Ar Amerika bus užjaučianti ar konfrontuojanti šalis?

Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2020 metų rugsėjo 18 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Rinkitės Amerikos ateitį“.


Aš esu Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija. Nors galėtumėte mane vadinti Pakylėtąja Mokytoja Maray, nes aš atstovauju Ma-ray, Motinos Spindulį [angl. Mother Ray] visiems Žemės žmonėms. Tai ko tuomet Kosminė Motina, Dangiškoji Motina nori visiems savo vaikams? Na, ko ji nori, nelabai skiriasi nuo to, ko daugelis motinų Žemėje nori savo vaikams. Dauguma motinų Žemėje nori, kad visiems jos vaikams gyvenimas būtų sėkmingas. Nebūtinai, kad jie visi darytų tą patį, bet kad kiekvienam vaikui, pagal šio vaiko asmenybę ir troškimus, sektųsi daryti tai, ką jis pasirinktų daryti. Ir galėtume tai pavadinti normalia motiniškumo būsena.

Ką aš, jūsų manymu, būdama Dangiškosios Motinos Žemei atstove, matau žvelgdama į Ameriką? Matau, kad visi žmonės, gyvenantys Amerikos ribose yra mano vaikai kosmine, dangiškąja prasme. Ko aš noriu visiems savo vaikams, gyvenantiems Amerikoje? Noriu, kad jiems visiems gerai klostytųsi. Tikiuosi, kad šitai turėtų būti akivaizdu, bent jau pripažįstantiems, kad egzistuoja pakylėtieji mokytojai, kurie neturi jokio ego, jokių išankstinių nusistatymų, jokio teisimo, jokių žmogiškų vertinimų, kurie yra laisvi nuo visos žmogiškos psichologijos ir todėl žiūri į gyvenimą Žemėje, žiūri į žmones Žemėje kitaip nei tai sugeba daryti dauguma žmonių.

Na ir dabar, mano mylimieji, kai žiūriu į Ameriką ir naudojuosi standartu, kad noriu, jog visiems mano vaikams gerai klostytųsi, kiek Amerika išpildo šį kosminės motinos troškimą, kad visiems žmonėms gerai klostytųsi? Nekalbu čia vien pakylėtųjų mokytojų mokiniams, kalbu į kolektyvinę sąmonę. Ar visiems žmonėms Amerikoje gerai klostosi? Žinau, kad nė vienas pakylėtųjų mokytojų mokinys į šį klausimą neatsakytų teigiamai. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad yra daug žmonių, gyvenančių Amerikoje, kurie į tai atsakytų: „Taip, visiems amerikiečiams gerai klostosi“, ir netgi yra daug žmonių, kurie iš viso nesusimąstė apie šį klausimą.

Yra visai daug žmonių Amerikoje, kurie, jeigu jiems būtų pateiktas šis klausimas, sakytų: „Bet pažvelkite net ir į vargingiausius žmones Amerikoje – jie yra geresnėje padėtyje už kai kurių kitų trečiojo pasaulio šalių varguolius“. Kitaip tariant, jie lygintų Ameriką su kita šalimi, tarsi iš tiesų galėtumėte palyginti, tarsi galėtumėte sakyti, kad standartą, apibrėžiantį, ką reiškia gerai gyventi Amerikoje, galima lygiavertiškai palyginti su kitos šalies standartu. Jeigu žmonės toje šalyje negyvena gerai, tuomet, lyginant su tuo, visi žmonės Amerikoje gyvena gerai.

Tačiau ar tai yra pagrįstas palyginimas? Žinoma, kad ne. Į kiekvieną šalį reikia žiūrėti pagal bendrą jos išsivystymo lygį. Ir, žinoma, aš visai nenoriu, kad viso pasaulio mastu būtų toks milžiniškas skirtumas tarp turtingų ir vargingų šalių. Aš, žinoma, noriu, kad visi mano vaikai visame pasaulyje gyventų gerai, o tai reiškia, jog noriu, kad visos šalys būtų turtingos, klestinčios ir išsivysčiusios. Tačiau turime nelygų turto pasiskirstymą planetoje, o tai reiškia, kad kai kurios šalys gyvena geriau už kitas, ir tose šalyse turime žiūrėti, koks yra šių šalių ekonominis lygmuo. Ir tuomet turime sakyti: „Lyginant su šiuo lygmeniu, lyginant su ekonomikos lygmeniu, Amerikoje egzistuojančio turto lygmeniu, ar visi žmonės gerai gyvena?“ Tad, remiantis tuo, kai kurie žmonės sakytų: „O taip, visi žmonės gerai gyvena“.

Yra net ir tokių, kurie iš viso atsisakytų mąstyti apie šį klausimą. Nes jie nori išsaugoti iliuziją, kad Amerikoje visi gali gerai gyventi, jeigu iš tiesų to nori. Kitaip tariant, jie nori išsaugoti iliuziją, kad, jeigu žmonės Amerikoje negyvena gerai, taip yra dėl to, kad jie yra tinginiai arba kvaili, arba nenori stengtis. Jie savo prote yra susikūrę tą amerikietiškos svajonės idėją ir nuoširdžiai tiki, kad Amerika suteikia lygias galimybes visiems jos teritorijoje gyvenantiems žmonėms. Jie mano, kad, jeigu iš tiesų stengsitės, galėsite tapti turtingais ar bent jau pasiturinčiais. Daugelis žmonių turi šį įsivaizdavimą, šią svajonę, ir nenori jos paleisti.

Ir dabar jūs girdėjote šį pasiuntinį kalbant apie straipsnį Times žurnale, kuriame yra rašoma apie augančią pajamų nelygybę, ir kad tai vyksta nuo 1975 metų. Straipsnyje taip pat yra sakoma, kad tarp 1945 ir 1975 metų egzistavo didesnė pajamų lygybė. Na, ir iš tiesų, turiu su tuo sutikti, nes, jeigu grįžtumėte į tuos tris dešimtmečius po karo, galėjote pagrįstai sakyti, kad visi žmonės Amerikoje, kurie tikrai stengėsi, galėjo tapti pasiturinčiais, nebūtinai turtingais, bet pasiturinčiais. Tačiau nuo 1975 metų, kaip demonstruoja šis RAND korporacijos atliktas tyrimas, Amerikos ekonomikoje įvyko pokytis. Ir buvo atimtos ne tik pajamos ir turtas, bet ir galimybės, jos buvo sistematiškai atimtos iš 90% visuomenės, tiesą sakant, iš 99% visuomenės. Tad, kad galėtumėte sakyti, kad galėtumėte išsaugoti šią svajonę, jog visi žmonės gali gerai gyventi, privalote ignoruoti tokius faktus kaip šis. Privalote ignoruoti, ką dauguma žmonių sugeba matyti, tai yra, kad daugelis vidurinės klasės amerikiečių dirba vis sunkiau ir sunkiau, dirba abu tėvai, tačiau jų pragyvenimo lygis vis labiau smunka.

