Nenutrūkstančios pakylėjimo spiralės link Baltojo Kubo
TEMOS: Mozė taip pat skelbė transcendentinį Dievą – Psichologija, kuri galynėjasi su Dievu – Peržengiant pažodines Išėjimo istorijos interpretacijas – Jokūbo klaida – Tų, kurie galynėjasi su Dievu, puikybė – Klajonės dykumoje – Pažadėtosios žemės simbolis – Mano pergalė prieš savąją dramą – Viskas yra tuštybė epinėse dramose – Įženkite į Dievo ugnį – Lordas Lingas atsisveikina su šia planeta
Pakylėtasis Mokytojas Lordas Lingas (Mozė), 2009 spalio 26 d. per Kim Michaels. Negevo dykuma į šiaurę nuo Eilato, Izraelis.
Aš esu pakylėtasis mokytojas, kuris buvo žinomas Lordo Lingo vardu. Tačiau, kaip daugelis jūsų žinote, viename iš savo paskutiniųjų įsikūnijimų aš iš tiesų buvau Moze, išvedusiu izraelitus iš Egipto vergijos. Mano Mylimieji, kodėl neužsitarnavau savo pakylėjimo po to įsikūnijimo? Kodėl, kai galiausiai pakilau, pasirinkau vardą, kuris yra taip nutolęs nuo biblijinio Mozės personažo? Na, tam egzistuoja daug priežasčių, ir kai kurias iš jų ketinu jums atskleisti.
Nes, nors nesitikiu, kad kas nors iš izraelitų turės noro išklausyti arba perskaityti šiuos žodžius – ar laikyti šiuos žodžius turinčiais kokią nors svarbą – visgi išsakysiu tai fizinėje plotmėje, idant tie, kurie turi ausis klausyti ir akis matyti, galėtų žinoti, kad egzistuoja gilesnė tiesa ir gilesnė misterija, kurią galima suprasti. Nes viena iš didžiausių problemų su religija šioje planetoje visada buvo ego ir linijiško proto derinys, ir jų tendencija norėti interpretuoti bet kokį dvasinį mokymą linijišku, pažodišku būdu. Šitaip paverčiant šį mokymą susisteminta doktrina, šventraščiu, kuris yra pradedamas laikyti kažkokiu aukščiausiu autoritetu, ir kurio dėl to negalima praplėsti, kurio negali pranokti aukštesnis mokymas.
Mozė taip pat skelbė transcendentinį Dievą
Nes visada yra tokių, kurie yra įstrigę tame linijiškame prote, įstrigę ego puikybėje arba ego baimėje, kurioje nedrįsta arba nenori palikti pranašumo jausmo, kad jie turi aukščiausią, patį svarbiausią mokymą, koks tik kada nors buvo duotas ar galės būti duotas šioje planetoje. Kaip mano mylimas kolega, Mokytojas MOR paaiškino, jis būdamas Abraomu skelbė transcendentinį Dievą. Na o ką, mano mylimieji, jūsų manymu skelbiau aš, būdamas Moze?
Aš taip pat skelbiau tą patį transcendentinį Dievą, kuris – man paprašius jo vardo – nenorėjo duoti man savo vardo, ir tedavė man žodžius „Aš būsiu, kuo būsiu“, kaip meditaciją tiems, kurie yra pasiruošę suvokti, kad Gyvasis Dievas niekada negalės būti uždarytas į vardą, į paveikslą, į šventraštį ar į bet kokius kitus materialiame pasaulyje egzistuojančius dalykus. Nes formų pasaulyje iš tiesų nėra nieko, kas galėtų sutalpinti beformį. Tai yra amžinoji tiesa, amžinoji idėja, kurią kontempliuoja norintieji pažinti Gyvąjį Dievą, užuot norėję garbinti savo pačių ar kieno nors kito sukurtą stabmeldišką įvaizdį.
Psichologija, kuri galynėjasi su Dievu
Ir kas tas kas nors kitas galėtų būti, jeigu ne tos būtybės – kaip Jėzus neseniai paaiškino ir kaip prieš jį paaiškino Maitrėja – kurios nupuolė per keletą sferų – nupuldamos į šią su tuo pranašumo jausmu, įsitikinimu, kad žino geriau už Dievą. Abraomas buvo tikras Gyvojo Dievo žmogus, pasiryžęs transcenduoti visus išorinius gentinių Dievų įvaizdžius. Aš taip pat buvau Gyvojo Dievo žmogus, bet ar Gyvojo Dievo žmogus buvo trečiasis patriarchas – Jokūbas? Ir iš tiesų, kam jis tuomet būtų galynėjęsis su Dievo Angelu, jeigu būtų tokiu buvęs?
Skiriamasis puolusių būtybių bruožas iš tiesų ir yra tai, kad jos dėl visko galynėjasi su Dievu. Nes kuo gi skiriasi tie, kurie pažįsta Gyvąjį Dievą, nuo tų, kurie nenori pažinti Gyvojo Dievo? Ir skirtumas tarp jų iš tiesų yra toks, kad tie, kurie pažįsta arba yra pasiryžę pažinti Gyvąjį Dievą, niekam Žemėje neleidžia įsiterpti tarp savęs ir tiesioginio patyrimo, tiesioginio susitikimo su Gyvuoju Dievu. Jie yra pasiryžę įveikti visas proto dėžutes, visus stabmeldiškus įvaizdžius, kuriuos jie patys arba kiti sukūrė šioje mažytėje planetoje. Jie yra pasiruošę virš viso to pakilti, be paliovos transcenduodami savo sąmonės būseną, idant bent probėgšmais išvystų tą Gyvąjį Dievą ir jo Esatį.
O tie, kurie nenori pakilti aukščiau, ką daro jie? Na, jie paverčia Dievą savo epinių dramų veikėju. Niekur nerasite gilesnio mokymo už tą, kurį neseniai perdavė Jėzus ir kiti pakylėtieji mokytojai neseniai išėjusioje knygoje apie dramas. Niekur nerasite gilesnio mokymo, paaiškinančio psichologinę dinamiką, vykusią šioje planetoje eonus metų.
Šis mokymas gali išlaisvinti jus, kad nustotumėte būti aklais aklų vadų pasekėjais, puolusių būtybių pasekėjais – kurios galynėjasi su Dievu, kurios galynėjosi su Dievu ankstesnėse sferose ir todėl daro tai netgi dar ilgiau nei egzistuoja ši visata. Ir, žvelgiant iš realistiškos perspektyvos, dauguma šių būtybių tikriausiai ir toliau galynėsis su Dievu, kol susidurs su paskutiniu teismu ir jų galimybė egzistuoti kaip savimonę turinčioms būtybėms, turinčioms kažkokią galią reikštis formų pasaulyje, baigsis.
Šios būtybės pavertė Gyvąjį Dievą stabmeldišku įvaizdžiu, įsipaišančiu į jų epines dramas, į tas dramas, kurias jos susikūrė apie save ir pačios jomis patikėjo, tikėdamos, kad tai yra absoliuti tiesa apie Dievą ir šią visatą. Nėra tikėtina, kad jos tai paliktų. Potencialiai jos galėtų tai palikti, bet sakau jums, tai neturėtų būti jūsų rūpestis, kadangi tai priklauso nuo jų laisvos valios. Ir Dievo Įstatymas iš tiesų yra sukurtas taip, kad suteiktų joms tą galimybę nustatytą laiko tarpą.
Jūs galite sutrumpinti laiką, kurį jos turi čia Žemėje, kaip jums apie tai kalbėjo kiti mokytojai, tačiau neturėtumėte rūpintis dėl to, ar šios būtybės atsivers į tikrąjį Gyvąjį Kelią, nes tai iš tiesų nėra jūsų darbas jas atversti. Jūsų darbas yra leisti savo šviesai šviesti ir parodyti pavyzdį tų, kurie yra pasiryžę ieškoti Gyvojo Dievo, kurie yra pasiryžę peržengti ir kvestionuoti visus šio pasaulio religijų sukurtus stabmeldiškus įvaizdžius, visų politinių filosofijų, ir netgi materializmo ideologijos, o tiksliau, materializmo religijos stabmeldiškus įvaizdžius.
Peržengiant pažodines Išėjimo istorijos interpretacijas
Grįžtant prie mano įžanginių pastebėjimų apie tuos, kurie nori į kiekvieną mokymą žiūrėti pažodžiui, na tai yra įmanoma paimti Bibliją – Naująjį Testamentą, Senąjį Testamentą, žydišką versiją, musulmonišką versiją, ar kokią tik norite versiją – yra įmanoma paimti tai ir interpretuoti linijišku, pažodišku būdu. Tai iš tiesų yra įmanoma. Ir tai nebūtinai yra blogai, kad kai kurie žmonės tai daro, nes jie yra tokiame sąmonės lygyje, kuriame nieko daugiau daryti ir nesugebėtų. Jie neturi gebėjimo pažvelgti už išorinio mokymo, nes jiems vis dar reikia turėti kažką išoriško, kuo galėtų sekti, jiems yra reikalinga religija su aiškiai apibrėžtais šventraščiais, su aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis, kuriomis jie galėtų kurį laiką sekti, kol labiau subręs ir sugebės iš tiesų pradėti mąstyti apie religinius dalykus, nes daugelis jaunų gyvybės srautų nesugeba to daryti.
Tačiau čia mums reikia atsižvelgti į vieną dalyką, nes yra daug gyvybės srautų, pasiekusių tą brandos lygmenį, kuriame jau seniai turėjo pradėti prisiimti atsakomybę už save ir pradėti mąstyti apie religinius dalykus – peržengdami išorinius mokymus, išorinius šventraščius, išorines dogmas ir tradicijas, idant galėtų pradėti ieškoti Gyvojo Dievo. Nes negalėsite patirti Gyvojo Dievo, kol jūsų protas bus uždarytas ir įsikabinęs į kažkokią išorinę religiją, kuria galvosite privalantys aklai sekti. Tiesiog negalėsite šiuo būdu susitikti Gyvojo Dievo, nes privalo egzistuoti proto ir širdies atvirumas. Nes Gyvasis Dievas gerbia savo paties Laisvos Valios Įstatymą ir jis nesibraus, jeigu jūsų protas ir širdis bus uždaryti.
Tad dabar šioje planetoje turime milijardus, iš tiesų milijardus sielų, kurios yra pasiekusios tą brandumo lygį, tačiau vis dar aklai tebeseka išorinėmis religijomis, sukurtomis puolusių būtybių savo epinėse dramose. Ir šie žmonės, taip sakant, egzistuoja niekieno žemėje, jie yra užburtame rate, kuriame jiems buvo duoti tam tikri įsitikinimai, tačiau jiems taip pat buvo prigrasinta bijoti juos kvestionuoti ar iš jų išeiti, gąsdinant didžiule katastrofa, pavyzdžiui, amžinomis kančiomis kažkokiame liepsnojančiame pragare.
Ak, mano mylimieji, koks melas! Koks didžiulis visai žmonijai paskleistas melas, kad tikrasis Dievas, Gyvasis Dievas, galėtų kada nors pasmerkti jus tokiam likimui. Ko nori Gyvasis Dievas? Na, kaip sakė Jėzus: „Tėvui malonu jums dovanoti savo karalystę“, tad ko čia reikia bijoti? Ir aš taip pat atėjau skelbti tos pačios žinios.
Nes matote, Egipto šalyje IŠ TIESŲ buvo į to valdžios elito vergiją patekusių žmonių. Ir aš iš tiesų tarnavau, išvesdamas juos į tas Pažadėtosios Žemės paieškas. Tačiau, jeigu paimsite Bibliją taip, kaip ji yra parašyta, ir interpretuosite ją linijišku, pažodišku protu, nepamatysite gilesnės prasmės. Tad koks čionai yra tikrasis simbolizmas, koks yra gilesnis simbolizmas, galintis atverti jums tikrąjį supratimą? Na, ką gi dvasiškai simbolizuoja vergija Egipte? Ar tai yra tik fizinė vergija? Ne. Tai yra proto vergija, proto vergovė. Izraelitai buvo įkalinti ne tiek fizinių jėgų, kiek buvo įkalinti prote egzistuojančių iliuzijų.
Jokūbo klaida
Ką atstovauja faraonas? Jis atstovauja Puolusias Būtybes. O kas įkalino izraelitų protus? Epinės dramos, tos epinės dramos, kuriomis žmonės patikėjo. O kodėl jie jomis patikėjo? Todėl, kad sekė patriarchu Jokūbu, kuris nėjo Abraomo parodytu keliu, neieškojo beformio Dievo, o galynėjosi su Dievo Angelu, kol galiausiai, kaip yra sakoma šventraščiuose, Angelas pasidavė ir suteikė jam palaiminimą.
Tačiau ar tai buvo tikras palaiminimas, o gal tai tebuvo iliuzija? Iš tiesų nutiko taip, kad Angelas galynėjosi su Jokūbu, siekdamas padėti jam praregėti iš savo proto dėžutės, iš troškimo turėti stabmeldišką Dievo įvaizdį. Ir kai Angelas pamatė, jog nėra jokio progreso, jis turėjo pasitraukti iš pagarbos laisvai Jokūbo valiai. Ir šitaip Jokūbas susidūrė su tuo pasirinkimu, kuris yra teismas – ar seksite jums pasiųstu Dievo atstovu, ar priešingai – liksite savo proto dėžutėje? Kadangi Jokūbas norėjo likti savo proto dėžutėje, jis iš tiesų interpretavo šį įvykį kaip palaiminimą iš Angelo, patvirtinusio jo požiūrį į Dievą, jo stabmeldiško, išorinio Dievo, asmeninio Dievo požiūrį, kurio mylimiausi žmonės yra izraelitai ir kuris todėl, kaip jau anksčiau buvo pasakyta, tebuvo gentinių dievų tąsa. Gyvasis Dievas negalėtų turėti išskirtinių žmonių, kuriuos būtų pasirinkęs virš visų kitų.
Prisiminkite vakar duotą vizualizaciją apie šios visatos neaprėpiamumą ir kokia nepaprastai mažytė yra ši planeta. Argi nesuvokiate, kad Gyvasis Dievas yra viso šio milžiniško formų pasaulio pradininkas? Ir kai pradedate suvokti, kokia nepaprastai mažytė yra ši Žemė, kaip jūsų mokslininkai jau atskleidė, jog potencialiai gali egzistuoti milijonai planetų, kuriose gali būti gyvybė. Ir aš sakau jums, egzistuoja milijonų milijonai planetų, kuriose yra gyvybė; ir dauguma šių planetų turi daug pažangesnes ir aukštesnes gyvybės formas nei ši planeta, ir taip pat daug aukštesnę sąmonės būseną, nei toji, kurią šiandien matote žmonijoje.
Ir todėl, ar gali būti logiška, kad iš visų šios visatos platybių Tikrasis Dievas būtų pasirinkęs vieną mažytę grupelę žmonių, klajojusių po dykumą šioje išdegusioje planetos dalyje, padarydamas juos savo mylimiausiais ir išrinktaisiais žmonėmis? Tais, kurie vieninteliai bus išganyti, o visi kiti šios nuostabios planetos gyventojai turės pranykti kažkokiame liepsnojančiame pragare – ar kad ir kokį pragarą norėtumėte įsivaizduoti.
Tų, kurie galynėjasi su Dievu, puikybė
Tame nėra nė lašo logikos, ir tuo gali tikėti tik tie žmonės, kurie yra taip stipriai apakę nuo savo epinių dramų, kad jos juose skatina tokį troškimą jaustis pranašesniais už visus kitus, jog jie yra pasiruošę patikėti praktiškai bet kuo, kas tik galėtų patvirtinti šį jų pranašumo jausmą. Kodėl izraelitai buvo išvaryti į tremtį? O kaip gi kitaip būtų buvę galima išpurtyti juos iš tos proto dėžutės, į kurią jie įlipo, tikėdami, kad yra išrinktieji Dievo žmonės? Kaip gi dar kitaip būtų galima palaužti tą aroganciją, tą puikybę, jeigu ne vienas po kito sekusiais persekiojimais?
Tačiau ar palaužė tai jų puikybę? Ne, mano mylimieji, nes nėra užtikrinto būdo priversti žmones pabusti prieš jų laisvą valią. Nėra nieko, ko dualistinė sąmonė negalėtų interpretuoti savaip, susikurdama kokią tik nori prasmę. Ir todėl matote, kad izraelitai persekiojimo nelaikė galimybe paklausti: „Ką Dievas mėgina mums pasakyti? Galbūt jis mums sako, kad mes kažką ne taip supratome, gal mums reikia pažvelgti už savo proto dėžutės ribų, ir kas iš tiesų yra ši proto dėžutė?“
Na, jeigu pažvelgsite už šios proto dėžutės, pamatysite, kad jūs esate – jūsų Sąmoningasis AŠ yra – paties Dievo Esybės tąsa – tačiau Jo tąsa yra ir visų kitų žmonių Sąmoningieji AŠ. Ir todėl nėra jokios prasmės paimti rasinius, religinius, etninius skirtumus ir paversti juos kažkokia epine kova, kurioje visi yra nusistatę prieš jus, o jūs esate mylimiausi žmonės. Nes visi yra Vieno Gyvojo Dievo tąsos. Ir kai žinote esantys to Dievo tąsos, matote, kad visi kiti taip pat yra jo tąsos. Ir todėl suvokiate, ką Jėzus mėgino pasakyti izraelitams – kad jūs visi esate Gyvojo Dievo tąsos, kad nėra mylimiausių sūnų, išskyrus tuos, kurie girdi Dievo Žodį ir jį daro – Gyvąjį Dievo Žodį, kurį yra pasiruošę įkūnyti.
Ir todėl matote čia egzistuojantį simbolizmą – į tremtį išgintus izraelitus, siekiant supurtyti jų proto dėžutes, tarp jų ir dėžutę, kad kažkur visoje šioje Žemėje egzistuoja žemės lopinėlis, kuris yra šventesnis už visas kitas žemes, kad šį lopinėlį Dievas parinko jiems, ir todėl jie turi kažkokią dangišką teisę jį užgrobti ir visomis išgalėmis ginti. Tad nutiko taip, kad pas izraelitus buvo siunčiami pranašai, kaip pranašai iš tiesų buvo siunčiami ir visiems kitiems žmonėms ir civilizacijoms šioje planetoje, siekiant perduoti jiems Gyvąjį Žodį; mokymą, apreiškimą, laipsnišką apreiškimą, kuris galėtų ištraukti juos iš jų proto dėžutės.
Ir aš tiesiog buvau vienas iš tų pranašų. Buvau siųstas parodyti jiems, kad Gyvojo Dievo galia iš tiesų yra didesnė už piktnaudžiavimus galia, kurią simbolizavo faraono dvaro magai. O taip pat simbolizavo pats faraonas ir jo atstovaujama institucija, kuri iš tiesų buvo žmogiška valdžia, pasaulietiška valdžia, o ne Dievo Valdžia.
Klajonės dykumoje
Kadangi izraelitai bent kažkiek atsiliepė į mano kvietimą ir žinią, jie bent kažkiek – nepaisant to, kad murmėjo ir ginčijosi su manimi – jie bent kažkiek buvo pasirengę palikti savo komforto zoną, kurią buvo susikūrę savo vergovės būsenoje. Nes net ir vergovė gali tapti komforto šaltiniu, kadangi joje turite kažką, kas jums sako, ką daryti, ir jums nereikia prisiimti atsakomybės už save ir savarankiškai mąstyti. Ir čia matote, kodėl daugelis izraelitų verčiau būtų tenai ir pasilikę, tačiau atsiradus kritinei masei, kuri buvo pasiruošusi išeiti, jie visi pajautė privalantys sekti iš paskos.
Mes palikome faraono dvarą, palikome Egipto žemes ir išėjome klajoti į dykumą. Ir vėlgi, simbolizmas čia nebūtinai reiškia fizines klajones dykumoje, tai simbolizuoja klajones sąmonėje nuo tos netikros, stabmeldiškos religijos, garbinusios stabus – gentinių Dievų tąsą, iki kol buvo pasiektas taškas, kuriame žmonės galėjo pradėti suvokti, kad egzistuoja Gyvasis Dievas. Tačiau ar galėjo jie tai suvokti? Nes argi nematote čia egzistuojančio simbolizmo, kaip aš kilau į kalną gauti Dievo Įstatymų, palikdamas žmones apačioje – palikdamas juos jų dabartinėje sąmonės būsenoje, po to, kai jau buvau davęs jiems mokymus ir pavyzdį, apsčiai buvau jų davęs, kad ir jie galėtų pakilti virš tos sąmonės būsenos.
Ar nematote, kad tai buvo testas, mano mylimieji? Testas, skirtas patikrinti, ar žmonės sugebės akceleruotis iš senosios sąmonės būsenos, o gal jie ir toliau laikysis įsikibę komforto jausmo. Ir iš tiesų matėte, kaip izraelitai vėl pradėjo tarpusavyje kivirčytis, užuot ryžęsi transcenduoti, eiti vidun ir ieškoti Gyvojo Dievo patyrimo, jie ėmė galynėtis su Dievu, su savo Dievo įvaizdžiu, galiausiai sugalvodami, kad jiems reikalingas kažkoks fizinis simbolis aukso veršio pavidalu.
Kai nusileidau nuo Kalno ir pamačiau, kad jie pradėjo garbinti išorinį simbolį, užuot ieškoję Gyvojo Dievo savo širdyse, man pasidarė akivaizdu, kad jie nėra pasirengę aukštesniam įstatymui, kurį būčiau galėjęs jiems duoti iš savo sąmonės būsenos. Iš tos sąmonės būsenos, į kurią buvau pakilęs, ir kurią simbolizavo mano pakilimas į Dievo Kalną ir Gyvojo Dievo sutikimas, pasirodžiusio degančio krūmo pavidalu – pasirengusiu sudeginti paskutines asmeninių ir epinių dramų liekanas, kurios dar buvo užsilikusios mano sąmonėje.
Pažadėtosios žemės simbolis
Ir aš iš tiesų sureagavau su tam tikru nusivylimu, pykčiu ir įniršiu, pamatęs tokį jų nusiritimą. Ir turėjau vėl pasitraukti ir vėl medituoti apie tai, ką jiems būtų galima duoti, žinant, kad jie nenorėjo pakilti virš tos žemesnės sąmonės būsenos ir ieškoti Gyvojo Dievo. Ir nors praeityje galėjo būti duoti kiti mokymai, trokštu, kad suprastumėte, jog gilesnė prasmė čia yra tokia, kad, nors mes ilgą laiką klajojome dykumoje – ir nors man nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją Žemę – gilesnė prasmė yra ta, kad tikroji pažadėtoji žemė nėra fizinė vieta šioje planetoje.
Pažadėtoji Žemė savo gryniausiame pavidale yra sąmonės būsenos simbolis, tos sąmonės būsenos, kurią Jėzus vėliau pavadino Dievo Karalyste. Ir kur jis sakė, kad galima rasti šią karalystę? Na, „jūsų viduje“, mano mylimieji. Ir aš taip pat tą puikiai žinojau. Žinojau, kad tikroji Pažadėtoji Žemė yra viduje, tai yra sąmonės būsena. Ir todėl, kai izraelitai neparodė noro ieškoti tos sąmonės būsenos, jiems dar kartą buvo leista eiti savo keliu. Nes nieko daugiau dėl jų negalėjau padaryti, ir todėl jie vėl patikėjo turintys atrasti fizinę žemę ir į ją įžengti. O aš turėjau likti už jos ribų, kadangi negalėjau sekti paskui juos į tą žemesnę sąmonės būseną.
Mano pergalė prieš savąją dramą
Turėjau likti ištikimu savo pasiektai vizijai ir sąmonės lygiui. Tad likau išorėje; palikau žmones, palikau savo fizinį kūną, palikau net ir savo dramą, kurią buvau susikūręs kaip įrankį savo vaidmeniui vaidinti, kurį turėjau suvaidinti žmonėms. Nes aš, iš tiesų, vaidinau tą vaidmenį iki tam tikro laipsnio, galvodamas, jog pajėgsiu juos išgelbėti, galėsiu dėl jų kažką padaryti. Kaip matėte, ir pats Jėzus buvo prisiėmęs tam tikrą dramą, galvodamas, jog galės padėti žmonėms, galės pažadinti žmones. Ir jis iš tiesų turėjo atiduoti tą šmėklą, kai kabojo ant kryžiaus, kad galėtų būti prikeltas.
Na, o aš nesugebėjau pilnai to atiduoti po savo įsikūnijimo Moze, ir būtent dėl to turėjau dar kartą įsikūnyti visiškai kitoje dvasinėje tradicijoje, kurioje galiausiai sugebėjau tai paleisti, sugebėjau paleisti rimtumą ir polinkį taip rimtai žiūrėti į savo gyvenimą ir misiją, kad tapau prisirišęs prie dramos, kurią pats sau prisiskyriau. Prie šio epinio vaidmens, į kurį maniau privaląs taip rimtai žiūrėti, nes nuo to priklausė žmonių likimas. Ir todėl maniau, kad patyriau nesėkmę. Nes kai vaidinate vaidmenį – kai vaidinate vaidmenį dramoje, kuri yra vaidinama su tikslu suteikti žmonėms galimybę pamatyti savo pačių dramas, pamatyti savo reakciją, kaip Mokytojas MOR taip nuostabiai paaiškino – na, kai vaidinate tokį vaidmenį, jūsų testas yra išlikti neprisirišusiu. Nes jūs čia nesate tam, kad priverstumėte ką nors kažką daryti; nesate čia tam, kad manipuliuotumėte jų laisva valia. Jūs čia esate tik tam, kad parodytumėte jiems pavyzdį, idant jie turėtų galimybę pasirinkti.
Viskas yra tuštybė epinėse dramose
Mes turime asmenines dramas, turime epines dramas, sukurtas puolusių būtybių, ir turime kosmines dramas, sukurtas pakylėtųjų mokytojų, kurie paleidžia veikti šias dramas, kad suteiktų kai kuriems žmonėms galimybę pamatyti epinių dramų nenuoseklumą, prieštaravimus ir gryniausią absurdiškumą! Idant jie galėtų pamatyti paklydimus, pamatyti, kaip visa tai yra nereikalinga, kaip tai yra beprasmiška, kokia visa tai yra tuštybė. Tuštybė, mano mylimieji, „viskas yra tuštybė“ epinėse dramose, nes jos niekada negalės atvesti prie jokios reikšmingos baigties Dievo realybėje.
Epinės dramos teigia, kad egzistuoja kažkoks galutinis sprendimas, kaip Hitleris iš tiesų tikėjo, kad egzistuoja galutinis sprendimas žydų problemai. Bet matote, kaip esate girdėję įvairius mitus ir legendas apie tuos, kurie keliauja link kažkokios atžymos, tačiau, kai jau beveik prie jos yra priartėję, atžyma yra perkeliama į priekį, ir jiems tenka eiti toliau. Tad tokia yra ir epinių dramų prigimtis. Ji jums pažada kažkokį apdovanojimą, kurį gausite pasiekę galutinį tikslą, tačiau šio tikslo neįmanoma pasiekti. Tad, kai jau manysite jį pasiekę, pamatysite, kad taip nėra, tačiau tuomet jums iš karto bus pažadėta, kad, jei tik nesiliausite eiti, galbūt truputį pasikeisdami, galbūt atlikdami nedidelius pakeitimus čia ir ten, galiausiai pasieksite galutinį tikslą, galutinę pabaigą, galutinį rezultatą.
Mano Mylimieji, jūs turite laisvą valią. Vaidinkite šiose epinėse dramose kiek tiktai norite – tai yra jūsų teisė. Tačiau esu čia tam, kad pasakyčiau jums – iš savo pakylėtosios būsenos – kad jos niekada jūsų neatves namo, jos niekada jūsų neatves į pažadėtąją žemę, jos niekada jūsų neatves į pakylėtąją sąmonės būseną. Jos tik įves jus į karuselę, kurią suka velnias ir juokiasi. Nes karuselei sukantis, jūs jam duodate savo šviesą.
Įženkite į Dievo ugnį
Tai, žinoma, vėlgi, yra jūsų laisvos valios teisė. Tačiau, jeigu pasiektumėte tašką, kuriame jums būtų gana klajonių dykumoje, tuomet jums tarsiu: „Eikš su manimi ant Dievo Kalno, kuriame išvysi amžinąją Gyvojo Dievo ugnį, pasirengusią išdeginti visus šlakus, visas dramos liekanas, visas netobulas energijas tavo sąmonėje. Tačiau tai, kas yra tikra, tavo tikrasis aš, bus tarsi krūmas, degantis ugnimi, bet nesudegantis.“
Tad kai būsite pakankamai prisišokę aplink puolusių būtybių išlietą aukso veršį, pakilkite ir įženkite į Dievo ugnį. Ne į tą liepsnojantį pragarą, bet į tikrąją prisikėlimo ir pakylėjimo ugnį, kuri sudegins visus žmogiškos sąmonės, puolusios sąmonės elementus. Ir tuomet stovėsite nuogi savo pirminiame tyrume prieš Gyvąjį Dievą. Ir šis Gyvasis Dievas pasirodys jums Alfos ir Omegos pavidalu, pirmųjų Dievo išraiškų pavidalų, beformio Dievo, išreiškusio save formoje, pavidalu.
Ir jie pasveikins jus sugrįžusius namo, idant jūs ir vėl galėtumėte sėdėti savo ištakose, ant Baltojo Kubo tarp Alfos ir Omegos. Ir galėtumėte žinoti, kad tai yra visų kada nors į formų pasaulį išėjusių būtybių ištakos. Ir galėtumėte sugrįžti į šias ištakas, kai būsite pasirengę, kai to norėsite, kai būsite išplėtę savo savasties jausmą iki tokio taško, kuriame ryšitės pakilti aukščiau ir tapti savo pačių pasaulio Kūrėju, užuot buvę bendrakūrėju jūsų Gyvojo Dievo sukurtame pasaulyje. Tad galėsite pažinti – pakilę iš Žemės – savo tikrąją kilmę. Ir galėsite pasirinkti iš tos pakylėtosios būsenos toliau keliauti per daugybę formų pasaulio lygmenų, kurie tuomet prieš jus atsivers, kol galiausiai sugrįšite namo į Baltąjį Kubą, iš kurio galėsite akceleruoti savo Esybę iš šio formų pasaulio – iki taško, kuriame nebebūsite bendrakūrėjas, bet būsite pilnas galias turintis Kūrėjas Dievas. Tai yra potencialas. Tai YRA potencialas.
Galiu jus užtikrinti, kad ši kelionė iš pakylėtosios būsenos teikia daug didesnį džiaugsmą už visus tuos netikrus pažadus, kuriuos jums dalija puolusios būtybės savo epinėse dramose – nes tai yra tikra kelionė. Ji turi tikrą tikslą – jūsų visišką nubudimą aukščiausiai savimonės būsenai. Tai iš tiesų yra pakylėjimas virš pakylėjimo, aukščiausias pakylėjimas.
Lordas Lingas atsisveikina su šia planeta
Mano Mylimieji, aš pasirinkau keliauti tuo keliu link aukščiausio pakylėjimo. Ši planeta buvo mano tiltas į pakylėtąją būseną. Esu dėkingas už čia gautas galimybes, už galimybę suvaidinti savo vaidmenį daugelyje įsikūnijimų, pasiekiant tą tašką, kuriame galiausiai praregėjau iš epinių dramų paklydimų ir iliuzijų. Ši įžvalga leido man prisiimti pilną atsakomybę už save, įveikti savo asmenines dramas ir galutinai ir visam laikui pakilti iš materialios karalijos.
Dar šiek tiek lūkuriavau Žemės planetoje, jausdamas, kad vis dar yra kažkas, ką man reikia išmokti, vis dar tebejausdamas tam tikrą atsakomybės jausmą. Nes jaučiau, kad dar nebuvo perduotas išorinis mokymas, kuris būtų pilnai paaiškinęs tai, ko izraelitai nesugebėjo matyti, ir tie, kurie nuo tų laikų gerbė Bibliją, taip pat nesuprato, nors ir turėjo tuos nuostabius Kristaus mokymus ir pavyzdį, kurie buvo pridėti prie Senojo Testamento.
Ir visgi jaučiau, kad su šiais paskutiniais mokymais, perduotais per keletą praėjusių metų – su mokymais apie dualistinę sąmonę, su mokymais apie dramas ir šiuo mano dabar perduotu mokymu – jaučiu, kad galiu visam laikui ir galutinai palikti šią planetą. Ir todėl, galiu judėti toliau, galiu leistis į tą kosminę kelionę link galutinio tikslo – Baltojo Kubo. Baltojo Kubo, ant kurio atsisėdę nežvelgiate į formų pasaulį, bet apsigręžiate į kitą pusę ir pažvelgiate į Grynąją Gyvojo Dievo, Gyvosios Dievo Esaties Esybę.
Ir tai iš tiesų bus paskutinis mokymas, perduotas iš pakylėtojo mokytojo Mozės, pakylėtojo mokytojo Lordo Lingo – ar kad ir kaip norėtumėte mane vadinti – nes tai man yra visiškai nebesvarbu, kadangi palieku šią planetą ir joje gyvenančius gyvybės srautus, linkėdamas jums Dievo greičio, bet neturėdamas visiškai jokių prisirišimų. Ir tai, iš tiesų, yra paskutinė mano dovana, tikėsite jūs tuo ar ne, bet pakylėtojo mokytojo Mozės, pakylėtojo mokytojo Lordo Lingo nuo šios akimirkos nebėra, nes AŠ ESU DAUGIAU!
Versta iš www.ascendedmasterlight.com