Budos perspektyva į tai, kaip Amerika gali atstovauti Kristų pasaulyje

TEMOS: Kai mokiniai pasidaro išsibalansavę – Jūs nesate čia tam, kad pakeistumėte pasaulį – Neprisirišimas prie specifinių rezultatų – Kodėl pradedančiojo protas yra raktas – Budizmas NĖRA religija be Dievo – Vakarietiškas budizmas nėra atsakymas – Neprisirišimas yra raktas į Amerikos ateitį – Absoliutus valdžios elito aklumas – Dispensacija iš Pasaulio Viešpaties

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2007 balandžio 8 d. per Kim Michaels.


Aš, Gautama, atėjau jūsų pasveikinti. Ir iš tiesų, kai kurie Vakaruose klaus, ką gi Buda čia daro, trukdydamas jiems švęsti Kristaus prisikėlimą. Tačiau danguje tėra tik vienovė. Tad kaip gi galėtų egzistuoti atskirtis tarp Kristaus ir Budos? Ir aš iš tiesų ateinu jums duoti Budos perspektyvą į tai, ką reiškia būti veikiančiuoju Kristumi.

Nes matote, mano mylimieji, egzistuoja skirtumas laipsnyje – bet ne skirtumas pobūdyje – tarp Kristaus ir Budos misijų. Jos, tam tikra prasme, yra kaip Alfa ir Omega. Gyvojo Kristaus, esančio įsikūnijime misija, Žodžio įsikūnijime misija, yra eiti ir aktyviai ieškoti žmonių, kurie yra įstrigę vienoje ar kitoje proto dėžutėje, arba, kaip mes tai vadiname budizme, kurie yra įstrigę už Majos šydo, už Maros, šio pasaulio demonų, šio pasaulio princo sukurtų iliuzijų šydo.

Ir Gyvojo Kristaus rolė yra eiti ir mesti iššūkį šių žmonių iliuzijoms, idant pažadintumėte juos realybei, kad už šios iliuzijos kažkas egzistuoja, kad yra kitoks būdas gyventi. Kristus turi būti einantis į išorę, turi būti aktyvus, turi mesti iššūkį. Ir todėl Kristus taip pat pritraukia rūstybę tų, kurie nenori, kad jiems būtų metamas iššūkis, kurie nenori keistis, kurie nenori pažvelgti į veidrodį ir išsitraukti tą rąstą iš savo akies.

Ir kai žmonės yra pažadinami ir jau kurį laiką seka Kristiškumo keliu, jie tuomet tampa atviri ir Budos keliui, kuris yra neprisirišimo kelias. Kuomet šie du keliai susilieja ir tampa lygiagrečiais keliais tiems mokiniams, kurie yra brandesni ir sugeba pažvelgti už išorinių krikščionybės ir budizmo religijų skirtumų. Jie sugeba matyti, kad Kristus ir Buda atėjo į Žemę mokyti to paties universalaus mokymo, to paties universalaus kelio, tiktai mokydami jo skirtinguose kultūriniuose kontekstuose ir išreikšdami jį šiek tiek kitokiais žodžiais.

Kai mokiniai pasidaro išsibalansavę

Ir visgi tarp jų yra niuansų, kuriuos privalu žinoti pažengusiems mokiniams. Ir štai yra vienas iš jų, apie kurį šiandien norėčiau pakalbėti. Iš tiesų yra įmanoma, kad žmogus gali nubusti Kristiškumo keliui, įgydamas tam tikrą kelio suvokimą, pradėdamas šį kelią, pradėdamas kažkokią tarnystės formą per suvokimą, kad yra daug dalykų šiame pasaulyje, kuriuos reikia pakeisti, yra daug iliuzijų, kurioms turi būti mestas iššūkis. Ir žmogus iš tiesų gali pradėti mesti iššūkį šioms iliuzijoms, tačiau visada egzistuoja rizika, kad jis gali įstrigti aklavietėje, prarasdamas pusiausvyrą.

Yra daug dvasingų ir religingų žmonių, kurie buvo pažadinti būtinybei kažką daryti, atnešti geresnius laikus, aukštesnę visuomenės formą, dvasingesnę visuomenę, ar netgi atnešti aukso amžių. Jie patyrė nubudimą arba atsivertimą, ir tiesiog užsiliepsnojo troškimu dirbti Dievui – kad ir kaip jie jį matytų – arba dirbti pakylėtiesiems mokytojams. Ir jie metėsi į tai su didžiuliu entuziazmu, su didžiuliu užsidegimu.

Ir tam tikra prasme, mums, pakylėtiesiems mokytojams, patinka matyti žmones šioje fazėje, nes jie iš tiesų tuomet tampa daug gyvesni ir juos yra daug smagiau stebėti nei žmones, kurie sėdi priešais savo televizorių ekranus, manydami, kad gyvenimo tikslas yra valgyti kukurūzų spragėsius ir perjunginėti kanalus, kol jų smegenys pasiekia tokią pasyvumo būseną, jog jie vos besugeba sugalvoti individualią mintį, nes juos yra taip stipriai prislėgusi masinė sąmonė, einanti iš televizorių ekranų, jog jie yra tarsi mirę, dvasiškai mirę.

