Alchemija yra kūrybiškas procesas

TEMOS: Tikroji alchemija yra dabartyje – Ką reiškė būti Jėzaus tėvu – Atsakomybės už save prisiėmimas – Kūrybiškumas yra Kristiškumo esmė – Dramos įveikimo raktas – Kūrybiškume nėra varžymosi – Mūsų mokymas yra gyvasis mokymas – Baimė susitikti Gyvąjį mokytoją – Ryžkitės judėti, kad galėtumėte tarnauti – Paslaptis, kurią suprato mažai žmonių – Pakilimas į naują mokymų lygmenį

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas, 2009 spalio 29 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas po saulėtekio ant Taboro kalno viršūnės, kuris, kaip yra tikima, buvo Jėzaus persimainymo vieta. Šio kalno viršūnėje stovi katalikų bažnyčia ir vienuolynas.


Mano Mylimieji, Sen Žermenas aš esu. Dar žinomas šventojo Juozapo vardu. Nes man iš tiesų buvo didelė privilegija, o kartu ir iššūkis, būti jaunojo Jėzaus tėvu. Kaip paaiškino Motina Marija, jis iš tiesų negimė iš nekalto prasidėjimo. Tačiau Šventoji Dvasia dirbo per mus abu, padėdama mums suvokti – kaip Jėzus vakar paaiškino – kad, kai turi būti atlikta ypatinga užduotis, privalote viską palikti ir sekti tuo vidiniu vedimu. Idant galėtumėte atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, kuomet išorinė situacija tampa akivaizdi jūsų protui, ir matote, kas turi būti padaryta, ką reikia atnešti, kas turi būti materializuota.

Idant galėtumėte – tame gyvenime – turėti galimybę ir privilegiją kažką padaryti, kas peržengia įprastinio žmogiško gyvenimo ribas, kas peržengia jūsų pačių lūkesčių ir troškimų tam konkrečiam gyvenimui ribas. Nes suvokiate aukštesnį tikslą, aukštesnę viziją, ir matote, kad gyvenime yra kažkas daugiau nei dauguma žmonių mato, įsivaizduoja ir tikisi iš įprastinio gyvenimo.

Tikroji alchemija yra dabartyje

Ir tai, mano mylimieji, yra raktas. Pamąstykite, kaip kiekvienas žmogus turi potencialą pasiekti tą kažką savyje, kažką širdyje, kažką, kas atskleidžia tą savybę – tą neapčiuopiamą, sunkiai aprašomą kažką, kurį daugelis vadina meile. Tačiau tai iš tiesų nėra žmogiška, savininkiška meilė – tai yra transcendentinė savybė, transcendentinė meilė, netgi pati transcendencija. Kuomet paliečiate dangaus gabalėlį, paliečiate kažką anapus. Paliečiate mokytojo rūbo kraštą, ir jaučiate mokytojo sąmonės srautą tekantį per jus, nešantį gydymą, nubudimą, ar kitas jums reikalingas savybes.

Tad esate pašaukti ieškoti to kažko, kuris yra DAUGIAU savybė, senųjų alchemikų ieškota ir tik nedaugelio rasta. Ši transcendencija, šis gebėjimas transcenduoti tai, kas sena, tiesiog paliekant tai praeityje, atliekant šuolį į priekį ir tariant: „Štai kas aš dabar esu. Ir visiškai nesvarbu, kuo buvau vakar, ar praėjusią savaitę, ar kai gimiau. Nes štai kuo renkuosi būti šią akimirką.“ Tai yra teisė būti tuo, kuo būsite bet kurią akimirką, kad ir kuo būtumėte buvę ar nebuvę praeityje.

Melas, netikrų mokytojų melas, yra tai, kad jūsų praeityje padaryti pasirinkimai, jūsų praeities buvimo arba nebuvimo būsena turėtų apriboti jūsų ateities pasirinkimus, o tiksliau jūsų dabarties pasirinkimus, tuos pasirinkimus, kuriuos atliekate amžinajame dabar, kai nusprendžiate, kad nebelauksite rytojaus. Renkatės būti DAUGIAU, čia ir dabar. Tai yra alchemijos esmė, pasirinkimas būti DAUGIAU – ne ateityje, nežiūrint į tai kaip į besitęsiantį procesą. Ir jei tik atlikinėsite kažkokį išorinį ritualą arba skaitysite šventraščius ar kartosite maldas, tuomet vieną dieną kažkas įvyks.

Ne, mano mylimieji, alchemija, tikroji alchemija, yra tuomet, kai nusprendžiate, kad DABAR, šiuo metu, čia ir dabar, aš esu DAUGIAU. Nesižvalgau atgal. Dedu ranką ant Kristaus plūgo, ir judu pirmyn, atskirdamas tikrą nuo netikro, versdamas žemes ir atskleisdamas naujus horizontus, naujus horizontus naujos gyvybės augimui. Būtent tai padarėme Marija ir aš, išvydę viziją ir sutikę vienas kitą fiziškai – padėjome savo rankas ant plūgo ir judėjome pirmyn nuo to taško, nepaisydami sunkumų, judėjome iš vienos vietos į kitą, judėjome ištisus metus, kol galiausiai įsikūrėme ilgesniam laikui tame mažyčiame Nazareto kaimelyje.

Ką reiškė būti Jėzaus tėvu

Trokštu, kad bent akies krašteliu pamatytumėte, ką reiškė būti šio mažo berniuko tėvu, kuris užaugo į vyrą Jėzų. Tai nebuvo lengva, mano mylimieji. O taip, girdėjote istorijas, pramanytas žmonių, o kai kurie jūsų netgi skaitėte taip vadinamus naujus apreiškimus apie jauną berniuką Jėzų ir jo gebėjimą atlikti tą ar aną stebuklingą dalyką. Na, Jėzus iš tiesų turėjo ypatingų gebėjimų, tačiau savo vaikystėje nerodė jokių taip vadinamų stebuklų. Tačiau jis iš tiesų demonstravo labai stiprią valią, labai stiprų įsitikinimą, kad turi kažką daugiau už kitus jo laikmečio paprastus vaikus.

Ir, mano mylimieji, jis vis dar buvo vaikas. Jis tebuvo tik vaikas. Jis neturėjo gyvenimo patirties, bet turėjo tą vidinį savivertės jausmą ir įsitikinimą, kad turi kažką ypatingo – ir matote derinį, su kuriuo tėvui gali būti labai sunku tvarkytis. Ypač tame amžiuje, kuriame aš, žinoma, buvau išauklėtas tradicinėje vyrų dominuojamoje kultūroje, kurioje tėvas buvo laikomas namų galva, o to, galiu jus užtikrinti, Jėzus visiškai netoleravo. Jis buvo kietakaktis berniukas. Jis nerodė jokio noro klausyti vyresniųjų. Viską gyvenime norėjo patirti pats, kaip tą matote ir daugelyje šiuolaikinio amžiaus vaikų.

Nes vėlgi, šiame amžiuje į įsikūnijimą ateina daug vaikų, kurie turi tą vidinį žinojimą, jog jie čia atėjo dėl kažkokio tikslo, kad jie čia nėra tam, jog gyventų įprastinį jų visuomenės, tėvų, mokytojų ar vyresniųjų apibrėžtą gyvenimą. Jie atėjo prasiskinti savo kelią. Tačiau, žinoma, jiems būtų daug lengviau, jeigu bent šiek tiek paklausytų vyresnės kartos, perimdami patirtį, mokydamiesi iš mūsų klaidų, kad jiems nereikėtų visko kartoti iš naujo.

Tačiau galiu jus užtikrinti, kad tai nebuvo Jėzaus požiūris. Tuo nenoriu pasakyti, kad jis niekada nesiklausė, tačiau sakau jums, dažnai buvau pasiruošęs nusirauti plaukus nuo galvos iš frustracijos dėl jo nenoro klausyti – ne tik protingų patarimų, bet iš viso dėl jo nenoro klausyti tų, kurie turėjo patirties. Jėzus buvo „viską turiu išmėginti pats“ žmogus. Pasakę jam kažko neliesti, nes tai yra karšta, galėjote būti absoliučiai tikri, kad jis eis ir tai palies, norėdamas įsitikinti, ar tikrai tai yra karšta.

Kodėl, jūsų manymu, evangelijose nieko nėra kalbama apie laikotarpį nuo jo pasirodymo šventykloje iki jam sukako 30 metų? Na, pamenate istoriją apie tai, kas nutiko šventykloje. Mes jį tenai nusivedėme, Marija ir aš, tikėdamiesi, kad jis bus arti prie mūsų. Nes iš tiesų, Jeruzalė tais laikais buvo judri vieta, panašiai kaip ir dabar, kuomet vaikui yra visai lengva pasimesti minioje, būti nuneštam minios, jai plaukiant siauromis gatvelėmis, kurios anuomet buvo netgi dar siauresnės nei šiandien.

Ir staiga – jis dingo. Marija galvojo, kad jis yra su manimi, aš galvojau, kad jis yra su ja, ir tuomet susitikome ir suvokėme, kad jo nėra nė su vienu iš mūsų. Panika, mano mylimieji – kaip ją patirtų visi tėvai. Puolėme bėgioti, ieškodami jo, galiausiai rasdami jį, ir savo susirūpinime bei susijaudinime išgirdome jį tariant, visiškai užtikrintu, vos ne arogantišku tonu: „Argi nežinojote, kad turiu būti savo Tėvo reikaluose!“ Na, tariau sau, tuoj aš tau parodysiu, kokie yra tavo tėvo reikalai.

Ir vis dėlto, suvokiate, kad jis buvo pasiekęs tą brandumo lygmenį, kuriame aš jo nebegalėjau mokyti – ir žinojau tai. Žinojau, kad nieko daugiau nebegaliu jo išmokyti, ir todėl vienintelis sprendimas, kurį radome, buvo pasiųsti jį su žmonėmis, kuriuos pažinojome ir kuriais pasitikėjime, tarp kurių taip pat buvo Juozapas iš Aramitėjos, karavanų keliais, kur jis galėtų įgyti patirties su skirtingomis kultūromis, su skirtingais žmonėmis. Kur jis galėtų daugiau pakeliauti, pabūtų toliau nuo namų, pamatytų kažką kitokio, ir, reikia tikėtis, įgytų perspektyvą, kurios neturėjo gyvendamas saugų gyvenimą nedideliame kaimelyje. Nes esu tikras, kad suvokiate, jog, nepaisant visų žmonių prisigalvotų fantazijų, anais laikais gyvenimas Nazareto kaime reiškė gyvenimą labai nedidelėje proto dėžutėje. Nebuvo televizijos, laikraščių, knygų, nebuvo būdo sužinoti, kas vyksta už horizonto ar už kelių dienų kelio nuo jūsų gyvenamos vietos.

Mano Mylimieji, tai buvo labai izoliuotas gyvenimo būdas, ir žinojome, kad Jėzui reikia platesnės perspektyvos. Jam reikia pamatyti platesnį pasaulį. Aš iš tiesų keliavau, būdamas jaunesnis, ir mačiau daugiau aplinkinių vietovių. Marija, žinoma, būdama jaunesnė, neturėjo tokių galimybių, o tai, kad buvo moteris, jos galimybes keliauti tomis dienomis dar labiau apribojo. Nes ji iš tiesų negalėjo keliauti viena; tai tebuvo vyrų privilegija.

Tad žinojome, kad atėjo laikas išsiųsti Jėzų į gyvenimą įgyti patirties. Ir tikėjomės, kad jis sugrįš praplėtęs perspektyvą, ir galbūt galiausiai pradės sėslų gyvenimą, kaip mes apie tai svajojome, kadangi neturėjome aiškios vizijos, kokia bus jo misija, kaip ir jis pats, žinoma, to anuo metu nežinojo. Tad išleidome jį į kelionę! Leidome jam eiti, nežinodami, ar kada nors jį bepamatysime. Mes to nežinojome, ir iš tiesų, aš jo daugiau nemačiau, kadangi palikau gyvenimo sceną dar prieš jam grįžtant namo.

Žinoma, Marija jį vėl susitiko, kai jis vėl grįžo jau kaip suaugęs vyras, nors dar neturėjo pilno savo misijos suvokimo. Ir ji suvaidino esminį vaidmenį, paragindama jį pradėti tą tikrai neįprastą misiją, kurios nė vienas iš mūsų iš tiesų nesugebėjome pilnai suvokti ir suprasti – įskaitant ir Jėzų – kol ji nepradėjo mūsų akyse atsiskleisti. Tačiau Marija žinojo, kad kažkas neįprasto turi būti atnešta ir išreikšta per Jėzų. Tad tose lemtingose vestuvėse Kanoje, ji buvo tenai, kad pasakytų reikiamus žodžius reikiamu laiku, ir šitaip Jėzus pradėjo savo viešą misiją, nes nuo to momento nebebuvo kelio atgal. Mano Mylimieji, ir aš būčiau norėjęs tenai būti ir jį palaikyti, tačiau, vėlgi, žinau, kad jam mano parama nebuvo reikalinga, kadangi tuo metu jis jau buvo atradęs ją savyje.

Atsakomybės už save prisiėmimas

Ir tai, žinoma, yra didžiausias tėvo džiaugsmas: pamatyti vaikus atrandant tai savyje. Atrandant tai savyje. Ką gi gero jums duoda tas nuolatinis kliovimasis išorinėmis priemonėmis – ar tai būtų žvaigždžių skaitymas, kauliukų ridenimas ar žiūrėjimas į krištolinį rutulį – kad, tariamai, sužinotumėte, ką jums yra teisinga daryti? Privalo ateiti toks momentas, kuriame prisiimate atsakomybę už save. O ką tai reiškia? Tai reiškia, jog suvokiate, kad, nors turite dangiškąjį planą, kuriame bendrais štrichais yra apibrėžtas jūsų kelias, kelio detalės – kartais gana plačios detalės – priklauso tik nuo jūsų, ir jūs renkatės, kaip tai kūrybiškai išreikšite.

Dangiškasis planas nėra tramdomieji marškiniai. Dangiškasis vedimas nėra tramdomieji marškiniai. Jis jums duoda tam tikrus rėmus, o tuomet šių rėmų ribose turite užpildyti jį detalėmis – ne kažkokiu iš anksto nustatytu būdu, o kūrybišku būdu. O taip, tai iš tiesų yra subtilus skirtumas, kaip Jėzus apie tai vakar kalbėjo, tarp tų, kurie eina išoriniu keliu, ir tų, kurie eina vidiniu keliu.

Tie, kurie eina išoriniu keliu, tiki, kad kažkur aukštai danguje, egzistuoja dangiškasis planas, kuris yra apibrėžtas iki smulkiausių detalių. Ir turite pasinaudoti kažkokiomis priemonėmis čia Žemėje, kad gautumėte nurodymus, kaip eiti kiekvieną to kelio žingsnį. Ir tuomet jums tiesiog reikia aklai eiti šiuo keliu, kol galiausiai – kai būsite padarę viską, ką galėjote padaryti šiam vedimui gauti, ir būsite aklai nuėję visus kelio žingsnius – gausite apdovanojimą ir jums bus atverti vartai į Dievo karalystę, kurią jūs laikote išorine karalyste, turinčią kažkur vartus, per kuriuos galite įeiti.

Bet matote, kaip paaiškino Jėzus, tai yra vidinis kelias, o ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis negali būti mechaniškas. Jis negali būti iš anksto apibrėžtas. Tai yra kūrybiškas kelias, mano mylimieji. O taip – žinau, kad labai ilgai, daugybę šimtmečių, krikščioniai iš viso pasaulio skaitė evangelijas, girdėjo Jėzaus gyvenimo istorijas, ir galvojo, kad viskas, kas vyko, buvo nulemta iš anksto. Bet matote, yra daug būdų būti Kristumi. Nėra taip, kad buvimas Kristumi reiškia, jog turite apsivilkti tramdomuosius marškinius.

Net ir Jėzui buvo daug būdų būti Kristumi. Buvo daug būdų. Kaip jisai pats sakė, jis nedavė tik vieno Kalno Pamokslo. Jis jų davė daug. Kiekvienas iš jų buvo vis šiek tiek kitoks, kiekvienas jų buvo kūrybinė išraiška. Net ir Palaiminimai, kuriuos jis perdavė vakar labiau šiuolaikiniam amžiui ir labiau išplėstai sąmonės būsenai, net ir jie gali būti išreikšti daugeliu skirtingų būdų skirtingoms auditorijoms, skirtingomis aplinkybėmis.

Kūrybiškumas yra Kristiškumo esmė

Ir todėl matote, kūrybiškumas – kūrybiškumas – yra kelio į Kristiškumą esmė. Egzistuoja tam tikras etapas jūsų asmeniniame kelyje, kuriame galite daryti šiokį tokį progresą, eidami šiek tiek mechanišku keliu, atlikinėdami išorinius ritualus ir studijuodami išorinius mokymus. Šis pasiuntinys gali pats paliudyti tai iš savo gyvenimo, kuomet jis padarė progresą eidamas šiuo keliu. Nors, turiu jums pasakyti, kad jis niekada niekuo nesekė mechaniškai, visada kūrybiškai apie tai mąstydamas, ateidamas prie savo paties vidinio suvokimo, visada galvodamas, kaip galėtų tai paaiškinti kitiems ir kaip galėtų padėti jiems lengviau tai suprasti.

Nes jis žinojo, kad dalis jo misijos šiame gyvenime iš tiesų yra tapti tos neapčiuopiamybės liudininku, to kažko, kas peržengia išorinės tiesos ribas, kurią yra įmanoma išreikšti žodžiais, bet kuri yra Dvasia – akies krašteliu pažvelgti į tą kažką anapus, tą kažką neapčiuopiamo. Tą kažką, kas leidžia jums suvokti, kad gyvenime yra kažkas daugiau už įprastinį, žmogišką egzistavimą, kuris atrodo toks blankus, kad beveik neįmanoma apsakyti žodžiais, neįmanoma nė suvokti, kaip žmonės gali gyventi toje sąmonės būsenoje ištisą gyvenimą, niekada nesiilgėdami kažko daugiau.

Mano Mylimieji, alchemija nėra mechaniškas procesas; jos esmė nėra atrasti teisingą formulę ar teisingą cheminį ingredientą. Tai yra kūrybiškas procesas. Jis apima jūsų sąmonę. Ar nematote, kaip kvantinė fizika šiandien jau įrodė, kad stebėjimas nėra reiškinys, kuomet pasyvus stebėtojas stebi išorinius įvykius? Stebėjimas yra bendrakūrimas. Jūsų sąmonė yra visko, kas vyksta jūsų kasdienybėje, dalis.

Galite galvoti gyvenantys pasaulyje, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo jūsų ir nuo jūsų sąmonės būsenos. Ir iš tiesų, yra dalykų visatoje, kurie nėra priklausomi nuo jūsų sąmonės būsenos, kadangi jie yra priklausomi nuo kitų būtybių sąmonės būsenos, o kai kurios iš šių būtybių net nėra įsikūnijime. Ir vis dėlto, jūsų gyvenimas, jūsų gyvenimo aplinkybės, jūsų gyvenimo patyrimas iš tiesų yra visiškai priklausomi nuo jūsų sąmonės būsenos. Ir būtent dėl to galite pasirinkti atiduoti savo atsakomybę, įžengdami į asmeninę dramą, ar netgi įstrigdami vienoje iš epinių dramų. Ir šitaip nugyvendami visą gyvenimą toje mechaniškoje sąmonės būsenoje, kurioje iš tiesų neinate vidun ir neprisiimate atsakomybės kūrybiškai rinktis, daryti pasirinkimus, kuriais siektumėte kažko DAUGIAU, kažko gilesnio, kažko nuostabesnio.

Tie iš jūsų, kurie sugebate suvokti tikrąjį vidinį kelią, žinosite, apie ką čia kalbu, kalbėdamas apie tą kažką DAUGIAU, tą transcendentinį jausmą, tą jausmą, kad kažką suvokėte – kad pamatėte gabalėlį dangaus, ir koks iš tiesų gali būti gyvenimas. Tad čia ir esate tai liudyti. Atėjote čionai tai liudyti, tačiau, kaip galėsite tai padaryti, jeigu nepaliksite tų dramų, jeigu nesuvoksite, kokios dramos egzistuoja jūsų pačių asmeninėje patirtyje ir sąmonėje, idant galėtumėte siekti to kažko DAUGIAU?

Dramos įveikimo raktas

Ir noriu jums duoti esminį raktą. Dramos turi vieną poveikį, ir kas tai yra per poveikis? Jos visą jūsų dėmesį sukoncentruoja į save, į atskirąjį aš, kuris buvo apibrėžtas dramoje, ir tuomet jūs manote, kad toks jūs ir teesate, tik tokiu ir tegalėtumėte būti. Tad privalote atrasti būdą nubusti iš to koncentravimosi į save, ir koks yra šis būdas? Tai yra pradėti koncentruotis į kažką daugiau už save patį – į kitus žmones, į aukštesnį tikslą, padarant kažką, kas peržengtų įprastinumo ribas, daugiau, nei yra apibrėžta dramose. Tai yra vienintelis kelias, mano mylimieji.

Ar matote, kas nutiko Marijai ir man? Mes gavome vidinį vedimą iš Dvasios, kuris reiškė, kad mums yra skirta padaryti kažką peržengiančio įprastinumo ribas. Mūsų abiejų gyvenimas tekėjo tam tikra vaga, ir mes neturėjome jokių intencijų sujungti savo gyvenimų, dėl tarp mūsų egzistavusio didelio amžiaus skirtumo, dėl labai skirtingos kilmės, šeimos ir kultūros. Mes niekada neįsivaizdavome, kad galėtume susieti savo gyvenimus ir susilaukti vaiko ar net kelių vaikų.

Tai nebuvo išorinis vedimas, išorinis kelias, kurį matėme. Tačiau suvokėme tą kažką DAUGIAU. Pasukome tuo keliu ir tuomet žinojome, kad tai yra mūsų galimybė, mūsų pašaukimas, tai, ką mes pasisiūlėme daryti – atnešti tą kažką už įprastinumo ribų. Ir mes tai padarėme, savitu būdu, geriausiai kaip galėjome, būdami toje sąmonės būsenoje. Ir tai nereiškia, kad buvome tobuli, ar kad jūs privalote būti tobuli. Tai reiškia, kad turite siekti to kažko DAUGIAU, ir ryžtis tai įkūnyti geriausiai kaip sugebate. Ir tuomet toliau tai plėsti ir plėsti visą gyvenimą, išreiškiant tai vis daugiau ir daugiau, kol žmonės galės tai pamatyti.

Kaip Jėzus sakė, jie pažvelgs į jus ir pamatys, kad tai nėra paprastas žmogus, išreiškiantis tai, ką jūs išreiškiate. Tai tegali ateiti iš kažko anapus, ir būtent tuomet galėsite kartu su Jėzumi sakyti: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti; tai Tėvas, AŠ ESU Esatis manyje daro darbus. Ir tavo AŠ ESU Esatis gali daryti panašius ar dar didesnius darbus per tave.“

Kūrybiškume nėra varžymosi

Susiderinate su savo Aukštesniuoju AŠ ir tuomet nebelieka jokio varžymosi su kitais. Jūs tenorite, kad ir jie susiderintų su savo aukštesniaisiais aš, idant ir jie galėtų atnešti savo unikalią dovaną. Nes nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų svarbesnis už kitus, net jeigu jis tarnauja tam tikroje dvasinėje tarnystėje. Jūs visi esate svarbūs. Dešimt tūkstančių, ir milijonai daugiau žmonių, galinčių įkūnyti tam tikrą Kristiškumo laipsnį, visi yra lygiai taip pat svarbūs – o galbūt, turėčiau sakyti, jie turi begalinę, neprilygstamą svarbą. Nes mes, pakylėtieji mokytojai, neprimetame tų vertybinių vertinimų, nes esame transcendavę savo asmenines dramas. Ir mes pažvelgėme į už šių epinių dramų egzistuojantį melą ir tarėme: „Tu man neturi jokios galios, nes aš esu laisvas. Aš esu daugiau negu tai; neprivalau toliau vaidinti šiose dramose. Ir todėl, transcenduoju jas, čia ir dabar.“

Mano Mylimieji, gyvenimas yra tokia neįtikėtina dovana. Ir žinau, kad, kai esate tankiame fiziniame kūne, kai susiduriate su sunkiomis aplinkybėmis, na tai tuomet gali būti sunku tai prisiminti. Bet sakau jums, gyvenimas yra neįtikėtina dovana. Ir nors savo kalbą pradėjau pasakodamas apie sunkumus, kuriuos patyriau su jaunuoju Jėzumi, taip pat galiu jums pasakyti, kad ne kartą, kai į jį žvelgiau, mačiau šviesą jo akyse – ar net ir šviesą jo auroje, kurios nemačiau fiziškai, bet jaučiau – ir jaučiau, kokia didelė man teko privilegija būti šio vaiko tėvu.

Tą patį, žinoma, jaučiau ir kituose savo vaikuose. Ir kaip jau anksčiau kartą jums sakiau, taip pat jaučiau, kokia nepaprasta man teko privilegija būti tos nepaprastos būtybės, Motinos Marijos, vyru. Nes sakau jums, ji turėjo tą transcendentinę savybę, kuomet galėjote pažvelgti į ją ir matyti kažką daugiau, kažką, kas nebuvo žmogiška, kažką, kas nebuvo fiziška. Kartais, kai žvelgdavau į jos akis, pasijusdavau atsidūręs kitoje karalystėje. Dienos karštumas pavirsdavo vėsa, raumenų skausmas po ilgos darbo dienos atlėgdavo, ir pasijusdavau atsidūręs angelo bendrijoje.

Ir tai, žinoma, buvo tiesa, nors ir nežinojau to išoriniu protu. Tačiau angelu ji buvo ne ta prasme, kuria daugelis iš jūsų įsivaizduojate – kaip tas čia aukštai danguje skraidančias ir trimitus pučiančias būtybes. Ne, mano mylimieji, nes kas gi iš tiesų yra angelas? Argi tai nėra būtybė, sugebanti būti čia šioje tankioje karalijoje, tuo pat metu sugebėdama parodyti kažką neįprasto – tai yra vienas iš angelo apibrėžimų. Dievo pasiuntinys, atėjęs parodyti, kad yra kažkas daugiau už materialaus pasaulio tankumą. Ir tai iš tiesų galėtų būti vienas iš angelo apibrėžimų, mano mylimieji. Tai iš tiesų būtų platesnis apibrėžimas, nes mes visada trokštame, kad išplėstumėte savo sąmonę ir nepaverstumėte mūsų mokymų proto dėžute. Kuomet jūsų protas nori paimti viską, ką mes esame pasakę apie angelus, ir paversti tai kažkokiu sustabarėjusiu mokymu, ir kad šitaip viskas turi būti.

Mūsų mokymas yra gyvasis mokymas

Mes nemėginame perduoti mokymo, kuris būtų absoliutus, kuris niekada negalėtų keistis. Kada gi jūs tai suprasite ir nustosite analizuoti ir mėginti viską paversti tuo linijišku mokymu, kuriame jaučiate viską kontroliuojantys? Palikite tai, mano mylimieji, tą poreikį jausti, kad viską kontroliuojate ir viską žinote. Plaukite su Gyvenimo Upe ir suvokite, kaip Jėzus neseniai pasakė, kad negalite būti įsikūnijime, neturėdami kažkokios proto dėžutės. Ir todėl visada yra kažkas, ką galite atiduoti. Ir jeigu paimsite vieną iš mūsų mokymų ir sakysite, kad šitai dabar yra aukščiausias supratimas apie angelus ar apie bet kurį kitą klausimą, na tai tuomet pasinaudosite tuo mokymu proto dėžutei sukurti arba jai sustiprinti. O mes norime ne to; ne dėl to mes jums perduodame savo mokymus.

Mes jums perduodame mokymus, kad primintume jums, jog egzistuoja kažkas DAUGIAU, kažkas, kas peržengia visų išorinių šio pasaulio religijų ribas. Egzistuoja vidinis kelias, mano mylimieji. Būtent apie šį gyvąjį kelią mes jums siekiame perduoti mokymus. Ne tam, kad galėtume apie jį žinoti ir intelektualiai analizuoti, o tam, kad susiderintumėte su juo savo širdyse. Štai koks yra mūsų tikslas. Kai paverčiate tai intelektualiu, išoriniu mokymu, užtrenkiate savo širdies duris. Ir šitaip užtrenkiate duris ir mums, nes kas gi mes esame, pakylėtieji mokytojai? Mes nesame išorinis mokymas – tikiuosi, kad sugebate tai suprasti. Ir todėl, ko gi jūs norite? Ar norite tik išorinių mokymų? Ar jums pakanka tik išorinių mokymų?

Ar girdite šį varpą*, skambantį fone; ar girdite jį? Ar matote tą jų tenai pastatytą struktūrą, tą monumentą, kurį jie pastatė ant šio kalno, nuspręsdami, jog tai yra Persimainymo Kalnas, nors galiu jums pasakyti, kad tai nėra tiesa? Ar matote, kad, jeigu nueisite į tą bažnyčią, į tą vienuolyną, atrasite žmones, kurie, dauguma jų, pasitenkina išoriniais Kristaus mokymais? O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie savo širdyje neturi vietos susitikti Gyvąjį Kristų.

Baimė susitikti Gyvąjį mokytoją

Jie bijo Gyvojo mokytojo, kuris galėtų pasirodyti ir kalbėti jiems jų širdyje – jei tik jie duotų vietos jam įeiti, jei tik atsirastų vietos viduje gyvajam Kristui gimti. Tačiau jie to bijo, nes kažkur savo esybėje žino, kad, jeigu susidurtų su Gyvuoju Kristumi, turėtų pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Jie turėtų pasirinkti prisiimti atsakomybę už save, užuot toliau vaidinę dramoje.

Nes jūs einate ir matote, tuos daugybę krikščionių šiandien, ir matote, kad jie susikūrė dramą, kurioje jiems tereikia vaidinti savo vaidmenį ir jie mano, kad pabaigoje sulauks atlygio jiems pasirodžiusio Jėzaus pavidalu – kuris kažkaip nuplaus jų nuodėmes. Ir tai yra vienintelė sąlyga jiems įžengti į dangų: kad Kristus nuplautų jų nuodėmes ir jie gyventų „gerą“ krikščionišką gyvenimą, apibrėžtą pagal kažkokį išorinį žemišką standartą.

Jūs, kurie save laikote pakylėtųjų mokytojų mokiniais, jūs turėtumėte žinoti geriau. Turėtumėte suvokti skirtumą tarp noro turėti tik išorinį mokymą ir noro patirti susitikimą su gyvuoju mokytoju. Esate laisvi daryti ką norite. Neturiu jokių intencijų versti jus ką nors daryti. Aš tenoriu jums pasiūlyti savo gyvąją Esybę – Vandenio amžiaus mokytojo esybę. Jeigu manote, kad nors vienas mokymas gali pagauti ir išlaikyti mano gyvąją Esatį, tuomet sakau jums: „Toliau laimingai gyvenkite savo dramoje“. O tuomet, kai būsite pasiruošę ją palikti, aš vis dar jūsų lauksiu. Nes negaliu jūsų pasiekti, jeigu esate susikoncentravę į išorinį mokymą, ir jeigu paimate Sen Žermeno duotą mokymą, perduotą tuo vardu, ir paverčiate jį proto dėžute.

Nes tuomet neturite jokių šansų susitikti mano gyvąją Esatį, kurią siūlau jums 24 valandas per parą. Nes ir aš esu su jumis amžinai. Mes, pakylėtieji mokytojai, esame su jumis amžinai. Tai nereiškia, kad būsime su jumis visą amžinybę. Nes kažkurią dieną jūsų laikas baigsis – kai tuo tarpu mano laikas niekada nesibaigs, nes aš esu už laiko ribų, kadangi pakilau virš visų savo dramų. Tačiau tai iš tiesų reiškia, kad tol, kol būsite įsikūnijime, mes būsime su jumis bet kuriuo laiko momentu. Jums nereikia laukti šio kažkokio kosminio įvykio. Jums tereikia nuspręsti, kad dabar yra laikas, kai noriu labiau tiesioginio susitikimo su pakylėtaisiais mokytojais nei galiu gauti per išorinį mokymą.

Šis pasiuntinys pasiuntiniu yra todėl, kad nusprendė – jis pažvelgė į mus ir tarė: „Aš noriu daugiau. Noriu labiau tiesioginio susitikimo su jumis“. Ir žinote, kad atsakymas atėjo akimirksniu – nes jis buvo pasiruošęs aukštesnei tarnystei. O kadangi buvo tam pasiruošęs, jis patyrė tą susitikimą su Jėzumi. Tai nebuvo dėl jo paties augimo ar dėl jo šlovės. Tai buvo ne dėl jo išorinio aš išaukštinimo į kažkokį ypatingą statusą. Nes jeigu ateisite pas mus iš tos perspektyvos – iš noro susitikti su pakylėtaisiais mokytojais dėl to, kad jūsų atskirasis aš galėtų pasijusti ypatingu – na, tai tuomet ir toliau vaikščiosite dykumoje keturiasdešimt metų ar dar ilgiau, taip niekada ir neįžengdami į pažadėtąją žemę.

Ryžkitės judėti, kad galėtumėte tarnauti

Vietoj to, ateikite pas mus su tuo širdies atvirumu, kurioje būtumėte pasiruošę tarnauti, duoti kažką kitiems. Ir tuomet pajausite mūsų buvimą, kai parodysime jums, kaip galėtumėte tarnauti. Tačiau žinokite, kad tai gali reikšti dramatiškus pokyčius jūsų gyvenime. Nes taip dažnai būna, kad negalite tarnauti visomis išgalėmis tose aplinkybėse, kuriose šiuo metu esate. Argi ne tai mes visi pademonstravome savo kasdieniniu gyvenimu, kaip, pavyzdžiui, Mokytojas MOR kalbėjo apie savo inkarnaciją Abraomu, kuomet jis turėjo palikti šalį – palikti aplinkybes, kuriose jautėsi patogiai ir jautėsi viską kontroliuojantis – ir judėti pirmyn, netekdamas to kontrolės jausmo, ir visgi jausdamas tą vidinį jame esančios Esaties vedimą.

Būtent to mes laukiame iš savo mokinių: tų, kurie yra pasiruošę eiti į nežinią, žengdami po vieną žingsnelį pirmyn. Tie yra tikrieji mokiniai, kurie eina vidiniu keliu, o ne laikosi kažkokių išorinių nurodymų. Nes argi nesuprantate, kaip Maitrėja paaiškino, kad yra laikas, kuomet galite sekti guru, išoriniu guru, bet tuomet yra laikas, kai privalote eiti vidun ir sekti tik vidiniu guru. [Fone suskamba bažnyčios varpai]

A, mano mylimieji, kam skambina varpai? Na, varpai, kuriuos girdite, yra išorinė išraiška, bet varpas yra simbolis. Nes sakau jums, kad kiekvienam iš jūsų, jūsų AŠ ESU Esatis skambina varpą, kviesdama jus kopti aukščiau. Ne į kažkokią išorinę bažnyčią, kurioje garbintumėte kažkokį išorinį Kristaus atvaizdą, o į vidinę širdies bažnyčią – kad, užsidarę savo kambarėlyje, kaip sakė Jėzus – atrastumėte gyvąją Kristaus Esatį tokiu pavidalu, kokiu ji jumyse yra, kad ir koks mokytojas būtų artimiausias jūsų širdžiai. Ar tai būčiau aš, ar tai būtų Jėzus, Motina Marija, Mokytojas MOR ar bet kuris kitas mokytojas. Atraskite tą mokytoją, įsikibkite į tą mokytoją, atverkite savo protą ir širdį to mokytojo gyvajai Esačiai, ir tuomet pasiryžkite eiti, kad ir kur jus tai benuvestų, net jeigu jūsų išorinis protas nematytų tame jokios prasmės.

Tad ryžkitės atlikti tuos seisminius pokyčius savo gyvenime, kurie jus išvestų į tarnavimo kelią. Ne į kelią LINK jūsų tarnavimo, nes turite labai gerai suvokti, kad ši svajonė apie kažkokį tikslą, apie kažkokį aukščiausią tarnavimą, tėra tik dar viena drama. Realybė yra tokia, kad jūsų tarnavimas yra procesas, nesibaigiantis procesas, kuris tęsis visą šį gyvenimą, o galimai ir kitus gyvenimus, arba toliau tęsis pakylėtoje karalijoje, kai nebeturėsite poreikio arba troškimo toliau įsikūnyti. Gyvenimas yra procesas. Nėra jokio baigtinio rezultato, nes net ir tuomet, kai pasiekiate Kūrėjo lygmenį, iš karto pradedate kurti – ir šitaip procesas tęsiasi toliau.

Paslaptis, kurią suprato mažai žmonių

Gyvenimas, mano mylimieji, yra procesas. Tai yra tikroji alchemija. Jis niekada nesustoja, niekada nestovi vietoje. Jis niekada neina atgalios, nes negalite įbristi į Gyvenimo Upę du kartus ir patirti tą patį. Nes Gyvenimo Upė nuolatos save transcenduoja. Aš nuolatos save transcenduoju. Visada ieškau naujų mokinių, kurie sugebėtų užmegzti ryšį su mano širdimi. Tačiau, kaip jau anksčiau sakiau, privalote ryžtis – ir tai yra vienas reikalavimas, kurį aš turiu – viską kvestionuoti, ypač savo dramą, kurioje esate įsipatoginę – net jeigu jaučiatės apgailėtinai.

Paklauskite savęs, kodėl taip gali būti. Kaip tai gali būti, kad viename lygmenyje manau, jog jaučiuosi apgailėtinai, tačiau kitame lygmenyje nenoriu kvestionuoti kodėl? Ir todėl iš tiesų jaučiuosi patogiai savo apverktinoje būsenoje, nes man nereikia prisiimti atsakomybės už save ir priiminėti kūrybiškų sprendimų. Kūrybiški sprendimai reiškia, kad nėra jokių iš anksto apibrėžtų rezultatų, nėra teisingo rezultato, nėra klaidingo rezultato. Tėra tik rezultatas, kuris tuomet tampa pamatu jums mokytis kažko daugiau ir daryti geresnius pasirinkimus, kūrybiškesnius pasirinkimus – šitaip kylant spirale aukštyn, vis aukštyn, kol galiausiai ji akceleruoja ir tampa pakylėjimo spirale.

Jau anksčiau sakiau, kad užsitikrinau savo pakylėjimą, priimdamas milijoną teisingų sprendimų. Tačiau negi manote, kad tie sprendimai buvo padaryti tame pačiame lygmenyje, toje pačioje sąmonės būsenoje? Ne, tie sprendimai buvo padaryti kylančioje spiralėje, o tai reiškia, kad sprendimai darėsi vis subtilesni, vis atviresni, vis labiau kūrybiški.

Noriu jums išduoti paslaptį, kurią suprato labai mažai žmonių. Nes matote, buvo pasakyta, kad, jums kylant keliu, iniciacijos, testai, kuriuos gaunate, darosi vis subtilesni. Ir daugelis pagalvojo, jog tai reiškia, kad tampa sunkiau suvokti skirtumą tarp to, kas teisinga, ir to, kas klaidinga. Nes jie vis dar įsivaizduoja, kad net ir aukštesniuose kelio į Kristiškumą lygmenyse egzistuoja teisingas pasirinkimas ir klaidingas pasirinkimas. Ir jie mano, kad juos tampa sunkiau atskirti. Bet matote, teisingumas ir klaidingumas yra dualistinės koncepcijos, apibrėžtos epinių dramų. Ir todėl, kai pasiekiate aukštesnius Kristiškumo lygmenis, suvokiate pribloškiančią tiesą. Nebėra jokios būtinybės vertinti savo sprendimų pagal dualistinį teisingumo ir klaidingumo standartą.

Nėra taip, kad visada priimate teisingus sprendimus – jūs tiesiog išmetate dualistinį teisingumo ir klaidingumo matą; jūs jį transcenduojate. Ir todėl, egzistuoja dalykai, kurių niekada tame sąmonės lygmenyje nedarytumėte – nežeistumėte žmonių, tačiau viskas, ką tame lygmenyje darote, yra TEISINGA. Nes nebelieka standarto, kuris galėtų sulaikyti jūsų nuolatos transcenduojančią Dvasią.

Tai yra raktas, apie kurį reikia pamąstyti tiems, kurie nori palikti epines dramas. Ką daro epinės dramos? Jos apibrėžia standartą, dualistinį standartą, ir jūs manote, kad turėtumėte pagal jį gyventi. Ir jeigu pagal jį gyvensite, būsite teisūs, o jeigu negyvensite, klysite. Tačiau turite pamatyti šio standarto iliuziją ir tarti: „Nebeleisiu, kad mano gyvenimas būtų įkalintas šiame standarte. Būsiu tuo, kuo būsiu, kad ir ką kiti žmonės besakytų ar kad ir ką besakytų standartas. Nes aš esu gyvasis Kristus, ir plaukiu su Gyvenimo Upe, kad ir kur ji mane neštų, idant galėčiau tarnauti, daužydamas žmonių proto dėžutes, nes tai yra mano pašaukimas. Esmė čia nesu aš, viskas sukasi ne apie mane, o apie tarnavimą Visumai, apie buvimą Visuma.“

Pakilimas į naują mokymų lygmenį

Tad kalbėjau ilgai. Tačiau nemanykite, kad išsėmiau savo žinią. Yra daug daugiau, ką galiu perduoti, nepalyginamai daugiau. Nes mes dabar tapome laisvi pakilti į aukštesnį lygmenį. Mes dabar esame laisvi, nes perdavėme pakankamai mokymų, skirtų Žuvų sąmonei ir epinėms dramoms, kuriomis buvo supančiota žmonija. O dabar galime toliau statyti ant šio pamato ir pradėti duoti mokymus, kurie išves žmones į Vandenio amžių ir į Vandenio amžiaus sąmonę. Ir todėl, nors galite jausti, kad tam tikras laipsniško apreiškimo ciklas baigėsi, tai tereiškia, kad prasideda naujas ciklas.

Ir aš iš tiesų nepaprastai laukiu, kas galės būti atnešta ir bus atnešta per šį naują ciklą, kaip galiu jus užtikrinti, kad mes visi to laukiame. Nes šiandien yra didelis džiaugsmas dvasinėje karalijoje, ir raginu džiaugtis ir jus, pasiekus šį tašką. Tad, būkite ištikimi tam, kuo esate, nes nėra tik vieno būdo išpildyti savo dangiškąjį planą. Egzistuoja begalė būdų tiems, kurie yra pasiekę tą sąmonės lygį, kuriame žino, kad kūrybiškumas yra gyvenimas, ir gyvenimas neturi jokių standartų. Jis yra nuolatos tekantis judėjimas. Jis yra Gyvenimo Upė.

Tad tokie yra mano žodžiai, išsiskiriant su jumis. Visada siekite susiderinti su ta Gyvenimo Upe ir plaukite su ja be pastangų – be pastangų, mano mylimieji. Be pastangų – koks nuostabus žodis pamąstymui. Nes argi ne dėl dramų mums atrodo būtina dėti didžiules pastangas karalystei gauti, kurią, kaip Jėzus sakė, jūsų Tėvas dovanai jums dovanoja? Nes jam tai yra didžiausias džiaugsmas jums ją dovanoti. Tad argi tuomet negalite jos priimti toje Dvasioje, su kuria ji jums yra siūloma? Nes, jeigu nesugebėsite jos priimti toje pačioje Dvasioje, kuria ji buvo jums pasiūlyta, kaip tuomet galėsite ją gauti?

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2009 Kim Michaels