Nusileidimas į diktatoriaus protą

TEMOS: Žmogiška ir puolusi sąmonė – Puolusių būtybių supratimas – Tobulumo iliuzija – Susikoncentravimas į save – Siekis įrodyti, kad Dievas klydo – Diktatoriai turi mažai asmeninių galių – Baimė, jog bus įrodyta, kad klydote – Diktatorius turi turėti kažką, ką galėtų kaltinti – Ar gali diktatorius pasikeisti? – Įvykių eiga panaši kaip Kinijoje – Poslinkis tarptautinėje bendruomenėje

Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava, 2016 liepos 1 d., per Kim Michaels, konferencija Seule, Korėjoje.

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava ir norėčiau pasiimti jus kelionėn į diktatoriaus protą. Pradėsime, nesusitelkdami į jokį konkretų diktatorių, nes nenoriu, kad manytumėte, jog tai galioja tik vienam asmeniui. Kai žvelgiate į ilgą šios planetos istoriją, net ir tą, kokia ji yra žinoma istorijos knygose, galite matyti, kad buvo didelis skaičius vadų, kurie išsikėlė save į poziciją, kurioje niekas negalėjo prieštarauti jų sprendimams. Jie turėjo absoliučią valdžią. Jiems pasakius, kad kažkas bus taip ir taip, viskas ir privalo būti taip ir taip, o kiekvienas tam prieštaraujantis paprasčiausiai yra nužudomas arba pašalinamas.

Žmogiška ir puolusi sąmonė

Galite manyti, kad šis fenomenas yra neišvengiamas. Galite manyti, kad tai yra žmogiškosios sąmonės padarinys. Mes jus mokėme apie ego, kuris yra žmogiškos sąmonės dalis, ir galite galvoti, kad diktatorius, kuris išsikelia save į šią absoliučios valdžios poziciją, tiesiog persiėmė šią žmogiška sąmone ir ego, nueidamas su jais į galutinį kraštutinumą.

Aš norėčiau atskirti „žmogišką sąmonę“ nuo „puolusios sąmonės.“ Paprastai, kalbėdami apie žmogišką sąmonę, turime omenyje sąmonę, kuri nebūtinai yra labai išsivysčiusi. Tiesą sakant, tiksliau būtų sakyti ne žmogiška sąmonė, o žmogiškas nesąmoningumas arba sąmoningumo trūkumas. Tiesiog yra taip, kad egzistuoja tam tikri gyvybės srautai, kurie nėra ypatingai blogi ir neturi blogų intencijų, tačiau jie tiesiog veikia iš savo sąmonės būsenos ir savo augime tėra pasiekę tik tokį lygį. Tai gali būti dėl to, kad įsikūnijime jie dar nėra labai ilgai, arba gali būti dėl to, kad jie buvo apgaule įvilioti pasilikti tam tikrame lygyje, arba dėl to, kad nenorėjo priiminėti sprendimų, kurie juos būtų pakėlę aukščiau. Tai yra išsivystymo trūkumas, sąmoningumo trūkumas.

Puolusiai būtybei sąmoningumo netrūksta, kalbant apie įgytą patirtį. Ji turi daug patirties, ir būtent dėl to ji yra išmokusi manipuliuoti kitais ir priversti paklusti savo valiai. Būtybės, kurios turi puolusią sąmonę, išmoko pasinaudoti žmogiška sąmone. Jos gali priversti žmogiškoje sąmonėje esančius žmones aklai jomis sekti, priversdamos juos patikėti, kad puolusieji lyderiai yra geradariai arba priversdamos juos bijoti jiems priešintis.

Noriu, kad suprastumėte, jog nėra taip, kad puolusi sąmonė, diktatoriaus sąmonė, tiesiog paima žmogišką polinkį į savanaudiškumą ir nueina su juo į kokį tai kraštutinumą. Tai yra visiškai kitoks sąmonės lygmuo. Tai nėra išsivystymo trūkumas, tai yra išsivystymas, kuris buvo sąmoningai paverstas negatyviu. Ši būtybė siekia paversti save dievu Žemėje, nes atsisakė save transcenduoti ir tapti dievu dvasinėje karalijoje. Šis atsisakymas save transcenduoti neįvyko čia Žemėje, daugumai puolusių būtybių jis įvyko ankstesnėje sferoje, ir būtent dėl to puolusios būtybės nejaučia jokio kraujo ryšio su Žemėje besivystančiais žmonėmis. Jos į juos žiūri tik kaip į įrankius, ir neturi jokios užuojautos, neturi jokio bendrystės jausmo su žmonėmis.

Puolusių būtybių supratimas

Tad nukeliaukime dabar į tokio diktatoriaus protą. Galiu jus užtikrinti, kad tokių diktatorių buvo žymiai daugiau nei matėte jums žinomoje istorijoje. Praeituose amžiuose kai kurie iš jų nuėjo netgi į dar didesnius kraštutinumus, nei matote ar matėte savo neseniai praėjusioje istorijoje. Aš, žinoma, praleidau gana nemažai laiko studijuodamas šį fenomeną, taip pat kaip ir kiti pakylėtieji mokytojai. Mes dažnai, būdami įsikūnijime, pasirinkdavome įsikūnyti artimoje puolusių būtybių aplinkoje, nes norėjome studijuoti juos iš arti, kad galėtume suprasti puolusios būtybės mąstyseną.

Tačiau, mano mylimieji, pastatyti save į artimą puolusios būtybės aplinką nėra tas mokymosi metodas, kurį rekomenduočiau. Tiesą sakant, jeigu kalbėtume absoliučiai atvirai (ką, žinoma, galite daryti, po savo pakylėjimo), galiu matyti, kad manyje buvo tam tikras naivumo ir puikybės mišinys, priimant šį sprendimą susisaistyti su puolusiomis būtybėmis. Manyje egzistavo tikėjimas, kad įmanoma suprasti puolusią būtybę, o taip pat tikėjimas, kad gebėsiu suprasti puolusią būtybę.

Tai yra pavojingas tikėjimas, ir sakau jums tai, nes noriu šiame mokyme pristatyti jums tam tikrą puolusios sąmonės veikimo aspektą. Nenoriu, kad išsiugdytumėte požiūrį, jog dėl to, ką jums sakau aš, ar ką kiti mokytojai jums sakė kitose knygose ir diktavimuose, galėsite pilnai suprasti puolusią mąstyseną. Turite suprasti, kad puolusi mąstysena turi aiškų iracionalumo elementą, ir todėl jos negalima sulyginti su kažkuo, kas seka racionaliais, logiškais linijiškais įstatymais ir dėsningumais.

Kitaip tariant, neturėtumėte imti manyti, kad galite pažvelgti į tam tikrą diktatorių (įvertinti jo požiūrį ir praeityje įvykdytus veiksmus) ir pasinaudoti tuo prognozuodami, ką jis darys vėliau. Gali būti labai sunku nuspėti, ką tokia būtybė darys. Kai kada tai nuspėti gali būti labai lengva, nes būtybė toliau tęs savo daugybę kartų prieš tai pademonstruotą elgesį. Tačiau kitais kartais diktatorius gali padaryti kažką netikėto, ir tai gali būti tiek į gerąja, tiek į blogąją pusę. Sakau tai, nes duodu jums šį mokymą ne tam, kad paimtumėte jį ir pritaikytumėte tam tikram individui ir tuomet manytumėte, jog šis individas visada elgsis tuo pačiu būdu ir negalės pasikeisti pozityvia linkme.

Tobulumo iliuzija

Dėsningumas, kurį matėte tokioje daugybėje civilizacijų, yra tai, kad turite karalių, imperatorių arba kitą valdovą, sutelkusi į savo rankas absoliučią valdžią, kadangi jo pavaldiniai, jo pasekėjai tiki, kad šis asmuo turi absoliutų autoritetą. Ir todėl matėte daugelį, kurie išsikėlė save į poziciją, kurioje juos garbino žmonės, laikę juos savo vadais.

Žinote, kad pastaraisiais dešimtmečiais atsirado koncepcija, kurią buvo imta skelbti lyderystės pasaulyje ir lyderystės mokymuose, ir ši koncepcija yra „tarnaujanti lyderystė.“ Tai, ką matote šiuose diktatoriuose, žinoma, toli gražu nėra tarnaujanti lyderystė, ir tai yra vienas iš būdų, kuriuo galite pasinaudoti, kad atpažintumėte puolusioje sąmonėje esančius žmones. Šiems žmonėms tarnavimo kitiems žmonėms koncepcija tiesiog, kaip sakoma, „neturi ryšio.“ Jiems yra visiškai akivaizdu, kad žmonės čia yra tam, kad tarnautų jiems.

Ko gi reikia, kad taptumėte diktatoriumi, kurį žmonės garbintų kaip turintį beveik dievo autoritetą, ar netgi tam tikras dieviškas savybes? Reikia, kad įžengtumėte į specifinį puolusios sąmonės variantą, kurioje egzistuoja prielaida, kad materialioje karalijoje yra įmanomas toks dalykas kaip tobulumas. Kažkas materialioje karalijoje gali būti tobulas, tai reiškia, jog gali būti aukščiau už visų kitų žmonių, ar bent jau didžiosios dalies žmonių Žemėje pasiektus ir įkūnytus dalykus.

Ir vėlgi, svarbu, kad suvoktumėte, jog ši tikėjimo tobulumu būsena nėra žmogiškos sąmonės padarinys. Tai nėra galutinį kraštutinumą pasiekusi žmogiška sąmonė arba žmogiškasis ego, kurie turėtų šį tikėjimą tobulumu. Ne, mano mylimieji, tai yra puolusios sąmonės padarinys, kuri kokybiškai skiriasi nuo žmogiškos sąmonės. Tobulumas yra paremtas absoliučiu savojo tapatumo – Dievo sūnaus arba dukters tapatumo – neigimu.

Susikoncentravimas į save

Mes jums sakėme, kad visus gyvybės srautus sukūrė jų dvasiniai tėvai ir į įsikūnijimą jus pasiuntė jūsų AŠ ESU Esatis. Jūs savo kelią pradėjote su labai lokalizuota sąmone. Būdamas įsikūnijime (šioje arba ankstesnėje sferoje), gyvybės srautas pradeda gilinti savęs suvokimą, įsisąmonindamas savo kūrybinius gebėjimus ir tai, kaip veikia jo aplinka. Todėl yra įmanoma, kad būtybė gali pasiekti labai aukštą meistriškumo lygį gebėjime susikurti tiksliai tokias fizines aplinkybes, kokių nori gyvybės srautas. Todėl jis gali imti tikėti pasiekęs kažkokį aukščiausią meistriškumą manipuliacijose materija ar netgi kitų žmonių manipuliacijose proto pagalba.

Kaip labai išsamiai paaiškinome, tai nėra tikrasis meistriškumas. Būtybė šiuo atveju tampa susikoncentravusi į save ir siekia išaukštinti save, lygindama save su kitais, užuot siekusi to, ką Jėzus pavadino Kristaus sąmone. Būdami joje turite visumos suvokimą, ir užuot siekę iškelti save, siekiate pakelti aukštyn visus žmones, siekiate pakylėti visą gyvybę.

Laisvos Valios Įstatymas leidžia būtybei eiti šiuo kėlimo savęs aukštyn keliu, kol sfera artėja prie savo pakylėjimo taško. Bet tuomet ateina tas momentas, kai gyvybės srautas privalo susidurti su realybe, kad, nors ir tiki pasiekęs didelį meistriškumą, vis dėlto jis nėra pasirengęs pakylėjimui. Daugelis būtybių, kurios, šios būtybės įsitikinimu, yra žemiau už ją, iš tiesų yra pasirengusios pakylėjimui, nes jos nuskaistino savo širdis, savo esybę ir pasiekė Kristaus sąmonę.

Ir tuomet privalo ateiti tas momentas, kuomet pakylėtasis mokytojas turi pasirodyti šiai būtybei ir priversti ją pažvelgti realybei į akis. Jai tuomet yra duodamas pasirinkimas – pradėti eiti tikruoju keliu, kuriame jai bus suteikta visa būtina pagalba, kad ji galėtų visus pasivyti ir įkūnyti tikrąją Kristaus sąmonę ir tikrąjį meistriškumą. Jeigu ji to daryti nenori, tuomet ši būtybė nusileis arba nupuls į sekančią sferą, kuri yra kuriama.

Yra daug pavyzdžių, kai būtybės, kurios buvo labai susikoncentravusios į save, labai įsimylėjusios save ir savo pačių meistriškumą, buvo priverstos akis į akį susidurti su realybe, jos iš tiesų apsigręžė ir priėmė sprendimą eiti keliu. Jos pasivijo visus ir įkūnijo Kristaus sąmonę. Tai nereiškia, kad jos prarado savo įgytą momentumą, jos tiesiog sugebėjo jį pakeisti ir panaudoti jį, keliant aukštyn Visus.

Taip pat yra pavyzdžių, kuomet būtybės nenorėjo priimti šio sprendimo ir vietoj to pasirinko nusileisti į proto būseną, kurioje ėmė tikėti žinančios geriau už Dievą, kaip veikia visata – ar bent jau kaip turėtų veikti. Jos nusprendė paimti savo laisvą valią į absoliutų kraštutinumą, kuriame nusprendė įrodysiančios, kad Dievas klydo, o jos buvo teisios.

Siekis įrodyti, kad Dievas klydo

Ir tuomet tai privers šią būtybę nupulti į sekančią sferą. Jai nupuolus ir pradėjus naują įsikūnijimų ciklą, ji bus pamiršusi dalį savo ankstesnės egzistencijos, tačiau ji turės labai stiprų vidinį troškimą išaukštinti save ir užimti aukščiausią poziciją savo aplinkoje. Kadangi ji turėjo iš anksčiau įgytą gebėjimą manipuliuoti materija ir kitomis būtybėmis, ji gali labai greitai pasiekti lyderio poziciją savo naujoje sferoje.

Tuomet ši puolusi būtybė gali pradėti naudotis savo pozicija, mėgindama pademonstruoti savo viršenybę, savo neklystamumą, savo tobulumą. Už jos nugaros stovi kitos būtybės, kurios mėgina įrodyti Dievą klydus, ir jos tą daro veikdamos prieš nurodymus, kuriuos naujoje sferoje esančios būtybės gauna iš pakylėtųjų mokytojų. Žinoma, naujoje sferoje visos būtybės yra mokomos pakylėtųjų mokytojų ir sąmoningai suvokia šį savo mokymosi procesą.

Puolusios būtybės mėgina tam priešintis ir mėgina sunaikinti žmonių gebėjimą susiderinti su mumis ir jų pasirengimą tikėti tuo, ką mes jiems duodame. Tai darydamos, jos gali mėginti įrodyti Dievą klydus, paskatindamos žmones patikėti kažkuo, kas yra priešinga realybei. Jos, taip sakant, kuriasi savo pačių pasaulėžiūrą. Tai yra epinė pasaulėžiūra, kurioje jos yra teisios epine prasme, ir todėl kažkas kitas privalo būti neteisus. Tas kažkas kitas gali būti velnias arba gali būti Dievas, tačiau Dievas joms egzistuoja poliariškume su velniu. Todėl jos susikūrė reliatyvų Dievą, kuris nėra tikrasis, besąlyginis Dievas.

Egzistuoja tam tikros puolusios būtybės, kurios yra apsėstos idėjos įrodyti Dievą klydus ir įrodyti, kad jos buvo teisios. Taip pat egzistuoja ir kitos puolusios būtybės, kurios nėra taip susikoncentravusios į mėginimus įrodyti Dievą klydus. Galėtume sakyti, kad yra tam tikros būtybės, kurias su savimi nusitempė kitos puolusios būtybės, nusprendusios įrodyti Dievą klydus. Šios būtybės (kurios buvo nusitemptos kartu) neturi troškimo įrodyti Dievą klydus, tačiau jas pagavo tikėjimo tobulumu sąmonė. Jos iš tiesų tiki, kad vienas žmogus gali būti tobulumo būsenoje, kuri joje esantį žmogų iškeltų aukščiau visų kitų žmonių jo karalystėje arba valstybėje. Todėl jis ima save laikyti vadu, kuris nusipelno valdyti, nes visada yra tobulas.

Diktatoriai turi mažai asmeninių galių

Ir dabar, mano mylimieji, sakiau, kad pasiimsiu jus kelionėn į diktatoriaus protą. Kas vyksta prote diktatoriaus, kuris turi absoliučią valdžią ir milijonus juo aklai sekančių pavaldinių (kurie juo seka iš baimės arba dėl to, kad tiki jo apsiskelbtu tobulumu)? Galite manyti, kai žiūrite į šiuos diktatorius, kad jie yra labai galingos būtybės. Galite žiūrėti į jų išorinius veiksmus ir matyti, kad jie yra pasirengę panaudoti didelę jėgą, pasireiškiančią karinėmis avantiūromis, savo valstybės žmonių malšinimu arba žudynėmis, išžudant tuos, kurie priešinasi jų valdymui. Galite galvoti, kaip galvoja daugelis žmonių, kad šis diktatorius yra galingas asmuo, turintis didelių asmeninių galių.

Ką gi tai reiškia, mano mylimieji, turėti asmeninę galią? Tai reiškia, kad sugebate save kontroliuoti, sugebate kontroliuoti savo protą, savo pačių psichiką. Nėra nieko jūsų išorėje, kas galėtų jus priversti priimti tam tikrą sprendimą. Kad ir su kokia situacija susidurtumėte, esate laisvi priimti sprendimą, kuris būtų paremtas jūsų vidiniais apmąstymais. Niekas jūsų išorėje negali jūsų priversti ir niekas jūsų viduje negali jūsų įstumti kartoti praeityje susiformavusių elgesio šablonų, kurie verstų jus priimti tam tikrą sprendimą.

Ir dažnai matote, kad žmonės, kurie iš tiesų turi tokį meistriškumą, nėra valdžios postuose, nes jie nenori valdyti kitų. Jie suvokia, kad Visumos pakylėjimo tikslas yra tai, kad žmonės augtų savo sąmonėje, o jie negali augti savo sąmonėje, kai juos valdantis diktatorius visus sprendimus priiminėja už juos. Jie auga, kai sprendimus priima patys, o tai reiškia, kad jiems turi būti suteikta laisvė priiminėti šiuos sprendimus.

Baimė, jog bus įrodyta, kad klydote

Kai žvelgiate į diktatoriaus protą, matote, kad jis nėra laisvas, nes nuolatos priiminėja sprendimus, kuriuos priiminėti jį verčia išorinės aplinkybės arba jo paties vidinės aplinkybės. Ir kas gi yra pagrindinė vidinė aplinkybė – varomoji tokio diktatoriaus jėga? Baimė, mano mylimieji. Tie, kurie naudojasi „didžiausiomis“ galiomis, ir tie, kurie savo valdžia naudojasi nuožmiausiai, yra tie, kurie turi didžiausią baimę.

Ir ko jie bijo? Na, mano mylimieji, kad galėtumėte apgauti kitus, pirmiausia turite būti apgavę save. Yra tam tikros puolusios būtybės, kurios yra labai gudrios intelektualumo prasme. Jos moka labai gudriai samprotauti ir moka labai įtikinėti kitus žmones arba priversti juos įpulti į abejonių būseną, kurioje jie nebežino kuo tikėti. Tačiau prieš išsiugdydamos šį gebėjimą apgaudinėti kitus, jos pirmiausia turėjo apgauti save. Jos turėjo patikėti savo pačių iliuzijomis, turėjo suvalgyti savo pačių užnuodytą obuolį.

Diktatorius, kuris tiki, jog valdo dėl to, kad yra tobulumo būsenoje, pats tiki esąs tobulas, kitaip nesugebėtų psichologiškai pakelti šios situacijos. Jis negalėtų taip negailestingai naudotis savo valdžia, naikindamas kiekvieną, drįsusį suabejoti jo tobulumu. Diktatorius tiki esąs tobulas, o ką tai reiškia? Kaip galite išlaikyti iliuziją, kad esate tobuli? Tik niekada nepadarydami klaidos. Kokia yra didžiausia diktatoriaus baimė? Kad jis gali padaryti klaidą, kad gali būti įrodyta, jog jis klydo, ir įrodyta tai būtų nepaneigiamu būdu ir tą pamatytų visi jo žmonės.

Diktatorius labiausiai bijo, jog gali priimti sprendimą, kuris paskui pasirodys esantis klaida, ir tai bus pademonstruota tokiu būdu, kad jis pats turės pripažinti, jog buvo absoliučiai neteisus. Ir tuomet jis bus priverstas pripažinti nesąs tobulas. Ar matote, mano mylimieji, kad šių diktatorių pagrindinė varomoji jėga yra ši baimė? Nėra absoliučiai jokių priemonių Žemėje, kurių jie nesiimtų, norėdami išlaikyti iliuziją, kad niekada neklysta.

Sunkumas, su kuriuo jie susiduria, ir tai yra egzistencinis sunkumas, yra tai, kad, kai esate absoliutus šalies vadas ir priimate sprendimą, kad jūsų šalis turėtų kažką daryti, tuomet ką jums belieka kaltinti, kas yra aukščiau už jus, kam galėtumėte permesti savo kaltę? Nėra nieko. Jums gali tekti mėginti perkelti kaltę kokiai nors jūsų išorėje egzistuojančiai jėgai, ir būtent tą jūs matote daugelyje diktatorių. Jie buvo tam tikros šalies vadais, tačiau ši šalis neturėjo absoliučios valdžios Žemėje.

Diktatorius turi turėti kažką, ką galėtų kaltinti

Arkangelas Mykolas anksčiau minėjo, kad niekada nebuvo vienos šalies ar imperijos, kuri būtų pasiekusi absoliučią valdžią Žemėje, ir taip yra iš dalies dėl antrojo termodinamikos dėsnio ir fakto, kad tokia imperija kuriasi savo pačios opoziciją. Ji galiausiai pasiekia tokį tašką, kuomet nebesugeba įveikti savo susikurtos opozicijos, kai ji yra atspindima jai atgal. Taip pat egzistuoja psichologinis komponentas, kadangi nė vienas diktatorius, tikintis savo paties tobulumu, iš tiesų nenori būti pozicijoje, kurioje turėtų absoliučią valdžią Žemėje. Jis nesąmoningai atstumia tokią poziciją, nes, jeigu niekas neegzistuotu už jo imperijos ribų, kas jam priešintųsi, kam tuomet jis galėtų suversti kaltę? Matote, diktatoriui reikia turėti kažką, kas jam priešintųsi, kad jis visada galėtų kaltę dėl savo padarytų klaidų suversti tai išorinei jėgai, kuri jam priešinasi.

Kaltę jis taip pat gali suversti savo paties žmonėms, kad jie nepadarė užduoties taip, kaip jis jiems liepė ją padaryti, arba kad nepadarė jos pakankamai gerai. Jis taip pat gali nusileisti į proto būseną, kurią psichologai vadina kliedėjimu. Jis gali susikurti savo fantazijų pasaulį, kad net ir tuos sprendimus, kurie turi akivaizdžiai nepageidaujamas pasekmes, jis galėtų (savo paties prote) pateisinti ir nelaikyti klaidomis. Todėl savo paties prote jis gali išlaikyti iliuziją, kad nepadarė klaidos, ir todėl vis dar tebėra tobulas. Ir tai matėte daugumoje jums žinomų diktatorių. Hitleris, Stalinas ir Mao – trys mūsų dažnai minimi diktatoriai, visi priklausė šiai kategorijai. Savo pačių protuose jie susikūrė fantazijų pasaulį, kuriame tiesiog negalėjo būti neteisūs, kad ir kas benutiktų.

Ar gali diktatorius pasikeisti?

Todėl dabar kyla klausimas: „Ar įmanoma, kad diktatorius galėtų priimti savo klystamumą, galėtų priimti, jog nėra tobulas?“ Ko reikia, kad tai įvyktų? Jei paimtume Hitlerio atvejį, daugybė jo nesėkmių, karui artėjant į pabaigą, galiausiai privertė jį suprasti, kad jis nėra tobulas, kad priėmė klaidingus sprendimus ir kad Vokietijos pralaimėjimas yra neišvengiamas. Žinote, kad daugybę metų jis buvo neigimo būsenoje, kliedėjimo būsenoje, kuomet įsivaizduodavo savo galvoje komanduojantis neegzistuojančioms armijoms, laimėdamas mūšius, kurių niekada nebuvo, arba laimėdamas mūšius, kurie iš tiesų buvo pralaimėjimai. Bet atėjo toks momentas, kai jis daugiau nebegalėjo neigti realybės, kad Vokietija bus nugalėta, ir todėl jis nebegalėjo toliau su savimi gyventi ir įvykdė savižudybę. Taip pat matėte, kad Stalinas ir Mao niekada nepasiekė šio taško, ir todėl mirė tikėdami savo pačių tobulumu ir neklystamumu.

Klausimas, kurį jums pateikiu, yra šis: „Ko reikia, kad diktatorius – kuris tiki esąs tobulas, kuris suvalgė savo paties užnuodytą obuolį ir suvalgė jo tėvo jam duotą užnuodytą obuolį – ko gi reikia, kad toks asmuo iš tiesų būtų pasirengęs pripažinti, kad nėra tobulas, ir todėl pakeistų tai, kaip naudojasi savo valdžia arba atiduotų šią valdžią?“ Tai yra labai delikatus klausimus, akivaizdžiai neturintis jokio absoliutaus atsakymo.

Vienas potencialas yra tai, kad šis žmogus galėtų patirti poslinkį sąmonėje, kuomet imtų matyti, jog užuot ir toliau naudojęsis valdžia, kaip buvo išmokytas daryti, jis iš tiesų galėtų pasiekti aukštesnę tobulumo būseną, atsisakydamas dalies savo valdžios ir suteikdamas savo žmonėms didesnę laisvę ir gausingesnį gyvenimą. Yra pavyzdžių iš praeities, kuomet tai įvyko. Jų nėra daug, tačiau jie iš tiesų egzistuoja.

Priežastis, dėl kurios apie tai kalbu, žinoma yra ta, kad taikingiausias įmanomas Korėjos padalijimo rezultatas būtų tai, kad tam tikras diktatorius patirtų jungiklio persijungimą savo prote, kuomet imtų matyti, jog negali išlaikyti savo neklystamumo auros toliau darydamas tai, ką taip ilgai darė jo tėvas ir senelis. Šią savo neklystamumo aurą jis galėtų išlaikyti nuspręsdamas, kad jo didžiadvasiškumas reikalauja suteikti žmonėms didesnes laisves ir atverti potencialą gausingesniam gyvenimui, aukštesniam pragyvenimo lygiui.

Kitaip tariant, tai leistų jam pasiekti aukštesnę tobulumo būseną nei jo tėvas ir senelis, ir jis pasirodytų kaip lyderis, sugebėjęs atvesti savo žmones į geresnį amžių, nei buvo pasiekta jo tėvo ir senelio. Yra įmanoma, kad tai gali įvykti. Ar tai tikėtina, mano mylimieji? Na, tam egzistuoja didesnis potencialas nei galite manyti, tačiau vėlgi, neduosiu jums konkretaus skaičiaus. Noriu, kad tie iš jūsų, kurie esate pasirengę tai daryti, pakeistumėte savo požiūrį į šį diktatorių ir iš tiesų imtumėte laikyti tyrą viziją, kaip ją pavadino Motina Marija, kad pozityvūs pokyčiai iš tiesų gali įvykti.

Galite jausti, kad šis žmogus padarė daug žiaurių dalykų, ir kad jo tėvas ir senelis padarė daug žiaurių dalykų tiek Šiaurės, tiek ir Pietų Korėjos žmonėms. Vėlgi, jūs galite jausti troškimą nubausti arba priversti tą žmogų jaustis atsakingu, priversti jį pamatyti savo klaidas. Mano mylimieji, tai, ką jums rodau, yra potencialas, kaip paaiškino Kuan Jin, kad mes galime pasukti Šiaurės Korėją panašiu keliu, kuriuo nuėjo Kinija.

Įvykių eiga panaši kaip Kinijoje

Ar suprantate, kad nors Kinija (po Mao) neturėjo vieno visagalio diktatoriaus, koks buvo Mao, joje vis dar tebebuvo labai nedidelis elitas, turėjęs beveik diktatorišką, beveik absoliučią valdžią. Jiems buvo būtina išlaikyti neklystamumą, ne tik savo pačių asmeniškai, bet taip pat ir partijos, visos sistemos.

Kaip jie galėjo padaryti Kiniją atvirą verslui su Vakarais ir toliau išlaikyti savo neklystamumo aurą? Na, kaip matėte, jiems pavyko tai padaryti, bent jau savo pačių protuose ir didelės dalies savo žmonių protuose. Būtent šis lyderių mąstysenoje įvykęs poslinkis – kuomet jie išvydo kitą būdą propaguoti savo neklystamumo aurą – pastūmėjo Kiniją pasukti nauju keliu. Ir dabar Kinija jau yra taip toli nuėjusi šiuo keliu, kad jai būtų neįmanoma sugrįžti į ankstesnius laikus. Kinijos žmonės jau nuėjo taip toli, kad paprasčiausiai būtų neįmanoma sugrįžti į tą situaciją, kuri egzistavo Mao valdymo metais. Nebūtų pakankamai Kinijoje kareivių ir specialiųjų pajėgų nužudyti tam skaičiui žmonių, kuris turėtų būti nužudytas, kad būtų galima sugrįžti į ankstesnę centralizuotos kontrolės būseną.

Pozityviausia išdava, kuri galėtų įvykti Šiaurės Korėjoje, būtų tai, kad ji patirtų panašią transformaciją, pradėdama darytis vis atviresnė, Šiaurės Korėjos lyderiams nesuvokiant, kas vyksta. Aš, žinoma, nemanau, kad yra labai tikėtina, jog jie skaitys šį diktavimą ar priims jį kaip tikslų jų pačių situacijos įvertinimą. Aš trokštu, kad jūs, kurie esate dvasingi žmonės, laikytumėtės šios vizijos, jei pasirinksite tai daryti, kad galėtų įvykti pozityvi transformacija, atvesianti į didesnį atvirumą. Būtent apie tai kalbėjo Arkangelas Mykolas ir Kuan Jin: apie didesnius idėjų, sąmonės ir energijų mainus, kad per reliatyviai nedidelį metų skaičių galėtų įvykti poslinkis Šiaurės Korėjos šalyje.

Poslinkis tarptautinėje bendruomenėje

Tam bus reikalingas poslinkis tarptautinės bendruomenės mąstysenoje, nes jiems reikės pradėti elgtis su Šiaurės Korėjos lyderiu su pagarba, kurios, jų manymu, jis nenusipelno. Vėlgi, tai tėra tik būdas žaisti žaidimą, suvokiant, ko reikia, kad būtų galima atnešti pokyčius, kurie taptų negrįžtami. Vėlgi, nėra jokių garantijų, kaip į tai reaguos protas, kuris yra taip giliai įstrigęs puolusioje sąmonėje, tačiau vienas iš įmanomų scenarijų yra tai, kad tai gali atnešti taikų sprendimą dabartinei situacijai.

Žinoma, mes, kurie priklausome Budos linijai, visada norime matyti taikiausią įmanomą rezultatą. Pasakysiu jums, mano mylimieji, jog mes nežiūrime į Šiaurės Korėjos lyderį iš žmogiškos sąmonės būsenos. Todėl mes neturime jokio priešiškumo, jokio pykčio ar kitų negatyvių jausmų, ir mes labai džiaugtumėmės, jeigu toks gyvybės srautas iš tiesų galėtų būti apgręžtas aplinkui ir galėtų pradėti eiti pozityviu keliu. Mes matome Budos prigimtį visur, visuose žmonėse ir visuose dalykuose.

Daviau jums dalelę savo ramybės. Mano ramybė, žinoma, yra besąlyginė ir begalinė, tad, tiesą sakant, jos negalima išdalinti dalelėmis. Daviau jums dalį, kurią, mano vertinimu, dauguma iš jūsų čia esančiųjų sugebės pakelti ir sugebės išlaikyti jai pusiausvyrą. Ir, žinoma, egzistuoja dar daugiau ramybės, kurią esu pasirengęs duoti tiems, kurie kreipsis į mane ir ryšis eiti mokinystės keliu, man vadovaujant. Turiu didelę patirtį, mokydamas individualius gyvybės srautus įveikti ne-ramybės elementus jų sąmonėje.

Jeigu esate pasirengę pažvelgti į save veidrodyje, jeigu esate pasirengę pamatyti rąstą savo pačių akyje ar net ir krislą, kurio iki šiol dar nematėte, tuomet galite kreiptis į mane. Galite paprašyti manęs, kad jus vesčiau, ir sukalbėti mano mantrą bent devynis kartus per dieną, tuo pačiu po to paskirdami šiek tiek laiko susiderinimui su mano širdimi, su mano begaline ramybe. Todėl užsklendžiu jus šioje ramybėje, ir ištiesiu jums savo dėkingumą už suteiktą galimybę kalbėti jūsų individualiems protams ir kolektyviniam šios nuostabios planetos protui.

Padma Sambhavos mantra: OM AH HUM, VADŽRA GURU PADME SIDHI HUM.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com