Tačiau, kad ir kaip mums bebūtų malonu matyti bundančius žmones, turiu jums pasakyti, kad labai dažnai matome, kaip tie patys žmonės nuklysta į aklavietę, priimdami nesubalansuotą požiūrį į tai, ką jie laiko savo darbu Dievo labui, galbūt netgi ką jie laiko savo dangiškuoju planu. Matėme tai visose religijose, kai tam tikras procentas mokinių pasidaro beveik pernelyg užsidegę savo troškime sukurti pokyčius pasaulyje. Ir jie taip stipriai tuo užsidega, kad praranda bet kokią perspektyvą ir bet kokią pusiausvyrą.

Ir kokia yra to priežastis, mano mylimieji? Priežastis ta, kad jie neturi Budos perspektyvos į tai, ką reiškia būti veikiančiuoju Kristumi. Būdami veikiančiuoju Gyvuoju Kristumi negalite turėti tokio neprisirišimo, kuomet sakytumėte, jog niekas iš tiesų nėra svarbu. Negalite nuklysti į pilką mąstymą, galvodami, kad viskas galiausiai baigsis gerai, nes kažkokiu tai būdu Jėzus arba NSO ateis ir išgelbės šią planetą.

Būdami veikiančiuoju Gyvuoju Kristui, išstatote save žmonių pajuokai ir pasmerkimui. Jums dažnai tenka eiti prieš jų ego, ir jūs tai darote, nes jums iš tiesų rūpi. Jums rūpi taip stipriai, kad esate pasirengę leisti jiems jus atstumti ir jus persekioti, kaip ir Jėzui rūpėjo taip stipriai, kad jis leidosi prikalamas prie kryžiaus, idant jie gautų galimybę pamatyti įkūnytą savo pačių dualizmą.

Kai esate Gyvuoju Kristumi, jums iš tiesų rūpi. Ir būtent dėl to einate į žmones ir esate pasirengę juos trikdyti. Tačiau šio rūpinimosi išsaugojimui reikalinga labai subtili pusiausvyra. Nes yra labai lengva pasidaryti pernelyg užsidegusiu, prisirišant prie konkrečių savo veiksmų rezultatų, prisirišant prie noro sulaukti tam tikros reakcijos iš kitų žmonių.

Ir tai yra labai subtili riba. Tai yra riba tarp pasilikimo siaurame ir ankštame Kristaus kelyje ir perėjimo į platų antikristo kelią. Nes matote, nors jums ir rūpi kiti žmonės, nors ir norite juos pažadinti, niekada neturėtumėte pamiršti, kad Dievas jiems davė laisvą valią. Tiesiog turite duoti jiems pavyzdį, žinias, įžvalgą, išmintį, Gyvąjį Žodį, suteikdami jiems galimybę laisvai pasirinkti palikti dualizmo sąmonę. Tačiau neturite tapti prisirišę prie konkretaus rezultato.

Išorinis tokius prisirišimus turinčių žmonių pavyzdys yra tie, kurie žaidžia skaičių žaidimą. Kiek narių turi jų bažnyčia? Kiek narių turi jų religija? Pažvelkite, kiek daug krikščionių didžiuojasi tuo, kad krikščionybė yra didžiausia religija pasaulyje. Tačiau, jeigu pažvelgtumėte į esmę, krikščionybė yra tokia įvairialypė, jog sunkiai ją galėtume vadinti koherentiška religija.

Tačiau aukštesnė mano mintis yra tokia: tie, kurie žaidžia skaičių žaidimą, tie, kurie lygina savo religiją su kitomis – turėdami poreikį jausti, kad jų religija yra geresnė – akivaizdžiai demonstruoja, jog yra prisirišę. Ir jie vis dar gali tarnauti, turėdami – iš dalies – tyrą motyvą, tačiau egzistuoja prisirišimas, kuris šį motyvą iškreipia, netgi padarydamas juos pažeidžiamus žaltiškam melui, kad tikslas gali pateisinti priemones.

Jūs nesate čia tam, kad pakeistumėte pasaulį

Taigi, mano mylimieji, kaip galite eiti šiuo lynu virš bedugnės, būdami veikiančiuoju Gyvuoju Kristumi, pernelyg nenuklysdami nė į vieną iš dualistinių kraštutinumų? Na, pirmiausia turite išsaugoti vieną tiesą savo prote: Būdami Gyvuoju Kristumi, nesate čia tam, kad sukurtumėte specifinius išorinius pokyčius Žemėje! Nesate čia tam, kad priverstumėte Ameriką pripažinti pakylėtuosius mokytojus. Nesate čia tam, kad sukurtumėte pasaulinę taiką. Nesate čia tam, kad apnuogintumėte valdžios elitą ir jų manipuliavimus ekonomika. Nesate čia tam, kad nuverstumėte tarptautinę bankininkystės sistemą. Nesate čia tam, kad panaikintumėte abortų legalizavimą.

Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad kai kurie iš šių dalykų nėra vertingi tikslai, kurie turi būti pasiekti, kurie turi įvykti. Bet jūs nesate čia tam, kad priverstumėte tai įvykti. Nes tai, kas turi įvykti šioje Žemėje, turi įvykti per laisvą žmonių valią. Ir būtent dėl to matote, kad Amerikos valdymo formoje – konstitucijoje, Nepriklausomybės Deklaracijoje – yra įtraukta koncepcija „mes, žmonės.“ Tad dalykas, kurį galite padaryti, būdami Gyvuoju Kristumi, yra pažadinti žmones, idant jie galėtų daryti geriausius įmanomus pasirinkimus. Tačiau Gyvasis Kristus nėra diktatorius, kuris ateina ir paima valdžią, atima šią valdžią iš kito diktatoriaus, sakydamas, kad štai šitas buvo tikras blogietis, tikras piktadaris šiame spektaklyje.

