Leiskite sau mėgautis kelione
TEMOS: Atraskite subalansuotą požiūrį į dvasinį kelią – Atraskite savo asmeninę pusiausvyrą kelyje – Leiskite gyvenimui tekėti iš vidaus
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2006 spalio 01 d., per Kim Michaels
Mano Mylimos širdys, kaip pradėjau šią konferenciją, taip aš, Marija, ateinu ją ir užsklęsti. Ir ateinu su švelnia Motinos liepsna. Nes iš tiesų, aš esu nuolatiniame sutarime su El Morija ir kitais mokytojais. Tačiau aš taip pat laikau Omega pusiausvyrą. Ir todėl ateinu su paguodos, dėkingumo ir ramybės žodžiais.
Atraskite subalansuotą požiūrį į dvasinį kelią
Vienas iš dalykų, kuris skatina žmones stresuoti dvasiniame kelyje, yra tai, kai jie išgirsta mokytoją kalbant apie aukštesnę viziją ir aukštesnį tikslą. Ir jūs pažvelgiate į save ir sakote: „Bet aš esu dar taip toli nuo ten, kur turėčiau būti sąmonėje.“ Ir tuomet, pripažinę šį atotrūkį, jūs beveik pasineriate į nusivylimą ir jaučiatės tokie prislėgti, jog manote, kad netgi nėra prasmės mėginti. Ir būtent taip, žinoma, jūsų ego ir nori, kad jaustumėtės. Nes tuomet jūs netgi nemėginate. O kai nemėginate, negalite savęs transcenduoti, ir todėl ir toliau liekate įstrigę. Ir dabar jaučiatės dar blogiau dėl savo situacijos, nei jautėtės prieš atrasdami dvasinį kelią, kuomet netgi nežinojote, kad egzistuoja galimybė pasiekti aukštesnę sąmonės būseną.
Tad suprantu, kad kartais žmonės žvelgia į kitus žmones pasaulyje, gyvenančius įprastinį gyvenimą ir taria, arba galbūt tiesiog nesąmoningai jaučia, kad buvo daug lengviau, kai nežinojote apie kelią. Buvo daug lengviau, kai galėjote tiesiog gyventi kaip visi ir jausti, kad esate normalūs, kad su jumis viskas gerai.
Bet matote, realybė yra tokia, kad niekada nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtumėte jaustis nepilnaverčiais – kol tik esate pasirengę žengti po vieną mažą ir įtikimą žingsnelį į priekį. Ir tik tiek iš jūsų yra reikalaujama. Tai yra ego triukas priversti jus susitelkti į šį aukštą tikslą ir sakyti: „Aš jau dabar turėčiau būti Kristus. O kadangi nesu, tai reiškia, jog esu blogas žmogus. Kažkas su manimi yra ne taip. Kažką darau ne taip.“ Ir tuomet jūs patenkate į tuos spąstus, kuomet mėginate daryti daugiau, ir tarsi paklaikę mėginate bėgti greičiau. Ir galite tai daryti dešimt arba dvidešimt metų. Tačiau ir tuomet egzistuos atotrūkis tarp ten, kur šiuo metu esate, ir ten, kur manote, jog turėtumėte būti. Tai panašu į asilą, kuris bėga, siekdamas pavyti prieš jo nosį kabančią morką. Tačiau, kuo greičiau jis bėga, tuo toliau stumia prieš save kabančią morką. Ir daugybė žmonių tą patį darė su dvasiniu keliu.
Atraskite savo asmeninę pusiausvyrą kelyje
Štai kodėl, kaip sakė El Morija, jums kartais reikia atsitraukti ir pripažinti, kad egzistuoja aukštesnis požiūris. Ir būtent apie šį požiūrį mes kalbėjome šioje konferencijoje, apie Buvimą vietoj darymo. Plačiau apie tai nekalbėsiu, nes tai jau buvo padaryta, ir dar daugiau bus pasakyta, kai tam ateis tinkamas metas. Tačiau iš tiesų noriu, kad pamąstytumėte apie koncepciją, kad, kol save transcenduojate ir žengiate vieną mažą žingsnelį po kito – ir nepaliaujate nesustodami daryti šiuos žingsnelius – tuomet jūs iš tiesų einate į priekį. Ir tik tiek Dievas iš jūsų ir tenori. Ir jeigu nepaliausite judėti pirmyn, žengdami vieną mažą žingsnelį po kito, galiausiai pasieksite savo tikslą.
Viena vertus, egzistuoja kraštutinumas, kuriame manote privalantys pasiekti šį aukštesnį tikslą ir manote, kad, jeigu darysite visus tuos išorinius dalykus, tai reikš, jog esate pakeliui į šį tikslą ir tai reikš, jog esate geras mokinys. Kita vertus, taip pat egzistuoja ir kitas kraštutinumas, kuomet manote, kad šio tikslo niekada negalėsite pasiekti, ir todėl esate niekam tikę ir todėl nėra verta net mėginti. Tačiau vėlgi, egzistuoja vidurio kelias, mano mylimieji. Ir būtent šį kelią mes trokštame, kad jūs atrastumėte, nes tai yra raktas į proto ramybę.
