti tapatumo pažymėjimą, o jis nieko negalėtų jiems parodyti. Jis gali sakyti: „Bet aš esu Džordžas Vašingtonas.“ O jie iš jo juoktųsi ir reikalautų nusiimti peruką ir išsiimti savo medinius dantis. Jie ir toliau netikėtų, kad jis tikrai yra tas, kuo teigia esantis. Jam net nebūtų leista įžengti pro duris.
Ir vis dėlto, jeigu Džordžas Vašingtonas galėtų įžengti į Baltuosius Rūmus, labiausiai jį šokiruotų tai, į kokį fanatizmą nugrimzdo prezidento institucija, į kokį fanatizmą nugrimzdo Kongresas ir Senatas, kokiu fanatišku pavirto visas politinis procesas Amerikoje ir kiek daug fanatizmo atsirado viešajame diskurse. Džordžas Vašingtonas būtų pažvelgęs į šią priešiškumo tarp žmonių, priklausančių toms dviem partijoms, būseną, būtų pažvelgęs į tai ir taręs: „Gerai, kad to nebuvo anais laikais, nes niekada nebūtume sugebėję susiburti bendrai kovai prieš britus. Būtume buvę tokie susiskaldę, jog mums nebūtų pavykę sukurti jokio vieningo fronto. Niekada nebūtume laimėję Revoliucinio Karo. Nebūtume sugebėję sukurti nepriklausomos šalies. Ir kaip galime tikėtis išsaugoti šios šalies nepriklausomybę, kai žmonės yra taip stipriai susiskaldę?“
Džordžas Vašingtonas puikiai suvokė, kad „vieningi triumfuojame, susipriešinę žūvame“. Jis žinojo, kad tiktai tas trapus vienybės jausmas, ant kurio laikėsi jo kariuomenė, leido jam tapti įrankiu pergalei prieš pranašesnes britų pajėgas. Egzistavo vieninga vizija, kad, nors jie savo skaičiumi ir kitais atžvilgiais neprilygsta britų pajėgoms, kolonijinės pajėgos vis tiek gali laimėti. Džordžas Vašingtonas būtų pažvelgęs į dabartinę susiskaldymo būseną Jungtinėse Valstijose ir jam būtų kilęs klausimas: „Bet kaip Amerikos žmonės galėjo šitaip susiskaldyti? Kaip gali egzistuoti tokio didžiulio susiskaldymo būsena Jungtinėse Valstijose?“ Jis būtų labai greitai supratęs, kad iš tiesų ne patys žmonės yra susiskaldę; jie manipuliacijomis buvo įstumti į šį susiskaldymą. Ir jis būtų supratęs, kodėl taip yra.
Taip yra dėl to, kad egzistuoja išorinė jėga žmonių atžvilgiu, kuri manipuliuoja žmonėmis. Jis būtų suvokęs, kad per savo prezidentavimą ir dar anksčiau kovojo prieš išorinę jėgą, prieš britus, tačiau šiandien Amerikos žmonės susiduria su išorine jėga, kuri yra išorinė žmonių atžvilgiu, tačiau regimai nėra išorinė šalies atžvilgiu, kadangi valdžios elitas, dauguma jų, gyvena pačiose Jungtinėse Valstijose. Tačiau jis taip pat būtų labai greitai supratęs, kad šis valdžios elitas neturi visiškai jokios ištikimybės Amerikai. Jie neturi jokio patriotiškumo ir netgi visiškai nevertina Amerikos. Vienintelis jų noras yra siekti savo ambicijų kitų žmonių sąskaita. Jie nėra ištikimi Amerikai. Kai kurie iš jų yra internacionalistai, valdantys visas tas tarptautines korporacijas ir finansų imperijas, kurios neturi jokio lojalumo Amerikai ar Amerikos žmonėms.
Džordžas Vašingtonas būtų supratęs, kad kaip žmonės kolonijiniais laikais turėjo reikalų su šia agresyvia išorine Britanijos karališkosios šeimos jėga, šiandien Amerikos žmonės susiduria su šia agresyvia valdžios elito jėga. Jis būtų supratęs, kad šis valdžios elitas gali valdyti tik todėl, kad suskaldė žmones. Jis būtų pažvelgęs į tai, kas šiuos žmones skaldo, ir, žinoma, būtų pamatęs, kad juos skaldo daug dalykų. Tačiau vienas iš pagrindinių šiuo metu žmones skaldančių dalykų yra šios dvi politinės partijos. Tiek daug žmonių manipuliacijomis buvo įstumti į sąmonės būseną, kurioje tiki, kad tiktai respublikonų partija gali išgelbėti Ameriką. Jeigu respublikonų partija nelaimės, demokratai atves Ameriką prie neišvengiamo žlugimo. Kiti žmonės tiki, kad respublikonai yra tokie konservatyvūs, tokie reakcingi, kad jie tikrai privers Ameriką žlugti, ir tik demokratų partija gali išvesti Ameriką į geresnį amžių.
