Atiduokite dvasią, trukdančią jums priimti Dangiškosios Motinos meilę
Temos: Kodėl negalite priimti besąlyginės Dangiškosios Motinos meilės – Motina Marija prie kryžiaus – Kodėl žmonės negali priimti Dievo meilės? – Tikroji skurdo priežastis – Pakylėjimas neįvyksta vienu dideliu šuoliu
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2005 metų spalio 22 d. per Kim Michaels
Kodėl negalite priimti besąlyginės Dangiškosios Motinos meilės
Mano Mylimos širdys, AŠ ESU Marija. Atėjau jums duoti savo besąlyginę meilę. Nes iš tiesų, tiktai tuomet, kai jausite besąlyginę Dievo meilę, galėsite jaustis iš tiesų puoselėjami ir galėsite jausti tikrąją pilnatvę. O Dangiškoji Motina nieko daugiau netrokšta kaip tik pamatyti visus Dievo sūnus ir dukteris pasiekiant pilnatvę – būnant tuo, kuo jie buvo sukurti būti. O tuomet dauginant savo talentus, įvaldant savo keturis žemesniuosius kūnus, įvaldant Žemę, įvaldant net ir pačią materiją – ir tampant daugiau, nei buvote sukurti būti.
Tad norėčiau pasiimti jus į kelionę su savimi ir grįžti laiku atgal. Mes dabar esame senovės Izraelyje, koks jis buvo prieš 2000 metų. Mes stovime vieno iš tų senųjų namų virtuvėje su moline asla. Ir štai aš čia, šviesų vasaros rytą, ruošiu maistą pietums. Girdžiu Juozapo įrankius, bildant jo dirbtuvėje, ir staiga išgirstu garsų mažo vaiko juoką lauke. Apsisukusi pažvelgiu pro duris, ir ryškus saulės šviesos spindulys ant molinės aslos nupiešia auksinės šviesos kvadratėlį. Pažvelgiu pro angą ir pamatau penkerių metų Jėzų, žaidžiantį smėlyje. Jis susigalvojo kažkokį nedidelį žaidimą, paskatinusį jį pratrūkti nuostabiu vaiko juoku.
Tą akimirką mane užliejo meilė šiai nuostabiai būtybei. Ašaros tekėjo mano skruostais ir staiga išvydau tikrąją būtybę, kuri buvo sutelkta šioje nedidukėje vaiko formoje – kuris atrodė taip pat kaip ir bet kuris kitas vaikas planetoje. Pamačiau tai, ką Dievas sukūrė kaip individualią būtybę, kuri dabar buvo Jėzus. Ir išvydusi šios būtybės grožį, pajutau besąlyginę meilę. Ir ši meilė pakeitė mane, ir mano akis atsivėrė, ir aš išvydau tyrą viziją Jėzui ir jo misijai tame gyvenime. Ir per likusį savo laiką fiziniame įsikūnijime niekada nepamiršau ir nepraradau šios tyros vizijos. Ir per likusį Jėzaus misijai laiką, laikiau šią viziją dėl jo.
Motina Marija prie kryžiaus
Mano Mylimieji, dabar norėčiau jus pasiimti į tą dieną, kai stovėjau kryžiaus papėdėje, žvelgdama į ant jo skausme ir vidinėje sumaištyje kabantį Jėzų, nes jis jautėsi laikinai apleistas Dievo – ir nežinojo ką toliau daryti. Ir vėlgi, laikiau tyrą viziją, ir Jėzus galiausiai sušuko ir „atidavė dvasią,“ kaip sakoma evangelijose. Tai, ką Jėzus atidavė buvo paskutinės jo mirtingojo aš liekanos, jo mirtingas tapatumas – žmogiškos būtybės tapatumas, o ne Dieviškas, dvasinės būtybės tapatumas. Ir šitaip Jėzus įtvirtino kelio pavyzdį, kuriuo visi privalo eiti.
Ir kai stovėjau, žiūrėdama, kaip Jėzaus kūnas įtraukia paskutinį ilgą oro gurkšnį, mano akys atsivėrė ir pamačiau Jėzaus Sąmoningąjį AŠ paliekant šį kūną ir pamačiau jį pakylant savo prikeltame kūne – išvydau tyrą viziją jo prisikėlimui. Ir tą akimirką aš taip pat kai ką palikau. Palikau savo motinišką meilę Jėzui, nes visą mano gyvenimą visas mano dėmesys buvo sutelktas į Jėzaus misijos svarbumą – netgi iki tokio taško, kad mano kiti vaikai dažnai jautė, jog jais nesirūpinu ir kad esu šiek tiek išsiblaškiusi motina, nes mano protas visą laiką yra kažkur kitur.