Esmė čia nėra noro dirbti nebuvimas. Net ir vidurinė klasė, tie žmonės, kurie studijavo koledže ir įgijo išsilavinimą, kurie dirba darbuose dažnai daugiau nei 40 valandų per savaitę, jie uždirba vis mažiau ir mažiau pajamų ir mato, kad jiems yra vis sunkiau išsaugoti pasiturintį vidurinės klasės gyvenimo būdą. Tą gali matyti kiekvienas, išdrįsęs į tai pažvelgti. Tad klausimas, kurį norėčiau jums užduoti, yra toks: „Ar iš tiesų dar liko koks nors ekonominis pagrindas išsaugoti amerikietišką svajonę, teigiančią, kad visi gali gerai gyventi, jei tik stengsis ir sunkiai dirbs?“ Ar egzistuoja tam ekonominis pagrindas?

Kai matote šiuos negailestingus, nepaneigiamus kompiuterio duomenis apie pajamų pasiskirstymą, ar iš tiesų turite kokį nors pagrindą šios svajonės išsaugojimui? Nes šis tyrimas demonstruoja, kad atimtos buvo ne tik pajamos, bet ir galimybės. Galite stengtis, galite sunkiai dirbti, galite studijuoti, galite pabaigti universitetą, galite dirbti vis sunkiau ir sunkiau savo darbe, tačiau neuždirbate vis daugiau ir daugiau pinigų, nes šie pinigai nusėda aukščiausio 1% kišenėse. Tą rodo negailestingi, nepaneigiami duomenys. Taip, galite tai ignoruoti. Bet tuomet, vėlgi, kokį pagrindą turite savo svajonei?

Tad kitas klausimas būtų toks: „Kodėl tiek daug žmonių Amerikoje nori išsaugoti amerikietišką svajonę?“ Užuot pažvelgę į faktus, pažvelgę į tai, ką gali matyti savo aplinkoje, pažvelgę į savo pačių gyvenimą ir suvokę, kad kažkas nutiko Amerikoje, dėl ko daugumai žmonių tapo labai sunku pasiekti amerikietišką svajonę. Tad kas gi nutiko?

Na, pajamų nelygybė, žinoma, yra vienas veiksnys, tačiau veiksnių yra ir daugiau. Kodėl taip yra, kad tiek daug žmonių nori išsaugoti tą amerikietišką svajonę? Taip yra dėl to, kad ši svajonė jiems kažką duoda. Ką ji jiems duoda? Ji jiems duoda patvirtinimą jų įsitikinimui, kurio dauguma jų nesugebėtų artikuliuoti. Šis įsitikinimas sako: „Aš esu atskira, individuali žmogiška būtybė. Aš nesu savo brolio sergėtojas, aš esu atskiras individas. Jeigu gerai gyvenu, taip yra dėl to, kad asmeniškai sunkiai dirbau, ir neprivalau tuo dalytis su kitais, neprivalau padėti kitiems, kažką daryti dėl kitų, galiu gyventi savo asmeninį individualų gyvenimą ir man nereikia rūpintis, kaip sekasi kitiems mano aplinkoje gyvenantiems žmonėms.“ Tai yra įsitikinimas, kurį daugelis amerikiečių nori išsaugoti. Būtent dėl to jie nenori pažvelgti į amerikietišką svajonę ir palyginti ją su nepaneigiamais ekonominiais duomenimis.

Na, o kodėl didelė dalis amerikiečių, tiesą sakant, didesnė dalis nei bet kurioje kitoje Žemės šalyje, turi šį požiūrį? Na, iš pradžių galime patyrinėti populiarų įvaizdį, kuris yra labai giliai įsišaknijęs Amerikoje, jos kolektyvinėje sąmonėje, Amerikos kultūroje, kolektyvinėje amerikiečių sąmonėje. Šį vaizdinį dar labiau sustiprino Holivudas. Savo ištakomis jis siekia Laukinius Vakarus. Ir tai yra, kaip jau anksčiau kalbėjau, šis individualizmo, šiurkštaus individualizmo jausmas. Kas pastatė šią šalį? Šiurkštūs individai, kurie ėjo ir kovojo prieš gamtą, kovojo prieš indėnus, gaudė bebrus, šaudė bizonus ir kasė auksą, būtent jie pastatė šią šalį.

Turite tiek daug populiarių filmų, kuriuose yra rodomi Laukiniai Vakarai. Ir yra rodoma, kaip galiausiai atsišaudyti pradėjęs individas išsprendė visas problemas. Ir turite šiuolaikinius filmus, kuriuose, vėlgi, yra rodomas vienas individas, kuris nenori kovoti, bet kai blogi žmonės nesiliauja jo erzinti, jis galiausiai pradeda šaudyti, ir kai iššaudo visus blogiukus, problema yra išspręsta ir, tariamai, visi po to laimingai gyvena – ar bent jau iki tol, kol, pasirodo sekantis blogiukas, tik to, žinoma, filmuose niekada nėra rodoma, nes tai nėra rodoma po užrašo „Pabaiga“. Tad turite šį kultūrinį fenomeną Amerikoje.

Ir dabar, pavyzdžiui, galite matyti, kad amerikietiški filmai yra rodomi visame pasaulyje. Yra daug šalių (ir kaip pavyzdį paimkime čia Skandinavijos šalis), kuriose žmonės taip pat žiūri amerikietiškus filmus. Jeigu galėtumėte palyginti mąstymą, kas vyksta Skandinavijoje gyvenančio žmogaus prote, kai jis žiūri vieną iš šių filmų, ir kas vyksta daugelio amerikiečių protuose, pamatytumėte labai skirtingą reakciją. Daugelis žmonių Skandinavijoje nemano, kad šiurkštus individualizmas gali ką nors išspręsti, ar kad reikėtų garbinti šį šiurkštaus individualizmo stabą. Jie šių žmonių nelaiko didvyriais. Šį filmą jie gali laikyti jaudinančiu ir įdomiu, tačiau jie neturi tos svajonės, kurią turi amerikiečiai. Tad jie nežiūri į šiuos filmus kaip į tos svajonės patvirtinimą, amerikietiškos svajonės, kad kiekvienas gali gerai gyventi, jei tik iš tiesų stengsis. Daugelio žmonių Europoje požiūris į tai turi daugiau niuansų, jie suvokia, kad gerai gyventi galite tiktai savo visuomenės, kurioje gyvenate, kontekste. Daugelis žmonių suvokia, kad galite stengtis ir jūsų pastangos leis jums pasiekti geresnį pragyvenimo lygį, negu turėtumėte nesistengdami, tačiau egzistuoja limitas, kiek galite pasiekti, ir jis priklauso nuo to, kokioje visuomenėje gyvenate. Kai kurie amerikiečiai nenori to pripažinti.

Tad dabar pažvelkime į šį mitą, kad būtent tie šiurkštūs individai, keliavę į gamtą ir kolonizavę Ameriką, pavertė ją tuo, kuo ji yra šiandien. Ar tikrai tai yra realybė, mano mylimieji? Kiek gi iš jūsų, kurie užaugote Amerikoje, augote su šiais filmais, su šiuo mitu, su šiomis idėjomis? Ar kada apie tai susimąstėte? Ar kada nors susimąstėte, kas iš tiesų pastatė Ameriką? Kas kolonizavo Ameriką? Tad kas gi kolonizavo Ameriką? Kas ją pavertė klestinčia šalimi? Kas ją pavertė šalimi? Ar tą padarė individualizmas? Jeigu grįžę atgal pažvelgtumėte į istorinius faktus, pamatytumėte, kad pirmieji į Ameriką atvykę naujakuriai nebuvo individualistai. Jie atvyko kaip bendruomenė, kaip grupė. Tie žmonės, kurie įsikūrė Virdžinijoje, kurie įsikūrė dabartiniame Masačusetse, jie čia atvyko kaip piligrimai. Jie čia atvyko dėl to, kad priklausė specifinei grupei, religinei grupei, ir jie buvo persekiojami Europoje dėl savo religijos, ir todėl ieškojo laisvės nuo šių persekiojimų.

Ir ką jie turėjo prieš čionai atvykdami ir ką išsaugojo čia atvykę? Labai stiprų bendruomeniškumo jausmą. Jie savęs nelaikė individais, galinčiais daryti ką tiktai nori, kad ir kaip tai paveiktų kitus. Tai nebuvo žmonių grupė, kurie būtų pasakę: „Man tereikia pasirūpinti savimi ir savo šeima, ir nesvarbu, kas nutiks su kitais.“ Jie atvyko turėdami stiprų bendruomeniškumo jausmą: „Mes čia esame kartu, ir individualiai mums galės sektis tik tuomet, jeigu viską darysime kaip bendruomenė. Jeigu mums visiems gerai seksis, jeigu visi vienas kitam padėsime, tuomet mums ir individualiai gerai seksis. Bet jeigu eisme kas sau, jeigu rūpinsimės tik savimi ir savo interesais, tuomet mums ne tik kad nesiseks, bet mes net ir neišgyvensime.“ Jie žinojo, jog yra priklausomi vienas nuo kito, ir pagal tai ir elgėsi, nes tai buvo jų natūrali proto būsena.

Pažvelgę į tuos pirmuosius naujakurius, atvykusius į šiuos krantus, matote, kad jie turėjo stiprų bendruomeniškumo jausmą. Jie labai stipriai jautė, kad yra savo brolio sergėtojai. Ir būtent ant šio pamato, mano mylimieji, buvo pradėta statyti Amerika. Ant stipraus bendruomeniškumo jausmo, ant pasiryžimo padėti vienas kitam, stovėti kartu, dalintis net ir tuo mažu, ką turite, kad visi galėtumėte išgyventi. Būtent ši bendruomeniškumo dvasia davė pradžią Amerikai. Na, ir dabar, žinoma, šie bendruomenės dvasią turėję žmonės nebuvo vieninteliai į Ameriką atvykę žmonės. Taip pat buvo iš Europos atvykusių žmonių, kurie turėjo labiau individualistinį mąstymą. Jeigu grįžtumėte atgal ir pažvelgtumėte į istorinius faktus: kas buvo šie žmonės? Na, atvirai sakant, daugelis jų buvo nusikaltėliai, kurie mėgino pabėgti nuo įstatymo rankos Europoje persikeldami į Ameriką. Kodėl jie buvo nusikaltėliai? Nes jiems rūpėjo tik jie patys. Jie ir buvo tie stiprūs, šiurkštūs individualistai, nemanantys, kad jiems turėtų rūpėti kiti žmonės, bet galvojantys, jog gali grobti viską, kas jiems patinka. Na, ir dabar, Amerikai toliau augant ir darantis vis turtingesnei, jūs, žinoma, pamatėte pokytį čia atvykstančių žmonių kontingente. Matėte daug, daug žmonių, užaugusių labai, labai vargingomis sąlygomis Europoje. Pavyzdžiui, matėte daug ūkininkų, kurie tiesiog negalėjo išmaitinti savo šeimos toje žemėje, kurią turėjo. Negalėjo ne dėl noro dirbti nebuvimo, o dėl politinių ir ekonominių tose šalyse egzistavusių sąlygų.

Daugelis ūkininkų iš Skandinavijos, kurioje egzistavo atšiaurus klimatas, tiesiog negalėjo išmaitinti savo šeimų iš savo turimos žemės. Nesvarbu, kiek sunkiai jie būtų dirbę, su jų tais laikais turėtais ūkininkavimo metodais buvo įmanoma išauginti tik tam tikrą javų kiekį konkrečiame žemės plote. Tais laikais tiesiog nebuvo įmanoma to apeiti, negalėjote to kompensuoti sunkiu darbu. Egzistavo tam tikros ekonominės/politinės sąlygos, dėl kurių buvo neįmanoma parduoti grūdus brangiau nei nustatyta kaina, o tai reiškia, kad daugelis šių žmonių egzistavo ant bado ribos. Na ir dabar, daugelis šių žmonių buvo ūkininkai, jie nebuvo nusikaltėliai, jie užaugo jiems patiems priklausančiuose ūkiuose, kurie iš kartos į kartą tėvo buvo perleidžiami sūnui. Jie taip pat turėjo labai individualistinį mąstymą. Jie čia atvyko su šiuo mąstymu, tikėdamiesi įgyti čia žemės ir prasigyventi kaip individai. Ir visgi ir jie jautė tam tikrą bendruomeniškumą, jautė poreikį bendradarbiauti ir padėti vienas kitam. Jūs taip pat, žinoma, matėte, kad Europoje žlugus feodalinėms visuomenėms, atsirado naujos galimybės. Matėte industrinio amžiaus užgimimą, kuomet staiga pamatėte grupelę žmonių, kurie negalėjo gerai gyventi feodalinėje sistemoje, nes nebuvo gimę kilmingųjų sūnumis, tačiau jie vis tiek troško gyventi geriau už kitus. Ir dabar jie pamatė galimybę industriniame amžiuje sukurti gamyklas, įsigyti gamyklas, ir tuo būdu užsidirbti pinigus kitų žmonių darbu.

