Kristus atsisako tilpti į bet kokias proto dėžutes
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2019 gruodžio 1 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Taline, Estijoje.
Aš esu Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Kokia yra centrinė Kristaus žinia? Kokia yra centrinė Kristaus misterija? Tai yra dalykas, kurio dauguma save krikščioniais vadinančių žmonių nesuvokė. To nesuvokė didžioji dalis krikščionių lyderiais ar net Kristaus atstovais save laikančių žmonių. Galbūt galėtume imtis šios neįmanomos užduoties paaiškinti nepaaiškinamą, pažvelgdami į teiginį, kad kažkas gali atstovauti Kristų Žemėje. Ar gali kas nors atstovauti Kristų Žemėje? Ar Kristui reikalingas atstovas Žemėje? Ne. Kokia yra centrinė Kristaus žinia? Dievo karalystė yra jumyse, tai reiškia, kiekviename žmoguje.
Kiekvienas žmogus turi potencialą patirti Kristų tiesiogiai savyje, savo širdyje, savo prote. Tai yra centrinė Kristaus žinia. Jeigu kiekvienas žmogus turi potencialą patirti Kristaus buvimą, Kristaus esybę, Kristaus protą savyje, tai kam jiems reikalingas Kristaus atstovas, tariamai stovintis tarp jų ir Kristaus, ir tariamai duodantis kažką žmonėms, ko žmonės negali pasiekti patys? Kam tai yra reikalinga, jeigu centrinė Kristaus žinia skelbia, kad jums nereikia jokių žmonių ar institucijų, kurie stovėtų tarp jūsų ir Kristaus? Ryšį su Kristumi galite užmegzti tiesiogiai savyje. Jums nereikia žmogaus, teigiančio, kad gali atstovauti Kristų žmonėms, kurie negali užmegzti ryšio su Kristumi tiesiogiai.
Nereikia jokių institucijų, teigiančių, jog atstovauja Kristų žmonėms, kurie negali užmegzti ryšio su Kristumi tiesiogiai. Jeigu teigiate atstovaujantys Kristų, jeigu institucija tai teigia, ką jie tuo demonstruoja? Demonstruoja nepatiriantys Kristaus buvimo. Nes, jeigu jį patirtų, žinotų, kad Kristus nori, jog visi žmonės išgyventų šį patyrimą, ir eitų bei mokytų žmones, kaip šitai patirti, užuot teigę, jog atstovauja Kristų, ir sakę žmonėms, ką Kristus nori, kad žmonės darytų. Realybė yra tokia, kad Kristus, Kristaus protas, Kristaus buvimas, kuo puikiausiai geba kiekvienam žmogui pasakyti ne ką jie turėtų daryti, bet geba suteikti jiems tą atskaitos tašką, kad egzistuoja kažkas daugiau už jų dabartinį sąmonės lygį.
Kokia yra centrinė Kristaus žinia? Ji yra tokia: egzistuoja kažkas daugiau už jūsų dabartinį sąmonės lygį. Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu kur esate 144 sąmonės lygmenų skalėje. Kristaus žinia visada yra tokia, kad egzistuoja kažkas daugiau už jūsų dabartinį sąmonės lygį. Jeigu 144 sąmonės lygyje būtų įmanoma, (tai nėra įmanoma), tačiau jeigu 144 sąmonės lygyje būtų įmanoma pradėti tikėti, kad dabar jau pasiekėte aukščiausią sąmonės būseną, tuomet ten ir sustotumėte ir negalėtumėte pakilti. Tačiau, žinoma, kuo labiau artėjate prie 144 sąmonės lygmens, tuo aiškiau suvokiate, kad egzistuoja kažkas daugiau, o šis daugiau iš tiesų yra pakylėtoji būsena, nors ji, žinoma, taip pat nėra galutinė būsena, nes mes, pakylėtieji mokytojai, taip pat nepaliaujame kelti savo sąmonės, kadangi patiriame, kad egzistuoja kažkas daugiau už mūsų dabartinį sąmonės lygį.
Na o dabar, galite pažvelgti į praėjusius 2000 metų, galbūt galite pažvelgti atgal į tuos laikus, kai vaikščiojau Žeme, ir galite sakyti: „Bet Jėzau, kodėl tu mums šito nesakei prieš 2000 metų? Kodėl anuomet neperdavei šios žinios, kurią duodi šiandien?“ Atsakymas yra centrinėje Kristaus žinioje. Egzistuoja kažkas daugiau už jūsų dabartinį sąmonės lygį. Sąmonės lygis, kurį žmonės turėjo, kolektyvinės sąmonės lygis prieš 2000 metų, buvo daug žemesnis nei yra šiandien. Ką daviau prieš 2000 metų, buvo tai, ką buvo galima duoti, atsižvelgiant į kolektyvinės sąmonės lygį. Būtų buvę beprasmiška anais laikais duoti žinią, kurią jums perduodu šiandien, kadangi žmonės nebūtų sugebėję jos suvokti. Jie nebūtų sugebėję jos suprasti, nes, jeigu pažvelgtumėte į koncepcijas, kurias įtraukiu į savo šiandien perduodamus mokymus, žmonės net nebūtų sugebėję suprasti šių koncepcijų. Jie nebūtų turėję jokių galimybių susieti šių koncepcijų savo prote, tad čia matote labai svarbų esminės Kristaus misterijos aspektą.
Nėra fiksuoto Kristaus mokymo. Yra absoliučiai neįmanoma kažkuriuo laiko momentu perduoti fiksuotą mokymą ir sakyti, kad tai dabar yra absoliutus Kristaus mokymas. Tai yra galutinis Kristaus mokymas. Tai yra absoliuti Kristaus tiesa. Kristaus tiesa visada yra tokia: egzistuoja kažkas daugiau už jūsų dabartinį sąmonės lygį, kad ir koks šis sąmonės lygis bebūtų. Tačiau dauguma žmonių nesuprato, nes apie tai net ir nemąstė, su kokiais sunkumais susiduria Kristaus protas, norėdamas padaryti, ką nori padaryti.
Įsivaizduokite, kad esate mano vietoje. Svarstote: kaip galėtume padėti žmonėms Žemėje? Kaip galėtume jiems perduoti žinią, kuri jiems padėtų augti? Realybė yra tokia, kad kolektyvinė sąmonė, tiek dabar, tiek prieš 2000 metų, yra tokiame lygmenyje, kad yra absoliučiai neįmanoma perduoti aukštesnės tiesos žodžiais. Tiesą sakant, būtų galima sakyti, kad nepakilusioje sferoje niekada nebus įmanoma perduoti absoliučios tiesos žodžiais. Ši tiesa privalo būti patiriama.
Koks yra žodžiais išreikšto mokymo perdavimo tikslas? Na, tai yra duoti žmonėms kažką, kas jiems suteiktų paskatinimą ir padėtų jiems patirti kažką daugiau už savo dabartinį sąmonės lygį. Kaip galite tai padaryti? Privalote duoti žodžiais išreikštą mokymą, kuris būtų pritaikytas prie dabartinio sąmonės lygmens, idant jie galėtų jį suvokti. Jeigu jie visiškai nesuvoks to, kas yra sakoma, mokymas negalės jiems padėti. Todėl privalote duoti prie jų sąmonės lygmens pritaikytą mokymą. Argi nėra akivaizdu, kad toks mokymas tiesiog negali būti aukščiausia tiesa?
Tad iš to matote, kokia tai yra beprasmybė, kad milijardai krikščionių visame pasaulyje vis dar tebelaiko bibliją Dievo žodžiu, arba galutiniu apreiškimu, kurį Jėzus Kristus norėjo atnešti į Žemę. Ir jie žiūri į šią knygą, tarsi ji turėtų gebėti atsakyti į visus jų klausimus, į visus tuos klausimus, kurie jiems kyla šiuolaikiniame pasaulyje, po 2000 metų, ir jie turėtų sugebėti rasti atsakymus toje knygoje. Tačiau ši knyga, šie šventraščiai nebuvo perduoti tam sąmonės lygiui, kurį žmonės turi šiandien. Jie buvo perduoti sąmonės lygiui, kurį žmonės turėjo prieš 2000 metų.
Kas nutinka, kai pakeliate savo sąmonės lygį? Na, kuo daugiau žinau, tuo labiau suvokiu, kad nežinau. Kuo daugiau žinote, kuo labiau pakeliate savo sąmonę, tuo daugiau klausimų galite suformuluoti; tad pažvelkite į save kaip į dvasingus žmones. Pažvelkite į internetą. Pažvelkite į visus tuos klausimus, kurie žmonėms šiandien kyla apie gyvenimą, apie dvasingumą, apie Dievą, apie tą ir aną. Daugelio šių klausimų žmonės net nebūtų sugebėję suformuluoti prieš 2000 metų. Tad kaip prieš 2000 metų perduotas šventraštis gali duoti atsakymus į klausimus, kurie žmonėms kyla šiandien? Tame nėra jokios logikos. Žinoma, galite sakyti: „Kokia prasmė yra jums tai sakyti? Kokia prasmė yra sakyti tai žmonėms, nes kame gi galima rasti logiką ir sveiką protą?“
Kokia yra centrinė problema, su kuria susiduria Kristus Žemėje? Tai yra, kad žmonės yra įstrigę žemesnėje sąmonės būsenoje. Tačiau žmonės nesupranta, jie nemato, jie nesuvokia, kad yra įstrigę. Tarsi žmonės būtų užsidėję spalvotus akinius, iškraipančius jų matymą, tačiau jie nesuvokia, kad yra su akiniais, todėl galvoja, kad tai, ką jie mato, yra tikslu. Pasaulis iš tiesų yra toks, kokį jie jį mato. Toks iš tiesų yra pasaulis. Ir štai čia ateina Kristus, ir Kristus nedėvi spalvotų akinių, ir Kristus žino, kad tai, ką žmonės mato, yra iškreipta ir kelia visas jų kančias, tačiau kaip Kristus gali jiems pasakyti, kad jie mato iškreiptą vaizdą? Ar norės jie klausyti? Ar sugebės jie suprasti, ką Kristus mėgina pasakyti? Kristus iš esmės mėgina pasakyti, kad turite nusiimti akinius ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra, tačiau žmonės nesugeba suvokti šios žinios. Jie galbūt gali ją suvokti intelektualiai, tačiau ar jie iš tiesų tai suvokia? Net ir jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, kurie skaitėte visus mano perduotus mokymus, net ir jums gali būti naudinga savęs paklausti: „Ar iš tiesų suvokiu, ką Kristus mėgina man pasakyti? Ar iki galo tai suvokiau?“
Galime sakyti, kad žmonės pilnai nesuvokia, kokioje sunkioje planetoje jie gyvena, kokia sunki yra Žemės planeta. Kodėl Žemės planeta yra sunki? Iš tiesų sunki yra ne Žemė, ne pati planeta yra sunki. Sunki yra kolektyvinė sąmonė, sukurta žmonių per tūkstančius metų, tiesą sakant, per milijonus metų, nors oficialiąją pasaulėžiūrą išpažįstantys žmonės niekada to nepripažintų. Žmonės nesuvokia, kokioje aplinkoje gyvena ir kaip ši aplinka iškreipia jų pasaulio matymą, kaip ji iškreipia jų požiūrį į viską. Mes davėme daug mokymų apie tai, apie dualistinę sąmonę, apie atskirties jausmą, tačiau žmonės to nesuvokė. Jie to nesuvokė prieš 2000 metų. Dauguma žmonių ir šiandien to nesuvokia, nes tai yra tikrai sunku. Tai yra tikrai sunku, tačiau kodėl tai yra sunku?
Na, jeigu pažvelgtumėte į išorinius dalykus, kurie vyksta Žemėje, pamatytumėte, kad tai yra audringa planeta, chaotiška planeta, nesaugi planeta. Vyksta tiek daug dalykų. Gali atsitikti tiek daug dalykų, pradedant gamtos kataklizmais ir baigiant žmonių sukurtomis katastrofomis. Kaip kada nors galėsite jaustis saugūs tokioje planetoje kaip ši? Realybė yra tokia, kad aplinka, fizinė aplinka, į kurią žmonės gimsta, kelia tokį didelį nesaugumo jausmą, kad žmonės negali psichologiškai to pakelti. Tiesiog negalite psichologiškai išgyventi tokioje planetoje kaip Žemė. Negalite psichologiškai funkcionuoti. Žinoma, galite pažvelgti į žmones ir sakyti: „Bet šis žmogus visai gerai gyvena. Ir anas žmogus gerai gyvena.“ Bet paklausykite, ką sakau. Negalite psichologiškai funkcionuoti, egzistuojant tokiam dideliam nesaugumui. Tad ką turite daryti? Turite susikurti pasaulėžiūrą, kuri jums suteiktų jausmą, kad kontroliuojate savo gyvenimą, kad galite tam tikru laipsniu kontroliuoti savo gyvenimą, ir tuomet, kai jaučiatės tam tikru laipsniu kontroliuojantys savo gyvenimą, galite psichologiškai funkcionuoti.
Grįžkime į viduramžius, kai dauguma žmonių gyveno skurde. Dauguma žmonių buvo valstiečiai, turėję labai menkas galimybes pagerinti savo gyvenimą. Jų kasdienybė buvo iš tiesų labai liūdna, palyginus su tuo, ką dauguma žmonių turi šiuolaikiniame pasaulyje, tad kaip žmonės psichologiškai tai ištvėrė? Na, daugelis jų pasinaudojo krikščionybe, oficialiosiomis krikščionybės doktrinomis, susikurdami pasaulėžiūrą, kuri sakė: „O, bet nesvarbu, su kuo mes susiduriame čia Žemėje, nes vos po kelių trumpų dešimtmečių būsime apdovanoti, kai Jėzus ateis ir pasiims mus į dangų.“ Tad jie galėjo ištverti visus sunkumus, su kuriais susidurdavo fizinėje plotmėje, nes galvojo, kad svarbiausia yra tai, kas nutiks, patekus į dangų. Tai buvo žmonių sukurta pasaulėžiūra, skirta padėti jiems psichologiškai funkcionuoti fizinėje aplinkoje, kurioje jie iš tiesų negalėjo funkcionuoti įprastiniu, natūraliu būdu. Jie nuslopino savo baimę, savo nesaugumą, savo panikos jausmą, jausdami, kad: „Mano pasaulėžiūra man suteikia tam tikrą kontrolę, nes kad ir kas benutiktų Žemėje, Jėzus mane paims į dangų, jeigu būsiu geras krikščionis.“
Kai šitai suvokiate, matote, kad, jeigu šių žmonių pasaulėžiūra būtų buvusi kvestionuojama, kas būtų nutikę? Na, jų saugumo jausmas, jų manymas, kad viską kontroliuoja, būtų sudaužytas į šipulius. Jie būtų pradėję panikuoti, o kad to išvengtų, jie būtų absoliučiai atsisakę kvestionuoti savo pasaulėžiūrą. Jeigu kas nors būtų sukėlęs grėsmę jų pasaulėžiūrai, jie būtų atsisakę klausyti, ar netgi būtų ryžęsi nužudyti jų pasaulėžiūrai grasinusį žmogų. Štai kodėl viduramžiais matėte, kad krikščioniai buvo pasiruošę žudyti, net ir krikščioniškos bendruomenės narius, nesilaikiusios katalikų bažnyčios partijos linijos. Tad čia matote centrinį Kristaus iššūkį. Kad galėtų psichologiškai funkcionuoti ir gyventi taip vadinamą normalų gyvenimą – nors iš tiesų tai neturėtų būti vadinama normaliu gyvenimu – Žemėje, žmonės susikūrė pasaulėžiūrą. Tačiau kaina, kurią jie už tai moka, nors ir nesuvokia, jog moka šią kainą, yra ta, kad ši pasaulėžiūra, ši proto dėžutė, kurią jie yra pastatę apie savo protą, yra kalėjimas, kuriame jie yra įstrigę.
Ir tuomet ateina Kristus, o Kristus trokšta tik vieno: išlaisvinti juos nuo jų pačių susikurto proto kalėjimo, tačiau kaip Kristus gali tai padaryti, nepasakydamas jiems, neparodydamas jiems, kad yra kažkas daugiau už jų kalėjimo sienų? Kaip galite tai patirti iš savo kalėjimo vidaus? Žmonės jaučia grėsmę. Ir ką jie daro? Jie mėgina ignoruoti Kristų. Jeigu nebegali jo ignoruoti, nes jis primygtinai nori įžygiuoti tiesiai į Jeruzalę, jodamas ant asilo, ką jie tuomet daro? Na, jie jį nužudo. Tuomet, kai jau yra nužudę Kristų, ką jie daro, kad nužudytų jį iki galo? Jie iškraipo jo mokymus. Jie sukuria katalikų bažnyčią, kuri nuo pat pradžių neatpažįstamai iškraipė Kristaus mokymus ir sukūrė proto dėžutę, kuri buvo netgi dar uždaresnė už proto dėžutę, kurią turėjo žydai, man pasirodžius jiems fiziškai, ir tuomet vėlgi, būdami toje proto dėžutėje, jie gali jaustis saugūs. Jie gali pakelti gyvenimą Žemėje. Todėl, jeigu kažkoks pretenzingas asmuo teigia esąs Jėzaus Kristaus pasiuntinys ir sukuria svetainę, jie gali jaustis visiškai patogiai, absoliučiai tai ignoruodami. Nes ką gi Jėzus galėtų mums šiandien pasakyti, ko nėra šventraščiuose, kurie yra paties Dievo žodis?
Ką tai reiškia, iš tiesų sekti Kristumi? Ką tai reiškia? Na, dabar tiesiog įsivaizduokime, kad vaikštote labirinte. Esate apsupti sienų, ir nematote, kas yra už sekančio kampo. Yra daug tokių kampų. Nežinote, į kurią pusę pasukti. Visur kabo voratinkliai, ir staiga išgirstate silpną garsą. Matote, kaip voratinkliai pradeda judėti, tarsi juos judintų vėjas, tačiau nematote, kas tai yra. Nematote, kas juos judina. Ir kaip tuomet reaguojate? Tas judėjimas, tas nematomas šiugždėjimas, tas neregimas dalykas yra Kristus, rodantis jums, kurią kryptį pasirinkti labirinte, tačiau kaip į tai reaguosite? Ar seksite tuo, ko nesugebate aiškiai matyti, ko negalite suvokti? O gal stovėsite ir reikalausite, kad Kristus pasirodytų jums formoje, kuri atitiktų jūsų dabartinę proto dėžutę, ir tik tuomet juo seksite. Tai yra abejojantis Tomas: „Parodyk man žaizdą savo šone, kad galėčiau žinoti, jog čia esi tu.“
Tad matote, vėlgi, centrinis iššūkis. Kristus čia yra tam, kad padėtų žmonėms palypėti laipteliu aukštyn iš jų dabartinės proto dėžutės. Kad galėtų tai padaryti, jis privalo jiems parodyti, kad yra kažkas daugiau, tačiau ar jie sugebės, ar norės jie tai pamatyti? Štai kodėl matote Mato Evangelijoje aprašytą situaciją, kuomet paprašiau savo mokinių pasakyti, kuo žmonės mane laiko. Jie pasako man savo atsakymus ir aš tuomet klausiu: o kuo jūs mane laikote? Petras atsako: tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus. O aš atsakau: palaimintas esi tu, nes tau tai atskleidė ne kūnas ir kraujas, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią. Būtent tuo katalikų bažnyčia grindžia visą savo egzistavimą, kad pasakiau Petrui, jog jis yra uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią. Bet kur yra logika galvoti, kad vienas žmogus yra Kristaus uola, jeigu viską reikia suprasti kaip simbolius? Tai ne Petro asmuo buvo Kristaus uola. Tai buvo gebėjimas, kurį turi visi žmonės, pakilti virš kūno ir kraujo, tai reiškia, virš savo dabartinių proto blokų, savo dabartinio sąmonės lygmens.
Visi žmonės, kaip sakiau, turi potencialą patirti Kristų savo esybėje, kadangi visi žmonės turi tą, kaip mes šiandien vadiname, Sąmoningąjį AŠ, kuris yra grynoji sąmonė, galinti išeiti už jūsų dabartinio tapatumo jausmo, jūsų dabartinės proto dėžutės ribų. Visi žmonės turi gebėjimą nutilti, įžengti į neutralią proto būseną ir patirti Kristaus buvimą. Tai nereiškia, kad jie gali patirti Kristaus buvimo pilnatvę, tačiau jie gali patirti Kristaus buvimą, kuris būtų vienu laipteliu aukščiau už jų dabartinį sąmonės lygį, ir todėl jie patirtų kažką aukštesnio, ir todėl galėtų pasirinkti tuo sekti, kol pasieks tą aukštesnį sąmonės lygį. Ir tuomet jie gali kartoti šį procesą ir toliau jį tęsti iki pat pakylėjimo. Tad būtent šis gebėjimas yra Kristaus uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią, o ne Petro asmuo.
Kaip galite tai suvokti? Kaip krikščioniai gali tai suvokti? Na, perskaitykite sekančias eilutes, kurias katalikų bažnyčia paprastai ignoruoja, kur sakau savo mokiniams, kad turėsiu eiti į Jeruzalę ir turėsiu būti persekiojamas ir nukankintas valdžios atstovų, o Petras tuomet sako: „Jokiu būdu tau taip neturi nutikti.“ O ką aš atsakau Petrui? „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone.“ Kodėl tai pasakiau? Todėl, kad Šėtono sąmonė būtent ir yra tai, kad po to, kai jums buvo duotas apreiškimas, kai patyrėte Kristaus buvimą, nenorite pasinaudoti šiuo patyrimu savo dabartinei proto dėžutei transcenduoti. Mėginate įtraukti Kristų į savo dabartinę proto dėžutę, idant Kristus paklustų šiai proto dėžutei ir patvirtintų šią proto dėžutę. Būtent tą darė katalikų bažnyčia nuo 381 metų. Ir ji dar ir šiandien tai tebedaro, praėjus 1700 metų. Štai kodėl galiu tik pasakyti popiežiui, katalikų bažnyčiai, protestantų bažnyčioms su jų pamokslautojais, su tais, kurie teigia atstovaujantys Kristų, galiu jiems pasakyti tik vieną dalyką: „Pasitrauk nuo manęs Šėtone, nes tu man papiktinimas. Tu nenori patirti Kristaus buvimo. Tu tenori pasinaudoti Kristaus autoritetu, nori įtraukti Kristų į savo dabartinę proto dėžutę ir pasinaudoti Kristumi savo dabartinei proto dėžutei patvirtinti.“ Tai yra Šėtono sąmonė, ir panaudojau žodį Šėtonas prieš du tūkstančius metų. Tai yra antikristo sąmonė.