Kai įpuolate į šiuos spąstus, kuomet galvojate, jog esate čia tam, kad pasiektumėte specifinį rezultatą – kad esate čia tam, jog nuverstumėte tos ar anos žmonių grupės valdžią, kad nugalėtumėte tas ar anas tamsos jėgas – tai ką iš tiesų darote? Na, darote tai, apie ką kalbėjo Jėzus, sakydamas kad pasaulis yra scena, o gyvenimas yra vaidinimas, kuriame vaidinate savo atskiras roles. Šiame pasaulyje yra daug rolių, kurios buvo apibrėžtos dualizmo sąmonėje. Ir egzistuoja rolė, kurią žaltiškas protas specialiai sukūrė įkalinti tuos, kurie buvo pažadinti Kristiškumo keliui, tačiau dar nepasiekė pusiausvyros. Tad jie įžengia į rolę, kurioje mano, kad būdami Kristaus atstovais privalo kovoti ir sunaikinti antikristo atstovus, pasiekdami specifinį rezultatą, sukliudydami tam ar anam veiksmui, kurį daro tie, kuriuos jie laiko antikristo atstovais.

Ar matote, kokie subtilūs gali būti šie spąstai? Kaip yra lengva žmogui, kuris nubudo dvasiniam keliui – kuris visas dega troškimu tarnauti Dievui, tarnauti Kristaus tikslui – įžengti į tą rolę, nė nepastebint, kas įvyko. Ir tuomet žmonės gali nukrypti nuo kurso, kartais ištisiems dešimtmečiams, manydami, jog dirba Dievui, dirba pakylėtiesiems mokytojams, tačiau iš tikrųjų jie tiesiog toliau vaidina savo prisiimtą dar vieną dualistinę rolę, kuri praktiškai niekuo neprisideda prie tikrojo pakylėtųjų mokytojų tikslo, kuris yra iškelti žmones virš dualistinės sąmonės.

Ar suvokiate ką sakau? Didžiausias mūsų rūpestis nėra sukurti pasaulinę taiką, priversti Ameriką palikti Iraką, panaikinti abortų legalizavimą, nuversti bankininkų elitą. Pagrindinis mūsų rūpestis yra pažadinti žmones iš aklumo, kuris yra sukeltas dualistinės sąmonės, nes, kai žmonės bus pažadinti iš dualizmo, jie ims teisingai rinktis. Ir todėl, kai bus įveiktas dualizmas, visa kita sustos į savo vietas. Ar suvokiate tai? Kaip sakė Kristus: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta.“

Neprisirišimas prie specifinių rezultatų

Mes matėme tūkstantmečių bėgyje, kaip tie, kurie sekė tikra religija, tikru dvasiniu mokymu – pradedant nuo paties Abraomo mokymų, Mozės mokymų, mano mokymų, kuriuos daviau būdamas Buda, ir Jėzaus mokymų, ir baigiant pakylėtųjų mokytojų mokymais – na, mes matėme, kaip žmonės pradėdavo sekti šiais mokymais, tačiau savo perdėtame užsidegime jie tapdavo prisirišę prie noro pasiekti išorinius rezultatus. Ir jie nuklysdavo į aklavietę, pirmiausia pradėdami siekti šio pasaulio dalykų, užuot siekę tikrojo tikslo – įkūnyti mokymą, kuriuo seka – iki tokio taško, kuomet jie patys taptų mokymu, taptų viena su mokymu, taptų viena su mokytoju.

Ir jeigu pirmiausia sieksite šio vienovės tikslo ir tinkamo savo kūrybinių gebėjimų panaudojimo – tuomet išoriniai rezultatai bus arba nebus jums pridėti. Nes vėlgi, tai yra Dievo valia, kad žmonės turėtų laisvą valią, ir jiems yra leidžiama išreikšti šią laisvą valią Žemėje. Žinoma, mes, pakylėtieji mokytojai, norime pamatyti tam tikrus išorinius rezultatus. Ir galiausiai mes iš tiesų norime pamatyti Dievo karalystę ir Sen Žermeno Aukso Amžių fiziškai įkūnytus Žemėje. Tačiau to nebus įmanoma pasiekti, jeigu sieksite to netinkamu būdu. Nes, kaip sakė Jėzus: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes su Dievu viskas yra įmanoma.“

Tad koks yra antrasis dalykas, apie kurį turite pamąstyti, idant atrastumėte pusiausvyrą? Na, tai yra būtent tai, ko aš mokiau būdamas Buda – neprisirišimas. Nes iš tiesų, kai pasiekiau Budiškumą, nebuvau tiek neprisirišęs, kad man niekas nerūpėtų. Ir būtent dėl to nepasilikau nirvanoje, patirdamas tą palaimos būseną, apie kurią kalbėjome anksčiau.