Iš tiesų, man buvo būtina išlaikyti šią koncentraciją, kad padėčiau Jėzui įvykdyti savo misiją. Ir todėl mano dėmesys niekada pernelyg toli nenuklydo nuo šios tyros vizijos. Tačiau stovėdama ten, kryžiaus papėdėje, staiga suvokiau, kad Jėzaus misija yra atlikta, ir todėl galiu pakelti savo motinišką meilę į visiškai kitą lygmenį, į universalų lygmenį. Ir tą pačią meilę, kuria mylėjau Jėzų, galiu nukreipti į visus Žemės žmones. Ir iš tiesų, tą akimirką aš taip pat atidaviau savo mirtingąjį aš – nors ir likau įsikūnijime.
Atidaviau šį aš, kuris buvo taip stipriai sukoncentruotas į vieną kūną ir į vieną gyvenimą. Ir vietoj jo priėmiau universalesnį motinystės visai gyvybei jausmą. Ir todėl noriu paprašyti jūsų suvokti, kad laikau šią tyrą viziją jums ir jūsų misijos įkūnijimui ir jūsų Kristiškumo įkūnijimui – lygiai taip pat kaip šią viziją laikiau Jėzui. Ir noriu, kad suprastumėte, jog aš dabar esu pakylėtoji būtybė, ir todėl mano galia laikyti tyrą viziją yra nepalyginamai didesnė nei anais laikais.
O tai reiškia, kad, jei tik man leisite, galėsiu jums daug labiau padėti nei galėjau padėti Jėzui. Tačiau turite būti pasirengę priimti, kad esate verti, jog Marija, Jėzaus Motina, laikytų tyrą viziją jums. O tai galite priimti tik tuomet, jeigu priimate, kad aš, Marija, Jėzaus Motina, dangaus Karalienė, Dievo Motina – su visais šitais baisiais ir bauginančiais titulais, kuriuos man suteikė mane garbinti norintys žmonės – ir netgi su visu tuo turite būti pasirengę priimti, kad aš, Marija, myliu jus ta pačia meile, kuria mylėjau Jėzų.
Mano Mylimieji, prisimenate, kai prieš kelias akimirkas jums pasakojau apie savo meilę Jėzui. Manau, jums buvo visiškai nesunku patikėti, kad anuomet Jėzų be galo mylėjau, nes tai atrodo taip toli nuo ten, kur esate dabar. Ir manau pajusite, kad, kai imate mąstyti, ar aš tikrai galėčiau jus mylėti tokia pačia meile, kokia mylėjau Jėzų anais laikais, kažkas jūsų viduje negali iki galo priimti mano žodžių. Ir tas kažkas yra tai, ką jums reikia apnuoginti ir atidengti. Ir tuomet jums reikia pamatyti, jog tai iš tiesų tėra tik netikra šmėkla, gimusi iš atskirties nuo Dievo jausmo, dėl kurio jaučiatės nepilnaverčiai. Ir todėl jums reikia atiduoti šią dvasią, nes, kol jos neatiduosite, tol kabosite ant savo asmeninio kryžiaus, ir negalėsite laisvai judėti savo esybėje.
O mano mylimieji, aš iš tiesų neturiu didesnio troškimo, kaip tik išvysti, kad kiekvienas žmogus Žemėje priimtų begalinę ir besąlyginę Dangiškosios Motinos meilę, tekančią per mano širdį kiekvienam žmogui šioje nuostabioje planetoje. Ir vis dėlto, kai ateinu pas žmones, jų protai labai dažnai būna įkalinti mažytėje dėžutėje, ir jų protai neleidžia jų širdims atsiverti mano Esačiai.
Kodėl žmonės negali priimti Dievo meilės?
O kiek daug katalikų yra nuoširdžiai atsidavę man, tačiau, kai ateinu pas juos, siūlydama savo besąlyginę meilę, jų protai nesugeba pažvelgti už katalikų doktrinos, sakančios, kad jie yra nusidėjėliai, ir todėl jie nesugeba priimti mano meilės. Mano Mylimos širdys, žmonės, kurie užaugo katalikų religijoje, pasinaudojo šios bažnyčios doktrinomis, kad aplink save susikurtų mažą dėžutę, kuri neleidžia man įžengti ir duoti jiems savo meilės pilnatvės.
Ir aš atėjau, norėdama paprašyti jūsų suprasti, kad kiekviena religija, kiekviena bažnyčia ir kiekvienas dvasinis mokymas šioje planetoje turi lygiai tokią pačią problemą. Kad ir koks tai bebūtų mokymas, tie, kurie yra išoriniame kelyje – ir kurie vis dar tebėra įstrigę atskirties sąmonėje, sąmonėje, kuri sukėlė nuopolį – jie negali priimti besąlyginės meilės iš Dievo ar iš Dievo Motinos. Ir tai yra esminė problema Žemės planetoje. Nes iš tiesų, tiktai tuomet, kai priimate, kad Dievas jus myli besąlygiškai, tiktai tuomet galite įžengti į tikrąjį dvasinį kelią, vedantį į vienovę su jūsų Dievu, nes įžengiate į Dievo karalystę, esančią jumyse. Tol, kol ieškosite šios Dievo karalystės savo išorėje, niekada jos nerasite.
Ir todėl mano tikrasis troškimas Vandenio Amžiui yra tai, kad žmonės nubustų, kad jie bent jau galėtų atrasti tikrąjį vidinį kelią, slypintį už visų išorinių religijų ir mokymų. Kad galėtų žinoti, jog dvasingumas reiškia daugiau už sėdėjimą klauptuose kiekvieną sekmadienį, giedant himnus iš knygos, nekreipiant dėmesio į žodžius, ir klausantis pamokslo, kurį sakantis pamokslininkas ne ką daugiau nusimano apie kelią už juos pačius.
Tikroji skurdo priežastis
Iš tiesų, tikroji materialaus skurdo priežastis yra dvasinis skurdas. Kaip galite turėti tikrą fizinę gausą, neturėdami dvasinės gausos? Ir visgi yra žmonių, kurie sugebėjo prisivogti materialios gausos, imdami iš kitų. Ir todėl įmanoma sukaupti didelius turtus Žemės planetoje, paimant juos iš tų, kurie ne taip agresyviai gina savo materialią nuosavybę. Tačiau, kad ir kiek pinigų beturėtumėte, neturėsite gausingo gyvenimo, nes gausingo gyvenimo neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus.
Ir todėl – iš tiesų – labiausiai aš trokštu, kad visi žmonės Žemėje žinotų – ir pilnai patikėtų – jog Tėvui malonu jiems dovanoti savo gausingo gyvenimo karalystę. Ir būtent dėl to aš perdaviau šią naują knygą apie gausingą gyvenimą. Ši knyga yra mano širdies dovana. Ji įkūnija visa mano Esybės visumą – kiek šią Esybę įmanoma išreikšti žodžiais dabartiniame žmonijos sąmonės lygyje. Ir todėl ji iš tiesų turi potencialą pažadinti vidinį žinojimą – kurį turi visi dvasingi žmonės Žemėje – kad gyvenimas yra didesnis, kad dabartinės sąlygos Žemėje nėra harmonijoje su Dievo Valia.
Ir taip, Marijos ir Morijos širdžių persipynimas, per tuos, kurie kalba mūsų rožinius, perskros žemesniosios sąmonės tankumyną ir pakylės žmones aukštyn, nes jie yra pasirengę prisiliesti prie tikrojo kelio, vidinio kelio. Ir iš tiesų, visi šie mokymai, kuriuos mes šiandien perduodame, turi galią pažadinti sielą tapimo daugiau keliui, kuris yra priešingas keliui, kuris atrodo teisingas žmogui. Keliui, kuriame laikotės įsikibę to, ką turite, manydami, kad, jeigu tai atiduosite, prarasite – nematydami, kad tiktai atiduodami gausite, nes atiduodami dauginate jums Dievo duotus talentus. Ir tiktai tuomet, kai būsite pasirengę paleisti – be jokių prisirišimų prie to, ką turite – Dievas galės jums duoti daugiau.
