Kaip galite iš tiesų atleisti?
Pakylėtasis Mokytojas MOR, 2019 rugsėjo 20 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Kijeve, Ukrainoje.
Aš esu Pakylėtasis Mokytojas MOR. Nors buvo atskleista, kad ši muzika, kurią paleidote groti, yra mano, kaip pakylėtojo mokytojo kūrinys, aš, žinoma, esu daugiau už bet kokį muzikos kūrinį. Matote, kad šį muzikos kūrinį gerbia daug skirtingų žmonių visame pasaulyje, kurie niekada net nėra girdėję apie pakylėtuosius mokytojus. Ir nors juos šios muzikos klausymas gali pakylėti, tai nereiškia, kad jie sugebės susiderinti su mano esybe, su mano Esatimi, tiesiog klausydami muzikos kūrinio. Nes susiderinimas su pakylėtuoju mokytoju nėra mechaniškas veiksmas, mechaniškas procesas.
Iškrėčiau nedidelį pokštą šiam pasiuntiniui prieš diktavimą, jam atliekant savo įprastinį pasiruošimą diktavimui priimti, kuomet jis yra įpratęs susiderinti su mokytoju ir tarti: „Mokytojau MOR, tu esi darytojas, pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti.“ Jis tai, žinoma, daro, siekdamas įeiti į neutralią proto būseną, kurioje ne tai kad priima diktavimą, bet leidžia jam tekėti per save, nedarydamas jam poveikio jokiomis išorinėmis intencijomis. Tad pokštas, kurį jam iškrėčiau, buvo mano jam pasiųsta mintis, kad nepakanka susiderinti su mano Esatimi. Ir jis iš karto suvokė, kad taip yra dėl to, kad jam reikia tapti daugiau, daugiau nei žmogumi, negalinčiu nieko iš savęs padaryti. Tai yra raktas jums visiems, kurie norite susiderinti su mano Esatimi. Tai taip pat yra raktas į supratimą, kodėl aš padariau šį – kai kuriems regimai radikalų, kai kuriems regimai neteisingą dalyką, pakeisdamas savo vardą.
Noriu, kad žinotumėte, jog esu daugiau už bet kokius įvaizdžius, kurie buvo perduoti per bet kokius pasiuntinius, ir esu daugiau už bet kokius įvaizdžius, kurie buvo sukurti bet kurios mokinių grupės, tad, jeigu norite su manimi susiderinti, turite suvokti, kad esate daugiau nei žmogiška būtybė. Būtent per šį pripažinimą, kad esate daugiau, galite susiderinti su Mokytoju MOR. Argi tai nėra logiška? Tad, kai dabar jau šitai aptarėme, norėčiau pereiti prie dabartinės mūsų temos.
Ką galime padaryti dėl Ukrainos šalies? Na, noriu, kad žinotumėte, jog jūs jau daug ką padarėte, susirinkdami į šią konferenciją, kalbėdami invokacijas, kurias kalbėjote. Noriu, kad suprastumėte, jog, kai kalbate tokias invokacijas kaip šis Stebuklų Atleidimo rožinis, ir kai jį kalba tiek daug jūsų, susirinkusių į vieną vietą, siunčiate tokį galingą impulsą į kolektyvinę sąmonę, koks dar niekada iki šiol šioje šalyje nebuvo siųstas.
Žinoma, visada egzistuoja laisva valia ir žmonės gali pasirinkti ignoruoti jiems suteiktą galimybę, tačiau jie neturėjo laisvos valios, prieš gaudami šį jūsų išsiųstą impulsą. Esminė žinia šioje invokacijoje yra tokia: „Neatleisdami žeidžiate save.“ Tai yra žinia, kuri dabar buvo pasiųsta į kolektyvinę Ukrainos sąmonę, visiems čia gyvenantiems žmonėms, o taip pat į Baltarusijos ir Rusijos šalių sąmonę, kadangi tiek daug jūsų atvykote čionai iš Rusijos.
Tad dabar į kolektyvinę sąmonę buvo pasiųstas labai galingas impulsas, suteikęs visiems žmonėms, nors dauguma jų to nesuvokia, galimybę permąstyti savo požiūrį į atleidimą. Daugumos žmonių požiūris į atleidimą yra toks: „Atleisti tiems, kurie man pakenkė, galėsiu tik tuomet, jeigu jie išpildys tam tikras sąlygas. Tad jie turi gailėtis dėl to, ką padarė, jie turi pasikeisti, arba turi būti kuriam laikui nubausti. Kai jau bus pakankamai nubausti, galėsiu jiems atleisti.“
Ir ką jūs šitaip darote? Jūs save laikote įstrigusius toje sąmonės būsenoje, ir tol, kol manysite, kad tiems kitiems žmonėms yra būtina kentėti, kentėsite ir jūs patys. Neatleidimas yra proto būsena, ir šią proto būseną būtų galima pavadinti „pragaru“. Kas yra pragaras? Na, nepaisant visų tų krikščionybės religijos paskleistų įvaizdžių, tai iš esmės yra proto būsena. Kas blokuoja progresą bet kurioje šalyje? Proto būsena. Kas buvo Sovietų Sąjunga? Visų pirma, ji buvo proto būsena.
Ką mes daug, daug kartų sakėme per šį pasiuntinį? Sąmonė eina pirmiau už fizinę materializaciją. Kad ir kokią sąlygą bepaimtumėte materialioje visatoje, už jos visada slypi tą sąlygą sukėlusi sąmonės būsena. Na ir dabar, iš tiesų galite padaryti tam tikrus dalykus fizinėje karalijoje sąlygoms pakeisti. Jokiu būdu neneigiu, kad tai yra įmanoma padaryti. Tačiau klausimas čia yra toks: „Kaip iš tiesų galite pasiekti tą tašką, kuriame galėtumėte imtis tam tikrų veiksmų?“ Galite sakyti, kad yra šalių pasaulyje, kurios sukūrė taikesnes visuomenes, kuriose yra daugiau gausos ir laisvės. Jos tai padarė tam tikrais fiziniais veiksmais, tačiau kas joms leido imtis šių fizinių veiksmų? Šių veiksmų jos galėjo imtis tik dėl sąmonėje įvykusio pokyčio.
Tai yra esminė žinia, kurią mes savo mokiniams kalbame jau beveik ištisą šimtmetį, tačiau drįstu sakyti, kad dauguma šią žinią girdėjusių mokinių pilnai jos neįsisąmonino. Jie jos pilnai nepriėmė. Todėl jie vis dar tebeprojektuoja, kad kažkas išorėje turi pasikeisti. Štai kodėl matote mokinius, kurie vis dar tebesinaudoja ankstesnėse dispensacijose perduotais šaukiniais, ir jie mano, kad kalba šiuos šaukinius pasaulyje egzistuojančioms sąlygoms pakeisti, tačiau jie projektuoja, kad tai tie kiti žmonės privalo pasikeisti. O jie patys nenori būti pionieriais, pakeisdami savo sąmonės būseną.
Tad mes, jus, kurie esate atviri šiai dispensacijai, pakvietėme suvokti, kad galite padaryti didžiulį poveikį savo šaliai ir pasauliui, pakeisdami savo sąmonės būseną, ir tiktai pakeitę savo sąmonės būseną padarysite pilną poveikį, kurį gali padaryti pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Paprasčiausiai neįmanoma padaryti maksimalaus poveikio, vien kalbant šaukinius ir turint intenciją, kad kiti žmonės pasikeistų, bet nerodant jokio noro keistis patiems. Galite šitaip padaryti tam tikrą poveikį. Nesakau, kad šie mokiniai iš ankstesnių dispensacijų nepadarė pozityvaus poveikio pasauliui, jie iš tiesų jį padarė. Tačiau jie neišpildė pilno potencialo, ką yra įmanoma pasiekti, turint grupę mokinių, turint mokinius, kurie būtų pasiryžę pažvelgti į save, dirbti su savimi, patys išsilaisvinti, kadangi, kai jau esate išsilaisvinę iš tos sąmonės būsenos ir išsakote prašymus dėl kitų žmonių, kad ir jie būtų išlaisvinti iš tos sąmonės būsenos, arba prašote teismo tiems, kurie nenori išsilaisvinti, jūsų prašymai turi daug didesnį poveikį, nei turėtų tuomet, jeigu nebūtumėte išsilaisvinę iš tos sąmonės.
Ir kalbu čia apie nepalyginamai didesnį poveikį, tad tie iš jūsų, kurie iš tiesų esate įsisąmoninę būtinybę atleisti, atleidimo galią, kurie esate išsilaisvinę patys ir suteikiate laisvę kitiems, jūsų ką tik kalbėta invokacija turėjo beveik neprilygstamai didesnį poveikį, nei būtų turėjusi tuo atveju, jeigu nebūtumėte to įsisąmoninę savyje. Štai kodėl šios vėliausiai perduotos knygos ir invokacijos pirmykščio aš ir visų atskirųjų savasčių ištirpdymui yra tokios nepaprastai galingos, kadangi tai jus išlaisvina, kuomet, galėtume sakyti, jūs nebesate tiesiog žmogus, išsakantis prašymus dėl pokyčių pasaulyje. Esate daugiau nei žmogus, kadangi pripažįstate esantys daugiau. Todėl jūs ne tik kad išsakote prašymą, jūs esate atviros durys dvasiai tekėti per jus, ir tai turi daug didesnį poveikį.
Na o dabar grįžkime prie situacijos Ukrainoje. Išsirinkdami šį naują prezidentą ir naują parlamentą, Ukrainos žmonės iš tiesų pasakė, kad jiems jau gana senųjų tendencijų, įprastinės politikos, jie pasakė: „Mes norime kažko naujo, mes norime kažko daugiau.“ Tad klausimas yra toks: „Kaip jie gali gauti daugiau?“ Tiktai per suvokimą, kad patys yra daugiau. Kaip galite iš tiesų atleisti? Per suvokimą, kad esate daugiau nei ta savastis, kuri buvo sužeista ir kuri jaučia troškimą nubausti tuos, kurie jus sužeidė. Galite atleisti, palikdami viską praeityje. Ne tik išorinę situaciją, ne tik kitus žmones. Ką iš tiesų paliekate praeityje? Paliekate savastį, kuri buvo sužeista. Kas žmonėse gimdo keršto troškimą? Jį gimdo savastis, kuri buvo sukurta tada, kai jie buvo sužeisti kitų žmonių, kai jie reagavo į tą situaciją. Tai yra visiškai natūralu ir suprantama, kad tam tikrame sąmonės lygyje esantys žmonės reaguoja į sužeidimą, susikurdami sužeistą savastį.