Aš savanoriškai grįžau į Žemę ir mokiau, tuo būdu apnuogindamas save šioje Žemėje esančioms jėgoms. Ir nors šios jėgos negalėjo manęs paliesti, aš vis tiek turėjau vaikščioti dualizmo pasaulyje, susidurdamas su mokiniais, kurie ateidavo pas mane įvairiose dualistinės sąmonės pakopose. Ir nors apie tai yra labai mažai įrašų, galiu jus užtikrinti, kad kai kurie pas mane asmeniškai atėję mokiniai buvo labai giliai įstrigę dualistinėje sąmonėje ir man jie darė lygiai tą patį, ką kai kurie Jėzaus mokiniai darė jam – kaip Jėzus kalbėjo apie Petro pavyzdį, norėjusio primesti savo proto dėžutę Gyvajam Kristui, norėjusio priversti Gyvąjį Kristų įtilpti į šią proto dėžutę. Tad lygiai taip pat buvo mokinių, kurie norėjo priversti Gyvąjį Budą įtilpti į savo proto dėžutes, užuot leidę Budai išvesti juos iš šių dėžučių.

Neprisirišimas yra raktas į Budiškumą. Ir neprisirišimas yra raktas į Kristiškumą. Ir šis neprisirišimas ateina iš supratimo, kurį ką tik jums daviau. Tikrasis pakylėtųjų mokytojų tikslas šiai Žemei yra iškelti žmonių sąmonę virš dualizmo, idant jie galėtų pilnai pasiekti ir atrasti Gyvąjį Žodį savyje, tuo būdu spontaniškai pradėdami priiminėti teisingus sprendimus. Nes jie turėtų tai, ką kai kurie iš vėlesnių mano pasekėjų pavadino „pradedančiojo protu,“ ir apie ką kalbėjo Jėzus sakydamas, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, jokiu būdu neįžengsite į karalystę.

Kodėl pradedančiojo protas yra raktas

O kodėl taip yra? Todėl, kad turite tą tyrą protą – tą neprisirišusį protą, tą be išankstinių nuostatų protą – kuris nesiekia priversti pasaulį įtilpti į savo dėžutę, kuris nesiekia priversti Dievą ir Gyvąjį Žodį įtilpti į savo dėžutę. Vietoj to esate pasirengę tekėti su Gyvuoju Žodžiu, būti atviromis durimis ir leisti Gyvajam Žodžiui reikštis per jus, kuomet jūs esate Gyvenimo Upėje, tekėdami su šia upe. Ir tuo būdu šios upės šviesa gali tekėti per jus, žadindama kitus.

Negi rimtai galite tikėti, kad Jėzus ir aš pažadindavome žmones intelektualiniais argumentais? Juk negalite rimtai tikėti, kad buvome tokie sofistiški, jog galėjome nustelbti intelektus tų, kurie metė mums iššūkį? Gi iš tiesų matote Biblijoje, kaip Jėzus suglumindavo rašto aiškintojų ir fariziejų intelektus, bet vos tik jis juos palikdavo, jie tuojau sugrįždavo prie savo šventraščių ir susirasdavo kokią nors citatą tuose šventraščiuose, kuri jiems suteikdavo pretekstą nepaisyti ir ignoruoti tai, ką jis pasakė, tuo būdu atstumdami jį kaip Gyvąjį Kristų.

Budizmas NĖRA religija be Dievo

Jeigu išstudijuosite budizmo istoriją, sužinosite, kad aš iš tiesų atėjau mesti iššūkį induizmo religijos brahmanams – kurie buvo panašiai pavergę žmones kaip ir senovės Izraelio, žydų religijos dvasininkija. Ir jie taip pat mane atstūmė, cituodami savo vedų šventraščius ir savo kosmologinį paveikslą. Daugelis jų mane atstūmė būtent todėl, kad nekalbėjau apie Dievą ir apie metafizines koncepcijas.

Ir, mano mylimieji, kodėl to nedariau? Na, galiu jus užtikrinti, kad tai dariau ne dėl to – kaip tiki kai kurie šiuolaikiniai budistai – jog būčiau nepripažinęs Dievo egzistavimo. Ne, aš iš tiesų pripažinau Dievą ir Dievo egzistavimą kaip visos gyvybės šaltinį. Bet aš taip pat žinojau, kad raktas į pakilimą virš dualistinės kovos, kuri jau seniai vyko religijoje, yra padėti žmonėms įgyti vidinį tiesos dvasios, Gyvojo Žodžio patyrimą. Nes, kai jie turės šį vidinį patyrimą, bus daug mažiau tikėtina, kad liks įkalinti toje dualistinėje kovoje, įrodinėdami kad vienas kažkuris šventraštis, ar viena kažkuri šventraščio interpretacija yra geresnė ar teisingesnė už kitas – kai iš tiesų visos šventraščių interpretacijos yra klaidingos, kadangi yra gimusios iš dualistinės sąmonės.

Mano tikslas pirmiausia buvo padėti žmonės užmegzti ryšį su Gyvuoju Žodžiu savyje, nes tuomet būtų galima įgyti visiškai naują požiūrį į Dievą, į dangiškąsias karalijas ir į metafizines koncepcijas. Tad aš nusprendžiau priimti labai praktišką poziciją, labai praktišką požiūrį, iš esmės sakydamas, kad, kol esame įstrigę Maros iliuzijose, kaip galime ką nors užtikrintai žinoti dvasinės karalijos klausimais? Ir todėl, jeigu norime kažką sužinoti šiomis temomis, privalome eiti vidun ir užmegzti ryšį su dvasine karalija. Ir štai tuomet jau turėsime tikrą pamatą, kuris leis mums pradėti nagrinėti Dievo klausimą.

Daugelis vėlesnių budistų ir daugelis šiuolaikinių budistų to nesuprato, ir todėl jie mano, kad budizmas yra religija be Dievo. O tai, žinoma, labai puikiai tinka kai kuriems vakariečiams, kurie buvo taip stipriai nudeginti pragaro ugnies ir sieros pamokslautojų tradicinėje ir fundamentalistinėje krikščionybėje, kad yra pasirengę išmesti kūdikį su purvinu bažnyčios vandeniu ir yra pasirengę visiškai atmesti Dievą. Jie atsigręžia į budizmą kaip į būdą išvengti to šešių raidžių žodžio minėjimo, kurio nebenori tarti savo lūpomis.

Negalite pasiekti nušvitimo, jeigu į nušvitimą žiūrite kaip į procesą, kuris nesibaigia jūsų vienove su Dievu. Ir būtent čia šiuolaikiniai budistai galėtų šio to pasimokyti iš Jėzaus – kuris atvirai pripažino savo vienovę su Dievu: „Aš ir mano Tėvas esame viena.“ Ir iš tiesų, aš dariau tą patį dalyką, nes argi nesakiau, kad viskas yra Budos prigimties? Ir argi Budos prigimtis nėra tiesiog kitas būdas aprašytas Dievą, aprašyti LOGOS, kuris yra visų dalykų šaltinis? Budrūs dvasios mokiniai iš tiesų gali išmokti kelių dalykų iš Budos pavyzdžio. Ir kaip matėte šioje vėliausioje nepaprastoje invokacijoje, iš tiesų egzistuoja tam tikros paralelės tarp Kristaus žodžių ir Budos žodžių. Žodžiai šiek tiek skirtingi, tačiau jie išreiškia tas pačias koncepcijas.

Vakarietiškas budizmas nėra atsakymas

Ir aš iš tiesų rekomenduoju jums išstudijuoti kai kuriuos budistų raštus, tokius kaip Dhamapada ir kitus, pagal jums kiekvienam iš vidaus individualiai ateinančius impulsus. Tačiau nenoriu, kad įkliūtumėte į spąstus, pradėdami manyti, jog turite tapti budistais vakarų pasaulyje. Nes turiu jums labai tiesiai pasakyti, kad yra daug žmonių Vakaruose, kurie teigia esantys budistai arba teigia išpažįstantys budizmą, tačiau iš tiesų jie tik kenkia sau, kadangi jie seka rytietiška budizmo forma, tokia kaip Tibeto budizmas. Ir turiu jums pasakyti pora dalykų, kurie mane šiek tiek liūdina – jeigu tai, žinoma, būtų įmanoma, nes neprisirišusio Budos niekas negali nuliūdinti.

Lygiai taip pat kaip tai įvyko su krikščionybe, taip pat ir budizmas toli paliko mano iš pradžių duotas koncepcijas. Ir vienas iš budizme įvykusių dalykų – ir tai taip pat įvyko krikščionybėje bei visose kitose religijose – yra tai, kad tam tikri budizmo aspektai pasidarė pernelyg sukoncentruoti į išorinius ritualus. Ir akivaizdžiausiai tai matote Tibeto budizme, kuomet jie statosi šias įmantriai dekoruotas šventyklas, gaminasi maldų malūnėlius, kurie be paliovos sukasi, ir mano, kad šis mechaniškas įrenginys kažkokiu tai būdu gali padėti jiems dvasiškai augti. Nesakau, kad jis nedaro jokio poveikio, tačiau šis poveikis yra minimalus, lyginat su šventraščių skaitymu, kuomet darote tai įdėdami savo širdies liepsną – ir jūs puikiai žinote, koks yra didelis skirtumas tarp to, kai rožinį kalbate mechaniškai, ir kai kalbate jį degančia širdimi.

Tad iš tiesų matote tokią daugybę ritualų Tibeto budizme, kad pirminė mano mokymų esmė praktiškai visiškai buvo prarasta. Tuo nenoriu pasakyti, kad nėra žmonių, kurie suvokė šią pirminę esmę. Tačiau turiu jums pasakyti, kad jų nėra tiek daug. Tikrai ne tiek, kiek yra įvairiausių guru su juokingai skambančiais vardais, kuriuos garbina daugybė dvasios ieškotojų Vakaruose.

Kitas dalykas, kurį norėčiau jums pasakyti, mano mylimieji, yra tai, kad Tibeto budizmas nėra iki galo paklydęs. Tačiau Tibeto budizmas Tibete išsivystė ne be priežasties. Ir egzistuoja priežastis, kodėl Tibetas buvo izoliuotas tiek daug metų, ir ši priežastis yra ta, kad jame egzistuoja tam tikra mandala žmonių, turinčių tam tikrą mąstyseną. Ir todėl, mano mintis yra tokia, kad Tibeto budizmas nėra labai tinkamas vakarietiškam mąstymui, kuris labai skiriasi nuo Tibete egzistuojančio mąstymo. Taip pat norėčiau paminėti – ir kada nors vėliau išsamiau apie tai pakalbėsiu – kad Tibeto budizmas iš tiesų tapo uždara proto dėžute, uždara sistema. Ir būtent dėl to Tibeto šalis – neišvengiamai – tapo antrojo termodinamikos dėsnio auka. O išorinė jėga, kuri atėjo, iš tiesų buvo Kinijos armijos.

Jokiu būdu netoleruoju ir neteisinu Kinijos invazijos. Tiesiog noriu parodyti jums logišką faktą, kad, jeigu Tibeto budizmas nebūtų tapęs uždara sistema, ši invazija nebūtų galėjusi įvykti. Tad matote, mėginimas eksportuoti uždarą Tibeto budizmo sistemą į Vakarus iš tiesų nėra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Mėginimas ištremti Dalai Lamą ir laikytis įsikibus Tibeto tradicijos, taip pat nėra tinkamas kelias. Nes, jeigu Dalai Lama arba jo įpėdinis kada nors grįžtų į Tibetą, tai negalėtų įvykti tokia pačia forma, kokia jis paliko Tibetą. Nes, jeigu nebus savitranscendencijos, situacija Tibete negalės pasikeisti iki tokio taško, kuomet Dalai Lama galėtų grįžti.

Neprisirišimas yra raktas į Amerikos ateitį

Leiskite man dabar apsukti visą ratą ir sugrįžti atgal prie darbo, kurį darėte šioje konferencijoje, prie darbo, kurį darėte su šia paskutine invokacija, kuri iš tiesų yra unikalus ritualas, į kurį panašių nerasite šios planetos rašytinėje istorijoje. Nesakau tai, kad skatinčiau kokią nors puikybę ar pranašumo jausmą, tiesiog noriu perduoti suvokimą, kad ar kada nors iš viso buvo tokia iniciatyva, kuri taip galingai būtų apjungusi Kristaus ir Budos mokymus?

Ir šio ritualo unikalumas yra būtent tame, apie ką kalbėjo Motina Marija, kad jis suskaldė blokus Vidurio Rytuose šviesos tekėjimui iš Rytų pusrutulio į Vakarus. Ir darbas, kurį padarėte šioje konferencijoje, iš tiesų yra šių blokų suskaldymas, atveriant kelią šios šviesos tekėjimui Vakarų pusrutulyje, čia Vašingtone.

Nes kaip aiškiai matote, Amerikos valdžia įpuolė būtent į tuos spąstus, apie kuriuos kalbėjau anksčiau šiame mokyme. Šią šalį įkūrė Sen Žermenas, idant ji atstovautų Kristų pasaulyje, atstovautų Kristaus tiesą ir Kristaus šviesą. Ir todėl Amerikos vaidmuo yra ne tik būti laisvės bastionu, bet taip pat būti laisvės ambasadoriumi, nešti laisvę ir labiau nušvitusią valstybės valdymo formą į pasaulį.

Amerika nuslydo į disbalansą, lygiai taip pat kaip ir tie mokiniai, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, manydama, kad privalo kovoti su tais, kuriuos ji laiko antikristo atstovais, ar tai būtų nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, Kinija ar musulmoniškasis terorizmas. Nesakau, kad nėra jėgų pasaulyje, kurios atstovauja antikristą. Tiesiog sakau – dar kartą – kad, jeigu manote, jog galite Dievo karalystę atnešti, naudodamiesi smurtu ir jėga, ir karine galia, sunaikindami visas antikristo jėgas, tuomet nesate suvokę Kristaus mokymų. Nes argi jis nesakė nesipriešinti blogiui, bet atsukti kitą skruostą? Ir kaip galite atsukti kitą skruostą ir nepaliauti sukti kitą skruostą, kai jums yra trenkiama vėl ir vėl? Na, galite tai padaryti, mano mylimieji, tik tuomet, kai turite Budos neprisirišimą – argi ne taip?

Nes kitaip, kai jie trenks jums pirmąjį kartą – arba dešimtąjį kartą – jūs supyksite ir manysite, kad privalote kažką daryti, idant juos sustabdytumėte. Tačiau matote, dalykas, kurį Amerika turėjo padaryti po rugsėjo 11-osios, buvo, tiesiogine to žodžio prasme – ir perkeltine bei dvasine prasme – atsukti kitą skruostą. Ir tai būtų padarę daug daugiau, atnešant antikristo jėgų teismą, nei visi tie dalykai, kurie buvo daromi karine galia ir milijardais bei trilijonais dolerių – kurie geriau galėjo būti panaudoti Kristaus avims pamaitinti.

Nubudimas, apie kurį kalbėjo Sen Žermenas, iš tiesų yra Amerikos žmonių nubudimas realybei, kad, nors jie galvojo turintys misiją ir Sen Žermeno paramą, jie nuėjo su šia misija klaidinga kryptimi, išklysdami iš pusiausvyros būsenos, tapdami pernelyg užsidegę, pernelyg susikoncentravę ir prisirišę prie specifinių išorinių rezultatų. Kuomet, užuot siekę Dievo karalystės ir jo teisumo, jie siekė pasinaudoti savo pranašesne karine galia, idant priverstų pasirodyti šiuos rezultatus, kurie, jų manymu, privalėjo būti pasiekti.

Absoliutus valdžios elito aklumas

Ir jūs, žinoma, matote, kad tie, kurie tai daro – kurie įkūnija šią sąmonės būseną iki paties aukščiausio laipsnio – visi jie yra valdžios elito nariai. Nes galiu jus užtikrinti, kad didžioji šių žmonių dalis yra absoliučiai įsitikinę, kad daro teisingą dalyką. Daugelis jų netgi yra įsitikinę, kad daro Dievo darbą ar kad tarnauja Kristaus tikslui. Nes jie iš tiesų tiki, kad yra pranašesni už žmones ir todėl turėtų valdyti šiuos žmones ir šią šalį.

Tai yra visiškai priešinga tikrajam tikslui, kurį aprašiau anksčiau, tai yra, kad mes turime tikslą pažadinti žmones, kai tuo tarpu antikristo jėgos, netikri antikristo mokytojai, nori suvaryti žmones į gardą, kuris, pasak jų dualistinio standarto, yra tikroji Dievo karalystė. Jūs iš tiesų pasiekėte pergalę šioje konferencijoje, suminkštindami šį sustabarėjusį mąstymą, kuriame yra įkalintas Vašingtonas ir visa Jungtinių Valstijų federalinė vyriausybė, dėl kurio jie yra apakę Vidurio Keliui, tam Vidurio Keliui, kuriuo eidami būtų galėję išvengti nacionalinės gėdos, patirtos Irake. Tad jūs išvalėte kelią, ir dėl to pasidarė žymiai labiau tikėtina, kad Amerikos vyriausybė pradės grįžti – o tiksliau galės pirmą kartą atrasti – šį Vidurio Kelią.

Šita savo šioje konferencijoje pasiekta pergale jūs iš tiesų suformavote Omega poliariškumą pergalei, kuri buvo pasiekta šį praėjusį mėnesį, per kurį Amžinojo DABAR invokaciją kalbėjo žmonės visame pasaulyje. Ir tai mums leido sukurti labai galingą mandalą, labai galingą energijos sūkurį, kuomet visa per šią invokaciją iškviesta šviesa dabar gali būti surinkta į vieną vietą ir gali būti sukoncentruota ten, kur šiuo metu yra reikalingiausia, tai yra čia, Vašingtone.

Ir todėl jūs jau dalyvavote šioje vizualizacijoje, kuomet matėte šviesą nusileidžiant ant Vašingtono monumento, matėte ją pasklindant po visas federalinės vyriausybės atšakas, kuriose ji suminkštino sustabarėjusį mąstymą, tas proto dėžutes, tuos prisirišimus prie tam tikro požiūrio į pasaulį, kuomet jie mano, kad pasaulis turi įtilpti į jų dabartinę proto dėžutę, užuot siekę Gyvojo Žodžio, kurio pagalba pakiltų virš visų proto dėžučių, tuo būdu iš tiesų įvykdydami savo misiją šiame pasaulyje.

Kaip kalbėjo Motina Marija ir El Morija, tai iš tiesų yra faktas, jog tam, kad galėtų įvykti realūs pokyčiai Vidurio Rytuose, pirmiausia privalo įvykti realūs pokyčiai Amerikoje. Nes Amerika dabar yra taip stipriai įklimpusi į Vidurio Rytus – per savo invaziją į Iraką, per savo ryšius su Izraeliu ir su kitomis šalimis – kad nėra įmanoma atnešti taikaus sprendimo situacijai Vidurio Rytuose be Amerikos dalyvavimo.

Tačiau taikos nebus įmanoma atnešti, jeigu Amerika pirma nesugrįš į sveiką protą, jeigu ji nesugrįš į Vidurio Kelią ir neatras pusiausvyros, kuomet suvoktų, ką tai iš tiesų reiškia atstovauti Kristų pasaulyje, užuot įpuolusi į spąstus ir ėmusi vaidinti vieną iš dualistinių rolių, kurias yra apibrėžęs žaltiškas protas. Tad leidžiu jums žinoti – visiems žmonėms pasaulyje – kad jūs iš tiesų pasiekėte ir nusipelnėte nepaprastai didelio šviesos perdavimo šį Velykų Sekmadienį, tos šviesos perdavimo, kurią nukreipsime mes, kaip sakiau, į ten, kuri ji šiuo metu yra labiausiai reikalinga, ir ji reikalingiausia yra čia, šios šalies sostinėje.

Dispensacija iš Pasaulio Viešpaties

Jūs užsitarnavote – šia invokacija – dispensaciją iš mano širdies. Nes turiu jums pasakyti, kad mano tarnystė, dvasinė tarnystė, kurioje dirbu, yra vadinama Pasaulio Viešpaties tarnyste. O tai reiškia, kad aš, tikrąja to žodžio prasme, laikau pasaulį ir šio pasaulio žmonių gyvenimus savo rankose. Kristalinė gija, kuri kiekvieną žmogų Žemėje jungia su jų AŠ ESU Esatimi, eina per mano širdį, ir todėl būtent per Budos širdį visi žmonės turi potencialą išreikšti savo Dievo liepsną Žemėje.

Tad dispensacija, kurią jums šiandien duosiu, yra tai, kad įtvirtinsiu savo buvimą šiuose Kongreso rūmuose, šių Kongreso rūmų rotondoje. Ir žmonės visame pasaulyje, kurie to nori, gali įtvirtinti čia dalį savo Dievo liepsnos, kuri bus įkūnyta per mano širdį ir mano Esatį. Tad prašau tuos iš jūsų, kurie girdėsite arba skaitysite šį diktavimą, vizualizuoti, kad šių Kongreso rūmų centre sėdžiu aš lotoso pozoje. O jūs sėdite aplink mane lotoso pozoje. Nekreipkite dėmesio į senatorius ir kongresmenus, kurie eina pro šalį ir jiems tai atrodo labai keistas spektaklis. Būkite neprisirišę, nes mes esame čia, Amžinajame DABAR. Ir aš liksiu čia, Amžinajame DABAR, esančiame už laiko ir erdvės ribų.

