Gyvenimas yra tinklas, tarpusavyje persipynusių gijų tinklas sąmonės lygmenyje
Pakylėtasis Mokytojas Šiva, 2019 rugsėjo 21 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Kijeve, Ukrainoje.
Aš esu Pakylėtasis Mokytojas Šiva. Tad pirmuoju savo veiksmu tariu visiems šios šalies kraštams: „Šiva, Šiva, Šiva, Šiva.“ Jau pats Šivos garsas paleidžia ugnį, kuria esu ir kuri sudegina, kas nedera su liepsna, kuria esu. Na ir dabar, daugelis žmonių šioje pasaulio dalyje stebėsis: ką čia veikia pakylėtasis mokytojas iš Rytų, apie kurį mes nieko nežinome ir su kuriuo neturime jokių reikalų? Tačiau visa tai yra iliuzija, nes aš nesu pakylėtasis mokytojas iš Rytų. Aš esu universali būtybė, kaip ir visi pakylėtieji mokytojai, kad ir iš kurios tradicijos būtume atėję, ar kad ir kurioje tradicijoje būtume garbinami, nes mes esame universalios būtybės. Brahma, Višnu ir Šiva yra trys universalūs principai, galiojantys visai kūrinijai, ir jie negali būti apribojami vien induizmo religija, ar netgi dar senesne Vedų tradicija. Mes esame universalūs dvasiniai principai. Nes kaip kas nors galėtų būti sukurta, jeigu šiam kūrimui neegzistuotų varomoji jėga? Ir kaip kas nors galėtų išlikti, jeigu nebūtų palaikančios jėgos? Ir kaip kas nors galėtų būti atnaujinta, jeigu nebūtų to, kas sena, griaunančios jėgos?
Na ir dabar, jūs, surengdami šią konferenciją, troškote padėti šiai Ukrainos šaliai palikti baimę ir susiskaldymą ir pereiti į vienovę ir laisvę. Tai kas tuomet trukdo vienovei? Argi ne tai, kas sena, kas buvo sukurta iš baimės, iš susiskaldymo jausmo? Tad argi nėra taip, kad Šivą, užuot laikius jį naikintoju, būtų galima laikyti didžiuoju vienytoju, sudeginančiu viską, kas laiko žmones susiskaldyme? Kas laiko žmones susiskaldyme? Na, prisiminkite Portijos diktavimą ir tą labai paprastą koncepciją, kad galite būti atviri arba uždari. Kai žmonės užsidaro, kas nutinka? Jų dėmesys yra sutraukiamas į labai siaurą koncentravimąsi į save. Tai jokiu būdu nėra tas pats, kai jūs, kaip dvasingas žmogus, einate vidun į save, medituodami arba kontempliuodami. Nes, būdami dvasingu žmogumi, jūs einate vidun, kad užmegztumėte ryšį su savo aukštesniąja esybe arba pakylėtaisiais mokytojais, ir todėl užmezgate ryšį su kažkuo, kas egzistuoja už jūsų išorinio aš ribų. Tačiau, kai žmonės pasidaro užsidarę, kaip kalbėjo Portija, jie tampa susikoncentravę į save, tampa susitapatinę su išoriniu aš. Ir, žinoma, šis išorinis aš save tesugeba laikyti atskirtu nuo kitų žmonių išorinių aš. Kitų žmonių išorinius aš jis tesugeba laikyti grėsme sau.