Ak, mano mylimieji, kad Aukso Amžius galėtų būti įkūnytas Žemėje, yra absoliučiai būtina, kad kritinė masė žmonių suvoktų šį vieną principą – kad negalite gauti daugiau iš Dievo, kol laisvanoriškai neatidavėte to, ką jau turite. Nesakau, kad turite atiduoti visą savo materialią nuosavybę. Turite gyventi subalansuotą ir atsakingą gyvenimą. Aš tiesiog kalbu apie požiūrį, kuomet esate neprisirišę prie materialios nuosavybės. Ir esate neprisirišę net ir prie savo taip vadinamos dvasinės nuosavybės, kurią sukaupėte eidami dvasiniu keliu per daugelį metų.
Nes iš tiesų, mes matome tiek daug žmonių, kaip El Morija taip aiškiai pasakė, kurie tapo prisirišę prie to, ką nuveikė dvasiniame kelyje, manydami, kad nuveikė tiek daug, ir kad to tikrai turi pakakti, ir todėl jie jau yra išganyti. Arba jie tampa prisirišę prie išorinės organizacijos arba mokymo, kaip matote milijonus katalikų, kurie eina į bažnyčią ir jaučia tuštumą savo širdyje. Ir jie mėgina užgniaužti savo Sąmoningojo AŠ balsą, šaukiantį: „Privalo būti kažkas daugiau nei tai, ką matau bažnyčioje.“ Ir visgi jie nėra pasirengę klausytis, nes savo išorinį protą įkalino tikėjime, kad yra tik viena tikra bažnyčia, ir kad jie pateks į pragarą, jeigu joje nepasiliks.
Pakylėjimas neįvyksta vienu dideliu šuoliu
Todėl sakau jums – iš tiesų – pakylėjimo procesas nėra kažkas, kas įvyktų vienu dideliu šuoliu. Jis vyksta mažais žingsneliais, kuomet jūs nepaliaujate savęs transcenduoti ir tapti daugiau, kol staiga atliekate šį paskutinį šuolį į pakylėtąją būseną, į pakylėtąją sąmonę. Tad, jeigu iš tiesų tikite, galintys atrasti dvasinį mokymą ir kad šiame mokyme bus viskas, ko jums kada nors prireiks, norint užsitarnauti savo pakylėjimą, iš tiesų gyvenate mele. Galite pasinaudoti mokymu, kad užsitarnautumėte savo pakylėjimą – jeigu nesiliausite eiti už mokymo ribų, jeigu skaitysite tarp eilučių ir leisite savajam Kristaus AŠ ir savo pakylėtiesiems mokytojams duoti jums gilesnes tiesas, kurių nerasite išoriniame mokyme, nes jų neįmanoma išreikšti žodžiais.
Bet jeigu to nedarysite, neužsitarnausite savo pakylėjimo, kad ir kiek šaukinių ar maldų, ar rožinių bekalbėtumėte, kad ir kiek šventraščių galėtumėte mintinai pacituoti. Tai vyksta ne taip. Tai įvyks tik tuomet, kai būsite pasirengę atiduoti savo ankstesniojo aš dvasią, savo buvusį tapatumą.
O pats sunkiausias dalykas žmonėms atiduoti yra būtent tai, kuomet jie dvasiniu keliu eina daugybę metų ir dabar jaučiasi priklausantys dvasingiausių žmonių Žemėje elitui. Būtent tai matėte rašto aiškintojuose ir fariziejuose, kurie atstūmė Gyvąjį Kristų, kai Jėzus stovėjo prieš juos. Ir mano mylimieji, pamąstykite apie Jėzaus palyginimą apie turtingą vyrą, kuris atėjo pas jį (Mato 19,20), ir kai Jėzus paaiškino, ko reikia, norint būti išganytu, jis tarė: „Bet visus šituos dalykus aš dariau nuo jaunystės, ko man dar trūksta?“ Ir Jėzus tarė: „Eik ir išdalink viską, ką turi, vargšams ir tuomet grįžk ir sek manimi.“
Ir tai reiškia ne tik tai, kad turite parduoti savo fizinius daiktus. Tai simbolizuoja faktą, kad, norėdami įžengti į vidinį kelią, į tikrąjį kelią, turite būti pasirengę atiduoti „daiktus,“ kuriuos manote įgiję, eidami išoriniu keliu. O tuomet, kai esate vidiniame kelyje, šis atidavimas tampa nuolatiniu atidavimu, kuomet žinote, kaip žinojo ir Paulius: „Aš mirštu kiekvieną dieną“ (1 korintiečiams 15,31). Tai reiškia, kad dalis mano mirtingojo aš miršta kiekvieną dieną, nes aš jį atiduodu kiekvieną dieną, ir atiduodu šią dvasią, leisdamas savo ankstesniam aš mirti, kad galėčiau atgimti iš Dvasios (Jono 3,5) į naują tapatumo jausmą.
Iš tiesų, mes jums davėme daug gilių mokymų per įvairias organizacijas. Tačiau jie niekuo jums nepagelbės, jeigu jų neįsisavinsite ir netapsite viena su mokymu – o tuomet peržengsite mokymo ribas ir tapsite viena su mokytoju. O tuomet žengsite sekantį žingsnį, ir po to, kai tapsite viena su mokytoju, jūs patys tapsite mokytoju, tarnaujančiu Žemėje tiems, kurie dar neatrado vidinio kelio. Ir tuo būdu ratas užsidarys, aštuoniukės tėkmė tarp Dangaus ir Žemės taps užbaigta. Nes aukštesnioji jūsų pačių Esybės dalis, pakylėtieji mokytojai – pakylėtasis mokytojas, kuris yra aukštesnioji jūsų Esybės dalis – dabar galės būti įsikūnijime Žemėje per jus.
Tai yra aukščiausias tikrojo dvasinio mokymo tikslas. Tai yra aukščiausias dvasinio kelio tikslas. Ir norėdama padėti jums įsitvirtinti šiame kelyje, aš jums perdaviau savo naują knygą. Jeigu jaučiatės dar neatradę vidinio kelio, tuomet perskaitykite šią knygą. Sugerkite ją. Neskaitykite jos vien tik intelektu. Sugerkite ją, leiskite jai jus transformuoti. Leiskite jai transformuoti jūsų požiūrį į save, jūsų požiūrį į dvasinį kelią, jūsų požiūrį į pakylėtuosius mokytojus ir jūsų požiūrį į Dievą – kol pagaliau galėsite atiduoti šią dvasią, nes suvoksite, jog nieko neprarandate, atiduodami šį ribotą mirtingojo aš jausmą. Vietoj jo įgysite nemirtingąjį aš, kuriuo iš tiesų ir esate. Tačiau kaip sunku yra atiduoti šį mirtingąjį aš, kol neturite vienovės pajautimo, ateinančio per savo aukštesniosios esybės pažinimą ir patyrimą.
Ir todėl negalite atiduoti savo mirtingojo aš visų aspektų iš karto. Tai turi būti laipsniškas kelias, ir būtent dėl to mes kalbame apie kelią. Tačiau, kaip paaiškinu knygoje, iš tiesų ateina toks momentas, kai net ir dvasinio kelio koncepcija atgyvena, ir jums tuomet reikia žengti sekantį žingsnį už kelio ribų. Ir šis žingsnis yra paaiškinamas knygoje. Ir aš jus paerzinsiu, neišduodama jums šio žingsnio dabar, nes jums reikia ją skaityti žingsnis po žingsnio, nes kiekvienas raktas mano knygoje yra statomas ant ankstesniojo rakto pamatų, idant būtumėte pasiruošę, kai atrasite sunkiausias tiesas, tiesas, kurias yra sunkiausia priimti.
Tad dabar užsklendžiu jus savo begalinėje meilėje. Ir prašau jūsų atlikti užduotį – garsiai perskaityti – vienam žmogui perskaitant po vieną stulpelį – Stebuklingo Puoselėjimo Rožinį. Nes jame atrasite tokias gilias tiesas, kad būtų galima parašyti ištisą knygą, remiantis šiuo rožiniu, ką iš esmės aš ir padariau savo naujoje knygoje. Tačiau šioje knygoje esama netgi daugiau už Puoselėjimo Rožinį. Tačiau, jeigu galėtumėte įsisąmoninti viską, kas yra Puoselėjimo Rožinyje, iš tiesų turėtumėte gausingą gyvenimą. Ir todėl užsklendžiu jus savo tobulame, besąlyginiame puoselėjime. Tai užsklęsta.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com