Na ir dabar sakiau, kad Kristui nereikalingi atstovai Žemėje. Tad kam reikalingi atstovai Žemėje? Jie reikalingi antikristui ir visiems tiems, kurie teigia atstovaujantys Kristų, nors iš tiesų atstovauja antikristą. Aš negaliu būti atstovaujamas, Kristus negali būti atstovaujamas Žemėje, kadangi Kristui nereikalingi jokie atstovai, jam nereikalingas joks atstovavimas. Negalite Kristaus pažinti per kokį nors atstovą. Kristų tegalite pažinti tik per tiesioginį vidinį patyrimą, ir visi žmonės gali jį patirti. Jis yra atviras visiems žmonėms. Tačiau ką padarė antikristo jėgos, ką padarė Šėtonas? Jis sukūrė krikščionišką bažnyčią, kuri iš visų jėgų stengiasi neleisti žmonėms tiesiogiai viduje patirti Kristaus, vietoj to pasitenkinant atstovavimu, pasitenkinant Kristaus atstovu, vietoj tikro, gyvo Kristaus buvimo.
Būtent tai nebuvo suprasta, nebuvo suvokta. Kalbu griežtai. Kai kurie gali sakyti, kad kalbu piktai. Bet kur yra pyktis? Tikrai ne manyje. Tai tegali būti žmonių projekcija. Kalbu griežtai, mėgindamas prasimušti pro žmonių sąmonės tankumą. Iš tiesų visiškai nesmerkiu žmonių. Suprantu, kokioje jie yra situacijoje. Suprantu, kaip yra sunku gyventi Žemės planetoje ir psichologiškai funkcionuoti tokioje nesaugioje planetoje. Puikiai tai suprantu. Tačiau taip pat suprantu, kad dabartinis nesaugumas ir chaosas ir regimos grėsmės planetoje kyla dėl to, kad didžioji žmonijos dalis yra įstrigusi šioje šėtoniškoje, dualistinėje atskirties sąmonėje, ir situacija nepagerės tol, kol vis daugiau ir daugiau žmonių nepradės pakilti virš tos sąmonės būsenos.
Ko reikia, norint pakilti virš tos sąmonės būsenos? Reikia ryžtis kvestionuoti savo dabartinę proto dėžutę. Privalote ryžtis pripažinti: „Turi būti kažkas daugiau už mano dabartinę proto dėžutę, kažkas, ko dar nepamačiau.“ Ir tuomet turite savęs paklausti: „Na kaip galiu pamatyti tai, ko negaliu matyti? Štai čia man reikalingas Kristaus protas.“ Na ir dabar, krikščionybė žodį „Kristus“ pavertė didelę įkrovą turinčiu žodžiu, bet iš tiesų tai yra neutralus žodis. Galite naudoti kitus žodžius, jeigu žmonėms to reikia, tačiau realybė yra tokia, kad esate įstrigę ribotoje proto būsenoje. Kad galėtumėte iš jos ištrūkti, jums reikia patirti, kad egzistuoja kažkas daugiau už jūsų proto dėžutės ribų, ir tai yra universali proto būsena. Vadinkite tai Kristumi, vadinkite tai Budos protu, vadinkite tai aukštesniuoju protu, vadinkite tai kaip tiktai norite.
Kas yra įstrigęs jūsų dabartinėje proto dėžutėje? Aš sakau: „Jūs.“ Kas esate jūs? Na, apie tai yra kalbama mūsų jums perduotame mokyme. Kai žvelgiate į žmogiškos būtybės situaciją, kai žvelgiate į save ir į savo pačių protą, galite savęs paklausti: „Kas man leidžia suvokti save? Kodėl aš sąmoningai suvokiu savo, kaip individo, egzistavimą? Kas tai yra?“
Na, tai yra du dalykai. Visų pirma, turite išorinį aš. Mes apie tai davėme daug mokymų, kad egzistuoja trys aukštesnieji šio aš aspektai – emocinis, mentalinis ir identiteto lygmuo. Tačiau plačiajai auditorijai, tiesiog tarkime, kad egzistuoja išorinis aš, kuris buvo sukurtas kaip atsakas į jūsų išorinę situaciją. Jūs gimstate tam tikroje šalyje, tam tikroje etninėje grupėje, tam tikroje rasėje. Turite tam tikrą lytį. Nuo vaikystės jums yra diegiama tapatintis su šiomis išorinėmis sąlygomis, su šiomis išorinėmis situacijomis. Tai yra jūsų išorinis aš. Būtent šis išorinis aš sukuria mūsų taip vadinamą proto dėžutę, kuri yra jūsų proto kalėjimas.
Išorinis aš leidžia jums jausti: aš esu tas, aš esu anas, aš esu toks ir toks, tačiau jeigu virš to pakylate, kas jums leidžia tiesiog pasakyti „AŠ ESU“, užuot sakius „aš esu tas?“ Privalo egzistuoti jūsų esybės šerdis, kuri suteikia jums šį jausmą, kad AŠ ESU, aš egzistuoju. Tai yra pati jūsų esybės šerdis, kuri nėra įstrigusi jūsų proto dėžutėje, nėra įstrigusi jūsų išoriniame aš. Jeigu visas jūsų dėmesys bus sutelktas į išorinį aš, tuomet jūsų esybės šerdis, AŠ ESU jumyse, bus įstrigusi, tačiau AŠ ESU turi potencialą išsilaisvinti nuo išorinio aš ir patirti kažką daugiau už dabartinį išorinio aš tapatumo jausmą. Būtent tai yra Kristaus uola, kuri jums leidžia atpažinti Kristų, leidžia suvokti, kad egzistuoja kažkas daugiau.
Kad galėtumėte būti tikru Kristaus pasekėju, ar tikru krikščioniu, ar kad ir kaip norėtumėte tai vadinti – dvasingu žmogumi, turite sąmoningai pasiryžti nutildyti išorinį protą. Atraskite būdą nusileisti vidun ir sąmoningai nuspręskite: „Atidėsiu į šalį visą savo išorinį tapatumo jausmą, visas savo išorines nuomones, visą savo išorinį supratimą, koks yra gyvenimas ar koks turėtų būti gyvenimas, nes esu pasiryžęs atsiverti aukštesniam patyrimui.“ Jeigu sugebėsite tai padaryti ir įžengsite į neutralią proto būseną, patirsite aukštesnį protą, aukštesnę perspektyvą.
Kai kurie tai vadina mistiniu patyrimu. Bet iš tiesų tai yra visiškai natūralus patyrimas. Kad tai patirtumėte, jums tereikia pasiryžti atitraukti savo dėmesį nuo išorinio proto ir atsiverti patirčiai, kurios neįmanoma patirti per išorinį protą. Ir tuomet, kai būsite tai patyrę, sekantis žingsnis yra neleisti išoriniam protui interpretuoti šios patirties, įtraukti šios patirties į savo proto dėžutę ir priversti ją paklusti proto dėžutei. Turite išlaikyti savo dėmesį sutelktą į patyrimą, kad patyrėte kažką daugiau, ir tuomet galite pasinaudoti tuo, kad pakylėtumėte save aukštyn. Tai nereiškia, kad visa jūsų pasaulėžiūra bus sudaužyta šipuliais per vieną patyrimą, nors kai kurie žmonės iš tiesų gali patirti dramatiškesnį atsivertimo patyrimą. Tai reiškia, kad žengsite žingsnį aukštyn ir jūsų proto dėžutė išsiplės.
Jeigu būsite pasiruošę nuolatos plėsti savo proto dėžutę, tuomet nepaliausite augti, kol pakilsite iš Žemės ir būsite pasiekę – galėtume taip pavadinti iš žemiškos perspektyvos – aukščiausią sąmonės būseną, nors ji iš tiesų nėra pati aukščiausia. Tai yra centrinė Kristaus misterija. Ir šitaip įgyjate perspektyvą, kurioje suvokiate, kad visos ideologijos, visos religijos, visos filosofijos, visos teorijos, kurias žmonės sukūrė amžių bėgyje, visos jos turėjo tą patį tikslą. Jų tikslas buvo sukurti pasaulėžiūrą, kuri leistų žmonėms jaustis bent kažkiek kontroliuojančiais savo gyvenimą ir todėl leistų jiems psichologiškai pakelti šiaip jau nepakeliamas sąlygas Žemėje.
Toks yra jų visų tikslas. Komunizmo, kapitalizmo, katalikų bažnyčios, visų formalių organizuotų religijų – visų jų tikslas yra toks pat. Kai kurie tam tikrame sąmonės lygmenyje esantys žmonės tik tiek ir tesugeba pakelti. Visi žmonės turi galimybę patirti Kristų, tačiau daugelis žmonių to nenori. Jie nėra pasiruošę. Tačiau tai nėra mano rūpestis.
Mano rūpestis, kaip ir prieš 2000 metų, yra padėti tiems, kurie yra pasiruošę suprasti, suvokti centrinę Kristaus žinią. Būtent jie yra varomoji visų amžių progreso jėga, jie kelia kolektyvinę sąmonę, jie tampa pionieriais, tais, kurie yra pasiruošę nutildyti išorinį protą ir nors trumpai akimirkai patirti Kristaus buvimą. Ir tuomet, užuot reikalavę, kad Kristus paklustų jų proto dėžutei, jie yra pasiryžę sekti paskui šią patirties akimirką, nors nesugeba aiškiai jos matyti, negali matyti, kas tiksliai tai yra. Jie vis tiek tuo seka. Jie pasuka už sekančio kampo labirinte ir pamato kažką, ko niekada anksčiau nebuvo matę. Ir tuomet jie praleidžia šiek tiek laiko, susipažindami su šia nauja labirinto dalimi. Galiausiai, vėl atsiranda tas noras panirti į tylą. Ir jie pajaučia kitą dvelktelėjimą. Voratinkliai pradeda judėti, ir jie suvokia: „O, štai mano sekantis posūkis“, ir tuomet jie tuo seka, jie pasuka už to kampo. Ir dabar jie pamato kažką dar daugiau. Jų proto dėžutė išsiplečia. Jie pamato aukštesnį vaizdą.
Ir kai nepaliaujate to daryti, eidami šiuo mistiniu keliu per žmogiškos sąmonės labirintą, įgyjate vis didesnį ir didesnį aiškumą, pradedate viską vis labiau ir labiau vertinti, kol pasiekiate tašką, kuriame Kristų nustojate laikyti grėsme. Pasiekiate tašką, kuriame iš tiesų tampate krikščioniu, Kristaus pasekėju, nes nustojate bijoti Kristaus, nustojate bijoti jūsų dabartinei proto dėžutei, jūsų dabartiniams įsitikinimams, jūsų dabartiniam saugumo jausmui metamų iššūkių. Nebesipriešinate Kristui, nes nebėra baimės prarasti kontrolę, prarasti saugumo jausmą. Pasiekiate tašką, kuriame suvokiate, kad žmogiška sąmonė jums negali duoti jokio saugumo.
Saugumas įmanomas tik Kristuje. Tiesą sakant, tik Kristuje yra gyvenimas ir jūs norite Kristaus gyvenimo! Norite aukščiausio saugumo – būti vienyje su Kristumi, pasiekiant vis didesnę vienovę su Kristumi, ir todėl nesipriešinate tam. Galite išmesti visas tas savastis, kurios priešinasi jūsų įsitikinimų apnuoginimui, kurių nelaikėte įsitikinimais, manydami, kad tai yra realybė. Todėl galite pasiekti tašką, apie kurį kalbėjau sakydamas: „Tie, kurie siekia išsaugoti savo gyvybę, ją praras.“ Jeigu sieksite išsaugoti savo proto dėžutę, savo išorinį tapatumą, savo išorinį aš, jį prarasite. Anksčiau ar vėliau jis bus sudaužytas į šipulius. Tai, kas jums teikia saugumą, yra jūsų proto kalėjimas, ir jeigu neseksite Kristumi iš to proto kalėjimo, vienintelė galimybė jums išsilaisvinti iš to proto kalėjimo bus atsitrenkti į šias uolas ir sudužti. Tai yra labai skausminga patirtis, kuomet žmonės praranda žinojimą, kas jie tokie yra, ir kai kurie žmonės nuo to išprotėja.
Alternatyva tam yra eiti Kristaus keliu, kuriame žengiate į priekį po vieną žingsnelį. Ir todėl esate pasiruošę prarasti savo gyvybę dėl manęs, esate pasiruošę prarasti ne savo fizinę gyvybę, o savo išorinį aš. „Palaipsniui, aš mirštu kiekvieną dieną“, kaip sakė Paulius. Kiekvieną dieną leidžiate to išorinio aš daliai mirti, ir šitaip vis labiau ir labiau artėjate prie vienovės su Kristumi. Ir tai yra galutinis saugumas.
Ateina toks momentas, kuriame jumyse įvyksta pokytis, ir jūsų saugumui pasaulėžiūra nebėra reikalinga. Palaipsniui paleidžiate visą tą išorinę asmenybę, tą išorinį aš, ir galiu jus užtikrinti, kad daugelis žmonių, kurie ėjo šiuo keliu, ir kurie buvo mistikai visuose amžiuose, jie gali pasiekti tašką, kuriame nebežino, kas jie tokie yra, nes nustojate būti išoriniu aš. Tiesą sakant, nustojate būti žmogiška būtybe, kaip žmonės šiuo metu tai mato Žemėje. Pasiekiate tašką, kuriame leidžiate toms išorinėms savastims mirti, nes ryžotės prarasti visas tas daugybę išorinių savasčių dėl manęs.
Tačiau vis dar tebėra tas išorinis aš, kuris nori kažkaip apibrėžti jus kaip žmonės yra apibrėžiami pasaulyje, nes, kai žvelgiate į pasaulį, matote, kad žmonės save apibrėžia daugeliu skirtingų būdų. Jie yra susikūrę daug skirtingų vaidmenų, daug skirtingų dėžučių, kurios sako: „Štai ką reiškia būti musulmonu, štai ką reiškia būti krikščioniu, štai ką reiškia būti arabu, štai ką reiškia būti tokiu ir tokiu.“ Tiek daug buvo sukurta šių dėžučių, ir ateina toks momentas, kai esate nusimetę kai kurias iš šių išorinių dėžučių, tačiau vis dar tebeegzistuoja savastis, kuri desperatiškai nori įkišti jus į kokią nors dėžutę.
Tačiau, kadangi jūsų identiteto kūne nėra nieko, kas galėtų įtilpti į vieną iš šių tradicinių dėžučių, ši savastis yra pasimetusi: „Kur aš galiu įtilpti? Kas aš esu? Kokia būtybė aš esu?“ Ir štai čia galite pasiekti tą tašką, kuriame galite pažvelgti į tą savastį ir pamatyti: „O, bet tai tik dar viena savastis, kuri nori įgrūsti mane į dėžutę.“ Kodėl turėčiau taikytis prie šios savasties? Kodėl turėčiau mėginti sukurti dėžutę aplink save kaip apie dvasingą žmogų? Kodėl neturėčiau tiesiog pažvelgti į tą savastį ir tarti: „Aš daugiau nebedarysiu to, ką tu man sakai daryti, nebemėginsiu grūsti savęs į egzistuojančią dėžutę, ir nemėginsiu kurti sau dar vienos dėžutės. Tiesiog leisiu tau mirti, nes neprivalau būti žmogiška būtybe. Neprivalau tilpti į visas tas žmonių sukurtas dėžutes. Aš būsiu kuo būsiu bet kuriuo metu, nes plauksiu su iš mano aukštesniojo aš ateinančiais impulsais.“
Ir štai tuomet tampate Kristumi. Neatstovaujate Kristaus kaip gyvasis Kristus. Demonstruojate Kristų tiems, kurie yra atviri tai matyti, ir tai yra kelias, kuris yra atviras visiems. Tie iš jūsų, kurie esate atviri šiems mokymams, kurie sekėte šiais mokymais ir juos taikėte, padarėte didelį progresą. Tačiau daugelis jūsų ne iki galo suvokėte, jog kad ir kokį progresą būtumėte padarę, vis dar tebesate tam tikrame sąmonės lygmenyje 144 sąmonės lygmenų skalėje, nes jeigu nebūtumėte šioje skalėje, būtumėte pakilę. Vis dar tebesate viename iš šių sąmonės lygmenų, o kiekviename sąmonės lygmenyje egzistuoja iliuzija, ir tam, kad galėtumėte judėti toliau, jums reikia pamatyti tą iliuziją, o vienintelis būdas ją pamatyti yra siekti patirti Kristaus protą.
