Kaip padėti visuomenei judėti pirmyn

Pakylėtasis Mokytojas Elohimas Ciklopėjus, 2019 lapkričio 29 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Taline, Estijoje.


Aš esu Pakylėtasis Mokytojas Elohimas Ciklopėjus. Norėčiau jums duoti keletą pastebėjimų apie tai, kaip vizija yra susijusi su komunizmu. Na ir dabar, tam tikra prasme, sovietinio komunizmo arba kinietiško komunizmo architektai sakytų, jog jų varomoji jėga buvo aukštesnė vizija, aukštesnė vizija apie tai, kaip turėtų funkcionuoti visuomenė, ir istorinė būtinybė, kurią suvokė Karlas Marksas ir parašė apie tai savo knygas. Jie taip pat teigtų, kad Karlas Marksas sugebėjo susiderinti su aukštesne vizija, ir todėl komunistinė sistema buvo grįsta tikra vizija apie tai, kaip veikia pasaulis.

Tačiau, kai pažvelgiate į tai iš arčiau, pamatote šio teiginio ribotumus. Žinoma, yra lengva kalbėti po laiko ir sakyti, kad, jeigu komunizmas iš tiesų būtų buvęs grįstas aukštesne vizija, tai kaip tuomet Sovietų Sąjunga būtų galėjusi sugriūti? Tačiau, jeigu grįžtumėte atgal, kol to dar nebuvo nutikę, žmonės, kurie priklausė komunistinei sistemai, ar bent jau buvo ja šiek tiek patikėję, nežinojo, kad Sovietų Sąjunga žlugs. Ir todėl jie galėjo galvoti, kad tik laiko klausimas, kol kada nors ateityje bus įkūnyta ideali komunistinė visuomenė, arba ideali socialistinė visuomenė, kad ir kaip jie ją būtų apibrėžę.

Tačiau dabar pažvelkime į faktą, kad Sovietų Sąjunga iš tiesų sužlugo. Ir todėl, galime matyti, kad sovietinė sistema, komunistinė sistema, komunistinė ideologija buvo atitrūkusi nuo realybės, nes kitaip sistema būtų sugebėjusi išsilaikyti. Egzistuoja vienas įdomus anekdotas, kad, kai sovietų mokslininkai, po antrojo pasaulinio karo, pradėjo dirbti prie atominės bombos, kai kuriems iš šių mokslininkų buvo surengtas susitikimas su Stalinu, ir jiems buvo liepta pristatyti savo padarytą progresą. Stalinui, žinoma, rūpėjo kuo greičiau įgyti šį galingiausią ginklą kaip atgrasymo priemonę Vakarams. Tad jis paklausė, ko reikės šiems atominiams ginklams pagaminti. Ir jam, žinoma, buvo pasakyta mokslinė realybė, kad reikalingas tam tikras plutonio kiekis atominiam ginklui, vienai atominei bombai pagaminti. Ir kuo daugiau turite plutonio, tuo galingesnę galite sukurti bombą.

Stalinas tuomet paklausė: „Na tai kiek plutonio sugebėjote išgryninti?“ Jie buvo jo išgryninę vienai nedidelei atominei bombai pagaminti. Ir Stalinas buvo nepatenkintas šiuo atsakymu. Ir tuomet jis tarė: „Na juk tikrai sovietų mokslininkai galėtų atrasti būdą sukurti galingesnę bombą su mažesniu plutonio kiekiu.“ Kitaip tariant, jis buvo įsitikinęs, Josifas Stalinas buvo įsitikinęs, kad sovietų mokslininkai gali apeiti gamtos dėsnius.

Ir tai jums parodo esminę problemą su vizija, ant kurios buvo statomas komunizmas. Pradedant nuo Karlo Markso ir Engelso, egzistavo iškreipta vizija, kuri buvo atitrūkusi nuo gamtos dėsnių, tačiau nebuvo noro to matyti. Na ir dabar, jeigu pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad marksistinė ideologija sukūrė iškraipymą, esą komunizmas yra kažkas unikalaus, ta prasme, kad jis yra geresnis už visas kitas sistemas, visas kitas ekonomikos formas arba visas kitas visuomenės formas. Ir todėl komunizmas išsiskiria iš visų kitų. Jis yra ypatingas, kadangi yra paremtas šia aukštesne istorinės būtinybės vizija.