Tad vizualizuokite kartu su manimi, kad sėdime ten tobuloje Budos ramybėje. Mums nerūpi tai, kas vyksta Kongreso Rūmuose ar Senate. Mums nerūpi nelogiški atstovų mintijimai. Mums nerūpi jų priiminėjami sprendimai. Mums rūpi išlikti Budos Ramybėje, tiesiog įtvirtinant tą šviesą Kongreso Rūmuose kaip atsvarą.

Ir nors egzistuoja tam tikri atstovai, kurie iš tiesų būtų galima sakyti įkūnija antikristo sąmonę, tarp šios šalies išrinktų atstovų iš tiesų yra daug tokių žmonių, kurie turi geriausias intencijas ir kurie atstovauja Amerikos žmonių sąmonę, toje būsenoje, kurioje ji šiandien yra. Ir tai nėra lengvas darbas atvykti į Vašingtoną ir susidurti su intensyviu spaudimu, kuris yra daromas atstovams iš visų pusių.

Tad mes nesame čia tam, kad priverstume šiuos atstovus priimti konkrečius sprendimus. Mes esame čia tam, kad įtvirtintume Budos Ramybę, kuri kai kuriuos iš jų galės išlaisvinti nuo šio spaudimo, stumiančio juos į dualistinius kraštutinumus, ir tai jiems iš tiesų gali leisti patirti vidinę tylą, kuri padėtų jiems atkurti ryšį su pirminiu tikslu, pirmine svajone, kurią jie turėjo, nuspręsdami kandidatuoti į šį postą. Galbūt tai netgi galės padėti jiems atkurti ryšį su tikrąja Amerikos Tėvų Įkūrėjų tradicija ir dvasiniais šios šalies principais, idant jie suvoktų, jog jiems nereikia pasiduoti lobistų spaudimui, ypatingų interesų grupių, žiniasklaidos, kitų senatorių ir savo pačių partijos spaudimui, kuri nori, kad jie laikytųsi partijos linijos ir žaistų partinę politiką, užuot darę tai, kas yra teisinga.

Ir vietoj viso to, jie tuomet galėtų eiti vidun. Jie galėtų stoti ginti to, kuo iš tiesų tiki, ginti tikrųjų šios šalies principų, ir jie galėtų tarti: „Man jau gana partinės politikos. Žinau savo širdyje, kas yra teisinga, ir būtent tai kalbėsiu asamblėjoje ir būtent taip balsuosiu. Nes mane žmonės išrinko ne tam, kad būčiau valdžios elito už virvučių tampoma lėlė. Buvau išrinktas atstovauti „mus, žmones“ ir nepamiršau, kad atėjau iš „mūsų, žmonių.“ Ir esu čia tam, kad atstovaučiau žmones, o ne valdžios elitą ir jų manipuliacijas. Tad stosiu ir ginsiu tiesą, kad ir kas benutiktų. Ir atimsiu šią vyriausybę iš valdžios elito, ir atiduosiu ją žmonėms, kuriems ji teisėtai priklauso. Nes aš esu tikrasis Sen Žermeno atstovas.“

Jūs esate tikrieji Sen Žermeno atstovai. Ir dabar vizualizuokite, kaip Laisvės Liepsna ir Sen Žermenas savo Esatyje nusileidžia iš viršaus per šį šviesos spindulį, taip pat įtvirtindamas savo Esatį Kongreso Rūmų rotondoje. Ir tuomet ši Esatis nubrėžia arką, kurią matote nusidriekiant iš Sent Luiso į Vašingtono Monumentą, šviesos arką – tuo būdu sukurdama dvigubą židinį – Alfos Vašingtono Monumente ir Omegos Kongreso Rūmuose. Ir iš tiesų, tai reprezentuoja tai, apie ką kalbėjome šioje konferencijoje, apie suėjimą draugėn Dievo vyriausybėje, kuomet turite vyriausybę, turinčią ryšį su Dievu, ir taip pat turite vyriausybę, kuri sudaro Omega poliariškumą, kuri yra iš žmonių, nuo žmonių ir žmonėms. Tuo pat metu išlikdama vieninga šalimi po Dievo vėliava. Nes mes esame vieningi žmonės po Dievo vėliava.

Taigi, mano mylimieji, tai atlikta. Mūsų darbas baigtas. Šios konferencijos darbas baigtas. Ir su dideliu džiaugsmu užsklendžiu jus begalinėje Budos ramybėje. Tebūnie jums mano ramybė. Palieku jums savo ramybę. Pasiimkite mano ramybę su savimi, kad ir kur beeitumėte. Ir kai pajusite jus užgulusias kasdienybės įtampas, sustokite minutėlę – retkarčiais sustokite – ir užmegzkite ryšį su Budos Ramybe, nes palaikysiu jus, jums einant per gyvenimą. Palaikysiu jus, jei tik leisite man tai daryti savo laisva valia, jei tik išliksite neprisirišę. Ramybė. Ramybė. Ramybė. Ramybė.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels