Ar yra tik vienas būdas žiūrėti į Ukrainos šalį?
Pakylėtasis Mokytojas Arkangelas Mykolas, 2019 rugsėjo 19 d., per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas Kijeve, Ukrainoje.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Arkangelas Mykolas. Kas esate jūs? Jūs esate nepakylėtieji mokytojai. Įprastai apie save negalvojate kaip apie nepakylėtuosius mokytojus, tačiau kodėl esate čionai, klausydami šio žmogaus kalbos – ir tai nėra išorinis žmogus, kuris kalba, bet dvasinė būtybė, kalbanti per šį žmogų. Argi tai iš jūsų nereikalauja pripažinti, kad: pirma, už materialios visatos ribų egzistuoja kažkas daugiau; ir antra, yra įmanoma užmegzti ryšį su tuo kažkuo. Ir trečia, dvasinio kelio esmė yra įveikti sąmonės būseną, kurioje yra dauguma žmonių ir kurioje būdami jie galvoja, jog yra patys sau pakankami. Kad už jų išorinio aš nieko daugiau nėra. Kelias, kuriuo jūs einate, yra kelias, kuriame palaipsniui pakylate virš išorinio aš ir todėl užmezgate ryšį su savo savasties dalimi, su savo AŠ ESU Esatimi, egzistuojančia už materialaus pasaulio ribų. Tai yra savęs įvaldymas. Ir taško pasiekimas, kuriame pripažįstate, kad pakylėtieji mokytojai egzistuoja, pripažįstate, kad egzistuoja kelias, reikalaujantis tam tikro savęs įvaldymo lygmens, kurio dauguma žmonių Žemėje neturi ir puolusios būtybės taip pat jo neturi. Net ir puolusios būtybės bažnyčioje ir valdžioje jo neturi.
Žinoma, daugelis tų, kurie yra valdžioje, kaip matote tai komunistinėse šalyse, iš viso net nepripažįsta, kad už materialaus pasaulio ribų egzistuoja kažkas daugiau. Tačiau esantieji bažnyčiose pripažįsta, kad už materialaus pasaulio ribų egzistuoja kažkas daugiau, tik neigia, kad jūs, būdami paprastu žmogumi, galite užmegzti ryšį su tuo. Šitaip jie taip pat neigia tai ir savyje. Jie mano, kad galbūt vienas žmogus, pavyzdžiui, patriarchas, pranašas arba popiežius – galėjote pastebėti, kad jie visi prasideda iš „p“ – turi šį ryšį. Bet ar tikrai jie jį turi? Ar katalikų bažnyčios popiežiai kada nors turėjo tikrą ryšį su pakylėtaisiais mokytojais? Keletas, šen ir ten, tačiau dauguma neturėjo. Tad ką gi čia matote? Didžiulį apsimetinėjimo žaidimą, kuriame vaizduojatės priklausantys vienintelei tikrai religijai, savo autoritetą gavusiai iš Dievo. Arba kad priklausote šiai vienintelei tikrai politinei sistemai, kurios autoritetas yra grįstas kažkokia tariama istorine būtinybe.
AŠ ESU Arkangelas Mykolas ir man yra didelis džiaugsmas, kad jūs visi, kurie atvykote į šią konferenciją, mane čionai pakvietėte. Tiek tie iš jūsų, kurie atvyko iš Ukrainos, bet taip pat ir tie iš jūsų, kurie atvyko iš Rusijos. Nes jūs, žinoma, jūs visi suvokiate, kad Rusijos ir Ukrainos likimas, praeitis ir ateitis yra labai tampriai susiję, ir negalite iš tiesų kalbėti apie situaciją Ukrainoje kaip egzistuojančią visiškai atskirai nuo situacijos Rusijoje.
