Atraskite palaimą už savo lūkesčių

TEMOS: Žaltiškas protas katalikų bažnyčioje – Kaip buvo sunaikinta Bažnyčia Airijoje – Amžinasis valdžios elito sąmokslas – Jūs tikrai negyvensite – Ar gali katalikų bažnyčia būti atnaujinta? – Visų lūkesčių įveikimo testas – Atraskite tikrąją palaimą už dualistinių lūkesčių – Mes visi turėjome savų iššūkių – Mūsų vizija dvasiniams judėjimams

Pakylėtasis Mokytojas Patrikas, 2007 gegužės 18 d. per Kim Michaels.


Žaltiškas protas katalikų bažnyčioje

Gamtos tyloje atrasite savo galią, širdies tyloje. Aš esu Patrikas, Pakylėtasis Mokytojas Patrikas. Nes šiame amžiuje esu linkęs palikti kreipinį „Šventasis.“ Nes, mano mylimieji, aš esu pakylėtasis mokytojas, ir jūs, tikiuosi, suprantate, kad nesu katalikas. Esu čia tam, kad visą gyvybę kelčiau aukštyn, o ne tik tuos, kurie priklauso tam tikrai religijai, rasei, etninei ar nacionalinei grupei.

Ir nors laimėjau savo pakylėjimą tarnaudamas Kristui Airijoje, taip pat nesu ir airis. Nes, kai pakylate, pakylate aukščiau už visus žmogiškus skirstymus. Nes kaip Motina Marija taip nuostabiai anksčiau šiandien paaiškino, pakylate palikdami žmogiškas sąlygas, verčiančias jus galvoti, kad esate už Dievo karalystės ribų.

Ši nuostabi invokacija, kurią ką tik kalbėjote, Gyvenimo Upės invokacija, yra viena iš mėgstamiausių mano invokacijų. Ir iš dalies taip yra dėl to, kad ji taip nuostabiai pagauna Gyvenimo Upės esmę, kurią mes patiriame pakylėtoje būsenoje. Patiriame tą nesibaigiantį Dievo džiaugsmą, kuris yra nesustabdomas, kuris visada teka – kad ir kas benutiktų. Tačiau taip pat turiu jums pasakyti, kad ši invokacija man primena asmeninį išgyvenimą, kurį patyriau po to, kai jau kurį laiką gyvenau Airijoje.

Šaltą, šlapią rudens dieną, ėmiau jaustis šiek tiek nusivylęs, nes nemačiau reakcijos, kurios tikėjausi sulaukti į savo atvykimą ir pamokslavimą, net ir į taip vadinamus stebuklus, kuriuos Dievas atliko per mane ir tuos, kurie turėjo ryžto palypėti aukščiau kartu su manimi. Tad aš, kaip dažnai tą darydavau, išėjau pasivaikščioti į kalnus. Ir priėjau šį mažytį upelį, panašų į tą, kuriuo jūs sekėte vakar kildami į kalną. Ir aš atsisėdau, ir turiu jums nuoširdžiai pasakyti, padėjęs galvą ant kelių pravirkau iš nusivylimo. Ir kurį laiką mintijau savo prote tai, ką laikiau savo asmeninėmis bėdomis. Nes aš taip pat retkarčiais galėdavau nugrimzti į melancholiją arba – kaip šiandien yra priimta sakyti – į depresiją.

Laimei, šalia manęs nebuvo psichiatro, pasirengusio pasiūlyti greito pralinksmėjimo piliulę. Tad praėjus kuriam laikui, kurį praleidau savęs gailėdamas, staiga mano dėmesį patraukė švelnus upelio čiurlenimas. Pakėliau galvą ir pažvelgiau į šį miniatiūrinį krioklį, krentantį nuo nedidelio akmens. Ir staiga iš arti pamačiau, kaip šis akmuo buvo iki apvalumo nugludintas švelniai tekančio vandens laiko tėkmėje.

Ir staiga suvokiau, kad net jeigu nepamatysiu regimų rezultatų per savo gyvenimą šioje žemėje, mano pastangos vis tiek nenueis veltui. Nes aš pasodinsiu sėklą, ir šiai sėklai augant, ji bus kaip tas tekantis upelis, kurio švelnus vanduo sugebėjo nugludinti net ir kiečiausią akmenį. Ir akimirksniu mano depresija, mano savigaila nuplaukė upeliu žemyn. Ir mano dvasia buvo pakylėta. Nes suvokiau, kad vanduo turi iš kažkur atitekėti. Jis turėjo atitekėti iš kalno viršūnės. O šio kalno viršūnėje jis turėjo ateiti iš lietaus, nusileidusio iš dangaus. Ir jaučiausi atgavęs ryšį su Gyvenimo Upe. Ir jaučiau savyje tekančią upę, ir pasijaučiau nepaprastai paguostas bei įgijęs naujos energijos. Ir pašokęs ant kojų, grįžau prie savo nuolankios misijos, ir tapau perkeistu žmogumi, nes iš tiesų mano tėvynainiai pastebėjo šiek tiek rūškaną mano miną, kai, atstūmęs nesuvalgytus pietus, išėjau į kalvas, netaręs nė žodžio.

Kaip buvo sunaikinta Bažnyčia Airijoje

Duodu jums šį paveikslą, kad įkvėpčiau jus. Bet taip pat ir tam, kad leisčiau jums realistiškai suvokti, ką reiškė būti Patriku. Nes kai žvelgiate į mano gyvenimą šiandien – po 1500 metų vykusio garbinimo ir stabmeldystės – jūs nematote tikrojo Patriko – ir kaip gi galėtumėte matyti? Matote Šventąjį Patriką, kurį katalikų bažnyčia – o ypač Airijos katalikų bažnyčia – norėjo jums perduoti. Jie nenori, kad pažintumėte tikrą žmogų, koks aš buvau anuomet, ar koks aš esu šiandien, būdamas pakylėtuoju mokytoju.

Jie nori, kad priimtumėte jų stabmeldišką įvaizdį, nes jų stabmeldiškas įvaizdis yra kruopščiai sukurtas su tikslu sudaryti įspūdį, kad aš buvau toks nepaprastai ypatingas ir buvau taip nepalyginamai aukščiau už jus, kad jūs negalėtumėte sekti mano pėdomis ir negalėtumėte padaryti skirtumo visai šaliai. Jie nenori, kad suvoktumėte, jog, jeigu turite noro leisti Dievui jumyse tekėti, leisti savo šviesai šviesti, tuomet Dievas jumyse iš tiesų gali padaryti skirtumą jūsų šaliai. Jei bent vienas žmogus turi noro būti Dievu veikime, suvokdamas tiesą Kristaus žodžiuose, kad: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti, tai Tėvas manyje. Jis daro darbus.“

Vienas žmogus, Dievas per šį vieną žmogų, gali pasodinti sėklą, gali duoti pradžią naujam judėjimui, kuris palaipsniui augs ir pakeis visą šalį ir visos šalies mąstymą. Tačiau turiu jums pasakyti, kad, jeigu neatsiras daugiau žmonių, kurie prisijungtų ir sukurtų tvarų judėjimą, tuomet šie pokyčiai nebus ilgalaikiai.

Nes iš tiesų, jeigu pažvelgsite į mano gyvenimo istoriją ir į Airijos istoriją, pamatysite, kad iš tiesų, Airija iš tiesų buvo pakeista per mano buvimą, Airija tapo krikščioniška šalimi, tačiau iš tiesų galėsite matyti – žinant tai, kad esate atviro proto žmonės – kad, praėjus vos šimtui metų, Airija pradėjo eiti tuo pačiu keliu kaip ir likusi Europos dalis. Kuomet katalikų bažnyčia ėmė grimzti į vis didesnį sustabarėjimą, susitelkdama į išorines doktrinas ir ritualus, pradėdama deginti visus kaip eretikus, deginti tuos, kurie drįso kalbėti Gyvąjį Dievo Žodį.

Nes, mano mylimieji, galiu jus užtikrinti, kad uždaro proto Airijos žmones atverčiau kalbėdamas ne mirusį žodį, ir atverčiau juos ne skaitydamas iš šventraščių. Aš kalbėjau Gyvąjį Žodį, nes leidau Gyvenimo Upei tekėti per mane, idant ši upė galėtų kalbėti tai, ką žmonėms tuo metu reikėjo išgirsti. Ir nutiko taip, kad tie, kurie buvo žaltiškoje sąmonėje, tie, kurie man atvirai priešinosi – karaliai ir druidai su savo dvasininkais, jie reinkarnavosi katalikų dvasininkais ir vyskupais, kurie tuomet paėmė valdžią Airijos bažnyčioje, ir greitai pasekė katalikų bažnyčios Europoje pėdomis, užtrenkusios duris Gyvajam Žodžiui ir nutildžiusiais tuos, kurie drįso kalbėti arba rašyti Gyvąjį Žodį, kaip tą darė daugybė, net ir kai kurie ankstyvieji bažnyčios tėvai, tokie kaip Origenas.

Galite tai matyti, jeigu drįsite pažvelgti į istoriją, kaip jų tikslas buvo sunaikinti Gyvąjį Žodį, idant žmonės girdėtų tik tai, kas buvo skelbiama iš katalikiškų sakyklų, girdėtų kontroliuojamą Žodį, mirusį žodį, kuris negalėtų uždegti žmonių širdies liepsnos, idant jie pabustų ir taptų Kristumi veikime – sekdami tais, kurie įkvėpė juos tai daryti, pademonstruodami Kristiškumą.

Amžinasis valdžios elito sąmokslas

Tai yra amžinasis jų sąmokslas. Jiems labiausiai patiktų, kad nė vienas žmogus Žemėje niekada nedrįstų išreikšti jokio Kristiškumo, tačiau jie žino, kad realistiškai negali tam užkirsti kelio, nes retkarčiais vis tiek atsiras kas nors, kas drįs prabilti ir pademonstruos šį Kristiškumą. Ir nors jie daro visokiausius dalykus, mėgindami išlaikyti visuomenę priespaudoje, jie žino, kad retkarčiais atsiras keli žmonės, kurie atsisakys jiems paklusti ir atsisakys paklusti masinio proto programavimui. Ir kai tai nutinka, ką jie daro?

Na, kai tik tas žmogus palieka gyvenimo sceną, jie pradeda šio žmogaus garbinimo kultą, užkelia jį ant pjedestalo, idant niekas nedrįstų sekti jo pavyzdžiu. Tad nors šis žmogus pademonstravo Kristiškumą, jis netampa ta srovele, kuri pasklistų po kitus, galiausiai tapdama galingu kriokliu, nušluojančiu ir nuplaunančiu akmenis tų, kurių sąmonė nėra pastatyta ant Kristaus uolos, bet yra pastatyta ant žaltiško proto sustingusių akmenų.

Jie tai padarė su manimi, kai pasidarė akivaizdu, jog jiems nepavyks sukliudyti Airijos žmonėms mane gerbti kaip asmenį, įkvėpusį jų šalį. Tad jie pavertė mane šventuoju, ir ne tik juo, bet geru katalikų šventuoju, besilaikančiu visų tos bažnyčios taisyklių ir nurodymų, koks turėtų būti šventasis. Nes, kai manęs jau nebebuvo įsikūnijime, nebegalėjau jiems mesti iššūkio, argi ne taip? Tad jie galėjo daryti su manimi ką norėjo, kaip ir su Kristumi padarė, ką norėjo.

Galiu jus užtikrinti, kad, kol buvau įsikūnijime, sekiau vidiniu savo aukštesniosios esybės vedimu, savo Viešpaties Kristaus, savojo Kristaus AŠ vedimu. Tekėjau su Gyvenimo Upe, leisdamas Šventajai Dvasiai tekėti per mane. Ir galiu jus užtikrinti, kad tai, ką skelbiau savo pamoksluose, nebuvo „gera katalikiška doktrina,“ kaip ji yra suprantama šiandien ar netgi kaip ją anuo metu suprato tie, kurie buvo užėmę galingus postus, kaip pavyzdžiui vyskupas, kuris norėjo man vadovauti, kol įgijau nepriklausomybę per Dievo malonę ir per vienam popiežiui, kuris nebuvo žaltiškame prote, atėjusį nušvitimą.

Ir yra visiškas nesusipratimas sakyti, kad Šventasis Patrikas į Airiją atnešė ne tik krikščionybę, bet ir katalikybę, nes mano skelbiamas mokymas iš tiesų buvo žymiai universalesnis už tą mokymą, kurį kada nors yra skleidusi vyraujanti katalikų bažnyčia. Nes esu tikras, jog suprantate, kad tomis dienomis komunikacijos priemonės buvo daug lėtesnės ir daug primityvesnės. Tad nebuvo įmanoma transliuoti mano kalnuose duodamų pamokslų internetu, kuomet popiežius Romoje galėtų turėti kažkokį cenzorių, kuris sėdėtų ir sakytų: „A! Šitas tipas Patrikas Airijoje pasakė kažką ne taip! Turime jį sudrausminti!“ Esu tikras, jog suprantate, kad jeigu tai būtų buvę įmanoma, būtent tą jie ir būtų padarę. Ir netrukus jie būtų pasiuntę ką nors lėktuvu, kad parodytų man priderančią vietą, kaip Anglijos vyskupas tą ne kartą mėgino padaryti.

Ir aš iš tiesų buvau prieš tuos žaltiškame prote esančius karalius ir pagonių religijos dvasininkus. Tačiau aš taip pat buvau prieš tuos dvasininkus pačioje katalikų bažnyčioje, kurie taip pat buvo žaltiškame prote, nes jie iš tiesų buvo bažnyčioje nuo pat šios bažnyčios susiformavimo pradžios. Kaip ir pats Konstantinas iš tiesų buvo puikiausias visiškai su žaltišku protu susitapatinusio žmogaus pavyzdys.

Jūs tikrai negyvensite

Ir ką gi šis protas sakė Ievai? „Tu tikrai nemirsi.“ Tačiau turiu jums pasakyti, kad, kai paragaujate dualistinės sąmonės, jūs taip pat tikrai ir negyvensite, nes toje sąmonėje nėra gyvybės, nėra dvasinės gyvybės. Aš buvau tikras universalus krikščionis, ir buvau toks todėl, kad tuo metu bažnyčia dar nebuvo visiškai sustabarėjusi. Ir turėjau viltį, kad ji iš tiesų dar nenugrims žemyn, ir kad ji pakils aukštyn, tapdama universalesne, tapdama tikra universalia bažnyčia.

Daugelis mūsų turėjome tokį požiūrį į bažnyčią anuo metu, matėme viltį, pažadą, kad ji išliks Kristaus bažnyčia. Žinoma, mačiau pavojų pranašaujančius ženklus. Tačiau, kaip sakiau, buvo per anksti užtikrintai sakyti, kad bažnyčia peržengė negrįžtamą tašką. Vyliausi, kad pati Dvasia perkeis Bažnyčią ir tuos, kurie buvo joje, kaip ji perkeitė mane ir tuos, kuriems pamokslavau. Nes kaip sakiau, neužsiėmiau bažnytiniais politikavimais; buvau paprastas pamokslautojas.

Ir visgi, mano mylimieji, turiu jums pasakyti, kad, žvelgdamas dabar atgal, suvokiu, jog tai taip pat buvo tam tikras trūkumas, kaip galėtumėte pasakyti. Nežvelgiu į savo gyvenimą su apgailestavimu, nes suprantu, kad tai nebuvo mano dangiškasis planas tame gyvenime lįsti į bažnytinę politiką. Nes mano dangiškasis planas iš tiesų buvo skelbti Gyvąjį Žodį, tačiau turiu jums pasakyti, kad, jeigu būčiau buvęs dėmesingesnis, būčiau galėjęs palikti geresnį pavyzdį, geresnę organizacinę struktūrą Airijos bažnyčiai, kuri nebūtų leidusi jai taip greitai sustabarėti.

Ir todėl turiu jums pasakyti, kad visiems dvasiniame judėjime esantiems žmonėms reikia suvokti, kad, kai esate šioje fizinėje oktavoje, nuolatos susiduriate su žaltišku protu. Ir jums pradėjus naują dvasinę iniciatyvą, naują dvasinį judėjimą, šis žaltiškas protas mėgins visais būdais įlįsti į jūsų judėjimą. Ir jeigu nebūsite budrūs ir sąmoningi, kaip Ieva nebuvo sąmoninga, jums bus labai lengva pamažu nuslysti slidžia nuokalne, kuomet, nors ir nesate iš tiesų mirę, taip pat iš tiesų nesate ir gyvi ir neturite ryšio su savuoju Kristaus AŠ.

Galvojate, jog dėl to, kad darote išorinius dalykus, kuriuos darote jau ilgą laiką, ir kuriuos jums liepė daryti jūsų religija, jūs vis dar tebesate teisingame kelyje. Tačiau nesuvokiate subtilaus dalyko, kad dalykai, kuriuos darėte vakar, išpildė savo tikslą, jų ciklas baigėsi. Ir todėl vienintelis būdas išlaikyti savo augimo aukštyn momentumą ir savo judėjimo augimo momentumą yra transcenduoti vakarykštį lygmenį ar tą lygmenį, kuris buvo prieš metus.

Argi Didysis Dieviškasis Nukreipėjas nesakė, kad jo šūkis yra: „Šiandien pokyčių diena?“ Pokyčiai reiškia augimą. Tačiau turiu jums pasakyti, kad kartais bet kokie pokyčiai yra geriau už stovėjimą vietoje. Nes kai vyksta pokyčiai, žmonės bent jau įgyja galimybę permąstyti savo požiūrį į gyvenimą, permąstyti savo pasaulėžiūrą. Tačiau, kol viskas tebėra įstrigę pelkėje, kol yra įstrigę tų pačių dalykų darymo karuselėje – kuriuos darydami tikitės kitokių rezultatų – na tai kas tuomet permąstys savo požiūrį, jeigu jie mano, kad viskas vyksta tiesiog tobulai, ir kad jie yra teisingame kelyje į išganymą, kad ir kaip jie šį išganymą apibrėžtų.

Ar galėtų katalikų bažnyčia būti kada nors atnaujinta?

Būtent tai kai kurie iš jūsų matėte įvairiuose dvasiniuose judėjimuose, kurie yra daug jaunesni už katalikų bažnyčią. Matėte kaip – per kelis dešimtmečius – viskas gali nejučia nuslysti į sustabarėjimą ir į žaltiško proto subtilumą bei rūką, kuomet žmonės patvirtina vienas kito iliuzijas, kad jie daro teisingą dalyką. Tad, turėdami tai omenyje, galite tuomet pažvelgti į katalikų bažnyčią ir tarti: „Ar galėtų organizacija, kuri taip ilgai buvo nugrimzdusi į sustabarėjimą, būti kada nors atnaujinta?“ Ir sakau jums, tai yra klausimas, kuriuo šiuo metu diskutuoja pakylėtieji mokytojai – ar iš viso įmanoma atnaujinti katalikų bažnyčią.

Turiu jums pasakyti, kad, viena vertus, mes visada esame pasirengę leisti Šventajai Dvasiai tekėti per individus, kurie turi noro būti atviromis durimis, ir iš tiesų yra katalikų dvasininkų, kurie turi noro būti atviromis durimis Šventajai Dvasiai, bent jau šiek tiek. Ir jie gauna įšventinimą, kurio yra nusipelnę, kurį sugeba pakelti. Tačiau taip pat galiu jums pasakyti, kad tai, kas šiuo metu vyksta, tėra tik nedidelė srovelė to, kas turėtų vykti, norint, kad visa organizacija būtų transformuota. Ir turiu jums pasakyti, visiškai atvirai, kad negalime matyti, kaip tai galėtų įvykti, kol popiežiaus pareigas užima dabartinis popiežius. Nes argi jis nėra puikus pavyzdys žmonių, su kuriais susidūriau aš, kai norėjau sekti vidiniu vedimu, aiškiu dvasiniu vedimu skelbti Gyvąjį Žodį, tačiau jie pirmiausia turėjo būti tikri, kad galės mane kontroliuoti, prieš pasiųsdami liudyti Kristų?

Tie, kurie yra įstrigę doktrinoje ir Žodžio raidėje, visada jaus grėsmę iš tų, kurie turi viziją, širdies ugnį, džiaugsmą, entuziazmą – kurie dega Dievu. Tie, kurie yra įstrigę išoriniame žodyje, neturi ugnies. Jie jos arba niekada ir neturėjo, arba ji užgeso, nes dabar jie pasidarė prisirišę prie sąlygų, kuriomis patikėjo, kurias priėmė į savo protus, kaip kalbėjo Motina Marija. Jie priėmė visas šias sąlygas, kurias nustatė jų religija, sakanti, kad, kol pasiliksite šioje proto dėžutėje, šioje fizinėje dėžutėje, tikrai būsite išganyti, nes Dievas tiesiog privalės jus įleisti į savo karalystę, nes gi esate toks geras katalikas.

A, bet kas gi tai per kvailystė, mano mylimieji! Kiek ilgai žmonės šioje Žemėje, kiek dar ilgai jie tikės šiuo melu? Ar nesugeba jie pažvelgti į Kristaus gyvenimą ir tuomet ar negali jie pažvelgti į visus tuos vyskupus, popiežių ir kardinolus savo ištaigingose katalikiškose katedrose, mojuojančius savo smilkalais ir geriančius iš savo auksinių taurių, ar nesugeba jie į tai pažvelgti ir sakyti, bet juk Kristus ne taip pamokslavo, ne taip Šventasis Patrikas vaikščiojo Airijos kalvomis – apsirengęs prašmatniais rūbais ir mojuodamas smilkalais? Ar matote, kad visais amžiais, tiems, kurie turėjo Dvasios tekėjimą, nereikėjo visų šitų išorinių regimybių ir jie to ir nenorėjo?

Ar suvokiate tai, mano mylimieji? Kai turite Dvasios tekėjimą, visa tai jums nėra reikalinga. Jums nereikia mėginti save išaukštinti tomis ar anomis išorinėmis regimybėmis. Galite stovėti bet kur. Ir galite leisti tai Dvasiai tekėti, nes tie, kurie žino savo širdyje, atpažins Dvasią, net ir tuomet, kai ji ateis paprastai apsirengusi. O tie, kurie jos neatpažįsta iš vidaus, vis tiek yra jums nepasiekiami.

Visų lūkesčių įveikimo testas

Ir yra mokymas, kurį norėčiau jums duoti, susijęs su tuo, apie ką kalbėjau iš pradžių, apie tai, kad jaučiau šiokią tokią depresiją dėl atsako nebuvimo. Ir turiu jums pasakyti, kad tai atėjo iš mano paties sąlygų, iš mano paties lūkesčių, kuomet mano vykimo į Airiją dvasine vizija subtiliais būdais pasinaudojo mano ego, idant susikurtų tam tikrų išorinių rezultatų lūkestį, kuomet galėtų fiziškai pamatyti daugelio žmonių atsivertimą. Ir netgi turėjau subtilų lūkestį, kad turėčiau pamatyti savo darbo rezultatus, ne tai, kad troškau būti išaukštintas, bet turėjau troškimą, kad mano darbas duotų vaisių, kad jis padarytų skirtumą.

Tai yra dalykas, su kuriuo kovojo ir turi kovoti visi Šventieji ir visi dvasingi žmonės. Nes dvasinis kelias, kaip sakėme, nėra išorinis kelias, tai kodėl turėtumėte tikėtis išorinių rezultatų? Tačiau puikiai suprantu – nes pats tai patyriau – kad yra toks taškas kelyje, kuomet jums reikia pamatyti kažkokį savo veiksmų rezultatą, idant galėtumėte toliau eiti. Ir todėl, žemesniuose kelio lygmenyse, jums iš tiesų reikia matyti, kad darote skirtumą, pamatydami išorinius skirtumus, išorinius rezultatus. Bet sakau jums, jums toliau einant keliu – ypač tuomet, kai priartėsite prie Kristiškumo – susidursite su esmine iniciacija, kuomet jums reikės paleisti visus savo lūkesčius, visas sąlygas, kuriose norite pamatyti tam tikrą išorinį rezultatą. Nes jeigu to nepadarysite, negalėsite įkūnyti savo Kristiškumo.

Nes Kristus yra visiškai neprisirišęs prie to, kokį atsaką jis gauna iš žmonių Žemėje, nes jis nėra čia tam, kad juos pažadintų. Jis čia yra tam, kad leistų savo šviesai šviesti žmonėms, idant jie turėtų galimybę pamatyti, kad egzistuoja alternatyva žaltiškai, žmogiškai sąmonės būsenai. Tačiau Kristus žino, kad jis čia yra ne tam, kad už juos pasirinktų, jis čia yra tam, kad suteiktų jiems galimybę pasirinkti, kurios jie anksčiau neturėjo, kadangi matė tik tuos žmones, kurie kalbėjo apie religiją, remdamiesi žaltišku protu.

Jeigu prisiminsite, kaip vakar kopėte į kalną, pamatysite, kad galėjote turėti tam tikrą viziją, tam tikrą lūkestį apie tai, ką pamatysite ant jo užlipę. Apie tam tikrus dalykus, kuriuos norėtumėte pamatyti, žinoma, šiek tiek saulės spindulių ir daug mažiau lietaus, ir galbūt turėjote ir kitų lūkesčių. Tačiau turiu jums pasakyti, kad tie, kurie yra tikrieji nugalėtojai dvasiniame kelyje – tie, kurie laimi savo pakylėjimą, tie, kurie išpildo savo dangiškąjį planą – yra tie, kurie yra pasiryžę pažvelgti į visus tuos lūkesčius ir tarti: „Esu čia ne tam, kad išpildyčiau šiuos išorinius lūkesčius ir sąlygas. Nes esu čia vien tam, kad leisčiau savo šviesai šviesti.“

Kai turite lūkesčių, ypač kai turite lūkesčių apie tai, kaip kiti žmonės turėtų reaguoti į jūsų kalbamą Žodį, na tai tuomet save pastatote į dualistinę situaciją, kurioje jūsų vidinis pasitenkinimas ir ramybė priklauso nuo kažko jūsų išorėje, priklauso nuo kitų žmonių, kurie turi laisvą valią. Ir juk galima nuspėti, argi ne, kad atsiras žmonių, kuriems skelbsite Gyvąjį Žodį, tačiau jie pasinaudos savo laisva valia, kad atsisakytų pakilti virš žaltiškos sąmonės. Ir todėl jie atsisakys eiti kartu su jumis, o atstumdami galimybę pakilti aukščiau, ką jie turės daryti? Na, jų ego privalės pateisinti šį atstūmimą, ir kaip jis tai darys? Kritikuodamas jus, žemindamas jus, žemindamas jūsų mokymą, atrasdamas slidžių žaltiškų būdų paskleisti abejones apie jūsų mokymo tikrumą, apie jūsų motyvo tyrumą ir apie bet kokį kitą dalyką, kurį tik galės sugalvoti.

Tad jums reikia pripažinti, kad kai kurie iš jūsų jaučiate vidinį pasipriešinimą atsistoti ir leisti savo šviesai šviesti. Ir, žinoma, mes, kurie pakilome, visi tai suprantame, nes mes taip pat per tai perėjome. Tačiau sakau jums, mes per tai perėjome būtent dėl to, kad pasiekėme tašką, kuomet suvokėme, jog esame čia ne tam, kad pamalonintume kitus žmones, ar netgi kad juos pažadintume. Mes čia esame tam, kad leistume savo šviesai šviesti. Ir tai buvo mūsų darbas. Tai buvo mūsų darbas numeris vienas, kaip yra sakoma. Ir tai buvo vienintelis darbas.

Tad matote, kai atliekate šį pokytį – ir tai yra fundamentalus pokytis sąmonėje – jūsų vidinis pasitenkinimas nebepriklauso nuo nieko jūsų išorėje. Ir tiktai tuomet šio pasaulio princas nieko jumyse neras, kuo naudodamasis galėtų jums sukelti nusivylimą arba baimę, idant visiškai nesidalintumėte savo šviesa. Arba kuo naudodamasis jis galėtų žaisti jūsų puikybe, paskatindamas jus jausti, kad iš tiesų pamaloninote Dievą, nes pamokslavote visiems tiems žmonėms, arba darėte tą ar aną, skleisdami tą ar aną mokymą.

Ar suvokiate, mano mylimieji, kad visada egzistuoja du dualistiniai poliariškumai – baimė ir puikybė, pranašumo/nepilnavertiškumo kompleksas. Nes vienas negali egzistuoti be kito, tačiau JŪS galite egzistuoti be jų abiejų – kai Sąmoningasis AŠ suvokia, jog yra daugiau už šią dualistinę asmenybę ir tapatumą. Ir todėl, esate pasiryžę leisti jam mirti, kaip sakė Motina Marija. Suvokiate, kad atidavę dualistinę asmenybę nieko neprarandate; jūs gaunate.

Būtent tai nutiko man tą dieną, kai sėdėjau prie to upelio. Galiausiai pamačiau savo prisirišimo prie išorinių rezultatų kvailumą. Nes kodėl gi pradėjau savo misiją Airijoje? Todėl, kad turėjau dangišką viziją, vidinę dvasinę viziją. Tad kas tai buvo per kvailystė manyti, kad, galėsiu toliau sekti šia vizija tik tuomet, jeigu matysiu tam tikrus išorinius rezultatus. Ne, turėjau likti ištikimas vidinei vizijai, būti neprisirišęs prie išorės. Ir kai turėjau tą neprisirišimą, galiu jus užtikrinti, kad gavau tolimesnes vizijas, ir pajaučiau daug didesnę vidinę palaimą, nei būčiau galėjęs pajausti, net jeigu būčiau vienas pats atvertęs visą Airijos šalį.

Atraskite tikrąją palaimą už dualistinių lūkesčių

Kaip Jėzus kalbėjo paskutinėje konferencijoje, egzistuoja dualistinės rolės, kurias galite vaidinti. Tačiau, jeigu susitapatinate su dualistine role, iš tiesų galite patirti džiaugsmą, tačiau šis džiaugsmas bus poliariškume su liūdesiu. Tačiau už viso to egzistuoja Dievo palaima. Ir būtent tai galite patirti, kai paleidžiate tuos lūkesčius.

Jeigu iš tiesų norite būti Vandenio Amžiaus šventaisiais, Vandenio Amžiaus pionieriais, tuomet ištirkite savo lūkesčius, ištirkite savo prisirišimus, ryžkitės juos paleisti ir tarkite: „Einu dvasiniu keliu, skleidžiu dvasinį mokymą, Žodį kalbu ne tam, kad pamatyčiau tam tikrą išorinį rezultatą. Kalbu Žodį tiesiog todėl, kad tai man suteikia besąlyginį Dievo Džiaugsmą jausti šį Žodį tekant per mane. Ko gi daugiau man reikia? Ar reikia man, kad kiti žmonės popintų mano ego, pasakodami man, koks aš esu ypatingas, kokį nuostabų darbą darau, jeigu žinau iš vidaus, kad esu tuo, kuo buvau sukurtas būti, ir jaučiu begalinį džiaugsmą, Gyvenimo Upei tekant per mane.“

Kai esate tamsoje, mažas žibintuvėlis gali atrodyti didelė paguoda. Tačiau, kai saulė yra aukštai danguje, ar sėdėsite ir spoksosite į žibintą, ar verčiau pažvelgsite į saulę? Nes iš tiesų, mano mylimieji, yra daug žmonių Žemėje, kurie seka blyškia mėnulio šviesa, nors saulė jau pilnai pakilusi. Tačiau tie, kurie yra šventieji, tie, kurie yra nugalėtojai, tie, kurie pakilo, yra tie, kurie ieško saulės savyje, kurie mato šią AŠ ESU Esaties saulę, ir kurie seka ja, nebesigręžiodami į mėnulį. Jums gali būti reikalingas mėnulis kažkuriuo metu, tačiau, kai atkuriate ryšį su tuo, kuo iš tiesų esate, jums to visiškai nebereikia, ir galite leisti nukristi tam nuo jūsų ir niekada daugiau nebeturėti lūkesčių ar troškimų, kad žmonės su jumis turėtų elgtis tam tikru būdu.

Argi jums tai svarbu, mano mylimieji? Kam gi tiems, kurie turi Dievo Dvasią, būtų reikalingas pripažinimas iš tų, kurie yra žaltiškoje sąmonėje? Ar jie būtų tarp žmonių, ar jie būtų bažnytinėje vadovybėje, ar jie būtų valdžioje, ar jie būtų žiniasklaidoje, ar jie būtų tarp turtingų ir galingų, kam jums to reikia? Kodėl, jūsų manymu, Kristus stovėjo kalvose ir pamokslavo paprastiems žmonėms? Kodėl, jūsų manymu, didžiąją dalį laiko aš dariau tą patį? Tai buvo todėl, kad mes supratome, kad būtent čia galime atrasti atviro proto žmones, tuos, kurie yra romieji, paveldėsiantys žemę.

Kai žvelgiate atgal į istoriją, pažvelkite į tuos, kurie yra turtingieji ir galingieji. Pažvelkite į įvairiausias jų pastatytas imperijas. Argi jos visos nesugriuvo? Tad argi negalite pažvelgti į imperijas, kurios egzistuoja šiandien, ir tarti: „Jos taip pat sugrius, nes nuolatos tekanti Gyvenimo Upė jas nuplaus, išplaus jų pamatus, ir didieji taps mažais laiko tėkmėje.“

Romieji paveldės Žemę, o romieji yra tie, kurie yra pasiryžę palikti dualistinius žaidimus, kuriuose žaidžiate Valdovą arba pasekėją, šeimininką arba vergą. Bet jūs tampate nepriklausomais, tais, kurie sako: „Man nereikia kontroliuoti kitų žmonių, ir man taip pat nereikia, kad kas nors kontroliuotų mane ir sakytų man, ką daryti. Nes esu pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo paties kelią ir priiminėti savo savarankiškus sprendimus.“

Ir tai yra skirtumas tarp tų, kurie tapo nugalėtojais, ir tų, kurie vis dar tebėra dualistinėje būsenoje, kurioje jie kenčia ir džiaugiasi, kenčia ir džiaugiasi, ir kenčia ir džiaugiasi nuolatos besisukančiame rate – kuris nesiliaus suktis tol, kol nenuspręsite: „Viskas, gana!“ ir liausitės žaisti šį žaidimą.

Mes visi turėjome savų iššūkių

Mano Mylimieji, dar viena pastaba apie stabmeldystę: Aš iš tiesų turėjau dvasinę viziją, tačiau galiu jus užtikrinti, kad, kai atvykau į šią salą ir pajaučiau, kaip masinė sąmonė, tikrąja to žodžio prasme, mėgino mane nustumti į jūrą, patyriau akimirkų, kai iš tiesų abejojau, ar tai yra įmanoma. Ir įveikiau jas, tiktai ryždamasis atiduoti savo lūkesčius, ir atidaviau šiuos lūkesčius, tiktai nuspręsdamas juos paleisti. Priimdamas sprendimą, kad aš nesu darytojas, nes Dievas manyje yra darytojas.

Sakau jums tai, nes noriu, kad suprastumėte, jog net ir patiems dvasiškai brandžiausiems žmonėms, tokiems kaip man ir pačiam Jėzui, iš tiesų būdavo akimirkų, kai mūsų vizija būdavo uždengta debesimis, kaip buvo vakar, kai kopėte į tą kalną, ir, tikrąja to žodžio prasme, ėjote tankaus debesies apsuptyje, ir prieš save galėjote matyti tik keletą žingsnių. Ir visiems kelyje būna akimirkų, kuomet vienintelis dalykas, kurį galite daryti, yra pasilenkti prieš vėją, palenkti galvą ir pasiryžti nepaliauti statyti koją už kojos, kol praeisite tą debesį ir oras išsigiedrys.

Tiek daug žmonių žvelgia atgal į Jėzaus gyvenimą, į mano gyvenimą, į Motinos Marijos gyvenimą ir sako: „O, jiems tai turėjo būti lengva, jie niekada neturėjo jokių abejonių, jie niekada neturėjo jokių problemų, niekada nesusidūrė su jokiais sunkumais.“ Bet matote, mes visi su jais susidūrėme. Tai kodėl mes juos įveikėme? Ar dėl to, kad buvome ypatingi? Taip, iš tiesų, mes buvome ypatingi. Ar dėl to, kad buvome stipresni? Taip, iš tiesų, mes buvome stipresni. Kodėl mes buvome ypatingi, kodėl buvome stipresni? Todėl, kad nusprendėme žengti dar vieną žingsnį ten, kur kitas būtų pasidavęs. Kaip laimite lenktynes? Visada žengdami žingsniu daugiau nei manėte, kad įmanoma ar būtina.

Nes sakau jums iš tiesų, kol jūsų esybėje gyvens ta abejonė, šio pasaulio jėgos negailestingai jus daužys, kaip tie vėjai vakar, kurie nerodė jokio noro liautis, nerodė jokios užuojautos. Ir vienintelis būdas tai įveikti, yra neleisti, kad jus tai paveiktų, nes esate neprisirišę. Neturite lūkesčio, kad viskas turėtų būti lengva. Turiu jums pasakyti, kad daugybė nuoširdžių geranoriškų dvasingų žmonių buvo pažadinti dvasiniam keliui, pradėjo daryti kažkokį išorinį darbą, tačiau jie turėjo lūkestį, kad, jeigu ryšis aukotis, jeigu ryšis paaukoti dalį savo gyvenimo, skleisdami dvasinius mokymus, na tai tuomet Dievas jiems palengvins gyvenimą. Ir tai yra dalykas, kurį jūs visi matėte, jeigu sąžiningai į tai pažvelgsite, matėte savyje ir kituose.

Ir vis dėlto, jums reikia būti pasiruošus permąstyti savo lūkesčius, suvokti, kad jūsų lūkesčiai nebuvo realistiški, ir tuomet reikia toliau sekti savo vizija, savo vidine vizija, ir tiesiog dalintis savo šviesa ir mokymais, kad ir koks bebūtų išorinis atsakas. Ir būtent taip jūs laimėsite, būtent taip jūs nugalėsite. Nes tuomet būsite pasiekę tašką, kuomet jumyse nebeliks jokio pasipriešinimo, ir vėjas galės perpūsti jus kiaurai. Ir tuomet galėsite judėti pirmyn taip, lyg nebūtų jokio vėjo iš masinės sąmonės. Ar suvokiate, ką sakau, mano mylimieji? Šventoji Dvasia yra galingas vėjas. Ir taip, Šventoji Dvasia yra galingesnė už visus vėjus Žemėje. Tad teoriškai, jeigu turite pakankamą Šventosios Dvasios tekėjimą, galite atsilaikyti prieš bet kokias jėgas Žemėje.

Bet ar matote, kad šiame Vandenio amžiuje mes jus kviečiame kopti aukščiau, kviečiame palikti dualistinį žaidimą ir tarti: „Mes nesieksime gauti Šventąją Dvasią tam, kad galėtume nustumti netikras dvasias, kad galėtume padaryti joms įspūdį kokiais nors triukais ar išoriniais fiziniais stebuklais. Vietoj to mes sieksime netgi dar aukštesnės dvasios, tos Dvasios, kuri yra už dualizmo ribų, kuri nestumdo šio pasaulio jėgų.“ Ji tiesiog kiaurai jas perpučia, pasiekdama tuos, kurie turi atvirą protą ir atviras širdis tikriesiems, nedualistiniams, universaliems, nesenstantiems, amžiniems, triumfuojantiems Kristaus mokymams, kurie yra atnešami šiame amžiuje. Ir jie toliau bus atnešami per visą Vandenio Amžių, kol tik bus širdžių, kurios bus atviros, ir burnų, kurios bus pasirengusios kalbėti Gyvąjį Žodį, nes tai yra vienintelis būdas atnešti Kristaus mokymus tyroje jų formoje.

Nes, mano mylimieji, galite sugrįžti ir perskaityti šiuos žodžius knygoje, bet ar gausite tą patį tekėjimą balse, kuris kalba? Nes iš tiesų čia girdite Dvasios tekėjimą, ir gali būti netgi dar didesnis Dvasios tekėjimas, ir jis galės būti toks ateityje, jeigu tai bus būtina.

Mūsų vizija dvasiniams judėjimams

Tačiau sakau jums, mano mylimieji, mes čia esame ne tam, kad sukurtume įspūdingą spektaklį 50 000 žmonių miniai, priversdami žmones kristi ar pašokti iš invalido vežimėlių. Nes tai nėra mūsų tikslas su Vandenio amžiaus judėjimais. Mūsų tikslas yra pažadinti tuos, kuriems nereikalingi šie išoriniai pasireiškimai. Nes, kaip sakiau vakar, jie žino, kas yra tiesa, savo širdyse.

Ir ką gi mes norime pamatyti šiuolaikiniuose dvasiniuose judėjimuose? Na, mes nenorime matyti tik vieną arba du žmones, kurie turėtų Dvasios tekėjimą. Mes trokštame pamatyti daugelį, kurie turėtų Dvasios tekėjimą įvairiais pavidalais ir stiprumu. Tas pats Dievas, kuris yra manyje, yra ir jumyse. Tas pats Dievas, kuris buvo Kristuje Jėzuje, jam vaikščiojant Žeme, yra ir jumyse šiuo metu. Skirtumas tik toks, kad Jėzus buvo pasirengęs sakyti: „Tebūna ne mano, o tavo valia. Aš ir mano Tėvas esame viena, tad mano Tėvas gali daryti ką nori per mane. Ir visus žodžius, kuriuos gausiu iš savo Tėvo, aš kalbėsiu juos žmonėms.“

Jėzus buvo pasiruošęs išleisti Dievą savyje iš dėžutės. Kai būsite pasiryžę padaryti tą patį dalyką, tuomet Dievas iš tiesų dirbs per jus, pagal jūsų dangiškąjį planą. Tad klausimas, vėlgi, yra toks: kada būsite pasirengę tai daryti? Kada būsite pasiruošę paleisti savo lūkesčius ir savo sąlygas? Nes tie lūkesčiai ir sąlygos būtent ir trukdo Dievui dirbti per jus, nes Dievas nepažeis jūsų laisvos valios. Jeigu turite lūkestį, kad Šventoji Dvasia turėtų tekėti tik tam tikrais būdais, na tai tuomet Šventoji Dvasia netekės per jus. Tai tiesiog neįmanoma, nes Vandenio Amžiuje, Šventoji Dvasia tekės tiktai per tuos, kurie yra Gyvenimo Upėje, savitranscendencijos upėje, ir kurie yra pasiryžę pademonstruoti tą upę, ryždamiesi transcenduoti save kiekvieną dieną, niekada nesakydami: „Tai neįmanoma,“ niekada nesakydami „Tai turėtų būti taip ir taip.“

Nesileiskite kieno nors sutrikdomi, nesileiskite sutrikdomi staigaus garso, nesileiskite sutrikdomi kitų žmonių reakcijų ir jų minčių. Būti tuo, kuo esate, yra absoliutus reikalavimas pakylėjimui. Negalite visam laikui įžengti į Dievo karalystę, kol nesate pademonstravę, jog esate pasiryžę būti Kristumi prieš visą pasaulį ir prieš pasaulio pasmerkimą. Nes tik turėdami ryžto tai pademonstruoti, turėdami ryžto iškęsti pajuoką ir patyčias ir pasaulio persekiojimą, galėsite iš tiesų sau pademonstruoti, kad įgijote visišką neprisirišimą prie šio pasaulio dalykų.

Aukščiausias testas yra leisti niekintojams išsakyti tai, ką jie nori išsakyti, ir tiesiog atsukti kitą skruostą. Nes, kai jaučiate savo Esybėje, jog kad ir ką jie į jus besiųstų, tai nepalies tos begalinės ramybės jūsų širdyje, na tai tuomet žinote, jog įveikėte savo lūkesčius, savo prisirišimus, savo sąlygas.

Ir štai tuomet galite įvykdyti paskutinį reikalavimą pakylėjimui. Ir šis reikalavimas yra tai, kad nusigręžtumėte nuo šio pasaulio, atsigręžtumėte į dvasinio pasaulio vartus ir žengtumėte tą paskutinį žingsnį, visam laikui pereidami tuos vartus, visam laikui palikdami Žemę. Ir tai kartais yra pats sunkiausias testas. Ir galiu jus užtikrinti, kad net ir Jėzui ir man pačiam tai buvo sunkus testas, nes mes vis dar tebeturėjome troškimą pamatyti, kad mūsų darbas davė vaisių ir buvo naudingas kitiems žmonėms.

Tačiau galiausiai turėjome ryžtis pasakyti, kad net jeigu mūsų pastangos šioje Žemėje nedavė regimų vaisių, vis tiek esame pasiryžę palikti Žemę. Nes, jeigu nebūtume turėję ryžto tai pasakyti, kas būtų nutikę? Būtume turėję grįžti atgal į įsikūnijimą, argi ne taip? Ir tai tęstųsi tol, kol būtume pasiekę tašką, kuomet jaustume galintys paleisti lūkesčius ir sąlygas, ir žengti tą paskutinį žingsnį, visam laikui pakelsiantį mus virš šio pasaulio, kad ir kokios sąlygos bebūtų šiame pasaulyje.

Dėkoju jums, kad ištvėrėte su manimi šį ilgą mokymą, bet norėjau jums leisti pajusti mano tikrąją Esybę. Ir todėl nusprendžiau, jog jums bus patogiau neduoti šio ilgo mokymo ant kalno vakar. Vėlgi, užsklendžiu jus Patriko, pakylėtojo mokytojo, pakylėjimo spiralėje. Perduodu jums savo Ramybės dalelę, tos ramybės, kurią atradau savyje, ramybės, kuri padėjo man pasiekti neprisirišimą prie šio pasaulio žalčių, pakylant virš jų, lyg jie niekada nebūtų egzistavę. Ir todėl sakau jums: „BŪKITE pakylėtojo mokytojo Patriko Ramybe.“ Tad tai atlikta!

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels