Tiesus kelias į tiesioginę demokratiją

Temos: Tikrasis demokratinės valdžios tikslas – Ar kas nors žino geriau už žmones? – Žiniasklaida privalo tarnauti žmonėms, o ne elitui – Atstovaujamoji demokratija yra laikinas etapas – Kodėl žmonės žino geriausiai – Kodėl elitizmas kuria chaosą – Sekantis etapas už socialinės gerovės – Intelekto ribotumai – Du keliai į tiesioginę demokratiją – Žmonių pažadinimo potencialas – Visuomenė nėra bejėgė

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2017 metų gegužės 3 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Seule, Korėjoje.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Noriu duoti jums mokymą, galiojantį visoms demokratinėms šalims, kurios pasiekė aukštesnį demokratijos lygį ir šiuo metu patiria tokią kaip ir krizę savo šalyje, kadangi nežino, koks turėtų būti sekantis žingsnis demokratijai. Jos jo nematė arba nenorėjo matyti. Norėčiau su jumis pasidalinti savo mintimis šia tema – šia ganėtinai plačia tema. Ir čia mums reikia pripažinti labai paprastą faktą, kuris paprastai nėra pripažįstamas demokratinėse šalyse, ir šis faktas yra valdžios elito egzistavimas.

Tuo nenoriu pasakyti, kad visos demokratinės šalys yra pasirengusios ar turinčios noro pripažinti mokymus, kuriuos perdavėme apie puolusias būtybes planetoje. Aš sakau, kad visoms demokratinėms šalims reikia ryžtis pripažinti, kad pagrindinis skirtumas tarp demokratijos ir kitų valstybės valdymo formų, ypač diktatūros, yra tas, kad laisva ir demokratinė valdžia negali leisti susiformuoti valdžios elitui.

Galite matyti, kad visos demokratinės šalys savo praeityje turėjo labiau diktatorišką, centralizuotą valstybės valdymo formą. Turi būti suprasta, kad centrinis tokios valstybės valdymo formos aspektas buvo nedidelio valdžios elito susiformavimas, gebėjusio naudotis didele valdžia visuomenės daugumai. Tai, ką dauguma demokratijų šiandien vadina diktatūra, yra tokia valstybės valdymo forma, kurioje vienas žmogus turi beveik absoliučią valdžią, o aplink jį stovi valdžios elitas, kurio pagrindinė funkcija yra vykdyti diktatoriaus paliepimus.

Tikrasis demokratinės valdžios tikslas

Ir vis dėlto, turi būti suprasta, kad net jeigu neturite vieno diktatoriaus, vis dar galite tebeturėti nedidelį valdžios elitą, kuris yra privilegijuotoje pozicijoje, kurioje gali naudotis savo valdžia be jokios atsakomybės, ir kurioje gali diktuoti žmonėms, kaip šie turėtų gyventi. O tai, žinoma, yra demokratijos antitezė, ir turi būti pripažinta, kad tikrai demokratiška valdžia turi sąmoningai siekti neleisti susiformuoti valdžios elitui. Taip pat turi būti pripažinta, kad kol kas, nė viena demokratinė šalis nesugebėjo patenkinamai atlikti šio darbo; nesugebėjo sutrukdyti susiformuoti valdžios elitams.

Taip pat turi būti pripažinta, kad visos demokratinės šalys turėjo valdžios elitą, kai šios šalys perėjo prie demokratinės valdymo formos. Šis valdžios elitas neėmė ir neišnyko į orą. Jis toliau tęsė savo egzistavimą, nuo pat pradžių įvairiais būdais mėgindamas daryti įtaką demokratinei valdžiai. Šie būdai dažnai būdavo nematomi, kadangi demokratinėje šalyje jie negali taip atvirai naudotis valdžia kaip esant centralizuotai valdžios struktūrai. Ir vis dėlto, demokratinei valdžiai tenka ypatinga atsakomybė užtikrinti, kad toks valdžios elitas negalėtų susiformuoti, net jeigu šis elitas atrodytų turintis geriausias intencijas.

Ar kas nors žino geriau už žmones?

Tai, žinoma, mus atveda prie temos, kuri yra pati demokratijos šerdis. Kokia, mano mylimieji, yra demokratijos esmė? Esmė yra ta, kad valdo žmonės. Tai kodėl tuomet visos šalys, kurios save vadina demokratijomis, turi taip vadinamą atstovaujamąją demokratiją? Žmonės nevaldo tiesiogiai, balsuodami tam tikrais klausimais, o balsuoja už atstovus parlamente, ir tuomet šie atstovai vykdo tai, ką jie vadina žmonių valia, kuri, deja, pernelyg dažnai tampa nematomo valdžios elito valia.

Kodėl taip yra, kad daugelis senesnių demokratijų žino atsidūrusios krizėje, kadangi žmonių pasitikėjimas savo valdžia smunka, tačiau jie nežino, ką su tuo daryti? Na, viskas yra labai paprasta, mano mylimieji. Taip yra dėl to, kad tose senesnėse demokratijose susiformavo valdžios elitas, ir šis valdžios elitas nenori paleisti savo valdžios. Ir dabar galite užduoti klausimą: „Argi demokratinėje šalyje egzistuojantis valdžios elitas nesiskiria nuo diktatoriškoje šalyje egzistuojančio valdžios elito?“

Daugeliu atvejų, skirtumas iš tiesų yra, kadangi valdžios elitą, kuris susiformavo daugelyje senesnių demokratijų, su tam tikra ironija, būtų galima pavadinti geranorišku valdžios elitu. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad tam tikru laipsniu, šis valdžios elitas nėra atvirai agresyvus, jis nesiekia atvirai ir sąmoningai bei piktavališkai pavergti, manipuliuoti ir kontroliuoti visuomenę. Ir visgi šis elitas iš tiesų siekia manipuliuoti ir kontroliuoti visuomenę, kadangi mano žinantis geriau. Jo nariai mano žinantys geriau už žmones, kaip turėtų būti valdoma jų šalis. Tai yra tema, apie kurią visoms demokratinėms šalims, tačiau ypač senesnėms demokratinėms šalims, reikia labai atidžiai pamąstyti.

