Atėjo laikas pažvelgti į akis neapykantai, kurią jaučiate motinai

TEMOS: Troškimas kontroliuoti – Neigimas, kad Dievas taip pat yra motina – Tikrasis gyvenimo tikslas – Forma grįsta savastis – Du būdai progresuoti, vienas būdas įstrigti – Laisva valia nėra klaida – Motina Marija neturi vertybinių vertinimų – Giliausias konfliktas Žemėje – Neapykanta motinai – Troškimas teisti kitus – Neapykanta motinai Vidurio Rytuose – Perženkite žmonių sukurtų struktūrų ribas – Jūs galite pakeisti save – ne Dievą – Neapykanta motinai grįstos svajonės – Siunčiu savo pasiuntinius į Romą – Jūs turite savo įėjimą į karalystę – Atsidavimas tėkmei – Nesate įkalinti formoje; tik savo vaizduotėje

Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2010 vasario 8 d. per Kim Michaels.


Mano mylimos širdys, gyvenimas yra procesas. Aš esu viena su gyvenimu. Tad aš esu gyvenimo procesas. Motina Marija yra vardas, kurį vyrai naudojo kalbėdami apie mane dabar jau beveik 2000 metų. Tačiau ar gali vardas, sukurtas iš Žemėje naudojamų žodžių, iš tiesų reprezentuoti būtybę, pakilusią į Dvasios karaliją? Ne, joks žodis, joks vardas, joks įvaizdis, sukurtas žmogiškos vaizduotės, niekada negalės jums suteikti tikro ir teisingo paveikslo, tikro ir teisingo pajautimo apie tai, kas aš esu. Tačiau galite pažinti mano Esybę, mano Esatį, jeigu ryšitės peržengti visų formų ribas, visus įvaizdžius, kuriuos ant manęs suprojektavo vyrai, suprojektavo institucija, norinti naudotis manimi savo doktrinoms ir dogmoms skleisti.

Jeigu iš tiesų esate pasiryžę pakilti virš šių žmonių sukurtų įvaizdžių, šių stabmeldiškų įvaizdžių – ir suderinti savo Sąmoningąjį AŠ su mano Esybe ir Esatimi – tuomet galite patirti, kas aš esu. Galite patirti, kas aš esu, pilnatvę, tiek, kiek būsite pasiryžę atiduoti: ne tik savo įvaizdžius apie mane, bet ir savo įvaizdžius apie save, apie savo tapatumo jausmą, kurį susikūrėte, kad galėtumėte išreikšti save šiame formų pasaulyje.

Troškimas kontroliuoti

Ką turiu omenyje sakydama, kad gyvenimas yra procesas? Turiu omenyje, kad jis yra nuolatos judanti, nuolatos tekanti kaitos būsena. Tačiau ne ratu judančios kaitos, o kryptingos kaitos, viską transcenduojančios amžiname šokyje, kuris nėra horizontalus šokis; tai yra vertikalus transcendencijos šokis, kuriame viskas tampa DAUGIAU. Ne daugiau to paties, bet daugiau negu buvo.

Tapimas DAUGIAU – tuo yra grįstas visas formų pasaulis. Jūs galite – regimai – kurį laiką išsaugoti tam tikrą formą, tačiau net ir trumputė žmonėms Žemėje žinoma istorija vėl ir vėl jums demonstruoja, kad nieko neįmanoma išsaugoti amžinai. Tiesą sakant, būtų galima – neutraliai pažvelgus į istoriją – padaryti išvadą, kad nieko neįmanoma išsaugoti ilgesnį laiką. Ir būdami nuovokūs gyvenimo mokiniai turite padaryti išvadą, kad nėra jokios prasmės siekti kažką išsaugoti tam tikrame būvyje. Nes antrasis termodinamikos dėsnis, sutraukianti motinos jėga, pradės tai griauti, vos tik pamėginsite uždaryti tai į tam tikrą matricą.

Tad klausimas yra toks: Kodėl žmonės viską siekia uždaryti į tam tikrą matricą, kodėl jie siekia sustabdyti gyvenimo tėkmę? Na, jie tai, žinoma, daro dėl to, kad nori išsaugoti tam tikrą formą, tam tikrą gyvenimo patyrimą. Tačiau kokia yra gilesnė už šio troškimo slypinti motyvacija, už šio neurotiško troškimo išsaugoti kažką tam tikroje būsenoje, kurioje galėtumėte tai bent kažkiek kontroliuoti? Na, tai yra būtent šis troškimas jausti, kad kontroliuojate savo gyvenimą, kad valdote savo gyvenimą ir save. Bet kartu, kad valdote savo aplinką, savo aplinkybes.

Tačiau už to egzistuoja netgi dar gilesnis kontrolės troškimas, kuris iš tiesų ateina ne iš individualių bendrakūrėjų, o iš pirmųjų puolusių būtybių, kurios, savo pyktyje ir maištavime prieš Dievą nusprendė norinčios kontroliuoti Dievą. Iš tiesų, jos buvo tokios arogantiškos, taip nerealistiškai vertino savo gyvenimą, kad tikėjo galinčios kontroliuoti Dievą. Ir kai buvo įrodyta, po kažkiek laiko, kad Dievo jos negali kontroliuoti – jos nieko negali kontroliuoti, kas yra aukščiau už jų lygmenį – na, tai tuomet jos nusprendė, kad, jeigu negali kontroliuoti Dievo, tai tuomet jos sieks kontroliuoti Dievo kūriniją.

Neigimas, kad Dievas taip pat yra motina

Kas yra tas Dievas, kurį jos laikė Dievu, kurį norėjo kontroliuoti ir kuris, jų manymu, padarė klaidą, suteikęs bendrakūrėjams laisvą valią? Na, tai buvo Dievas, kurį jos laikė esant aukščiau už jas dvasinės karalijos hierarchijoje, tai reiškia, kad jos jį laikė Dievu tėvu. Ir iš tiesų yra svarbu pasakyti, kad egzistuoja Dievas, kuris reprezentuoja tėvo aspektą, vyrišką aspektą. Tačiau dalykas, kurio puolusios būtybės nenorėjo pripažinti, yra, kad šis Dievas yra visur, tai reiškia, kad jis taip pat yra ir savo kūrinijoje. Tad matote, šių puolusių būtybių mąstyme, vienintelis būdas joms išsaugoti savo iliuziją, kurioje save laikė Dievo priešais, buvo neigti Dievo buvimą ten, kur jos yra. Ir todėl, kad galėtumėte neigti, jog Dievas yra visur, ką privalote neigti? Privalote neigti Dievo motinos aspektą.

Nes iš tiesų, tėvo aspektas, savo aukščiausia prasme, yra neišreikštas, beformis Kūrėjas, dar nepasidalinęs į du polius – Alfą ir Omegą, tėvą ir motiną, Dvasią ir materiją. Tad dalykas, kurį neigiate, kurį neigė puolusios būtybės, buvo tas, jog Dievo motinos aspektas taip pat yra Dievas, kad Dievas taip pat egzistuoja ir motinoje, kaip jis egzistuoja ir tėve. Nes beformis Kūrėjas išreiškia save Dvasia ir materija, tačiau jis kuria iš savo paties Esybės, tai reiškia, kad beformis Kūrėjas egzistuoja tiek Dvasioje, tiek materijoje.

Tai yra tiesa, realybė, kurią puolusios būtybės turėjo neigti, ir jos tai neigia iki pat šiol, siekdamos priversti tai neigti ir visus Dievo bendrakūrėjus. Ir Žemės planetoje – o taip pat kai kuriose kitose kosmoso vietose – joms nepaprastai gerai pavyko priversti žmones neigti, kad Dievas yra jų viduje. Tai yra visa ši už monoteizmo stovinti koncepcija, kurioje susikūrėte Dievo kaip vyriško asmens įvaizdį, kurio nėra Žemėje, nes jis tėra tolimoje, ten aukštai danguje esančioje Karalystėje. Ir tuomet sakote, kad Dievas yra tik ten aukštai ir jo nėra čia tarp žmonių, kurie visi yra nusidėjėliai ar turintys kažkokių kitų trūkumų. Tad jiems reikalinga kažkokia išorinė pagalba iš išorinės religijos, kad galėtų įžengti į išorinę karalystę, kuri dabar buvo apibrėžta kaip aukščiausias gyvenimo proceso tikslas.

Tikrasis gyvenimo tikslas

Tačiau koks yra tikrasis gyvenimo proceso tikslas? Tikslas yra pažinti realybę, kad Dievas yra čia, kur esate jūs, nes Dievo karalystė yra jumyse. Ir kai matote ir pastebite – kai patiriate – šią realybę, tuomet visos dualistinės sąmonės, puolusios sąmonės iliuzijos išsisklaido – išsisklaido, mano mylimieji, tarsi jūsų protas niekada nebūtų buvęs jose įkalintas. Tačiau kuris jūsų esybės aspektas gali pažinti viduje esantį Dievą? Tai nėra intelektas, nėra samprotaujantis protas, nėra logika, tai taip pat nėra ir emocijos. Tai yra, kaip jau tiek daug kartų aiškinau per visus šiuos metus nuo to laiko, kai perdaviau savo knygų apie gausingą gyvenimą kursą, tai yra ta jūsų dalis, kurią mėgstu vadinti Sąmoninguoju AŠ.

Tai yra ta jūsų dalis, kuri sugeba patirti grynąją sąmonę, suvokimą be objektų – buvimą sąmoningu be jokių sąmoningai suvokiamų formų. Ir todėl tai yra gebėjimas būti sąmoningu, netapatinant savęs su jokia konkrečia forma, ar tai būtų fizinis kūnas, ar koks nors tapatumo jausmas, kurį susikūrėte per daugelį gyvenimų kaip savo reiškimosi materialioje visatoje priemonę.

Jūsų esybės šerdis yra Kūrėjo Esybės tąsa. Ir ši šerdis nėra atskiras savasties jausmas, tai nėra iš atskirties, iš skirtingumų, iš skirtumų sukurta savastis, kuri tegali būti grįsta forma. Nes iš tiesų, jūs gi suvokiate, kad, kai peržengiate formų ribas, nebelieka jokių skirtybių, jokių skirtumų. Ir tik todėl, kad formų pasaulis privalo turėti skirtumus, jis gali sukurti iliuziją, kad formos yra atskiros, nepriklausomos, kad jos neatsirado iš to paties pamatinio šaltinio, iš to paties pamatinio priežastingumo. Ir būtent to išorinis protas, bet kuris jo aspektas, niekada nesuvoks. Tad, kad galėtumėte tai suvokti, turite nusileisti į pačią savo esybės šerdį ir patirti šią grynąją sąmonę.

Forma grįsta savastis

Tačiau, kad galėtumėte patirti grynąją sąmonę, privalote ryžtis paleisti sąmonę, kuri yra sutelkta, sukoncentruota, įstrigusi tam tikroje formoje, forma grįstame tapatumo jausme. Matote, iliuzija, privertusi jus atsiskirti nuo savo AŠ ESU Esaties ir nuo savo dvasinio mokytojo, yra iliuzija, jog, kad galėtumėte išreikšti save formų pasaulyje, turite susikurti forma grįstą savastį. Mano mylimieji, duodu jums čia slaptą raktą: atidžiai paklausykite – ne išoriniu protu, bet siekite užmegzti ryšį su savo esybės šerdimi.

Išoriniam protui atrodys logiška, jog, kad galėtumėte išreikšti save formų pasaulyje, privalote turėti forma grįstą tapatumo jausmą. Atrodys, jog, kad galėtumėte išreikšti save šioje tankioje materijos karalijoje, turite turėti keturis žemesniuosius kūnus. Fizinį kūną fiziniams veiksmams atlikti. Emocinį kūną, leisti energijoms iš jūsų aukštesnės esybės tekėti į fizinį kūną ir pastūmėti jį atlikti fizinį veiksmą. Mentalinį kūną, kurio paskirtis yra leisti idėjoms įgyti formų pavidalą, kurios tuomet galėtų būti paverčiamos veiksmais. Ir galiausiai eterinį kūną, galintį paversti iš dvasinės karalijos ateinančias matricas mintimis, kurios galėtų būti išreikštos šioje karalijoje.

Sakėme jums, kad eterinis kūnas yra identiteto kūnas, nes būtent jame yra saugomas jūsų tapatumas. Tai yra tiesa – jūsų tapatumas yra saugomas jūsų eteriniame kūne. Jis yra saugomas tame kūne, nes negali pakilti aukščiau, negali pakilti iki kauzalinio kūno lygmens. Tačiau kodėl jūsų tapatumas negali peržengti žemesnio eterinio kūno ribų? Taip yra dėl to, kad tai nėra jūsų tikrasis tapatumas; jis yra grįstas formų pasaulio iliuzijomis, visų pirma, iliuzija, kad forma turi amžinumą, o po to sekanti iliuzija, kad forma turi galią jūsų dvasiai.

Jūsų identiteto kūne saugomas tapatumas yra jūsų pasaulietiškas tapatumo jausmas, tapatumas, kuris yra grįstas iliuzija, jog tam, kad galėtumėte išreikšti save šiame formų pasaulyje, privalote adaptuoti savo Dvasią, ar bent jau Dvasios reiškimąsi, prie formų pasaulio. Idant tai būtų priimtina čia jau esančioms būtybėms, būtybėms, kurios jau senių seniausiai patikėjo, kad jų Dvasia turėtų prisitaikyti prie formų pasaulio tam tikrais subtiliais būdais. Ir visgi jos toliau maištauja, atsisakydamos galutinai prisitaikyti prie formų pasaulio – dėl savo nenumaldomo troškimo kontroliuoti formų pasaulį.

Pirminiame savo pavidale jūs buvote sukurti kaip dvasinė būtybė. Jums nėra skirta taikytis prie formų pasaulio, jums yra skirta būti bendrakūrėju, galinčiu atnešti eterinius, aukštesnius eterinius minčių vaizdinius į fizinį įsikūnijimą. Tad neturite žiūrėti į kokią nors būseną formų pasaulyje kaip į amžiną arba nekintančią. Jums nėra skirta nusileisti į įsikūnijimą Žemės planetoje, pažvelgti į jūsų nusileidimo metu egzistuojančias sąlygas, ir priimti jas kaip amžinas, arba priimti jas kaip turinčias kažkokią galią jūsų Dvasiai. Jums yra skirta išsaugoti ryšį su savo AŠ ESU Esatimi, idant galėtumėte toliau perkelinėti eterinius įvaizdžius ir minčių vaizdinius ant Materijos šviesos, niekada nepriimdami dabartinių įvaizdžių ir formų amžinumo ar tikrumo, neįsileisdami minties, kad jie yra tikresni už jūsų Dvasią.

Kai buvote sukurti pirminiu savo pavidalu, jums nebuvo skirta susikurti tapatumo jausmą, grįstą Žemėje egzistuojančiomis sąlygomis, kuriomis tuomet naudojatės samprotauti, kad teesate žmogiška būtybė, kad turite tam tikrus apribojimus ir kad jūsų proto galia negali nustelbti to, kas jau yra įkūnyta materialių formų pavidalu. Ir todėl jums reikia kurtis savastį, kuri yra grįsta materialių formų, kurias jau matote materializuotas Žemėje, neišvengiamumu, amžinumu, tikrumu. Kaip galėsite būti bendrakūrėju, atnešančiu Dievo karalystę į Žemę, jeigu žiūrėsite į dabartines sąlygas ir priimsite jas kaip amžinas arba tikras, arba turinčias galią jus valdyti? Arba jeigu save laikysite neturinčiais galios jų pakeisti, nes kažkaip priėmėte idėją, kad su Dievu ne viskas yra įmanoma – bent jau ne jums.

Du būdai progresuoti, vienas būdas įstrigti

Tačiau, mano mylimieji, net jeigu nueitumėte į absoliučiai priešingą kraštutinumą, visiškai susitapatindami su forma, net ir tai iš tiesų galėtų būti būdas dvasiškai progresuoti. Kadangi galiausiai pasiektumėte tašką, kuriame taip pavargtumėte nuo jus varžančių formų, kad pradėtumėte ilgėtis kažko daugiau. Ir todėl, tai iš tiesų yra tiesa, kaip yra sakoma Rytuose, kad egzistuoja du būdai dvasiškai progresuoti. Vienas būdas yra koncentruotis į dvasią ir tam tikru laipsniu atsiskirti nuo fizinės karalijos; kitas yra pasinerti į materialų pasaulį ir jo malonumus, kol pasisotinsite šia patirtimi.

Na, o puolusios būtybės pamėgino įkalinti daugumą žmonių niekieno žemėje, bedieviškumo žemėje, tarp šių dviejų kelių, kuomet nei atsiribojate nuo materialaus pasaulio, nei į jį pasineriate. Nes tiesiog mėginate kontroliuoti materialų pasaulį, maištaudami prieš pamatinį jo dizainą, jo tikslą, bet taip pat iki galo jo nepriimate. Ir todėl, nei jį priimate, nei iš jo pasitraukiate, bet siekiate priversti jį paklusti jūsų prote egzistuojantiems įvaizdžiams, tiems įvaizdžiams, kurie yra grįsti atskirties iliuzija, kuri niekada negalės turėti tikros valdžios materijai.

Ar suvokiate, kad tai kyla iš troškimo kontroliuoti, iš troškimo sulaukti savo teisumo įrodymo – netgi prieš Dievą Kūrėją, tai kyla iš troškimo įrodyti, kad Dievas padarė klaidą? Šioje Žemėje iš tiesų matote, kad dauguma žmonių patikėjo viena iš daugelio puolusių būtybių sukurtų subtilių iliuzijų, tai yra, kad egzistuoja kažkokia klaida, kažkoks fundamentalus blogis materialiame pasaulyje, kuris privalo būti įveiktas, privalo būti ištaisytas, privalo būti sunaikintas, ir dėl to yra būtina sunaikinti formas, net ir žmones, kuriuos mūsų epinis mąstymas laiko šio blogio, šios klaidos įsikūnijimu.

Laisva valia nėra klaida

Mano mylimieji, nėra jokios fundamentalios klaidos materialiame pasaulyje, kadangi fundamentalus visoms formoms, kurias matote Žemėje, vadovaujantis įstatymas yra laisva valia, o laisva valia nėra klaida. Tai yra esminis gyvenimo tikslas – savimonės augimas, kurią auginate eksperimentuodami su savo bendrakūrybiniais gebėjimais ir plėsdami savo savasties jausmą iš lokalizuotos į universalią perspektyvą.

Tai nėra klaida, net jeigu dėl to pirminis tyras Žemės dizainas yra privedamas prie tokios būsenos, kurią matote šiandien, su miriadais disbalansų ir netyrumų. Tačiau, nors galite matyti šiuo metu Žemėje egzistuojančias sąlygas ir suvokti, kad jos tikrai yra žemesnės už pirminę Elohimų viziją, kurioje jie sukūrė fizinę planetą, tai vis tiek nėra klaida. Kūrėjas nepadarė jokios klaidos savo kūrinijoje, nes net ir tai, kas nėra tobula, net ir tai, kas yra žemiau už Elohimų viziją, gali tapti pamatu mokymosi patyrimui, atvedančiam prie išsiplėtusios sąmonės.

Matote, puolusios sąmonės esmė yra ta, kad ji primeta vertybinį vertinimą, kuris sako, kad štai tas yra bloga, o anas yra gera, tai yra blogis, o tai yra Dievas. Kai aš, kaip motinos liepsnos, Dievo motinos aspekto Žemės planetai, atstovė žvelgiu į Žemę, nematau blogio ir gėrio, gerumo ir blogumo. Matau tik tam tikros sąmonės būsenos išraiškas. Taip pat matau, kad bet kokia sąmonės būsena, bet koks savasties jausmas, kuris yra grįstas dualizmu ir atskirtimi, tegali atvesti į kančias.

Ir todėl, kaip sakė Buda, jeigu kalbate ir veikiate iš netyro suvokimo, kadangi žiūrite per atskirties filtrą, na tai tuomet kančios iš tiesų lydės jus visą jūsų gyvenimą. Tačiau aš taip pat matau, kad už šio forma grįsto savasties jausmo, yra tyros dvasinės būtybės, kurios bet kuriuo metu gali grįžti ir naujai atrasti savo grynąją sąmonę, tą grynąją sąmonę viduje, kurią Sen Žermenas pavadino tylos tašku viduje. Ir todėl, jie gali sugrįžti į tą tylą, į tą tyrą tapatumą, ir pradėti jį išreikšti. Jie gali padaryti tai, apie ką kalbėjo Jėzus: leisti senajam savasties jausmui mirti ir atgimti į tyrą savasties jausmą.

Motina Marija neturi vertybinių vertinimų

Ir todėl, kai žvelgiu į Žemę, nematau jokios epinės būtinybės kažką ištaisyti ar sunaikinti kažkokį blogį. Ir todėl nejaučiu pagundos pasiduoti epinėms dramoms, epinei sąmonei, puolusių būtybių epiniam mąstymui. Iš tiesų norėčiau, kad galėtumėte pažvelgti į Žemę per tą tyrą viziją, per kurią aš į ją žvelgiu. Iš tiesų norėčiau, kad galėtumėte pamatyti save tokius, kokius aš jus matau, tai yra, tyras dvasines būtybes, nes tas išorinis, forma grįstas tapatumo jausmas yra paprasčiausia netikrovė.

Ir tuomet pamatytumėte, kad nepriklausote jokiam dvasiniam judėjimui. Nepriklausote jokiai religijai, tautybei, etninei grupei, rasei ar net ir kažkuriai lyčiai. Jūsų tyra dvasinė esybė nėra nei vyras, nei moteris, nes ji egzistuoja poliariškume su vyrišku Dvasios aspektu – jūsų AŠ ESU Esatimi. Ir todėl nėra vyriškų arba moteriškų dvasinių būtybių, kaip suprantate vyriškumą ir moteriškumą Žemėje. Nes iš tiesų, daugelis žmonių Žemėje, net jeigu priimtų reinkarnaciją, galvotų, kad, jeigu esate moteriška dvasinė būtybė, galite save išreikšti ir įsikūnyti tik moteriškame kūne. Tačiau tai nėra tiesa. Jūsų Sąmoningasis AŠ nėra nei vyras, nei moteris, ta prasme, kaip tai suvokia žmonės per tą atskirties ir atskirumo filtrą, kurie privalo atskirti vyrą ir moterį vienas nuo kito, ir todėl tarp jų tegali kelti konfliktus. Kaip iš tiesų matote konfliktus tarp vyrų ir moterų.

Giliausias konfliktas Žemėje

Tai iš tiesų yra giliausias skilimas, egzistuojantis Žemėje, – skilimas tarp vyrų ir moterų. Šiuo skilimu puolusios būtybės naudojosi nuo pat pradžių konfliktui, nesutaikomam konfliktui sukurti Žemėje. Nes kaip sakiau, kaip paaiškinome praėjusiais metais, taika visuomenėje iš tiesų neįmanoma, jeigu taikos nėra namuose, taikos tarp vyro ir moters.

Ir todėl, ką matote žiūrėdami į pasaulį? Matote moterų priespaudą praktiškai visose kultūrose ir visuomenėse. Ar galime sakyti, kad moterų priespauda egzistuoja tik monoteistinėse kultūrose? Ne, negalime to sakyti, nes moterys iš tiesų yra netgi dar labiau pavergtos Indijoje ir Kinijoje ir kitose induizmo ir budizmo paveiktose šalyse, kuriose moterys yra laikomos bevertėmis, ir todėl moteriškas vaisius yra abortuojamas, gimusios mergaitės yra nužudomos arba paliekamos, atiduodamos. Arba jos yra ištekinamos jauname amžiuje, idant tėvai galėtų gauti kažkokią naudą, nes į mergaites tėra žiūrima kaip į nuosavybę, kurią galima išmainyti dėl kažkokios trumpalaikės materialios naudos.

Neapykanta motinai

Tai kokios yra esminės šios visuotinės moterų priespaudos šaknys? Tai yra koncepcija, kurią norėčiau pavadinti „neapykanta motinai“. Kas yra neapykanta motinai? Norėdami tai suprasti, turime dar kartą pažvelgti į pirmąsias puolusias būtybes. Jos manė galėsiančios kontroliuoti Kūrėją ir priversti Kūrėją pakeisti savo materialios visatos, formų pasaulio, savo konkrečios sferos dizainą. Jos manė galėsiančios priversti Kūrėją atimti laisvą valią iš bendrakūrėjų ir paversti bendrakūrėjus puolusių būtybių pavaldiniais, savo tarnais; idant puolusioms būtybėms būtų leista priversti bendrakūrėjus įžengti į, jų manymu, jiems deramą sąmonės būseną, kuri leistų bendrakūrėjams įžengti į dangaus karalystę.

Na ir dabar, tai jau nuo pat pradžių buvo fundamentali klaida. Puolusios būtybės netgi nesuvokė, kokia sąmonė jums leidžia įžengti į pakylėtąją būseną. Nes, jeigu būtų tai suvokusios, būtų supratusios, kad negalite sumąstyti vieno įvaizdžio, kuris apibrėžtų pakylėtąją sąmonę. Nėra taip, kad visos pakilusios būtybės suvienodėjo, ar netgi kad jos atitinka vieną kažkokį standartą ar normą. Tai yra klaidingas supratimas, kurio laikosi net ir daugelis save pakylėtųjų mokytojų mokiniais vadinančių mokinių. Tačiau realybėje pakylėjimo proceso įvaizdis yra paremtas tam tikra interpretacija, persifiltravusia per dualizmo ir atskirties sąmonę.

Pakylėtosios būtybės neturi jokio standarto, o taip yra dėl to, kad pakilusi būtybė yra tapusi viena su Gyvenimo Upe, ir todėl ji pilnai išreiškia Dievo jai suteiktą kūrybiškumą. Negi manote, kad aš, kaip pakylėtoji būtybė, išreiškiu save tuo pačiu būdu kaip Mokytojas MOR arba Gautama, arba Sen Žermenas, arba Jėzus? Nėra jokių normų, jokio standarto, nebent norėtumėte vadinti standartu, kad kiekviena pakylėtoji būtybė išreiškia jai Dievo suteiktą individualumą ir kūrybiškumą nuolatos transcenduodama save. Jeigu iš tiesų manote, kad tai galima pavadinti standartu, tuomet linkiu jums sėkmės jį apibrėžiant. Tačiau siūlau liautis mėginti jį apibrėžti, ir vietoj to susikoncentruoti į savo individualų kūrybiškumą, leidžiant jam reikštis per savo išorinę formą. Nes būtent taip užsitarnausite savo pakylėjimą.

Tol, kol galvosite privalantys atitikti kažkokį išorinį standartą, grįstą tuo, kaip kitos būtybės pakilo praeityje, negalėsite laimėti savo pakylėjimo. Galėsite dvasiškai progresuoti, ir būtent dėl to davėme tam tikrus išorinius apibrėžimus praeityje, tiems mokiniams, kurių sąmonė dar nesugebėjo suvokti to, ką čia jums paaiškinu. Galite progresuoti link pakylėtosios būsenos keldami savo sąmonę pagal tam tikrus kriterijus, eidami tam tikru keliu, kurį iš tiesų yra įmanoma apibrėžti. Tačiau nežengsite to paskutinio žingsnio į pakylėtąją būseną, kol netapsite viena su savo aukštesniąja esybe, pradėdami natūraliai ir be jokių pastangų išreikšti savo individualų kūrybiškumą ir esybę per savo išorinę formą.

Troškimas teisti kitus

Būtent to puolusios būtybės nesugebėjo suprasti, nesugebėjo suvokti. O tai buvo dėl to, kad jos norėjo teisti kitus, norėjo iškelti save aukščiau už kitus. Ir kaip galite tai padaryti? Galite tai padaryti tiktai sukurdami standartą, stabmeldišką įvaizdį, ir iškeldami šį stabmeldišką įvaizdį virš vieno tikrojo, nuolatos save transcenduojančio Dievo, gyvojo Dievo. Ir dabar iškeliate šį stabmeldišką įvaizdį į kažkokio absoliutaus autoriteto arba standarto poziciją ir sakote, kad tiktai tie, kurie gyvens pagal šį įvaizdį, įžengs į dangaus karalystę, kai tuo tarpu visiems kitiems jos vartai bus užverti, ir todėl jie bus pasmerkti dangaus karalystės priešingybei – pragarui. Bet matote, apibrėždami dangaus karalystės priešingybę, jūs pirmiausia privalote apibrėžti atskirtimi grįstą dangaus karalystę. Ir todėl, šis jūsų „absoliutus“ standartas jums leidžia įžengti ne į tikrą dangaus karalystę, ne į pakylėtąją būseną. Tai yra klaidinga, žmonių sukurta koncepcija, neturinti jokio realaus egzistavimo ar tikrovės.

Būtent taip puolusios būtybės sukūrė nepasiekiamą tikslą, siekdamos priversti žmones siekti įžengimo į neegzistuojančią dangaus karalystę, laikantis standarto, kurio neįmanoma apibrėžti arba kurio neįmanoma išpildyti. Kiek žmonių gali pateikti apibrėžimą, aiškų, glaustą tobulumo apibrėžimą? Tad matote, kokį neįmanomą tikslą sukūrė puolusios būtybės, paskelbdamos jį galutiniu gyvenimo tikslu. Tačiau jos tesiekia laikyti jus įstrigusius mano aukščiau aprašytoje sąmonėje, kuri nėra nei tas, nei anas. Nes ji yra grįsta mėginimu kontroliuoti materijos karaliją, sustabdyti gyvenimo tėkmę ir priversti Materijos šviesą prisiimti ir išsaugoti tam tikrą formą neribotą laiką, galbūt netgi amžinai. Ar bent tuo savo arogancijoje norėtų jus įtikinti puolusios būtybės, nes jos pačios yra tuo patikėjusios, kad iš tiesų yra įmanoma amžinai išsaugoti savo puolusią sąmonės būseną.

Kai įsitraukiate į šią proto būseną, kurioje viską teisiate, remdamiesi neįmanomu standartu, tuomet į formų pasaulį įdiegtas saugumo mechanizmas neišvengiamai sieks sudaužyti jūsų iliuziją. Tai, ką mes pavadinome antruoju termodinamikos dėsniu arba sutraukiančia motinos jėga, sugriaus stabmeldišką įvaizdį, kurį siekiate primesti Materijos šviesai.

Materijos šviesa iš tiesų kuriam laikui prisiims įvaizdį. Nes Laisvos Valios Įstatymas teigia, kad jums turi būti leidžiama susikurti kokią tik norite formą, kokį tik norite troškimą. Tad, jeigu trokštate sukurti tobulą imperiją Žemėje – kaip, pavyzdžiui, to troško romėnų civilizacija, arba graikų civilizacija, arba Vidurio Rytų civilizacijos, ir daugelis kitų civilizacijų – na tai tuomet jums turi būti leidžiama sukurti šią imperiją. Tačiau, žinoma, ją kurdami, padarote ją pavaldžią antrajam dėsniui, kuris tuomet ją sugriaus. Ir tuomet privalote visą laiką kovoti ir kovoti dėl jos išlikimo, tai reiškia, kad jūsų gyvenimas tampa kančios procesu.

Kai patiriate, kad kažkokia jėga siekia sugriauti šią tobulą karalystę, kurią sukūrėte Žemėje, ką neišvengiamai pradedate jausti? Na, pradedate nekęsti gamtos jėgos, griaunančios tai, ką sukūrėte. Todėl pradedate nekęsti Dievo motinos aspekto, formų pasaulio, net ir Materijos šviesos. Tad kas yra neapykanta motinai? Tai yra neapykanta gyvenimo tęstinumui, tai yra neapykanta gyvenimo reikalavimui – pamatiniam gyvybės principui – augimo, keitimosi, savitranscendencijos principui. Nekenčiate proceso ir mylite tam tikrą rezultatą, ir norite įšaldyti tam tikrą rezultatą ir išsaugoti jį neribotą laiką. Tai yra neapykanta motinai; nenoras keistis, nenoras transcenduoti, nenoras plaukti su Gyvenimo Upe.

Neapykanta motinai Vidurio Rytuose

Kodėl duodu šį mokymą, pratęsdama tai, apie ką kalbėjo Sen Žermenas, ir apie ką kalbėjome anksčiau, per šio pasiuntinio kelionę į Izraelį? Duodu šį mokymą, nes mažai yra tokių vietų Žemėje, kuriose galėtumėte atrasti tokią didelę neapykantos motinai koncentraciją, kaip randate tai visuose Vidurio Rytuose. Tačiau net ir pažvelgę į Vidurio Rytų žemėlapį matote, kad didžiausia neapykantos motinai koncentracija yra būtent Jeruzalės mieste. Aišku, taip pat egzistuoja ir kiti centrai, kuriuose neapykanta motinai yra labai stipri, tarp šių centrų yra Kairas Egipte, Meka Saudo Arabijoje, Bagdadas Irake, Teheranas Irane, didieji Pakistano, net ir Libano, Turkijos, Sirijos miestai. Juose visuose egzistuoja neapykantos motinai koncentracija, tačiau didžiausia neapykantos motinai koncentracija iš tiesų yra pati Jeruzalė.

Ir priežastis tam yra sąmonė, kurią apnuogino Sen Žermenas savo paskutiniame mokyme, sąmonė, kuri nori kai kuriuos žmones padaryti pranašesniais už kitus, nori juos padaryti išrinktaisiais Dievo žmonėmis. Šie pranašesni žmonės, žinoma, tegali būti vyrai, o moterys, nors jos ir priklauso tai pačiai rasei, tegali priklausyti žemesnei kastai. Yra net tikinčių, kad net ir žydų moterys iš tiesų nepriklauso Dievo išrinktiesiems žmonėms, nes išrinkti tėra vyrai. Yra net tikinčių, kad tik vyrai pateks į dangaus karalystę.

Taip pat yra tikinčių, kad, nors moterys ir galės į ją patekti, moterys dangaus karalystėje bus toje pačioje tarnaičių rolėje ir bus taip pat engiamos kaip buvo engiamos Žemės karalystėje. Nes šie žmonės mano, kad dangaus karalystė tiesiog yra karalystės, kurią jie mėgina sukurti Žemėje, tąsa. Jie galvoja, savo arogancijoje, kad dangaus karalystė yra būtent tokia, kokią jie ją įsivaizduoja. Jie nesugeba matyti, kad tai, ką jie siekia sukurti Žemėje, tėra tik jų pačių vaizduotės vaisius, jų pačių stabmeldiškas įvaizdis, įstatęs jų vaizduotę į tam tikrą formą. Kuomet jų vaizduotė atsiskyrė nuo Gyvenimo Upės, kuri nuolatos įsivaizduoja vis daugiau ir daugiau. Daugiau už tai, kas sena, o ne daugiau to paties.

Tad jie mano, kad jų vaizduotė, kurią jie nusprendė sustabdyti, nužudyti, taip pat gali nužudyti Gyvenimo Upės tėkmę. Jiems, žinoma, meta iššūkį faktas, kad, nors jie šiuo metu ir turi Izraelio valstybę, jie iš tiesų neturi karalystės, kuri jiems priklauso, nes musulmonai pastatė tą „bjaurastį“ ant Šventyklos Kalno, kurios jie negali nugriauti. Ir todėl jie negali pastatyti tos šventyklos, kurią jie laiko, tiesiogine to žodžio prasme, kuo tikriausiais vartais į dangų. Tarsi kažkoks pastatas Žemėje galėtų būti vartai į Dangaus Karalystę. Ne, mano mylimieji, tai neįmanoma. Nėra jokios fizinės struktūros, jokios fizinės vietos Žemėje, kuri būtų tiesioginiai arba fiziniai vartai į dangaus karalystę.

Perženkite žmonių sukurtų struktūrų ribas

Ir taip pat nėra jokios struktūros, jokio šventraščio, jokio fizinio autoriteto, kuris galėtų atrakinti dangaus karalystę – kaip, katalikų įsivaizdavimu, Jėzus, tikrąja to žodžio prasme, perdavė karalystės raktus Petrui, remdamiesi ta klaidingai užrašyta, klaidingai išversta ir klaidinga interpretuojama citata iš Mato evangelijos. Ir todėl noriu padėti jums suvokti, kad troškimas įkūnyti fizinę karalystę Žemėje, fizinę šventyklą Žemėje, ar fizinę organizaciją Žemėje, iš tiesų yra klaidinga gyvenimo proceso reprezentacija. Galvojimas, kad kažkas Žemėje gali jums atverti vartus į dangaus karalystę, yra absoliutus tėvo realybės iškreipimas. Ir todėl mėginimas priversti Materijos šviesą priimti ir išsaugoti šią matricą, yra ekstremali neapykantos motinai išraiška.

Tad, jeigu žydams iš tiesų pavyktų įgyti Šventyklos Kalno kontrolę ir pastatyti tą ištaigingą šventyklą, kurią jie įsivaizduoja, ši struktūra iš tiesų būtų naikinimo bjaurastis, stovinti šventoje vietoje, kur jai ne vieta. Nes tikroji šventa vieta yra jumyse, kaip Jėzus mėgino padėti suprasti žydams prieš 2000 metų – ir kaip jie to vis dar nesuprato iki pat šių dienų.

Kodėl žydai atstumia koncepciją, kad karalystė yra jumyse? Kodėl jie atstūmė tai anais laikais, ir kodėl jie atstumia tai šiandien? Na, kaip sakė Sen Žermenas, iš tiesų ne žydai tai atstumia. Tai atstumia tie, kurie turi šį nepasotinamą troškimą jaustis geresniais už kitus, ir todėl nori vaidinti toje dramoje, susikurdami kažką, kas jiems padeda jaustis geresniais už visus kitus, pranašesniais už kitus. Ir todėl, tai nėra žydai kaip rasė; tai yra tie, kurie įsikūnijo žydais, bet iš tiesų yra įstrigę puolusių būtybių epinėse dramose, kai kurie iš jų patys būdami puolusiomis būtybėmis, kurie dabar susiduria su paskutine savo galimybe apsigręžti arba būti pašalinti iš Žemės.

Ar matote, kad nebent susikuriate kažkokią struktūrą čia Žemėje, išskiriančią žmones iš kitų, jums neįmanoma jaustis geresniais už kitus žmones? Ir todėl privalo egzistuoti kažkas, kažkas fiziško – ar tai būtų knyga, tokia kaip biblija, ar tai būtų šventyklos pastatas, ar tai tam tikra imperija, ar tam tikras asmuo, toks kaip Kristus, imperatorius ar aukštasis dvasininkas. Mano mylimieji, nebent egzistuotų kažkokia fizinė charakteristika, kuri būtų akivaizdžiai pranašesnė už kitus, tai kaip tuomet žmonės galėtų jaustis pranašesniais už kitus žmones, jei ne šis jų artimumas tam, kas yra taip ypatinga?

Ir koks, žinoma, yra aukščiausias autoritetas, kurį galite įsivaizduoti Žemėje, remdamiesi atskirties sąmone? Na, tai iš tiesų yra tai, kad kažkas Žemėje gali jums atverti išskirtinius vartus į už Žemės ribų egzistuojančią karalystę, Dievo karalystę. Idant net ir Dievas būtų priverstas priimti į savo karalystę tuos, kurie yra to nusipelnę pagal savo Žemėje apsibrėžtas sąlygas.

Jūs galite pakeisti save – ne Dievą

Ar matote paklydimą šiame mąstyme, kad atskirties sąmone grįstos sąlygos gali garantuoti jūsų įžengimą į vienovės karalystę, į vienovės sąmonę? Ar matote paklydimą šiame mąstyme, kad puolusių būtybių, kurios sukilo prieš Dievą, apibrėžtos sąlygos gali garantuoti jūsų įžengimą į Dievo karalystę? Ar matote, kad tai yra ne kas kita kaip didžiausia puolusių būtybių arogancija, manančių, kad kažkaip sugebės priversti Dievą įleisti jas į savo karalystę, be būtinybės joms palikti sąmonę, dėl kurios jos ir atsiskyrė nuo vienovės.

Ar matote, kad niekada – niekada – nepakeisite Dievo; niekada nepriversite Dievo sau paklusti? Galite priversti visus žmones Žemėje patikėti savo stabmeldišku įvaizdžiu, garbinti šį stabmeldišką įvaizdį vietoj gyvojo Dievo, tačiau tai neturės jokio poveikio gyvajam Dievui. Nes šis gyvasis Dievas sako: „Transcenduokite save, kaip aš nuolatos save transcenduoju, ir būsite mano karalystėje ten, kur esate.“ Kaip sakė Jėzus: „Tad būkite tokie tobuli kaip ir jūsų Tėvas, esantis danguje, yra tobulas.“

Tačiau kokia buvo Kristaus tobulumo vizija? Nuolatinė savitranscendencija. Kokia yra puolusi tobulumo vizija? Tai yra kažkokia galutinė būsena, ir todėl, kadangi ši būsena yra galutinė, jai nereikia keistis, ir todėl jai neįmanoma daugiau savęs transcenduoti, nes ji yra pasiekusi kažkokį aukščiausią būvį. Tačiau kaip tai galėtų būti aukščiausias būvis, jeigu jis turi formą, ir kaip gi tas, kas turi formą, galėtų būti iš tiesų tobulas? Tiktai beformis yra iš tiesų tobulas.

Neapykanta motinai grįstos svajonės

Realybė yra tokia, kad visos žmonių svajonės yra grįstos neapykanta motinai – ir svajonė, kad egzistuoja kažkokia magija, kažkoks būdas sustabdyti, neutralizuoti sutraukiančią motinos jėgą, kuri griauna žmonių Žemėje sukurtas karalijas. Svajonė, kad egzistuoja kažkoks būdas sukurti aukščiausią stabmeldišką įvaizdį, kuris bus amžinas, kurio nebus įmanoma sunaikinti. Svajonė, kad egzistuoja kažkoks būdas sukurti karalystę, amžinai gyvuosiančią žmonių imperiją. Svajonė, kad egzistuoja būdas sukurti amžinąjį miestą. Tai yra svajonė, kurią Izraelio kūrėjai turėjo savo šaliai – kad jie yra Dievo išrinktieji žmonės, kad egzistuoja pažadėtoji žemė, kad jie galės sukurti Jeruzalės miestą, miestą su šventykla, kuri amžinai gyvuos Žemėje.

Tai, žinoma, nėra vienintelis tokios svajonės pavyzdys, nes kas gi sunaikino paskutinę žydų šventyklą, netrukus po Jėzaus pasirodymo žydams? Argi ne romėnų imperija nugriovė tą šventyklą, nes negalėjo pakęsti varžovo, mėginusio pasiekti tai, ką pasiekti bandė patys romėnai – sukurti amžiną miestą, amžiną imperiją. Ir todėl jie turėjo griauti viską, kas regimai varžėsi su Romos prabanga ir šlove, kaip su ja varžėsi, pavyzdžiui, Kartagina, graikų miestai ir šventyklos. Viskas, kas galėjo varžytis su Romos didybe, privalėjo būti sugriauta, idant Roma galėtų stovėti viena pati, idant Roma galėtų išsiskirti ir būti aukščiau už visas kitas civilizacijas. Ir kad vyrai, Romos imperatoriai, kurie kontroliavo Romos imperiją, iš tiesų galėtų išsaugoti iliuziją, jog yra pranašesni už visus kitus.

Siunčiu savo pasiuntinius į Romą

Ir todėl pasiųsiu šį pasiuntinį ir jo palydovę dar vienon kelionėn toliau tęsti darbo, kuris buvo pradėtas Izraelyje, į dar vieną neapykantos motinai centrą. Imperijos liekanos, tos imperijos įrašai, kurie yra sukoncentruoti tame Romos mieste, iš tiesų bus supurtyti ir iš dalies sudeginti Surijos skeptro. Idant Taikos Princas galėtų peržengti šydą ir sudeginti tuos karo įrašus, kurie buvo taip stipriai sukoncentruoti ir įkūnyti Romos imperijos, ir net šios Romos imperijos ir už jos slypėjusios sąmonės paveldėtojos, pasivadinusios katalikų bažnyčia. Ir pasivadinusios, kaip dar viena bjaurastis, vienintele tikra Jėzaus Kristaus bažnyčia, vienintele organizacija, atstovaujančia Jėzų Kristų Žemėje, ir todėl turinčia karalystės raktus, ir tariamai ši fizinė struktūra gali užtikrinti jūsų įžengimą į Dievo karalystę, jei tik paklusite žemiškos katalikų bažnyčios karalystės karaliui – popiežiui.

Tai yra sekanti mūsų darbo užduotis – supurtyti šių megalitinių valdžios struktūrų liekanas, kurias Jėzus iš tiesų atėjo nuversti prieš 2000 metų. Nes tai buvo vienas iš Žuvų Amžiaus tikslų, kad žmonija galiausiai išsilaisvintų iš svajonės sukurti žemišką imperiją, žemišką karalystę, kuri būtų Dievo karalystės materializacija. Ir todėl garantuotų įžengimą į Dievo karalystę tiems, kurie jai paklus ir paklus įvaizdžiui, ant kurio ji buvo pastatyta. Buvo viliamasi, kad žmonija įgis įžvalgumo praregėti iš puolusios sąmonės ir jos mėginimų statyti šias žemiškas imperijas, šias struktūras, kurios tariamai gali garantuoti jūsų įžengimą į išorinę dangaus karalystę. Ir todėl taip stipriai sutelkia jūsų dėmesį į šių žemiškų imperijų statymą arba gynimą, kad pamirštate ieškoti karalystės viduje, tikrųjų vartų į dangaus karalystę.

Jūs turite savo įėjimą į karalystę

Ar suvokiate viso to esmę? Kiekviena savimonę turinti būtybė turi savo asmeninį įėjimą į dangaus karalystę, ir jis yra jūsų širdyje. Tačiau nerasite šio įėjimo tol, kol ieškosite jo išorėje, ir būtent tai yra visas šis puolusių būtybių sąmokslas, dėl kurio jos kuria epines dramas, verčiančias jus manyti, kad privalote kovoti dėl kažkokio tikslo, dėl kažkokios imperijos, dėl kažkokios karalystės Žemėje. Ir todėl užsitarnausite – per šią išorinę veiklą – savo bilietą į karalystę, kuri, jūsų įsivaizdavimu, yra jūsų išorėje.

Puolusios būtybės padarys viską, ką tik pajėgs sugalvoti, kad priverstų jus pamiršti ieškoti savyje. Ir koks yra pagrindinis jų įrankis? Tai yra neapykanta motinai, kuri supriešina jus su pačiu savimi, ir nekenčiate ne tik savo fizinio kūno, bet ir paties savęs. Nes kai laikote save atskirtais nuo dangiškojo Tėvo, negalite savęs iš tiesų laikyti šio Tėvo išraiška.

Tad galvojate, kad esate uždaryti motinos karalijoje. Galvojate, kad motinos karalija yra atskirta nuo Dievo ir todėl yra fundamentaliai ydinga, ir todėl materija yra iš pagrindų ydinga arba bloga, jūsų fizinis kūnas yra fundamentaliai ydingas arba blogas, net ir jūsų siela yra kažkuo fundamentaliai ydinga arba bloga. Nes buvote pradėti nuodėmėje ir tegalite nusidėti – nebent jus išgelbėtų koks nors išorinis išganytojas. Ir todėl pradedate nekęsti savęs, nes neapykanta motinai tegali būti neapykanta sau.

Nes kas – iš tiesų – yra motina? Tai yra išreikštas Dievas. Jūs esate neišreikšto Dievo išraiška, tačiau jūs esate išraiška, ir todėl esate materijos karalijoje, motinos karalijoje. Ir todėl, kai nekenčiate motinos, nekenčiate savęs – o neapykanta nėra tos durys, nėra vartai į dangaus karalystę: vartai yra meilė, vienovė, priėmimas.

Atsidavimas tėkmei

Kaip galėsite įžengti į dangaus karalystę, jeigu nepriimsite, kad esate verti būti toje karalystėje? Ir kaip galite priimti savo vertumą, jeigu savo esybėje tebeturite neapykantos motinai elementų? Neapykanta yra priešinimasis. Kaip galite įveikti priešinimąsi? Turite atsiduoti į tėkmę, atiduoti viską, kas jus verčia priešintis tėkmei. Tačiau ką daro puolusieji? Jie nenori atsiduoti į tėkmę.

Kai atsiduodate į tėkmę, iš tiesų galite sukurti kažką Žemėje, kas bus dangaus karalystės išraiška. Tačiau, jeigu neatsiduosite į tėkmę, pasmerksite save mėginimams sukurti kažką, kažkokią karalystę Žemėje, kuri bus grįsta atskirties ir dualizmo vaizduote. Ir todėl karalystė, kurią kursite iš tos ribotos, užterštos vaizduotės, niekada negalės būti amžina, bet bus sugriauta. Ir ji bus sugriauta jūsų pačių labui; bus sugriauta todėl, kad motina jus myli, ji nenori, kad būtumėte amžiams pasmerkti gyventi šioje ribotoje būsenoje.

Motina nori, kad išsilaisvintumėte, nori, kad jūsų vaizduotė laisvai tekėtų su Gyvenimo Upe. Ir todėl galėtumėte gyventi tėvo meilėje, išreikštoje per motiną, kuomet jaustumėte nuolatinę meilę ir nuolatinę laisvę išreikšti savo kūrybiškumą, neprivalėdami jo teisti pagal kažkokį puolusios sąmonės sukurtą vertybinį vertinimą, dėl kurio jums niekada nebus įmanoma atitikti šio stabmeldiško tobulumo įvaizdžio. Ir todėl galvojate, kad niekada negalėsite savęs priimti, niekada negalėsite priimti esantys verti tėvo ir motinos meilės. Ir niekada negalėsite atsiduoti į tą meilės tėkmę, kurioje jaučiate tą nuolatinę vienovę su meile.

O Jeruzale, Jeruzale, kaip norėčiau tave surinkti po savo meilės sparnais, bet tu man priešinaisi daugybę amžių. Ir priešiniesi man šiandien. Ir visgi žinau, kad kai kurie supras, kai kurie bus pažadinti, kai kurie galiausiai pamatys priešinimosi beprasmiškumą ir atsiduos į meilės tėkmę, kuria aš esu. Nes aš esu gyvenimo procesas, meilės procesas, kuris yra gyvenimas, tampantis daugiau savimi – jo beribė savastis, išreiškianti save formoje, ir todėl peržengianti bet kokių fiksuotų įvaizdžių ribas. Kuomet net ir formų karalystė gali būti savimonę turinti išraiška neišreikšto Kūrėjo, puikiai žinančio, kas jūs esate, žinančio, kad esate daugiau už bet kokią savo susikurtą formą, daugiau už bet kokį savasties jausmą, kokį tik kada nors buvote susikūrę. Ir todėl niekada nesate įkalinti toje formoje, nesate įkalinti tapatumo jausme, grįstame jūsų susikurta forma, ar žmonijos kolektyviškai sukurta forma, ar puolusių būtybių sukurta forma.

Nesate įkalinti formoje; tik savo vaizduotėje

Nesate įkalinti jokioje formoje, grįstoje ribota vaizduote. Esate laisvi leisti savo vaizduotei pakilti viršum visko, ką tik kada nors buvote įsivaizdavę praeityje. Nebesate įkalinti mąstyme, kad privalote riboti savo vaizduotę, grūsdami ją į tam tikrus rėmus, apibrėžtus pagal kažkokį standartą, kuris tariamai padės jums įžengti į dangaus karalystę.

Tačiau į dangaus karalystę jums iš tiesų padės įžengti jūsų vaizduotė, nes būtent jūsų vaizduotė yra pamatas jūsų dabartiniam savasties jausmui transcenduoti – ir nepaliauti transcenduoti savo dabartinio savasties jausmo – kol staiga transcenduosite bet kokią materialiu pasauliu grįstą savastį, – ir dabar įsivaizduosite save pakilusia būtybe. Ne jėga pakilsite į pakylėtąją būseną. Pakilsite į ją išlaisvinta vaizduote, leidžiančia jums tekėti su Gyvenimo Upe. AŠ ESU ši tėkmė. AŠ ESU ši meilė. Dalinuosi savo Esatimi su kiekvienu, turinčiu noro susiderinti su šia Esatimi.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels