Aukso Amžiaus potencialas Pietų Korėjai

TEMOS: Pietų Korėja yra pradiniuose Aukso Amžiaus etapuose – Noras turėti tvarkingą visuomenę – Puolusios būtybės manipuliacijomis įstūmė žmones prisiimti roles – Nepasitenkinimas gyvenimu – Apmaudas, kylantis iš vidaus – Potencialūs konfliktai Azijos šalyse – Konfliktas tarp jaunų ir senų – Individas turi įgimtą vertę – Jaunimo bedarbystė – Nei komunizmas, nei nežabotas kapitalizmas – Naujas požiūris į ekonomiką – Reputacijos išsaugojimas – Pakilimas virš nesėkmės rizikos

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas, 2016 liepos 2 d., konferencija Seule, Korėjoje, per Kim Michaels


Pietų Korėja yra pradiniuose Aukso Amžiaus etapuose

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas, ir esu labai dėkingas už man suteiktą platformą, per kurią galiu išsakyti Septintojo Spindulio perspektyvą apie tai, kaip galėtume atnešti Korėją ir Aziją į Aukso Amžių. Na ir jei jau prakalbome apie kažkieno atnešimą į Aukso Amžių, tai sakydami, žinoma, leidžiame suprasti, kad tas kažkas dar nėra Aukso Amžiuje, tačiau būtų verta apie šį teiginį pamąstyti giliau. Daugeliu atžvilgiu, Pietų Korėja jau yra Aukso Amžiuje, nes ji padarė didžiulį progresą nuo karo palikto nuniokojimo. Jūs parodėte tokį ryžtą tobulinti sąlygas, tokį didelį norą sunkiai dirbti ir tokį didelį norą judėti pirmyn, kad, daugeliu atžvilgiu, jūs jau esate Aukso Amžiuje.

Kaip sakiau, Aukso Amžius nėra statiška visuomenė, tai yra nesibaigiantis augimo procesas. Todėl būtų galima sakyti, kad Pietų Korėja yra pradiniuose Aukso Amžiaus etapuose, ir todėl jos laukia dar daug daugiau dalykų. Vis dėlto, noriu, kad suvoktumėte, jog jokiais būdais nelaikau Pietų Korėjos stokojančia visuomene, ar tokia visuomene, kuri atsiliktų nuo laikų dvasios ar atsiliktų nuo Aukso Amžiaus atnešimo plano. Daugeliu atžvilgiu jūs einate tiksliai pagal grafiką, įkūnydami viziją, kurią turiu šiai šaliai, ir dėl to, manau, nusipelnote mano padėkos ir sveikinimų.

Tie iš jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, žinoma galite matyti, kad vis dar tebėra dalykų, kurie neatitinka Aukso Amžiaus matricos jūsų visuomenėje. Vis dėlto, neturėtumėte nusileisti į negatyvią proto būseną, jausdamiesi taip, lyg kažko stokotumėte. Neturėtumėte žvelgti į savo šalį su nepasitikėjimu. Neturėtumėte nugrimzti į tokią sąmonės būseną, kurią taip dažnai matote Amerikoje, kurioje daugybė žmonių yra pasinėrę į visas tas konspiracijų teorijas ir tiki, jog viskas yra blogai, ir kad užkulisiuose yra vykdomos visokios manipuliacijos ir panašiai.

Žinoma, užkulisiuose iš tiesų yra vykdomos manipuliacijos, ta prasme, kad visur yra puolusių būtybių, ir jos visuomet mėgina daryti tai, ką visuomet mėgsta daryti. Vis dėlto, mano mintis yra tokia: Pietų Korėja padarė tokį didelį progresą, kad galite save laikyti esančiais pradiniuose Aukso Amžiaus etapuose. Todėl galite judėti pirmyn su požiūriu, su sąmone, kad statome ant gerų pamatų, ir todėl nežiūrime į save kaip į visuomenę, kuri ko nors stokotų ar kitais būdais būtų kaip nors atsilikusi.

Tai, žinoma, negalioja Šiaurės Korėjai, kuri iš tiesų yra atsilikusi. Tai negalioja daugeliui kitų šalių Azijoje, kurios yra atsilikusios, tačiau Pietų Korėja nėra atsilikusi, ir būtent dėl to Olandijoje sakiau, kad laikau Pietų Korėją raktu į Aziją, raktu pakeisti Azijos mąstyseną.

Noras turėti tvarkingą visuomenę

Tad ką gi aš, Septintojo Spindulio Čohanas, įsivaizduoju turint įvykti, kad Aukso Amžius galėtų būti atneštas į įsikūnijimą platesnėje, visos Azijos zonoje? Ir, žinoma, žvelgiant iš mano perspektyvos, absoliutus raktas į Aukso Amžiaus atnešimą yra laisvė, būtinybė atnešti laisvę. Nes argi įmanomas Aukso Amžius be laisvės? Kaip gali ateiti nauja inovacijų ir išradimų era, kuri atneštų naujas minčių matricas, visas naujas idėjas ir praktiškas technologijas, kurios reikalingos Aukso Amžiui įkūnyti? Tai negali įvykti be laisvės, o kalbėdamas apie laisvę, neturiu omenyje vien fizinės ar politinės laisvės, neturiu omenyje vien ekonominės laisvės, omenyje pirmiausia turiu proto laisvę. Todėl privalo atsirasti laisvė mąstyti naujomis sąvokomis, mąstyti už dėžutės ribų, mąstyti už šių senųjų matricų ribų, už tradicinio požiūrio į gyvenimą, kuris iš tiesų yra viena iš didžiausių kliūčių Aukso Amžiui įsikūnyti, ypač čia, Azijoje.

Ir ką gi norėčiau jums duoti šioje paskaitoje? Paprasčiausiai norėčiau jums duoti mintį, kad turi atsirasti naujas suvokimas, jog žmonėms Azijoje reikia išsilaisvinti nuo tam tikros mąstysenos, kuri labai ilgą laiką buvo dominuojanti mąstysena šioje pasaulio dalyje. Mąstysena, apie kurią kalbu, yra ganėtinai subtili, tačiau ją galima apibūdinti sekančiu būdu. Tarp Azijos žmonių egzistuoja didelis troškimas gyventi tvarkingoje, struktūrizuotoje visuomenėje, kur viską būtų galima nuspėti, viską būtų galima kontroliuoti, ir todėl nebūtų jokių netikėtumų.