Kai pakylate, žvelgiate atgal į savo praleistą laiką Žemėje ir matote, kad visi jūsų įsikūnijimai buvo kelionė. Ir tuomet pažvelgiate į priekį ir matote, kad, nors dabar esate pakylėtoji būtybė, ten toli toli aukštai yra Kūrėjas ir Dievo Sąmonė. Ir prieš jus yra ilgas kelias nuo ten, kur esate, iki Dievo Sąmonės. Tad suvokiate, kad gyvenimas yra labai ilga kelionė. Ir tuomet suvokiate, kad nėra jokios prasmės galvoti, kad tik tuomet, kai pasieksite galutinį tikslą, galėsite atsipalaiduoti, galėsite jaustis ramybėje ir mėgautis tuo, ką pasiekėte. Suvokiate, kad kiekvieną kartą, kai žengiate žingsnį į priekį, turite potencialą pajausti šį pergalės ir džiaugsmo jausmą. Ir matote, kaip tai buvo beprasmiška, kai būdami įsikūnijime kankindavote save dėl to, kad nesijautėte pilnaverčiais. Ir būtent tai noriu jums šiandien perduoti.
Yra taip lengva manyti, kad negalėtumėte pasiekti to, ką matėte pasiekiant kitus, ar tai būtų tas ar anas dvasinis mokytojas. Tačiau realybė yra tokia, kad jūs iš tiesų galite tai pasiekti – jeigu nepaliausite judėti į priekį. Ir realybė yra tokia, kad nors iš tiesų egzistuoja kelionės, vadinamos gyvenimu, galutinis tikslas, jame egzistuoja beveik begalinis pakopų skaičius. Ir todėl kelionė netaps maloni tol, kol nenuspręsite ja mėgautis, kildami nuo vienos pakopos į kitą. Ir nuspręsti tai galite bet kuriame kelionės lygmenyje, ar tai būtų pakylėtoje karalijoje ar čia, materialioje visatoje. Ir didžiausias mano troškimas yra pamatyti jus visus pasiekiant šį vidinės ramybės lygmenį, kuomet leidžiate sau mėgautis kelione, leisdami sau pajausti šį pergalės jausmą, kai žengiate žingsnį į priekį.
Leiskite gyvenimui tekėti iš vidaus
Pažvelkite į save ir pamąstykite apie tai, ką patyrėte per šias dvi trumpas dienas, ir tuomet supraskite, jog buvote visiškai kitoje sferoje. Jūs buvote aplinkoje, kurioje paragavote dangaus, paragavote, ką reiškia būti pakylėtoje karalijoje ir būti laisvais nuo dualizmo ir ego. Galbūt dar nesugebėjote pilnai to pamatyti, pilnai to įvertinti. Tačiau noriu paraginti jus apie tai pamąstyti. Ir noriu paraginti jus atrasti savo didžiausią ramybės jausmą, savo didžiausią džiaugsmo jausmą, kurį patyrėte. Ir tuomet noriu paraginti jus laikytis į tai įsikibus ateityje. Prisimenant šį vidinės ramybės ir laisvės jausmą ir leidžiant jam augti.
Turite žinoti, kad, kai paliksite šią vietą, sugrįšite į savo įprastinę aplinką ir tikėtina, jog jums mes iššūkį anti-taikos jėgos, kurios mėgins atimti iš jūsų ramybę, mėgins atimti iš jūsų sąmonę, kurią čia akies krašteliu išvydote. Tačiau, jeigu laikysitės savo aukščiausio ramybės jausmo ir nešitės jį su savimi – paskirdami šiek tiek laiko medituoti į šią ramybę ir leisdami jai augti kaip augalui, kuris yra laistomas jūsų dėmesiu – tuomet sugebėsite neštis tai su savimi ir išlaikysite ją, netgi išplėsdami ją per ateinančias savaites ir mėnesius.
Ir paskutinė mano žinia yra ta, kad turiu privilegiją jums pasakyti, jog mes, pakylėtieji mokytojai, laikome šią konferenciją absoliučia šviesos pergale. Ji buvo trumpa, ir ateityje mes iš tiesų norėtume pamatyti ilgesnę konferenciją Europos žemyne. Tačiau, nepaisant jos trumpumo, buvo pasiekta tiek daug, kad esame visiškai patenkinti. Ir iš tiesų jaučiame stiprų norą pasveikinti jus su tuo, kas čia buvo pasiekta.
Ir todėl palieku jus su šiuo dėkingumo jausmu, su šiuo pergalės jausmu. Ir noriu, kad pajaustumėte ir pripažintumėte, jog iš tiesų atlikote nepaprastai vertingą ir neįkainojamą tarnystę pakylėtųjų mokytojų tikslui, susirinkdami drauge ir pasiekdami tą vienovės būseną, kurią pasiekėte, ką buvo galima matyti iš kelių jūsų kalbėtų rožinių. Kuomet jautri ausis galėjo girdėti, kad už išorinių balsų skamba darna, širdies, sielos ir proto vienovė. Taigi, mano mylimieji, su visu Motinos širdies dėkingumu, užsklendžiu jus visus ir sakau: „Jūs esate mano mylimiausi sūnūs ir dukterys, kuriais labai didžiuojuosi.“ Tai atlikta. Tai užsklęsta. Nes tai ištarė Viešpaties lūpos, Dievo Motinos lūpos.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com