Pamatėte šių žmonių klasės atsiradimą, kurie feodalinėje visuomenėje buvo feodaliniai lordai arba jie buvo taip stipriai užspausti, kad negalėjo įgyvendinti savo troškimo, tačiau dabar, industriniame amžiuje, jie galėjo tai padaryti. Ir matėte šiuos žmones emigruojant į Ameriką, nes dėl įvairių priežasčių jie manė, kad turės geresnes galimybes sukaupti turtą Amerikoje negu Europoje. Kai kuriais atvejais taip tiesiog buvo dėl to, kad jie negimė vyriausiu sūnumi, ir todėl negalėjo paveldėti industrinės tėvo imperijos. Tačiau taip pat buvo ir daugelis kitų veiksnių.

Tad štai ką tuo noriu pasakyti. Pirminė Ameriką stačiusi jėga buvo bendruomeniškumo, bendrumo jausmas. Tačiau taip pat, nuo paties ankstyviausio laikotarpio, o ypač prasidėjus industriniam amžiui, į Ameriką atvyko daug žmonių, kurie turėjo šį individualistinį supratimą, kurį mes (naudodami populiarų psichologinį terminą) galėtume pavadinti egoizmu, koncentravimusi į save. Jie koncentravosi į save ir nejautė jokios sąžinės graužaties siekdami geresnio pragyvenimo kitų žmonių sąskaita. Jie nejautė jokios sąžinės graužaties išnaudodami kitus, nebūtinai atvirai iš jų vogdami, bet iš tiesų versdami kitus žmones jiems dirbti ir mokėdami jiems kuo mažesnes algas, kad patys galėtų sukaupti kuo daugiau pinigų iš savo teikiamos paslaugos.

Ir iš to 19-ajame amžiuje išsivystė didelių verslininkų, gamyklų savininkų, finansininkų grupė, ypač šiaurinėse Amerikos valstijose. Tai akivaizdžiai buvo grupė žmonių, kurie buvo visiškai susikoncentravę į save, absoliučiai savanaudiški ir, daugeliu atvejų, absoliučiai negailestingi, ir tuos žmones šiandieniniais psichologiniais terminais tiesiog vadintumėte narcisistais. Galite pažvelgti į daugelį tų vardų, kurie yra žinomi. Man net nėra būtina jų vardinti, nes jūs visi juos žinote. Galite apie juos pasiskaityti, galite perskaityti jų biografijas, ir pamatysite, kad vienintelis jų rūpestis buvo sukaupti kaip įmanoma daugiau pinigų, kad ir kaip tai paveiktų kitus žmones. Ir 19-ajame amžiuje kai kurie iš jų pradėjo suprasti, kad to nebus įmanoma padaryti tokioje ekonomikoje, kokia tuo metu buvo Amerikoje. Kitaip tariant, reliatyviai laisvoje rinkos ekonomikoje, kurioje egzistavo nevaržoma konkurencija, kurioje kiekvienas bet kuriuo metu galėjo pradėti verslą ir konkuruoti su kitais verslais. Tad, jeigu pardavinėjote žibintų aliejų už tam tikrą kainą, o kiti buvo pasiruošę jį parduoti už mažesnį pelną nei mėgavotės jūs, jie galėjo pakirsti jūsų kainas ir atimti iš jūsų verslą. Norėdami su jais konkuruoti, būtumėte turėję sumažinti savo kainą, o tai reiškia, kad nebūtumėte galėję susižerti tokio didelio pelno.

Šie žmonės suvokė, kad, kol egzistuos nevaržoma konkurencija, nebus įmanoma sukaupti iš tiesų didelių turtų. Tad ką tuomet galėjote daryti? Turėjote apriboti konkurentus. Ir jie tai ir darė visais jiems prieinamais būdais, mėgindami sugriauti kitus verslus, sunaikinti kitus verslus, netgi samdydami nusikaltėlius, kad šie sunaikintų kitus verslus, kai kuriais atvejais netgi nužudydami tiems verslams vadovavusius žmones. Tai buvo šiurkštūs biznismenai, darę viską, su kuo manė galėsiantys išsisukti, naikindami savo konkurentus.

Kai kurie iš jų suvokė, kad, norint sukaupti iš tiesų milžinišką turtą, turite priversti valdžią suteikti jums privilegijuotą poziciją. To paprasčiausiai nebuvo įmanoma padaryti, kol ekonomika buvo iš tiesų laisva, kol konkurencija buvo nevaržoma. Kai kurie iš šių didelių verslų suvokė, kad turėtų spausti valdžią apriboti konkurenciją, kas leistų jiems sukoncentruoti pelną ir turtus į savo rankas. Ir šitaip Amerikoje atsirado žmonių klasė, kurių mąstymas buvo identiškas Europoje egzistavusių feodalinių lordų mąstymui.

Feodaliniai lordai Europoje, kilmingųjų klasė, neegzistavo nepriklausomai. Jie egzistavo tik todėl, kad turėjo simbiozinį ryšį su karaliumi ir bažnyčia. Kitaip tariant, jie suvokė, jog tam, kad galėtų turėti privilegijuotą poziciją, jie turi naudotis valdžia, karaliumi ir bažnyčia, tais, kurie turėjo valdžią, kad galėtų gyventi privilegijuotą gyvenimo būdą.

Na ir dabar, žinoma, kai pripažįstate reinkarnaciją, galite matyti, kad daugelis šių feodalinių Europos lordų, po to, kai feodalinė sistema žlugo, reinkarnavosi Amerikoje ir tapo visais tais dideliais pramonininkais ir verslo žmonėmis. Ne visi jie, nes kai kurie feodaliniai lordai Europoje paveldėjo savo poziciją ir iš tiesų neturėjo troškimo įgyti ją jėga. Tad egzistavo tam tikra žmonių grupė, kurie niekada iš tiesų neturėjo valdžios, arba retai turėjo valdžią Europoje, ir jie buvo tie nuožmieji, pasirengę daryti viską, kas būtina, valdžiai įgyti.

Tad matėte 19-ajame amžiuje atsirandant šią aukštuomenės klasę Amerikoje. Jie patys buvo visiškai įsitikinę, kad yra aukštuomenės klasė, ir iki pat šių dienų tebemano, kad yra aukštuomenės klasė. Jeigu galėtumėte pažvelgti į šių žmonių protus, kaip jau anksčiau sakėme, pamatytumėte, kad jie save laiko aukštuomenės klase, Amerikos kilmingųjų klase. Jie yra tie, kurie žino, kaip turėtų funkcionuoti valdžia, visuomenė, ir todėl jų pareiga yra priversti valdžią daryti tai, kas, jų manymu, šaliai yra geriausia. Dauguma jų yra įsitikinę savo teisumu, jie tiki, kad yra tik vienas būdas žiūrėti į Ameriką, ir tai yra jų būdas.

Tad ką jie padarė? Na, jie nuo pat 19-ojo amžiaus iki pat šių dienų visais įmanomais būdais siekė daryti įtaką valdžiai, sukurdami ekonominę sistemą, leidžiančią jiems sukoncentruoti vis daugiau ir daugiau turto į savo rankas. Šiame laikotarpyje buvo pakilimų ir nuosmukių. Galite matyti, kad per „riaumojantį“ trečiąjį dešimtmetį šis elitas į savo rankas sukoncentravo labai didelį turtą. Kol, žinoma, piramidinė akcijų biržos schema patyrė krachą 1929 metais ir ekonomika paniro į Didžiąją Depresiją – nuo kurios šalis iki galo neatsigavo iki pat Antrojo Pasaulinio Karo pabaigos, o šiai Amerikos kilmingųjų klasei prireikė trijų dešimtmečių atsigauti, kol jie vėl įgijo pakankamai stiprią įtaką politinei sistemai, paversdami ekonomiką į viršūnėles orientuota ekonomika, kaip demonstruoja šis vėliausiai išėjęs RAND tyrimas, ir būtent tokią ekonomiką turite šiandien ir turėjote nuo pat 1975 metų.

Tad ką jie padarė? Jie sukūrė feodalinę sistemą Amerikoje, kuri yra grįsta ne žemės turėjimu ir žemės paveldėjimu, o turto turėjimu ir, daugeliu atvejų, šio turto paveldėjimu. Ir šis turtas neegzistuoja žemės pavidalu ar netgi kažkokių daiktų ar netgi verslų pavidalu; šis turtas egzistuoja pinigų ir finansinių instrumentų pavidalu. Tai, iš esmės, yra tokia pati sistema kokia buvo feodalinė Europos sistema. Kuomet nedidelė grupelė užima privilegijuotas pozicijas, kurių plačioji visuomenė negali emuliuoti, negali kelti grėsmės. Ir šie žmonės siurbia vis daugiau ir daugiau pinigų iš plačiosios visuomenės, pasiimdami žmonių darbo vaisius ir nesuteikdami jiems teisėto užmokesčio už jų atliekamą darbą.

Tokia pati, iš esmės, buvo ir feodalinė sistema. Privilegijuotas elitas skynė žmonių darbo vaisius, duodamas jiems kaip įmanoma mažesnį užmokestį už šį darbą. Tačiau kas kuria turtą? Kas kuria ekonomiką? Žmonių darbas. Kas nutinka, kai atimate turtą iš žmonių? Lėtinate ekonomikos augimą, ką ir demonstruoja šis tyrimas. Tačiau viršuje esantiems žmonėms nerūpi ekonominis augimas, jiems terūpi jų finansinių instrumentų augimas. Jiems nerūpi, kas yra gaminama, jiems terūpi, kiek turto galės sukaupti šiomis dirbtinėmis priemonėmis.

Tad čia matote, kaip rodo šis tyrimas, kad varomoji jėga dviem trečdaliams ekonomikos yra vartotojų išlaidos. Kai vis daugiau ir daugiau pinigų atimate iš vartotojų, jie privalo išleisti mažiau, ir iš pradžių tai sulėtins ekonomikos augimą. Tačiau ateis toks momentas, kai tikroji ekonomika, gamybinė ekonomika, praras gebėjimą išsilaikyti. Gali įvykti ekonominė krizė. Ir staiga, kai įvyksta ekonominė krizė, tie, kurie investavo į šiuos finansinius instrumentus (kaip tie, kurie buvo investavę į akcijų biržą 20-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje) išsigąsta. Jie nori ištraukti savo pinigus, nes suvokia, jog jų turimas popierėlis nieko nenupirks, tad jie turi paversti tai realiais pinigais, ir kai visi tuo pačiu metu mėgina daryti tą patį, įvyksta sistemos griūtis.

Na, ir dabar, tai nebūtinai reiškia visos ekonomikos žlugimą. Vis dar yra žmonių, kurie turi valgyti, tad egzistuoja ir tikra ekonomika. Tačiau, kaip matėte 1929 metų griūtyje, tikroji ekonomika gali panirti į labai gilią depresiją, kuri, žinoma, žeidžia plačiąją visuomenę. Ji taip pat žeidžia ir turtinguosius, tačiau šie taip stipriai to nejaučia, nes daugelis jų turi pakankamai turto, kad galėtų išgyventi šią audrą.

Tad ką iš tiesų demonstruoja šis tyrimas? Jis demonstruoja, kad Amerikos visuomenė, ir visi Amerikos žmonės bendrai, leido ekonomikai per šiuos pastaruosius keletą dešimtmečių tapti apverstos piramidės ekonomika. Na, ir dabar galite paklausti: „Kodėl žmonės leido, kad tai įvyktų? Kodėl žmonės su tuo sutiko, kodėl jie to nepastebėjo? Kodėl jie neprotestavo?“ Na, didele dalimi dėl to, kad tiek daug amerikiečių vis dar tebesilaiko įsikibę šios amerikietiškos svajonės, nenorėdami pripažinti, kaip sakiau, kad ši amerikietiška svajonė nebeturi jokio finansinio pagrindo. Būtent dėl to jie nenorėjo pripažinti, kad sistema buvo taip apipinta machinacijomis, jog dauguma žmonių, kad ir kaip sunkiai jie dirbtų, negali tapti pasiturintys. Jų turtas vis labiau ir labiau tirpsta. Jie tampa nepasiturinčiais. Tačiau vis dar tebėra labai daug amerikiečių, kurie nepaleido šios individualistinės svajonės, ir todėl jie palaikė šią sistemą.

Tad koks čia būtų sprendimas? Su kokiu pasirinkimu susiduria Amerika? Turite apverstos piramidės ekonomiką, ir tokia ji buvo ištisus dešimtmečius. Ką padarė koronos epidemija? Na, ji dar labiau išryškino šį piramidės apverstumą. Pasidarė aišku, kad tie, kurie yra viršuje, turi daug mažesnius šansus mirti nuo korona viruso nei esantieji visuomenės apačioje. Kokią ateitį rinksis Amerika? Kokią ateitį rinksis žmonės? Kokią ateitį turėtumėte pasirinkti? Na, turite pasirinkti, ar ir toliau palaikysite šią apverstos piramidės ekonominę sistemą, kuri tuomet neišvengiamai atves prie griūties, kaip jau ne kartą įvyko praeityje, 2008 metais, 1929 metais; šių atvejų galima paminėti ir daugiau. Arba galite stoti ginti savo teises ir pareikalauti kitokios ekonomikos formos. Tokios ekonomikos, kokią Amerika turėjo turėti jau seniai, kuomet tai iš tiesų būtų tiesa, kad, jeigu sunkiau dirbsite, geriau ir gyvensite.

Nėra taip, kad mes, pakylėtieji mokytojai, mėginame sukurti kažkokią socialistinę ekonomiką, kurioje visi gautų tokį patį užmokestį už tokį patį padaryto darbo kiekį. Tai visiškai dera su dvasiniu keliu, kad gaunate atlygį už savo individualias pastangas, jeigu tai nėra savanaudiškos, į save sukoncentruotos, narcisistiškos pastangos. Iš tiesų yra vertinga, kai žmonės gali sakyti: „Jeigu labiau stengsiuosi, būsiu apdovanotas. Gausiu daugiau pinigų, gyvensiu geresnį gyvenimą.“ Tačiau tai vis dar yra įmanoma daryti jaučiant bendruomeniškumą, kuomet visi žmonės bendruomenėje stengiasi ir tobulėja. Jie rūpinasi vienas kitu, bendradarbiauja, kartu dirba, ir šitaip visi kartu pasiekia daugiau.

Matote, mano mylimieji, kaip demonstruoja šis tyrimas, 90% Amerikos visuomenės pajamos buvo pavogtos, užgrobtos, jos patyrė eroziją. Ir ne tik iš individų, bet ir iš bendruomenių, iš žmonių grupių buvo atimtos jų pajamos. Tai reiškia, kad jie už savo pastangas negauna atlygio, jie negyvena geriau kaip individai ar bendruomenės. O mes, žinoma, norėtume pamatyti tokią ekonomiką, kurios veikimas būtų paremtas kuo didesne laisve, nevaržoma konkurencija. Kurioje kiekvienas galėtų pradėti verslą, galintį konkuruoti su didesniais verslais, nes didesni verslai neturėtų privilegijuotų pozicijų. Mes taip pat norėtume pamatyti atsirandant šią bendruomeniškumo dvasią, šios bendruomeniškumo dvasios pasklidimą, kuomet žmonės suvoktų, kad kartu jie pasieks daugiau nei vieni.

Mano mylimieji, ką amerikiečiai pastoviai kartoja apie savo šalį? „Mes esame demokratija. Mes esame seniausia demokratija.“ Daugelis amerikiečių mano, kad jų demokratija yra pati pažangiausia, nors aš rimtai tai kvestionuočiau. Ir vis dėlto, kol kas dabar į tai nesileiskime. Kas yra demokratija? Šimtus metu turėjote feodalinę sistemą. Ir šioje sistemoje nedidelis elitas visuomenės viršūnėje kontroliavo didžiąją visuomenės dalį. Kaip tai pasikeitė? Kodėl tai pasikeitė? Kaip tai galėjo pasikeisti? Na, mano mylimieji, tai įvyko dėl to, kad dauguma suvokė, jog jie yra dauguma, ir jeigu jie susiburtų į grupę ir išsakytų reikalavimus kaip grupė, tuomet elitas privalėtų paklusti jų reikalavimams. Elitas negali pasipriešinti daugumai, nebent ši dauguma būtų susiskaldžiusi į atskiras grupeles, kurios nesugeba bendradarbiauti, nes tarp jų vyksta nuolatinis konfliktas. „Skaldyk ir valdyk“ yra pamoka, kurią elitas išmoko per tūkstančius metų, tačiau daugelis Amerikos žmonių šios pamokos dar nėra išmokę. Kodėl? Dėl šios individualizmo svajonės, amerikietiškojo individualizmo.

Palyginkite Amerikos darbininkų padėtį su kai kuriomis Europos šalimis. Europoje egzistuoja stipresnės profsąjungos, tarp darbininkų egzistuoja didesnis solidarumas. Šie darbininkai geba susiburti drauge ir streikuoti. Net ir visi šalies darbininkai gali išeiti į visuotinį streiką, nes žmonės iš daugelio skirtingų industrijų ir darbų turi pakankamai solidarumo suvokti, kad, jeigu būsime kartu, visi galėsime gauti naudos. O Amerikoje to nerasite, nes Amerikos žmonės yra daug labiau susiskaldę už daugelį europiečių. Kodėl egzistuoja šis susiskaldymas Amerikos žmonėse? Ar todėl, kad amerikiečiai labai skiriasi nuo žmonių Europoje? Na, tam tikru laipsniu, tai yra tiesa. Tam tikru laipsniu. Daugelis labai individualistinę sąmonę turinčių žmonių paliko Europą ir atvyko į Ameriką, ir toliau čia reinkarnavosi, tačiau, žinoma, fundamentalaus skirtumo nėra. Visur gyvenantys žmonės geba išmokti tas pačias pamokas, tačiau kodėl dauguma Amerikos žmonių neišmoko šios pamokos?

Na, jie jos neišmoko dėl to, kad, kai 19-ajame amžiuje pradėjo atsirasti šis valdžios elitas, jie žinojo, kad „skaldyk ir valdyk“ yra laiko patikrintas metodas. Jie suvokė, kad demokratijoje negalite manipuliuoti valdžia labiau, nei dauguma žmonių jums leidžia tai daryti. Tad kaip galėtumėte sutrukdyti žmonių daugumai pasipriešinti valdžios elito politikai? Labai paprastai, privalote padalinti žmones į kaip įmanoma daugiau grupių, privalote sukurti tarp jų kuo didesnį priešiškumą ir kuo daugiau konfliktų. Privalote nuolatos pilti žibalą į šių konfliktų ugnį, kad žmonės niekada nesugebėtų susiburti kaip dauguma ir tarti: „Gana! Mes norime kitokios ekonomikos, kuri nebūtų apverstos piramidės ekonomika.“

Pažvelkite į Ameriką, ir kiek čia matote susiskaldymų. Grįžkite į Pilietinio Karo laikus, sukūrusio šią prarają, kuri iki pat šiol dar nebuvo išgydyta Amerikos kolektyvinėje psichikoje. Pažvelkite į etnines grupes, į skirtingas tautybes. Pažvelkite į visus tuos padalijimus, kuriuos turite Amerikoje. Pažvelkite į politinę situaciją. Pažvelkite į politinį diskursą, kaip jau anksčiau kalbėjau, pažvelkite, kaip žmonės vieni su kitais bendrauja. Argi nematote, kaip visi yra susiskaldę ir kaip visi vis labiau ir labiau skaldosi? Mano mylimieji, ar gali demokratai išspręsti Amerikos problemas? Ar gali respublikonai išspręsti Amerikos problemas? Nė viena iš šių dviejų politinių partijų savo dabartiniame pavidale negali išspręsti problemų. Turi įvykti pokytis, kuomet staiga atsirastų amerikiečių dauguma, kurie vieningai pareikalautų specifinių pokyčių, pavyzdžiui, šios apverstos piramidės ekonomikos panaikinimo. Ir tuomet, kad ir kuri partija ryžtųsi įgyvendinti šį reikalavimą, ji transformuotųsi į naują politinę partiją, kuri sugebėtų pakeisti visą šią situaciją. Tai galėtų būti respublikonų partija, tai galėtų būti demokratų partija. Tai galėtų būti trečia partija, jeigu tokiai trečiai partijai būtų įmanoma patekti į kongresą. Tik, žinoma, šiuo metu tai nėra įmanoma. Tačiau šis pokytis neįvyks iš viršaus į apačią.

Mano mylimieji, ką jums mėginau čia pasakyti? Problema ta, kad Amerikos ekonomika ir Amerikos politinė sistema yra apverstos piramidės sistema. Apverstos piramidės sistema nebus pakeista iš viršaus į apačią, ji privalo būti pakeista iš apačios į viršų, tik šitaip istoriškai vyko pokyčiai. Tačiau, kartais elitas pamatydavo, kad žmonės nori pokyčių, ir, užuot laukę smurtinės revoliucijos, jie savanoriškai sutikdavo atlikti šiuos pokyčius. Tai, žinoma, yra aukščiausia įmanoma baigtis, kuri gali įvykti, jeigu pakankamai žmonių susivienys šių pokyčių troškime.

Tad su kokiu pasirinkimu šiuo metu susiduria Amerikos žmonės? Tai nėra pasirinkimas, kuris prezidentas bus išrinktas lapkritį. Tai nėra pasirinkimas, kuri partija valdys ar turės daugumą kongrese ar senate, ar iš kurios partijos bus prezidentas. Pasirinkimas yra toks: kokios visuomenės norite ateityje? Norite užjaučiančios ar konfrontuojančios visuomenės? Šiuo metu turite konfrontuojančią visuomenę, ir tai yra dirbtinai sukurta būsena. Kuomet daugiau kaip šimtmetį, daugiau kaip 150 metų, labai agresyvus valdžios elitas Amerikoje mėgino sukurti ir išdidinti Amerikos žmonių susiskaldymą, kad patys galėtų užgrobti valdžią ir privilegijas. Ir jie čia pasiekė neįtikėtiną sėkmę.

Tik jie, žinoma, nesugeba matyti, kad kuo didesnę pasiekia sėkmę, tuo greičiau artėja metas, kai jų sistema žlugs. Kaip jau ne kartą žlugo praeityje. Jie nenori to matyti, jie bus paskutiniai tai pamatę žmonės. Ir vis dėlto, jiems nepaprastai gerai pavyko suskaldyti Amerikos žmones į visas tas frakcijas. Mano mylimieji, matome šį susiskaldymą net ir tarp pakylėtųjų mokytojų mokinių, tarp kurių yra įtikėjusių, kad būtent tas konkretus politikas, ar ana konkreti partija išspręs visas šalies problemas. Na, mano mylimieji, jeigu jūs, kurie turite pakylėtųjų mokytojų mokymus nesugebate įveikti šio susiskaldymo, kaip tuomet galime tikėtis, kad tą sugebės padaryti Amerikos žmonės? Kaip galime to tikėtis?

Turite mokymą apie tai, kaip vystyti Kristaus įžvalgumą. Ką padaro Kristaus įžvalgumas? Jis jums parodo, kad visi žmonės yra viena. Jūs visi gimėte iš to paties šaltinio. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi šie dirbtinai kuriami padalijimai yra netikri ir neturėtų jums rūpėti. Turėdami Kristaus įžvalgumą, permatote visa tai kiaurai ir matote būtinybę suvienyti žmones, sukurti bendruomeniškumo dvasią. Kuo yra grįsta bendruomenė? Na, ji yra grįsta keletu dalyku, tačiau vienas iš bendruomenės ramsčių iš tiesų yra užuojauta. Turite užjausti vienas kitą. Sakote: „Mūsų bendruomenėje niekas neturėtų šitaip kentėti. Niekas neturėtų būti alkanas. Niekas neturėtų gulėti namuose ir mirti nuo viruso, nuo kurio galėjo būti išgydytas, jeigu jam būtų buvusi suteikta tinkama priežiūra ligoninėje. Tačiau, kadangi neturi sveikatos draudimo, negali gauti šios priežiūros.“ Tai yra užuojauta. Tai yra buvimas savo brolio sergėtoju. Tai yra tiesos, slypinčios už Jėzaus žodžių, suvokimas: „Tai, ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Amerikiečiai, daugelis jų, didžiuojasi, kad yra krikščioniška šalis. Bet ką jūs darote Kristui vargingiausiame tarp jūsų? Tose kitose grupėse, kurios, jūsų manymu, yra visų jūsų problemų priežastis. Ar leidžiatės įtikinami taip vadinamos kilmingosios Amerikos klasės, jog kita žmonių grupė yra jūsų problemų priežastis? Ar leidžiate valdžios elitui įtraukti jus į atpirkimo ožių ieškojimą? Kuomet galvojate: „Tai juk tie svetimšaliai, tiek nelegalūs atėjūnai yra visų mūsų problemų priežastis.“ Tai yra ta grupė, tai yra ana grupė, tai yra trečia grupė. Ar leidote sau patikėti, kad tam tikras prezidentas galės išspręsti visas problemas ir kad tai yra Dievo dovana Amerikai? Ar kad kita partija, jeigu bus išrinkta, galės išspręsti visas problemas?

Matote, mano mylimieji, jeigu visiškai realistiškai pažvelgtumėte šiuo metu į Ameriką, suvoktumėte, kad Amerika yra nevaldoma. Niekas, nei respublikonai, nei demokratai, nei tas, nei anas kandidatas šiuo metu negalės sėkmingai suvaldyti Amerikos. O kodėl negalės? Todėl, kad egzistuoja toks didelis susiskaldymas tarp Amerikos žmonių, jog kad ir kokius įstatymus beleistumėte, tai tik dar labiau pagilins susiskaldymą, sustiprins pyktį, sustiprins priešiškumą. Argi nematote, kad šis pyktis, šis atpirkimo ožių ieškojimas, šis pirštų badymas į kitus pasiekė epidemijos mastą, dėl kurios tapo neįmanoma valdyti Ameriką, ypač taikiomis priemonėmis.

Ką gi galėtumėte padaryti, kas nesukeltų pykčio didelei amerikiečių daliai, manančių, kad tai reiškia pasaulio pabaigą? Niekas, niekas negalėtų valdyti.

Jeigu Sen Žermenas šiuo metu nusileistų ir materializuotų fizinį kūną, net ir jis negalėtų suvaldyti Amerikos jos dabartinėje būsenoje. Jis galėtų dirbti link Amerikos žmonių suvienijimo. Tačiau dabartinėje jos būsenoje niekas negali suvaldyti Amerikos. Ji yra tapusi nevaldoma šalimi. Kodėl? Dėl viso to susiskaldymo. Kodėl buvo sukurtas susiskaldymas? Todėl, kad valdžios elitas nori daryti viską, ką gali, kad neleistų Amerikos žmonėms susivienyti ir nuversti jų valdžios. Taip, mano mylimieji, problema su valdžios elitu yra ta, kad jie neprisimena pasakų, kurias girdėjo vaikystėje. Aš čia specifiškai kalbu apie žmogų, nužudžiusį auksinius kiaušinius dedančią žąsį. Net ir jie, kai kurie iš jų, sugeba matyti, kad ši situacija nėra tvari. Labai mažai tarp elito sugeba tai matyti. Tačiau yra žmonių Amerikoje, kurie gali tai matyti, kaip, pavyzdžiui, tą sugebėjo pamatyti šį tyrimą atlikę žmonės. Daugelis kitų žmonių, žurnalistai, politikai, akademikai, paprasti žmonės, daug, daug žmonių sugeba tai matyti.

Nemėginu čia tapyti pasaulio pabaigos scenarijaus. Esmė ta, kad visi šie dalykai, apie kuriuos jums čia kalbu, nėra nauji. Daugelis žmonių Amerikoje jau apie tai žino. Daug, daug žmonių sugeba matyti problemas, sugeba matyti tendencijas, žino, kas turėtų būti padaryta. Kodėl jie nepadarė poveikio? Kodėl jie nepadarė poveikio viešoms diskusijoms? Nes jie negali, dėl šio skilimo tarp žmonių. Vos tik jums pavyks suburti žmones drauge ir panaikinti susiskaldymą, įvyks pokytis. Ir staiga visi žmonės įgis gebėjimą pasisakyti, jie bus išgirsti, jie padarys poveikį. Egzistuoja labai realus potencialas, kad Amerika gali dramatiškai pasikeisti per vieną ar pora dešimtmečių. Tačiau šis pokytis privalo prasidėti žmonių protuose. Jis privalo prasidėti, vėlgi, nuo aukščiausių 10%, kurie įveiktų šiuos puolusių būtybių kuriamus susiskaldymus, kaip mes jums perdavėme įrankius tai daryti, kuomet įgyjate gebėjimą pažvelgti už šių išorinių skirtumų.

Mes tiek daug kartų kalbėjome apie tai, kad nedidelė grupelė žmonių gali pakeisti kolektyvinę sąmonę. Tačiau jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galėsite padaryti tai tik tuomet, jeigu būsite vieningi. Jeigu matysite aukštesnę viziją, kurią jums perdaviau. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, privalote nusiimti akinius, spalvotus akinius, iškreipiančius jūsų matymą. Privalote ryžtis praregėti iš visų šitų nesantaiką kurstančių kalbų, visų šitų daugiau ar mažiau pamišusių konspiracijos teorijų, viso šito priešiškumo ir atpirkimo ožių ieškojimo. Aš, žinoma, nemėginu priversti jūsų jaustis kaltais. Tačiau jūs turite potencialą būti pokyčių pionieriais. Jeigu norite išpildyti šį potencialą, turite ryžtis atlikti pokytį savo individualioje sąmonėje. Jeigu toliau būsite susiskaldę, jeigu kiti žmonės aukščiausiuose 10% bus susiskaldę, pokytis negalės įvykti. Dauguma privalo sekti arba žemiausiais 10% arba aukščiausiais 10%. Žemiausi 10% visada yra tam tikrais atžvilgiais susiskaldę tarpusavyje, tačiau jie yra vieningi kurdami sistemą, kuri jiems suteikia valdžią ir privilegijas. Tai jeigu aukščiausi 10% bus susiskaldę, kuo tuomet seks žmonės? Na, jie nebūtinai seks žemiausiais 10%, tačiau jie ir toliau liks įstrigę šituose susiskaldymuose ir priešiškumuose, ir atpirkimo ožių ieškojimuose, kuriuos kuria žemiausi 10%.

Taigi, mano mylimieji, galbūt ne tokios žinios tikėjotės iš Dangiškosios Motinos. Nors, jeigu jau kurį laiką studijuojate šiuos mokymus, turėtumėte būti išmokę nieko nesitikėti, o tiesiog būti atviri, neutralūs tam, kas ateina. Tad aš, žinoma, šiuo mokymu daugiausia kalbėjau kolektyvinei sąmonei. Tačiau iš tiesų ir kai kuriems iš jūsų galėtų būti naudinga atsitraukti žingsnį atgal, pažvelgti į savo sąmonės būseną, įvertinti, ar turite tą užuojautą, gimstančią iš suvokimo, kad esame vieningi Kristuje ir susipriešinę antikristo prote.

Tad su tuo, dėkoju jums už jūsų pasiryžimą manęs išklausyti. Kai kurie iš jūsų nenorėjo klausyti, nes nepritarė tam, ką kalbėjau. Tačiau dauguma jūsų ryžotės būti transliacinėmis stotimis, siunčiančiomis šią žinią į kolektyvinę sąmonę, kurioje ji pradės sklisti kaip ratilai vandenyje, kol kai kurie žmonės tai pagaus, išdrįs viešai kalbėti ir pradės reikalauti pokyčių, nes šiandien yra pokyčių diena – šiandien labiau nei kada nors anksčiau.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2020 Kim Michaels