Pavyzdžiui, galite matyti, kad daugelis visuomenių praeityje (ir netgi daugelis visuomenių dabartyje) mėgino įgyvendinti tokią visuomenę, sukurdami labai centralizuotą visuomenę, turėjusią labai griežtą, tvarkingą valstybės valdymo formą. Ši visuomenė visiems savo piliečiams buvo nustačiusi specifines roles. Rolę valstiečiui, darbininkui, kareiviui, administratoriui, vadovams ir taip toliau. Tai savo šaknimis netgi šiek tiek siekia Konfucijaus filosofiją, su kuria daugeliu atveju buvo nueita į kraštutinumą, tačiau, tiesą sakant, taip pat reikėtų pasakyti, kad ir pats Konfucijus, kol dar buvo įsikūnijime, turėjo troškimą sukurti labai tvarkingą, struktūrizuotą visuomenę.

Puolusios būtybės manipuliacijomis įstūmė žmones prisiimti roles

Ir, žinoma, puolusios būtybės nuėjo su šiomis idėjomis iki kraštutinumo, nes jos, pasinaudodamos troškimu turėti struktūrizuotą visuomenę, ėmė samprotauti ir įrodinėti, kad, norint sukurti struktūrizuotą visuomenę, reikia sukurti tokią visuomenę, kurioje viskas būtų nuspėjama. O kad būtų galima sukurti šį nuspėjamumą, reikia nustatyti šias labai griežtas, labai siauras roles visiems visuomenėje esantiems žmonėms. Todėl, kai gimstate į tam tikrą šeimą, automatiškai gimstate į tam tikrą rolę. Turite užsiimti savęs lavinimu, kad galėtumėte vykdyti šią rolę, turite priimti, kad tai yra jūsų rolė, ir tuomet jums reikia vykdyti šią rolę visą savo likusį gyvenimą. Galėtume sakyti, kad kaip yra posakis, jog kai kurie žmonės parduoda savo sielą velniui, taip, tam tikra prasme, daugelis žmonių šiame regione pardavė savo sielą saugumui, gyvenimui saugioje visuomenėje.

Yra daug, labai daug žmonių, kurie priėmė šias roles, nes jie, kaip sakėme anksčiau, pasiekė tašką, kuomet nenori priiminėti savo savarankiškų sprendimų. Jie taip bijo suklysti, taip bijo susikurti sau negatyvias pasekmes, jog tiesiog nori būti situacijoje, kurioje jų gyvenimas būtų nuspėjamas. Jie nori žiūrėti į jiems likusį gyvenimą ir matyti, kad, jeigu ir toliau vykdys užduotį, kurią jiems priskyrė jų visuomenė, tuomet jų gyvenimas bus saugus. Nebus jokių didelių netikėtumų, nebus nieko, kas galėtų juos šokiruoti, nebus jokių nepageidaujamų pasekmių.

Puolusios būtybės suprato, kaip pakreipti šią situaciją savo naudai. Tačiau jeigu sugrįžtumėte giliau į praeitį ir užduotumėte klausimą, kaip ši situacija iš viso galėjo atsirasti, aiškiai imsite matyti, kaip taip pat minėjome ne vieną kartą, kad būtent puolusios būtybės ir sukūrė šią nesubalansuotą būseną planetoje, kuomet žmonės patiria šias labai sunkias pasekmes, į kurias atveda jų pasirinkimai. Nes būtent puolusios būtybės sukūrė situaciją, kurioje žmonių pasirinkimai atveda prie tokių drastiškų pasekmių, kad žmonės ima bijoti rinktis.

Ir tuomet puolusios būtybės ateina ir, pasinaudodamos savo sukurtu disbalansu, atveda visuomenę iki tokio taško, kuomet gali išsikelti save virš visų kitų, įgydamos praktiškai absoliučią kontrolę visuomenei, praktiškai tapdamos Dievais Žemėje. Kai sakau, Dievais Žemėje, aš, žinoma, turiu omenyje tą Dievo apibrėžimą, kurį sukūrė puolusios būtybės, vaizduojančios Dievą tolima būtybe danguje, kuri nori viską kontroliuoti.

Tai, žinoma, yra netikras Dievas, kaip paaiškinome, bet ar daug žmonių sugebėjo tą suvokti? Ar daug žmonių sugebėjo išsilaisvinti nuo šito Dievo įvaizdžio, ir nuo dvasinės karalijos įvaizdžio, kurį jiems primetė puolusios būtybės? Todėl daugelis žmonių yra patikėję (ir ypač daug žmonių tuo tikėjo ankstesniais amžiais), kad jų visuomenės valdytojai turi kažkokį autoritetą, ar kad Dievas juos paskyrė būti jų valdovais. Viskas, ką jie pasako, yra dangiškasis ediktas, dangiškasis įsakas, ir jeigu žmonės šio įsako nevykdys, jie eis prieš patį Dievą. Jie priešinsis Dievo valiai, priešindamiesi savo visuomenės vadų valiai.

Nepasitenkinimas gyvenimu

Ir kokia yra gyvenimo tokioje visuomenėje pasekmė? Viena vertus, galite sakyti, kad žmonės turi didelį saugumą. Žinote iš dabartinių laikų, kiek daug žmonių komunistinėse šalyse, po komunizmo žlugimo, jaučia tokį didelį nesaugumą savo visuomenėje, kad tiesiog nenori to patirti. Tam tikras visuomenės procentas ilgisi saugumo, kurį turėjo, kai žinojo turėsiantys tam tikrą pragyvenimo šaltinį, tam tikrą darbą, kuris jiems bus garantuotas visam gyvenimui. Daugelis žmonių, taip pat ir šioje Azijos erdvėje, pardavė savo sielas saugumo dievui, trokšdami gyvenimo, kuris būtų nuspėjamas.

Ir kas nutinka giliausiuose psichikos lygmenyse, kai siela yra šioje situacijoje? Na, siela žino (nors pats žmogus sąmoningai to nesuvokia), vidinė žmogaus esybė žino, jog jis neauga, nevykdo tikslo, dėl kurio čia atėjo. Jūs esate, kaip mes paaiškinome, savimonę turinčios dvasinės būtybės, jūsų tikslas nėra gyventi saugų gyvenimą šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų šiame įsikūnijime. Jūsų tikslas yra nugyventi tokį gyvenimą, kad, palikę šį įsikūnijimą, būtumėte pakilę į aukštesnį sąmonės lygį nei buvote prieš ateidami į šį įsikūnijimą.

Jeigu išeisite iš įsikūnijimo tame pačiame lygyje, kuriame į jį atėjote, ar jeigu netgi nusileisite į dar žemesnį lygį nei buvote ateidami, tuomet viduje apie tai žinosite. Todėl žinosite, kad atsiliekate, kad kažko trūksta, kažkas yra ne taip. Tai yra vidinis žinojimas, paskatinęs daugelį iš jūsų atrasti dvasinį kelią ir dėti dideles pastangas, einant šiuo keliu. Mano mylimieji, kai siela žino savyje, kad kažko trūksta, kad ji neauga, tuomet išorinė žmogaus asmenybė sąmoningame lygmenyje jaučia tam tikrą nepasitenkinimą savo gyvenimu.

Esate nuolatos nepatenkinti gyvenimu, kad ir kokią padėtį beužimtumėte visuomenėje. Net jeigu priklausytumėte privilegijuotą padėtį turinčiam elitui, vis tiek jausitės nepatenkinti. Jums kažko nebus gana, nebūsite visai ten, kur turėtumėte būti. Tai sukuria labai konfliktišką psichologiją, kuomet, viena vertus, trokštate saugumo, tačiau antra vertus, turite šį stiprų, giliai viduje besikaupiantį nepasitenkinimo jausmą.

Apmaudas, kylantis iš vidaus

Sendami tokioje struktūrizuotoje visuomenėje, imate suvokti, kad, tikrąja to žodžio prasme, esate įgrūsti į dėžutę, neturite jokių galimybių pakeisti savo padėtį visuomenėje, negalite jos transcenduoti, negalite virš jos pakilti. Ir nesvarbu kaip sunkiai bedirbsite, koks išradingas būsite, koks kūrybingas būsite su savo naujomis idėjomis. Jeigu esate valstietis, kareivis arba administratorius, tai tuo ir būsite visą savo likusį gyvenimą, ir dėl to sieloje ima kauptis tam tikras apmaudas. Šis apmaudas privalo būti nukreiptas į išorę, nes siela nenori priiminėti savo savarankiškų sprendimų.

Suvokiate, kad egzistuoja išoriniai visuomenės apribojimai, kurie jums buvo primesti, ir net jeigu pasikeistumėte, vis tiek negalėtumėte pakeisti savo padėties visuomenėje. Bet taip pat turite ir vidinius apribojimus, kuomet viduje bijote priiminėti sprendimus, kure gali atvesti prie nepageidaujamų pasekmių, ir kaip tuomet galite nuspręsti imti daryti kažką kitaip. Jeigu nenorite pripažinti savo nenoro priiminėti sprendimus, tuomet samprotaujate (išoriniu protu), kad tai visuomenė jus riboja, ir todėl savo apmaudą jums reikia nukreipti į išorę.

Ir dabar egzistuoja du galimi scenarijai tokioje visuomenėje gyvenantiems žmonėms. Pirmasis yra toks, kad jie pasiliktų toje padėtyje, kuri jiems buvo priskirta, visą savo likusį gyvenimą, ir tuomet jų visuomenė būtų tvarkinga, būtų nuspėjama, idant nieko dramatiško neįvyktų toje visuomenėje. Šiuo atveju, apmaudas ir toliau augs ir jis labai greitai gali pavirsti pykčio forma, kuri bus nukreipiama į kiekvieną, į kurį šį pyktį nukreipti pasirodys tinkama arba nerizikinga. Tai reiškia, kad bet kurioje visuomenėje galite matyti žmones, kurie pyktį nukreipia į tuos, kurie, jų manymu, yra žemiau už juos. Aukščiausiai esantis vadovas pyktį gali nukreipti į visus. Tie, kurie yra sekančiame vadovybės lygmenyje, pyktį gali nukreipti į esančius žemiau už juos ir taip toliau. Net ir tas žmogus, kuris užima žemiausią laiptelį visuomenėje pagal savo dirbamą išorinį darbą, net ir jis gali nukreipti pyktį į savo žmoną ir vaikus.

Ir žinoma, moterys – kurios dažnai neturi jokio darbo ar užsiėmimo, jokios padėties visuomenėje, išskyrus buvimą žmonomis, namų šeimininkėmis ir motinomis – jos pyktį gali nukreipti į savo vyrus. Ir dabar matote visuomenę, kurioje, nors kiekvienas turi saugumą dėka tam tikro gyvenimo būdo, jie visi daugiau ar mažiau yra pikti vieni ant kitų, ir dažnai jų tarpusavio bendravimas yra paremtas šiuo pykčiu, apmaudu ir susierzinimu.

Kitas tokioje visuomenėje galimas scenarijus yra tai, kad kažkas įvyksta, kas sutrikdo saugumo jausmą. Praeityje daugeliu atveju tai būdavo karas, tačiau taip pat tai būdavo ir gamtos kataklizmai. Taip pat ir tam tikro politinio lyderio ar net ir politinės sistemos nuvertimas, ir atnešimas kažko naujo, kas sugriaudavo nusistovėjusią tvarką visuomenėje. Žmonės, kurie manė turėję saugią padėtį visam likusiam savo gyvenimui, staiga prarado šią padėtį, prarado savo privilegijas, arba jiems teko pakeisti savo padėtį, pereiti į kitą darbą. Jie turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir, vėlgi, kai jaučiatės kažką praradę, kai jaučiatės turintys prisitaikyti prie naujos padėties, daugelis žmonių pasidaro pikti. Juk jie, šiaip ar taip, manėsi sudarę šį sandorį, kuriame už jų pasižadėjimą klusniai vykdyti savo rolę gyvenime, iš jų nebus reikalaujama keistis, iš jų nebus reikalaujama prisitaikyti.

Ir dažnai matote, kad, kai tik įvyksta kažkokie netikėti pasikeitimai, kaip pasekmę matote pyktį. Galite tą matyti daugelyje Azijos visuomenių, kuriose žmonės ima suvokti, jog laikai keičiasi, jog tai, kaip jie buvo auginami žiūrėti į savo gyvenimą ir į savo padėtį gyvenime, negali būti išsaugota.

Potencialūs konfliktai Azijos šalyse

Ir, pavyzdžiui, matote kaip Kinijoje egzistuoja labai stiprus apmaudas tam tikrose visuomenės dalyse. Iš dalies šį apmaudą turi tie, kurie savo gyvenimą matė tam tikroje dėžutėje, paremtoje senąja komunistine sistema. Dabar tai keičiasi, ir todėl jie jaučiasi prarandantys savo valdžią visuomenei. Yra visiškai įmanoma, kad Kinijoje gali įvykti didelė konfrontacija per ateinantį dešimtmetį, tarp tų, kurie mėgina toliau laikytis įsikibę į komunistinę sistemą ir komunistines struktūras, ir tų, kurie perėjo prie naujų struktūrų ir kurie mato naujas galimybes, kurie yra susitelkę į pinigų uždirbimą ir savo padėties gyvenime pagerinimą, kuris taptų įmanomas šių uždirbtų pinigų dėka.

Egzistuoja įsitvirtinęs elitas, kurį sudaro komunistinės partijos valdininkai ir administratoriai, ir iškilti siekiantis valdžios elitas, kurį sudaro tie, kurie paėmė ir toliau vis stiprina savo paimtą ekonominę galią. Ir tai potencialiai gali atvesti prie didelio, labai didelio kataklizmo Kinijos visuomenėje. Galbūt tai ir nesibaigs smurtine revoliucija, tačiau tai iš tiesų gali atvesti prie labai didelės įtampos.

Panašias tendencijas matote ir Japonijoje. Šios tendencijos nėra visiškai tokios pačios, nes Japonijoje nėra komunistų, tačiau taip pat matote įsitvirtinusį valdžios elitą, siekiantį išlaikyti senuosius papročius, ir naują valdžios elitą, kuris nori perimti kontrolę ir nori nukreipti visuomenę nauja kryptimi.

Daugelyje Azijos šalių, įskaitant ir Pietų Korėją, taip pat matote ir dar vieną dalyką – augančią nelygybę tarp turtingų ir vargšų. Matote, kad yra žmonių, kurie vis labiau turtėja, ir jų turtai jau yra praaugę bet kokias protu suvokiamas ribas, nes jie pasinaudojo sistema. Jie pasinaudojo augimu ir pasinaudojo privilegijuotomis pozicijomis, kurias turėjo pasiekę korporacinėje struktūroje, ir kartais pasinaudojo net ir valdžia, korupcijos pagalba, kad sustabdytų tuos, kurie buvo žemiau už juos. Tad užuot pasidalinę savo turtu su žmonėmis, jie sukoncentravo įmonės uždarbį akcininkų rankose, užuot pasidalinę jį su darbuotojais. Ir šie žmonės, kurie dirbo visą gyvenimą, dabar jaučia, jog jų pragyvenimo lygis pamažu vis krinta, ir jaučia, jog tai yra neteisinga.

Konfliktas tarp jaunų ir senų

Ir tuomet sekantis konfliktas, kuris tūno pasislėpęs daugelyje visuomenių, yra konfliktas tarp jaunų žmonių ir senesnių, labiau įsitvirtinusių žmonių, kurie vis dar tebėra užėmę pagrindines pozicijas visuomenėje ir korporacinėse struktūrose. Daugelis jaunų žmonių buvo auklėjami, nuo pat mažumės, kad jiems reikia įgyti išsilavinimą, kad jiems reikia susirasti gerą darbą, kad jiems reikia gauti tam tikros rūšies darbą. Jie visą savo gyvenimą koncentravosi į tai, kad pereitų šią labai labai griežtą, labai labai sunkią švietimo sistemą, idant gautų gerus pažymius ir įgytų aukštąjį išsilavinimą. Ir po to jie išeina su savo universiteto baigimo pažymėjimu ir staiga susiduria su realybe, kad ne kiekvienam baigusiam universitetą egzistuoja darbas pagal specialybę, ir todėl jiems negali būti garantuotas saugus gyvenimas, kokį turėjo jų tėvai, ir kokį jie patys tikėjo turėsiantys, nes jiems taip buvo teigiama nuo pat vaikystės.

Vėlgi, matote, kad dėl visuomenėje egzistuojančio sustabarėjimo, dėl šios struktūros, kuomet visi mano, kad, jeigu tik turėtų tam tikrą padėtį gyvenime ir jei tik jie priimtų šią padėtį ir išpildytų šios padėties reikalavimus, tuomet jų gyvenimas būtų saugus, jų gyvenimas būtų nuspėjamas. Būtent dėl šios struktūros, kai žmonės suvokia, kad saugumas, kurį jie laikė savo teise gyvenime, neegzistuoja, tuomet jų reakcija į tai yra pyktis. Žinoma, pyktis neveda į augimą ir pyktis neveda į progresą visuomenėje. Todėl jums, kurie esate dvasingi žmonės, yra labai svarbu būti pionieriais, įveikti šią sąmonę savyje, bet taip pat išsakyti prašymus, kad visuomenė atrastų būdą įveikti šias problemas, kad su tuo nebūtų nueita į tokią būseną, kuomet viskas pasidaro taip išpūsta, kiekvieną problemą pyktis yra taip stipriai išpūtęs, jog tiesiog neįmanoma apie tai racionaliai kalbėti.

Ir dalykas, kurį jūs, žinoma, matote daugelyje vietų pasaulyje (ir kurį, pavyzdžiui, matėte Vakaruose – nepasitenkinimą tarp jaunimo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje), yra tas, kad, daugeliu atveju, senesnioji karta, kuri jaučia, jog jų gyvenimas yra saugus, nenori klausytis jaunų žmonių, kol jauni žmonės nenueina į kraštutinumą ir netampa labai pikti. Ir tai, deja, debatus visuomenėje pakreipia nekonstruktyvia linkme, dažnai atvedančia prie blogų sprendimų, kurie iš tiesų niekam nėra naudingi ir kurie dažnai leidžia įsiterpti valdžios elitui ir imti manipuliuoti šia situacija. Tad jums yra svarbu laikytis vizijos ir išsakyti prašymus, kad Pietų Korėjos visuomenė galėtų atrasti konstruktyvesnį būdą tvarkytis su šia problema. Žinau, kad tai yra labai didelis iššūkis ir bus labai sunku susitvarkyti su šia problema, tačiau taip pat žinau, jog tai nėra neįmanoma.

Individas turi įgimtą vertę

Matote, mano mylimieji, dalykas, apie kurį jau kalbėjo kiti mokytojai, yra tas, kad individas nebuvo laikomas turinčiu savaiminę vertę; visuomenė nematė individo vertės. Žmonės to nematė, ir nei visuomenė, nei korporacijos nematė būtinybės investuoti į žmones ir laikyti juos ištekliu. Vienintelis būdas iš tiesų išspręsti šią situaciją su jaunais žmonėmis, kokia ji yra šiandien, ir ji netgi dar labiau paaštrės ateinančiais metais, yra pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, kuomet imtumėte suvokti, kad gyvenimo tikslas nėra saugumas. Gyvenimo tikslas nėra atrasti sau padėtį visuomenėje, priimti šią padėtį, užbaigti universitetą, kad galėtumėte dirbti tam tikrą darbą ir kad dirbtumėte šiame darbe visą savo likusį gyvenimą, kol išeisite į pensiją ir galiausiai mirsite.

Dalykas, dėl kurio jums reikia išsakyti savo prašymus, yra tai, kad Pietų Korėjos žmonės pakeistų savo požiūrį į gyvenimą, savo požiūrį į tai, ką reiškia būti žmogumi. Reikia, kad jie imtų suvokti, kad būdami žmogumi turite įgimtą vertę savyje, nes esate ne žmogus, o dvasinė būtybė. Tai yra perėjimas, kuris tam tikru laipsniu jau įvyko Vakaruose, ir būtent dėl to sakau, jog yra įmanoma pradėti šį perėjimą. Nesakau, kad kuri nors šalis Vakaruose jau užbaigė šį perėjimą, nes Vakaruose vis dar tebeegzistuoja didelė sumaištis ir daug problemų, susijusių su požiūrio į gyvenimą pakeitimu.

Aš tik sakau, jog tai yra įmanoma. Jau buvo pademonstruota, kad jūs, kaip visuomenė, galite labiau imti vertinti individą. Tai taip pat padės daugeliui jaunų žmonių išvysti savo buvimo žmogumi vertę, kuri nėra priklausoma nuo to, ar turite darbą, arba nuo to, ar turite tam tikros rūšies darbą. Tai netgi gali padėti visuomenei priartėti prie suvokimo, kad yra ne tik kad priimtina, bet visuomenei netgi gali būti naudinga, kad tam tikras skaičius žmonių nesilaikytų tradicinio modelio, kuomet jie lavinasi, kad galėtų turėti tam tikrą darbą ir dirba šį darbą visą savo likusį gyvenimą. Visuomenei būtų naudinga turėti tam tikrą procentą žmonių, kurie galėtų atsitraukti šiek tiek atgal, neleisdami, kad visą jų gyvenimą ir dėmesį prarytų daug jėgų reikalaujantis darbas dabartinėje situacijoje. Yra vertinga turėti žmonių, kurie turėtų laisvo laiko, laisvos energijos ir laisvo dėmesio, kuriuos galėtų skirti kitiems gyvenimo aspektams.

Tradiciškai tai matėte daugelyje vienuolių, tiek budizmo religijoje, tiek ir kitose religijose, kuomet šie žmonės pasitraukdavo iš visuomenės ir koncentruodavosi į religingesnį ar netgi dvasingesnį gyvenimo būdą. Tačiau dėl šiuolaikinių laikų vystymosi, šis reiškinys nebėra toks dažnas. Matote daugelyje Vakarų šalių, jog yra tam tikras procentas žmonių, kurie neturi darbo ir kurie gyvena lyg tam tikroje niekieno žemėje, kuomet jie nėra atradę dvasinės gyvenimo pusės, ir todėl tiesiog dreifuoja, gyvendami iš jų visuomenės teikiamos socialinių pašalpų sistemos. Jeigu galėtų įvykti poslinkis, kuomet žmonės galėtų pradėti matyti tai kaip galimybę koncentruotis į savo dvasinę prigimtį arba koncentruotis į savo kūrybiškumo vystymą, tuomet tai galėtų pakeisti visą padėtį visuomenėje, kuomet visuomenė galėtų pradėti tvarkytis su šia problema konstruktyvesniu būdu.

Jaunimo bedarbystė

Galiu jus užtikrinti, kad pasauliniu mastu nėra tikėtina, kad artimoje ateityje jaunimo nedarbo problema matytų kokį nors pagerėjimą. Yra daug, daug šalių pasaulyje, kurios turi didelę bedarbystę tarp jaunų žmonių, kai kuriose šalyse tai siekia 25%, ir šią problemą reikia spręsti, keičiant suvokimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti geru visuomenės nariu, ką reiškia turėti vertę.

Negalite toliau palaikyti šios situacijos, kurioje žmonių vertės jausmas priklauso nuo jų išorinio statuso visuomenėje. Ir būtent taip ir buvo toje sustabarėjusioje struktūroje, apie kurią kalbėjau, tačiau Vandenio amžiuje taip būti negalės. Vandenio amžiuje įvyksiančio augimo dėka, žmonės pradės matyti savo įgimtą – dvasinių būtybių – vertę. Prieš tai bus pereinamasis periodas, kai neišvengiamai bus etapas, kuomet žmonės neišvengiamai pradės kvestionuoti tai, ar tikrai savo vertę įgyjate per išorinį statusą gyvenime, ypač per savo darbą. Ir matysite, jog pasauliui reikės laiko prie to priprasti, ir deja yra taip, mano mylimieji, kad tai yra absoliutus reikalavimas Aukso Amžiui atnešti, tačiau tai taip pat yra dalykas, apie kurį žmonės nenori mąstyti.

Kaip paaiškinome, kai žmonės nenori mokytis iš dieviškojo vedimo, jie turi mokytis iš Skaudžių Smūgių Mokyklos ir šie skaudūs smūgiai ateina įvairiais būdais, tačiau vienas iš šių būdų būtent ir yra ši auganti bedarbystė tarp jaunų žmonių. Kai matote, kad žmonėms nuo vaikystės buvo diegiama siekti tam tikros padėties gyvenime, kaip atlygį už tai žadant saugumą, ir kai staiga šio saugumo jie negauna, matote nepasitenkinimą. Matysite, kad daugelis šių jaunų žmonių netylės ir išeis į sceną, reikalaudami pokyčių visuomenėje. Tai, deja, atves prie įvairių konfliktų, tačiau dalykas, kurio jūsų prašau, yra išsakyti prašymus, kad jūsų visuomenė galėtų įveikti šią problemą, kad įveiktų pyktį ir apmaudą ir atrastų konstruktyvesnį būdą šia problemai spręsti.

Nei komunizmas, nei nežabotas kapitalizmas

Ir, žinoma, egzistuoja būdai spręsti šią problemą, ir pirmiausia jums reikėtų pažvelgti į situaciją, kurioje leidote šioms korporacijoms sukoncentruoti turtą labai nedidelio elito rankose. Puikiai žinau, kad kiekvieną kartą, kai kalbu apie dalinimąsi turtu, atsiranda žmonių (ypač Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir kitur), kurie iš karto puola šaukti: „komunizmas!“ Tačiau aš čia kalbu ne apie komunizmą. Ir aš čia taip pat nekalbu apie ekstremalų, nekontroliuojamą kapitalizmą. Kaip sakėme anksčiau, kai žlugo Sovietų Sąjunga, iš tiesų žlugo visų -izmų amžius. Žlugo ne tik komunizmas, taip pat žlugo ir kapitalizmas ir visos kitos -izmų formos.

Žlugo amžius, kuriame visuomenei užteko priimti tam tikrą filosofiją ir tuomet manyti, kad ši filosofija išspręs visas jų problemas. Tačiau Aukso Amžiuje tai nebeveiks, ir todėl visuomenei reikia išeiti už visų šitų sistemų ribų, kurias sumąstė žmogiški protai arba puolusių būtybių protai, ir kurios nori priversti realybę įtilpti į tam tikrų idėjų rinkinį. Aukso Amžiuje turi atsirasti supratimas, kad mums reikia naudotis tuo, ką Motina Marija pavadino motinos išmintimi, kad užduotume sau klausimą, kaip iš tiesų veikia gyvenimas. Todėl galima pažvelgti į visuomenę, pavyzdžiui, į Pietų Korėją. Korėja yra pasidalinusi į komunistinę Šiaurę ir Pietus, kuriuose komunizmo nėra. Pietų Korėjoje egzistavo tendencija galvoti, kad kapitalizmas yra pranašesnis už komunizmą ir todėl, jeigu tik leisite kapitalizmui nevaržomai reikštis, tuomet jis sukurs labiau klestinčią visuomenę.

Ir iš tiesų, mano mylimieji, leidę kapitalizmui nevaržomai reikštis, jūs sukūrėte didelius turtus visuomenėje, tačiau būtent dėl to, kad kapitalizmui buvo leista reikštis nevaržomai, šie turtai ėmė koncentruotis į vis mažesnį ir mažesnį žmonių elito ratą. Ir kapitalizmas kaip sistema būtent ir yra sukurtas tai daryti, kaip ir komunizmas yra sukurtas sukoncentruoti kontrolę nedidelio elito rankose. Komunistinėje sistemoje ši kontrolė yra įgyjama per partiją, bet kapitalistinėje sistemoje ji yra įgyjama per ekonominio aparato kontrolę, kuomet turtai yra sukoncentruojami į nedidelio elito rankas. Ir per šiuos turtus jie gali kontroliuoti visuomenę.

Jums reikia atsitraukti nuo šitos situacijos ir tarti: „Tad dabar, kai suvokiame, kad atotrūkis tarp turtingų ir vargšų vis auga, kad auga jaunimo bedarbystė, mums yra būtina pripažinti, kad mūsų iki šiol turėta kapitalizmo forma pasiekė gyvenimo, kuriame mums buvo naudinga, pabaigą. Laikas mums į ją pažvelgti kritiškai ir pamatyti jos ribotumus, ir tuomet sukurti naujus metodus.“ Mes čia nekalbame apie komunistinės sistemos sukūrimą, nes komunizmas yra miręs. Mes kalbame apie naujo požiūrio į ekonomiką atradimą, kuomet suvoktumėte, jog laisva visuomenė negalės išlikti laisva, jeigu leis nedideliam elitui įgyti absoliučią ekonomikos kontrolę.

Kapitalistinė sistema yra tokia sistema, kurioje nedidelis elitas reikalauja, kad jam būtų suteikta nevaržoma laisvė perimti ekonomiką. Tai negali užtikrinti laisvės visuomenei, ir būtent dėl to jums reikia suvokti, kad, nepaisant visos nuo komunizmo iškilimo pradžios išsakytos retorikos, kapitalizmas negali sukurti ir nesukurs laisvos visuomenės. Jis sukurs visuomenę, kuri bus tokia pat nelaisva kaip ir komunistinė visuomenė, tik tai bus pasiekta kitokiomis priemonėmis.

Naujas požiūris į ekonomiką

Jums reikia suvokti, kad egzistuoja būtinybė atrasti naują požiūrį į ekonomiką. Nesakau, naują ekonominį modelį ar sistemą, nes mes neieškome sistemos ar modelio. Mes ieškome augančio suvokimo, kad, jeigu visuomenė yra laisva (ir teigia esanti laisva visuomenė, ir nori būti laisva visuomenė, ir nori būti demokratiška visuomenė), tuomet ji privalo užtikrinti, kad nedidelis elitas negalėtų atimti laisvės ir privilegijų iš didžiosios visuomenės dalies. Ji privalo užtikrinti didžiausią įmanomą laisvės laipsnį, didžiausią klestėjimą, didžiausiam įmanomam žmonių skaičiui.

Todėl turi būti pripažinta, kad turtai, kurie buvo sukurti Pietų Korėjos šalyje, nepriklauso nedideliam akcininkų elitui didelėse korporacijose. Jie priklauso žmonėms, nes būtent šių žmonių darbas sukūrė šiuos turtus. Todėl visuomenei reikia atrasti būdą – ir kiekvienai šaliai tai reikia padaryti individualiai pagal savo kultūrą – apriboti turto kiekį, kuris galėtų būti sukoncentruotas kelių žmonių rankose, idant sukuriamas turtas būtų padalintas tarp žmonių. Tai gali įvykti įvairiais būdais, tačiau vienas iš jų būtų sukurti naują korporacijų tvarkymo būdą, kad jų sukurtas pelnas nenueitų vien tik akcininkams. O tiksliau, jis galėtų nueiti akcininkams, nes visi toje korporacijoje dirbantys darbuotojai būtų šios korporacijos akcininkai.

Nepakanka tiesiog pirkti akcijas, jums iš tiesų reikia stengtis ir dirbti korporacijai, kad užsidirbtumėte savo akcijas. Ir, žinoma, egzistuoja ir kiti būdai, kurie yra pernelyg sudėtingi, kad galėčiau juos paaiškinti šiame mokyme, tačiau iš tiesų yra žmonių visuomenėje, įskaitant ir Pietų Korėją, kurie šiuo metu turi susiderinimą su manimi, kad atneštų specifines idėjas, kurios yra reikalingos, kad Pietų Korėja galėtų pereiti į labiau Aukso Amžių atspindinčią visuomenės ir korporacijų struktūrą.

Reputacijos išsaugojimas

Jeigu jūs, tie, kurie esate dvasingi žmonės, laikysitės šios vizijos ir išsakysite prašymus, tuomet tai iš tiesų galės įvykti, jeigu žmonės norės. Ir jūs, žinoma, galite išsakyti prašymus, kad žmonės būtų išlaisvinti nuo senųjų matricų. Galite išsakyti prašymus sustiprinti Šivos veiksmą, kuomet suvoktumėte, kad demonai, kurie buvo sukurti Pietų Korėjos šalyje, sukurti buvo būtent valdžios elito, palaikančio dabartinį status quo, kuriame korporacijos turi nežabotą valdžią. Išsakydami prašymus jų surakinimui ir sudeginimui, išlaisvinsite žmones, kuomet jie staiga galės pajusti, lyg akmuo jiems būtų nusiritęs nuo pečių, ir tuomet sugebės aiškiai mąstyti. Sugebės atsitraukti atgal ir tarti: „Čia kažko trūksta, mes toliau negalime taip tęsti, mums reikia ieškoti naujo požiūrio, reikia ieškoti naujų idėjų, nes negalime toliau eiti tuo pačiu keliu.“ Ir kai tai įvyks tam tikru mastu, kai tai pasieks kritinę masę, tuomet pradėsite matyti pokyčius.

Iš pradžių tai nevyks viešai, nes visose Azijos šalyse, taip pat ir Korėjoje, egzistuoja tendencija – noras išsaugoti reputaciją, išsaugoti išorinį įspūdį. Žinoma, tą patį matote visame pasaulyje, tačiau Azijoje ši tendencija yra labai stipri, žmonėms yra labai svarbu išsaugoti regimybes, išsaugoti, išlaikyti reputaciją. Tai, žinoma, reiškia, kaip kad kalbėjome apie diktatoriaus protą, kuris nesugeba pripažinti suklydęs, taip pat ir Pietų Korėjos šaliai ir jos vadovams bus labai sunku pripažinti klydus.

Visi žinote apie neseniai įvykusią katastrofą, per kurią sudužo keltas. Visi žinote, kad kažkas yra slepiama, tačiau galiu jums pasakyti, kad nėra jokios konspiracijos, kuri būtų sukėlusi šį sudužimą. Tai buvo pačios sistemos ir žmonių, dariusių šį darbą, klaida. Jiems taip rūpėjo sekti taisyklėmis, išsaugoti išorines regimybes visoje sistemoje, nuo išplanavimo iki statymo ir laivo valdymo. Todėl tai buvo sistemos klaida, ir nėra nė vieno, kuris drįstų išeiti į priekį ir tai pripažinti. To pripažinti nenori žmonės, kurie žino, kad žmonių pasitikėjimas ir Korėjos visuomenės reputacija pernelyg dėl to nukentėtų.

Tad egzistuoja ši sąmonė (ir tai yra labai stipri sąmonė ir, žinoma, jos viršūnėje yra demonas, kuris turi būti surakintas jūsų prašymų pagalba), kuri absoliučiai nori išsaugoti regimybę, kad viskas yra gerai, kad viskas yra kontroliuojama ir sistemoje nėra klaidų. Matote, mano mylimieji, kaip mėginome paaiškinti, nereikėtų mąstyti iš klaidų perspektyvos. Žinau, kad gali atrodyti, jog yra tokia daugybė dalykų, kurie turi pasikeisti, jog kažkas kažkur turi būti blogai, kažkur turi būti klaida, tačiau kaip sakiau iš pradžių, nelaikau Pietų Korėjos atsilikusia šalimi. Jūs padarėte tokį didelį progresą. Tad nereikėtų staiga pradėti galvoti, kad susikirtote. Reikėtų tiesiog suvokti, kad pakilote į tam tikrą savo visuomenės išsivystymo lygį, ir, kad galėtumėte toliau augti, kad galėtumėte pakilti į sekantį etapą, jums reikia paleisti kai kurias senas tendencijas, senus mąstymo įpročius, senus elgesio įpročius.

Pakilimas virš nesėkmės rizikos

Jums reikia pažvelgti į tai kas paseno, bet jums nereikia klijuoti klaidos etiketės, mano mylimieji. Nereikia ieškoti atpirkimo ožio. Jums tiesiog reikia pripažinti, jog tai nebėra geriausias požiūris. Mums reikia atrasti geresnį, tokį, kuris galėtų mus perkelti į sekantį etapą. Jei atsiras šis atvirumas ieškoti geresnio požiūrio, pažadu jums, perduosiu jį per žmones, kurie yra atviri. Todėl galite išsakyti prašymus, kad visuomenė pradėtų palikti šią maniją išsaugoti regimybes, kuomet stengiatės pavaizduoti, kad viskas yra tiesiog tobula.

Mano mylimieji, jeigu viskas būtų tobula, kodėl tuomet tiek daug žmonių yra nepatenkinti? Priežastis, dėl kurios jie yra nepatenkinti, yra, kaip paaiškinome, sąmonė. Matote įtampą visuomenėje, todėl kad (kaip paaiškinau), kai žmonės parduoda savo sielas saugumui, sieloje atsiranda vis didėjantis nepasitenkinimas, kuris privalo būti nukreiptas į išorę. Štai kodėl tiek daug žmonių jį nukreipia į visuomenę. Tuo pat metu taip pat matote, kad pati visuomenė nori išsaugoti regimybę, jog viskas yra gerai, ir todėl ji nesuteikia galimybės šį nepasitenkinimą išlieti.

Nėra galimybės išsklaidyti įtampą, ir žinote, kaip senieji garo varikliai turėdavo katilą, boilerį, po kuriuo uždegdavote ugnį ir įpildavote į jį vandenį, kuris virsdavo garais, ir šie garai sukurdavo spaudimą. Spaudimas buvo reikalingas tam, kad suteiktų variklio darbui reikalingą jėgą, tačiau kartu privalėjo būti ir saugumo vožtuvas, kuriuo galėjote nuleisti garą, nes, jeigu spaudimas pasidarytų pernelyg didelis, įvyktų sprogimas. Ir jums reikia išsakyti prašymus, kad visuomenė atrastų būdą pažvelgti į save ir spręsti įvairias iškylančias problemas tokiu būdu, kad šiam spaudimui būtų galima nuleisti garą.

Tačiau, tiesą sakant, geresnis būdas į tai žiūrėti būtų tai, kad garas nebūtų tiesiog išleistas į orą, bet būtų išleistas taip, kad suteiktų postūmį ir kryptį naujam visuomenės problemų sprendimo būdui. Užuot žiūrėję į tai kaip į nesėkmę, užuot priešinęsi augimui, kol kas nors sugrius, kuomet taps akivaizdu, jog klaida egzistuoja, galėsite pasukti nauja kryptimi, nepatirdami šio didelę gėdą keliančio, labai šokiruojančio suvokimo, kad kažkas nepavyko. Visi žinote, kad šis incidentas, kad ir koks šokiruojantis ir baisus jis būtų buvęs jame dalyvavusiems žmonėms, tapo kažkuo daug daugiau už patį incidentą. Tai tapo simboliu, ir tai tapo šitos dinamikos, kurią aprašau, simboliu, kuomet vis daugiau ir daugiau žmonių žino, kad kažkas turi pasikeisti. Tačiau egzistuoja pasipriešinimas pokyčiams, dėl šio tikėjimo, kad, jeigu kažkas turi pasikeisti, tai reiškia, kad su senuoju dalyku kažkas buvo ne taip. Jums reikia išsakyti prašymus naujo požiūrio atsiradimui. Ir svarbiausia čia yra ne sakyti, kad senasis dalykas buvo klaidingas, svarbiausia čia yra suvokti, kad, norint paaugti iki sekančio lygmens, mums reikia naujo požiūrio, reikia naujų idėjų ir naujų metodų.

Ir čia, mano mylimieji, daviau jums labai daug dalykų, kuriuos jums reikės suvirškinti ir apie kuriuos jums reikės pamąstyti, tačiau kaip puikiai žinote iš mano diktavimų perdavimų istorijos, kai pradedu kalbėti, man nėra lengva sustoti, nes aš iš tiesų labai nekantrauju visose visuomenėse matyti progresą. Ir iš tiesų labai nekantrauju matyti progresą Pietų Korėjoje, nes ši šalis yra artima mano širdžiai. Joje yra įsikūnijusių daug sielų, kurios yra maniškės, kurios yra susiderinusios su manimi ir kurios čia įsikūnijo būtent dėl to, kad matė potencialą atnešti tam tikrus Aukso Amžiaus aspektus Pietų Korėjoje, kuri tuomet gali tapti įkvėpimu kitoms šalims.

Tad noriu padėkoti jums už jūsų dėmesį. Dėkoju už tai, kad sukūrėte šį susirinkimą, kuriame susirinkote drauge ir man tapo įmanoma perduoti šią žinią. Žinoma, turiu dar labai daug dalykų, kuriuos noriu atnešti į šią Korėjos šalį, ir aš rasiu būdų atnešti šias idėjas per įvairius žmones, esančius įvairiuose visuomenės postuose, kurie sugebės gauti šias idėjas. Galbūt daugelis žmonių sugebės gauti tik vieną idėją, tačiau yra pakankamai žmonių, kurie gali gauti šias idėjas, kad viskas, ką trokštu atnešti, būtų atnešta. Žinoma, ne viską galima perduoti per pasiuntinį, kad ir koks išsilavinęs šis pasiuntinys būtų, ar kad ir kiek žinių jis beturėtų.

Mes trokštame atnešti daug idėjų per žmones, kurie yra tokiose pozicijose, kuriose būdami galėtų įgyvendinti šias idėjas. Ir pasiuntiniu, tokiu kaip šis, mes naudojamės tam, kad įkvėptume tuos iš jūsų, kurie esate dvasingi žmonės, išsakyti prašymus ir laikytis bendros vizijos, kad Aukso Amžiaus matrica galėtų būti atnešta žemyn per keturis lygmenis ir taptų įkūnyta fizinėje plotmėje, per žmones, kurie gali įgyvendinti šias idėjas visuomenėje.

Tad su dideliu džiaugsmu ir dideliu dėkingumu už jūsų buvimą, už jūsų prašymus, užsklendžiu jus Džiaugsmingos Laisvės Liepsnoje, kuri AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com