Procesas išlieka toks pat, kad ir kuriame lygmenyje būtumėte. Jums tai gali tapti lengviau, nes suvokiate, kad darėte tai jau ir anksčiau, įveikėte tas kitas savastis. Galite greičiau suvokti: „O taip, aš susiduriu su ta pačia iniciacija. Susiduriu su kita savastimi, tad kur gi ji slepiasi“, ir vis dėlto, tai yra tas pats procesas. Daugelis jūsų esate pasiekę tašką, kuriame galite gauti naudos iš to, ką jums ką tik pasakiau. Egzistuoja savastis, kuri nori jums užklijuoti etiketę, nori jus įgrūsti į dėžutę, ir jūs nugyvenote visą savo gyvenimą, leisdami tai savasčiai jus valdyti, tapatinti jus su tuo, tapatinti su anuo. Gyvenote daug, daug gyvenimų. Tiesą sakant, visus savo gyvenimus, nuo pat savo kosminės gimimo traumos arba žemiškos traumos šioje planetoje, gyvenote su šia savastimi, kuri nori jus apibrėžti, nes žinoma, būtent puolusios būtybės sukūrė šias proto dėžutes. Jos nori įgrūsti žmones į proto dėžutes, kuomet puolusios būtybės gali juos kontroliuoti, tačiau galite pasiekti tašką, kuriame pamatote tą savastį, norinčią užklijuoti jums etiketę, norinčią įkišti jus į dėžutę, ir galite tarti: „Gana! Nebežaisiu tavo žaidimo. Nebemėginsiu išspręsti problemos, į kurią dėžutę turėčiau tilpti. Net nebekursiu proto dėžučių.“
Matėte ankstesniuose pakylėtųjų mokytojų mokymuose, kaip daugelis mokinių susikūrė proto dėžutę, ką reiškia būti pakylėtųjų mokytojų mokiniu, geru čela. Ir tuomet jie jautėsi pasiekę kažkokią aukščiausią pakopą, kurioje jiems tereikia toliau daryti tą patį dalyką visą likusį gyvenimą ir jie garantuotai pakils. Na, bet tai tėra tik dar viena proto dėžutė, sukurta aukštesniame sąmonės lygmenyje nei plačiai paplitusi katalikų proto dėžutė, bet tai vis tiek tebėra proto dėžutė, ir tol, kol būsite joje įstrigę, negalėsite pakilti, negalėsite sekti Kristumi tais paskutiniais laipteliais, ir todėl visa tai privalo būti palikta. Visos proto dėžutės, kurios buvo sukurtos, jos privalo būti paliktos. Visos proto dėžutės, kurios tik galėtų būti sukurtos – privalote jas visas transcenduoti. Tiesą sakant, geriau būtų jų iš viso nekurti. Štai kodėl davėme jums mokymus šioje dispensacijoje. Darėme viską, ką tik galėjome sugalvoti, kad sutrukdytume jums, kad neleistume jums susikurti dar vienos proto dėžutės. Bet jūs vis tiek galite tai padaryti, nes galite tai padaryti visada. Tačiau ar iš tiesų to norite? Ar iš tiesų turite tai daryti?
Ir dar kartą jums pakartosiu: galite pasiekti tą tašką, kuriame suvokiate, kad egzistuoja savastis. Aš matau tai kaip savastį. Matau, kad ši savastis nesu aš, tai nėra tai, kas aš esu, nes aš esu Sąmoningasis AŠ, aš esu grynoji sąmonė, kurią patyriau. Neprivalau sekti šia savastimi, kadangi nesu ši savastis, o ši savastis nėra aš, tai reiškia, kad galiu leisti savasčiai mirti, o aš ir toliau čia būsiu, ir toliau egzistuosiu. Man nebereikia, kad ši savastis apibrėžtų mano gyvenimo patyrimą, man nereikia, kad ji išgyventų, ir todėl galiu į ją pažvelgti ir tarti: „Aš daugiau tavęs nebenoriu savo gyvenimo patirtyje. Todėl leidžiu tau mirti. Atsisakau tave maitinti savo dėmesiu ir energija. Leidžiu tau mirti.“
Galbūt negalėsite to padaryti iš karto, bet tuomet galite manęs paprašyti, galite paprašyti bet kurio kito pakylėtojo mokytojo, galite paprašyti savo AŠ ESU Esaties padėti jums pamatyti tą savastį, pamatyti, kad ši savastis kažkaip turi tą įsitikinimą, dėl kurio manote privalantys įtilpti į kokią nors proto dėžutę, kuri buvo apibrėžta Žemėje. Bet kodėl turėtumėte? Kristus netelpa į jokias dėžutes. Būtent apie tai kalbėjau visą šį diktavimą, kad Kristus netelpa į jokias proto dėžutes, kurios kada nors buvo sukurtos ar kada nors galės būti sukurtos žmonių ar puolusių būtybių. Kristus atsisako tilpti į bet kokias proto dėžutes! Štai kodėl Kristus gali padėti jums ištrūkti iš bet kokios proto dėžutės, kai sekate Kristumi, užuot mėginę įsitempti Kristų į savo proto dėžutę, ko, žinoma, niekada negalėsite padaryti, niekada negalėsite įsitempti Kristaus į savo proto dėžutę.
Tačiau ką galite padaryti? Galite susikurti proto įvaizdį apie Kristų, kuris bus sukurtas pagal jūsų proto dėžutę, ir tuomet, žinoma, šis Kristaus įvaizdis bus jūsų proto dėžutėje. Būtent tai padarė katalikų bažnyčia 381 metais. Būtent tai padarė didžioji dalis krikščionių ir jie vis dar tebedaro tai iki pat šių dienų, ir būtent dėl to – kaip Gyvasis Kristus, kuriam nereikalingi atstovai Žemėje, nes šis pasiuntinys nėra mano atstovas, jis tiesiog yra atviros durys, per kurias galiu tiesiai kalbėti – ir, kaip Gyvasis Kristus, tariu: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone.“
Versta iš www.ascendedmasterlight.com