Tad mūsų šios konferencijos tikslas yra padėti jums pamatyti, kad visada egzistuoja galimybė progresui. Visada egzistuoja galimybė progresuoti link taikos, harmonijos, bendradarbiavimo, ar bent jau taikaus sugyvenimo. Ar šis kelias yra paprastas ir lengvas? Na, Ukrainos atveju, ne. Daugelio kitų situacijų, kurias matote pasaulyje, atveju, ne, nėra, mano mylimieji. Ir kai kuriems iš jūsų iš tiesų reikia apie tai pamąstyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai nesame kažkokie burtininkai, galintys nusileisti ir išspręsti bet kokias žmogiškas situacijas tiesiog spragtelėję pirštais arba pamojavę burtų lazdele – arba, mano atveju, kardu.
Aš, žinoma, galiu parodyti kelią. Mes galime parodyti kelią pirmyn, tačiau, kaip tiek daug kartų sakėme per šį pasiuntinį, mes visada dirbame laisvos valios įstatymo rėmuose. O laisvos valios įstatymas yra, kaip mėginome tiek daug kartų paaiškinti, labai paprastas. Jums yra leidžiama patirti kokius tik norite patyrimus, tiek ilgai, kiek tiktai norite. Ir tik tuomet, kai jums, o tiksliau, grupei žmonių, bus gana tam tikros patirties, galėsime padėti jums judėti pirmyn.
Mes, pakylėtieji mokytojai, niekada nepažeidžiame žmonių laisvos valios, mes niekada nenaudojame prievartos. Puolusios būtybės pažeidinėja laisvą valią ir naudoja prievartą, bet mes to nedarome. Štai kodėl tiesiog negalime jums parodyti „žingsnis po žingsnio“ kelio, „štai ką jums reikia daryti“ kelio. Todėl, kad egzistuoja daug skirtingų žmonių, kuriems reikia skirtingų patirčių, ir kai kuriems iš jų šių patirčių jau buvo gana, o kai kuriems dar ne. Kai žvelgiame į tokią šalį kaip Ukraina, matome, kad ji yra vadinama viena šalimi. Tačiau ar jos žmonės yra vieningi? Žinote egzistuojantį pajuokavimą: ukrainiečiai galėtų užkariauti pasaulį, jei tik jiems pavyktų sutarti, kurį pasaulį. O tai, žinoma, yra esminis klausimas. Jūsų šiai konferencijai pasirinkta tema yra labai tinkama: „Paliekant susiskaldymą ir baimę.“ Todėl, kad turite pripažinti, jog esate susiskaldę ir neturite tarpusavio vienybės.
Turite suvokti, kad tai vienas žmogus sukūrė Ukrainos kaip vienos šalies idėją. Ši viena šalis nebuvo materializuota, kol jos neprivertė materializuotis Stalinas, kol jis nenubraižė tam tikrų linijų žemėlapyje, paskelbdamas, kad tai dabar bus Sovietinė Ukrainos Respublika. Tačiau jūs žinote, kad Stalinas buvo puolusi būtybė, todėl jums reikia savęs paklausti: Ar yra tik vienas būdas žiūrėti į Ukrainą kaip į šalį? Ar yra tik vienas būdas? Ar yra absoliučiai būtina dėl ateities, kad dabartinė šalis, dabartinės sienos liktų nepakitusios, ir Ukraina judėtų pirmyn kaip viena šalis, apibrėžta šių sienų? Ar tai yra būtina?
Žinoma, yra žmonių, kurie yra pasiruošę apie tai mąstyti. Tačiau yra daug ir tokių, tiek tarp plačiosios visuomenės, tiek tarp lyderių, ypač tarp senosios politikų gvardijos, kurie nenori mąstyti apie šį klausimą. Ir tai yra vienas iš didžiausių blokų įvykti pokyčiui šioje situacijoje. Tai yra vienas iš didžiausių susiskaldymą keliančių dalykų.
Tai gali atrodyti kaip prieštaravimas arba ironija, tačiau faktas yra toks, kad šis primygtinis reikalavimas išsaugoti dabartines vienos šalies sienas, iš tiesų didina susiskaldymą tarp šių sienų ribose gyvenančių žmonių, užuot jį mažinęs. Yra būtina ryžtis atvirai pradėti diskutuoti apie tai, kas yra Ukrainos šalis. Kas yra šios sienos? Kaip jos buvo nubrėžtos? Ar egzistavo kokia nors logika tame, ką kada nors darė Josifas Stalinas? Ar egzistavo kokia nors logika dalykuose, kuriuos kada nors darė bolševikai ir sovietų lyderiai?
Ir iš tiesų egzistavo tam tikra logika. Kai pradedate mąstyti apie tai, kas tai buvo per logika, galite pradėti matyti, kad štai kokia yra už Sovietų Sąjungos slypinti logika, štai kokia yra už Ukrainos sukūrimo slypinti logika. Ir dabar galite pradėti mąstyti: Ar ši logika iš viso mums atrodo bent kažkiek logiška? Ar ji atrodo logiška mums šiandien? Ar ji turi kažkokios reikšmės mūsų situacijai, o gal ji jau yra visiškai atgyvenusi, visiškai pasenusi, galbūt šiandien mums netgi atrodydama absurdiška? Ar kada nors būtume pasirinkę laikytis šios logikos? Štai kas turi būti pripažinta ir turi apie tai vykti debatai, kadangi tik tuomet galės būti suteikta laisvė žmonėms, gyvenantiems šios šalies sienų ribose, pamąstyti apie klausimą: Ar norime toliau į priekį judėti kartu? O gal norime atsiskirti, ir pirmyn judėti būdami atskirais žmonėmis, atskiromis šalimis.
Nesakau, kad yra tik viena baigtis, kuo viskas turėtų ar neturėtų baigtis. Tačiau tol, kol nebus diskusijų, galėsite tik toliau stiprinti susiskaldymą ir baimę, kurie galiausiai atvedė prie pilietinio karo būsenos – kurį dauguma žmonių Ukrainoje vadina karu rytuose, tačiau kuris iš tiesų yra pilietinis karas. Galite nuvykti į Kijevą, prie tos sienos aplink bažnyčią, ant kurios matote tame kare kritusių žmonių iškabintas nuotraukas. Tačiau kaip dėl tų, kurie krito kitoje pusėje?
Argi jie taip pat negyveno jūsų taip vadinamos Ukrainos sienų ribose? Tad argi jie nėra ukrainiečiai? Argi nėra taip, kad bet kuriame pilietiniame kare abejose pusėse kritusios aukos yra iš tos pačios šalies? Galbūt žinote, kad Amerikos Pilietinis Karas vis dar tebėra tas karas – net įskaitant Antrąjį Pasaulinį Karą – kuriame buvo nužudyta daugiausia amerikiečių, kadangi kiekvienas jame nužudytas žmogus buvo amerikietis. Tad matote, tam, kad galėtume palikti baimę ir susiskaldymą, turime pamąstyti: Ar mes esame vienos šalies žmonės? Tai ar tuomet galime atrasti būdą savanoriškai pasirinkti judėti pirmyn kaip viena šalis? O jeigu negalime, tai kokios tuomet yra mūsų galimybės judėti pirmyn atskirai?
Na ir dabar, mes, pakylėtieji mokytojai, jaučiamės labai padrąsinti šių paskutiniųjų prezidento ir parlamento rinkimų. Nes, kad ir ką begalvotumėte apie naująjį prezidentą, žmonės – dauguma žmonių – susirinko drauge, kad išrinktų įsigalėjusiam valdžios elitui nepriklausantį prezidentą, taip pat išrinkdami parlamento narių daugumą, kurie taip pat nėra įsigalėjusio politinio elito dalis. Mums tai teikia didelę viltį, kadangi, žinoma, mes matome, jog būtent įsigalėjęs politinis elitas leido šiai situacijai nugrimzti į susiskaldymą, atvedusį prie pilietinio karo.
Tad dabar atsirado galimybė pakreipti Ukrainą nauja kryptimi, atvesiančia prie taikaus sprendimo, taikios baigties. Ir dalykas, kurį trokštu prie viso to pridėti – ir mes suvokiame, kad tai yra sunki situacija, ir iš tiesų, nauji parlamento nariai ir prezidentas susiduria su labai sunkia situacija – tačiau trokštu pasakyti, kad materializuosiu savo Esybę visur šioje Ukrainos teritorijoje, čia ir dabar. Pakelsiu savo kardą, nubrėšiu liniją ir tarsiu: „Viskas, gana!“ demonams ir puolusioms būtybėms emocinėje karalijoje, astralinėje plotmėje, mentalinėje karalijoje, identiteto karalijoje, kurie siekia kurti susiskaldymą ir baimę, norėdami pasinaudoti tuo didesniems savo planams. Todėl, nuo šios akimirkos pasiūlysiu jums, priklausomai nuo Kristaus teismo, kurį buvote pasiruošę iškviesti mano rožiniu, ir savo buvimu, bei kitais savo išsakytais prašymais – tiems iš jūsų, kurie čionai gyvenate – surakinti ir sudeginti, pagal tai, kas bus reikalinga, tas jėgas, idant Ukrainos šalis turėtų galimybę pradėti nuo švaraus balto lapo, energetine prasme.
Ir todėl materializuoju surakinimą šioms tamsos jėgoms, šiems demonams, išsikūnijusioms būtybėms, šioms puolusioms būtybėms, kurios slepiasi už šios situacijos, siekdamos panaudoti ją savo tikslams. Todėl dabar atsiveria nauja galimybė judėti į priekį Ukrainos lyderiams ir Ukrainos žmonėms, visiems jūsų taip vadinamos Ukrainos šalies sienų ribose gyvenantiems žmonėms. Ir dabar, aš taip pat atnešiu Kristaus teismą toms jėgoms, kurios egzistuoja už šios šalies ribų, ar jos būtų Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ar kitose Vakarų šalyse, kurios siekia pasinaudoti situacija Ukrainoje ir pasinaudoti Ukrainos žmonėmis kažkokiam geopolitiniam tikslui, ar netgi tokiam tikslui, kuris nebūtinai yra geopolitinis, bet tiesiog yra siauri, trumpalaikiai jų šalies interesai, kaip jie sugeba juos matyti.
Tad vėlgi, surakinsiu tamsos jėgas, kurios slepiasi už šių iniciatyvų. Ir todėl, vėlgi, suteiksiu Ukrainos žmonėms galimybę pradėti iš naujo ant švaraus balto popieriaus lapo. Tačiau turite suprasti, kad negaliu – ir nenoriu – kištis į žmonių laisva valia daromus pasirinkimus. Kai pašalinu tam tikrą tamsą, ji yra pašalinama. Tačiau žmonės vis dar tebeturi tą patį sąmonės lygį, jei tik nesusiderina su manimi ir nesugeba išsilaisvinti. Ir todėl jie gali pasirinkti atkurti tą pačią sąmonę ir padaryti tai labai greitai. Todėl negaliu garantuoti, kad daugiau nebebus jokio karo Ukrainos teritorijoje, kadangi žmonės turi norėti pasinaudoti galimybe judėti pirmyn. Suprantate, kad vos prieš keletą minučių daug, daug žmonių Ukrainoje, Rusijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų šalyse buvo prirakinti prie specifinių tamsos būtybių emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Šios tamsos būtybės buvo paimtos. Tačiau tai nereiškia, kad nuo šios akimirkos buvo paimtos visos tamsos būtybės tose karalijose. Tai reiškia, kad žmonės įsikūnijime gali rinktis. Kai kurie iš jų pajaus tuštumo akimirką: „Kas nutiko, nejaučiu to, ką paprastai jausdavau?“ – energija, ar netgi būtybė, egzistavusi kai kuriuose iš jų ir jų anksčiau jausta, buvo paimta. Bet jie tuomet gali pasirinkti atverti savo protą kitoms tamsos būtybėms, kurios gali įsiveržti ir toliau dirbti dėl šių tikslų, pagal žmonių pasirinkimus. Tam aš negaliu sutrukdyti, kadangi negalime žmonėms to duoti, vis iš naujo juos išlaisvindami kas 10 sekundžių. Turime juos išlaisvinti, kad suteiktume galimybę pajusti, ką reiškia būti laisviems, suteikdami jiems kuriam laikui atokvėpį rinktis. Ir, kai kuriais atvejais, leisdami jiems sugrįžti į jų šiuo metu pasirinktą kelią, jiems dabar iš tiesų turėjus aiškesnį, tikresnį pasirinkimą, nei galėjo turėti daugelį gyvenimų.