Ir tiesa ta – ir kai kurie tai pavadintų žiauriu gyvenimo faktu, tačiau toks tiesiog yra gyvenimo faktas, – kad ši savastis projektuoja, jog egzistuoja problema, kuri privalo būti išspręsta. Šie žmonės padarė kažką neteisingo, jie turi būti nubausti, jie turi būti priversti kentėti. Juos reikia priversti pamatyti, kad tai, ką jie padarė, buvo neteisinga, tačiau ši problema niekada negalės būti išspręsta. Ji niekada negalės būti išspręsta pakankamai. Jeigu abejojate mano žodžiais, nuvykite į Vidurio Rytus ir pažvelkite į tarp izraelitų, palestiniečių ir arabų egzistuojančią situaciją. Ar galėsite kada nors pakankamai nubausti kitą pusę, kad viena pusė pajustų: „Na dabar jie jau buvo pakankamai nubausti, dabar mes jau galime jiems atleisti.“ Na, galbūt ir galite tai padaryti, mano mylimieji, bet kol kas per pastaruosius penkis tūkstančius metų to neįvyko, ar ne? Argi tai jums nerodo, kad tai yra neįmanoma užduotis?
Tad tiesa ta, jog kaip ir visos savastys, ši savastis projektuoja, kad turite išspręsti problemą, priversdami tuos kitus žmones pasikeisti arba juos nubausdami, ir tuomet jau galėsite atleisti, tuomet galėsite tapti laisvi nuo tos savasties. Kaip jums jau sakėme, net jeigu galėtumėte išspręsti problemą, netaptumėte laisvi nuo tos savasties, kadangi savastis tiesiog atrastų kažkokią kitą sąlygą, kuri privalės būti išpildyta, ir šitaip ji toliau saugos savo gyvastį. Tad jums reikia suvokti (ir aš, žinoma, kalbu tai į kolektyvinę sąmonę, kadangi žinau, jog jūs tai suvokiate), tačiau jums reikia įgyti šį suvokimą: „Ar noriu būti laisvas? Tuomet man reikia judėti toliau.“
Ir jeigu kalbėtume visiškai atvirai, kaip mes nusprendėme čia kalbėti, ko nori Ukrainos žmonės? Yra visiškai akivaizdu ir negali būti jokių abejonių, kad daug kančių Ukrainos žmonėms sukėlė Rusija, komunistinė Rusija, sovietinė Rusija ir stalinistinė Rusija. Holodomoras (žmonių sukurtas badas) yra didelė žaizda kolektyvinėje sąmonėje, ir jokiu būdu nemėginu to sumenkinti. Tačiau kolektyvinėje Ukrainos sąmonėje egzistuoja požiūris, ir šis požiūris taip pat egzistuoja daugumoje buvusių sovietinių respublikų, daugumoje Varšuvos pakto valstybių, kad rusai turėtų būti nubausti už tai, ką padarė, ar kad jie bent jau turėtų būti priversti pamatyti, ką padarė, ir turėtų būti priversti suprasti, kad tai buvo blogai, kaip vokiečiai pamatė ir suvokė, kad holokaustas ir nacių režimas buvo blogis.
Yra daug žmonių, kurie jaučia, kad Rusijos žmonės nesuvokė, jog Sovietų Sąjunga buvo agresyvi jėga, sukėlusi didžiules kančias už Rusijos ribų gyvenusiems žmonėms, kaip šias kančias ji, žinoma, sukėlė ir pačioje Rusijoje gyvenusiems žmonėms. Daugelis žmonių jaučia, kad žmonės to nesuvokė, jie to nepripažino, jie nepriėmė sprendimo neleisti, kad tai kada nors pasikartotų. Žinoma, jeigu kalbate apie didžiausią Rusijos populiacijos dalį, tai yra tikra tiesa. Tačiau iš tiesų yra daug rusų, kūrybiškų žmonių Rusijoje, daug dvasingų žmonių, kurie įsikūnijo Rusijoje tam, kad ją pastūmėtų į priekį, kurie tai suvokė, kurie tai pripažino, tačiau Rusijos valdžia niekada to oficialiai nepripažino. Ji niekada nerodė noro paprašyti atleidimo, kaip, pavyzdžiui, visai neseniai matėte Lenkijoje vykusį Vokietijos užpuolimo 1939 metais paminėjimą, kuomet Vokietijos valdžia pasiuntė atstovą, kuris atvirai paprašė atleisti, ir Vokietija tai daro jau ne pirmą kartą. Rusijos valdžia to nedarė niekada. Tad yra daug žmonių, kurie jaučia, kad rusai turėtų tai padaryti, ir tik tuomet galėsime jiems iš tiesų atleisti.
Ir aš dabar kalbu į kolektyvinę Ukrainos sąmonę ir sakau: „Ko jūs norite? Ar norite toliau likti pririšti prie Rusijos žmonių, o gal norite išsilaisvinti, ir kurti savo šalį pagal save? Ir jeigu norite pirmojo dalyko, tuomet ir toliau neatleiskite rusams. Tačiau, jeigu norite išlaisvinti savo šalį, tuomet tai galės įvykti tik tuomet, jeigu besąlygiškai atleisite rusams, nelaukdami, kol jie kaip nors pasikeis, nes, laukdami kol kiti žmonės pasikeis, laikote save įkalintus tam tikroje proto būsenoje, kuri jums neleidžia progresuoti. Privalote tai paleisti.“
Ir tas pats galioja šiuo metu Rytų Ukrainoje vykstančiam pilietiniam karui. Negalite ištaisyti skriaudų, negalite pakeisti praeities. Galite tik nuspręsti: „Kaip galėtume atrasti būdą judėti toliau?“, ir kaip sakė Motina Marija: „Turi atsirasti dialogas.“ Ir kaip prezidentas jau pademonstravo, jis bent jau turi atvirumo mėginti užmegzti tokį dialogą. Tad kolektyvinėje sąmonėje turi įvykti pokytis, kuomet žmonės pasakytų: „Tegul praeitis lieka praeitimi, ir pažvelkime, kokią ateitį galėtume sukurti šiai šaliai. Ar galime kartu judėti pirmyn, o galbūt galime atrasti taikų būdą judėti pirmyn atskirai?“
Kitos šalys tai padarė. Kitos šalys pasidalino ir tuomet judėjo pirmyn daugiau ar mažiau taikiu būdu, ir tas pats gali įvykti ir čia. Nesakau, kad tai privalo įvykti, bet sakau, kad iš tiesų būtų daug geriau padalinti Ukrainą į dvi šalis, nei toliau tęsti pilietinį karą, pasiglemžiantį vis daugiau ir daugiau gyvybių, ir, turėčiau sakyti, neturintį jokių šansų pasiekti kažką konstruktyvaus. Egzistuoja koncepcija iš Biblijos, kurią galite atrasti Senajame Testamente, kur yra pasakyta, kad ilgą laiką vyko karai, ir žmonės galiausiai pasiekė tašką, kuriame jiems tiesiog buvo gana. Ir nors nebuvo laimėta jokia lemtinga pergalė ir nieko iš tiesų nebuvo pasiekta, žmonės tiesiog nusprendė savo kardus perkalti į noragus ir judėti toliau, pradėdami statyti kažką naujo, užuot toliau viską griovę ir naikinę.
Ir būtent to, kaip galime matyti iš pakylėtosios būsenos, Ukrainos žmonės, jų dauguma, nusprendė norintys, tačiau yra viena nuspręsti, kad norite išorinių pokyčių, ir visai kita nuspręsti, kad esate pasiruošę pakeisti savo pačių proto būseną, idant išorinės sąlygos, kurių norite, galėtų būti įkūnytos. Norite taikos, norite progreso. Kodėl neturite taikos ir progreso? Todėl, kad egzistuoja proto būsena, kuri tai blokuoja. Egzistuoja proto būsena, kuri materializavo dabartines sąlygas. O jeigu nenorėsite pakeisti savo proto būsenos, kaip išorinės sąlygos galės pasikeisti? Tai neįmanoma. Tad būtent dėl to išsakėte prašymus šioje konferencijoje, ir tie iš jūsų, kurie jaučiate, kad tai yra jūsų atsakomybė, galite toliau sakyti šiuos prašymus, šitaip palaikydami iš dvasinio lygmens Ukrainos žmones ir jų judėjimą pirmyn link pokyčio sąmonėje. Judėjimą link tos kritinės masės žmonių, kurie pakeis savo sąmonę ir nuspręs, jog kad ir kas bebūtų nutikę praeityje, mes matome, kad visi iš tiesų trokštame geresnės ateities. Tokios ateities, kuri būtų daugiau už praeitį, ir norime šios ateities labiau, nei norime laikytis įsikibę praeities. Ir tai yra paprastas pasirinkimas, kurį reikia padaryti.
Žinoma, mano mylimieji, tie iš jūsų, kurie esate mūsų mokiniai Rusijoje, galite išsakyti prašymus, kad Rusijos žmonės taip pat ryžtųsi judėti į priekį, paleisdami praeitį, netgi pasiryždami pripažinti, kad Sovietų Sąjunga sukūrė milžiniškas žmonių kančias, tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų, ir išdrįstų paprašyti atleidimo ir taip pat atleistų patys sau, nes galime sakyti, kad egzistuoja didelis randas, didelė žaizda kolektyvinėje Ukrainos sąmonėje dėl to, ką jai padarė stalinistinė Rusija. Tačiau negi nemanote, kad randas taip pat egzistuoja ir kolektyvinėje Rusijos sąmonėje dėl to, kas vyko Sovietų Sąjungos laikais?
Matote, mano mylimieji, kai tik tarp žmonių, žmonių grupių įvyksta konfliktas, dažnai viena grupė jaučiasi tapusi auka. Jie yra tie, kurie tapo agresorių aukomis. Daugelis žmonių jaučia, kad Rusijos žmonės buvo visos Sovietų Sąjungos agresoriai. Tie, kurie jaučiasi aukomis, yra linkę galvoti, kad mes buvome sužeisti, bet jie nebuvo sužeisti, jie yra agresoriai, tačiau turite suvokti, kad tai ne Rusijos žmonės buvo agresoriai. Tai buvo žmonių klasė Rusijoje, kuri buvo agresoriai, o ne plačioji visuomenė.
Ką mes sakėme? Sovietų Sąjunga teigė esanti beklasė visuomenė, tačiau ji buvo pasidalijusi į dvi aiškiai apibrėžtas klases. Į tuos, kurie buvo pavergti komunistinio režimo, ir į tuos, kurie vykdė šį pavergimą. Tad tiesiog nėra tiesa, kad visi Rusijos žmonės turėjo norą ar gebėjimą būti agresoriais, būti tais, kurie uja kitus. Jie to negalėjo daryti. Egzistavo grupė žmonių Rusijoje, kuri dėl įvairų priežasčių buvo pasirengusi pavergti kitus, areštuoti savo tautiečius, kartais net ir savo šeimos narius, raportuodami savo šeimos narius, ir kai kuriais kraštutiniais atvejais įduodami net ir savo tėvus valdžiai, dėl to, kad šie neturėjo teisingų komunistinių įsitikinimų.
Tad turite įžvelgti skirtumą, kuomet nelaikytumėte visų rusų agresoriais, tais, kurie pavergė jūsų šalį. Turite suvokti, kad didžioji populiacijos dalis Rusijoje, ar bet kurioje kitoje šalyje, yra tokie pat žmonės kaip ir jūs. Jie yra žmonės, kurie nori ko? Nori gyventi gerą asmeninį gyvenimą, priiminėdami savarankiškus sprendimus ir nepatirdami prievartos iš išorinės jėgos. Būtent to nori dauguma žmonių. Jie nėra agresyvūs, jie nori gero gyvenimo.
Ir tai supratę, galite pradėti atleisti šalies, kurią jaučiate jus sužeidus, žmonėms. Ir tuomet galite matyti, kad Rusijoje egzistavo agresorių klasė, ir jiems nėra būtina atleisti, ar bent jau galite kviesti jiems teismą, galite kviesti teismą tamsos jėgoms, už jų slypinčiai sąmonei, ir kai tai padarysite, galėsite sakyti: „Dabar, kai jau padariau, ką turėjau padaryti – dabar galiu paleisti.“ Tai, žinoma, yra sinonimiška žodžiui „atleisti“, nes atleisdami jūs paleidžiate, jūs tariate: „Viskas, gana, palieku tai praeityje.“ Paleisdami, jūs save išlaisvinate.
Ukrainos žmonės, kaip sakėme, turi teisę savarankiškai spręsti, nejausdami spaudimo iš Rusijos, Vakarų, ar kokios kitos išorinės jėgos. Jūs turite teisę patys spręsti savo šalyje, tačiau, kad galėtumėte tai padaryti, turite atleisti, o kaip galite atleisti? Na, štai jums dar viena mintis. Klausimas, kurį turite užduoti, yra toks: „Kodėl buvote pavergti Sovietų Sąjungos?“ Ir iš dalies, nesakau, kad pilnai, bet iš dalies taip nutiko dėl to, kad neturėjote noro prisiimti atsakomybės už save. Nenorėjote priimti sprendimo apie tai, kokiais norėtumėte būti žmonėmis, kokioje šalyje norėtumėte gyventi ir kaip turėtumėte pasikeisti, kad galėtumėte įkūnyti tokią šalį. Ir tai yra ta pati problema, kurią savo istorijoje turėjo Rusijos žmonės, nenorėdami priimti šio sprendimo, ir todėl jie prisitraukė prie savęs vieną diktatorišką lyderį po kito, ir todėl dalykas, kurį galite padaryti Ukrainoje, ir prie kurio Ukraino yra labai arti, yra tai, kad galite patirti tą pokytį, kuriame drįstumėte prisiimti atsakomybę už tai, kas esate, ir drįstumėte įkūnyti geresnę šalį.
Sakau tai ne tam, kad ką nors kaltinčiau. Sakau tai, nes matau, kad kolektyvinėje sąmonėje augo įtampa, ir šis sprendimas yra labai arti lūžio, kuomet kritinė masė žmonių Ukrainoje staiga sugebės tai suvokti. Kaip daug kartų sakėme, nėra taip, kad egzistuoja kažkokia jėga; žmonės tiesiog yra išlaisvinami nuo aklumo. Kaip yra sakoma biblijoje: „Ir nukrito žvynai jiems nuo akių“, ir jie staiga pradėjo matyti, ir dabar jiems tapo akivaizdu. Jums nereikia nieko įrodinėti. Jums nereikia jų įtikinėti. Jums nereikia jų atversti, kadangi jie iš vidaus pradės matyti, kad tai akivaizdu. Ir šis pokytis yra labai arti, ir jūs, kurie esate mūsų mokiniai, galite kviesti šį pokytį, kad jis iš tiesų galėtų persilaužti į fizinę oktavą. Galite suteikti milžinišką impulsą, kaip jau pradėjote tai daryti su šia konferencija, tačiau laukia dar didesnis darbas, kurį reikės padaryti ateityje.
Yra labai svarbių dalykų, dėl kurių galite išsakyti prašymus, tačiau čia norėčiau pakalbėti apie dar vieną dalyką, ir tai yra korupcija. Galėtume sakyti, kad korupcija yra vienas iš tų išorinių dalykų, stabdančių Ukrainos progresą, stabdančių didelius pokyčius Ukrainos šalyje. Ir ji iš tiesų neleidžia ekonomikai augti ir didžiajai visuomenės daliai turėti aukštesnio pragyvenimo lygio, kaip jį dabar turi tik keletas turtingų žmonių. Vėlgi, taip, žinoma, egzistuoja išorinė sąlyga, tačiau kokia yra už jos slypinti sąmonė? Visada egzistuoja už to slypinti sąmonė. Kalbėjome apie „tobulą audrą“ ir Sovietų Sąjungos žlugimą, kuris sudarė sąlygas šiai tobulai audrai, sukurdamas tą korupcijos fenomeną Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir daugelyje buvusių sovietinių respublikų ir Varšuvos pakto narių. Taip įvyko dėl to, kad Sovietų Sąjungoje buvo sukurta sąlyga, ir tai turi keletą aspektų.
Vienas iš aspektų buvo tai, kad visuomenė buvo taip stipriai prislėgta, kad tiesiog norėjo išgyventi, norėjo turėti kaip įmanoma saugesnį ir patogesnį kasdieninį gyvenimą. Tai nebuvo labai patogus gyvenimas, bet jis bent jau buvo pakenčiamas, tad jie buvo pasirengę paklusti tai klasei, tai valdančiajai klasei, kurią turėjote Sovietų Sąjungoje. Aš specialiai naudoju žodį „klasė“, siekdamas neutralizuoti šį beklasės visuomenės melą. Tai yra absoliutus melas, kad komunizmas išlaisvino žmones nuo klasių kovos. Jis tiesiog sukūrė kitokios rūšies klasių kovą. Vienas elitas – buržua, buvo pakeistas kitu elitu – partijos elitu su jam pavaldžiu valdžios aparatu. Tai buvo klasinė struktūra, kurioje viena klasė buvo visiškai pavergusi ir prislėgusi kitą klasę. Tai buvo viena sąlyga.
Tačiau tikrasis už viso to slypėjęs dalykas, kaip mes dabar jau sakėme, buvo tai, kad dauguma žmonių tiesiog norėjo gero gyvenimo. Tad čia egzistuoja du žmonių tipai, ir nesakau klasės, kalbu čia apie dvi skirtingas reakcijas. Yra žmonės, kurie pasitenkina kažkuo mažu ir sako: „Tai, ką turime, yra pakankamai gerai, ir nenoriu rizikuoti prarasti tai, ką turiu, imdamasis rizikingų dalykų.“ Ir tai yra žmonės, kuriuos Marksas pavadino darbininkų klase, jie buvo darbininkai. Na o marksizmas yra sukurtas taip, kad pasinaudotų šių žmonių nenoru imtis iniciatyvos, nes būtent tokius žmones valstybei yra lengviausia kontroliuoti. Jeigu pasiūlysite jiems saugų darbą, kuriame jie turės pragyvenimo lygį, kuris, jų manymu, yra norma jų visuomenėje, jie tuomet tuo ir pasitenkins. Jie sakys: „Tai yra pakankamai gerai, tad tiesiog patogiai įsitaisykime mūsų šalies nustatytuose rėmuose.“
O tuomet turite kitą žmonių klasę, kurie nori daugiau. Jie yra pasiruošę rizikuoti, imtis iniciatyvos, išbandyti kažką naujo. Jie yra tie, kurie gali pradėti savo verslą, arba kurie gali dirbti darbe. Jie gali įgyti išsilavinimą ar netgi, jeigu imtų dirbti darbe, jie nuolatos siekia tobulinti savo įgūdžius, kad galbūt galėtų pakilti į aukštesnį postą. Ir šie žmonės sudaro bet kurios visuomenės augimo pagrindą. Jie yra tie žmonės, kurie daugumoje visuomenių sudaro vidurinę klasę, kurią Marksas laikė darbininkų priešu. Tačiau jie nėra darbininkų priešai. Nes būtent jie gali traukti visos visuomenės ekonomiką aukštyn, idant darbininkai galėtų gauti geresnes sąlygas ir geresnius atlyginimus, darydami tą patį darbą. Darbininkams nereikia rizikuoti, jiems nereikia imtis iniciatyvos, tačiau ekonomikai pakilus į aukštesnį lygmenį, jos perviršis natūraliai išsilies per kraštus, ir jie gaus geresnius atlyginimus, geresnes atostogas ir geresnes darbo sąlygas, kaip tą ir matote daugumoje šiuolaikinių demokratijų. Kai gausos lygmuo yra pakeliamas aukštyn, visi tam tikru laipsniu gauna iš to naudos, naudą gauna visi.
Tad varomoji jėga bet kurioje visuomenėje yra ši žmonių klasė, ši žmonių grupė, kurie yra pasiryžę kažką išmėginti. Jie nori daugiau. Ir šie žmonės žino, jie žino viduje, kad egzistuoja natūralus dėsnis. Ir būtent apie šį dėsnį kalbėjo Jėzus, kalbėdamas apie tris tarnus, kurie visi iš savo šeimininko gavo skirtingą talentų kiekį. Šeimininkas paliko juos, o po to grįžęs tarė: „Parodykite man, ką padarėte su mano jums duotais talentais.“ Ir du iš jų buvo juos padauginę, o trečiasis buvo užkasęs juos į žemę. Ir būtent tie du, kurie padaugino talentus, visuomenę patraukė į priekį. Jie buvo apdovanoti, gaudami daugiau nei turėjo, nes toks yra natūralus dėsnis. Pašvęsdami save visuomenės gerinimui, grąžos sulauksite dar daugiau. Tai yra natūralus dėsnis. Galėtume tai pavadinti dvasiniu dėsniu, tačiau tai iš tiesų yra visiškai neutralus dėsnis. Jis nėra susijęs su jokia religija. Tai tiesiog yra visatos veidrodžio funkcija. Tai, ką išsiunčiate, sugrįžta jums padauginta. Tad šie žmonės žino, kad būtent taip veikia visata.
Tačiau ką padarė Sovietų Sąjunga? Ji tiesiog sunaikino šią natūralią tėkmę. Ji sunaikino grįžtamąjį atsaką iš visatos. Valstybė įsiterpė tarp žmonių ir kosminio veidrodžio, ir pertraukė grįžtamąjį atsaką. Sovietų Sąjungoje buvo žmonių, kurie buvo pavyzdiniai darbininkai, kurie darė daugiau, nei reikėjo, bet kas skynė grįžtamąjį srautą? Na, tai darė Valstybė. Kas buvo Valstybė? Ji buvo valdančioji visuomenės klasė. Būtent tai klasei priklausantys žmonės skynė žmonių darbo vaisius, tų, kurie norėjo imtis iniciatyvos, vaisius. Buvo daug darbininkų Sovietų Sąjungoje, kurie kiekvieną dieną ėjo į darbą ir darė minimumą, ko iš jų buvo reikalaujama, tačiau jie nedaugino talentų, jie nekūrė jokio grįžtamojo srauto. Jie tiesiog palaikė tą patį lygmenį. Buvo daug žmonių, kurie buvo pasiruošę daryti daugiau, tačiau jie niekada nesulaukė apdovanojimo, apdovanota buvo tik Valstybė, ir tai iš tiesų padėjo Sovietų Sąjungai išgyventi ilgiau, nei ji būtų išgyvenusi, jeigu visi būtų tiesiog dirbę ir darę minimumą.
Tad matote, kad grįžtamasis srautas buvo pertrauktas. Ir būtent tai paruošė dirvą, kad, Sovietų Sąjungai žlugus, visose buvusiose sovietinėse respublikose ir visose Varšuvos pakto narėse, matėte (nors tai jau ir anksčiau tam tikru laipsniu egzistavo), bet matėte po šio Sovietų Sąjungos žlugimo labai staigų korupcijos išaugimą. Kodėl? Todėl, kad visuomenėje atsirado daugiau laisvės, ir žmonės, kurie turėjo noro imtis iniciatyvos, turėjo laisvę imtis šios iniciatyvos, tačiau jūs vis dar tebeturėjote valdančiąją klasę, galvojusią, kad jai priklauso skinti kitų darbo vaisius, ir būtent tai buvo korupcijos pradžia. Tai yra už korupcijos slypintis mąstymas, kuomet egzistuoja klasė žmonių, kurie galvoja: „Na, turiu teisę pasinaudoti savo pozicija valdžioje, kad galėčiau praturtėti.“ Ir kas tai per logika, kuri sako, kad, jeigu tarnaujate žmonėms, turite teisę pasinaudoti šia savo pozicija, išmušinėdami pinigus iš žmonių, kuriems turėtumėte tarnauti?
Yra daug, daug žmonių šiuolaikinėse demokratijose, kurie užima valdžios postus, ir kuriems niekada net mintis į galvą nešautų siekti šiuo būdu praturtėti, tačiau visose buvusiose komunistinėse šalyse matėte atsiradusią tą klasę žmonių, kurie manė to nusipelnę. Ir matėte, kad taip pat buvo kita grupė žmonių, kuri buvo taip stipriai prislėgta, kad net nesugebėjo tam pasipriešinti. Galbūt jie sugeba dėl to skųstis, tačiau iš tiesų negalėtų sukaupti drąsos atsistoti ir tarti: „Ne tokioje šalyje norime gyventi“, ir būtent tai jūs matote. Tačiau taip pat matote, kad daugelis šalių, daugelis Varšuvos paktui priklausiusių šalių ir kai kurios buvusios sovietinės respublikos išsivadavo nuo to ir sumažino korupciją iki tokio lygmens, kuriame ji labiau atitinka turtingesnėse valstybėse egzistuojantį lygmenį.
Tad matote, kad iš tiesų yra įmanoma atlikti tą pokytį. Tai taip pat yra įmanoma ir Ukrainai, tačiau tam reikės, kad atsirastų labai ryžtingų žmonių, kurie atsistotų, pradėtų apie tai kalbėti ir pradėtų reikalauti užbaigti šią korupciją. Na ir dabar šie žmonės jau ėmėsi žingsnių, išrinkdami prezidentą ir parlamento daugumą, kurie nepriklauso politiniam elitui. Tai nereiškia, kad jie visi yra angelai, nes kai kurie iš jų taip pat yra korumpuoti, tačiau bent kai kurie iš jų neturi tos mąstysenos, ir visgi vis tiek bus reikalingos ryžtingos pastangos iš žmonių pusės. Nepakanka, norint išspręsti tokią problemą kaip ši, tiesiog išrinkti naują prezidentą ir naują parlamentą, ir tuomet sėdėti ir laukti, kol jie padarys savo darbą, kadangi korupcijos problema egzistuoja visuose visuomenės lygmenyse, ir valdžios gebėjimas tai pažaboti yra ribotas.
Tad iš tiesų turi įvykti pokytis žmonių požiūryje, idant tie, kurie moka korupcinius pinigus, tiesiog atsisakytų tame dalyvauti. Jie atsisakytų mokėti, ir tai palaipsniui priverstų korumpuotų žmonių klasei priklausančius žmones suvokti: „Mes tiesiog nebegalime su tuo išsisukti.“ Ir taip pat yra reikalingi labai dramatiški pokyčiai, kuriems reikės laiko, kuomet sumažintumėte paskatas pasiduoti korupcijai, kadangi valstybės tarnautojams iš tiesų būtų pradėtas mokėti atlyginimas, kurį gaudami jie galėtų išgyventi ir išlaikyti šeimą. Tai yra daugiabriaunis procesas, tačiau kitos šalys tai padarė. Ukraina taip pat gali tai padaryti, gali atlikti tą šuolį ir labai stipriai sumažinti korupciją. Ir čia, vėlgi, jūsų prašymai gali padaryti didžiulį poveikį, paskatindami šalį peržengti tą ribą, paskatindami tą ribą peržengti kritinę masę žmonių, kuomet jie tartų: „Gana, nebenorime gyventi šalyje, kurioje egzistuotų toks didelis korupcijos lygmuo. Mes to nebetoleruosime.“ Kaip sakėme, kai diktatorius pajaučia, kad kritinė masė žmonių priėmė ryžtingą sprendimą, diktatorius privalo nusileisti, ir tas pats galioja ir šiai korumpuotų žmonių klasei.
Ir psichologija tų, kurie reikalauja pinigų arba kitų dalykų iš žmonių, yra tokia, kad jie jaučia galintys su tuo išsisukti. Jie gali gauti daugiau per korupciją, nei galėtų dėl jos prarasti, tačiau tai nebūtų labai didelis pokytis tai pakeisti, kuomet jie staiga pradėtų bijoti to, ką galėtų prarasti. Turite suprasti šių žmonių psichologiją. Užsiimdami šia korupcija, jie mėgina gauti, nedarydami daugiau. Jie nedaugina talentų. Jie mėgina gauti iš kitų žmonių, kurie daugina talentus, neturėdami dėl to pajudinti nė piršto. Tad jų mąstyme dominuoja „lengvo gavimo“ koncepcija, tačiau negalite turėti „lengvo gavimo“ mąstymo be priešingo poliaus – praradimo. Staigaus praradimo. Na ir žmogus dabar gali galvoti: „O, bet man ši korupcija yra naudinga, aš turtėju, galiu nusipirkti šią didelę mašiną, galiu nusipirkti šį didelį namą.“ Tačiau reikia labai nedidelio pokyčio, kad jis suvoktų: „Bet galiu visa tai prarasti. O jeigu mane sučiups? O jeigu pateksiu į kalėjimą?“ Ir tuomet staiga žmonėse gali įvykti pokytis ir jie gali pasakyti sau: „Geriau jau sustosiu, kol man dar nenutiko kas nors blogo.“ Šie žmonės yra savanaudiški ir susikoncentravę į save. Reikia labai nedaug, kad jie persijungtų iš mąstymo, kad galite praturtėti, į mąstymą, kad galite viską prarasti. Kai šis pokytis įvyks, jis pradės sklisti tarsi gaisras per šią korumpuotų žmonių klasę. Tad pirmiausia turi atsirasti ryžtingas sprendimas iš žmonių pusės, ir tuomet valdžia galės pasikinkyti šią žmonių priimto sprendimo bangą, iš tiesų užtikrindama įstatymų veikimą, kurie jau yra priimti, ir kurie dar bus priimti. Tačiau nėra jokios prasmės kurti įstatymą, jeigu žmonės jo nepalaiko, jeigu nėra to pokyčio sąmonėje.
Taigi, mano mylimieji, štai ką norėjau jums duoti, galbūt šiek tiek daugiau, nei ketinau duoti pradėdamas šį diktavimą. Ir vis dėlto, tikiuosi, kad turėsite noro tai priimti, padauginti tai savo sąmonėje ir išsakyti prašymus, idant jūsų šalis iš tiesų galėtų atlikti pokytį ir pradėti naują kelią, kuriame įveiktumėte tą pasipriešinimą, su kuriuo susidūrėte praeityje ir su kuriuo susiduriate dar ir dabar. Tai panašu į vaikščiojimą klampiame purve, kuomet kiekvienas jūsų pirmyn žengiamas žingsnis reikalauja didžiulių pastangų, ir jaučiate, kad jus visą laiką kažkas traukia atgal. Tačiau Ukraina yra labai arti išsilaisvinimo, ir to aukštyn kylančio momentumo sukūrimo, kuris gali tapti save pastiprinančiu momentumu. Tereikia vos kelių metų, kad ši šalis galėtų taip stipriai pasikeisti, jog žmonės šiuo metu tiesiog nesugebėtų net įsivaizduoti. Tikiuosi, kad jūs, kurie esate mūsų mokiniai, drįsite tai įsivaizduoti, ir drįsite išsakyti prašymus, ir drįsite priimti, kad Ukrainai iš tiesų yra įmanoma būti daug daugiau.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com