Kaip ego siekia nukreipti jūsų dėmesį nuo vidinio kelio
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2006 liepos 18 d., per Kim Michaels
Šiame mokyme atsitrauksiu žingsnelį atgal ir leisiu jums pažvelgti į didelį paveikslą, aiškiau jums paaiškindamas tai, kaip ego sugeba nukreipti žmonių dėmesį nuo tikrojo kelio į išganymą – nuo vidinio savitranscendencijos kelio. Kaip jau paaiškinau ankstesniuose mokymuose, jūs buvote sukurti dvasine būtybe, ir jums niekada nebuvo skirta prarasti suvokimo apie savo tikrąją kilmę ir tapatumą. Savo laisva valia ėmęs eksperimentuoti su dualizmo sąmone, jūsų Sąmoningasis AŠ palaipsniui pradėjo laikyti save atskirtu nuo savojo šaltinio – nuo jūsų pačių aukštesniosios Esybės ir Dievo. Priėmę šią atskirtį, susikūrėte ego, ir nuo to laiko ego mėgina pastatyti neperžengiamą sieną tarp jūsų Sąmoningojo AŠ ir jūsų tikrojo tapatumo – bendrakūrėjo su Dievu tapatumo.
Atskirties procesas daugumą bendrakūrėjų nugramzdino į nepaliaujamai žemyn traukiantį sūkurį – kurį stiprino ego ir antikristo jėgos – ir tai juos vedė prie vis stipresnio ir stipresnio susvetimėjimo Dievui. Tai juos paskatino pradėti kurtis tapatumo jausmą, kuris buvo paremtas materialaus pasaulio dalykais, į kuriuos taip pat įėjo jų kūnas ir ego. Teoriškai nėra jokių ribų, kaip giliai galite nugrimzti į šį sūkurį, kuriame tampate absoliučiai įsitikinę, kad esate atskirti nuo Dievo, ar netgi kad Dievas neegzistuoja. Tačiau į jūsų esybę yra įdiegta jėga, kuri priešinasi šiam traukimui žemyn, ir tai yra jūsų ilgėjimasis kažko daugiau nei tai, ką jums gali pasiūlyti materialus pasaulis.
Kuo giliau nusileidžiate į tapatinimąsi su materialiu pasauliu, tuo labiau apribojate savo tapatumo jausmą. Jūs, taip sakant, statote sau kalėjimą, ir šis kalėjimas palaipsniui tampa vis mažesnis, kol galiausiai vos begalite pajudėti. Kuo mažesnis tampa jūsų proto kalėjimas, tuo didesnė darosi tikimybė, kad pamatysite šio pasaulio dalykų tuštybę ir nuspręsite ieškoti kažko daugiau. Ir nors nėra jokių garantijų, kad taip nutiks, dauguma bendrakūrėjų galiausiai pasiekia dugną, nuo kurio jie nusprendžia kilti aukštyn link ne tokio riboto tapatumo jausmo.
Ego daug labiau patiktų, kad šis lūžis neįvyktų, tačiau jam įvykus, ego neims ir nepasiduos. Jis priešinsis kiekvienam jūsų aukštyn žengiamam žingsniui, ir jo pagrindinis ginklas yra nukreipti jūsų dėmesį nuo paties vidinio kelio. Ego nori sukurti netikrą kelią, kuriame tikėtumėte, kad galėsite „būti išganyti“ be būtinybės stoti į konfrontaciją su ego ir leisti jam mirti.
Ne visi bendrakūrėjai nusileidžia į tokį patį žemą lygmenį prieš apsigręždami. Tačiau žemiausią lygmenį, į kurį šioje planetoje yra įmanoma nusileisti, reprezentuoja urvinio žmogaus arba kitų primityvių kultūrų, neturinčių jokio tikro dvasingumo (į tai neįskaitau visų čiabuvių kultūrų), gyvenimas. Šie žmonės iš esmės gyvena kaip gyvūnai, turintys mažiau plaukų ląstelių ir daugiau smegenų ląstelių. Beveik visas jų dėmesys yra sukoncentruotas į fizinį išgyvenimą, ir jie yra įsitraukę į nuolatinę kovą prieš kitus žmones, prieš gyvūnus ir net prieš Motiną Gamtą.
Tas faktas, jog dauguma žmonių nebegyvena šiuo būdu, rodo, kad žmonija pakilo į aukštesnę sąmonės būseną, į aukštesnį tapatumo jausmą. Tai įrodo, kad dauguma žmonių šioje planetoje apsigręžė ir pradėjo kopti aukštyn. Tačiau dauguma žmonių sąmoningai to dar nesuvokia, tad jie nesuvokia šio proceso ir todėl labai lengvai pasiduoda savojo ego ir šio pasaulio princo manipuliacijoms.
Dėmesį atitraukiančios ego taktikos
Kol tebesate žemyn traukiančiame sūkuryje, jūsų ego yra pavykę neutralizuoti arba priversti jus ignoruoti savo ilgėjimąsi kažko daugiau. Tačiau daugumos žmonių ego negali to daryti amžinai, ir jie galiausiai pasieks lūžio tašką. Esminė mintis, kurią jums reikia suvokti, yra ta, kad, nors ego mėgins sukliudyti jums apsigręžti, jis visai nenusimins, jeigu imsite siekti aukštesnio tapatumo jausmo.
Tai gali atrodyti kaip prieštaravimas, o priežastis yra ta, kad ego yra pilnas prieštaravimų. Tiesą sakant, ego yra vienas didelis prieštaravimas, kaip paaiškinsiu vėliau. Ego mato tik šio pasaulio dalykus, ir todėl aukščiausias jūsų asmeninio ego triumfas būtų tai, kad įgytumėte absoliučią valdžią šiame pasaulyje. Kitaip tariant, ego į priekį varo dvi viena kitai priešingos jėgos. Viena vertus, jis padarys viską, kad sukliudytų jums atrasti dvasinį kelią ir juo eiti, kuomet eidami šiuo keliu, susikurtumėte tapatumo jausmą be ego. Norėdamas sukliudyti jums atrasti dvasinį kelią, ego yra pasiryžęs įvaryti jus į sąmonės būseną, kurioje į save žiūrėtumėte – ir elgtumėtės – kaip gyvūnas, kovojantis už fizinio kūno išgyvenimą. Jis yra pasiryžęs galutinai sunaikinti jūsų savivertę, kad išsaugotų savo kontrolę jums.
Tačiau tai yra labai ribotas tapatumo jausmas, ir jis neišpildo vieno iš esminių ego poreikių. Kadangi ego sugeba matyti tik šį pasaulį, jis susikuria reliatyvius palyginimus tarp jūsų ir kitų žmonių. O kai gyvenate labai varganą gyvenimą – urvinio žmogaus arba gatvėmis besibastančio valkatos gyvenimą – ego yra sunku išlaikyti iliuziją, kad esate geresni už kitus. Tad tiek jūs, tiek ir jūsų ego būsite nepatenkinti tokia egzistavimo būsena.
Esmė ta, kad, nors viena jūsų ego dalis bijo, kad apsigręšite ir imsite eiti keliu link aukštesnio egzistavimo būvio, kita jūsų ego dalis iš tiesų tuo džiaugiasi – kol gali išsaugoti savo kontrolę jums ir nukreipti jūsų ilgėjimąsi kažko daugiau klaidinga, sau palankia linkme. Norėdamas suteikti jums geresnį šio mechanizmo supratimą, trumpai apibūdinsiu pakopas, per kurias pereina daugelis žmonių, kopdami keliu link savo tikrojo tapatumo susigrąžinimo:
Žemiausia pakopa yra ta, kurioje visas jūsų dėmesys ir energija yra skiriami fizinio kūno išgyvenimui. Jūsų gyvenimas yra nuolatinė kova prieš kitus žmones, prieš gyvūnus, gamtą ir savo pačių ankstesnių gyvenimų karmą. Galėtume sakyti, kad tai yra žemiausia dualistinės sąmonės pakopa, juodai baltas mąstymas, kuris skatina jus galvoti, jog jūs – kaip individas – kovojate prieš visą pasaulį. Akivaizdu, jog tai yra labai ribotas egzistavimo jausmas, ir dauguma žmonių – po kelių įsikūnijimų – galiausiai ima samprotauti, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei vien mėginimas išgyventi. Tai dažnai tampa atspirties tašku, nuo kurio žmonės pradeda kopti aukštyn.
Kai esate išgyvenimo būsenoje, į pasaulį žiūrite kaip į ribotų išteklių vietą, ir todėl galvojate, kad privalote dėl visko kovoti, ir jėga pasiimti tai ko jums reikia iš kitų arba iš gamtos. Realybėje, šis suvokimas tegali ateiti iš dualistinės sąmonės. Aukštesnė išeitis iš šios sąmonės būsenos yra suvokti tiesą mano žodžiuose, kad Tėvui yra malonu jums dovanoti savo karalystę – gausingą gyvenimą. Tad, kai pirmiausia imsite ieškoti Dievo karalystės – Kristaus sąmonės – visa kita jums bus pridėta.
Tačiau daugumos žmonių ego sugeba juos įtikinti, kad savo dėmesį ir energiją jie turėtų sukoncentruoti šio pasaulio dalykų kaupimui. Tad materialių turtų kaupimas tampa gyvenimo tikslu, ir žmonės gali praleisti daugybę gyvenimų, siekdami kažkokios aukščiausios turtingumo būsenos, kuri – tariamai – numalšins jų ilgėjimąsi kažko daugiau. Ego yra tuo patenkintas, nes jis dabar gali manyti, jog tai, kad turite daugiau turtų už kitus žmones, reiškia, jog esate už juos geresni.
Nors turtų turėjimas gali ilgam laikui numalšinti jūsų ilgėjimąsi kažko daugiau, tai galiausiai ims atrodyti kaip tuščias pažadas. Suvoksite, jog kad ir kiek visko turite, tai jums nepadeda jausti visiškos pilnatvės. Šalia to dar yra ir faktas, kad kuo daugiau sukaupiate turtų, tuo daugiau laiko ir energijos turite skirti jiems ginti nuo jėgų, kurios siekia tai iš jūsų atimti. Ir galiausiai, kad ir kiek daug visko beturėsite, vis tiek negalėsite išvengti mirties, o tai reiškia neišvengiamą visko praradimą. O ką, jeigu galėtumėte išsilaisvinti nuo praradimo baimės?
Aukštesnis būdas tai padaryti yra ieškoti tikrojo neprisirišimo prie šio pasaulio dalykų. Tai ateina iš suvokimo, kad egzistuoja aukštesnis tikslas gyvenime – sąmonės augimas. Kai įveiksite ego ir pasieksite Kristaus sąmonę, leisite Dievui kontroliuoti savo gyvenimą, o su Dievu viskas yra įmanoma. Tuomet būsite suvokę, kad jūsų ego-aš, nieko negali padaryti, nes tai Tėvas jumyse, jūsų pačių AŠ ESU Esatis, yra tikroji darytoja. O su Dievu viskas yra įmanoma.
Daugumos žmonių ego sugeba nukreipti jų dėmesį nuo tikrojo kelio. Kai žmonės suvokia, kad materialių turtų turėjimas nesuteiks jiems pilnatvės, ego sugeba juos įtikinti, kad dalykas, kurio jiems iš tiesų reikia, yra galia kontroliuoti savo likimą. Tad kai kurie žmonės įsitraukia į mėginimus įgyti aukščiausią valdžią šioje Žemėje, idant galėtų kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Tai neišvengiamai juos įtraukia į kovą su kitais žmonėmis, turinčiais tokį patį požiūrį. Tokie žmonės dažnai pasiskirsto į dvi priešingas stovyklas, ir gali praleisti daugybę gyvenimų kovodami dėl savo tikslo, net ir dėl „aukščiausio“ tikslo epinėje kovoje tarp žmonių apibrėžto gėrio ir blogio.
Vėlgi, žmonės gali praleisti ne vieną gyvenimą šiose kovose, kol galiausiai suvoks vieną iš dviejų dalykų, tai yra, kad yra neįmanoma įgyti absoliučią valdžią ir kontrolę arba kad tokia valdžia vis tiek nepatenkina jų ilgėjimosi kažko daugiau. Šis suvokimas tuomet žmones gali pakelti į visiškai naują lygmenį.
Už materialaus pasaulio ribų
Kai palyginate aukščiau išdėstytas pakopas, matote, kad visos jos remiasi tomis pačiomis charakteristikomis:
Esate susitelkę į savo pačių aš, kuris yra sukoncentruotas į fizinį kūną ir ego.
Esate susitelkę į nepritekliaus jausmą, tai reiškia, jog nesate išbaigti savyje ir jums reikia kažko iš išorės.
Esate susitelkę į gavimą to, ko jums reikia, iš materialaus pasaulio.
Esate susitelkę į savęs lyginimą su kitais, manydami, kad esate geresni už kitus, jeigu turite daugiau turtų arba daugiau valdžios negu jie.
Bręsdamas bendrakūrėjas palaipsniui ima suvokti, kad materialus pasaulis negali būti visas pasaulis; turi būti kažkas daugiau. Būtent tuomet žmogus tampa atviras už materialaus pasaulio egzistuojančio pasaulio galimybei ir galimybei, jog kažkokia forma toliau egzistuosite tame pasaulyje po savo kūno mirties. Todėl gali būti, kad jūsų elgesys šiame pasaulyje gali turėti įtakos tam, kas su jumis nutiks pomirtiniame gyvenime. Ir paprastai tai yra tas momentas, kai žmogus nubunda arba atsiverčia į religingą gyvenimo būdą.
Ta jūsų ego dalis, kuri bijo prarasti savo kontrolę jums, mieliau būtų norėjusi, kad to nebūtų įvykę ir jūs toliau visą savo dėmesį būtumėte koncentravę į materialų pasaulį. Todėl religinis atsivertimas visada yra smūgis ego. Tačiau kita ego dalis turi požiūrį: „Jeigu negali jų nugalėti, prisijunk prie jų,“ ir jis mėgins pasinaudoti jūsų religiniu atsivertimu, kad išlaikytų jus savo kontrolėje.
Galėtume sakyti, kad aukščiau aprašytosios pakopos buvo materialios jūsų augimo pakopos, o dabar galime pateikti keletą religinių pakopų:
Žemiausią pakopą reprezentuoja juodai baltas mąstymas, kuris verčia žmones tikėti, kad yra tik viena tikra religija. Todėl tiktai tos religijos nariai bus išganyti, o tai reiškia, kad vien dėl to, jog esate šios religijos narys ir vykdote išorinius jos reikalavimus, jūsų išganymas yra garantuotas. Kai gyvybės srautas pirmą kartą nubunda už materialaus pasaulio egzistuojančio pasaulio galimybei, jis dažnai patiki taip vadinamų vyraujančių arba tradicinių religijų teiginiais, ir tiki, jog yra geresnis už šiai religijai nepriklausančius žmones. Tai gali įtraukti žmones į kovos tarp reliatyvaus gėrio ir reliatyvaus blogio religinę versiją, ir tai yra pavojingi spąstai, kadangi ego verčia žmones galvoti, jog jie daro Dievo darbą, ir todėl jie gali neigti būtinybę save transcenduoti.
Šie žmonės pereina kūno mirtį tvirtai tikėdami, jog iš karto pateks į Dangų. Todėl tai būna tikras šokas gyvybės srautui, kai jis susiduria su reinkarnacijos realybe. Kai kurie gyvybės srautai atsisako paleisti šią svajonę ir savo sekančiame įsikūnijime vėl krenta tiesiai į tradicinės religijos glėbį. Kai kurie iš jų nueina į tą pačią religiją, kai tuo tarpu kiti tiki, kad turi egzistuoti kažkokia kita religija, kuri galėtų išpildyti pažadą, jog būdami jos nariu garantuotai būsite išganyti. Todėl kai kuriems gyvybės srautams reikia atgimti į didelį skaičių skirtingų religijų, kol galiausiai jie pripažįsta, kad automatiškas išganymas neegzistuoja.
Ir dabar gyvybės srautas suvokia, jog nepakanka tiesiog būti išorinės organizacijos nariu, nes jums yra būtina išpildyti ir tam tikrus individualius reikalavimus. Aukščiausia šio proceso pasekmė būtų tokia, kad suvoktumėte, jog jūsų išganymą lemia jūsų sąmonės būsena. Kaip sakiau: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane“ – tai yra per Kristaus sąmonę, kurią aš atstovauju.
Tačiau ego dažnai sugeba priversti gyvybės srautą patikėti, kad, jei tik išpildys tam tikrus išorinius reikalavimus, jis užsitarnaus savo išganymą. Daugelį gyvybės srautų tai paskatina susikoncentruoti į gerų darbų darymą, kuriais jie siekia nusipirkti bilietą į Dangų, darydami tai, ką liepia jų religija. Kai kurie ima siekti statuso arba pozicijos religinėje organizacijoje, kaip būdo nusipirkti savo išganymą. Kai kurie netgi nueina į aklavietę, siekdami patenkinti ego valdžios troškimą per religinę organizaciją. Juk, šiaip ar taip, jeigu esate aukščiausias Dievo atstovas Žemėje, ego gali jaustis turintis beveik absoliučią valdžią Žemėje.
Žmonės žaidžia šiuos ego žaidimus su stipriai jaučiamu lyginimosi jausmu, manydami, kad jeigu padarys daugiau gerų darbų už kitus, jų išganymas taps garantuotas. Galiausiai gyvybės srautas bus tiek daug kartų patyręs būtinybę iš naujo įsikūnyti, nepaisant jo gerų darbų, jog paleis net ir šią svajonę.
Aukščiausias potencialas sekančiai pakopai yra tai, kad gyvybės srautas prisiimtų pilną atsakomybę už savo paties išganymą ir suvoktų, jog Kristaus sąmonė reikalauja atskirti reliatyvią ego „tiesą“ nuo absoliučios Kristaus proto tiesos.
Tačiau dauguma gyvybės srautų dar nėra iki galo pasirengę prisiimti pilnos atsakomybės, tad jie leidžiasi savojo ego įstumiami į pilką mąstymą, kurį aprašiau ankstesniame mokyme. Kai kuriuos žmones tai paskatina neigti bet kokios religijos reikalingumą, o tai juos palieka bedievystės žemėje, dažnai keliems gyvenimams. Kiti nueina į įvairių variacijų turintį mokymą, kuris iš jų nereikalauja naudotis savo įžvalgumu. Vienas to pavyzdys yra tai, kad, jeigu būsite švelnūs ir malonūs – elgsitės teisingai ir būsite išganyti.
Ir nors tai skiriasi nuo mėginimo nusipirkti išganymą gerais darbais, mąstymo mechanizmas yra panašus, kadangi galvojate, jog neturėdami į kitus teisiančio požiūrio ir kultivuodami tam tikrą požiūrį į gyvenimą, būsite išganyti. Problema čia yra ta, kad ši „aukštesnė“ sąmonės būsena yra apibrėžta ego – antikristo proto – o NE Kristaus proto. Todėl ji niekada negalės jūsų atvesti į Dangų, kad ir kaip tobulai išmoksite apsimetinėti geru arba dvasingu žmogumi. Tai tiesiog yra ego teisimas pagal išorę, o ši išorė buvo apibrėžta pagal jo paties reliatyvų apibrėžimą. Ego apibrėžia, ką reiškia būti dvasingu žmogumi, tačiau šis apibrėžimas niekada jūsų negalės atvesti prie Kristaus sąmonės. Deja, nuoširdiems dvasios ieškotojams gali būti labai sunku pripažinti šį faktą ir pripažinti, kad jų dvasiniai ieškojimai buvo nukreipti klaidinga kryptimi.
Trečioji pakopa yra labiausiai kritinė pakopa dvasiniame kelyje, kadangi būtent čia gyvybės srautas gali įstrigti labai ilgam, daugybei gyvenimų. Šie gyvybės srautai dažnai išgyvena kūno mirtį, būdami tvirtai įsitikinę, jog bus išganyti. Tuomet jie patiria didelį nusivylimą, tačiau, jeigu nėra pasirengę prisiimti atsakomybės už savo išganymą ir atskirti reliatyvios ego tiesos nuo aukštesnės Kristaus tiesos, jie negali daryti tolesnio progreso. Kai kurie iš jų galiausiai patiki, kad nieko tokio vėl ir vėl, amžinai grįžinėti į įsikūnijimą, ir todėl jie nebebūna nuliūdę dėl to, kad nėra išganyti. Kai kurie tiki, kad savanoriškai grįžta į Žemę laikyti dvasinę pusiausvyrą ir nešti dvasines dovanas, ir tai juos padaro dar tvirčiau įsitikinusiais, kad jiems nereikia keisti savo požiūrio į išganymą.
Dvasiniam mokytojui gali būti labai sunku stebėti šiame etape įstrigusius gyvybės srautus, kadangi jie yra taip arti, tačiau išlieka visiškai mums nepasiekiami. Jei tik bent truputį pasuktų sąmonės derintuvą, jie išvystų aukštesnę tiesą, tačiau jų ego sugebėjo juos tvirtai įtikinti, jog jie yra tokie dvasingi, kad jiems nėra būtina pakeisti savo perspektyvos. Tad dažnai jie yra tokie pat nepasiekiami kaip urvinis žmogus, nors yra tvirtai įsitikinę, kad stovi daug aukščiau už urvinį žmogų ir visus kitus.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego iliuzijų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com