Tačiau, jeigu pažvelgtumėte į tai neutraliai, ir jeigu į tai pažvelgtumėte istoriniame kontekste, pamatytumėte, kad komunizmas visiškai nebuvo unikalus. Komunizmas tiesiog yra žmogaus sukurta sistema, apibrėžianti, kaip turėtų veikti gyvenimas, ir visiškai nežiūrinti: „Ar ši ideologija iš tiesų atitinka realybę?“ Lygiai tas pats nutiko su katalikų bažnyčia, su induizmo religija, vadovaujama brahminų. Lygiai tas pats nutiko su kapitalizmu, ir daugelyje praeityje jūsų matytų civilizacijų, kurios ateidavo ir išeidavo. Komunizmas šiuo atžvilgiu niekuo neišsiskiria, kadangi teigia tą patį, ką teigė ir visos kitos žmonių sukurtos sistemos, sakydamos, kad gali apibrėžti, kaip veikia visata. Tačiau, jeigu jos būtų turėjusios gebėjimą tai apibrėžti, kodėl tuomet jos neišgyveno? Kodėl jos išnyko?

Jūs, žinoma, žvelgiate į komunizmą kaip į visiškai materialistinę sistemą, neigiančią, kad už materialios visatos ribų kažkas egzistuoja. Tad remdamiesi tuo, tiesiog pažvelkime, ką mokslas atskleidė apie gamtos dėsnius. Galbūt žinote, kad Karlas Marksas labai žavėjosi Darvinu ir buvo įkvėptas jo rūšių evoliucijos teorijos. Ir jis pasinaudojo tuo sukurti koncepcijai, kad komunizmas yra besitęsiančios žmonijos evoliucijos dalis. Ir todėl jis yra neišvengiamas laiptelis į idealios visuomenės atnešimą.

Tačiau, jeigu pažvelgsite, ką mokslas atrado apie evoliuciją, ką iš tiesų pamatysite? Pamatysite, kad atsirado ir evoliucionavo daug įvairių gyvūnų rūšių. Šios rūšys gyveno, kurį laiką, o kartais labai ilgą laiką, visiškai toliau nesivystydamos. Ir po to jos išnyko, jas išstūmė kitos rūšys. Jūs visi žinote, kad kažkada Žemėje dominavo dinozaurai, kaip ir tariamai Sovietų Sąjunga dominavo Žemėje. Tačiau dinozaurai, na, jie išnyko kaip dinozaurai.

Kodėl tai nutiko? Na, kaip jau anksčiau sakėme, taip nutiko dėl to, kad dinozaurai nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių klimato sąlygų. Tad raktas į išlikimą nėra, kaip teigė Darvinas, stipriausių išlikimas, ta prasme, kad jie yra patys stipriausi, patys agresyviausi. Raktas į išlikimą yra gebėjimas prisitaikyti. Stipriausi yra tie, kurie sugeba prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Tačiau taip pat galite matyti iš to, ką mokslininkai atrado apie geologinius amžius, kad viskas Žemėje nuolatos keičiasi. Egzistuoja nuolatinės kaitos būsena. Būtent dėl to rūšims reikia prisitaikyti. Nes jeigu jos nesugebės prisitaikyti, negalės išlikti.

Kai į tai žvelgiate, suvokiate, kodėl neįmanoma sukurti šios žmonių išgalvotos sistemos, kuri galėtų išlikti neribotą laiko tarpą. Neįmanoma sukurti kažkokios galutinės sistemos. Nes vos tik pradedate teigti turintys galutinę sistemą, sakote, kad ši sistema negali keistis, ji negali prisitaikyti. Kai turite galutinę sistemą, kur joje yra erdvės prisitaikymui? Tad dabar matote – ar tai būtų katalikų bažnyčia, ar tai būtų induizmo religija, ar tai būtų Romos imperija ar Sovietų Sąjunga – kai sukuriate uždarą sistemą, kuri negali prisitaikyti, kuri negali keistis kartu su Žemėje kintančiomis sąlygomis, sukuriate ribotą laiką galinčią egzistuoti sistemą. Sistemos žlugimas iš tiesų yra nuo pat pradžių užkoduotas pačioje sistemoje.

Na ir dabar, vėlgi, galite pažvelgti į istoriją. Galite pažvelgti į visas tas gyvūnų rūšis, kurios atsirado ir išnyko. Ir galite savęs paklausti: kodėl dinozaurai išnyko? Na, jie nesugebėjo prisitaikyti prie klimato pokyčių. Tačiau kodėl jie nesugebėjo prisitaikyti? Žvelgiant iš grynai paviršutiniškos perspektyvos, galėtumėte sakyti: jie neturėjo savimonės. Jų nebūtų buvę galima pavadinti sąmoningomis būtybėmis, turinčiomis gebėjimą atsitraukti atgal, pažvelgti į savo situaciją ir nuspręsti pakeisti savo elgesį. Kitaip tariant, jie nebuvo žmonės. Jie neturėjo šio žmogiško gebėjimo. Jie neturėjo gebėjimo, kurį jūs turite būdami žmonėmis, gebėjimo suvokti save. Jums yra įmanoma atsitraukti žingsnį atgal, pažvelgti į savo situaciją ir sąmoningai nuspręsti pakeisti savo elgesį, pakeisti savo mąstymą, savo požiūrį, savo įsitikinimus, pakeisti, kaip žiūrite į gyvenimą. Ir šitaip jūs ne tik kad galite prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, jūs galite sąmoningai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.

Galėtume užduoti klausimą: „Kodėl žmonių rūšis, jeigu naudotume šį tradicinį materialistinį terminą, užvaldė Žemę? Kodėl žmonės šiandien dominuoja Žemėje? Kodėl žmonės gali gyventi beveik visose Žemėje egzistuojančiose aplinkose?“ Jie tai, žinoma, sugeba daryti būtent dėl šio gebėjimo sąmoningai keistis. Jūs robotiškai nedarote to paties dalyko. Jūs žiūrite: „Ar tai, ką mes darome, iš tiesų veikia? Ar tai leidžia mums išgyventi, o gal mes einame link susinaikinimo?“ Ir jeigu matote einantys link susinaikinimo, turite galimybę sąmoningai pakeisti savo elgesį ir išvengti šio susinaikinimo. Dinozaurai nesugebėjo to padaryti. Tai yra esminis žmogaus gebėjimas, kuris žmogų iš tiesų išskiria iš visų kitų gyvūnų rūšių, kas, beje, įrodo, kad žmonės nėra vien laipteliu aukštesnė evoliucija už gyvūnų lygmenį. Žmogus yra fundamentaliai kitokia būtybė. Jūs nesate tiesiog išsivystę gyvūnai.

Tačiau kol kas palikime tai dabar nuošaly ir grįžkime prie to, kas nutiko Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų nutiko taip, kad šis žmogiškas gebėjimas sąmoningai įvertinti savo elgesį buvo užblokuotas. Kodėl? Todėl, kad buvo sukurtas valstybinis aparatas, pasirengęs nužudyti visus sistemą kvestionuojančius arba kritikuojančius žmones. Kitaip tariant, galėtume sakyti, kad nebuvo erdvės savimonei. Nebuvo erdvės kritiškai įvertinti: „Ar tai, ką mes darome, veikia? Ar tai mums leidžia išgyventi? Ar mes iš tiesų gyvename geriau komunizme nei gyvenome anksčiau? Ar mes gyvename geriau Sovietų Sąjungoje nei žmonės Vakaruose? Ar galėtume kažką padaryti savo gyvenimui pagerinti?“

Nebuvo erdvės bent kažkiek pagerinti savo gyvenimą sovietinėje sistemoje, kadangi ji buvo iš viršaus nuleista sistema. Visų pirma, turėjote struktūrą, kurios ideologinis pagrindas apibrėžė labai griežtus parametrus, ką galima daryti ir ko negalima daryti. Markso ir Lenino apibrėžta ideologija privalėjo būti išsaugota. Visuomenė turėjo neperžengti šių ribų. Nebuvo erdvės kvestionuoti ideologijos. Iš esmės ideologija buvo iškalta akmenyje. O tuomet, kai valdžią perėmė Stalinas, esmė čia net nebebuvo ideologija. Negalėjote kvestionuoti virš jūsų esančios valdžios, tai reiškia, kad niekas negalėjo kvestionuoti Stalino valdžios. Tačiau net ir leidžiantis žemiau, matėte vietinius partijos bosus, vietinius partijos atstovus, ir niekas jų regione negalėjo jų kvestionuoti. O jie, žinoma, negalėjo kvestionuoti tų, kurie buvo aukščiau už juos. Tai reiškia, kad turėjote sistemą, kurioje vizija, kas turėtų būti daroma, įsakymai, kas turėtų būti daroma, būdavo nuleidžiami iš viršaus ir perduodami žemyn. Tačiau iš apačios nebuvo jokio grįžtamojo ryšio.

Bet kodėl tai yra problema? Na, jeigu pažvelgtumėte į evoliucijos procesą, galėtumėte paklausti: „Kas tai yra, kokia yra šio evoliucinio proceso, kurį matote Žemėje, esmė?“ Tai iš tiesų yra grįžtamojo ryšio mechanizmas. Grįžtamojo ryšio mechanizmas veikia paprastai. Tos rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti, išnyksta. Tai, žinoma, nieko nereiškia gyvūnų rūšims, kurios neturi sąmoningumo tai įvertinti. Tačiau jūs, žmonės, turite gebėjimą pažvelgti į istoriją ir suprasti, kad privalo egzistuoti laipsniškos evoliucijos procesas, ir kad kūrinija nebuvo sukurta akimirksniu. Ir tuomet turėtumėte sugebėti žengti sekantį žingsnį ir užduoti klausimą: „Kodėl kai kurios gyvūnų rūšys neišgyvena? Ką iš tiesų demonstruoja evoliucija?“ Ji demonstruoja faktą, kad egzistuoja nuolatinis grįžtamojo ryšio mechanizmas, kuomet žmogiškoje sistemoje, kurioje egzistuoja savimonė, žmonių visuomenė gali veikti vieninteliu būdu: egzistuojant grįžtamajam ryšiui, ateinančiam iš apačios.

Galite turėti žmogišką sistemą, ir, be abejo, jums ir reikėtų turėti žmogišką sistemą, kurios viršuje būtų grupė lyderių, užduodančių bendrą kryptį šiai visuomenei. Nors, žinoma, esant tiesioginei demokratijai, tai nėra taip reikalinga. Tačiau tradiciškai, tame sąmonės lygmenyje, kurį iki šiol turėjo žmonės, buvo būtina turėti lyderius. Tačiau iš įvairių sistemų matote, kad, jeigu nėra grįžtamojo ryšio mechanizmo, tuomet visuomenė negali būti tvari. Ir būtent tokia sistema buvo sukurta Sovietų Sąjungoje. Joje nebuvo grįžtamojo ryšio mechanizmo.

Niekas negalėjo pasakyti: „Bet mes neturime trąšų laukams patręšti. Neturime mašinų laukams suarti. Ir todėl negalime užauginti tokio kiekio grūdų, kuriuos tariamai privalome užauginti pagal šio penkmečio planą.“ Ir daugelyje kitų visuomenės sričių nebuvo jokios galimybės pasiųsti atgalinį signalą į viršų: „Negalime įvykdyti jūsų mums iškeltų tikslų, kadangi neturime reikalingų priemonių šiems tikslams pasiekti. Negalime pagaminti plytų be šiaudų.“ Būtent dėl to sovietinė sistema tapo tokia didelė ir gremėzdiška kaip dinozaurai. Ir būtent tai buvo viena iš jos žlugimo priežasčių. Nebuvo grįžtamojo ryšio mechanizmo.

Tai ko tuomet galite iš to pasimokyti šalyse, priklausiusiose sovietinei sistemai? Galite pasimokyti, kad jums reikia sukurti šį grįžtamojo ryšio mechanizmą savo visuomenėse. O tam, kad tai sukurtumėte, jums reikia atsižvelgti į faktą, kad daugelyje šalių, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, po komunizmo žlugimo, didžiąja dalimi, vadovavimą pokomunistinėms visuomenėms perėmė tie patys lyderiai, kurie vadovavo komunistinėms visuomenėms. Ir šie lyderiai dabar tariamai turėjo vadovauti laisvai demokratiškai visuomenei. Bet kaip buvo galima iš jų to tikėtis, jeigu jie turėjo tą patį mąstymą, kurį išsiugdė augdami komunistinėje visuomenėje, kurioje egzistavo viršūnėlių diktuojamas valdymas? Kaip galite tikėtis, kad žmonės, užėmę vadovaujančius postus komunistinėje sistemoje, sukurs grįžtamojo ryšio mechanizmą, kad jie bus atviri grįžtamajam ryšiui iš tų, kuriuos jie laikė žemesniais už save?

Paprasčiausiai nėra realistiška tikėtis, kad visi šie žmonės sugebės perorientuoti savo mąstymą, vien todėl, kad pas jus nebeliko komunizmo. Turite suvokti, kad komunizmas sukūrė tam tikrą mąstyseną toje taip vadinamoje biurokratijoje ir visų visuomenės sričių lyderiuose. Jie turėjo tam tikrą mąstyseną, ir ši mąstysena yra paprasta: „Mes esame pranašesnėje pozicijoje. Todėl mes žinome geriau už žmones.“ Na ir dabar, šią mąstyseną – vėlgi, kai žvelgiate į istorinį kontekstą – turėjo ne vien komunizmas. Ją galite atrasti beveik visose visuomenėse. Ji egzistavo Romos imperijoje. Ji egzistavo katalikų bažnyčioje. Ji vis dar tebeegzistuoja katalikų bažnyčioje.

Ją galite atrasti net ir demokratinėse šalyse, kuriose egzistuoja tam tikra tendencija, kad tie, kurie priklauso biurokratijai, valdžios aparatui, galvoja žinantys geriau už žmones. Ir todėl jiems nereikia klausyti grįžtamojo ryšio iš žmonių. Žinoma, demokratinėje visuomenėje jūs iš tiesų turite tam tikrą grįžtamojo ryšio mechanizmą. Tačiau turite suvokti Rytų Europoje ir kitose posovietinėse šalyse, kad negalite tikėtis, jog žmonės, kurie buvo šalies lyderiais komunistiniais laikais, sugebės sukurti fundamentalius pokyčius visuomenėje. Nes jie vis dar tebėra išlaikę tą įsitikinimą, kad lyderiai, politikai ir biurokratai žino geriau už žmones. Bet matote, žmonės, kurie savo gyvenime patiria lyderių priiminėjamų sprendimų pasekmes, iš tiesų žino geriau už lyderius, ar kažkas veikia ar neveikia.

Jeigu neturite grįžtamojo ryšio mechanizmo, kaip lyderiai gali žinoti, ar jų priiminėjami sprendimai yra geri? Galite sakyti, kad turite sistemą demokratiškoje šalyje, kurioje, jeigu valdžia priima tam tikrus sprendimus, kurie neveikia arba kurie žmonėms nepatinka, šiai valdžiai priklausantys žmonės per sekančius rinkimus gali būti išbalsuoti iš valdžios. Ir kai kuriose demokratinėse šalyse beveik kiekvieną kartą kas ketverius metus įvyksta pokyčiai valdžioje, kadangi žmonės yra nepatenkinti. Tačiau kodėl taip yra? Na, taip yra dėl to, kad nėra grįžtamojo ryšio mechanizmo. Valdžia, išrinkti politikai, priima sprendimą. Tačiau kas įgyvendina šį sprendimą? Na, sprendimą įgyvendina biurokratai. Ir biurokratai tuomet šį sprendimą primeta žmonėms. Biurokratai nėra atviri grįžtamajam ryšiui iš žmonių. O jeigu politikai nesiklauso žmonių tiesiogiai, o klauso tik biurokratų, tai kaip tuomet politikai gali gauti grįžtamąjį ryšį?

Tačiau, jeigu egzistuotų geresnis grįžtamojo ryšio mechanizmas, geresnė komunikacija tarp žmonių ir politikų, tuomet nebūtų būtina išbalsuoti politikų iš jų postų per sekančius rinkimus. Nes jie galėtų suvokti: „Mes nepriėmėme geriausio sprendimo. Pakeiskime šį sprendimą ir suteikime žmonėms geresnes sąlygas, duokime žmonėms kažką, kas veikia.“ O tai, žinoma, būtų svarbus žingsnis link geriau funkcionuojančios demokratijos sukūrimo. Ir tai taip pat būtų žingsnis link labiau tiesioginės demokratijos formos.

Ir būtent to neturėjote Sovietų Sąjungoje. Ir ne visos demokratinės šalys tai turi. Ir daugelyje posovietinių šalių jūs taip pat to neturite, nes vis dar tebeturite tą klasę, tą biurokratų grupę, kurie yra patogiai įsitaisę. Ir dabar mes artėjame prie taško, kuriame daugelis jų išeina į pensiją, tačiau ši sąmonė vis dar tebeegzistuoja. Kolektyvinėje sąmonėje turite sukurtą padarą, kurio esmė yra ta, kad biurokratai visada žino geriau už žmones. Ir būtent tai reikia pamatyti ir įveikti. Ir turite suvokti, kad negalėsite turėti pilnai funkcionuojančios demokratijos, kol egzistuos šis požiūris.

Na, o tolesnis aspektas, kuris ateina sekančiame žingsnyje, yra pripažinti, kad: „Kodėl nebuvo grįžtamojo ryšio Sovietų Sąjungoje? Kodėl nebuvo grįžtamojo ryšio komunistinėse šalyse?“ Jo nebuvo dėl to, kad negalėjote, niekam nebuvo leidžiama sakyti, kad sistema yra ydinga. Negalėjote sakyti, kad su sistema yra kažkas ne taip. Tačiau artimesniame lygmenyje, negalėjote sakyti, kad kažkas yra ne taip su jūsų viršininkais.

Kai sukuriate tokią sistemą, kuri, jūsų teigimu, yra absoliuti ir galutinė sistema, sukuriate viskas-arba-nieko situaciją. Sukuriate situaciją, kurioje negalima sakyti, kad kažkas yra ne taip. Sistemai vadovaujantys žmonės, ar tai būtų Stalinas, ar vietinis partijos bosas, niekada negali klysti. Niekas negali sakyti, kad jie klysta.

Tačiau ką tai reiškia? Tai reiškia, kad negalite sakyti: „Mes turime tai pagerinti. Mums reikia šitai pakeisti.“ Todėl kad visuomenę persmelkusio požiūrio esmė yra tokia, kad, jeigu parodysite, jog kažkas turi būti pakeista, tai reikš, kad tie, kurie tai įgyvendino, klydo. Matote, viskas arba nieko. Arba esate tobulas ir nekritikuotinas, arba klystate. O žmonės nenori klysti. Niekas nemėgsta klysti. Jeigu jie turės galią nutildyti tuos, kurie juos kritikuoja, jie pasinaudos šia galia. Tačiau tai reiškia, kad neturite erdvės tobulėjimui. Nėra erdvės sakyti: „Padarykime geriau. Padarykime kitaip. Kodėl mes ir toliau tai darome tuo pačiu būdu, jeigu jau buvo įrodyta, kad tai nesukuria tokių rezultatų, kurių norime?“ Jeigu sistema neleidžia egzistuoti tokiam grįžtamajam ryšiui, kaip ji galės išlikti ilgalaikėje perspektyvoje?

Na ir dabar, žinoma, turite situaciją komunistinėje sistemoje, kurioje ideologija, ant kurios ji yra pastatyta, turi tam tikrų fundamentalių ydų. Kaip sakėme, ekonomika komunistinėje sistemoje tiesiog negali būti veiksminga. Ir, žinoma, nėra erdvės tai pasakyti, nes tai reikštų, kad turite pakeisti sistemą. O tai yra dalykas, kurio absoliučiai negalima daryti. Ir būtent dėl to Sovietų Sąjunga turėjo žlugti. Todėl, kad nebuvo jokio noro sakyti: „Bet kažkas su šita sistema yra ne taip.“ Tačiau jeigu atsitrauktumėte šiek tiek atgal ir pažvelgtumėte į tai kitaip, galite, vėlgi, pažvelgti į evoliucijos procesą ir paklausti: „Ko mus gali išmokyti evoliucijos procesas?“ Na, ar tikrai galite sakyti, kad dinozaurai klydo? Tai sakyti nėra jokios prasmės. Ar galite sakyti, kad primityvios rūšys, kurios yra laikomos šiuolaikinio arklio protėviais, kad šios rūšys klydo, o šiuolaikinis arklys yra teisus?

Kai suvokiate evoliucijos esmę, suvokiate, kad tai yra nesibaigiantis adaptacijos ir tobulėjimo procesas. Yra visiškai beprasmiška sakyti, kad tam tikra rūšis yra bloga. Ši rūšis tiesiog reprezentuoja dabartinį evoliucinį lygmenį. Ji nėra nei gera, nei bloga. Ji tiesiog yra tai, kas dabartiniu metu buvo atnešta evoliucijos proceso. Akivaizdu, kad nė viena iš šiandien jūsų Žemėje matomų rūšių, žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, negali būti laikoma galutine rūšimi. Ir žmogaus rūšis nėra galutinė. Akivaizdu, kad evoliucija tęsis ir toliau, ir po 1000 metų bus įvykę pokyčiai. Po 10 000 metų bus įvykę milžiniški pokyčiai.

Tad suvokiate, kad, jeigu iš tiesų priimate evoliuciją, nėra jokios prasmės sakyti, kad šiuo metu turime galutinę sistemą. Sovietų Sąjunga demonstravo kognityvinį disonansą, teigdama, jog remiasi istorinės būtinybės evoliuciniu procesu, ir tuo pat metu teigė reprezentuojanti aukščiausią visuomenę, aukščiausią politinę sistemą ir ideologiją. Šios idėjos yra nesuderinamos. Negalite tikėti evoliucija ir tuo pat metu tikėti, kad pasiekėte kažkokį galutinį būvį, nes evoliucijoje nėra jokio galutinio būvio. Viskas, ką dabar galite materializuoti, yra tiesiog vienas proceso žingsnelis. Ir šį žingsnelį evoliucinė istorinė būtinybė pakeis kažkuo aukštesniu.

Akivaizdu, kad, jeigu tikite evoliucija, negalite sakyti, kad sovietinė sistema buvo aukščiausia ir galutinė sistema. O tai reiškia, kad turėtumėte būti atviri faktui, jog ją reikia tobulinti – ir, tiesą sakant, marksizme egzistavo tam tikros idėjos, kad komunizmą pakeis kita sistema ir taip toliau – tačiau vis tiek buvo palaikoma idėja, kad galiausiai bus pasiekta aukščiausia sistema. O tai yra priešinga evoliucinėms idėjoms. Ir negalite teigti abiejų dalykų tuo pačiu metu.

Ir tai yra dalykai, kuriuos žmonės yra pasiruošę pamatyti, ir jums nėra būtina tikėti pakylėtaisiais mokytojais, kad galėtumėte tai suvokti, nes tiesiog galite pažvelgti į tai, ką jau žinote. Galite pažvelgti į komunistinę visuomenę, ir tie, kurie nori palikti komunistinę praeitį praeityje, gali suvokti, kad štai kokį mąstymą mums reikia palikti. Mes judame pirmyn link idealios visuomenės. Nemanome, kad mūsų dabartinė sistema, nors ji ir yra demokratinė, yra kažkokia galutinė visuomenė. Mes visą laiką žiūrime: „Koks yra sekantis žingsnis evoliuciniame mūsų visuomenės procese? Kaip galime pagerinti savo visuomenę?“ Ir kai suvokiate būtinybę turėti šį grįžtamąjį ryšį, per kurį galite pamatyti, kaip viskas iš tiesų veikia, tuomet galite žengti svarbų žingsnį į priekį.

Galite palikti šitą idėją, kad, jeigu parodote kažką, ką reikia patobulinti, tai reiškia, kad kažkas yra blogai, tai reiškia, kad kažkas klysta. Esmė čia nėra būti teisiu ar klysti. Esmė čia yra pripažinti, kad esame tam tikrame lygmenyje, ir yra natūralu, tai yra visuomenės evoliucijos dalis, kad turime pereiti į aukštesnį lygmenį. Ko reikia, norint pereiti į aukštesnį lygmenį? Reikia noro pažvelgti į tai, ką turime ir pažiūrėti, ką būtų galima pagerinti. Tuomet, kai tai pageriname, nepakylame į aukščiausią visuomenės lygmenį, tiesiog pakylame laipteliu aukščiau. Ir tuomet vėl turime pažvelgti: „Ką būtų galima pagerinti? Koks yra sekantis žingsnis?“ Nereikia svarstyti: „Kas yra blogai? Ką mes blogai darome?“ Tiesiog: koks yra sekantis žingsnis? Ir šitaip visuomenė gali progresuoti daug greičiau, kai žmonės pradeda tai įsisąmoninti, kai jie sąmoningai ryžtasi tai daryti.

Bet galite matyti, kad daugelyje šalių, ypač Rytų Europoje, jūs vis dar tebetempiate paskui save šią sąmonę, šį kolektyvinį padarą, kuris buvo sukurtas sovietiniais laikais, iš šio nenoro kritiškai, neutraliai pažvelgti į visuomenę ir pažiūrėti, kas veikia, o kas neveikia. Matote tai daugelyje politikų. Ir ypač tai matote biurokratiniame aparate. Matote tai net ir tarp daugelio žmonių, kurie iš tiesų nenori į tai pažvelgti, kadangi vis dar tebeturi tą požiūrį (kuris buvo dar vienas sovietinės sistemos aspektas), kad iniciatyva visada privalo ateiti iš aukščiau, o ne iš žmonių. Rytų Europoje vis dar tebėra daug žmonių, kurie turi šį požiūrį: „Visuomenę turime keisti ne mes, ją turi keisti politikai. Juk tam jie čia ir yra.“

Žmonės įžengia į būsena, kurioje užsiima nuolatiniu politikų kritikavimu, kai negauna ko nori, vietoj to, kad prisiimtų atsakomybę. Kuomet, prisiėmę šią atsakomybę tartų: „Na, ką mes galėtume padaryti situacijai pagerinti? Kaip mes galėtume – užuot tiesiog kritikavę politikus ir pilstę juos purvais – kaip galėtume sugalvoti pozityvius būdus padėti visuomenei judėti pirmyn? Užuot visą laiką laukę politikų ir tik kritikavę juos už tai, ko jie nedaro, ir už tai, ką jie daro blogai, kaip galėtume pozityviai prisidėti prie savo visuomenės augimo?“

O tai, žinoma, yra sunkus žingsnis. Mes puikiai suprantame, kad daugelis senesniajai kartai priklausančių žmonių nesugebės žengti šio žingsnio šiame gyvenime. Bet iš tiesų, daugelis jaunesnių žmonių gimė pokomunistiniais laikais. Jie neturi šio požiūrio. Jie gali vesti visuomenę į priekį. Tačiau tam, žinoma, reikia – kaip matėme daugelyje visuomenių, kaip matote daugelyje visuomenių, kaip kalbėjome apie tai Korėjoje – kad jaunesnei kartai turi būti leidžiama vaidinti svarbesnį, aktyvesnį vaidmenį. Idant vyresnė karta neturėtų šio požiūrio: „O, bet ką gi tie jauni žmonės išmano? Jie pernelyg skuba. Jie yra pernelyg nekantrūs. Jie nežino, apie ką kalba. Jie neturi patirties, kurią turime mes, kaip padaryti, kad visuomenė veiktų.“

Ir turi įvykti pokytis, kuomet suvoktumėte, jog tai, kad jauni žmonės neturi patirties, kurią turi senesnė karta, iš tiesų yra visuomenės turtas, kadangi jie nėra įstrigę senesnės kartos mąstyme. Ir todėl jaunesnė karta gali pastūmėti visuomenę į priekį. Ir tai yra dalykas, dėl kurio galite laikytis vizijos, galite išsakyti prašymus kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Tačiau mes, žinoma, suvokiame, kad tai yra nemažas iššūkis šioms visuomenėms. Matėte, pavyzdžiui, Vakaruose, kaip šeštajame dešimtmetyje vyko jaunimo maištas, ir jauni žmonės pradėjo maištauti prieš status quo. Ir tai turėjo tam tikrą poveikį toms visuomenėms. Tačiau tam, žinoma, niekada nebuvo leidžiama vykti Sovietų Sąjungoje.

Ir turi įvykti labai panašus – nors ir ne lygiai toks pat procesas, koks vyko Vakaruose – tačiau turi įvykti pokytis, kuomet būtų pradėtas girdėti jaunų žmonių balsas. Jie galėtų parodyti, kad iš tiesų gali iškelti visuomenę į lygmenį, į kurį senesnioji karta negali iškelti visuomenės, kadangi yra pernelyg įstrigusi komunistiniais laikais sukurtame mąstyme ir vizijos stygiuje. Ir būtent jauni žmonės gali išeiti į priekį ir pradėti reikalauti, kad jų visuomenė paliktų šį komunistinį bagažą. Turime paleisti šį bagažą ir ištraukti savo visuomenę iš tos praeities, ir perkelti ją į naują amžių, grįstą nauja vizija.

Štai ką norėjau jums duoti. Ir AŠ ESU dėkingas už galimybę ištransliuoti tai į kolektyvinę sąmonę. Ir AŠ ESU dėkingas tiems, kurie vėliau studijuos šį diktavimą, skaitys jį, klausys jo, išsakys prašymus pagal mano ir kitų mokytojų perduotus nurodymus. Iš tiesų, egzistuoja įtampa Baltijos šalių, Rytų Europos šalių kolektyvinėje sąmonėje, kuri gali atnešti pokyčius. Tačiau lūžis dar neįvyko. Ir būtent čia jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, net ir ribotas jūsų skaičius, galite padaryti poveikį ir sukurti šį pokytį.

Kaip jau anksčiau sakėme, nesitikėkite, kad jūsų visuomenė pripažins jūsų pastangas. Nesitikėkite, kad jie apdovanos jus medaliais. Tačiau, kaip sakė Jėzus, jūsų atlygis bus danguje. Nes atlygis bus jūsų pačių asmeninis dvasinis progresas, kurį užsitarnausite, darydami šį darbą ir padėdami kelti aukštyn kolektyvinę sąmonę. Ir būtent šio atlygio jūs iš tiesų norite. Nes, kai pažvelgiate į save ir paklausiate: „Kodėl aš esu pakylėtųjų mokytojų mokinys? Na, juo esu ne dėl to, kad noriu gyventi gerą gyvenimą čia Žemėje, tapti įžymybe ar sulaukti pripažinimo iš visuomenės. Mokiniu esu dėl to, kad noriu ištrūkti iš šios planetos. Noriu pakilti.“ Tai yra aukščiausias atlygis, kurio siekiate. Kaip Jėzus sakė prieš 2000 metų, neieškote atlygio čia Žemėje.

Ir su tuo, dėkoju jums už jūsų dėmesį, už jūsų pasiryžimą eiti dvasiniu keliu, kelti savo sąmonę, naudotis visais mūsų jums perduotais įrankiais. Mes esame dėkingi už tai, kad turime mokinių, kurie turi noro naudotis šiais įrankiais, dirbti su savimi ir daryti progresą, kurį tiek daug iš jūsų jau padarėte. Ypač nuo to laiko, kai mes atskleidėme šiuos įrankius apie kosminio gimimo traumą ir kaip įveikti atskirąsias savastis. Daugelis jūsų padarėte didžiulį progresą. Ne visi tai suvokėte. Tačiau tik laiko klausimas, kol suvoksite, kad kažkas iš tiesų pasikeitė jūsų gyvenime, ir turite daug gilesnį ramybės pajautimą, nei turėjote kada nors anksčiau šiame gyvenime ir daugelį ankstesnių gyvenimų. Ir su tuo, užsklendžiu jus smaragdinėje penktojo spindulio liepsnoje.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2019 Kim Michaels