O Džordžas Vašingtonas būtų labai aiškiai pamatęs, kad abi žmonių grupės tiki, jog kažkokia žmonių sukurta politinė ideologija gali išspręsti visas žmonių problemas. Nė viena iš šių grupių nemato būtinybės prezidentui atsiduoti aukštesnei jėgai ir gauti aukštesnę viziją, ir jie taip pat nemato būtinybės ir patys atsiduoti aukštesnei jėgai ir gauti aukštesnę viziją. Žinoma, kai kurie iš jų, ypač krikščionių pusėje, iš tiesų gali manyti, jog jie atsiduoda aukštesnei jėgai, ir kad jų asmeninės bažnyčios sugalvota Biblijos interpretacija atstovauja tą aukštesnę jėgą.
Tačiau Džordžas Vašingtonas būtų permatęs tai kiaurai, nes jis nebuvo standartinis jūsų krikščionis, ir tikrai nebuvo fundamentalistas. Jis išpažino universalesnę dvasingumo formą, kurią suprato kaip „Gamtos Dievą“, ir tai turėjo jam prasmę. Kai jis atsiduodavo tai aukštesnei jėgai, tai nebuvo Senojo Testamento Dievas. Tai buvo panašiau į Jėzaus Dievą – mylintį tėvą. Tačiau Džordžas Vašingtonas labiau tai matė kaip Gamtos Dievą, universalų Dievą, peržengiantį visų žmonių sukurtų įvaizdžių ribas.
Džordžas Vašingtonas būtų pažvelgęs į tai ir taręs: „Bet nė viena iš šių dviejų frakcijų neturi pakankamai atviro proto gauti aukštesnę viziją apie tai, kas yra geriausia didžiausiam skaičiui žmonių. Jie yra susitelkę į savo konkrečią pasaulėžiūrą, galvodami, kad ji yra vienintelė teisinga.“ Egzistuoja tam tikra amerikiečių grupė, kurie išpažįsta respublikonų pasaulėžiūrą, ir tam tikras žmonių skaičius išpažįsta demokratų pasaulėžiūrą, tačiau nė viena iš šių grupių nesudaro Amerikos žmonių daugumos. Vienintelė priežastis, dėl kurios prezidentas yra išrenkamas tai iš vienos, tai iš kitos partijos, yra ta, kad egzistuoja grupė amerikiečių viduryje, kurie kartais metasi į vieną pusę, o kartais – į kitą, bet iš tiesų jie nepriklauso nė vienai iš šių dviejų stovyklų. Tačiau kitų stovyklų, už kurias būtų galima balsuoti, tiesiog nėra, ir jie jaučia privalantys už ką nors balsuoti, tad kartais palinksta į vieną pusę, o kartais – į kitą. Tačiau jie nejaučia, kad turėtų tikrą pasirinkimą.
Ir Džordžas Vašingtonas būtų supratęs, kad štai kas nutiko su Amerika: šis susiskaldymas nebuvo toks ryškus, kai jis buvo prezidentu. Nors, žinoma, ir tais laikais egzistavo skirtingos nuomonės ir skirtingos interesų grupės, tačiau nebuvo tokio susiskaldymo. Nebuvo tokio absoliutaus tikėjimo, kad vienas kelias yra vienintelis teisingas, o kitas veda į kuo tikriausią pražūtį.
Tad štai ką iš esmės norėjau jums duoti: šią perspektyvą, ko reikia, norint būti geriausiu prezidentu kokiu tik galite būti. Aš, žinoma, galėčiau šią kalbą tęsti ir toliau, pateikdamas jums savo, kaip pakylėtojo mokytojo, įvertinimą apie dabartinį prezidentą, apie šiuose rinkimuose kandidatuojančius asmenis, apie neseniai prezidento poste buvusius asmenis, tačiau nenoriu to daryti. Jūs patys galite paimti tai, ką čia pasakiau, galite paimti tai, ką kalbėjau savo ankstesniame diktavime, ir galite pasinaudoti tuo neseniai buvusiems prezidentams įvertinti. Galite pasidaryti savo asmenines išvadas pagal savo pačių įžvalgumą. Nemėginsiu jūsų stumti nė viena kryptimi ir neduosiu jums paruošto atsakymo. Suteiksiu jums laisvę patiems tai įsivertinti, nes, vėlgi, mes, pakylėtieji mokytojai, nesame nei respublikonai, nei demokratai. Mūsų mąstymas yra universalus, ir mūsų aukščiausias tikslas yra pakelti kolektyvinę Amerikos žmonių sąmonę. Mes tai darome suteikdami jiems perspektyvą ir tuomet leisdami jiems daryti su ja ką tik jie nori. Tas pats galioja ir jums, kurie esate mūsų tiesioginiai pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Jūs turite mūsų perspektyvą. Ir tik nuo jūsų pačių priklauso, ką su ja veiksite.
Ir su tuo, esu dėkingas už šią man suteiktą galimybę kalbėti. Nedažnai ja naudojausi dėl įvairių priežasčių, ir vis dėlto, esu dėkingas už šią galimybę. Galbūt kada nors ateityje dar kartą ja pasinaudosiu pakalbėti kitomis temomis nei Amerikos politika. Tad dabar užsklendžiu jus liepsnoje, kuria AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com