Na ir dabar, labai gerai žinote, kad, žmonėms atsidūrus ekstremalioje situacijoje, kurioje jų gyvybė yra pakibusi ant plauko ir kurioje jiems tampa aišku, kad ne visi galės išgyventi, tuomet pradeda reikštis taip vadinamas išgyvenimo instinktas. Ir kiekvienas žmogus ima kovoti tik dėl savo išlikimo. Kiekvienas žmogus siekia išgyventi, net jeigu dėl to reikėtų paaukoti kitų žmonių gyvybes. Tai yra ekstremalus buvimo uždaru, buvimo susikoncentravusiu į išorinį aš, padarinys. Tokia ir buvo Sovietų Sąjungos sukelta situacija. Dauguma žmonių pasidarė labai stipriai susikoncentravę į išorinį aš ir į tai, kas jiems individualiai buvo svarbiausia. Ir visas įprastinis rūpinimasis kitais, vienovės su kitais žmonėmis jausmas, ištikimybės jausmas, ryšio, bent jau su savo šeima, jausmas, buvo pakeisti šiuo koncentravimusi į išorinį aš. Buvo žmonių, kurie sunaikino savyje visą įprastinį žmogiškumą, kaip galėtume tai pavadinti, ištikimybę šeimai, užuojautos kitų kančioms jausmą. Jie visa tai išmainė į ištikimybę vieninteliam dalykui: valstybei, valdžios aparatui, ideologijai, kad ir kaip jie tai suprato. Ir atkreipkite dėmesį, kad tai buvo padaryta visuomenėje, kuri teigė esanti darbininkų rojumi, kurioje tariamai egzistavo solidarumas, ir bendras gėris bei bendras tikslas, ir visi vieningai siekė šios socialistinės visuomenės tikslo. Tačiau visa tai buvo melas, visa tai buvo apgaulė. Kadangi vienintelis žmonių rūpestis buvo išgyventi, sistemoje, kurioje kiekvienam, drįsusiam peržengti normos ribas, grėsė pavojus neišgyventi.
Matote, jog tam, kad Ukraina, Baltarusija, Rusija ir kitos buvusios sovietinės respublikos ir Varšuvos bloko šalys išsilaisvintų iš savo praeities, jums reikia suvokti, ką ši praeitis padarė individualiai psichikai, o taip pat kolektyvinei visos šalies psichikai. Na ir dabar, jeigu susikoncentruosime į Ukrainą, pamatysime, kad Ukrainos žmonėse egzistuoja akivaizdi tendencija, bent jau daugelyje iš jų, būti labai stipriai susikoncentravusiais į save ir būti labai nejautriais kitų žmonių kančioms. Tai sakau ne tam, kad ką nors kaltinčiau, tiesiog noriu parodyti tendenciją, kuri dar labiau buvo sustiprinta sovietiniais laikais, tačiau savo šaknimis ji siekia daug tolesnius laikus. Egzistuoja tendencija būti nejautriems gyvenimui. Galite tai matyti, tie iš jūsų, kurie užaugote šioje šalyje, jeigu sąžiningai pažvelgsite į savo istoriją, pamatysite įvairius įvykius, demonstruojančius šį nejautrumą.
Ir esmė čia yra pripažinti, kad tai ateina iš šio siauro koncentravimosi į išorinį aš, kuris į viską žiūri kaip į grėsmę. Egzistuoja labai galingas momentumas ir labai galingi demonai kolektyvinėje sąmonėje, kuriuos jūs, kurie esate tiesioginiai mūsų mokiniai, turite galimybę surakinti, išsakydami prašymus man, Arkangelui Mykolui ir Astrėjai. Ir šitaip galite nepaprastai pasitarnauti šiai šaliai, padėdami žmonėms išsilaisvinti iš šios kolektyvinės sąmonės traukos. Tuo nenoriu pasakyti, kad tai yra išskirtinai jūsų atsakomybė išlaisvinti visą šalį ir visa tai sudeginti. Tiesiog noriu jums parodyti paprastą mechanizmą.
Tam, kad Ukraina galėtų judėti į priekį, kad Ukraina galėtų išsilaisvinti iš savo praeities, kūrybiškiems Ukrainos žmonėms reikia įveikti šį koncentravimąsi į save, idant jie galėtų atsiverti susietumo su kitais žmonėmis jausmui. Kaip galėsite įžengti į vienovę, jeigu žmonės nejaus tarpusavio ryšio? Tai, žinoma, negalės įvykti. Tad turi įvykti pokytis. O kaip kitaip galės įvykti šis pokytis, jeigu jūs, žinantys tai, ką žinote, neišsakysite prašymų sudeginti šiuos momentumus, surakinti šiuos demonus, sudeginti demonus, idant žmonės galėtų tapti laisvi apsižvalgyti aplinkui ir atkurti ryšį. Koks buvo Jėzaus duotas mokymas ir pavyzdys? Prisiminkite jo žodžius: „Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ Tie, kurie sieks išsaugoti išorinio aš gyvybę, praras dvasinę gyvybę. Nes, kai pasidarote taip stipriai susikoncentravę į išorinį aš, prarandate savo ryšį su savo AŠ ESU Esatimi ir aukštesniuoju aš, prarandate savo ryšį su kitais žmonėmis, prarandate savo ryšį su dvasine karalija ir pakylėtaisiais mokytojais, prarandate ryšį.
Tačiau kas yra gyvybė? Kas yra gyvenimas? Kiek žmonių išdrįso užduoti sau šį klausimą? Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra ryšys. Puolusios būtybės, eonus metų, net kol dar nebuvo nupuolusios į šią sferą, turėjo svajonę sukurti visišką automatoną, visišką robotą, kuris darytų viską, kas jam būtų liepta. To niekada nebus įmanoma galutinai pasiekti. Kadangi visi žmonės turi tą gyvybės kibirkštį viduje. Negalite sukurti mašinos ir įpūsti jai gyvybės. Yra mokslininkų, kurie tiki, kad sugebės sukurti kompiuterį, kuris vieną dieną turės tokį pat protą ar netgi tokią pačią sąmonę kaip žmogus. Švaistomi milijardai dolerių ir daugybė valandų, ir daug dėmesio mokslininkai, kurie galėtų užsiimti daug naudingesniais dalykais, skiria šiai dirbtinei gyvybei sukurti. Tačiau niekada nesukursite mechaniško įrenginio, kuris sugebėtų atgyti. Nepaisant visų tų pasakų apie Pinokį, kurias girdėjote vaikystėje. To niekada nebus. Nes tai, kas yra sukurta mechaniškai, negali įsilieti į gyvybės tinklą. Gyvybė yra tinklas, tarpusavyje persipynusių gijų tinklas sąmonės lygmenyje. Tėra tik vienas protas, Kūrėjo protas.
O jūs, jūs turite savimonę tik dėl to, kad jumyse yra kažkas, kas yra to proto dalis, to proto tąsa. Bet iš tiesų net ne tąsa, nes tai nėra atskirta nuo to proto. Kaip galėsite įveikti baimę ir susiskaldymą, jeigu neatkursite ryšio, jeigu kiekvienas žmogus neatkurs ryšio su tuo, ką turi savo viduje? Su ta gyvybe, su tuo susietumu, su tuo tinklu, jungiančiu visas savimonę turinčias būtybes? Kaip Ukraina, ar bet kuri kita šalis, galės judėti link vienovės, jeigu neatsiras aukščiausių 10 procentų kūrybiškiausių žmonių, kurie sugebėtų atkurti šį ryšį savyje, šitaip išdrįsdami atsiverti ir apsižvalgyti aplinkui, pažvelgdami į kito žmogaus akis ir pamatydami: tas žmogus taip pat yra susietas su gyvybės tinklu savyje. Ir kai išvysite tą ryšį vienas kitame, tuomet galėsite sueiti drauge ir sukurti tikrą vienybę. Ne tą netikrą vienybę, kurią skelbė marksistinė ideologija ar sovietinė propaganda. O tikrąją vienybę, kurią mėgino sukurti Kristus tarp savo mokinių arba pažadinti ją savo mokiniuose.
Kai esate pasiruošę prarasti tą mažojo aš gyvybę, kad atkurtumėte ryšį su ta aukštesne gyvybe, su gyvenimo tinklu, štai tuomet įgyjate amžinąjį gyvenimą. Nes suvokiate, kad nesate atskira būtybė. Esate amžina, laiko neribojama, dvasinė būtybė. Rytuose egzistuoja pasakymas: „Žmonės ateina ir žmonės išeina, o aš lieku amžinai“, tarė Atmanas Brahma ir Vienas Protas. Tačiau jūs galite sakyti: „Kūnai ateina ir kūnai išeina, o aš lieku amžinai.“ Jūs esate laiko neribojama būtybė, kadangi esate susieti su gyvenimo tinklu, peržengiančiu laiko ribas, erdvės ribas, laiko-erdvės kontinuumo ribas, ar kad ir kaip norėtumėte vadinti materialų pasaulį, materialių dažnių spektrą, kuris taip pat nėra atskirtas nuo to vieno proto. Jis egzistuoja, nes vienas protas maitina jį energija per Brahmano ir Brahmos principą. O tuomet, Višnu jį palaiko, suteikdamas jam gebėjimą egzistuoti per laiką, egzistuoti net ir visoms netobuloms sąlygoms, kurios buvo bendrakurtos.
Jeigu egzistuotų tik šie du principai, tuomet netobulos sąlygos galėtų tverti neribotą laiką, ne amžinai, bet labai, labai ilgą laiką, matuojant žmogiško gyvenimo trukme. Jeigu būtų tik Brahma ir Višnu, Sovietų Sąjunga vis dar tebeegzistuotų. Kas sugriovė Sovietų Sąjungą? Šivos ugnis. Prisidėjo daug ir kitų dalykų, kaip jus mokėme ne tik šioje konferencijoje, bet ir dar anksčiau. Tačiau visame kame, kas yra sugriaunama, veikia Šivos ugnis. O kaip Šivos ugnis yra aktyvuojama? Ji yra aktyvuojama, kai žmonės pasiekia tą tašką, kaip sakė Jėzus: „Kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas atras amžinąjį gyvenimą.“ Kai esate pasiruošę prarasti savo turimą tapatumo jausmą, ribotos atskiros būtybės tapatumą, štai tuomet atkuriate ryšį su gyvenimo tinklu. O kai ryžtatės prarasti tą atskirąjį aš, jau vien šiuo pasiryžimu, vien šiuo sprendimu, kad esate pasiruošę prarasti, kas mažiau, idant įgytumėte, kas daugiau, aktyvuojate Šivos ugnį.
Tad kaip žlugo Sovietų Sąjunga? Na, vis daugiau ir daugiau žmonių, tiek Rusijoje, tiek už jos ribų, tie, kurie buvo paveikti Sovietų Sąjungos, pasiekė tašką, kuriame pajuto žinantys iš vidaus: Privalo būti kažkas daugiau nei tai, gyvenimas privalo būti didesnis nei tai, ką mes turime šioje sovietinėje utopijoje, kuri pasirodė beesanti sovietinis košmaras, kas, beje, galioja visoms utopijoms, kurios yra grįstos puolusių būtybių idėjomis. Tad buvo pasiekta kritinė masė, kuomet tiek daug žmonių buvo pasirengę paleisti tą senąjį aš, „homo sovietikus“, kuriame jie niekada nesiėmė iniciatyvos, niekada neprieštaravo, niekada nesakė, kad jiems jau gana, niekada nesakė „aš to nedarysiu“, kad tai aktyvavo Šivos ugnį iki tokio lygmens, kuriame Sovietų Sąjunga ilgiau nebegalėjo egzistuoti. Tačiau kas tai sukelia žmonėse? Sprendimas, tas sprendimas, kad norite geresnio gyvenimo. Ir nors šis sprendimas turi didžiulį poveikį, akimirkai visiškai ignoruokime tai, kas buvo padaryta, arba galėjo būti padaryta išorėje. Tiesiog įsivaizduokime, kad turime Sovietinę Respubliką, kurioje žmonės buvo taip stipriai ujami, jog dabar visas jų dėmesys yra sutelktas į savo išlikimą ir savo kasdieninį gyvenimą – jie net nedrįsta mąstyti apie tai, kaip funkcionuoja valstybė. Tad koks yra tikslas, koks yra tikrasis tokios sistemos sukūrimo tikslas? Tikslas yra neleisti žmonėms nuspręsti, kad jie nori daugiau – priversti juos pasitenkinti mažesniu, niekada net nekvestionuojant sistemos. Na ir dabar, žinoma, nei Leninas, nei Stalinas, nei kiti sovietiniai lyderiai nesuprato šito sąmoningai, tačiau už jų stovėjusios puolusios būtybės, kurios tampė juos už virvučių kaip savo marionetes, kuriomis jie iš tiesų buvo, labai aiškiai tai suprato. Jos supranta laisvos valios įstatymą. Jos jį neigia ir mėgina priversti žmones taip pat jį neigti. Tačiau jos supranta laisvos valios įstatymą. Jeigu kritinė masė žmonių tam tikroje grupėje: šalyje ar bet kurioje kitoje grupėje, nusprendžia nebenorinti priimti status quo ir norinti daugiau, na tai tuomet šis status quo privalo užleisti vietą, nes jau pačiu šiuo priimto sprendimo aktu, jie paleidžia – jie atsiveria Šivos ugniai. Tačiau ko reikia, norint priimti šį sprendimą? Privalote ryžtis paleisti tai, kas sena. Turite ryžtis leisti savo senajam aš mirti, ne visada žinodami, kas ateis po to. Turite pasiekti tą tašką, kuriame tariate: „Nėra verta laikytis įsikibus šio senojo tapatumo. Šis senasis gyvenimas, kurį jie vadina gyvenimu, bet kuris nėra gyvenimas, nėra vertas gyventi. Todėl, užuot iš visų jėgų kabinęsis į šį senąjį, šį siaurą išorinį aš, esu pasiryžęs jį paleisti, leisti jam mirti, idant gaučiau kažką geresnio.“ Tai yra esminis sprendimas.
Žinoma, kritinė masė žmonių Ukrainoje priėmė sprendimą, išlaisvinusį juos nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau jie nebuvo labai aiškiai apsisprendę, nuo ko norėtų būti laisvi ir ko norėtų į tą vietą. Ir būtent dėl to matote, kad kai kurios kitos šalys, kurios priklausė Varšuvos paktui arba kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi, padarė didesnį progresą nei Ukraina ar Baltarusija, ar Rusija. Kadangi žmonės tenai aiškiau suvokė, ko nori – kokioje šalyje jie nori gyventi – kokio gyvenimo jie nori sau asmeniškai, ir kokią šalį jiems reikia turėti, kad galėtų gauti šį gerą asmeninį gyvenimą. Kaip sakėme, jums reikia šalies, kurioje egzistuotų taika, kurioje įstatymai būtų taikomi nuosekliu būdu, o ne leidžiant kai kuriems žmonėms įgyti privilegijas, iškeliančias juos virš plačiosios visuomenės. Tad jums reikia šių visiškai bazinių dalykų. Ir šiandien Ukrainoje atsiranda vis didėjantis supratimas apie tai. Būtent tai matėte su šio naujo prezidento ir naujo parlamento išrinkimu. Matėte išorinę šio troškimo išraišką. Tačiau kol kas kritinė masė žmonių dar nepasiekė to taško, kuriame būtų sąmoningai nusprendę paleisti tą senąjį aš, kuris yra atskiras, kuris bijo, kuris yra nejautrus kitiems, kitų kančioms. Tačiau jie yra labai arti. O su jūsų prašymais, jie gali patirti tą lūžį. O tuomet galėsite pamatyti, kad gali atsirasti ne tik išorinis noras balsuoti už naujo tipo politikus, bet taip pat suvokimas, kad, jeigu iš tiesų norime kitokios šalies, privalome tapti kitokiais žmonėmis. Privalome pakilti virš senojo ukrainiečių tapatumo ir tapti naujais ukrainiečiais. Tokiais, kurie neturėtų baimių, kurie nebūtų atsiskyrę, kurie nebūtų nejautrūs kitiems, bet taptų naujais žmonėmis, turinčiais vidinį ryšį, matančiais savo ryšį su kitais, nes matytų save susijusiais su kažkuo savo viduje.
Žmonėms nėra būtina sąmoningai žinoti apie AŠ ESU Esatį ar apie jūsų turimus mokymus, tačiau jiems reikia užmegzti ryšį su tuo kažkuo savyje, kuris jiems pasakytų: „Šito negaliu daryti. Nenoriu šito daryti. Nenoriu pažeidinėti kitų žmonių teisių. Nenoriu versti kitų žmonių kentėti. Neimsiu kyšių. Neduosiu kyšių. Nedarysiu to, nedarysiu ano.“ Todėl, kad tiesiog žinote, jog tai nebėra, kas jūs esate. Ir esmė čia nėra turėti tą išorinį moralistinį standartą, kuris žmonėms buvo primestas puolusių būtybių. Matėte tai katalikų bažnyčioje, ir vis dar matote tai tarp katalikų, matote tą jiems primestą išorinį standartą, kaip jie turėtų elgtis. Matėte tai Sovietų Sąjungoje, kuomet išorinė valstybė primetė žmonėms išorinį apibrėžimą, kaip jie turėtų elgtis. Ir kai kurie žmonės mėgino pagal tai elgtis, ir kiti žmonės tiesiog sekė iš paskos. Tačiau Jėzus atėjo parodyti žmonėms, kad, kai esate atkūrę ryšį su tuo kažkuo savyje, kai esate užmezgę ryšį su tuo gyvybės tinklu, egzistuoja tam tikri dalykai, kurių tiesiog nebedarote. Nėra taip, kad save verstumėte jų nedaryti. Jums net nereikia samprotauti ar bandyti pagrįsti, kodėl to nedarote. Jūs tiesiog žinote: „Aš to nedarau, nes tai nebėra tai, kas esu, aš nebesu būtybė, kuri tai darytų.“ Jokios kovos, jokios būtinybės save disciplinuoti. Kaip tiek daug dvasingų žmonių didžiuojasi turėdami savidiscipliną, kadangi sugebėjo užgniaužti tą ar aną troškimą. Na o aš sakau: atpažinkite tą savastį, iš kurios ateina troškimas, ir leiskite tai savasčiai mirti, idant jums nereikėtų savęs versti kažką daryti ar nedaryti. Tikrai dvasingam žmogui, aukštesnį dvasinių pasiekimų lygmenį pasiekusiam žmogui, nereikalinga savidisciplina, kadangi nėra savasties, kurią reikėtų disciplinuoti. Ir nėra savasties, kuri norėtų disciplinuoti tą kitą savastį.
Tad gana paskaitų, gana mokymų. Turiu jums dar vieną dovaną, kurią noriu duoti, ne tik Ukrainos šaliai, bet visoms šalims, kurios buvo paveiktos Sovietų Sąjungos. Ir tai tiesiog yra Šivos ugnis, aš įtvirtinu Šivos ugnį visose šalyse, kurios priklausė Sovietų Sąjungai ar buvo jos paveiktos, didesniu laipsniu nei anksčiau, šitaip palengvindamas žmonėms priimti sprendimą paleisti tą senąjį aš, ir išsilaisvinti nuo to senojo aš, to senojo tapatumo jausmo, kad jie galėtų pradėti busti ir suvokti: štai kas aš iš tiesų esu. Aš esu daugiau nei šis senasis aš. Ir būtent dėl to galiu materializuoti daugiau savo asmeniniame gyvenime ir materializuoti daugiau savo šalyje. Todėl, kad turiu teisę tikėtis daugiau iš gyvenimo ir priimti, kad, kai nusprendžiu savyje, ko noriu iš gyvenimo, tuomet gyvenimas su mielu noru man tai duos, kadangi visata yra kosminis veidrodis. Ir ji turi, ji privalo, ji tegali atspindėti man tai, ką išsiunčiu.
Pamąstykite apie tai, ką žmonės siuntė į kosminį veidrodį sovietmečiu. Argi nėra akivaizdu, kad kai turite tas savastis savo sąmonėje, ir nepaliaujate projektuoti tą pačią apribojimų žinią, kad nesate verti turėti tą ar aną, tai ką gi daugiau visata gali daryti, jei ne atspindėti visa tai jums atgal, tai, ko sakote norintys. Tad mano ugnis padės žmonėms suvokti, kad jie nori daugiau. Ir tuomet padės jiems nuspręsti, kad jie yra verti tai turėti, kad jie gali tai turėti, ir kad gyvenimas jiems tai duos, kai jie nebebus susiskaldę savyje, nes bus leidę tam senajam tapatumui mirti ir bus atgimę į naują savasties jausmą. Tai neprivalo būti aukšto dvasingumo savasties jausmas. Jiems tiesiog reikia atgimti į aukštesnį savasties jausmą, kuris turėtų didesnį susietumą nei senasis, užsidaręs aš, kurį jie turėjo prieš tai.
Tai yra liepsna, kurią įtvirtinu. Tai yra galimybė, kurią duodu. Jūs, kurie mus pažįstate asmeniškai, galite iškviesti tą liepsną, vos kelioms sekundėms susitelkdami į mano esybę, į mano buvimą, į mano ugnį, ir tuomet tiesiog pakartodami mantrą „Šiva“ tiek kartų, kiek turite laiko tai daryti. Galite tai daryti keletą kartų per dieną. Nepaverskite to dideliu, įmantriu ritualu. Tiesiog susikurkite įprotį keletą kartų per dieną susitelkti į Šivą, ryždamiesi pažvelgti į save. Ar matau dar vieną savastį, kuri šiandien yra pasiruošusi mirti? Ir tuomet sukalbėkite keletą Šivų ir paleiskite tą savastį. Galite susikurti įprotį – tarp Amerikos indėnų egzistuoja senas posakis: „Šiandien gera diena mirti.“ Jie tai sakydavo prieš eidami į mūšį, kuriame tikėjosi garbingai žūti. Tačiau galite paleisti tą kario mentalitetą ir vis tiek sakyti: „Šiandien gera diena mirti dar vienai savasčiai.“ Ir šitaip galite daryti tai, ką daryti Jėzaus mokinius ragino Šv. Paulius sakydamas: „Aš mirštu kiekvieną dieną.“ Kiekvieną dieną miršta vis kita savastis ir yra sudeginama Šivos ugnyje, kai priimate sprendimą, kad esate daugiau už tą savastį. Ir kai pakelsite savo sąmonę, patrauksite ir kolektyvinę sąmonę, ir nustebsite, kiek nedaug žmonių tereikia patraukti visos šalies kolektyvinę sąmonę aukštyn. Yra pakankamai pakylėtųjų mokytojų mokinių Ukrainoje, kad jie galėtų padaryti lemtingą poveikį. Yra pakankamai pakylėtųjų mokytojų mokinių Rusijoje, kad jie galėtų padaryti lemtingą poveikį. Ir net yra pakankamai mokinių Baltarusijoje, nors žinau, kad jaučiate, jog jūsų yra labai mažai. Tačiau vis tiek galite padaryti poveikį savo šaliai. Mano mylimieji, kai sakau, kad yra pakankamai pakylėtųjų mokytojų mokinių Rusijoje, turiu omenyje, kad yra pakankamai žmonių, kurie žino apie pakylėtųjų mokytojų mokymus. Žinoma, ties mokiniai yra ganėtinai tarpusavyje susiskaldę, turėdami tą, pavadinkime tai ypatinga Rusijos tendencija dalintis į frakcijas, kurios yra priešingos viena kitai. Kokia prasmė, kad yra dvasingų žmonių, kurie pripažįsta pakylėtųjų mokytojų egzistavimą, tačiau leidžia savo dėmesiui būti įtrauktam į kovojimą su kitais mokiniais dėl to, kas yra vienintelis tikras pasiuntinys? Kas tai per nesąmonė? Tad ryžkitės paleisti tuos susiskaldymus ir suvokite, kad šie susiskaldymai egzistuoja tik fizinėje oktavoje, arba trijose aukštesnėse oktavose, nes dvasinėje oktavoje nėra jokių susiskaldymų. Negi iš tiesų manote, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame taip susiskaldę kaip esate susiskaldę jūs tarpusavyje? Kokia vertė pripažinti pakylėtuosius mokytojus? Jų vertė yra tame, kad turėtumėte sugebėti pripažinti, kad mes esame aukščiau visų Žemėje egzistuojančių dalykų – virš visų žmogiškoje sąmonėje egzistuojančių dalykų – mes esame aukščiau už tai. Kuo vertinga jums tai pripažinti, kad mes turime gebėjimą ir norą ištraukti jus iš visų žmogiškų susiskaldymų? Kokia vertė pripažinti pakylėtuosius mokytojus, jeigu neturite noro pakilti virš žmogiškų susiskaldymų, o naudojatės pakylėtųjų mokytojų mokymais dar labiau stiprinti šiuos susiskaldymus? Tiesiog klausiu: kokia vertė? Nesakau jums daryti tą ar daryti aną. Niekam nesakau priimti šį pasiuntinį. Tiesiog klausiu, kokia vertė pripažinti pakylėtuosius mokytojus, jeigu nenorite mumis naudotis, kad pakiltumėte virš žmogiškų susiskaldymų? O tuomet, kai būsite pasistengę pakilti virš žmogiškų susiskaldymų, galbūt galėsite įgyti kitokią perspektyvą nei turite šiandien. Tačiau, jeigu verčiau norėtumėte laikytis įsikibę savo dabartinės perspektyvos, tai yra jūsų laisvos valios teisė. Bet argi nematote, kad negalite teigti turintys ryšį su pakylėtaisiais mokytojais, tuo pat metu laikydamiesi įsikibę į šiuos žmogiškus susiskaldymus? Tai nėra realybė. Tai yra iliuzija manyti, kad turite ryšį su pakylėtaisiais mokytojais, tuo pat metu naudojantis mūsų mokymais susiskaldymams stiprinti, net ir sėjant susiskaldymą tarp kitų žmonių, kurie pripažįsta pakylėtuosius mokytojus. Kas tai per nesąmonė? Kokia absoliuti nesąmonė. Naudokitės mokymais, kad ir kokius juos beturėtumėte, ir pasinaudokite mūsų siūloma pagalba pakilti virš žmogiškų susiskaldymų. Ir kai būsite įdėję tas nuoširdžias pastangas, ir kai būsite leidę tam susiskaldžiusiam aš atkristi, leisdami toms susiskaldžiusioms savastims mirti, tuomet ryžkitės apsižvalgyti aplinkui ir pažvelkite: argi neturime ryšio – tiesioginio ryšio, transcenduojančio visus šiuos išorinius susiskaldymus? Ir argi tuomet negalime atrasti būdo judėti pirmyn nuo šio taško? Ar turite noro kreiptis į Šivą, kurį pripažįsta visos pakylėtųjų mokytojų dispensacijos ir mokymai? Ar esate pasiryžę kviesti mano ugnį, kad ji sudegintų visus jumyse egzistuojančius susiskaldymus? Ar esate pasiruošę nuspręsti leisti toms savastims mirti? Toms susiskaldžiusioms atskirosioms savastims. Ar turite noro tai padaryti?
Na ir dabar, aš, kaip Universali Būtybė, noriu, kad žinotumėte, jog man tai teikia ne žmogišką džiaugsmą, bet dvasinį džiaugsmą būti su jumis ir turėti galimybę kalbėti fizinėje plotmėje, šitaip susisiejant su jūsų esybėmis – mano ugniai tekant per jūsų esybes į kolektyvinę sąmonę. Nes jūs pasiekėte, per šias keletą trumpų dienų, aukštesnį vienovės laipsnį nei turėjote prieš čia atvykdami. Ir, už tai, pripažįstu jūsų progresą.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com