Suvokiate, kad pakylėtųjų mokytojų tikslas Ukrainos ateičiai, kaip jį jums šiuo metu atskleidžiu (ir kiti mokytojai duos jums dar daugiau), yra suteikti Ukrainos sienų ribose gyvenantiems žmonėms laisvę patiems pasirinkti, ką jie nori daryti, ar nori judėti pirmyn kaip viena šalis, ar nenori. Tai yra pasirinkimas, kurį turėtų padaryti Ukrainos žmonės. Ir jiems šiame pasirinkime neturėtų trukdyti jokios išorinės jėgos, nesvarbu, ar jos ateitų iš Rusijos, ar iš Vakarų. Darau prielaidą, kad daugelis jūsų suvokiate, kad ne tiktai Rusija siekia kištis į Ukrainos politiką; tą patį daro ir vakarų šalys. Na ir dabar kai kurie gali sakyti, bent jau daugelis Vakaruose sakys, kad Vakarai turi tik geranoriškus ketinimus. Mes norime paskleisti laisvę ir demokratiją ir gausą Ukrainoje, kuriuos matote įkūnytus kitose Vakarų šalyse. Bet turite suvokti, kad žmonės Rusijoje, daugelis jų taip pat turi geranoriškus ketinimus. Ir jie nori daryti tai, ką laiko esant geriausia Ukrainos žmonėms. Tačiau mums, pakylėtiesiems mokytojams, nerūpi, ką žmonės Jungtinėse Valstijose mano esant geriausia Ukrainos žmonėms, nes jie, jeigu kalbėtume atvirai, daugumoje atvejų mažai tepažįsta Ukrainą, nesupranta Ukrainos žmonių, jiems nerūpi Ukrainos žmonės. Tad mums nerūpi, ką žmonės Jungtinėse Valstijose laiko esant geriausia Ukrainos žmonėms. Ir mums taip pat nerūpi, ką žmonės Rusijoje laiko esant geriausia Ukrainos žmonėms, nors jie, daugeliu atvejų, pažįsta Ukrainos žmones, ar bent jau geriau pažįsta labiau Rusijai simpatizuojančius žmones. Mums rūpi tai, ką žmonės, gyvenantys šios šalies sienų ribose, mano esant geriausia. Ir kaip sakiau, kol kas nebuvo noro iš tiesų atvirai ir neutraliai pamąstyti apie šį klausimą: „Kas mes esame? Ar mes kažkaip, nuo to laiko, kai ši šalis buvo sukurta Stalino, homogenizavomės iki tokio lygmens, kad galime kartu judėti pirmyn? O galbūt mūsų skirtumai yra tokie dideli, kad negalime matyti, kaip kartu galėtume judėti į priekį?“ Matote, nesakau, kas turėtų įvykti ar neturėtų įvykti. Tiesiog sakau, kad, taip sakant, priversdami žmones diskutuoti ir mąstyti apie šį klausimą, kai kuriuos žmones iš tiesų galite paskatinti sakyti: „Bet galbūt susiskaldymas, kurį jautėme, nėra iš tiesų toks svarbus kaip mūsų nacionalinė vienybė. Tad galbūt galime atrasti būdą bendradarbiauti su tais, kuriuos iki šiol laikėme esančiais kitoje pusėje.“ Suvokiate, kad lygiai taip pat galite paimti vedusią porą, kurie ištisus metus gyveno nuolatiniuose ginčuose, niekada neužsimindami apie skyrybų galimybę. Ir kai galiausiai jie pradeda mąstyti, kad gali išsiskirti, tai gali juos paskatinti suvokti, kad galbūt mums pavyktų atrasti būdą gyventi kartu. Lygiai tas pats galioja ir čia. Mes kviečiame jus, tuos, kurie yra pakylėtųjų mokytojų mokiniai Ukrainoje, ir tuos iš jūsų Rusijoje, kurie turite ryšių su Ukraina arba kuriems rūpi Ukraina, išdrįsti pamąstyti apie šį klausimą savyje, neturint iš anksto paruošto atsakymo, kas turėtų ar neturėtų įvykti. Arba įženkite į neutralią proto būseną ir išsakykite prašymus, kad visi žmonės bendrai, kad lyderiai, žiniasklaida pabustų ir suvoktų būtinybę pamąstyti apie klausimą: „Kas yra Ukraina? Kokios žmonių grupės gyvena šioje šalyje? Kuo jos tarpusavyje skiriasi? Ar galime atrasti būdą transcenduoti šiuos skirtumus ir pasiekti didesnę vienybę? O galbūt yra būtina pamąstyti apie tai, ar nereikėtų mums padalinti šios šalies, sukuriant kitokias nacionalines sienas, kad galėtume pirmyn judėti atskirai.“
Na ir dabar pilnai suprantu, kad egzistuoja jėgos, kurios nenorės mąstyti apie šį klausimą. Kolektyvinėje sąmonėje egzistuoja labai labai didelis pasipriešinimas šių klausimų iškėlimui. Ir kolektyvinėje sąmonėje egzistuoja jėgos, kurios šiuo metu kyla ir spiegia iš įsiūčio dėl to, kad tai buvo ištarta fizinėje plotmėje. Egzistuoja jėgos Vakaruose, kaip sakiau, daugiausia Jungtinėse Valstijose, kurios nori, kad ši šalis liktų vientisa, kadangi Ukrainą jie laiko tik viena grandimi savo grandinėje, kuria siekia pažaboti Rusiją, o ypač Putiną. Tačiau, kaip sakiau, mes to nepalaikome, mes palaikome Ukrainos žmonių teisę patiems nuspręsti savo ateitį. Žinoma, taip pat ir Rusijoje yra jėgų, kurios nenori matyti Ukrainos pasidalijimo. Anglų kalboje turite koncepciją, kad galite „perkąsti kažkieno blefą.“ Jeigu jie sako kažko norintys, jūs sakote: „Gerai, štai imk.“ Ir tuomet pamatote, ar jie iš tiesų nori to, ko sakė norintys, o galbūt jie nori kažko kito.
Ir kokį ženklą siunčia Putinas, palaikydamas visus prie Rusijos linkstančius žmones rytų Ukrainoje? Tam tikra prasme, jis jiems suteikė viltį laimėti nepriklausomybę, sakydamas, kad jis yra jų pusėje, kad jis palaiko jų nepriklausomybę nuo vakarinės Ukrainos dalies. Bet ar tikrai jis ją palaiko? Ar jam rūpi žmonės rytų Ukrainoje? O gal jam tai tiesiog yra žaidimas? Ir pamatytumėte, kad, jeigu Ukrainos valdžia nueitų pas Putiną ir pasakytų: „Gerai, mes sutinkame padalinti Ukrainą, kur, tavo manymu, turėtume nubrėžti sieną?“ Pamatytumėte, kaip Putinas labai greitai atsitrauktų, kadangi jis nenori padalintos Ukrainos. Kodėl nenori? Todėl, kad žino, jog, jeigu Ukraina būtų padalinta į vakarinę ir rytinę dalį, vakarinė dalis iš karto prisijungtų prie ES ir NATO. O to jis visiškai nenori. Jo tikslas, su savo intervencija į rytų Ukrainą, yra išlaikyti Ukrainą viena šalimi, neleidžiant jai prisijungti prie NATO. Jis nesiekia sukurti nepriklausomos respublikos rytų Ukrainoje. Jis netgi nesiekia, kad tie, kurie kovoja, pasiektų kažkokią lemtingą pergalę, kuomet jie galėtų sakyti įgiję nepriklausomą teritoriją. Jis nori ne to. Jis nori, kad visa Ukraina pasiliktų už NATO ribų. O žmonės Rytuose jam tėra šachmatų figūros žaidime, kurį jis mano žaidžiantis su Vakarais. Šis žaidimas yra gimęs iš jo požiūrio, kad, kaip jis pats sakė, didžiausia paskutinio šimtmečio geopolitinė katastrofa buvo Sovietų Sąjungos žlugimas. Štai kaip jis mąsto. Kodėl jis šitaip mąsto? Ne dėl to, kad jam rūpėtų komunizmas ar marksistiniai idealai. O todėl, kad labiausiai jam apmaudu, jog gimė taip vėlai ir todėl negalėjo tapti Sovietų Sąjungos lyderiu, kurioje būtų galėjęs turėti visą tą asmeninę valdžią, kurią, jo manymu, Sovietų Sąjunga jam būtų suteikusi. Jis nori tos valdžios. O galbūt netgi galėtume sakyti, kad puolusios būtybės identiteto karalijoje, mentalinėje ir emocinėje karalijose, kurioms jis pardavė savo sielą, nori tos valdžios. Tai, ko nori pats Putinas, atvirai sakant, neįmanoma įvardinti, kadangi jis jau labai seniai atidavė savo asmenines ambicijas, paversdamas save šių jėgų įrankiu.
Ir matote, kad šioms jėgoms Ukraina tėra tik viena iš figūrų globaliame šachmatų žaidime, kurią jos mano galinčios stumdyti kaip tiktai nori. O mes, pakylėtieji mokytojai, norime, kad Ukrainos žmonės išsilaisvintų nuo šių įtakų, kad galėtų patys pasirinkti savo šalies ateitį. Idant jie galėtų nuspręsti: kokioje šalyje norime gyventi? Ir kaip mums reikia pasikeisti, kad galėtume vystyti šią šalį, užuot tikėjęsi, kad kas nors kitas už mus tai padarys.
Didžiausią viltį naujo prezidento ir naujo parlamento išrinkime mums teikia tai, kad žmonės pasakė: „Mes nebenorime, kad senieji lyderiai toliau mus valdytų.“ Mes norime, kad mūsų šalį valdytų tie, kurie iš tiesų būtų iš žmonių, nuo žmonių ir, reikia tikėtis, žmonėms. Dar reikės pažiūrėti, kiek jie bus pasiryžę dirbti dėl žmonių, o gal, kaip ir visada, atsiras savanaudiškų interesų. Ir vis dėlto, matome, kad Ukrainos žmonės, jų dauguma, priėmė lemiamą sprendimą. Ir mes, žinoma, norime, kad šiam sprendimui būtų leidžiama atsiskleisti, idant žmonės galėtų išmokti maksimalią pamoką, kurią jie gali išmokti, ir todėl įgytų vis geresnį gebėjimą pajausti galintys valdyti savo šalį, galintys žinoti, kokia yra geriausia ateitis. Jie galėtų žinoti ir nuspręsti, kokioje šalyje nori gyventi. Ir tuomet, jie galėtų tai įkūnyti. Būtent tai mes trokštame pamatyti. Ir dabar jau daviau lemtingą dovaną Ukrainos žmonėms: galimybę pradėti iš naujo, trijuose lygmenyse, egzistuojančiuose virš fizinio lygmens. Ir aš paliksiu, kaip mes, pakylėtieji mokytojai visada tai darome, jiems patiems nuspręsti, ką jie pasirinks fiziniame lygmenyje. Tačiau dabar jiems buvo suteikta galimybė, kurios jie dar niekada neturėjo kaip šalis. Ir tai, žinoma, nėra kažkas, ką aš tiesiog pasirinkau materializuoti, aš pasirinkau tai materializuoti dėl to, kad jūs suorganizavote šią konferenciją. Ir todėl daugelis jūsų susirinkote drauge ir drįsote, kaip mes visada sakome, būti transliacinėmis stotimis šiai žiniai perduoti į kolektyvinę sąmonę, idant ji galėtų turėti daug didesnį poveikį, nes ji yra jūsų visų padauginama. Ir už tai esu jums dėkingas, ir todėl užsklendžiu jus liepsnoje, kuria aš esu.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com