Mano mylimieji, jeigu apsilankytumėte bet kokioje demokratinėje šalyje, jeigu paklaustumėte žmonių, kurie yra išrinkti atstovai, kurie yra biurokratiniame aparate, kurie sėdi švietimo institucijose, finansų institucijose, spaudoje ir žiniasklaidoje, jeigu paklaustumėte šių žmonių, ką jie mano apie šį klausimą, dauguma jų sakytų, kad visuomenė, jų šalies žmonės, nesugebėtų valdyti savo šalies, kadangi jie tiesiog neturi pakankamai žinių apie šalies valdymą. Jie nesupranta sudėtingų šalies valdymo mechanizmų.

Ir dabar, mano mylimieji, jeigu jūs norite būti tokiu elitu, galite sakyti, kad jie yra teisūs. Daugelyje šalių, žmonės, jeigu pažvelgtumėte į plačiąją visuomenę, iš tiesų nežino pakankamai apie savo šalies veikimo principus, jie nežino, pavyzdžiui, kaip veikia ekonomika, kad galėtų valdyti šalį. Tačiau ar matote, kad, kai šis teiginys yra išsakomas valdžios elito, jis yra fiktyvus ir veidmainiškas, mano mylimieji, nes kas vadovauja tos šalies švietimo sistemai, spaudai ir žiniasklaidai? Argi ne tas pats valdžios elitas, kuris teigia, kad žmonės nežino pakankamai? Jeigu šis valdžios elitas neapšvietė žmonių apie tai, kaip veikia jų šalis, tai kas tuomet už tai yra atsakingas?

Jeigu jie neapšvietė žmonių, taip yra ne dėl to, kad žmonės neturi gebėjimo priimti šias žinias; taip yra dėl to, kad valdžios elitas nenori šviesti žmonių, kadangi nenori dalintis savo valdžia. Viskas iš tiesų yra taip paprasta, mano mylimieji. Šio fakto niekaip neįmanoma apeiti, nėra jokių įmantrių argumentų, kuriuos galėtumėte sugalvoti, ir kurie pakeistų esminę čia egzistuojančią dinamiką. Senesniųjų demokratijų valdžios elitai nenorėjo apšviesti žmonių apie tai, kaip veikia jų šalis, ir tik jie yra už tai atsakingi. Matote, mano mylimieji, ši demokratijos forma negalės pasaulio atvesti į Aukso Amžių. Nebus įmanoma pereiti į Aukso Amžių, neapšviečiant žmonių apie jų šalies veikimo principus, kadangi Aukso Amžiuje valdyti turės žmonės. Jie privalės priiminėti visus pagrindinius sprendimus.

Žiniasklaida privalo tarnauti žmonėms, o ne elitui

Mano mylimieji, ką reikia padaryti, norint pakeisti šią dinamiką? Na, tai tegalės įvykti tik tuomet, kai žmonės pradės patys už save kalbėti ir ims reikalauti kitokios valstybės valdymo formos, kurioje jie turėtų labiau tiesioginę įtaką. Mes jau anksčiau kalbėjome apie šį tiesioginės demokratijos fenomeną, kuomet žmonės balsuoja visuotiniuose referendumuose dėl didžiausių klausimų šalyje.

Ši idėja susidurs su dideliu pasipriešinimu net ir daugelyje senesnių demokratijų. Argi nematote, kad visos šios demokratijos susiduria su situacija, kuomet visuomenė vis mažiau ir mažiau bepasitiki savo išrinktais atstovais, tais, kurie vadovauja ekonomikai, tais, kurie vadovauja švietimo sistemai, ir tais, kurie vadovauja spaudai ir žiniasklaidai? Galite sakyti, jeigu esate šio valdžios elito narys, kad tai yra pavojinga tendencija, kadangi žmonės dažnai reaguoja į taip vadinamas melagingas žinias. Bet matote, mano mylimieji, kodėl taip yra, kad žmonės pasidarė tokie atviri žinioms, kurios neateina iš pripažintų šaltinių? Taip yra todėl, kad, net jeigu žmonės patys nesugeba to išreikšti, jie žino, kad negali pasitikėti tuo, kas ateina iš vyraujančios žiniasklaidos, kadangi vyraujančios žiniasklaidos pagrindinis tikslas yra išsaugoti status quo.

Jie nori išsaugoti dabartinę valdžios piramidę. Tad galite sakyti, kad yra pavojinga, kai žmonės reaguoja į šias melagingas žinias – ir aš nesakau, kad tai negali būti pavojinga – tačiau kokia tuomet alternatyva? Alternatyva, žinoma, yra tokia, kad egzistuojančiai žiniasklaidai reikia pabusti ir suvokti, kad ji išgyvens tik tuomet, jeigu pradės tarnauti žmonių, o ne elito interesams.

Tai nėra laisvos spaudos darbas išsaugoti esamą valdžios piramidę, jeigu ši valdžios piramidė netarnauja žmonėms ir netarnauja šaliai ilgalaikėje perspektyvoje. Šalis pereina į naują vystymosi etapą, kuriame senoji atstovaujamosios demokratijos forma tampa atgyvenusi, tampa pasenusi. Žinoma, valdžios elitas, kuris pasinaudojo atstovaujamąja demokratija nenori, kad jų turima įtaka šaliai būtų panaikinta, kad ji iš jų būtų atimta, ir todėl jie darys viską, ką gali, idant išsaugotų šią piramidę.

Tai reiškia, kad kai kuriose šalyse tarp šio valdžios elito yra tokių, kurie specialiai kuria įvairias melagingas naujienas, norėdami pakirsti žmonių pasitikėjimą alternatyviais naujienų šaltiniais. Jie tiki, kad skleisdami melagingas naujienas, kurios būtų tokios neįtikėtinos, kad žmonės galėtų jas permatyti arba vyraujanti žiniasklaida galėtų atskleisti jų melą, jie galės, naudodamiesi baime, priversti žmones sugrįžti atgal ir klausyti tik vyraujančios žiniasklaidos. Mano mylimieji, tai yra nepaprastai naivus tikėjimas, kuriam tiesiog nelemta išsipildyti. Negalite atsukti laiko atgal iki tos situacijos, kurioje dauguma žmonių vis dar tebetikėjo vyraujančiais žiniasklaidos kanalais. Šie vyraujančios žiniasklaidos kanalai yra tarsi dinozaurai. Tiesiog tie, kurie juose dirba, dar nesuvokė, kad jie jau yra išmirę.

Mano mylimieji, pagrindiniai žiniasklaidos kanalai daugumoje demokratinių šalių yra valdomi žmonių, kurie priklauso šiam valdžios elitui. Jie save laiko geranorišku valdžios elitu. Ir sėdi jie savo žiniasklaidos bokštuose, savo tvirtovėse, galvodami, kad jiems kaip nors pavyks pergyventi interneto amžių ir išsaugoti savo monopoliją laikraščių leidybai, knygų leidybai, televizijos kanalams ir radijo stotims. Jie mano sugebėsiantys išsaugoti savo struktūrą ir sugebėsiantys išsaugoti iš reklamų gaunamas pajamas, ir žmonės toliau prenumeruos jų laikraščius ir žurnalus, nors ir yra netekę pasitikėjimo jais. Tačiau tai neįmanoma, mano mylimieji, o neįmanoma tai yra dėl vienos labai paprastos priežasties. Jie netarnauja žmonėms ir vis daugiau ir daugiau žmonių ima tai suprasti.

Kodėl jie netarnauja žmonėms? Todėl, kad yra išsiauginę tokią didelę aroganciją, jog mano, kad turi teisę nuspręsti, ką žmonės turėtų galvoti visais klausimais. Todėl jie tiki, kad jų darbas nėra tiesiog pranešti naujienas ir leisti žmonėms patiems susiformuoti savo nuomonę. Jie tiki, kad tai yra žiniasklaidos kanalų darbas formuoti žmonių nuomonę. Jie tiki žinantys, kokią nuomonę žmonės turėtų turėti, idant būtų išsaugotas jų šalies stabilumas. Mano mylimieji, kaip jau anksčiau sakiau, ir kaip mes anksčiau sakėme, tai nėra mūsų, pakylėtųjų mokytojų, pagrindinis tikslas išsaugoti stabilumą; mūsų tikslas yra išsaugoti augimą, sukurti augimą, sukurti savitranscendenciją.

Atstovaujamoji demokratija yra laikinas etapas

Mes niekada nelaikėme atstovaujamosios demokratijos galutiniu demokratijos etapu, aukščiausia demokratijos forma, absoliučia demokratijos forma. Tai niekada nebuvo mūsų vizija. Mes matome, kad demokratija tėra priemonė tikslui pasiekti, o šis tikslas yra kelti žmonių sąmonę. O tai, žinoma, reiškia, kad mes niekada negalvojome, jog demokratinio valdžios elito susiformavimas tarnaus šiam tikslui ilgalaikėje perspektyvoje. Tai, kaip jau sakėme anksčiau, buvo būtina, atsižvelgiant į XVIII, XIX ir XX amžiais egzistavusias komunikacijos priemones bei žmonių apsišvietimo ir raštingumo lygį.

Buvo būtinas laikotarpis, kuomet žmonės rinkdavo atstovus ir šie atstovai priiminėdavo sprendimus parlamentiniuose susirinkimuose. Šis laikotarpis pasiekė savo gyvavimo galą dėka technologijos, kuri leidžia skleisti informaciją, bendrauti ir įgalina žmones balsuoti įvairiais klausimais, idant jiems nereiktų balsuoti tik kas ketverius metus, nueinant į balsavimo kambarį ir padedant kryžiuką išspausdintame rinkimų biuletenyje. Nes dabar žmonės gali pradėti balsuoti internetu, kuomet procesas būtų žymiai sklandesnis ir greitesnis.

Mano mylimieji, turi būti suprasta, ir jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, turite išsakyti su tuo susijusius prašymus, kad žmonėms reikia pabusti ir suvokti, kad tas amžius, kuriame turėjote demokratinį valdžios elitą, tikėjusį, kad žino geriau už žmones, kaip reikia valdyti šalį, artėja į pabaigą. Jis jau nebėra naudingas, ir laikas pamąstyti, koks galėtų būti sekantis demokratijos etapas. Mano mylimieji, pažvelkime į konkrečią šalį, o kadangi esame čia, Pietų Korėjoje, pažvelgime į Pietų Korėjos šalį.

Šioje šalyje turite tipišką valdžios elitą, kuris tiki, jog žino geriau už žmones, kaip turėtų būti valdoma šalis. Jūs taip pat turite – kas nėra visai tipiška, tačiau šį fenomeną taip pat galite atrasti ir kitose šalyse – labai stiprius verslo konglomeratus, kurie turi labai didelę įtaką demokratiniam valdžios elitui. Taip pat turite žiniasklaidą, kuri yra stipriai veikiama verslo konglomeratų, ir daugeliu atvejų netgi priklauso jiems užkulisiuose. Tad nėra tikėtina, kad žiniasklaida ims rašyti kažką tokio, kas per daug siūbuotų valtį.

Tad čia vykstantys dalykai yra labai paprasti. Jūs čia turite, kaip jau anksčiau apie tai kalbėjome, nenatūralios atrankos procesą. Tie, kurie trokšta tapti politinio elito dalimi, tapdami biurokratinio aparato dalimi arba siekdami būti išrinkti į visuomeninį postą, jie visi išsiugdo šį arogantišką požiūrį, kad žino geriau už žmones. Vadinu tai nenatūralia atranka, kadangi šis atrankos procesas nėra natūralus procesas, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos.

Turėtų būti taip, mano mylimieji, kad tiems, kurie mąsto apie patekimą į demokratinę valdžią, į biurokratinį aparatą arba į atstovaujamuosius organus, pagrindinis jų išrinkimo kriterijus turėtų būti noras ir troškimas tarnauti žmonėms. Tačiau šiuo metu yra taip, kad turite nenatūralią atranką, kuomet yra išrenkami tie, kurie turi tendenciją jaustis pranašesniais už žmones.

Ir viskas baigiasi procesu, kad tie, kurie iš tiesų nori tarnauti žmonėms, daugeliu atvejų nusivilia visa šia sistema ir nusprendžia pasitraukti. Jie pasitraukia iš biurokratinio aparato arba nusprendžia nekandidatuoti į visuomeninį postą, kadangi nenori išduoti savo principų, paklusdami sistemai. Jie nenori sekti kultūra, išsivysčiusia biurokratiniame aparate arba politinėje arenoje. Jie, pavyzdžiui, nenori laikytis partijos disciplinos ir nekalbėti apie tam tikras problemas, apie kurias žino, kadangi tai neatitinka partijos noro palaikyti tam tikrą kryptį, paremtą slaptais susitarimais su verslo konglomeratais arba žiniasklaida, idant nebūtų sudrumsta esama situacija ir pakeista valdžios struktūra visuomenėje.

Daug žmonių, kurie turi potencialą atnešti Aukso Amžiaus idėjas, pasirinko neiti į biurokratinį aparatą, pasirinko nekandidatuoti į visuomeninį postą, kadangi žino, jog jiems tektų eiti į kompromisą su savo idealais – o jiems jų idealai yra svarbiau už komfortišką darbą arba išrinkto atstovo postą. Jie tiesiog pasirenka eiti kitais keliais, siekdami užsidirbti pragyvenimui kitu būdu, užuot darę poveikį šaliai. Ir galiausiai atsiduriate situacijoje, kuomet žmonės jaučia, jog neturi tikrų atstovų, už kuriuos galėtų balsuoti, kadangi nejaučia, jog nors viena parlamento pusė iš tiesų reprezentuotų žmones. Jie žino, kad egzistuoja slapti susitarimai. Jie žino, kad didžiausios politinės partijos pardavė savo sielą, taip sakant, verslo konglomeratams arba status quo išsaugojimui, ir todėl žmonės nejaučia, kad būtų įmanoma atnešti kažką naujo.

Kodėl žmonės žino geriausiai

Ir dabar, mano mylimieji, kaip sakė Motina Marija, kai žvelgiate į taikias demonstracijas, kurios vyko čia, Pietų Korėjoje dėl prezidentės ir korupcijos, į kurią ji buvo įklimpusi, galite tai matyti kaip labai akivaizdų ženklą, jog žmonės iš tiesų žino geriau už elitą, kadangi žmonės žino, kada reikalingi pokyčiai. Sąmoningai jie gali nežinoti visko, kas vyksta toje situacijoje, nes, vėlgi, neturi priėjimo prie pilnos informacijos, kadangi elitas slepia šią informaciją. Ir vis dėlto, mano mylimieji, žmonės pilnai sugeba jausti savo širdyje, instinktyviai, taip sakant, jausti, kada reikalingi pokyčiai, kada kažkas tęsiasi pernelyg ilgai, kada kažkas yra neteisinga, ir jie tiesiog nebegali daugiau to priimti. Jeigu jie turėtų labiau tiesioginį būdą balsuoti tam tikrais klausimais, tuomet sugebėtų pajausti, kas yra geriausia jų šaliai.

Mano mylimieji, tarp šių demokratinių valdžios elitų yra daug tokių, kurie mano, kad, jeigu jų šalis šiuo metu pereitų prie tiesioginės demokratijos formos, tai būtų visiška katastrofa, kadangi žmonės balsuotų už dalykus, kurie būtų pavojingi šaliai. Mano mylimieji, leiskite man, kaip pakylėtajam mokytojui, sekančių dviejų tūkstančių metų hierarchui, išsakyti labai, labai aiškų teiginį: Aš nesutinku su šiais valdžios elitais! Net jeigu visos demokratinės šalys per sekančius metus pereitų prie tiesioginės demokratijos formos, aš, Sen Žermenas, daug mieliau priimčiau plačiosios visuomenės valdymą vietoj elito valdymo.

Kodėl taip yra, mano mylimieji? Argi negalima numatyti, kad kai kuriais atvejais žmonės balsuotų už tam tikrus dalykus, kurie galbūt ir neturės katastrofiškų padarinių, tačiau iš tiesų sukurs sumaištį tose šalyse? Taip, iš tiesų galima prognozuoti, kad žmonės priims tam tikrus sprendimus, kurie sukels sumaištį, tačiau, vėlgi, ši sumaištis ves prie augimo dėl labai paprasto fakto. Jeigu žmonės priims sprendimą, kuris, kaip vėliau paaiškės, turės ne tokias pasekmes, kokių jie norėjo, tai ką tuomet žmonės galės kaltinti, jeigu šios pasekmės bus jų tiesioginio balsavimo padarinys?

Ar matote, ką dabar jie kaltina, mano mylimieji? Jie kaltina politikus. Jie kaltina verslo konglomeratus. Jie kaltina žiniasklaidą. Jie bado pirštais į kitus, tačiau, jeigu žmonės balsuotų tiesiogiai, neturėtų į ką badyti pirštais, išskyrus save. O tai reiškia, kad nemaža dalis žmonių pabus ir suvoks, kad, jeigu galėjome priimti sprendimą, atvedusį prie šių pasekmių, tai taip nutiko dėl to, kad neturėjome pakankamai žinių šia tema, ir todėl mums reikia šviestis, kad galėtume priimti geresnį sprendimą ateityje.

Mano mylimieji, kas nutinka demokratiniame parlamente, parlamento nariams priėmus sprendimą, kuris, kaip vėliau paaiškėja, turi nepageidaujamas pasekmes? Na tai argi jie negrįžta atgal ir nepriima kito sprendimo, turinčio geresnes pasekmes? Tai argi žmonės negali daryti to paties, mano mylimieji?

Ar tas faktas, kad surengėte referendumą tam tikru klausimu, reiškia, jog niekada daugiau negalėtumėte surengti kito referendumo šiuo klausimu, ir sprendimas privalo galioti visiems laikams? Žinoma, kad ne, mano mylimieji. Argi nesuprantate, kad sekantis demokratijos etapas yra pastatyti žmones į situaciją, kurioje jie neturėtų ko kaltinti, kurioje jie negalėtų kaltinti valdžios elito?

Mano mylimieji, būtent tai duos maksimalų augimą tų šalių žmonėms, ir leiskite man jums pasakyti, kad praktiškai visose senesnėse demokratijose gyvenantys žmonės būtent ir yra pasirengę šiai atsakomybei. Jie gali nežinoti to sąmoningai, jie gali nebūti pasirengę išreikšti to žodžiais, tačiau jie yra tam pasirengę, ir galite tai matyti iš šio vis didėjančio nepasitenkinimo politiniu status quo.

Galite matyti, kad žmonės ieško alternatyvų. Tačiau ši alternatyva neegzistuoja daugumoje demokratinių šalių, nes, vėlgi, mums reikia grįžti atgal ir pažvelgti į pamatinį požiūrį, tai yra, kad turite nedidelį elitą, kuris tiki žinantis, kaip turėtų būti valdoma šalis, ir galvoja, kad visuomenė nežino, kaip šalis turėtų būti valdoma. Būtent šis požiūris yra elitizmo esmė, ir jis savo šaknimis siekia tuos laikus, kai pirmosios puolusios būtybės pradėjo įsikūnyti šioje planetoje.

Kodėl elitizmas kuria chaosą

Kai paimate mūsų mokymus apie puolusias būtybes, suvokiate, kad jos, nuo pat tos akimirkos, kai nupuolė į šią sferą, manė žinančios geriau už tuos, kurie buvo sukurti individualiais gyvybės srautais šioje sferoje. Būtų galima sakyti, kad tam tikrame lygmenyje jos iš tiesų žino geriau, kadangi sukūrė tokią didelę destrukciją ankstesnėse sferose, jog yra tapusios tikrais naikinimo ekspertais, ir šių žinių, kaip kurti destrukciją, šioje sferoje sukurti gyvybės srautai paprasčiausiai neturi. Tad taip, kas liečia chaoso ir destrukcijos kūrimą, puolusios būtybės iš tiesų žino geriau už žmones. Nėra nė klausimo apie tai. Pats pirmas tai pripažinsiu.

Matote, mano mylimieji, nemanau, kad chaoso ir destrukcijos kūrimas turės kokią nors vietą Aukso Amžiaus kūrime, ir todėl nelaikau puolusių būtybių turimų žinių man labai naudingomis. Tikiuosi, kad dauguma jūsų ir dauguma žmonių pasaulyje šių žinių taip pat nelaikys labai naudingomis. Ar nepakankamai dar matėte chaoso ir destrukcijos pavyzdžių pasaulio istorijoje, kuriuos sugeba sukurti puolusios būtybės? Argi nėra taip, kad daugumoje šalių didesnė visuomenės dalis pradeda busti ir sakyti: „Mums jau gana šio chaoso, nebenorime daugiau šio chaoso, kokia yra alternatyva?“

Ir šitaip žmonės iš tiesų užduoda klausimą: „Kokia yra alternatyva puolusių būtybių valdymui?“ Jie nesugebėtų to išreikšti šiais žodžiais, bet būtent to jie klausia savo širdyse: „Parodykite mums alternatyvą puolusių būtybių valdžiai, valdžios elito valdžiai, kuris tesugeba kurti chaosą ir destrukciją, arba alternatyviai gali gebėti sukurti statišką visuomenę, kurioje dauguma žmonių praktiškai yra tapę nedidelio elito vergais.“ Būtent tam žmonės yra pasirengę, mano mylimieji. Jie yra pasirengę laisvei nuo puolusių būtybių, laisvei nuo nedidelio valdžios elito, kuris yra toks arogantiškas, jog mano žinantis geriau už žmones.

Ir todėl aš įmesiu į kolektyvinę sąmonę, išspinduliuosiu į kolektyvinę sąmonę, supratimą, kad yra būtina senosioms demokratijoms pakilti aukščiau ir suteikti visuomenei didesnę įtaką politinių sprendimų priiminėjimo procese. Ir tai prasideda nuo pripažinimo, kad žmonėms reikia labiau apsišviesti apie tai, kaip iš tiesų funkcionuoja šalis. Ir patys žmonės turi pripažinti, kad jiems reikia pradėti šviestis.

Sekantis etapas už socialinės gerovės

Na ir dabar galite sakyti, kaip tą iš karto sakys ir valdantysis elitas, kad dauguma žmonių nenori žinoti geriau, jie nenori šviestis. Jie tenori patogiai gyventi savo kasdieninį gyvenimą ir nenori, kad kas nors šiam jų kasdieniniam gyvenimui trukdytų. Mano mylimieji, tai nebėra tiesa. Demokratinėse šalyse buvo toks etapas, kuomet žmonės buvo užaugę tokiame dideliame skurde, kad jų tikslas buvo turėti didesnę materialią gausą. Jeigu daugelis jūsų pažvelgtumėte į savo senelių kartą, pamatytumėte, kad jie gyveno skurde, ir todėl šiuolaikinėse demokratijose egzistavo etapas, kuomet pagrindinis tikslas buvo sukurti bent kažkiek lygesnę ekonominę situaciją. Tikslas buvo sukurti visuomenę, kurioje niekas iš tiesų negyventų skurde, ar tik labai mažai žmonių gyventų skurde, ir turėtumėte didelę vidurinę klasę, gyvenančią pakankamai aukštame pragyvenimo lygyje.

Tai, vėlgi, buvo tam tikras etapas. Tai buvo teisėtas etapas, tačiau daugelis senesniųjų demokratijų dabar jau paliko šį etapą, ir jos dabar turi tokią didelę materialią gausą, kad žmonės ima pavargti nuo materializmo, jie ima pavargti būti vartotojais. Jie ilgisi gilesnio tikslo savo gyvenimui, ir būtent dėl to nebėra patenkinti savo lyderiais, kadangi šie nesuteikia jiems alternatyvos materialistiniam gyvenimo būdui. Vėlgi, taip yra dėl to, kad šie lyderiai nesugeba nuspręsti, kas jie yra per būtybės, ir kas per būtybės yra visa visuomenė. Ar jie yra nusidėjėliai, kaip sako krikščioniai, o gal jie yra išsivysčiusios beždžionės, kaip sako materialistai, o gal jie nėra nei viena nei kita? Galbūt egzistuoja alternatyva šiems dviem teiginiams?

Žinoma, kad egzistuoja alternatyva, ir šią alternatyvą mes skleidžiame jau ne vieną dešimtmetį. Vis daugiau ir daugiau žmonių tampa pasirengę šiai alternatyvai, pateikiamai universalia forma, ir todėl, vėlgi, valdžios elito didžiausias troškimas yra įrodyti, kodėl status quo neturėtų būti keičiamas. Ir jie visada naudojasi argumentu, kad žmonės nėra pasirengę pakeisti status quo, tačiau kas yra atsakingas už tai, kad žmonės nėra pasirengę, jeigu ne tie, kurie yra tos visuomenės valdžioje?

Tad vėlgi, spinduliuoju į kolektyvinę sąmonę absoliutų šių argumentų veidmainiškumą, bet vėlgi, ar gali valdžios elitas pakeisti šią situaciją? Ne, nes jie jau seniai būtų tai padarę, jeigu būtų norėję tą padaryti, nes turėjo galią tą padaryti. Tad kas gali ją pakeisti? Tik patys žmonės.

Kaip Motina Marija paaiškino, ateina toks momentas, kai žmonių identiteto, mentaliniai ir emociniai kūnai darosi vis labiau neramūs ir nepatenkinti. Žmonės jaučia įtampą, tačiau sąmoningai nesuvokia, kaip galėtų nukreipti šią įtampą konstruktyvia kryptimi, idant tai padarytų geriausią įmanomą poveikį jų šaliai. Ir būtent čia pakylėtųjų mokytojų mokiniai turi istorinę galimybę išeiti į priekį ir išsakyti prašymus, kalbėti invokacijas, o visų pirma, kelti savo pačių sąmonę, idant galėtumėte patraukti aukštyn kolektyvinę sąmonę, suteikdami visuomenei kryptį, kurios ji ieško.

Tai, žinoma, nereiškia, kad visi žmonės taps pakylėtųjų mokytojų mokiniais, tačiau tai iš tiesų reiškia, kad vis daugiau ir daugiau žmonių nubus ir staiga vieną dieną pasakys: „A, bet juk ši tiesioginės demokratijos koncepcija yra akivaizdi, kodėl neturėtume balsuoti visais klausimais? Juk mes kuo puikiausiai galime žinoti, už ką reikėtų balsuoti, ir kokia kryptimi turėtų eiti mūsų šalis. Kodėl turime tikėti, kad valdžios elitas žino geriau už mus, argi nėra akivaizdu, kad mes taip pat gebame žinoti?“ Mano mylimieji, tai yra akivaizdu, kad žmonės geba žinoti, ir jūs sužinosite tai labai paprastai, jeigu tiesiog apie tai pamąstysite.

Intelekto ribotumai

Apie ką visą laiką kalba valdžios elitas? Jie kalba apie intelektą, mano mylimieji. Jie tiki, jog egzistuoja intelektualus elitas, kuris žino geriau už žmones. Jeigu realistiškai į tai pažvelgtumėte, pamatytumėte, kad tarp visų visuomenės grupių yra žmonių, turinčių aukštą intelekto koeficientą (pagal tai kaip jis yra matuojamas standartiniu intelekto testu), tiesiog šie žmonės neturėjo galimybės išreikšti savo intelekto, įgydami išsilavinimą arba gaudami tam tikrą darbą.

Na o dabar, kita vertus, jeigu pabūtumėte visiškai sąžiningi, galėtumėte paimti tuos, kurie priklauso elitui, galėtumėte pažvelgti į politikus ir į tuos, kurie vadovauja didelėms kompanijoms, ir galėtumėte pravesti jiems intelekto testą, ir tai padarę pamatytumėte, kad jų surinktas taškų skaičius nėra aukštesnis už visuomenės vidurkį. Tai tiesiog yra mitas, kad didžiausią intelektą turintys žmonės yra tie, kurie yra pakilę į demokratinių visuomenių piramidės viršūnę. Tai yra mitas, mano mylimieji. O be to, negalite sakyti, kad šalį gali valdyti tik didelio intelekto žmonės, pasiekę didžiausią intelekto koeficiento testo įvertinimą, kadangi taip pat turite turėti širdį, turite turėti situacinį suvokimą, turite turėti išmintį. Ir galite matyti, kad daugelis šių žmonių to neturi.

Žinau, mano mylimieji, kad jūs visi pažįstate žmonių, kurie yra labai susikoncentravę į save, labai susikoncentravę į savo kasdieninį gyvenimą, į savo situaciją, ir į mūsų taip vadinamas mažareikšmes problemas. Galite sakyti, objektyviai tai įvertinę, kad šie žmonės tiesiog neturi pakankamai sąmoningumo priimti gerus sprendimus savo šaliai.

Ir tai gali būti tiesa, tačiau šie žmonės nesudaro didžiosios visuomenės dalies ir šie žmonės balsuos taip, kaip balsuos jų pažįstami. Jei tik sugebėsite atrasti plačiąja visuomenės dalį, kuri būtų pakankamai sąmoninga, kuri turėtų pakankamai žinių priiminėti gerus sprendimus, tuomet ši šalis iš tiesų galės būti sėkmingai valdoma tiesioginės demokratijos būdu. Užtikrinu jus, mano mylimieji, kad, jeigu žmonėms nebus suteikta galimybė, matysite vis didėjantį nepasitenkinimą, vis didesnius neramumus senesnėse demokratijose.

Du keliai į tiesioginę demokratiją

Egzistuoja auganti taip vadinamo populizmo baimė, tačiau, mano mylimieji, tai nėra populizmas. Tai, kad žmonės išeina į priekį ir ima reikalauti pokyčių, nėra populizmas, tai yra ateitis, mano mylimieji. Negalite tiesiog užklijuoti tam įmantrios etiketės.

Būtent tai visada daro valdantysis elitas. Iškyla naujas judėjimas, jie negali jo ignoruoti, tad mėgina užklijuoti jam etiketę, ir tuomet mėgina pateikti tos etiketės apibrėžimą tokiu būdu, kad atrodytų, jog tai yra pavojinga ir todėl turėtų būti sustabdyta. Mano mylimieji, kodėl tai turėtų būti sustabdyta? Jeigu žmonės nori išsirinkti netradicinį kandidatą į prezidentus arba į parlamentą, tai kodėl tuomet žmonėms neturėtų būti leidžiama to daryti? Pamatysite, kad per sekantį dešimtmetį ar dar šiek tiek toliau, tiesioginė demokratija turės būti sukurta daugumoje senesnių šalių. Kodėl ji turės būti sukurta? Na, ji gali būti sukurta dviem keliais. Nušvitęs kelias būtų tuomet, jeigu valdantysis elitas suvoktų, kad jų laikas baigėsi ir jiems reikia taikiai užleisti kelią tiesioginei demokratijai ir leisti žmonėms balsuoti.

Kitas kelias yra toks, kad žmonės ir toliau balsuos už tuos kandidatus, kurie nepalaiko vyraujančios krypties, ir kai kurie iš šių kandidatų jau pačia savo prigimtimi bus išsibalansavę ir linkę į kraštutinumus, ir todėl kurs chaosą. Tai valdantįjį elitą išgąsdins taip stipriai, kad jie sakys, jog jau geriau yra leisti visiems žmonėms balsuoti tam tikru klausimu, nei leisti, kad nedidelė mažuma išrinktų tokius kraštutinius kandidatus, kurie kelia tokį didelį chaosą ir neužtikrintumą. Kitaip tariant, jie staiga pradės matyti, kad tiesioginė demokratija yra mažesnė iš dviejų blogybių ir todėl manys, kad vis tiek galės diriguoti tiesioginei demokratijai per savo valdomą žiniasklaidą. Jie manys galintys ir toliau pasitikėti savo biurokratiniu aparatu, šitaip toliau darydami įtaką šaliai.

To, žinoma, nebus, kadangi jie nesuvokia, jog neįmanoma sustabdyti visuomenės vystymosi link aukštesnio sąmoningumo. Kaip mano mylimas brolis, Mokytojas MOR, yra pasakęs: „Kai žmonės žinos geriau, jie ir darys geriau.“ Mes įžengiame į amžių, kuriame žmonės nori žinoti geriau. Jie nori žinoti geriau, ir todėl žinos geriau, ir todėl priiminės geresnius sprendimus, mano mylimieji.

Žmonių pažadinimo potencialas

Na ir dabar tiesiog norėčiau čia išsakyti labai paprastą komentarą apie kai kuriuos rinkimus, kuriuos šiuo metu matote vykstant. Praeitais metais matėme, kaip Britanijos žmonės pasirinko palikti ES. Tai nebuvo aukščiausias sprendimas, žvelgiant iš mano perspektyvos, tačiau gerbiu jų pasirinkimą, kadangi Britanijos žmonėms šiame etape tai buvo būtinas sprendimas, kadangi jiems reikėjo pamatyti savo pačių požiūrio į buvimą sąjungoje kartu su kitomis šalimis pasekmes. Jiems reikia suvokti, kad nenorėjo įžengti į ES su reikiamu požiūriu, su troškimu siekti aukštesnės sąjungos, aukštesnės vienovės su kitomis šalimis. Jiems reikia pamatyti viso to rezultatą ir todėl, nors apie tai galima pasakyti daug daugiau dalykų, ir galbūt daugiau pakalbėsime apie tai Europoje, šio žingsnio žengimas Britanijos žmonėms visų pirma buvo mokomasis sprendimas.

Taip pat matėte Jungtinėse Valstijose, kur jie neišsirinko prezidento, kuris buvo prognozuojamas, kadangi pasirinko labiausiai išorėje buvusį kandidatą. Vėlgi, galime svarstyti, ar tai buvo aukščiausias sprendimas ar nebuvo aukščiausias sprendimas, tačiau tai buvo sprendimas, kurį Amerikos žmonėms reikėjo priimti savo pačių mokymuisi, idant turėtų galimybę pamatyti, ar, išrinkus kažką, kas nepriklauso politiniam elitui, tai iš tiesų duos geresnius rezultatus ar neduos. O galbūt egzistuoja dar kitokia alternatyva, kurios dėka galėtumėte transcenduoti visą šį politinį elitą ir dvipartinę sistemą.

Taip pat matote artėjančius rinkimus Prancūzijoje, kuriai egzistuoja galimybė išsirinkti kandidatą, galintį išvesti Prancūziją iš ES. Ir nors nėra tikėtina, kad Prancūzija paliks ES, vis dėlto tai yra būtina fazė, per kurią turi pereiti Prancūzijos žmonės, priverčianti juos kelti diskusijas šia tema.

Taip pat ir čia, Pietų Korėjoje turite artėjančius rinkimus, ir vėlgi, nėra taip, kad galėčiau sėdėti čionai ir sakyti, kad yra kažkoks vienas konkretus kandidatas, kurį norėtume pamatyti laimint rinkimus. Na, galbūt ir gali būti toks kandidatas, tačiau nėra realistiška, kad jūs, kurie esate mūsų mokiniai Pietų Korėjoje, per kelias iki rinkimų likusias dienas galėtumėte taip stipriai persverti kolektyvinę sąmonę, kad šie kandidatai būtų išrinkti. Tačiau kad ir kuris kandidatas bebūtų išrinktas, tai bus būtinas žingsnis žmonėms. Nebūtinai ta prasme, kad tai bus aukščiausias kandidatas, aukščiausias pasirinkimas, žvelgiant iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, tačiau tai visgi bus aukščiausias pasirinkimas ta prasme, kad tai bus tas pasirinkimas, kurį žmonėms reikės padaryti, kad galėtų žengti sekantį žingsnį šalies demokratijos augime ir savo pasiryžime prisiimti didesnę atsakomybę už savo šalį.

Ir jūs dabar matėte šį labai reikšmingą žingsnį čia, Pietų Korėjoje, kuomet žmonės suvokė, jog išeidami į priekį, surengdami šias demonstracijas, surengdami jas taikiai, jie sugebėjo priversti įvykti pokyčius. Tai yra dalykas, kurį daugelis žmonių netikėjo galint įvykti prieš metus laiko, kai pirmą kartą pasklido kalbos apie prezidento korupciją. Daugelis žmonių tiesiog patraukė pečiais ir pagalvojo: „O, bet juk jai niekada nebus surengta apkalta, niekas iš jos nepareikalaus už tai atsakyti, ji sugebės su tuo išsisukti, kaip su tuo sugebėjo išsisukti tiek daug politikų anksčiau.“ Na o dabar matote, kad yra įmanoma pareikalauti iš politiko atsakomybės. Yra įmanoma pasiekti, kad žmonių balsas būtų išgirstas.

Tai yra labai reikšmingas pokytis kolektyvinėje sąmonėje, ir jis taip pat įvyko ir keliose kitose demokratinėse šalyse, ir jis taip pat per ateinančius metus įvyks visose senesnėse demokratijose, kuomet žmonėse įvyks pokytis, ir vietoj šios rinkėjų apatijos, kurioje žmonės galvoja: „Bet koks gi skirtumas už ką balsuosime, nes tai bus ir vėl ta pati politinė mišrainė,“ žmonės pradės busti ir suvoks: „Bet mes iš tiesų galime paveikti savo šalies ateitį, mes galime daryti įtaką politiniam procesui. Yra kažkas, ką galime padaryti, ir esame pasiruošę tai daryti.“ Ir būtent čia jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, vėl turite galimybę. Išsakykite prašymus, keiskite savo pačių sąmonę.

Visuomenė nėra bejėgė

Mano Mylimieji, ką jums anksčiau sakė Motina Marija: „Priimkite, kad Aukso Amžius yra galimybė, kad jis yra realybė, kad jis leidžiasi į šią planetą.“ Ko reikės, kad galėtumėte jį priimti? Reikės, kad suvoktumėte, jog nesate bejėgiai. Ką turės patirti demokratijos? Visuomenei reikės suvokti, kad žmonės nėra bejėgiai. Jums, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, reikia būti šio suvokimo pionieriais ir suvokti, kad nesate bejėgiai. Kodėl nesate bejėgiai? Todėl, kad esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Turite potencialą būti atviromis durimis šviesai ir idėjoms, kuriuos norime perduoti į kolektyvinę sąmonę. Kai padarote save tomis atviromis durimis, nesate bejėgiai. Žmonėms tai yra neįmanoma, bet ne Dievui, nes su Dievu viskas yra įmanoma. Su pakylėtaisiais mokytojais viskas yra įmanoma.

Mano mylimieji, pažvelkite, kas įvyko šioje šalyje per tą trumpą laiko tarpą nuo pirmosios mūsų čia surengtos konferencijos. Sakau jums, tai ne pabaiga; tai tik pati pradžia. Tai tik maža dalis to, ką iš tiesų galime padaryti, kai pakankamai žmonių susirinks drauge ir kalbės mūsų invokacijas, studijuos mūsų mokymus, kels savo sąmonę ir priims, kad mes esame pionieriai. Nenoriu, kad suformuotumėte naują elitą. Nenoriu, kad pasikeltumėte į tokią pačią puikybę, galvodami, jog žinote geriau už žmones. Noriu, kad suvoktumėte ir suprastumėte, kad, kai turite noro dirbti su mumis, galite susiderinti su vizija, kurios laikausi jūsų šaliai. Galite iškviesti šią viziją ir nukreipti ją į kolektyvinę sąmonę, idant vis daugiau ir daugiau žmonių imtų busti ir staiga suvoktų: „Ak taip, juk tai akivaizdu, mes dabar matome, kad tai yra sekantis žingsnis mūsų šaliai.“

Tai nėra kažkas, kas būtų primesta žmonėms. Tai yra bendras sutarimas, ateinantis iš jų širdžių vidaus, nes ko gi savo širdyje nori bet kurios šalies žmonės? Jie nori to, kas geriausia žmonėms, kas geriausia jų šaliai. Tad, kai jie mato, kas yra geriausia, jų nereikia versti tai priimti. Jie žinos geriau, kai jiems tai bus pateikta, ir kai keliai bus išvalyti trijose aukštesnėse oktavose, idant juose atsirastų vietos priimti tą aukštesnę viziją apie tai, kas yra įmanoma jų šaliai, koks yra sekantis žingsnis jų šaliai.

Taigi, mano mylimieji, žinau, kad tai buvo ilgas mokymas. Žinau, kad daugelio jūsų čakros yra maksimaliai užpildytos ir netgi perpildytos šviesa, kurią galite gauti, kurią galite atiduoti. Mano mylimieji, yra verta jums, individualiai ir dėl savo pačių augimo, susirinkti drauge, kaip dabar susirinkote, ir ryžtis paspausti save, kad gautumėte šviesą, kad išlaikytumėte šviesą, kad atiduotumėte šviesą, idant galėtumėte patirti tą jausmą, kai pasineriate į srautą, tekantį iš aukštai žemyn. Kuomet esate aštuoniuke iš pakylėtųjų mokytojų atitekančio energijos srauto susikirtimo taške, ir šis srautas per jūsų čakras tuomet yra paskleidžiamas visiems žmonėms. Ir jis tuomet suteikia postūmį kolektyvinei sąmonei, kuomet žmonių nepasitenkinimas yra nukreipiamas pozityvia kryptimi, ir jie staiga išvysta pozityvų kelią pirmyn, užuot tiesiog buvę nepatenkinti ir norėdami nuversti status quo, neturėdami jokios aiškios krypties.

Matėte ankstesniuose amžiuose, kaip puolusios būtybės sugebėjo paimti žmonių nepasitenkinimą ir sukurti smurtines revoliucijas, nuvertusias senąjį valdžios elitą, tačiau tik tam, kad į jo vietą pastatytų naują valdžios elitą, kuris buvo dar despotiškesnis už senąjį. Matėte tai vykstant tiek daug kartų, net ir Šiaurės Korėjoje matėte vykstant tą patį dalyką. Matėte tai vykstant Kinijoje su Mao, matėte tai vykstant su bolševikais Rusijoje, ir matėte tai po Prancūzijos revoliucijos, ir daugybėje kitų vietų. Ir mes, žinoma, visiškai nenorime, kad tai toliau kartotųsi, ir būtent dėl to, vėlgi, sakau senajam valdžios elitui, kalbu tiems, kurie yra geranoriškesni valdžios elitai senosiose demokratijose: „Jums patiems būtų naudingiausia pabusti ir suvokti, kad turėsite atnešti tiesioginę demokratiją, ir tai įvyks taikiu, nušvitusiu perėjimu, arba tai įvyks žmonėms pradėjus balsuoti už į vis didesnius kraštutinumus nuėjusius kandidatus, kurie sukurs didesnį chaosą jūsų šalyje nei norėtumėte matyti.“

Laikas pažadinti tuos, kurie gali būti pažadinti, ir suvokti, kad mes dabar įžengėme į naują fazę. Ji yra nesugrąžinama; neįmanoma atsukti laiko atgal. Status quo buvo sudrumstas, ir dabar demokratinėms pasaulio šalims tereikia žengti sekantį logišką žingsnį – ir šis žingsnis yra Tiesioginė Demokratija. Ar išsakiau tai su pakankamu tiesumu, mano mylimieji? Tikiuosi, kad taip, ir todėl dėkoju jums už jūsų kantrumą ir jūsų pasiryžimą būti atviromis durimis Sen Žermenui, nes Sen Žermenas AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com